DIDŽIŲJŲ ŠEŠĖLYJE


Print

Rūta Būdaitė–Meškauskienė

budaite_111Šimtmečio kursas… Ar galėjome tada, kai prieš pusę amžiaus susirinkome į garsiąją  7-tą Istorijos-filologijos fakulteto auditoriją, pagalvoti, kad po keleto metų mūsų kursas bus šitaip tituluojamas mums dėsčiusio docento (vėliau – profesoriaus) Juozo Pikčilingio, kad iš šitų vakarykščių mokinukų, suvažiavusių iš įvairių Lietuvos kampelių, išaugs tiek žinomų mokslininkų, profesorių, gabių dėstytojų…

Nepriklausiau kurso elitui, buvau paprasta studentė, todėl galiu tik didžiuotis, kad mokiausi kartu su Aleksu Girdeniu, Albertu Rosinu, Aldonu Pupkiu, Norbertu Vėliumi, Kęstučiu Nastopka, Evalda Strazdaite-Jakaitiene, Romualdu Ozolu, Algimantu Bučiu, į teatrą pasukusia Irena Žvigaityte-Bučiene ir dar daugeliu kitų talentingų žmonių.  Tiesa, ne visos šios pavardės žinomos plačiajai visuomenei. Tokia jau mokslininkų dalia.  Jie retai rodosi viešumoje, jų nesekioja žurnalistai, gatvėse neprašo autografų. Jie tiesiog tyliai dirba savo darbą ir aplodismentų nelaukia.

Aš, kaip žemaitė, noriu pasidžiaugti, kad net trys šios tarmės atstovai paliko ryškų pėdsaką ne tik kurso gyvenime, bet ir mokslo pasaulyje. Tai tarptautinio lygio mokslininkai kalbininkai Girdenis, Rosinas ir baltų mitologijos tyrinėtojas Vėlius.

 Visada maloni, šilta ir draugiška inteligentiškoji žemaitė Toleina Daržinskaitė. Buvau maloniai nustebusi tarp bendrakursių išvydusi savo buvusią mokytoją, mūsų penktos klasės auklėtoją Bronę Rinkevičiūtę-Liniauskienę, dėsčiusią lietuvių kalbą Gargždų vidurinėje mokykloje. Tai buvo viena mylimiausių mano mokytojų. Nejučia atminty iškyla dabar šypseną keliantis epizodas, kai mes, penktokėliai, atėję aplankyti po avarijos sveikstančios savo auklėtojos, atitempėm jai kilogramą tada labai populiarių saldainių „paduškyčių“ (tai tokia karamelė be popierėlių, su vaisiniu įdaru). Nežinau, kur ji padėjo tokią krūvą pigių, prastų saldainių, bet mūsų to meto supratimu, dovanõs turėjo būti daug.

Kai kurių bendrakursių nepaprasti gabumai išryškėjo jau pirmuosiuose kursuose. Tai buvo rimti, perspektyvūs studentai. Bet mes juos pažinojome ir kitokius. Tai nebuvo sausi nuobodūs „kalikai“. Būsimieji mokslininkai ir profesoriai mokėjo būti linksmi ir šmaikštūs, jie turėjo savo pomėgių, gyveno įprastą studentišką gyvenimą. Apie rimtus jų darbus nesiimu kalbėti. Tai padarys tie, kurie buvo arčiau mokslinės veiklos ir kurių darbai labiausiai padėjo garsinti mūsų kursą. Bet gal ne mažiau įdomi ir ta studentiško gyvenimo pusė, kuri prasidėdavo užvėrus auditorijų duris. Tiesa, ir pačiose auditorijose, net per rimtus užsiėmimus, pasitaikydavo žaismingų nutikimų.

Štai profesorius Juozas Balčikonis nepasirašo įskaitos nemažai daliai pirmakursių studentų. Gal blogai pasirengėm, o gal, kaip užsiminė aukštesnių kursų studentai, buvom netinkamai apsirengę. Pasirodo, profesorius labai nemėgo kauniečių (dėl to meto Kaunui būdingo žargono) ir ryškiai apsirengusių panelių. Kitą dieną, atsižvelgę į žinovų pastabas, pasidabinom baltom apykaklaitėm, tvarkingai susišukavom plaukus, o tikro kauniečio grupėje neliko nė vieno. Pasinaudoti vyresniųjų patirtimi buvo tikrai verta – įskaitą gavom visi.

Vyresnių draugų patarimai pravertė ir laikant lotynų kalbos egzaminą. Garsus lotynistas, linksmas, simpatingas senukas profesorius Merkelis Račkauskas turėjo savų įpročių. Į egzaminą jį reikėdavo atsivežti patiems studentams (beje, jo grupėje būdavo dažniausiai studentės), ir būtinai su juoda „Pobieda“. Pamatęs kitos markės automobilį, jis apsisukdavo ir grįždavo atgal. Egzamino metu ant stalo turėdavo būti saldainių, kuriais jis ne tik pats smaguriaudavo, bet pavaišindavo ir gerai paskaitas lankiusias studentes. Tos, kurios paskaitų nelankė, saldainių negaudavo.

