DRAUGYSTĖ VISAM GYVENIMUI


Print

Toleina Daržinskaitė-Švambarienė

darzinskaite_1111957 m. rugpjūčio pabaigoje paštu gavau pranešimą iš Vilniaus universiteto, kad esu priimta į Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės I kursą. Tai buvo viena iš laimingiausių gyvenimo akimirkų, tebeturiu šį lapelį iki šiol.

Esu dėkinga vienai mielai priėmimo komisijos narei, pasiūliusiai iš mano dokumentų bylos išimti rajono komjaunimo komiteto charakteristiką, kurią buvau pristačiusi užklijuotame voke, nežinodama, kas ten rašoma (o ten, kaip ne komjaunuolė, buvau nepalankiai apibūdinta). Aišku, su tokiu dokumentu apie studijas būtų likę tik svajoti. Nežinau, kas buvo ta komisijos narė, bet jai esu iki šiol dėkinga. Toks žmoniškas požiūris, jaučiau, buvo neatsitiktinis. Kursą rinko ir kuravo dėstytoja Meilė Lukšienė ir  priklausymo ar nepriklausymo minėtajai organizacijai nesureikšminimas, visa tai, kaip ir daugelis kitų dalykų, neabejotinai buvo jos pačios ir jos komandos nuostata.   

Veržte veržiausi į istorinį Vilnių, be kurio negalėjo nurimti mūsų tėvų karta, į senąjį romantiškos praeities Universitetą. Skraidžiau iš laimės, kad būsiu viena iš tų, kuriems teko studijuoti tarp šių amžių žingsnius sugėrusių sienų. Iš tikrųjų tas laimės jausmas neišblėso visus penkerius puikius jaunystės metus.

Mums pasisekė įstoti tais nuostabiais metais, kai Universiteto kriterijus formavo šviesuoliai – rektorius Juozas Bulavas, prorektorius Eugenijus Meškauskas. Dar spėjome per paskaitas, per seminarus patirti iškiliausių Lietuvos žmonių (kurių branduolio, kaip žinome, vėliau universitete nebeliko) poveikį. Dėstomi dalykai buvo artimi širdžiai, daugelis dėstytojų – ypatingos asmenybės.

Mūsų kursas – įvairialypis, spalvingas ir, kaip vėliau yra sakęs mūsų seniūnas Ipolitas Ledas, – „labai kultūringas”. Dauguma gyvenome bendrabučiuose. Prestižiniu buvo laikomas „Tauras“, tačiau Čiurlionio 1, kur teko leisti visus penkerius smagius metus, kažin ar „Taurui“ nusileido. Šį gražų seną, bet labai jaunatvišką pastatą, kur gyveno tiek protingų panelių, gaubė ypatinga aura. Apie jį ratus suko jauni kavalieraičiai, o intelektinis šių rūmų gyventojų potencialas prilygo antram universitetui. Čia mezgėsi moteriškos draugystės, nenutrūksiančios visą gyvenimą. Paprasčiausia susibičiuliauti buvo patekus gyventi į vieną kambarį.

Pirmais metais atsidūriau dideliame 12 vietų kambaryje, kur mano bendrakursių nebuvo. Labiausiai čia susigyvenome su germanistėmis Gražina Žilevičiūte ir Renolda Staugaityte. Kurį laiką su mumis gyveno anglistė Julija Lapienytė, grįžusi iš tremties, vyresnė už mus, dirigentės Margaritos Dvarionaitės ir mūsų dėstytojos Irenos Kostkevičiūtės draugė. Mums darė įspūdį Julijos žavėjimasis Romainu Rollandu, tiesiog Žano Kristofo kultas. Kaip užhipnotizuotos klausydavomės jos originalių minčių apie teatrą, muziką. Gal pokalbiai su ja užkrėtė mus klasikinės muzikos bacila, pirkdavom pigiai kainuojančius bilietus ir lakstėm į čia pat esantį Operos ir baleto teatrą, į Filharmoniją, pradėdamos nuo populiarių koncertų jaunimui. Prisimenu muzikos suvokimo pamokas, gautas iš aukštesnio kurso lituanisto Algio Čibiro: jis, jau daug vyresnis, mums, neapsiplunksnavusioms fuksėms, pasisodinęs tarp minkštų pagalvių savo bendrabučio kambarėlyje, aiškino, ką norėjo pasakyti savo simfonijomis Čaikovskis, pailiustruodamas muzikos pavyzdžiais iš plokštelių. Matyt, jaunas protas imlus, ir tai liko visam gyvenimui. Naudotis sostinės teikiamomis galimybėmis mus skatino ir dėstytoja Kostkevičiūtė, turėdama galvoje ir tai, kad Vilniuje galbūt gyvensim ne visada ir gal teks ateityje ta patirtim dalytis su būsimais savo mokiniais.

