STUDIJŲ PRISIMINIMAI


Print

Teresė Buivytė-Švėgždienė

buivyte_111Susirinkome iš visų Lietuvos kampelių – dauguma kaimų ar mažų miestelių vaikai. Neturėjom puošnių drabužių, aukso ar sidabro papuošalų, troškom tik mokytis. Apsigyvenau bendrabutyje su 8 merginomis pereinamame kambaryje.

Jau nuo stojamųjų egzaminų pažinojau dėstytoją Joną Kazlauską. Per egzaminą rašiau apie tai, kodėl pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą. Jis pagyrė rašinį, bet perspėjo, kad gerai apgalvočiau, ką kalbu ar rašau, nes kai kam gali nepatikti. Kadangi gyvenau ir mokiausi mažame miestelyje, apie saugumo pinkles nelabai ką ir težinojau (ko galim tikėtis Universitete, mus apšvietė aukštesniųjų kursų studentės bendrabutyje). Neiškentusi apie saugumą pakalbėjau su tėvais, bet jie teprašė laikytis nuošalyje, nesivelti į nemalonumus, mat ne visi mūsų giminės dar buvo grįžę iš Sibiro arba iš miško. Gyvenom Radviliškio rajone, prie dabar visiems jau žinomo Minaičių kaimo.

Pačioje studijų pradžioje mus, pirmokus, nuvedė į biblioteką ir skaityklą. Tai buvo kaip kokia šventovė. Blausi šviesa, tylus šnabždesys, atsargūs žingsniai. Pradžioje tik viską apžiūrinėjau, stengiausi neparodyti, kad tai matau pirmą kartą. Vėliau bendroji bibliotekos skaitykla tapo įprasta mokymosi vieta, nes bendrabutyje mokytis buvo neįmanoma.

Paskui – pažintis su Vilniaus miestu. Ne toks ir didelis tas Vilnius atrodė, palyginus su tuo atstumu, kuriuo eidavau iš namų į savo vidurinę mokyklą. Nebuvo tada nei labai aukštų pastatų, nei plačių alėjų. Iš vieno miesto galo į kitą žingsniavom pėsčiomis.

Didžiausią įspūdį padarė Šv. Onos bažnyčia, jos grožis, grakštumas. Dažnai apsilankydavau Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Ten jausdavausi saugiau, nes buvo toliau nuo Universiteto. Nubėgdavau visada slapčiomis, įsisprausdavau kur nors kampe, bijodavau, kad kas nors nepamatytų. Tų baimių buvo ir daugiau… Visi bijojome atviriau pakalbėti.  Kai dabar pagalvoju, kiek daug buvę draugai, kurių jau nebėra, nusinešė į kapus…

Universitete greitai suartėjom su dėstytoja Meile Lukšiene. Jos nuoširdumas, vidinė šiluma, spindinčios akys, sugebėjimas kiekvieną išklausyti ištirpdydavo bet kokį nepasitikėjimą. Paskaitose tvyrojo ideali tyla, gaudydavom kiekvieną pasakytą žodį. Jos paskaitos netilpo į tuometinio dėstymo rėmus, veikdavo ne tik protą, bet ir jausmus. Jautrios literatės perduota meilė savo kalbai, literatūrai, tėvynei lydėjo mane visus darbo metus. Gaila, kad žemesnių kursų studentai neturėjo galimybės susitikti su Meile Lukšiene, Vanda Zaborskaite, Irena Kostevičiūte, kurios nepelnytai buvo išvytos iš Universiteto. Jos buvo mūsų šviesuliai.

Prof. Juozas Balčikonis į auditoriją įeidavo elegantiškai, lengvai ir grakščiai, lyg plaukte įplaukdavo. Nusirengdavo, atsisėsdavo prie stalo, ir prasidėdavo paskaita. Tai buvo ne paskaita, o pokalbio būdu kalbos pratybos. Su studentais elgėsi pagarbiai, neįžeidinėjo, nors kartais mesteldavo repliką, kuri priversdavo nusišypsoti. Visuomet turėdavo kortelių su žodžiais, dažniausiai vietovardžiais. Ilgai ir kantriai klausinėdavo, prašydavo ištarti taip, kaip tardavo tėvai arba seneliai.

Per vieną įskaitą aš kažką ne taip pasakiau. Profesorius mestelėjo frazę, kad štai dar atsirado vienas „profesorius”, liepė pasiskaityti ir ateiti kitą kartą. Tačiau niekada nerašydavo blogų pažymių, nes sužinojo, kad dėl jų galime negauti „pensijos“ (tai profesoriaus žodis, vartotas stipendijos reikšme). O ta „pensija“ kiekvienam iš mūsų buvo labai reikalinga, nes iš tų pinigų gyvenome.

