Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vyriausybė trečiadienį pritarė Kultūros ministerijos pateiktam Dainų švenčių įstatymo pakeitimo įstatymo projektui. Jubiliejinė dainų šventė. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Kultūros ministerijos iniciatyva nuspręsta peržiūrėti 2007 m. priimtą Dainų švenčių įstatymą, kad jis kuo labiau atitiktų šių dienų realijas ir aktualijas. Pasak ministerijos, naująja įstatymo redakcija siekiama numatyti efektyvesnes dainų ir šokių švenčių tradicijos išsaugojimo, tęstinumo ir plėtros bei dainų švenčių organizavimo priemones, detaliau reglamentuoti kompetencijų pasiskirstymą ir funkcijas tarp institucijų, atsakingų už dainų ir šokių švenčių tradicijos išsaugojimą, taip pat suteikti finansines garantijas šventės tradicijų tęstinumui.
„Dainų ir šokių šventės yra itin svarbi mūsų nematerialiojo kultūros paveldo dalis. Tai ne tik iš kartos į kartą perduodama tradicija, gyvuojanti jau beveik šimtmetį, bet ir reikšminga mūsų tapatybės dalis – tai, kuo esame unikalūs pasaulyje. Todėl dedame visas pastangas, kad ši tradicija žengtų koja kojon su laikmečiu, kad jį atitiktų ir kad būtų išsaugota ateičiai“, – sako kultūros viceministras Albinas Vilčinskas. Lietuvių liaudies dainų atlikėjai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Įstatymo projekte, kaip teigiama Kultūros ministerijos pranešime, aiškiau apibrėžtos, papildytos bei nustatytos naujos institucijų funkcijos, išplėstas jų sąrašas, Lietuvos nacionalinis kultūros centras (LNKC) įpareigotas teikti ataskaitas Dainų švenčių tarybai ir Dainų švenčių tarpinstitucinei komisijai.
Dėmesys taip pat skirtas mėgėjų meno kolektyvams: įteisintas jų aprūpinimas tautiniais, archeologiniais, istoriniais kostiumais ir muzikos instrumentais, kategorijų suteikimas mėgėjų meno kolektyvams, jų skatinimas. Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat apibrėžtos Lietuvos dainų šventės, Lietuvos moksleivių dainų šventės, Lietuvoje vykstančios Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“ sandaros, numatyta, kad šių dainų švenčių renginiai būtų viešinami visose Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose, svetainėse ir tinklalaidėse. Siekiant efektyviau suderinti skirtingų valstybės ir savivaldybių institucijų indėlį ir veiksmus, įtvirtintos naujos nuostatos, įpareigojančios LNKC ir Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, savivaldybes, kuriose vyksta dainų švenčių renginiai, spręsti klausimus, susijusius su dainų švenčių dalyvių apgyvendinimu, maitinimu.
Dainuoja moksleiviai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Dainų švenčių įstatymo projektą rengė darbo grupė, kurioje dalyvavo Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, LNKC, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos kultūros centrų asociacijos, asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“, Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybių atstovai.
Artimiausia Lietuvos dainų šventė vyks 2024 m., minint šios UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše esančios tradicijos 100-metį.
Jūros šventės eisena. Eimanto Chachlovo („Vakarų ekspresas”)-Eltos nuotr.
Pasigirstant valstybės vadovų raginimams vasarą poilsiauti Lietuvoje, dalis suplanuotų renginių organizatorių jau suskubo pranešti apie atšauktus koncertus ar festivalius. Vis dėlto dalis Eltos kalbintų švenčių iniciatorių neslepia turį vilties suorganizuoti jau tradiciniais tapusius renginius, tačiau pripažįsta – šventės nebūtų tokios, kaip įprastai.
Renginių organizatorių teigimu, švenčių planavimo procesas yra laukimo stadijoje – galutiniai sprendimai, pasak jų, bus priimti po Vyriausybės rekomendacijų paskelbimo dėl masinių renginių organizavimo.
Jūros šventėje pagrindiniai akcentai išliks
Itin gausų žiūrovų ir turistų būrį kasmet prikaustanti Jūros šventė šiais metais bus organizuojama ir išlaikys pagrindinius akcentus. Tiesa, kaip Eltai sakė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, dėl galutinės renginio programos bus apsispręsta kiek vėliau. Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos visuomenės vienybės šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Principinis sprendimas yra, kad pagrindiniai, esminiai Jūros šventės akcentai tokiais išskirtiniais metais išliks – grynai klaipėdietiški akcentai, kurie neabejotinai siejami su Jūros švente: vainiko nuleidimas į jūrą, pirmojo kapitono pagerbimas (Liudviko Stulpino – ELTA), jūrininkų pagerbimas prie „Albatroso“ paminklo. Tai tikrai išliks, dėl to diskusijos nekyla“, – Eltai sakė V. Grubliauskas.