Gyvendamas Vilniuje, negalėjai nepajusti jo gamtos, architektūros magiško grožio. Ir senamiestis, ir apylinkės buvo išvaikščioti skersai, išilgai ir įstrižai. Ypatingoje vietoje buvo ir mūsų bendrabutis – iš vienos pusės reformatų kapinės, Pamėnkalnis (Tauro kalnas), iš kitos – cerkvė, – romantiška aplinka. Atmintyje išliko stačiatikių velyknakčio eisena su deglais aplink šią šventovę, labai įspūdingas reginys pro mūsų kambario langus ketvirtame aukšte.  Vėliau šios apeigos tarybų valdžios, deja, buvo uždraustos.

Pusantro šimtmečio senumo kapinės, jų meniški paminklai su vokiškais ir rusiškais poetiškais užrašais. Ir dabar dar kažkokios jų nuotrupos sukasi galvoje: “в нем было все необычайно – любовь к родителям и ума чистота, и смерти … тайна”. Visa tai žadino vaizduotę, atrodė, kad greta mūsų, tiesiog apčiuopiama, Vilniaus praeitis. Čia, tarp suvešėjusių krūmų ir medžių, mokydavomės per pavasario sesijas. Tačiau tai buvo tik pirmuose kursuose, vėliau, mūsų nusivylimui, kapinės imtos naikinti.

Kasmet, išskyrus paskutinius dvejus metus, bendrabutyje keldavomės vis į kitą kambarį. Buvo laikomasi principo, kad aukštesnių kursų studentai nusipelno palankesnių sąlygų mokytis. Tačiau antrame kurse dar gyvenom dideliame ir linksmame 3-ajame kambaryje. Iš lituanisčių mes buvom dviese su Terese Ramanauskaite. Buvom viena kitą suradusios jau per pirmąją rudens talką kažkur netoli Rūdiškių, megzdavosi mums kalba ir apie literatūrą, ir apie teatrą, kartu lėkdavom į filmus, vėliau abi dainavom Universiteto akademiniame chore, kai kam net atrodėm esančios išoriškai panašios. Mokiausi iš jos poezijos pajautimo, o gal ir gyvenimo sampratos. Kaip vėliau supratau, aplinką, įvykius ji priėmė itin jautriai, atviru nervu, netrūko to ir man, tačiau kritinėse situacijose man, matyt, labiau pavykdavo apsisaugoti, gal pasitelkiant kietesnę žemaitišką odą.

Mūsų spalvingame 3-ajame kambaryje gyveno ir mano pirmųjų bendrabučio metų draugužės germanistės Gražina ir Renolda. Tada suartėjom ir su rusiste (vėliau Maskvoje baigusia ir teatrologijos mokslus) Nijole Zalūbaite. Savo originaliomis išmonėmis ji pagyvindavo ir šiaip nenuobodų mūsų vienuolikos nenuoramų gyvenimą, tiesiog, galima sakyti, buvo kambario siela. Mūsų šiltas įdomus bendravimas su Nijole nenutrūko iki pat jos ankstyvos mirties.

Trečiame kurse jau beveik perpus mažesniame kambaryje gyvenom ir susidraugavom su sesutėmis lengvaatletėmis Steponavičiūtėmis – lituaniste Irena ir istorike Aldona. Pavasarį, per Velykas, visos trys važiavom švęsti į Giedraičius, pas dvynukių tėvelius. Tėvelis, rodos, buvo miestelio bažnyčios vargonininkas, todėl velykinius pusryčius kartu su mumis valgė ir labai šviesus žmogus, pagyvenęs tos bažnyčios klebonas. Matėsi, kad tėveliai savo dukromis rūpinasi tarsi savo akies vyzdžiu. Gal todėl seserims lyg šiltnamio augalams buvo sunku pakelti žlungančias romantiškas svajones, nusivylimą idealizuota meile. Kiek žinau, jų gyvenimas susiklostė nelabai sėkmingai. Aldona dabar jau mirusi.

