Daiva Dobilaitė-Šulmanienė

dobilaite_111Į Universitetą įstojome laimingu metu:  Stalinas buvo nustipęs prieš ketverius su puse metų ir nuo tada nebevežė žmonių į Sibirą, vienas kitas jau pradėjo iš ten grįžti. Užtat nebereikėjo pavasariais baugščiai dairytis pro langus ar naktimis krūpčioti nuo kiekvieno variklio burzgesio už lango. Atrodė, pasaulis vis labiau giedrėja, džiugina, vilioja.

Beje, pataikėme į tą trumputę laiko atkarpą, kai ir į humanitarines specialybes (atseit rengiančias „ideologinio baro“ darbuotojus) buvo priimami net ir tremtiniai bei „netinkamos“ kilmės žmonės. Vis dėlto netrukus sovietizmas parodė savo nagus. Studijavome, jei gerai prisimenu, ketvirtame kurse, kai buvo išdraskyta Lietuvių literatūros katedra. Išvarė pačias protingiausias, labiausiai gerbiamas dėstytojas – Vandą Zaborskaitę, Meilę Lukšienę, Ireną Kostkevičiūtę. Pastaroji mums, panelėms, buvo tiesiog idealas: graži, intelektuali, visada subtiliai elegantiška. Kai vietoj jų priėmė dirbti nežinia ką, mes vis dėlto sugebėjome pareikšti bent šiokį tokį protestą. Prieš vieno dėstytojo, nusimanančio apie literatūrą maždaug vidurinės mokyklos lygiu, paskaitą visi susitarėme pabėgti ir dar palikti jam laiškutį. Sako, po to jis atsigulė į ligoninę. Tuomet dar nebuvome girdėję apie „progines“ ligas, neabejojome, kad jis iš tikrųjų susirgo, bet su  paauglišku žiaurumu nusprendėme, kad taip jam ir reikia: ko lenda garbingų asmenybių vieton.

Continue reading „IR NUOTYKIŲ BŪTA…“