Pasak uostamiesčio mero, yra svarstoma ir dėl Jūros šventės, kuri įprastai būna paskutinį liepos mėnesio savaitgalį, perkėlimo. Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„(…) dar tebėra diskusija dėl gilesnio turinio – viena iš diskusijos krypčių yra dėl galimo datos pakeitimo dviem savaitėmis vėliau, orientuojantis į Žolinės savaitgalį. Kitas svarstymas yra, kiek šalia tų esminių akcentų papildomai kažko turėtų būti arba ko reikėtų jau dabar atsisakyti. Natūralu, kad kalbėti apie tokias Jūros šventės spalvas, kaip karnavalinė eisena, ta didžioji mugė per gatves – jau būtų labai rizikinga“, – pripažino V. Grubliauskas.
Mero teigimu, nors Jūros šventės organizatoriai yra nusiteikę optimistiškai – pasiruošę valdyti žmonių srautus, tačiau pats V. Grubliauskas pripažįsta turįs abejonių.
„Sukelti nepamatuotus lūkesčius arba lūkesčius, kuriuos įgyvendinti sunku, manau, kad dar didesnė nuodėmė, nei kol kas išlaukti tam tikrą pauzę – bent jau iki kitos savaitės, ir tada sudėlioti galutinius taškus“, – akcentavo Klaipėdos miesto meras.
Tikisi, kad Žagarės vyšnių festivalis įvyks
Kito nemažą būrį lankytojų suburiančio renginio – Žagarės vyšnių festivalio iniciatoriai neslepia vis dar tikį, kad renginį bus galima suorganizuoti, nors neslepia, jog šansų nėra daug. 2018-ųjų liepos 6-oji. Vilnius. Gedimino prospektas. Slaptai.lt nuotr.
„Esame pasiruošimo būsenos – turime daug sutarčių su muzikantais, atlikėjais, bet, žinoma, šios dienos sąlygomis labai abejotina, ar mums leis įstatymai organizuoti per karantiną. Tai didelis, masinis renginys, ir keliasdešimt tūkstančių žmonių susirenka iš įvairių Lietuvos bei užsienio šalių. Viltį dar turime, jei gegužę leistų tuos masinius renginius daryti, tai laiko dar suspėtume pasiruošti – festivalis liepos trečią savaitgalį, tai dar kaip ir yra mažas šansas, kad gali įvykti“, – Eltai sakė Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas.
Anykščių jaunimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak jo, būtų svarstomas ir renginio datos keitimas, jei tik nuo to priklausytų, ar renginys gali įvykti.
„Šešiolikti metai – niekada nekeisdavome to trečio liepos savaitgalio, bet jei sakytų, kad leidžia rugpjūtį, tai festivalis gal būtų su vyšnių uogiene, nebe su uogomis, nes jų tikrai nebeišlaikytume. Neatmestina, nes pasaulyje daug kas keičiasi. Jei nukėlė olimpiadą, tai yra rimti dalykai. Jei leis – tikrai darysime, turime mažą vilties krislelį“, – teigė M. Balčiūnas.
Liepos 6 d. sostinėje – programa pristabdyta, laukiama Vyriausybės rekomendacijų
Didžiulio gyventojų susidomėjimo visoje Lietuvoje sulaukia ir renginiai liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Šia proga bene visose Lietuvos gyvenvietėse vyksta įvairūs renginiai. Kaip Eltai sakė Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė, šiemet liepos 6-oji neišvengiamai bus kitokia. Vis dėlto, patikino ji, yra svarstoma, kaip šventę paminėti kuo geriau. Liepos 6-oji Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
„Kol kas sprendimų nėra priimta, bet ta programa, kurią planavome dar iki karantino, yra pristabdyta. Norėjome, kaip ir pernai – visai dienai pritaikyti Lukiškių aikštę, ten būtų įvairūs pasirodymai. Matyt, tokie masiniai renginiai dar nebus pilnai paleisti, todėl ši programa yra pristabdyta. Dabar sekame informaciją, kokios bus rekomendacijos Vyriausybės, – atsižvelgsime ir planuosime“, – teigė sostinės vicemerė.