Paskutinius dvejus Universiteto metus gyvenau nedideliame, trijų vietų kambaryje kartu su bendrakurse Gražina Šmulkštyte. Tai buvo neeilinis žmogus, ypatinga mūsų kurso studentė. Gal man teko ją pažinti artimiau, todėl jaučiu pareigą papasakoti jos istoriją.

Kaip minėjau, įvairialypiame mūsų kurse Gražina priklausė vyresniųjų būreliui: tai Marija Bieliauskienė, Česys Cemnolonskis, Vladas Pupšys, Marija Katiliūtė, Sigitas Varnagiris, Bronė Liniauskienė. Gražinai, Česiui, Vladui studijos nusikėlė dėl stalininių represijų.

Šmulkščių šeima buvo ištremta 1941 m. birželio 14 d. (apie tremtį smulkiau papasakojo dabar Pakruojyje gyvenanti Gražinos sesuo Elena (Alė) Čepaitienė, ją su Jūrate Čekavičiūte aplankėm 2012 m. liepos mėnesį). Kaip buvo būdinga šiai pirmajai masinei tremčiai, Gražinos tėvelis, Šeštokų pradinės mokyklos mokytojas ir vedėjas, nuo šeimos Naujojoje Vilnioje buvo atskirtas ir išvežtas į Rešotų lagerį Krasnojarsko krašte. Trylikos metų Gražina ir devynmetė jos sesutė Alė liko su infarkto ištikta mama. Trėmikai motiną iš namų nešte išnešė susuptą į patalus. Po ilgos kelionės (geležinkelyje pirmiausia buvo praleidžiami į frontą priešpriešiais lekiantys ešelonai) tremtinės tik liepos mėnesį atsidūrė Altajaus krašto Solonešno rajono Ustichos kaime. Ankštame kambarėlyje apgyvendintos keturios šeimos. Mama neatgavusi sveikatos, mergaitės – dar mažos, menkos darbininkės, taigi ir maisto davinys atitinkamas – iš pradžių 400, vėliau, karui įsibėgėjus, – tik šimtas gramų duonos per parą. Visuotinis karo metų badas, skurdas ypač skaudžiai palietė tremtinius.

Per Kalėdas Gražinos šeima išvežta į Pesčianą, kaimą tarp kalnų. Nepaprastai graži Altajaus gamta, Pesčianos upė, tačiau užsiauginti daržovių beviltiška, kalnų užstotame kaimelyje saulė pasirodydavo tik apie vidurdienį, net bulvės neužaugdavo. Pesčianoje bandė eiti į mokyklą, bet per sniegą vaikščioti neturėjo apavo.    

Po kurio laiko, kiek sustiprėjusi, mama ryžosi gelbėtis, – kad išgyventų, – bėgti iš šio kaimelio. Palikusi mažąją dukrą saugoti dar turimų rakandų, kuriuos keisdavosi į maistą (pavyzdžiui, mamos paltas buvo išmainytas į maišą bulvių), nusprendė bėgti per kalnus į Solonovkos gyvenvietę už 35 kilometrų, – mama pasisamdžiusi karvės traukiamą vežimėlį, Gražina – pėsčiomis. Solonovkoje glaudėsi prie vietinių gyventojų – sentikių. Gražina pasakodavo, kaip įsikūrus naujoje vietoje jos su sesute kelis kartus ėjo parnešti likusių daiktų: išalkusias, nevalgiusias paaugles mergaites apleisdavo jėgos, o kelias ilgas, kalnuotas. Kai visai bloga pasidarydavo, suvalgydavo kelias į kelionę mamos įdėtas bulves, po kurio laiko – ir lupenas, kaip didžiausią skanėstą.

Taip po truputį prisitaikė prie esamų sąlygų, – mama ėmėsi siūti, užsiaugindavo daržovių, bulvių. Vietinės moterys kviesdavosi ją paburti kortomis, kad sužinotų savo į frontą išsiųstų vyrų likimą, už tai duodavo pavalgyti, kartais dar ir į namus ko nors įdėdavo. Pačios nuolat išalkusios, gaunamą duonos davinį džiovindavo ir siųsdavo į lagerį tėvui.