Linksmų nuotykių patyrėme pirmojoje kurso išvykoje į Trakus. Susėdę į kelias valteles, smagiai irstėmės Galvės ežere, o čia netikėtai išnirę „piratai“ (ten treniravęsi estų sportininkai) išgraibė mus, kelias studentes, tiesiog iš valtelių. Mūsų vyrukai bandė mus vaduoti, bet romantiškų filologų ir treniruotų irkluotojų jėgos, deja, buvo nelygios. Irena Žvigaitytė, tvirta, sportiška panelė, nepanorusi tapti „įkaite“, staiga šoko su visais drabužiais į ežerą ir ryžtingai nuplaukė į krantą. Dėl mūsų, likusių, užvirė mūšis, mes buvom nugabentos į salą ežero vidury ir akylai saugomos nuo bandančių prie mūsų prisiartinti gelbėtojų. Sportiški mūsų pagrobėjai buvo ne tik fiziškai stipresni – jie stumdė mūsų vyrukų valteles iš gerokai didesnio laivo. Nežinia, kiek būtų užsitęsęs šis žaidimas, bet mūsų „piratams“, atrodo, atėjo laikas į treniruotę, ir jie kilniaširdiškai grąžino mus jau įpykusiems vaduotojams. Na, o Irenos nailoninė suknelė krante netruko išdžiūti.

Artimiau kurse bendravau su linksma ir guvia Evalda Strazdaite, dabar mokslininke, profesore, ir, deja, jau velione Ryte Liučvaityte. Retai kada išsiskirdavom. Kartu lankėm paskaitas, kartu leisdavom laisvalaikį, lankydavomės kine, teatrų salėse. Savaitgaliais būtinai nueidavom pašokti, dažniausiai į aktų salę Čiurlionio gatvėje, kur vykdavo visi pramoginiai renginiai – šokių vakarai, vaidinimai, koncertai, ten buvo teikiami ir diplomai. Su Evalda metus gyvenom viename bendrabučio kambaryje, vaidinom universiteto teatrinėje studijoje, lankėm meninės gimnastikos treniruotes. Niekada nejaučiau, kad bendrauju su išskirtinių gabumų žmogumi. Kad jau nuo pirmo kurso Evalda tyrinėja savo krašto tarmę, dalyvauja studentų mokslinėje veikloje, aš sužinojau gerokai vėliau. Matydama, kad mes su Ryte esam toli nuo mokslinių problemų, ji tiesiog apie jas nekalbėdavo. Kažkaip stebuklingai ji sugebėdavo derinti rimtus darbus su pramogomis.  Nepaisant didelio užimtumo (ji buvo dar ir grupės seniūnė), visą studijų laiką mokėsi vien penketais. Tiesiog stebėtina, kaip ji visur suspėdavo. Viskas, ko imdavosi, jai puikiai sekėsi ir, atrodo, be didelių pastangų. Evalda visada buvo paprasta, nuoširdi, jai galima buvo patikėti visas mergaitiškas paslaptis. Tomis paslaptimis neretai dalindavomės laiškeliais, parašytais Brailio raštu, kad niekas kitas neperskaitytų. Jų negalėjo perskaityti net kurso neregys Vytautas Stanaitis, iš kurio mes ir išmokom šio rašto, nes jis skaitydavo pirštais tik standžiame popieriuje įspaustą tekstą. O mes taškučius dėliodavome tušinuku ant paprasto popieriaus.

Be mudviejų, Universiteto teatrinėje studijoje vaidino ir daugiau kurso draugų: Ipolitas Ledas, vėliau tapęs filosofijos dėstytoju, Sibiro duonos ragavusi Gražina Šmulkštytė, Vidminas Vizgirda, Aleksas Girdenis (jau vėliau jis sukūrė žurnalisto vaidmenį Raimundo Vabalo režisuotame filme „Skrydis per Atlantą“), Vytautas Visockas ir Albertas Rosinas. Su studentiškais spektakliais aplankėme ko ne visą Lietuvą, o vieną spektaklį – Aleksandro Korneičiuko „Platoną Krečetą“ – buvom pakviesti suvaidinti net į televiziją, tuo metu tik pradėjusią žengti pirmuosius savo žingsnius. Į gastroles po Lietuvą važiuodavom atviru sunkvežimiu, į kėbulą susimetę kuklią savo mantą, scenos rekvizitą, taip pat patalynę, čiužinius… Po spektaklio patalus, pasiskolintus iš bendrabučio, pasiklodavome tiesiog scenoje, kuri mums atstojo viešbutį.

