IR NUOTYKIŲ BŪTA…


Print

Daiva Dobilaitė-Šulmanienė

dobilaite_111Į Universitetą įstojome laimingu metu:  Stalinas buvo nustipęs prieš ketverius su puse metų ir nuo tada nebevežė žmonių į Sibirą, vienas kitas jau pradėjo iš ten grįžti. Užtat nebereikėjo pavasariais baugščiai dairytis pro langus ar naktimis krūpčioti nuo kiekvieno variklio burzgesio už lango. Atrodė, pasaulis vis labiau giedrėja, džiugina, vilioja.

Beje, pataikėme į tą trumputę laiko atkarpą, kai ir į humanitarines specialybes (atseit rengiančias „ideologinio baro“ darbuotojus) buvo priimami net ir tremtiniai bei „netinkamos“ kilmės žmonės. Vis dėlto netrukus sovietizmas parodė savo nagus. Studijavome, jei gerai prisimenu, ketvirtame kurse, kai buvo išdraskyta Lietuvių literatūros katedra. Išvarė pačias protingiausias, labiausiai gerbiamas dėstytojas – Vandą Zaborskaitę, Meilę Lukšienę, Ireną Kostkevičiūtę. Pastaroji mums, panelėms, buvo tiesiog idealas: graži, intelektuali, visada subtiliai elegantiška. Kai vietoj jų priėmė dirbti nežinia ką, mes vis dėlto sugebėjome pareikšti bent šiokį tokį protestą. Prieš vieno dėstytojo, nusimanančio apie literatūrą maždaug vidurinės mokyklos lygiu, paskaitą visi susitarėme pabėgti ir dar palikti jam laiškutį. Sako, po to jis atsigulė į ligoninę. Tuomet dar nebuvome girdėję apie „progines“ ligas, neabejojome, kad jis iš tikrųjų susirgo, bet su  paauglišku žiaurumu nusprendėme, kad taip jam ir reikia: ko lenda garbingų asmenybių vieton.

Vis dėlto mums teko laimė sutikti tikrai iškilių žmonių. Ko vertas vien, sakysim, prodekanas Eugenijus Frolovas. Galvoj nesutelpa, kaip jis pajėgdavo įsidėmėti tokią gausybę veidų (juk kasmet į fakultetą įstodavo per šimtą pirmakursių). Nepraėjus nė mėnesiui jis imdavo sveikintis, vadinti pavardėmis. Man pačiai teko su juo susidurti ne itin malonioje situacijoje. Bet po to ėmiau dar labiau jį gerbti.

O buvo taip. Dekanatas sugalvojo kelis kartus iš eilės patikrinti, kurie studentai yra paskaitose. Manęs ten, žinoma, nebuvo, nes ateidavau tik į tas, kur galima sužinoti ką nors nauja. Dekanatas iškabino nelankančiųjų sąrašą, grasino atimti stipendijas. Nužygiavau pas gerbiamą Frolovą.

– Tai matot, Dobilaite, imamės represijų, – sako.

– Palikit bent padidintos stipendijos priedą, – prašau.  – Jei bausmė, tai tegu visiems būna vienoda.

– Ne, ne, – sako jis. – Stipendijos į gabalus nedalinam.

 Apsisukau ir išėjau. Garbės žodis, trinktelėti durimis nenorėjau, matyt, patraukė skersvėjis ir jos užsidarė su dideliu triukšmu. Pačiai pasidarė nejauku.

O stipendijos vis dėlto neatėmė. Tik gąsdino. Kitą kartą sutikusi Frolovą, atsiprašiau. Jis net sutriko. Matyt, labiau tikėjosi įžūlumo, negu elementaraus mandagumo. Pabandykit įsivaizduoti, kad taip elgtųsi koks nors kitas viršininkas!

Visų nuostabiausia buvo Vanda Zaborskaitė, tuomet dar ne profesorė. Jos paskaitas galėjai ryte ryti: daug pasakodavo apie rašytojus, apie kuriuos žinojome tik iš tėvų pasakojimų arba iš per karą stebuklu išlikusių senų knygų, nes mokykloje jie buvo ignoruojami. Literatūrą analizuodavo jautriai, giliai ir be galo patraukliai.

Laikyti pas Zaborskaitę įskaitą ar egzaminą buvo tiesiog su niekuo nepalyginamas intelektinis malonumas. Atsisėdi priešais ją, šneki ką išmanydamas, o ji žiūri į tave tokiomis akimis, lyg norėtų pasakyti: kaip malonu pasikalbėti su protingu žmogumi. O jeigu surezgi bent kiek įdomesnę, nenuvalkiotą mintelę, ji dar labiau nušvinta.

Po egzamino vis dėlto sugebėjome jai gražiai padėkoti. Mus įkvėpė turbūt viso Universiteto panelių aptarinėjamas įvykis: vienai merginai dvidešimtojo gimtadienio proga jos draugas įteikė 20 rožių. O suskynė tą puokštę Lenino aikštėje. Mat jis buvo studentas medikas, atliko praktiką I tarybinėje ligoninėje ir naktį budėdamas patyliukais nusėlino į Lenino aikštę.

Mes, kelios panelės, nusprendėme pakartoti jo žygdarbį. Ir padovanoti savo grobį ne bet kam, o nuostabiajai Vandai Zaborskaitei. Skinti rožes, tarkim, Petro Cvirkos skvere būtų visai saugu, bet nepadoru. O va pavogti nežinia už kokius nuopelnus Leninui pasodintas rožes – visai kas kita. Jokio nusikaltimo. Ir pikantiška, nes po aikštę kiaurą naktį vaikštinėja milicininkas. Smagus, pavojingas nuotykis! Ir labai graži intencija.

