Dr. Daiva Tamošaitytė. Dainų švenčių prasmė


Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė

Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.

Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“:  jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“

Dainų diena

Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.

Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.

Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?

Žmonės plūsta į Kalnų parką

Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.

Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?

Ansamblių vakaras

Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.

Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“

Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).

Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).

Publika Vingio parke

Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).

Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.

UNESCO dokumento faksimilė

Priedas:

Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa 2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.

Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.

2018 liepos 12 d.

print