Solonovkoje mergaitės, nors ir alkanos, ir basos, kaip prisimena Gražinos sesuo Alė, iš pradžių ir skriaudžiamos, pašiepiamos vaikų dėl blogo rusiško tarimo, žingsnis po žingsnio mokėsi pritapti prie aplinkybių, baigė 7 klasių mokyklą, kitoje gyvenvietėje – Syčiovkoje– pradėjo lankyti VIII klasę. Gražina, jau gerai išmokusi rusų kalbą, ėmė kurti rusiukėms čiastuškas, kad tos galėtų pasipuikuoti prieš savo kavalierius, o už tai maisto užsidirbdavo.

1947-ųjų vasarą mama nusprendė bėgti į Lietuvą. Vieninteliai turimi dokumentai buvo mergaičių lankytos rusiškos mokyklos pažymėjimai. Vis dėlto pavyko grįžti. Dar prieš bulviakasį jos jau beldėsi į savo senųjų, puikių, tėvelio Šeštokų pakrašty statytų namų duris. Laimei, juose gyveno tėvelio brolio šeima. Tačiau bėgles pamatę giminaičiai nebuvo labai laimingi, gal dėl sugrįžėlių statuso ar paprasčiausiai dėl praktiškesnių dalykų.

Vis dėlto Gražiną dėdienė Šmulkštienė išleido mokytis į Kalvarijos gimnaziją. Vėliau Gražina prisimindavo, kaip bėgdavo iš namų tekina į Šeštokų stotį, kad nepavėluotų į tada kursavusią automotrisę, nuveždavusią ją į Kalvariją. Tačiau gimnazijos baigti jai taip ir neteko. 1950 metų kovo 23 dieną visos bėglės buvo suimtos. Gražina nuteista trejus metus kalėti Archangelsko, mama – Šilutės (turbūt – Macikų) lageryje, o jauniausioji – Alė –  etapu, per trylika persiuntimo punktų, grąžinta atgal į Altajų. Iš to gyvenimo tarpsnio Gražina mieliausiai prisimindavo laiką prieš išvežant į patį Archangelską, praleistą persiuntimo kalėjime Vilniuje, Kosciuškos gatvėje. Tai buvo gražieji, aišku, jau pakeitę paskirtį, Sluškų rūmai. Nors ir per grotas, 22-ejų Gražina atvira menui ir istorijai širdimi gėrėdavosi šio ansamblio architektūra, galvodavo apie pastato praeitį, jame gyvenusius žmones.

Į Altajų vėl sugrąžinta aštuoniolikametė Alė iš pradžių glaudėsi prie tenykščių lietuvių tremtinių, vėliau išmoko siuvėjos amato. O tuo metu, 1951-aisiais, baigėsi tėvelio dešimties metų kalinimo terminas Rešotuose, po kurio jam buvo skirta tremtis Dolgomostovske, Krasnojarsko krašte. Alei buvo leista paimti tėvą pas save ir jį išlaikyti. 1953 metų kovo 23 dieną, atlikusios trejų metų bausmę, iš lagerių buvo paleistos ir Gražina su mama. Visa šeima susirinko pas Alę Bijske. Nors tai buvo tolesnė tremtis, visų džiaugsmas buvo begalinis.

Gražina, tada jau 25-metė, pradėjo dirbti kultūros namuose, mokytis vakarinėje mokykloje ir svajoti apie aukštąjį mokslą stacionare. Po Stalino mirties ėmė rastis permainų vilčių ir net svajonių grįžti į Lietuvą. Gražina pasakojo, kad ji nutarė kreiptis į savo buvusios pažįstamos vyrą poetą Mieželaitį, nusiuntė jam savo eilėraščių. Ir buvo nustebinta jo nuoširdumo, noro padėti ir džiaugsmo jai sugrįžus. Atrodo, ir jo užtarimas padėjo jai, nebaigusiai lietuviškos mokyklos, vis dėlto būti priimtai į lituanistikos studijas Universitete. Galbūt formaliai jos priėmimą galima būtų paaiškinti ir nemažu Gražinos darbo stažu, kuris tuomet teikė pirmenybę stojant į aukštąsias mokyklas.

Nors neturėjusi sąlygų sistemingai ir nuosekliai mokytis, Gražina buvo išsilavinusi, apsiskaičiusi, gal dėl savo pačios smalsumo, gal paveldėjusi iš šeimos, ypač tėvelio, polinkį į mokslus, menus. Prisimenu, ji buvo pamaloninta, kai jau pirmame kurse, talkininkaujant kolūkyje, tai pastebėjo protingasis Algis Bučys, ją pavadindamas “женщина-философ”.