Ji neslėpė, kad suplanuotiems renginiams yra svarstomos alternatyvos.
Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje – 2011. Vytauto Visocko nuotr.
„Liepos 6 d., matyt, visi norėsime Tautišką giesmę sugiedoti, turime tam tikrų pamąstymų, kaip tai galėtume padaryti, išsaugodami socialinį atstumą tarp žmonių, bet šiuo metu laukiame rekomendacijų, kaip tai padaryti. Aišku, tokio renginio, koks buvo planuotas, šiais metais teks atsisakyti“, – pripažino E. Tamošiūnaitė.
„Bliuzo naktų“ ir „Galapagų“ organizatoriai laukia Vyriausybės sprendimų
Jau tradiciniu tapusio „Bliuzo naktų“ festivalio, organizuojamo ant Varnių ežero kranto, organizatorius Algirdas Barniškis teigia, kad kol kas galutiniai sprendimai dėl šio renginio bei festivalio „Galapagai“ dar nepriimti.
Kaip ir kitų švenčių iniciatoriai, A. Barniškis taip pat tvirtino laukiąs Vyriausybės rekomendacijų.
„Laukiame Vyriausybės sprendimų tiek dėl „Bliuzo naktų“, tiek dėl „Galapagų“. (…) Minčių turime daug, bet sprendimų priimti negalime“, – sakė A. Barniškis.
ELTA primena, kad apie didžiosios dalies renginių perkėlimą kitomis datomis jau paskelbė „Kaunas Jazz“ organizatoriai. Tai, kad renginys yra perkeliamas, pranešė ir festivalio „Velnio akmuo“ rengėjai – jis bus organizuojamas kitais metais.
Dievas ir vėl pajuokavo: kol aš kartu su kunigais, vienuoliais įtikinėjau tautiečius neužsižaisti su visokių rytietiškų kalendorių gyvulėlių (kiaulių, pelių ir pan.) metais, Jis sužaidė su lengvatikiais Lietuvos žmonėmis: jiems stabmeldiškai besidžiaugiant kiaulės metais, ant Lietuvos užgriuvo trys didžiulės kiaulystės. Žinoma, jų buvo daugiau, bet kitos – mažesnės.
Dvi – ekonominės-ekologinės. Tai gaisras Alytaus padangų perdirbimo įmonėje ir galų gale aptiktas oro bei vandens teršėjas Klaipėdoje – „Grigeo“ vamzdis, „juodu” populiarumu lenktyniaujantis su Vilniaus Neries krantinėje suraitytu pseudokultūriniu Vamzdžiu.
Trečioji kiaulystė – kultūrinė: Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, kurią kiaulės metais lietuvių tautai pakišo žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“.
Bet, kaip žinome, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Putinaitės kūryba paskatino Valdą Vasiliauską paskirti jai žurnalistinį perliuką – kritinę apžvalgą „Į Tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankų”, paskelbtą savaitraštyje „Respublika“.
Šmaikšti, informatyvi, emociškai prisodrinta apžvalga išgelbėjo, manau, ne tik mane nuo prievolės skaityti originalą. Tuo labiau, kad jau ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti profesionalų – bibliotekininkų, rašytojų, ilgametę praktiką turinčių skaitytojų perspėjimus vengti prasto skaitalo, nes tai, esą, sugadina skonį.
Juk nebūtina ragauti patiekalą, kuris dvokia iš tolo, kad įsitikintum, jog tai nevykęs produktas. O man gana ir to, kad jau esu skaičiusi tos autorės tulžingus straipsnius apie populiariausią XX a. antrosios pusės poetą, kurio kūryba mums, pokario kartai padėjo neužmiršti, kas lietuviui yra tikroji Tėvynė, kuri kalba yra gimtoji kalba ir kokia turėtų būti tikrai laisva ir nepriklausoma tautinė valstybė – Tautos namai.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O kad ir naujausias PPPP (Pilkos Pagiežingos Pelytės Putinaitės) veikalas vėl prisodrintas tulžimi, įtikina V. Vasiliausko pateikta analizė.
“Nepajudinamais iš sovietmečio mus pasiekusiais „patriotizmo“ simboliais ir fetišais“ PPPP išvadino ne tik Justino Marcinkevičiaus trilogiją, bet ir Dainų šventes, ir Rumšiškių etnografinį muziejų su visomis jo sodybomis, menančiomis ir gūdžius carizmo laikus, ir savo laisvę atkovojusį, savo valstybę kūrusį Lietuvos kaimą.
