ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …


Print

 

VILIUS  BALTRĖNAS

S v e i k i,  s a m a n o t i e j i  b r o m a i !

baltrenas_1…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su  garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus  universitetu, vienu seniausių Europoje  –  prasidėjo nuo didelio,  neplono ir puošnaus Albumo.

Jį džiaugdamasis gavau iš  neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus  žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir  kūrybiniais palinkėjimais  –  kaip Lietuvos radijo literatų būrelio  paskatinamąją premiją.

Gerokai  apkerpėjusioj  atminty –  iš  tuometinio  jaunųjų  susibūrimo  tebemirguoja Violetos  Palčinskaitės,  Romo  Sadausko,  Nijolės  Masteikaitės,  Kęstučio  Nastopkos, Irenos  Bliuvaitės  ir  kitų,  ir  kitų  veidai  ir  vardai.  Spalvingiau  apie  tai,  man  regis,  ketino  papasakoti  kurso  linksmabalsė  Irena  Bliuvaitė-Kierienė.  Kaipgi,  juk  dauguma įsimintinojo  būrelio  jaunikaičių  sulėkėme  ir  sutūpėme  į  tas  pačias  auditorijas.

V i e n a s   iš  –   “ t y l i a i,  b e t    r i m t a i…”

Jau  minėtasis  kolega  iš  literatų  būrelio,  druskininkietis   Sadauskas,  anuomet  nuskubėjęs  į  žurnalistines  tobulybes,  ar  tik  ne  antrais  studijų  metais  pristatęs  Universiteto  studentų  laikraštyje   pluoštą  mano  eilėraščių    “Iš  lyrinio  dienoraščio”, kilniadvasiškai  pavadino  autorių  “ tyliai,  bet  rimtai  ieškančiu…”

Taigi…  O  tebeieškau –  iki   šiol…  Ir  jau  seniai  reikia  pripažinti  –  kažin  ar  nors  ką  nepaprasta  suradęs,  tykiai  “išnyksiu  lyg  dūmas”  iš  mūsų  daugiaspalvio,  pasigėrėtinai  turtingo  kurso  panuovalės.  Žinoma,  universitetinė  paskata  man  buvo  nepaprastai  svarbi.  Nors  gal  ne  visai  tokia,  kaip  geranoriškasis   Romas  po  daugelio  metų  “Literatūroje  ir  mene”  atkūrė  anekdotišką  situaciją.  Girdi,  sėkmingai knygeles  vaikams  leidžiantis  Baltrėnas  jau  anais   –  Universiteto  literatų būrelio  negandų  laikais,  rodėsi  paruošęs  rinkinį.  Net  ir  kainą  pažymėjęs …

Iškalbingąjį   Romą  bene  bus  suvedžiojusi  atmintis.  Tokį  rinkinį  –  svarstytą  ir  nusvarstytą  –  buvo  drąsiai  pateikęs  šviesaus  atminimo  mūsų  kurso  kolega  Albinas  Vasiliauskas.  Gerokai  originalesnis  už  mane,  gal  ir  už  mus  visus.  Romas  Sadauskas  teisus  nebent  dėl  vieno:  buvau  ir  likau,  pasak  jo  ankstesniojo  –  ”tyliai  ieškantis”,  iki  šiol  besibarantis  pats  su  savim.  Kaimiškas,  sodriau  nesulapojęs  mentalitetas  –  kaip  kišo,  taip  ir  tebekiša  koją:  ”Dievas  gal  talentų  pašykštėjo,  velnias  –  neatnešė  obuolių…”

P a k e l ė j e   –  s u   S a u k a   i r   T i u t č e v u …

Ta  pačia  dingstimi  prisiminčiau  štai  tokį  epizodą. Mūsų  studijoms dar  neįsibėgėjus, Tauro  bendrabutyje   lituanistus  lankė  poetiškai  emocingas,  filosofiškai  galvotas  dėstytojas  su  vešlia  plaukų  kupeta  Donatas  Sauka.  Nebeprisimenu,  kaip  jo  rankosna  atsidūrė  pora  mano  ”eiliuotų  bandymų”. Tebegirdžiu  tik  jo  rimtą  pasakymą:  ”Na,  šiek  tiek  gal  primena  Tiutčevą…”   Entuziastingasis  dėstytojas    gal  turėjo  omenyje  pelnytai  pakritikuotiną  sekimą  ar  svetimas  įtakas.  O aš  pats   tai  priėmiau  kaip  padangių liaupsę.  Mat,  savo  gėdai,  būčiau  privalėjęs  pasisakyti:  nei  Tiutčevo  matęs,  nei  jo  taletingai  subtilios  poezijos  regėjęs.  Ir  šiandien  belieka atsidusti:  neišprusimas,  totališkas  provincialumas  lydėjo  tada  ir,  deja,  iki  šiol  tebelydi.

P r a v e r t o s   p a s a u l i o   d u r y s

O  buvo,  buvo   mūsų  kurse  didžiai  galvotų,  pavydėtinai prakutusių,  visokiausiais  talentais  ar net  jų  vaivorykšte  apdovanotų. 

Su  anuometine  nuostaba  prisimenu  vienoje  filologų  auditorijų  ant  studentiškų  stalų  išdėstytą  Romualdo Ozolo  tapybos parodą. Anam laikui  –  supermodernią!  Kur  tu,  garsusis  mūsų  Romulai,  kokiam  pieno ar  politikos  bidone užkasei dar  vieną  savo  talentą?