Kadangi Gražina priklausė vyresniems kurso studentams, kaip ir Marytė Bieliauskienė (irgi apie dešimtį metų vyresnė už mus, visiškus jauniklius), jodvi greitai surado bendrą kalbą. Po pirmo kurso, vasarą, per tautosakos ekspediciją Mosėdyje Gražina atkreipė dėmesį į mus su Terese Ramanauskaite, tikriausiai jos iniciatyva ir mes buvom pakviestos kartu pas Marytę rengtis egzaminams. Marytė į kompaniją pasikvietė dar Ireną Žvigaitytę, ir antro kurso ne vienam, ypač specialybės, egzaminui, visos mokėmės draugiškuose Marytės namuose, susirangiusios rašytojo krėsle, naudodamosi gausia Alfonso Bieliausko lituanistikos biblioteka (joje, prisimenu, buvo ir į Vakarus pasitraukusių autorių anksčiau parašytų kūrinių). Egzaminų rezultatai parodė, kad laiko tikrai veltui neleidom, prisimenu, buvau laiminga dėstytojo Saukos net pagirta už apsiskaitymą. Marytė su Gražina džiaugdavosi, kad bendraudamos su mumis, jaunesnėmis, jos jaučiasi visavertės studentės, o mums praversdavo jų patirtis, platesnis akiratis.

Apie šviesaus atminimo Marytę reikėtų pasakyti, kad jai, kaip vienintelei mūsų kurse partijos narei, yra tekusi viena tikrai nemaloni, priverstinė užduotis. Turiu galvoje įpareigojimą būti pagrindine kalbėtoja mūsų kurso draugo Vlado Pupšio svarstyme, po kurio jis buvo pašalintas iš Universiteto. Aš, kaip ne komjaunuolė, tame susirinkime nedalyvavau, tik žinau, kad Marytė, kaip rašo ir Vladas savo atsiminimuose, nebuvo šio pasmerkimo režisierė. Tikrieji režisieriai – KGB kapitonas ir prokuroras – sėdėjo auditorijoje matomoje vietoje. Vladas Marytės kalbos buvo labai įskaudintas, rašo, kad cituodama dienoraščius, “nuvedė jį į ‘slaptų, užsimaskavusių priešų gretas’.“ Žinau, kad Marytė blogai jautėsi dėl tos bylos ir jos baigties. Nepamenu, ar ji tai sakė man, ar tai žinau iš Gražinos, bet ji su pagarba kalbėjo apie tuos, kurie išdrįso Vladą ginti (išskyrė Girdenio pasisakymą), ir tiesiog baisėjosi vienos bendrakursės drastiškais, nepasvertais žodžiais.

Taip nutiko, kad minėtame Marytės bendrakursių būrelyje viena iš penketo buvo tremtinė (Gražina), o dvi, tai yra Teresė ir aš, – ne komjaunuolės, gana reti tais laikais egzemplioriai. Tiesa, vėliau ir Teresė, ir aš (jau baigdamos IV kursą) į komjaunimą įstojom. Iš tikrųjų visas visuomeninis kurso gyvenimas ėjo per šią organizaciją. Man tą barjerą peržengti palengvino prasidėjęs Chruščiovo laikų atšilimas ir, kad ir kaip būtų neįtikėtina, kupinos tolerancijos prof. Vandos Zaborskaitės paskaitos. Noriu paliudyti tik tai, kad iš Marytės pusės dėl stojimo į komjaunimą jokios agitacijos nebuvo. Iš mūsų pokalbių nei politinių, nei ideologinių temų neprisimenu, – ir be to pakakdavo studentiškos ir moteriškos šnekos, – ir apie dėstytojus, ir apie kurso draugus, dėstomus dalykus, skaitomas knygas, apie meiles, šeimos gyvenimą ir pan. Prisimenu, pasakojo, kad draugų vakarėliuose (gal pas Mieželaičius) Marytę šokti kviečia mūsų gerbiamas profesorius Meškauskas. Mums, dar pirmų kursų studenčiukėms, tai atrodė taip įdomu, tokia egzotika.