Geras tonas neleidžia šaipytis iš neįgaliojo. Bet tik profesionalas psichologas, psichiatras gali nustatyti ir atskirti, kur pasibaigia nemokšiškumas, pasipūtėliškas, Napoleono komplekso kurstoma agresija ir prasideda koks nors rimtesnis sutrikimas, vedantis į neįgalumą.
Umberto Ecco irgi buvo susidūręs su panašia problema. Ją spręsti mėgino ieškodamas skirtumų tarp idioto, kretino ir kvailio. Nemanau, kad galima būtų pasinaudoti jo ieškojimais mūsų aptariamu atveju, bet bendrą išsilavinimą visgi praturtinsiu jo mintimi, jog idiotas daro socialines klaidas, o kvailys – logines… Rašytojas priduria: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis [kvailys – J.L.] samprotauja teisingai. Pažvelgus sunku atskirti, kur jo aiškinimuose slypi klaida. Dėl to jis yra pavojingas“.
Beje, čia ir kitur cituoju knygą, kurią sudaro Umberto Ecco pokalbiai su prancūzų rašytoju, scenaristu Jean-Claude Carriere‘u. Pašnekovas papildė U. Ecco duotą kvailio apibūdinimą: „Mano galva, kvailys nesitenkina tik suklydęs. Jis garsiai skelbia savo klaidą, garsina, nori, kad visi ją išgristų. Net nuostabu, kiek kvailybės patvirtinama šiuo būdų: „Jau iš tikrų šaltinių žinome, kad…“.
Pažįstama?
Kažkodėl atrodo, kad V. Vasiliauskas, paskaitęs šią citatą iš knygos gražiu pavadinimu „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, jei ne nusijuoktų, tai supratingai nusišypsotų.
Tad ir aš nežinau, kaip vertinti PPPP nesusigaudymą mūsų, lietuviškos kultūros istorijoje, kai ji Dainų šventes susieja su komunistinio režimo fetišais (???), o ne su Pirmosios respublikos Lietuva, su išeivijos tradicijomis – ką žino visi filosofijos mokslų aukštybėse ir platybėse nepasiklydę kaimo kultūros skyrių vedėjai.
Maža to, maniakiškas priešiškumas viskam, kas buvo sukurta sovietmečiu, sutrukdė autorei suprasti, kas iš tiesų lietuviams reiškė Rumšiškių etnografinis muziejus.
Klaidžioja šunkeliais PPPP ir po teatro istoriją. Priešpastatydama cenzūrai neužkliuvusį Just. Marcinkevičiaus trilogijos pastatymą su cenzūrai užkliuvusiu Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (ne)pastatymu, kritikė įžvelgia išskirtinę, įtartiną cenzorių meilę Just. Marcinkevičiui (ir nemeilę K. Sajai), bet neįžvelgia išskirtinės cenzorių nemeilės K. Sajos pjesės režisieriui Jonui Jurašui, kuriam buvo uždrausta pastatyti ne tik šitą, bet ir kelias kitas pjeses, dėl ko režisierius buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.
Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, PPPP mato tik tai, ką tendencingai nori pamatyti, ir nemato to, kas netelpa į jos iš anksto sukonstruotą schemą. Galima tik užjausti ją ir jos amžininkus, kad jiems neteko patirti to nepaprasto jaudulio, patriotinių jausmų pakilimo ir … vienybės su kitais žiūrovais jausmo, kai visa salė po paskutiniojo „Mažvydo“ veiksmo atsistojusi plodavo ir skanduodavo „Lie-tu-va“! Gal kaip tik tada ir prasikalė pirmieji želmenėliai tos vienybės, Tautos vienybės, kuri galiausiai atvedė į „Sąjūdį“ ir „Sąjūdžio“ pergalę?
Tačiau Sąjūdžiui PPPP ne mažiau alergiška, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kūrybai, ir viskam, kas pavadinama Lietuvos vardu.
Bet ar solidu diplomuotai mokslininkei savo nežinojimą ir tendencingumą pristatinėti kaip kažkokią ypatingą išmintį?
Kažkur skaičiau, kad meškos, kurioms teko susidurti su žmonėmis, mano, kad žmonės gyvena medžiuose. Puikus klaidingos išvados pavyzdys, esant nepriekaištingai logikai. Bet – ši logika nepriekaištinga tik tuo atveju, jei į pasaulį žiūrėsime meškos akimis. O kadangi mes į pasaulį žiūrim savo, žmonių akimis, tad išvadas, išplaukiančias iš meškos logikos, skelbiame esant klaidingomis.