Nebežinau,  kaip  prie  to  ”benefiso”  pritapo  Romo  bendražygis  Algis  Patašius. Bet, regis,  kaip  tik  tada,  prisėdęs  auditorijoje  prie   pianino,  taip  sugrojo  už  širdies  griebiantį  opusą,  kad  ir  stebėjausi,  ir  pats  sau  prisižadėjau:  pramoksiu  muzikuoti!  Su  konservatoriją  lankiusiu  giminaičiu  –  Pavilnyje  –  ne  vieną  šviesią  akimirką  prasėdėjau  prie  jo  senutėlio  fortepijono.  Nesyk  pasilikdavau  ir  filologų  auditorijoje,  prie  viliojančio  instrumento. Deja,  padoriau  ko  išmokti   –  pristigo  laiko,  gal  ir  kantrybės…

Taip  ir  likau  tik  dainuojantis.  Paskui  dainą  galėjau  lėkti  nors  į  dangų,  nors ir  į  pragarą. Dažniau  –  gerumo  keliu.  Dar  pirmąją  studentiškų  atostogų  vasarą  traukinyje  susidūriau  su  tautosakos  rinkėjais,  kuriems  vadovavo  Leonardas  Sauka.

Taip,  taip,  dar  vienas  Sauka,  taip  pat garsus  mokslininkas,  tituluotas  akademikas. O  tada…  Žodis  po  žodžio,  pasigavom  dainą… Kiek  riedėjo  traukinys,  tiek  skambėjo  mūsų  jauni  balsai.  Nė  vieno  posmo  nekartojom.  Baigėsi  tuo,  kad  pakeliui  parašiau  namiškiams  laišką:  ” Parvažiuosiu  po  poros  savaičių.  Kol  kas  rinksiu  dainas  Stačiūnų  apylinkėse.  Maitinsiuos  lašinukais  iš  bendros  studentų  terbos.  Stengsiuos  kitų  neapvalgyti…  O  Stačiūnuos,  sako,  kiaušinių  ir  svogūnų  laiškų  –  nors  vežimu  vežk…”  Va,  kaip!..

Pasaulis  pasirodys   neišmatuojamai  platus,  ims atsiverti  vis  įvairesnėm  spalvom. Gundys  ir  siūlys  griebtis  ir  šio,  ir  to,  ragins   bent  pamėginti  užpildyti  vis  aiškiau  pasirodančias savąsias išsilavinimo  seklumas  ir  nuokalnes.  Bet  reikėjo rinktis: norėjau  ir  muzikos,  ir  akademinio  choro, tarp  kurio  tenorų  dainavau, ir rimtesnės pažinties  ne  tik  su sanskritu  ar  lotynų  kalba, bet ir su moderniosiomis  –  prancūzų,  vokiečių, taip  pat  su  lenkų, o  juolab su  brolelių  latvių,  su  jų  nuostabiaisiais  l y g u o   ir  z i r g a   g a l v a… Lankiau  ir  menotyros fakultatyvines paskaitas, ir  dar  daug ką.  Įvairiopos  intelektualinių  vilionių  žabangos,  manyčiau, stojosi  prieš  apstulbusias  akis  ne  tik  man.  Juk  daugelis  buvome  kilę  iš  tolimiausių  užkampėlių, nors  ir  ne  vienas  –  savo  mokyklose  auksu  ar  sidabru  dekoruoti.

T a r p  a u k s a g a l v i ų  m e r g a i č i ų  i r  b e r n i o k ė l i ų …

Ne,  stojamųjų  egzaminų  laikyti  neteko. Išliko  ryškiau  akyse  pirmasis  apsilankymas  Universitete  –  susitikimas  su  pasišaukusia įžanginio  pokalbio  garbiąja   komisija. Rektorato  vestibiulyje  mes pirmiausia  ir  susipažinome: Evalda  Strazdaitė  iš  Strazdų,  Rytė  Liučvaitytė  –  nebežinau  iš  kur…  Ir  dar…  –  daugiau  nei dešimties… Tame  būryje  kažkodėl  neprisimenu  Kęstučio  Nastopkos,  nors…  išlydėdamas  į  Vilnių,  Julius  Ulba,  jei  neklystu,   buvęs  Just. Marcinkevičiaus  kurso lituanistas, tuomet  jau Kupiškio  vidurinės  mokyklos  direktorius, sakė:  ”Pamatysi…  Bus ten  tavo  kaimynas, taip  pat  auksinis  medalininkas,  literatas iš  Biržų  mokyklos…”  Progų  susibičiuliauti  atsirado  vėliau  –  bendrabutyje,  skaityklose,  auditorijose.  O  tuokart  mūsų  visų,  gerokai  drovių  ir  sutrikusių,  laukė  garsaus Universiteto  garsūs  profesoriai  ir  docentai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

S k e p t i š k a s  p r o f e s o r i a u s  m o s t a s …

Paklaustas,  kodėl  taikausi  į  literatūrą,  buvau  betraukiąs  iš  užančio pluoštą  kupiškėnuose  spausdintų  savo  eilėraščių… Pats  seniausias  komisijos  narys  –  kaip  paskui  pažinau  ir  nuoširdžiai  žavėjausi,  legendinis  kalbininkas,  profesorius  Juozas Balčikonis  –  gan atsainiai mostelėjo, sakytum, gindamasis  bitininko ranka.

Nelabai  suvokiau  –  ką  tai  galėtų  reikšti?  Tik  po daugelio metų  šį  bei  tą  skaitydamas  aptikau: ir Juozas Balčikonis jaunystėje rašė eilėraščius! Ką ir pridėsi.

Nebent   pridurčiau:  viskam,  pasirodo,  savas  laikas. Net  ir  paprasčiausiam   išmintingojo  senolio  gestui  atpažinti.  Dabar,  retkarčiais  su  grauduliu  pažvelgdamas   į  anaiptol  nedaug  kam  reikalingos  savo  poezijos  knygų knygelaičių  šūsnį,   lyg  ir  nejučia prisimenu  skeptiškai  pranašišką  profesoriaus  Balčikonio  mostą. Sic  transit  gloria mundi!