Su Gražina, kaip artimesne bičiule ir nukentėjusia nuo tarybų valdžios, Marytė atvirai pasikalbėdavo ir apie rimtesnius dalykus, pavyzdžiui, apie oficialiosios partijos kreivą požiūrį į jos vyrą ir jų šeimos draugą Mieželaitį. Gal dar buvo neišblėsę pokario Rašytojų Sąjungos suvažiavime Kazio Preikšo pranešime sviesti baisūs kaltinimai, esą naudodamiesi nepakankamu redaktorių budrumu, jie drįstą šmeižti tarybinę tikrovę. Bieliauskas šmeižiąs Raudonąją armiją apysakoje „Naktis prieš mūšį”, – vaizduojąs Raudonosios armijos karius naktį prieš mūšį svajojančius ir kalbančius vien apie smulkmenas, apie įvairius niekučius. Koktu esą skaityti Mieželaitį, kuris savo amžininkams, apkasuose gynusiems jį nuo sužvėrėjusio priešo, nesugalvojo niekuo kitu atsimokėti kaip savo šlykštybėmis apie sartąją kumelę. Tokiu nedovanotinu vilkimusi dekadentiškų tradicijų uodegoje jis pasirašęs sau sunkų kaltinimą ir ritąsis į nacionalistinį šiukšlyną (Žr. Rašytojas pokario metais, Vilnius, 1991, psl. 57, 58).  Mūsų studijų metais tokia baisi leksika, rodos, jau nebebuvo vartojama, bet žmonėms randai dar tebemaudė. Ne veltui Mieželaitis jautriai reagavo į doc. Lisenkaitės jo kūrybos vertinimus per mums skaitomą literatūros istorijos kursą, kurie jam nebuvo paslaptis. Iš Marytės žinau, kad yra metęs frazę, jog Universitetą valdo „Lazutko ir Lisenko“ (prorektorius Sasys Lazutka ir Liudvika Lisenkaitė buvo vyras ir žmona).

Nepamenu, ar iš pačios Marytės, ar per Gražiną žinau pasakojimą iš Universiteto partinių susirinkimų užkulisių. Kažkuriam iš Universitetą „sustiprinti“ atsiųstų veikėjų – gal Mitropolskiui, o gal Kostelnickiui – užkliuvo Stepono Batoro bareljefas Centriniuose Universiteto rūmuose ir jie partine linija ėmė reikalauti šią „atgyveną“ pašalinti. Čia jau neišlaikė kario ir bajoro prof. Vladimirovo nervai. Tuoj pat ekspromtu jis sukūrė kandžią epigramą: „jo plikė šalmo neregėjo, o subinė ant žirgo nesėdėjo“ – ir tą raštelį, visų susirinkimo dalyvių džiaugsmui, pasiuntė per rankas. Daugiau diskusijų nebebuvo, ir Batoras liko savo vietoje.

Trečiame kurse visa mūsų grupelė lankėme prof. Zaborskaitės seminarą. Labai ją mylėjome kaip dėstytoją, buvome tiesiog persismelkę jos požiūriu į literatūrą, jos humanizmu. Apie save negalėčiau pasakyti, kad buvau labai gera studentė, sunkiai įkandau Hegelį, kurį skaitėm tada dar nepakankamai gerai išmokta rusų kalba, bet jau vien galimybė iš arti girdėti profesorės mintis, literatūros vertinimus paklojo tvirtus pagrindus ateičiai, galima sakyti, buvo gairės orientuotis pasaulyje.

Prisimenu, kad šiame seminare Gražina rašė darbą apie satyrą ir humorą Kazio Sajos kūryboje. Kaip visada, žiūrėjo į darbą rimtai ir parašė jį sėkmingai. Ypač įstrigo (tuomet jau gyvenom vienam kambary), kaip ji sirgte sirgo savo diplominiu darbu, kuriam buvo pasirinkusi nagrinėti poetą Vladą Grybą, vieną iš tarybų valdžios uitų rašytojų, gyvenimą baigusių savižudybe. Meniškai deklamuodavo jo eilėraščius, ir dabar ausyse skamba (cituoju iš atminties):

Su šaltiniu gali palygint jausmą tobulą, 

Pavasarinei meilei kas prilygs.

Pažvelgė pavasaris į obelį, 

Ir iš proto kraustos obelis.

Man atrodo, kad rašydama darbą Gražina ėjo mūsų dėstytojos Zaborskaitės nubrėžtais keliais, – kūrėją ėmė kaip visumą, su jo biografija, psichologija, gyvenamąja aplinka (pačios profesorės tuomet Universitete jau nebebuvo).