Griežtas ir itin reiklus buvo kalbotyros įvado dėstytojas Ričardas Mironas. Labai bijojom egzamino, todėl mokėmės dieną naktį. Egzamino dieną buvau vos gyva. Kai prasiverdavo durys ir kas nors išeidavo išlaikęs, skubiai privalėjo įeiti kitas. Mane kažkas pačiupo už pečių ir įstūmė pro duris. Neprisimenu, kaip ir ką atsakinėjau, bet egzaminą išlaikiau.

Kai po kurio laiko įsikalbėjome su vyro mama, ji papasakojo, kad mokėsi viename kurse su Mironu. Jis visada paskaitose stengdavosi atsisėsti šalia, nes jai simpatizavo. Bet buvo labai drovus ir nieko nekalbėdavo. Kurso draugai iš jo net pasišaipydavo. Taip jis ir neišdrįso nieko pasakyti patikusiai merginai, o ji ėmė ir ištekėjo už kito.

Įdomiai susiklostė lotynų kalbos mokslai. Pirmame kurse mūsų merginų grupei dėstė jau gerokai pagyvenęs dėstytojas Benediktas Kazlauskas, kuris per pratybas mėgo pakalbėti pats. Mes tuo naudojomės, nesimokėm, o stengėmės išprovokuoti pokalbius. Ir štai antrame kurse atsiranda jaunas, energingas ir gražus dėstytojas Henrikas Zabulis. Čia pat jau ir įskaita. Ką daryti? Sijonai buvo platūs, todėl tarp jų klosčių tilpo labai daug kišenėlių… Merginos sėdi, rengiasi atsakinėti į užduotus klausimus, šiurena „špargalkes“ po stalu, o dėstytojas sumišęs, nesusigaudydamas ką daryti, „duodasi“ aplink. Taip nekaltomis akelėmis ir išlaikėm tą įskaitą.

Skriete įskriedavo į auditoriją tautosakos dėstytojas Donatas Sauka. Visada energingas, visada geros nuotaikos. Po jo paskaitų kitaip pažvelgiau ir į tautosaką. Mokykloje niekada apie ją rimčiau nebuvau susimąsčiusi. Buvo savaime suprantama ir natūralu: kai vieno kaimo vyrai užtraukdavo dainą, iš kito kaimo atskambėdavo antras posmas… Visi panašias pasakas sekdavo, tik kiekvienas pridėdavo nuo savęs ką nors naujo, gražaus. Todėl ir bėgdavom pas tuos senolius, kurie sugebėdavo prajuokinti arba įbauginti.

Dabar į tautosakos rinkimo ekspedicijas važiuodavom suvokdami, koks tai rimtas ir svarbus darbas. Geriausiai tai suprato kurso draugas Norbertas Vėlius, kuris į šį darbą stengėsi įtraukti visą kursą. Vieną kartą ir man Žemaitijoje teko rinkti tautosaką su Norbertu ir Vytautu N. iš konservatorijos. Kaimo žmonės buvo labai atsargūs, sunkiai leisdavosi į kalbas. Kartais moterys ateidavo 2–3 kilometrus, kad išbrauktume kokį nors aštriau pasakytą žodį.  Norbertas tiesiog jautė, iš kurios pusės yra gyvenamojo namo durys, kur pririštas šuo, kaip pasisveikinti su šeimininkais. Pradžioje juos meiliai pakalbindavo, papasakodavo, kad pats netoli gyvena, kad jo bobutė moka labai daug dainų, kurias visas jau yra užrašęs… O paskui iš senolių traukdavo žodį po žodžio, posmą po posmo. Aš privalėjau kuo tiksliau užrašyti tekstą, o Vytautas – melodiją. Norbertas pasižymėdavo kai kuriuos žodžius, prašydavo kai ką pakartoti. Kalbėjo tik žemaitiškai, kalbindavo tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.

Vilniuje pirmą kartą pamačiau ir pamėgau operą ir baletą. Tai buvo nauja, gražu, nepakartojama. Atrodė, lyg būtum įsėdęs į kitą laiko traukinį ir lėkęs į nežinią. Bilietus pigesnėmis kainomis gaudavom iš konservatorijos studentų. Atsisėsdavom ten, kur būdavo laisvos vietos arba ant laiptų. Jaunystėje tai buvo visai nesvarbu.

Artimiau bendravau su Gražina Šmulkštyte.

Gražina buvo vyresnė už daugelį kurso draugų, protinga, sumani. Nors po darbo kolūkyje susidraugavom, bet apie savo vaikystę ir jaunystę ji nieko nepasakojo. Matyt, ją kaustė stiprus baimės jausmas, nes buvo grįžusi iš tremties Sibire. Kai, baigusi Universitetą, Gražina gyveno gimtinėje ir dirbo Šeštokų vidurinėje mokykloje, o aš su šeima – Marijampolėje, dažnai susitikdavom. Tada jos mama kai ką papasakojo ir apie praeitį. Bandau atgaminti jos pasakojimą, bet nesiimu svarstyti, kiek jame tiesos…

Gražinos tėvas buvo mokytojas, kaimo šviesuolis. Buvo pasistatęs gražius namus, pats susikonstravęs ir įsivedęs elektrą. Mama, gera namų šeimininkė, tvarkė ūkį. Augo dvi dukros.