E s m i  –  i š   p u n t i n i n k ų   p a d e r m ė s …

Būta su  iškiliuoju  profesorium  ir  sėkmingesnių  susitikimų, nors  jų  smarkiai  bijojau. Buvau  prisiklausęs,  kad  Balčikonis  nemėgsta  kupiškėnų:  jie  dėl  savo  patarmės  ypatingumo  nesugeba  padoriai  kirčiuoti.  Nebent  visus Didžiojo lietuvių  kalbos  žodyno  tomus  atmintinai  įsikaltų  į  galvą.  O aš  –  tikrių  tikriausias   anų  nelemtųjų  kupiškėnų  – puntininkų,  dadininkų,  rotininkų  patarmės  gaivalas.

Drebinau  kinkas  ir  tą  atmintiną  egzamino  dieną.

Šio  bei  to  paklausinėjęs,  profesorius  į  mano  studijų  knygelę  įrašė:  g e r a i.

Gerai  tai  gerai,  bet  man  itin  rūpėjo  penketukas  ir  neišvengiamai  būsianti  padidinta  stipendija…  Tik  štai,  neatiduodamas  knygelės,  senasis  kalbininkas pasiteiravo: „  O  kaip  kupiškėnai  taria:  Šiauliai  ar  Šauliai?..“  Nedvejodamas  atsakau: „Tik  Šauliai…“  Ir  priduriu:  „Dažniau  vartojame  vienaskaitą.  Važiuosma  Šaulin  skūrų  pirktė…“

Profesorius atsiverčia  mano knygelę  ir priešais žodį  g e r a i  parašo raidę l. Taigi: labai gerai. Baubas nebe toks  baisus.

M ū s ų  d i d i e j i   k e l  r o d ž i a i …

Kalbos  mokslų  vingrybės,  nors  iš  literatų  stono  mūsų  neišvertusios,  buvo  visiems  gana  įdomios.  Po  teisybei, ar  rastume  nors  kiek  prakutusį  literatą,  kuris  bodėtųsi,  nesirūpintų  savo  gimtąja  kalba?  Visus  mus  siejo  tas pats    kalbos  jausmas  ir  nemaži  rūpestėliai.  Scriptor  Magnus  (tai  buvo  ne  kas  kitas, o Romualdas Ozolas) ant  lygiai  tokios  pat  nuotraukos, kokią matome prie šių  atsiminimų,  anuomet  užrašė:  „Didžiam kalbos  tvarkytojui  –   nuo  jos  darkytojo…“

Nesiribojome  vien  savais  ar  tik  tos  dienos  rūpesčiais.  Senosios  lietuvių  raštijos,  grožinės  mūsų  literatūros  pradžių  pradžios  skelbėjai  ir  tyrinėtojai,  vėlesnių  amžių  literatūrinės  kūrybos  istorikai  ir  kritikai  –   buvo  mūsų  didieji  kelrodžiai.

Mums  dėstė  tokie  Universiteto  šviesuliai, kaip  Jurgis  Lebedys,  Meilė  Lukšienė,  Vanda  Zaborskaitė,  Irena  Kostkevičiūtė, Donatas Sauka. Filosofinės išminties  ir  nepalenkiamos,  bet  protingos  logikos   žodžiu  mus  žavėjo  filosofai  Eugenijus  Meškauskas,  Kristina  Rickevičiūtė …  Kiekvienas  stengėsi  kuo  daugiau  mums duoti,  vis  iš  savo  srities  –  giliai,  plačiai,  išsamiai.  Pūtė  į  mūsų  širdis   mokslo  ir  grožio,  tiesos  ir  gėrio  dvasią.

Ir  pastangos  nenuėjo  perniek.  Šiandien,  kartu  su  solidžią  atsiminimų  knygą  išleidusia  profesore  Evalda Jakaitiene  / anų  dienų  mūsų  Valda  Strazdaite iš  Strazdų padangės  /   esame  laimingi pasakyti:  „GYVENAU… IR  DAR  NORIU…“  Skaitau  šiais  Just. Marcinkevičiaus  žodžiais  simboliškai  pavadintus  memuarus  ir  sakau:  AČIŪ,  Valda-Evalda!  Už   talentingai  atkurtą  tavąjį  (tuo  pat  metu  gal  ir  daugelio  mūsiškių)  lemtingąjį „gyvenimo  romaną“…

D e r l i n g o   r u d e n s   r i e š u t ė l i s …

Nuo  pat  pirmos  paskaitos  supažindinęs  su  senosios   raštijos  pradžiamoksliu,  su  asmeninių  išrašų  ir  archyvų  kaupimu,  Jurgis  Lebedys  ragino:  būtiniausiai    mums  mokėtina   lotynų  kalba, taip  pat  vokiečių,  lenkų.  Be  jų  nė  žingsnelio.  Kalbėjo  ramiai,  santūriai,  bet  su  pasigėrėtinai  įtaigiu,  kategorišku  imperatyvu.

Vai,  kaip  skyrėsi   šis  nedidukas,  tvirtai  suręstas,  labai tvirto,  stipraus  charakterio  pedagogas  nuo  mano  įsivaizduotojo.  Mokykloje  pavartęs  vieną  kitą  leidinį  su  Lebedžio  pavarde, buvai  jį  įsidėmėjęs. Ir  kažkodėl  įsivaizdavau  esant   labai  aukštą,  ilgu  kaklu,  gerokai  palinkusį,  akiniuotą  mokslininką. Pasirodė  –  visiška  priešingybė: gana  jaunas,  stamantrus  vyras,  sakytum,  tikras  derlingo   rudens  subrandintas  riešutėlis.  „Mano  galimybės  gana  ribotos,  o  jūsiškės  kuo  tyliau  klausytis  – neribotos‘‘,  sakydavo  ramiu,  tvirtu  balsu,  jei  kas  iš  paskutinių  suolų  pasiskųsdavo  negirdįs.  Žavėjo  šio  žmogaus  susikaupimas,  kruopštumas  ir,  žinoma,  intelektas,  tikslūs,  išsamūs  ir  visuomet  svarūs  argumentai.