Pamėginkime meškos logiką palyginti su Putinaitės samprotavimais apie Just. Marcinkevičių, Dainų šventes, Rumšiškių muziejų ir t.t., ir paaiškės, kad pilkoji pelytė samprotauja kaip rudoji meška, visus sovietmečio kūrėjus, mokslininkus, gražias šeimas sukūrusius, gerus vaikus išauginusius ir Sąjūdžio pergalę laimėjusius žmones laikydama kažkokiais beverčiais, vos ne nusikaltėliais.
Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie jos svaičiojimus priima kaip įžvalgas.
Kai kam blaiviau mąstančiam netgi atrodo, kad PPPP norėtų „uždrausti“ visus sovietmečio žmones, uždrausti viską, ką jie sukūrė, padarė, pastatė. Savo maniakišku užsispyrimu ir neišrankumu priemonėms, kurias naudoja siekdama sumenkinti, apdergti tautos akyse jos mylimiausią poetą ir mėgstamiausius tautinės kultūros reiškinius, N.Putinaitė primena R. Vanagaitę.
Jau išaiškėjo, koks demonas yra užvaldęs Vanagaitės mintis ir plunksną. O koks demonas viešpatauja PPPP galvoje?
Daug kam Putinaitė siejasi su kaimyninės valstybės lyderiu, irgi PPPP. Žinoma, galima įžvelgti bendrumą tame, kad abiem patinka griauti, o tai, ką jie mėgina „sukurti“, džiugina tik negausų būrelį panašių į juos maniakų.
Tenka pripažinti, jog kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio, tokio, koks jis yra. Matyt, todėl, kad neranda jame savo vietos. O neturėdami galios jį perkurti, trūks plyš siekia jį perrašyti. Būtent tuo ir užsiima abu PPPP, Putinas ir Putinaitė.
Putinaitė, siekdama ištrinti iš lietuvių literatūros, ir apskritai iš kultūros tokį dvasios ir talento milžiną, kaip Just. Marcinkevičius, pavojingai klibina visą moderniosios, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių kultūros statinį.
Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Beje, pavyduoliai vidutinybės – ne vien šių laikų produktas.
Prasidėjus pirmosios Lietuvos respublikos trečiajam dešimtmečiui, talento stokojantys grafomanai mėgino versti iškiliausią poetą Maironį nuo to postamento, ant kurio jį buvo užkėlusi tauta. Nepavyko.
O Just. Marcinkevičių nesusipratusiu nacionalistu prieš pat Perestrojką Maskvos laikraštyje „Sovetskaja kultūra“ buvo apšaukę komunistuojantys rašeivos.
Vidutinybės visais laikais nemėgo talentingųjų ir nuožmiai su jais kovojo ir tebekovoja. Bet kas liks iš kultūros, jei ją leisime „ravėti“ neišmanėliams?
Umberto Ecco yra pasakęs, jog kultūra, nesugebanti atsirinkti iš to, ką saugome kaip praėjusių amžių palikimą, gali tapti visiška kultūros priešingybe.
Molis talentingo puodžiaus rankose tampa nuostabiais daiktais. Molis galvoje – substancija, iš kurios niekas nepajėgus nulipdyti ką nors geresnio. Kitaip sakant – kiaulystė, ir tiek.
Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.
Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“: jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“
Dainų diena
Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.
Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.
Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?
Žmonės plūsta į Kalnų parką
Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.
Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?
Ansamblių vakaras
Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.
Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“
Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).
Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).
Publika Vingio parke
Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).
Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.
UNESCO dokumento faksimilė
Priedas:
Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.
Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.
Liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo dieną, į Lietuvą sugužėjo lietuvių ir svečių iš viso pasaulio. Tautiečių ir prietelių sulaukėme iš Australijos, Brazilijos, JAV, Kanados, Rusijos, Lenkijos… Net iš tolimosios Japonijos atvyko. Žodžiu, buvo linksma, gražu ir miela šokti, dainuoti, draugauti. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, kuriose užfiksuotos kelios įsimintinos akimirkos.