Dabartiniam jaunimui turbūt sunku įsivaizduoti, kad mūsų jaunystės laikais moksleiviai, studentai, įstaigų tarnautojai kasmet būdavo vežami į kolūkius padėti nuimti derliaus. Mat orai tada kažkodėl būdavo baisiai nepalankūs žemės ūkiui (tai per sausa, tai per šlapia, tai per karšta, tai per šalta), ir nemaža dalis derliaus tiesiog supūdavo.  Plačiai sklido anekdotas, kad didžiausi socializmo priešai – pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Su tais „priešais“ kovoti ir žemės ūkį kelti teko ir mokantis mokykloje, ir studijuojant, ir vėliau, jau dirbant. Tiesa, studijų metais mes, saviveiklininkai, keletą kartų buvom atleisti nuo šios prievolės. Sportas ir saviveikla tada buvo labai vertinami, todėl buvo sudarytos sąlygos repetuoti ir rengtis pasirodymams. Tad į kolūkį teko važiuoti tik vieną kartą. Visą mėnesį dirbom Biržų rajone, Peikštenių kaime. Vieną savaitgalį sumanėm paįvairinti savo monotonišką gyvenimą ir aplankyti už 13 km esančius Biržus. Vadovaujami biržiečio Kęstučio Nastopkos, nemenką atstumą pėsti įveikėm nesunkiai. Pasisvečiavom malonioje Kęstučio šeimoje, kur buvom pavaišinti garsiuoju biržietišku alumi, po to – šokiai kultūros namuose ir vėl 13 km kelionė atgal, traukiant žygio dainas, vedamas Vaclovo Mikailionio, ir stiprinantis pakelės soduose pasirinktais obuoliais. Kitą rytą, nepaisant sukartų 26 kilometrų ir trumpo nakties poilsio, lyg niekur nieko darbavomės tada ypač madingų kukurūzų lauke ir siloso kokybės, atrodo, nepagadinom.

Negalima neprisiminti ir kai kurių kurso draugų „fotomodelio“ karjeros, apie kurią dabar svajoja daugelis jaunų žmonių, ypač mergaičių. Į pirmąjį užsienio lietuvių skaitytojams skiriamo laikraščio „Gimtasis kraštas“ puslapį buvo patekusi Evaldos su Rytės nuotrauka Gedimino kalno papėdėje. Fotokorespondento dėmesio sulaukėm ir aš su kurso draugu Albertu Rosinu, dažnai mane vadinusiu sesute. Mat kažkam pasirodė, kad esam panašūs (turbūt dėl to, kad abu buvom žemaičiai ir turėjom netrumpas nosis). Mane fotografas pastebėjo Sarbievijaus kiemelyje, Albertą – centrinių rūmų skaitykloje. Taigi suporavęs mus į du įsimylėjusius jaunuolius, pasiūlė papozuoti žurnalo viršeliui. Tema – turistinė vasara. Nuvažiavę į Valakampius ir turistinėje bazėje pasiskolinę palapinę, pradėjome vaidinti turistus. Darėm, kas tuo metu šovė į galvą, o fotografas „gaudė“ kadrus. Jokios režisūros, jokio grimo, jokių dizainerių. „Fotosesija“ baigėsi tada, kai pasibaigė juosta. Viskas paprasta, natūralu ir svarbiausia – ekonomiška.

Tai vis linksmo, nerūpestingo studentiško gyvenimo nuotrupos… Mintimis dažnai sugrįžtu į tuos laikus, į tas vietas, kur prabėgo gražiausi gyvenimo metai. Nenumaldomai skubantis laikas daug ką ištrynė iš atminties. Neištrynė tik pagarbos senajam Universitetui, neišblukino sentimentų jaukiam, mielam filologų kiemeliui su garsiuoju, poetų apdainuotu berželiu (tiesa, jau nebe tuo, kuris žaliavo mūsų studijų metais). Liko pagarba lietuvių kalbai, unikaliai, išskirtinei, dėstomai ne viename pasaulio universitete, ir, deja, taip nebemylimai nemažos dalies mūsų jaunimo, visom išgalėm besistengiančio tapti užsieniečiais – tokiais „kaip visi“. O juk mes pasauliui įdomūs kaip tik tuo, kuo skiriamės iš kitų. Suspaudžia širdį pagalvojus, kad net sovietmečiu lietuvių kalba nebuvo taip ignoruojama. Norisi tikėti, kad visa tai laikina, ir pasidžiaugti, kad mūsų kursas, ne tik mokslininkai, profesoriai, bet ir jų šešėlyje atsidūrę, o vis dėlto ne mažiau reikalingus darbus dirbę mokytojai, redaktoriai, kitų profesijų atstovai daug prisidėjo prie lietuvybės saugojimo. Prisidėjo ilgamečiu pedagoginiu darbu ugdant jaunąją kartą, skiepijant jai meilę ir pasididžiavimą savo krašto kalba, prisidėjo kuriamomis ar leidžiamomis lietuviškomis knygomis. Tikėkimės, to darbo aidai padės ginti, puoselėti mūsų gimtąją kalbą ir išsaugoti ateinančioms kartoms. Galgi vis dėlto kurį laiką mes dar ir neišnyksim?..


Prisijunkite prie diskusijos