Troškome,  stengėmės  žengti  jo  takais,  įsidėti  galvon,  ko  mokė,  ką  ir  kaip  vertino.  Laikas  buvo  toks, kad  jo  žodžiai  mums   buvo  pati  geriausioji  sėkla  į  mūsų  jaunas  širdis.  Jeigu  kas  nors  nutiko  kitaip,  tai  nutiko  vėliau,  jau  kitu  laiku  ir  su  kitom  giesmėm  bei  grėsmėm.Tad  ne  vienu  atveju,  ir  ne  vienas,  privalėtume    pasakyti:  mea  culpa… Šio  ir  kitų  dėstytojų  įtaigiai  paraginti,  bent  jau  tiek  lotyniškai išmokom  visi.

K a s  g i   t o k s  AŠ?..  –  b e n e   b ū s i ą s …  j a p o n ų   i m p e r a t o r i u s !

Atsimenate,  koks  stotingas,  iškiliakaktis  atžingsniuodavo  antikinis  docentas Leonas  Valkūnas.  Tikras  antikinių  kalbų  ir  literatūrų  liūtas!..  Vienai  mūsų  vyriškai  grupei  kaip  tik  jis  ir  padėjo  slebizuoti  lotyniškai.  Kuo  mandagiausiai  kreipdavosi: „ Prašom  tamsta  paskaityti,  draugas  Girdeni…  Ačiū,  labai  gerai…“ Arba: „  Dabar  prašom  Jūs, draugas  B… Dėkoju,  prašom  sėstis…“ O kitiems,  sunkiau  tą  kunigų,  daktarų  ir  provizorių  kalbą  įkandantiems,  aštriai  bakstelėdavo:  „ Na,  tu  dabar,  skaityk…“  Koks  nors  VU  (vėliau  dėl  lotynų  net  perbėgęs  į  lengvesnę  specialybę)   pradėdavo:  „Aš  tai  išverčiau  šitaip…“  „Pala, pala… – sutrikdavo  docentas.  –  Kas  čia  toks  AŠ?… Bene  būsi…  japonų  imperatorius… Sėskis…“  – mostelėdavo pasityčiodamas.  Taip  docentas  pagerbdavo  pajėgesniųjų  kastą…

Nepėsti  buvo  ir  studentėliai.  Vienas  mūsų  pačių  vyriausių,  daug  ko  matęs  suvalkietis  Sigitas V.,  vienąsyk   taip  protino  garbųjį  docentą:  „Nei  čia  varkite  su  mumis,  dėstytojau,  nei  ką… Kaip  asilai  atėjom,  taip  asilai  ir  išeisim…“ Palikęs  narsuolį  dar  vienam  semestrui  pasitobulinti,  vėliau,  po  pakartotinio  egzamino,  kietasis  docentas  parašė  neblogą  pažymį  ir  švelniai  priminė:  „Matote,  draugas  Varnagiri, vis dėlto galima  išmokti…“

K a l b ė t o j ų   i r   k a l b ų   a p s u p t y …

Dainingo  ir  iškalbaus,  praeity  smarkaus  boksininko Ričardo  Mirono  sudomintas,  ne  tik  išmokau  „Gaudeamus  igitur“. Buvo  progos  paragauti   ir  senosios  indų  kalbos  –  sanskrito.  Deja, ištvėriau    kur  kas  trumpiau  nei   ten  pat  iš  vyresnių  studentų  užklydęs  būsimasis  profesorius  eruditas Tomas Venclova.  Šiek  tiek  kažkas  mums  dėstė  lenkų  kalbą,  bet  nebeprisimenu  kas  –  daugiau  pasisėmiau   vėliau,  iš  kambarį  mums  nuomojusios  pani  Marijos …

Latvių  kalbos  giminystę  ir    nemenką  grožį   demonstravo   aštriamintis,  santūriai  smagus  kalbininkas  Jonas  Kabelka.  Prieš  egzaminą  paprašydavo  surašyti  tikslų  abėcėlinį  sąrašą  ir  persergėdavo:  „Visi  iš  eilės,  tvarkingai.  Kad  man  paskui   po  vieną  nelandžiotumėt…“  Jei  dar  į  knygelę  pasirašydavo neegzaminuodamas,  kaip  atsispirsi  dėstytojo  norui  –  buvom  pavyzdingai  tvarkingi  ir  po  vieną  nelandžiojom.

Bene  porą  semestrų  lankiau  prancūzų  kalbą  (ją  buvau  mokęsis  ir  vidurinėje).  Universitete  –  miela  dėstytoja,  gražiai  lietuviškai  besivadinanti   Ramutė   Ramunienė,  bet  su  rimtu  prancūzišku  pasirengimu,  pagarsėjusi  pedagogė  ir  vertėja.

Mane, ir  ar  tik  ne  romantiškąjį   grupės  draugą  Vygandą  Račkaitį,  –  nuoširdžiai  kalbino  pereiti  į  prancūzų  kursą.  Nesusigundėme,  bet  mokytis  buvo  smagu.  Kaip  ir  vėliau  su  dėkingumu  dėstytojai  originalo  kalba  karpyti  balzakiškąją  „Šagrenės  odą“…

Nenuskendo  nebūtin  atkaklaus  docento,  vėliau  profesoriaus,  Lebedžio  raginimas   pramokti  visiems  lituanistams  vokiškai.  Fakultatyviai  lankiau  turiningas aristokratiškai  prakilnios ir orios  vyresniosios  kartos  dėstytojos Januškevičienės, regis, Salomėjos Nėries  mokslų  bendražygės,  paskaitas ir  pratybas.