Liepos 6-oji – ypatinga diena. Tai – Lietuvos didybės diena. Liepos 6-ąją mes didžiuojamės, kad turėjome Karalių Mindaugą ir Lietuvos karalystę. Visa mūsų istorija turtinga svarbių įvykių. Liepos 6-oji – būtent ta diena, kada prasminga prisiminti Žalgirio mūšį ir Vytautą Didįjį, Prezidentą Antaną Smetoną ir partizanų auką, Vasario 16-ąją ir Birželio sukilimą su Kovo 11-ąja.
Liepos 6-ąją mes visi vieningai giedame Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę”, tądien mes didžiuojamės turį Dainų šventę, tąsyk mes visi suvažiuojame į Lietuvą iš amerikų, australijų, brazilijų ir rusijų, kad pamirštume nesutarimus ir taptume vieningi, draugiški, pasiruošę stiprinti ir puoselėti Lietuvą iš visos širdies, kad ji, mūsų Lietuva, ir po tūkstančio metų būtų graži, stipri bei lietuviška…
Slaptai.lt gerbėjų dėmesiui – 15 min. trukmės videoreportažas apie iškilmingą eiseną Gedimino prospekte.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Penktadienį Lietuva mini Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.
„Didžiausias mūsų narsios tautos laimėjimas – išsaugotas ir įtvirtintas Lietuvos valstybingumas. Didžiuojamės juo ir su visu pasauliu švenčiame savo Valstybės, dar kartą atkurtos prieš 100 metų, dieną“, – sveikindama visus su Liepos 6-ąja pažymėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga.
Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą. Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
Šiemet, minint Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, numatytos ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir įvairūs renginiai, primenantys valstybės ištakas. Didžiausias jų – Šimtmečio dainų šventė. 14.00 val. šventės dalyviai iš Katedros aikštės žygiuos į Vingio parką, kurio estradoje 17.00 val. prasidės Dainų diena „Vienybė težydi“. 21.00 val. lietuviai Lietuvoje ir užsienyje kviečiami giedoti Tautišką giesmę.
Tarp gausybės nepaminėtų Valstybės dienai skirtų renginių – 23.00 val. – šventinis fejerverkas su specialiai jam sukurtu muzikiniu garso takeliu Neries krantinėje prie Baltojo tilto.
O penktadienio rytą, dar prieš Dainų šventės renginius, Prezidentė Dalia Grybauskaitė Prezidentūros Baltojoje salėje už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje įteiks valstybės apdovanojimus Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.
Vidudienį Simono Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Prezidentė pasveikins atkurtos Lietuvos šimtmetį švenčiančius šalies žmones Mindaugo karūnavimo dienos proga.
Po ceremonijos S. Daukanto aikštėje – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Lietuvos ambasadorė Ispanijoje ir prie Pasaulio turizmo organizacijos (PTO) Skaistė Aniulienė, pirmadienį atidarydama nuotraukų parodą apie Lietuvos dainų šventę PTO būstinėje Madride, pakvietė visus apsilankyti Lietuvoje 2018 metais ir pamatyti šimtmečio dainų šventę.
Lietuvos ambasadorė parodą atidarė kartu su PTO generaliniu sekretoriumi Talebu Rifai.
Ambasadorė pažymėjo, kad dainų šventės tradiciją ir simboliką Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) yra pripažinusi Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.
PTO generalinis sekretorius savo kalboje padėkojo Lietuvai už aktyvų įsitraukimą į organizacijos veiklą.
Nuo 2003 metų Lietuva yra PTO narė ir aktyviai prisideda formuojant pasaulinę turizmo politiką. Šiais metais Lietuva kandidatuoja į PTO vykdomąją tarybą.
Likus kiek daugiau nei metams iki vieno didingiausių valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo renginių, Lietuvos nacionalinis kultūros centras pradeda mėgėjų meno kolektyvų registraciją į 2018 m. Dainų šventę „Vardan tos…“. Planuojama, kad birželio 30-liepos 6 dienomis vyksiančioje šventėje pasirodymus surengs apie 40 tūkst. dalyvių. Šventėje laukiama ir užsienio lietuvių iš daugiau kaip dešimties šalių.
Viskas, kas lietuviška, – ir gražu, ir miela. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jubiliejinė – 20-oji – Dainų šventė skiriama Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti, tad jos idėjų pagrindu tapo „Tautiška giesmė“.
Šiuo metu šventei intensyviai ruošiamasi: Dainų šventės organizacinio komiteto ir kūrybinių grupių posėdžiuose aptariami pasirengimo šventei darbai, sprendžiami organizaciniai ir meniniai programų klausimai, tobulinami režisūriniai sumanymai. Mėgėjų meno kolektyvai atsakingai mokosi kūrinius, dalyvauja peržiūrose, repetuoja ir ruošiasi apžiūroms.