Mūsų studijų metai sutapo su ypač svarbiu kultūros įvykiu: pirmą kartą tarybų valdžia leido publikuoti Čiurlionį: 1960 metais laiškus ir straipsnius, o 1961 – reprodukcijas su Antano Venclovos įžanginiu straipsniu. Laukėm iš ryto atidarant Centrinį knygyną, – skubėjom nusipirkti, o vasarą čiupom skaityti. Prisimenu, Gražina pasakojo, kaip buvo paveikta Čiurlionio asmenybės, kaip „grebodama“ vasarojų apie tai galvojo, pakylėta šviesių minčių.  Apskritai Gražina buvo entuziastinga skaitytoja ir kaip tikra ekstravertė ir optimistė būtinai turėdavo pasidžiaugti, pasidalyti įspūdžiais su kitais. Buvo, kaip ir mes daugelis, didelė Vilniaus patriotė, ir įdomu tai, kad turėdama gerą atmintį, nepamiršdavo pabrėžti pasaulio įžymybių ryšių su mūsų sostine. Jos klausantis, susidarydavo įspūdis, kad Vilnius ir Lietuva – vos ne pasaulio centras. 

Kalbant apie Gražiną, būtina paminėti jos teatro pomėgį, – ne tiktai nepraleisdavo nei lietuvių, nei rusų dramos teatrų spektaklių, žavėjosi režisierių, aktorių darbais (mūsų laikų mėgstami spektakliai – „Klasta ir meilė“ su Kupstaite, Kavaliausku, „Hamletas“ su Kurausku, Rasteikaite, „Apyaušrio Dalia“ su Jukna, rusų dramos teatre – Inozemcevas, neprilygstamoji Mironaitė, “Двое на качелях”, “Милый обманщик”, „Nora“, Vancevičiaus Kaune pastatytos Čechovo „Trys seserys“, Binkio „Generalinė repeticija“ ir daug kitų), bet ir pati nuo pirmo kurso įsitraukė į Universiteto teatrinės studijos veiklą. Būdama pirmakursė, per viešą Universiteto renginį jau skaitė Sibire saviveikloje parengtą rusišką humoreską. Visa buvo atsidavusi dramai, dailei, o koncertams, operai laiko nebelikdavo, gal muzika jai tiesiog buvo tolimesnė sritis.

Per IV kurso žiemos atostogas Universiteto „dramukų“ vadovas aktorius Juozas Meškauskas suorganizavo būrelio, kuriam priklausė daug mūsų kurso studentų, taip pat bendrabučio draugė Nijolė Zalūbaitė, ekskursiją į Maskvą. Kažkokiais būdais buvau ir aš ten priimta. Gyvenom Maskvos universiteto rūmuose, pajutom pasaulio alsavimą, – visų rasių žmonių minios, neregėti patogumai buvo kažkas nauja. Vakarais galimybė pamatyti geriausių to meto teatrų  – Sovremenniko, Vachtangovo – spektaklius, dieną, kiek jėgos leido, lakstymas apžiūrėti kitų didmiesčio įdomybių. Prisimenu, Gražina žavėjosi Juozo Meškausko, būsimojo mūsų kurso draugės Rūtos Būdaitės, vyro, vadybiniais sugebėjimais. Dar ne kartą vėliau teko būti šiame mieste, bet niekada nei nuotaika, nei įspūdžių gausa, nei puikia kompanija tos išvykos neprilygo šiai ypač turiningai studentiškai savaitei.

Artėjo studijų pabaiga, išsiskyrimas. Marytė kūrė planus atsisveikinimui pasikviesti pas save artimesnių bendrakursių, prisimenu, kad kalbėjo apie Ozolus, kuriems, ypač Irenai, jautė simpatiją. Bet jau tada ėmė šlubuoti jos širdis, matyt, nebeturėjo jėgų įgyvendinti ketinimų.

Baigus Universitetą, mūsų ryšiai nenutrūko. Rašėme laiškus, susitikdavom Vilniuje. Gražina mokytojavo savo gimtuosiuose Šeštokuose, atrodo, buvo mokytoja iš Dievo malonės, gal iš tėvelio paveldėjusi pedagogo gyslelę. Mokiniai ir dabar, praėjus keturiems dešimtmečiams po jos mirties, ją prisimena, prieš keletą metų išleido jos poezijos knygelę.