Pramokau  tiek, kad  baigdamas lituanistiką, užsimaniau  studijuoti  iš  naujo  –  vokiečių  kalbą.  Rektorius  leido.  Turiu  studijų  knygelę  su  poros  kursų atsiskaitymais. Gaila,  užpultas  darbų  kasdienybės,  daugiau  nebevaliojau. 

Bet  liko  didelis  noras  be  vertimų  įveikti  Remarko „Tris  draugus“ ir  niekad neišdilo  iš  atminties  prasmingi didžiai  žmogiškos  ir autoritetingos  dėstytojos  pokalbiai. 

Ir  ji,  ir  daugelis  kitų  mus  ne  tik  mokė,  bet  ir  auklėjo,  rengė  patiems  įvairiausiems  gyvenimo  netikėtumams  ir iššūkiams,  nors  tokių  žodžių  anuomet  per  dažnai  neminėdami.

R e k t o r i a i !  I r  –  i k i  š i o l  k a i s t a n č i o s  a u s y s …

Gan  daugelio  šiandien  minimą  rektorių  Juozą Bulavą   prisimenu    blankokai.  Nebuvo  progos  iš  arčiau.  Mačiau  gal  tik  vieną  sykį,  su  didele  palyda    užsukusį  aplankyti  akademinio  choro.  Sutiktą  neįsivaizduojamai  iškilmingai,  tiesiog  pompastiškai.  Užtat  kitą  rektorių,  įžymųjį  matematiką   Joną  Kubilių  prisiminus  –  iki  šiol  kaista  ausys … 

O  buvo  taip.  Eidamas  anuomet palei  šiandieninės  Prezidentūros  rūmų  tvorą,  bendrabučių  linkui,  susitikau  jį,  tada  dar  gerokai  jauną  naująjį  rektorių.  Ir  išdrįsk  tu  man  neišpasakytai:  bičiuliškai  pasisveikinęs,  paprašiau  rektoriaus  patarimo!  Mat  buvo  pats  rudens  įmirkimas,  nesibaigiančios  studentų  talkos  žemdirbiams.

O  aš  dar  mokykloje  buvau  jose  nudegęs,  teisingiau  –  peršaldytas  iki  piktų  reumatų.  Rektorius  dėmesingai  išklausė  ir  pasiūlė  grįžti  kartu  su  juo. Taip  ir  žengėme  petys  į  petį  –  pasaulinio  garso  mokslininkas  ir  tarsi  sarmatos  pristigęs  pirmakursis.  Ne,  ne  į  Rektoratą…  Pakeliui,  netoliese  paradinio  įėjimo  buvusiame  Ūkio  skyriuje,  mano  personos  bėda  buvo  bemat  išspręsta  –   talkų  vardan  buvau  paliktas  tvarkyti  senųjų  bibliotekos  knygų.

Tais  pačiais  mokslo  metais  patyriau:  kaimiškuosius  studentus  Universitetas stengiasi  labiau  pagloboti.  Į  gydomąsias  purvo  vonias  Kryme,  Eupatorijoje,  kelialapis  buvo  gautas  vienas.  Pretendentų  buvome  du.  Profesinės  sąjungos  pirmininkas,  įdomia  Tupčiausko  pavarde,  pasikrapštė  pakaušį  ir  saliamoniškai  nusprendė:  „Atiduokime  šitam  kaimo  berniokėliui.  Ta  vilniškė,  arba  jos  tėvukai,  ką  nors  patys  sugalvos…“  Taip  ir  buvo.

T a i g i ,  „ b e   k a r a   m a k s l a …“  i r   d a r   š i s   t a s …

…Su  kurso  vyrams  itin  apkartusiais  karo  mokslais,  laimė,   tesibičiuliavau  trumpai.  Kai  vos  po  kelių  teorinių  paskaitų  prasidėjo  pratybos,  kai  prireikė  gultis  ant  pliko  cementinio  grindinio,  nekariškai  pasipriešinau.  Jau  minėjau:  buvau  pasičiupęs  reumatą,  metus  išgulėjęs  lovoj.  Dabar,  išsiklausinėjęs,  nudrožiau  į   gydytojų  komisiją  kariniame  komisariate.  Prisimenu  iki  šiol  pagyvenusio  mediko  žodžius:  „Reikia  tai  pagaliau  spręsti …“  Gavau  popierėlį,  visam  laikui  atleidusį   nuo  karinės  tarnybos. Kaip  linksmą  anekdotą  kurso   draugai   persakė  būtent  man  taikytus  karinės  katedros  oficieriaus  žodžius:  „Žalj  čeloveka, mnogovo  choroševo  ne  uznajet…“ (Gaila  žmogaus, daug  ko  gero  nesužinos…).

Mokiausi  „be  kara  maksla“… Stengiausi  kiek  pajėgdamas  ir,  matyt,  netingėdamas. Sako, kad  buvau  stropuolis,  rimtuolis,  darbštuolis. Tuo  pat  metu  –  pridursiu  –  naivuolis  ir  kaimiškas  keistuolis. Va,  gal  tik nei smarkuolis,  nei  anaiptol  sveikuolis  nebuvau.   Vis  dėlto  trejus  pirmuosius  metus  uoliai  prasėdėjau  paskaitose  bei  didžiojoje  Universiteto  bibliotekos  skaitykloje.  Kai  prieš  sesijas  pristigdavo  vietų,  patyliukais  pasikeldavome  į  ramią  ir  jaukią  profesorių  skaityklą.

Šiaipgi  –  vaikščiojau  su  šaipokiškai   dideliu  knygų  portfeliu.  Šiokias  ar  tokias  išprusimo  spragas  mažumėlį  lyg  ir  užkaišiojau.  Bet  daug  ko  ir  stigo,  ypač  tikro,  rimtesnio,  kietesnio  savarankiškumo.