Šventės rengėjai – Lietuvos nacionalinis kultūros centras – planuoja, kad Dainų šventės Ansamblių vakare dalyvaus apie 5 tūkst., Folkloro dienoje – 6 tūkst. atlikėjų, Šokių dienoje suksis 8 tūkst. šokėjų, o finalinėje Dainų dienoje tikimasi sulaukti net 12 tūkst. dainininkų.
Jau susiklostė tradicija, kad į pirmą Dainų šventės renginį pakvies Kaunas – taip pagerbiamas miestas, kuriame 1924 m. pirmą kartą surengta Dainų diena. Čia susirinkę meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudys, kad švenčių gyvybė neblėsta, veikiau „dega mūsų širdyse“.
Vilniuje, Katedros aikštėje, šventės pradžią skelbiantis renginys pasakos apie Lietuvos įvykius ir laikotarpius, bus prisimenami ir pagerbiami valstybės, tautos, kultūros kūrėjai – žymiausios Lietuvos asmenybės. Per Bernardinų sode ir Pilių teritorijoje rengiamą Folkloro dieną „Didžių žmonių žemė“ bus galima išgirsti lietuvių folkloro ansamblių stilingą muzikavimą, tarmišką kalbą ir dainas. Atrasti ir išbandyti senuosius lietuvių menus kvies vaikų amatų miestelis.
Nuo 1998 m. į Lietuvos dainų šventės programą tvirtai įsiliejęs kanklių muzikos koncertas „Skambėkite, kanklės“ vyks Šv. Jonų bažnyčioje. Naujas Dainų šventės sumanymas – kamerinės vokalinės muzikos koncertas pakvies į Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ pagerbs Mažosios Lietuvos mąstytoją, humanistą, rašytoją Vilhelmą Storostą-Vydūną.
Tradiciškai Kalnų parke vyksiantis Ansamblių vakaro „Tėvyne mūsų“ teatralizuotas koncertas atspindės valstybės pamato kertinius akmenis – tapatybę, šeimą, darbštumą ir meilę Tėvynei. Pučiamųjų instrumentų koncertas „Vario audra“ kartu su svečiais iš Latvijos ir Estijos simboliškai atkurs svarbiausius istorinius bei pastarojo laikmečio įvykius. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ meniniais dialogais perteiks tautinių simbolių prasmę, gamtos gyvasties išraišką, kasdienio darbo ir sakralinių švenčių išsidėstymą metų rate, jaunystės šėlsmą ir po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių artumo jausmą.
Kulminacija taps liepos 6-ąją vyksianti Dainų diena „Vienybė težydi“. Trijų dalių Dainų dienos programa pamažu išskleis pagrindines mūsų himno idėjas, tačiau svarbiausia bus visų – Lietuvoje ir pasaulyje gyvenančių lietuvių – drauge giedama „Tautiška giesmė“.
Nuaidėjo moksleivių dainų šventės „TU MUMS- VIENA“ paskutiniai akordai. Į šią nuostabią šventę teko eiti ir grįžti iš Vingio parko pėsčiųjų tiltu, kuriuo ėjo įvairiaspalve apranga apsirengusių gausybė šventės dalyvių ir žiūrovų.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nuo sunkaus svorio metaliniu garsu virpėjo tilto tvirtinimo atotampos lyg pritardamos į šventę einantiems savo keistais muzikos garsais.
Moksleivių ir žiūrovų neišgąsdino ir oro prognozės. Į šventę rinkomės šiek tiek anksčiau. Kas minutę dalyvių, žiūrovų gausėjo, kol visa estrada pasipuošė įvairių aprangų spalvomis, kepuraitėmis ir gėlių vainikėliais. Dainų šventė prasidėjo, iškilo šventinė vėliava, aukštai suliepsnojo ugnis. Nepaisant blogo oro ir pradėjusio krapnoti lietaus, visi buvome pasiryžę išklausyti dainų šventės repertuaro ir kartu su visais pasaulio lietuviais 21 valandą sugiedoti Lietuvos himną.
Šventės repertuaras prasidėjo lietuvio širdžiai miela „Lietuviais esame mes gimę“ daina. Vėliau aidėjo Lietuvos tarmiškos dainos ir šventės prologas baigėsi antruoju Lietuvos himnu „Lietuva brangi“.