Vėlai vakare, kai praeivių paprastai nebūna, gal keturios merginos išsiruošėme į žygį. Vienos skynė gražiausius rožių žiedus, kitos atidžiai stebėjo, ar nesiartina milicininkas. Puokštė išėjo puiki, dėstytoja šiltai padėkojo. O iš kur gavome tas rožes, jai papasakojome tik per kurso susitikimą po penkerių metų. Ji juokėsi ir, rodos, jai buvo malonu sužinoti, kad mes, užuot paaukojusios savo varganų stipendijų trupinius ar tėvų uždirbtus pinigus, norėdamos ją pradžiuginti leidomės į nutrūktgalvišką žygį.

Savotiškai įdomu buvo mokytis ir pas profesorių Merkelį Račkauską. Dėl jo darbo metodikos. Kartodavo, kad mums reikia lavinti atmintį, kaip sportininkai lavina kūną, tačiau nereikalaudavo nieko iškalti. Neklausinėdavo nei linksniuočių ar asmenuočių, nei žodžių. Gali skaitydamas vartyti vadovėlį, čia pat išsiaiškinti, kokia žodžio lytis pavartota tekste, ir pats išsiversti į lietuvių kalbą. Ypač man tas metodas buvo geras, nes mokyklą baigiau mažame miestelyje, o teisę mokytis lotynų kalbos tada turėjo tik didžiųjų miestų moksleiviai. Neįsivaizduoju, kaip be prof. Račkauso metodo būčiau galėjusi greitai susilyginti su miestiečiais ir dar diktuoti kurso merginoms „špargalkas“.

Kaip tik mums mokantis, profesoriui suėjo 75 metai. Kai dabar pagalvoji, ne toks jis buvo ir senas. Tačiau sau leisdavo seniokiškas keistenybes. Pavyzdžiui, aukštesni kursai perduodavo žemesniems, kad per egzaminą reikia jam padėti ant stalo dėžutę saldainių (kuriais jis vaišins labai gerai atsakinėjančius) ir atsivežti į egzaminą su taksi (už kurį jis pats sumokėdavo sakydamas: „Aš turiu pinigų daugiau negu Tamsta“). Niekas nežinojo, kas atsitiktų, jei egzaminuojamieji neparūpintų taksi ir saldainių. Niekas nė nebandė sužinoti.

Vieną kartą mūsų profesorių įžeidė kažkas iš partinių ar kitokių viršininkų. Viena moteris, labai mandagi – o gal tik apsimetė tokia esanti – jam pasakė: „Tamsta su studentais  – o jie jau suaugę žmonės – kalbi kaip su vaikais.“ „Gerai, – pareiškė profesorius, – kalbėsiu kaip su suaugusiais.“ Ir išgirdome: „Teikis tamsta neatsisakyti paskaityti!“ „Malonėk tamsta  teiktis parašyti!“ Taip jis žaidė gal pora paskaitų, paskui viskas grįžo į senas vėžes.

Žinoma, profesoriaus mokslų gyvenime neprireikė (kaip ir daugumos dalykų, išmoktų Universitete). Bet vis dėlto malonu, kad jo dėka galiu išsiversti kur nors pasitaikiusią lotynišką citatą ar suprasti negirdėtą tarptautinį žodį.

Pirmame kurse teko susitikti ir su tokia ryškia asmenybe, kaip Vladas Drėma, geriausias Vilniaus senosios architektūros ir dailės žinovas.  Kažkas Universiteto naujokams suorganizavo jo vedamą ekskursiją po Vilniaus senamiestį. Regis, apie kiekvieną miesto skersgatvį, apie kiekvieną namą jis galėtų kalbėti nepailsdamas ir atskleisti gausybę įdomių detalių. Įsiminė jo atsakymas į klausimą apie skulptūras ant Katedros stogo (kurios tada buvo nuverstos). Drėma papasakojo, kad pradiniame Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projekte tų statulų nebuvo. Tačiau architektas rėmė sukilimą, už tai buvo pašalintas iš Universiteto profesūros ir, matyt, bijojo, kad nesulauktų dar didesnių represijų. Taigi jis ryžosi prisimeilinti carinei valdžiai ir savo Katedros projekte nupiešė tris papildomas figūras: imperatoriškosios valdžios globėja šv. Elena pačiame centre, jai iš šonų, žemiau, – Lietuvos ir Lenkijos globėjai šv. Kazimieras ir šv. Stanislovas. Figūros, pasakojo Drėma, buvo numatytos nedidelės ir, žinoma, be postamentų, darkančių grakštų klasikinį frontoną. Tačiau Stuoka-Gucevičius  mirė, dar nebaigus katedros, o jo įpėdinis drastiškai padidino statulas, tuo pabrėždamas ne tik imperatoriškosios valdžios viršenybę prieš nacionalinius interesus, bet ir pasaulietiškosios valdžios viršenybę prieš Senąjį ir Naująjį Testamentą, kurio figūras gožia aukštai iškeltos didelės naujosios skulptūros.

Gal nuo antro kurso nemaža mūsiškių įsitraukėme į tautosakininkų ir kraštotyrininkų veiklą. Užrašinėdavome liaudies dainas, važiuodavome į kraštotyros ekspedicijas, į ekskursijas po istorines vietas. Kai dabar prisimeni, kiek būdavo entuziazmo! Nakvodavome kur nors daržinėje ant šieno, net per šalčius. Kratydavomės sunkvežimiuose su lentiniais suolais kėbule. Ir nieko. Visai nepavargdavome. Balsingesnieji net traukdavo dainą. Ypač buvo mėgstamas priedainis „Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų.“ Ir nevadinkit to nacionalizmu. Tiesiog  žmogiškas  požiūris į okupantus.


Prisijunkite prie diskusijos