Teisybė,  nuo  pirmokėlio  pradinuko  iki  pat  trečio–ketvirto  kurso  niekaip  nesu  buvęs  „ nei  politizuotas,  nei  organizuotas.“  Galėjau  gal  ir  toliau  ištverti,  jei  ne   plaukimas  pasroviui,  bičiuliams  iš  paskos.  Nesyk  jie  atrodė  išmintingesni  –  įžvalgesni,  ne  tokie  provincialūs… Bet  gal  apie  tai  pakaks.

N e  t a u,  M a r t y n a i ?..

Negaliu  apeiti  vienos  man  skaudžios  minties:  ar  ne  be  reikalo  anomis  dienomis,  o  ir  gerokai  vėliau,  mūsų  buvusią  kurso  draugę   šviesaus  atminimo  Ireną  Žvigaitytę  –  kai  kas  nepelnytai  pakrikštijome  miesčioniška, besipuikuojančia  panele …  Taip  nebuvo. Žinau ir jaučiu pareigą  tai  pasakyti.

Kaip  daugelis  gal  prisimena,  per  visus  tris  pirmuosius  kursus  dažniausiai  laikydavomės drauge:  Irena, Kęstutis  ir  šių  žodžių  rašėjas.  Auditorijose,  ekskursijose,  žygiuose  ir  visur  kitur. Manau,  semiotiškasis profesorius Kęstas,  jei  tik  turės  ūpo,   pats  pasipasakos. O  nuo  savęs… Su  tragiškai anksti  Anapilin  išėjusia  kolege  Irena  buvome  išties  artimi  bičiuliai. Iki  širdies gelmių atviri  ir  netylintys. Ji  žinojo  visas mano  kaimiškos asabos  dūmas ir skaudulius, nuoširdžiai,  atidžiai skaitė  ir laimino  lyriškus mano pasiskraidymus  padebesiais.  Ir  pati  pasipasakodavo  nieko  nenutylėdama,  praverdavo  savo  jaunatviškas  širdies  paslaptis,  bičiulystes,  susižavėjimus  ir  abejones.  Nesimaivydama  ir  nieko  neužgauliodama.  Buvo  pavydėtinai  jautri,  prakilnios,  nevienadienės sielos  asmenybė. Už mus, dažniausiai  kaimiškosios  būties  reliktus,  mačiusi  nepalyginti  daugiau  pasaulio  ir  žmonių.  Labiau  nei  daugelis mūsų  prasilavinusi,  išprususi  visokeriopai.  Kam  ir  kaip  tai  galėtų  užkliūti?

Seserėlės mielosios, taigi aš  jus  visas  –  gerbiu  ir  myliu…  Bet  leiskite  delikačiai  paklausti:  ar  tik  ne  savąsias  pavydo  liepsneles   stengėtės  nuslėpti,  plačiais  languotais  sijonais  mėgindamos  pridengti  savo  kolegės,  populiarios  šiaulietės,  anam  laikui  gan  minimalistinį  gimnastės  kostiumėlį  –  ant   bene  vienintelio  tuomet  jaunimui  skirto  žurnalo…

Gimnastikos  sporto  meistrė!  Ar  daug  kas   žinojome  tą  faktą?  Niekam  ji  tuo  nesigyrė. Nesididžiavo  ir  nesipuikavo.  Atvirkščiai  –  skaudžiai  išgyvendavo  kiekvieną  atsainesnį  žodį  ar  pažvelgimą.  Kurso  bičiuliams  ir  sau  –  troško  žmogiško  bendravimo  šilumos,  nuoširdaus  palankumo.  Ar  manome,  kad  jai,  nemaža  pasiekusiai  sportininkei,  taipgi  gan  realių  kultūrinių,  teatrinių  ambicijų  turėjusiai  maksimalistei  –  ar  jai  buvo  paprasta  ir  lengva  įsiterpti  į  mūsų,  daugiausia  iš  provincijos,  iš  tolimų  pasviečių  atsivežtąsias  nuostatas,  nuotaikas  ir  bendrystes!  O  stebėti  iš  pašalies  jos  jautriai,  turtingos  dvasios,  meniškai  esybei  buvo  nepakeliamai  skaudu.  Nesyk  pasišnekėdavome,  ne  sykį  yra  guodusis.  Jau  tada  ji  buvo  subrendusi,  gerokai  platesnio  akiračio,  giliai  mąstanti  asmenybė,  kokią  vėliau  visa  Lietuva  pažino  iš  turtingos  teatrinės,  režisūrinės  veiklos.

L a i k u   n e t e s ė t a s i s   p a ž a d a s…

Žodis…  Ištartas.  Išgirstas?..  Laiku  pasakytas.  Duotas-prižadėtas?  Laiku  ištesėtas…  Arba  ne…Sušildytas.  Atminty  atgamintas…

O,  kaip  daug  kiekvienam  mūsų  reiškia  kito  asmens,  autoritetingo  žmogaus  –  kad  ir  paprasčiausia  ištarmė,  kasdieniško  pasakymo  nuotrupa…  Svarbiausia,  kad  už  tos  ištarmės  –  šiluma, ramus,  nuoširdus  jausmas.

…Jau  visai  naujaisiais  laikais,  pėdindamas  senuoju  studentų  maršrutu  –  nuo  Universiteto,  Tauro  aukštumėlin, kuklioje  lauko  kavinukėje,  netoliese  didžiosios  sankryžos  –  pamačiau    beprisėdusį garbųjį  poetą Justiną  Marcinkevičių.

Pasakiau  labą  dieną…  Ir  kokia  buvo  nuostaba  ar  mistiškas  apstulbimas,  kai  atsakydamas  į  pasisveikinimą  poetas    pridėjo  kuklios  mano  asabos  vardą…

Ar  taip  ir  buvo?  Ar  tik  man  taip  pasigirdo?..  Susapnavau?  Išsigalvojau?..