Antroje dalyje – Mus mažus užauginai – gražiomis dainomis sužavėjo jaunučių chorai. Jų buvo penkios ir visos buvo lydimos žiūrovų plojimais.
Žiūrovai taip pat plojo profesionaliai atliktai Kosto Kubilinsko žodžiais dainai „Tau, mano mamyte“. Čia ir buvo deguto šaukštas, nepagarbos kovotojams, Tėvynei paaukojusiems savo gyvybes už jos laisvę, atspindys.
Kodėl į tokios didelės jaunimo, visos Lietuvos šventę buvo parinkta šio poeto daina? Nemanau, kad dainų repertuaro sudarytojai, Švietimo ir Kultūros ministerijų atsakingi pareigūnai nežinojo apie minimo poeto „nuopelnus“. Kostas Kubilinskas sovietinio saugumo buvo užverbuotas, jam į pagalbą saugumas pasitelkė taip pat poetinės sielos iš to paties krašto kilusį Algirdą Skinkį, kurie įgijo partizanų pasitikėjimą ir tapo jų ryšininkais, gavo slapyvardžius.
Pagal sovietinio saugumo pulkininko Iljos Pučkajaus užduotį jie turėjo ištyrinėti partizanų buveines, nustatyti juose esančius partizanus, turint tikslą juos sunaikinti. Tai abu ir atliko. 1949 m. kovo 7 dieną, kai visi partizanai buvo gavę užduotis ir išvyko į kitus objektus, o bunkeryje liko su jais tik Dainavos apygardos vadas karininkas, literatas Benediktas Labėnas-Kariūnas, niekšai ėmėsi išdavystės. Kai vadas užmigo, Kubilinskas nelaukė, šaltakraujiškai nušovė miegantį Kariūną, Skinkys paleido, pagal duotą instruktažą, dar kontrolinį šūvį.
Po šio kruvino darbo abu nuskubėjo, pasiekė saugumo būstinę ir atvedė gausų būrį sovietinių karių ir stribų prie partizanų slėptuvių. Netikėtai užklupti 15 partizanų žuvo. Žuvo rusų karinio garnizono ir stribų siaubas, laimėjęs daugelį mūšių Kazimieraičio apygardos vadas tapęs legenda narsusis Vaclovas Voveris-Žaibas. Kaip rašė partizanų spauda, tokios niekšybės ir velniškos išdavystės dar nebuvo partizanų istorijoje.
Judas, išdavęs Kristų, šiuo atveju buvo smarkiai pralenktas. Beje, Kubilinskas buvo pamalonintas žadėtais Judo pinigais – 7300 rublių. Jų abiejų kaip ir Judo likimas liūdnas: Skinkys nusižudė, o K.Kubilinskas išsiųstas saugumo į sanatoriją, prasigėręs mirė neaiškiomis aplinkybėmis.
Keista, kad praslinkus 67 metams po tragiško įvykio moksleivių dainų šventėje suskamba Lietuvos Judo-poeto daina, kurią dainuoja 8000 jaunų širdžių. K. Kubilinskas nenusipelnė, kad jo eilės būtų mokyklų vadovėliuose, nes jis buvo išdavikas ir laisvės duobkasys, pats asmeniškai nušaudamas savo kolegą literatą ir išduodamas mirčiai 15 partizanų.
Nejaugi nebuvo tarp visų organizavusių šią gražią šventę nė vieno asmens, paprotinusio neįtraukti į šventės repertuarą minimo vargšo poeto, pardavusio savo Tėvynę, eilių. Deja, dar kai kurie mano, kad Kubilinsko kaip žmogaus tragiška istorija moko mąstyti ir atleisti. Bet tai jokiu būdu nepriimtina ypač tokios didelės moksleivių šventės repertuaro programoje. Moksleiviai ir žiūrovai, nežinantys šios tragiškos istorijos, buvo apgauti.
Laikas visiems organizuojantiems tokias šventes gerai apmąstyti ir grąžinti Lietuvai, ypač jaunimui, istorinę atmintį. Pagrindinis moksleivių šventės šūkis TU MUMS VIENA, suprantu, – tai LIETUVA, negali būti dar kita – LTSR ar SSSR.
Tikimės, kad ateityje bus išvengta tokių klaidų, suskambės tokiose šventėse talentingų poetų – partizanų Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės ir kitų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, dainos.
Straipsnio autorius Jonas Burokas yra Laisvės kovų dalyvis.