Pirmasis 1941-jų birželio trėmimas šeimai buvo lemtingas: tėvas į lagerį buvo išvežtas atskirai, o motiną ir dukras susėmė su kitomis mokytojų šeimomis. Šmulkštienė pareikalavo iš kareivių, kad atvažiuotų du poriniai vežimai. Kareiviai atsisakė. Tada ji pradėjo žnaibyti mergaites, o tos klykti. Įbėgo vyresnysis ir, matyt, būdamas padoresnis, liepė klausyti. Dar  ji paprašė papjauti dvi kiaules. Susidėjo daug patalynės, šiltą avalynę, siuvimo mašiną, vyro staliaus įrankius, didelį vytelėmis apipintą vyno butelį, du kibirus medaus. Kai atvažiavo į geležinkelio stotį, kareiviai nenorėjo visko iškrauti. Tada vėl kentėjo mergaitės. Ta šilta patalynė, patiesta vagone, išgelbėjo visus vežamus vaikus, nes jie turėjo kur pamiegoti ir pasišildyti.

Kai nuvežė į Sibirą, naktį mažoje stotelėje iškėlė iš vagono ir liepė toliau eiti pėsčiomis. Gražinos mama davė kareiviams lašinių, vyno ir paprašė, kad surastų kokį vežiką. Moterys sukrovė daiktus į du vienkinkius vežimus, susodino vaikus, o pačios ėjo pėsčiomis apie 16 km. Vežikams sumokėjo vynu ir lašiniais. Apgyvendino dideliame name, kur nebuvo jokių baldų. Pasitiesdavo patalynę ir visi kartu miegodavo.

Greitai moteris pradėjo varyti į darbus. Gražinos mama apsimesdavo, kad skauda galvą ir pradėdavo klykti „Golova, golova”. Kareiviai pasitardavo ir palikdavo ją namuose. Taip mama galėjo saugoti vaikus, išvirti valgyti. Turėjo siuvimo mašiną, tad pradėjo siūti vietinėms moterims. Rusės buvo gana mielaširdingos, kartais atnešdavo maisto. Mama ypač džiaugėsi gavusi bulvių. Išpjaudavo akutes sėklai, o bulves valgydavo. Iš akučių per vasarą išaugindavo du derlius bulvių. Bulves darže saugodavo per naktis, kad vietiniai pijokai neišvogtų.

Šmulkštienė sugebėjo sužinoti, kur kali vyras. Sužinojusi prižiūrėtojų pavardes ir adresus, pradėjo siuntinėti jiems lašinių ir vyno. Tai padėjo vyrui išlikti gyvam, nes buvo perkeltas į lengvesnį darbą. Šmulkštys iš Sibiro grįžo labai tikintis, nuolat lankė bažnyčią, melsdavosi namuose. Parsivežė rožančių, padarytą iš duonos trupinių. Grįžę iš Sibiro, Šmulkščiai ilgai neturėjo kur gyventi, nes sodybą buvo užėmęs Šeštokų klebonas. Gražina su mama važiavo į Vilnių pas bažnyčios hierarchus, kol susigrąžino sodybą.

Gražinai tebuvo vos 13 metų, o ji jau turėjo rūpintis malkomis. Miškas buvo už 10 kilometrų, todėl keliaudavo dvi dienas. Nakvodavo pas vietinius rusus, kurie duodavo pavalgyti ir po stiklinę samagono. Gražina, bijodama įžeisti šeimininkę, išgerdavo, bet išbėgusi į lauką išvemdavo. Namo grįždavo pavargusi, sušalusi, tempdama roges, prikrautas malkų.

Sibire Gražina labai norėjo mokytis, daug skaitė. Nepamiršo ir lietuvių kalbos, nuolat mokėsi, todėl, grįžusi į Lietuvą ir pasimokiusi gimnazijoje, sugebėjo įstoti į Vilniaus universitetą, sėkmingai baigti lietuvių kalbos ir literatūros studijas.

Baigusi mokslus, dirbo Šeštokų vidurinėje mokykloje, aktyviai dalyvavo saviveikloje. Kūrė agitbrigadai tekstus ir pati vaidino. Savo šeimos neturėjo, todėl labai mylėjo sesers dukrą, kaupė jai biblioteką. Dažnai prisimindavo draugą, kuris liko Sibire, ten vedė ir nebegrįžo į Lietuvą. Vis sakydavo, kad norėtų jį pamatyti, pasikalbėti, bet nedrįso paprašyti, kad atvažiuotų.

Susirgusi stengėsi būti žvali ir linksma, įrodinėjo tėvams kad pasveiks, nes atvažiuos draugai ir išveš ją į Vilnių gydytis. Prieš mirtį atsisakė kunigo, nors tėvas labai prašė persigalvoti.


Prisijunkite prie diskusijos