Ar galgi…  Gal…  Gal  bus  užsilikęs  šviesioj  atminty  iš  susitikimų  mūsų  anuose  būreliuose,  kai  mus  lankė  jauni  rašytojai,  kalbino  šnekino,  sutrikusius  ir  droviai  pritilusius….  O  gal  tai  bus  iš  kur  kas  vėlesnio  laiko? –  kai  buvau  nusibeldęs  į  Maskvą,  aprašyti  mūsų  menininkų  susitikimo su  tenykšte  publika?  Iš  tų  laikų  turiu poeto  autografą,  besibaigiantį:  „…vilniečiui nuo  vilniečio   –  Just.  Marcinkevičius“.

Arba  tektų  grįžti vėl  į  studijų  dienas?  Dideliausiam  sienlaikraščiui,  kurį  kabinome  filologų  koridoriuje,  buvau  įsipareigojęs  gauti  jo naują  kūrinį. Susitaręs  apsilankiau  Antakalny, naujame  Rašytojų  name.  Poetas  atrinko  ištrauką  iš  „Kraujo  ir  pelenų“  poemos. Įspūdingąją ištrauką – apie  trykštančią  jaunyste dzūkaitę Jurgą:

/ „ Ji  per  parapijas kelias kasom  tom  buvo  nusišaukus….“/.  Bene  mes  pirmieji,  nors  ir  taip  kukliai,  būsime  tą  dar  šiltą  ištrauką  paskelbę.  Paprašytas  autorius  parinko  ir  savo  nuotrauką:  „Čia  aš  kieme  prie  mūsų  šulinio…Teturiu  vienintelę…  Prašyčiau  grąžinti…“

Prižadėjau!..  Ir  daug,  daug  kartų  buvo  progų  tai  padaryti.  Nežinau,  kokia  pavietrė  bus  sukliudžiusi.  Rengiausi  vis,  pasidariau   keletą  kopijų.  Ir…  taip  lengvapėdiškai   nesugebėjau  pažado  ištesėti!  Prašausi  dabar  kolegų  paskelbti  šią  poeto  nuotrauką   prie  mūsiškų  atsiminimų. Tegu  tai  bus  –  mūsų  kurso  relikvija.  Kurso  –    ne,  anaiptol  ne vienu  saitu  artimai  susijusio  su  atmintinuoju   Justino Marcinkevčiaus  kursu.

…O  man  ši  publikacija   tegu  bus  keleriopai  skausmingas  atpildas  už  neišlaikytąjį  prieš  pusę  šimtmečio  duotą  žodį!.. Nuotraukos  originalą  prašyčiau  perduoti   Poeto  muziejui,  bibliotekai  ar  gal  archyvui.  Pats  tai  padaryti  jaučiuosi  nebeturįs  moralinės  teisės…

N u r i e d ė j u s   n u o   T a u r o   k a l n o …

Per  trečiąsias  studentiškos  vasaros  atostogas  nukurnėjau  į   kalbos  bei  redagavimo  vingrybes  išmanančio  studenčioko  besidairančią  redakciją. Pasižadėjau  mėnesiui.  Ir  užsibuvau.  Kopdamas  laiptelis  po  laiptelio,  išbuvau  savaitraštyje  bemaž  keturis  dešimtmečius.  Ligi  pat  dugno  išsemdamas  prailgintąjį  ikipensinį  amžių.

…Kaip  stojusiam  į   savarankišką,  „darbingą  ir  pajamingą  stoną“,  ketvirtakursiai  mano  bičiuliai,  o  kaipgi,  kurso   viršenybė …  –  leido  apsispręsti: bendrabutis  ar  stipendija …  Manydamas,  kad  vis  tiek  neilgai  trukus  teks  riedėti  nuo  Tauro  kalno  (Pamėnkalniu  tada,  rodos,  nevadinome),  pasirinkau  antrąjį  variantą.

Be  abejo,  garsųjį  bendrabutį  gailu  buvo  palikti.  Smagiai  čia  įsigyventa,  susidainuota.  Kažkieno  kilnios  valios  ar  humoristiško  protrūkio  dėka,  abu  su  Aleksu  Girdeniu  buvome  įkurdinti  neprastoje  draugėje.  Kambaryje  –  du  žemaičiai  ir  du  kupiškėnai,  ir  tų,  ir  tų  –  po  diplomantą  ir  po   pirmakursį. Du  – kalbininkai,  kiti  du  –  bebraidantys  po  literatūrines  pievas…

Juozas  Girdzijauskas,  prof. Lebedžio   džiaugsmui  ir  palankumui,  jau  plačiai  garsėjo  mokslingumu.  O,  kokie  disputai  kildavo,  kai  mūsų  kambaryje  apsilankydavo  jo  kolegos  –  jaunas  prozininkas  Raimondas  Kašauskas, poetas Henrikas Algis  Čigriejus  ir  kiti.  Mudu  su  Aleksu  tik  išsižioję  klausydavomės.

Diplominį  darbą  iš  lietuvių  poetikos,  iš  eilėdaros  Juozas  parašė  bemaž  prilygstantį  disertacijai.  Ir  koks  buvo  nusivylimas,  kai  būsimųjų  specialistų  skirstymo  komisija nugrūdo  jį  į  kuklią  provincijos  mokyklėlę,  vėliau  šiap  taip  išmainytą  į  panašaus  lygio  rajoninio  laikraščio  redakciją.  „Geriau  jau  būčiau  ir  toliau  pūtęs  tromboną konservatorijoj…“ –   prisimenu  karčius  jo  žodžius.  Į  aspirantūrą  grįžo  tik  po  kelerių  metų  –  atkaklumu,  darbštumu,  su  ryškiu  mokslininko  pašaukimu.  Gynė  disertacijas,  tapo  pagarsėjusiu  profesorium  – savo  garbaus  patrono  Jurgio Lebedžio  priesakų  ir  darbų  tęsėju.