Nenutrūko jos ryšiai ir su Bieliauskų šeima. Pas juos apsistodavo atvažiavusi į Vilnių. Gražinos sesuo Alė, kai pas ją su Jūrate lankėmės 2012 metų vasarą, prisiminė, kad Gražina buvo prašiusi Marytės pagloboti savo dukterėčią, Alės dukrą, kai ji, pagal Gražinos planą, atvažiuos stoti į lietuvių kalbą Universitete. Tačiau mergaitė su savo vaikinu, pasak Alės, metėsi į Politechniką, ir motina nieko čia negalėjo padaryti. Po kurio laiko Pakruojyje lankydamasis Bieliauskas klausė Alės, kodėl ji neatvažiavusi su dukra. Bieliauskus Alė prisimena kaip labai gerus, nuoširdžius žmones.   

Praėjus metams, kai baigėme Universitetą, vasarą, Gražina man parašė esanti Trakuose, dramos būrelių vadovų ir artistų stovykloje, ir labai kvietė prisidėti, patikindama, kad turi laisvos vietos savo kambary. Daug nesvarsčiusi, nuvažiavau. Buvo labai įdomios dienos, gal ir savaitė – šaunūs iš visos Lietuvos susirinkę žmonės, – kaip jie patys juokais save vadino, – „kultūrtrėgeriai“, – mokytojai, kultūros namų darbuotojai, o vadovai – žymūs Kauno aktoriai Mackevičius, Gabrėnai, Zelčiai.    

Iš arti pamačiau, kaip mokoma dikcijos, kaip kuriami spektakliai. Mačiau, kad Gražina ten gerbiama ir mėgstama. Vėliau su Gabrėnais palaikė ryšį iki pat mirties.

Tai, kad tokį gyvenimo džiaugsmo kupiną žmogų užklups tais laikais nepagydoma liga, atrodė didžiulė neteisybė. (Tai buvo 1970-aisiais, Gražina turėjo tik 42-ejus metus.) Kai sužinojome, ką slepia nugaros skausmai, buvome priblokšti, juolab, kad dėl padėties beviltiškumo tuomet ligoniams nebuvo galima sakyti tiesos. Pačios gerdamos raminamuosius, su  Nijole Zalūbaite pavasarį lankėme Gražiną Kauno klinikose, vėliau ir viena, ir kita važiavom traukiniu į Šeštokus. Prisimenu, Nijolė pasakojo, kaip jai, visada linksmai, visada atvirai, buvo baisu eiti ilgais požeminiais klinikų koridoriais, galvojant, kad reiks pažiūrėti Gražinai į akis, ją guosti ir … meluoti. Tai mums buvo pirmas didelis gyvenimo smūgis, gerokai išklibinęs tikėjimą, kad „vis tiek viskas bus gerai“. Vasarą po švitinimų Gražina pasijuto geriau, vėl atgavo optimizmą, nors jau pradėjo suvokti tiesą. Rugsėjį ar spalį, auksinį rudenį, Bieliausko parūpintu Rašytojų sąjungos automobiliu Marytė, Nijolė ir aš dar kartą, jau paskutinį, aplankėme Gražiną. Jos būklė buvo pablogėjusi, ir visos žinojome, ką tai reiškia. Mirė Gražina gruodžio mėnesį. Taip atsitiko, kad ją palydėti iki kapo iš mūsų trijų galėjo tik Marytė. Kitų metų rudenį Gražinos kolegos mokytojai pakvietė ją prisiminti. Prisimenu tauria rimtimi apgaubtą stalą, susikaupusius jos bendradarbius.

Prieš kokį penketą metų aplankėm Šeštokus. Gražinos kapas jos sesers rūpesčiu uždengtas plokšte su prasmingu užrašu: „Tremtinių laimė – Tėvynės žemė.“

Labai gaila, kad tėviškė, gražus tėvelio statytas namas, kur grįžusi iš tremties gyveno Gražina su tėvukais, po Gražinos mirties ištuštėjo, tėvukus pas save į Pakruojį išsivežė antroji dukra, namas buvo parduotas. Aplankę sodybą, buvom priblokšti – namas be langų, puikųjį tėvelio sodintą sodą ir kiemą apėjusios žmogaus ūgio žolės, nykios neįbrendamos džiunglės. Sic transit gloria mundi, – pirma mintis, atėjusi į galvą…


Prisijunkite prie diskusijos