Kitas  mūsų  kambario  diplomantas  –  Algis  Kinderys.  Šmaikščios  natūros,  originalios  šnekos  kalbininkas,  vėliau  papildęs   enciklopedininkų  gretas. Pasklaidęs  kortelių  pluoštą  savajam  diplominiam,  kaip  tikras  kupiškėnas  –  mėgdavo  pamiegoti. O mūsų  Aleksas   iš  pat  ankstyvo  ryto   griebdavo  didelę  skardinę  su  „žemaitiško  smolčiaus“  likučiais  ir  milžinišku  peiliu   imdavo  gramdyti  taip,  kad  net  sienos  drebėdavo.  „Ar  negali  tyliau…“  –  pramerkdavo  akį  Kinderys.  „Negal…“, –  atsiliepdavo  Aleksas  ir  gremždavo  toliau.  Retkarčiais  pačirpindavo  ausį  rėžiančiu  smuikeliu,  darytu  gal  kokio  vietinio  žemaičių  stradivarijaus … Ir  rūkė,  rūkė,  rūkė …

Kitais  metais  – išėjusius  diplomantus  pakeitė  jaunesni  kolegos.  Ir  dar:  mano  užgaida,  prisiekusį  rūkorių  Aleksą  Girdenį  išsimainėme  į  Kęstutį  Nastopką.  Nors  ir  ne  pliauškaliai,  smagiai  pašnekėdavom  apie  jo  brolelius  ir  ypač   apie  dailumą  jo  pusseserių  Nastopkaičių,  karts  nuo  karto  iš  Biržų  sušvisdavusių  Tauro  platumose.

Bet štai katino  dienos  baigėsi. Su panašaus  „darbingo  likimo“  bendražygiu  atsidūrėme  Kosciuškos  gatvėje, neatitaisomai  sulenkėjusios  latvės  pani  Marijos  globoje.  Ir  dabar  su  šiltu  jausmu  pravažiuoju  pro  tuos  simpatiškus  dviaukščius  tarp  šv.  Petro  ir  Povilo  bažnyčios  ir  Čiurlionio  menų  gimnazijos. Pro  langą  prie  troleibusų  stotelės  nuolat  matydavome poetą  Eduardą Mieželaitį, su  didoku,  puošniai  languotu  lagaminu  –  išsiruošusį,  matyt,  vėl  į  užsienio  kelionę.  Gyveno  tuose  pačiuose  išmoningai  sublokuotuose  namuose,  bute  per  du  aukštus.  Mudu  su  bičiuliu  miegojom  savo  nuomojamam  kambaryje  ant  plačios,  senoviškos  sofos. Gal  po  metų,  „ištekinęs“  kolegą  už  vilnietės,  būsimosios  medikės  (jos  mama,  beje,  dirbo  kasininke  mūsų  Tauro  bendrabučio  valgykloje),  likausi  karaliauti  vienas ant tos istorinės  sofos. Paskui,  pani  Marijos  „paaukštintas  pareigose“, persikėliau  į  atsilaisvinusią  svetainę. Rašiau  diplominį  darbą  apie  „Parduotų  vasarų“  kompoziciją. Sulaukdavau  mielų  svetelių  bendrakursių,  iki  šiol  prisimenančių  anuos  smagius  pašurmuliavimus.

G y v e n i m ė l i s …  P r i e š a i s  k u r s o  s e n i ū n o  l a n g u s

Galiausiai,  dar  po  kokių  šešerių  metų,  nusibeldžiau  į  Antakalnio  galą  –  į  kooperatinį  mokslininkų  namą,  priešais  tokios  pat  mūsų  kurso  seniūno  Ipolito  Ledo  kooperatinės  rezidencijos  langus.  Kaip  tik  čia,  mano  senbernystės  kadencijai  pasibaigus,  kruopštusis  Ipolitas  stropiai  atliko  vienintelio  pabrolio, taigi  ir  piršlio  supergarbingą  misiją.  Padovanodamas  dailiai  riestą  pypkę,  kurios,  deja,  taip  ir  neprisirengiau  užsikurti…

Porai  šeimyniškų  metelių  nužydėjus,  mano buvusį  viengungišką  būstą  išsimainėme  į  du  – vėlgi  kooperatinius  kambarius, skambioje  Oginskio  gatvėje  –  šįkart  per  vieną  namą  įpiečiau   nuo  piršlio  Ipolito … Po  dešimtmečio,  vis  šeimos  gausėjimo  dingstimi,  nusikooperatinome  į  Šeškinės  kalvas,  dar  po  dešimties  –  į  Fabijoniškių  pamiškės  prieglobstį.  Juokėmės,  jog  traukiame  arčiau  Kupiškio,  kuo  toliau  nuo  sostinės  bromų  ir mūrų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ne  ilgiau  kaip dešimtmetį  ištvėriau  ir  Fabijoniškių  gale. Išskubėjome  į  Pavilnio  sodus,  kur  ir  iki  tol,  nebe  vieną  dešimtį  metų,  nuolatos  nuvažiuodami,   sotinome  savuosius  žemdirbių,  ar  tikriau  –  donelaitiškuosius  baudžiauninkų  genus.  Toks  prigimties  šauksmas,  ar  ką…

Tėvukas  buvo  kaimo  meistras,  kupiškėnų  apylinkėse  surentęs  daugybę  namų.  Mokėjęs  visus  be išimties  kaimiškus  amatus.  Kam  tai,  didelio  naivumo  pagautas,  pasakoju?  Ogi, tam,  kad  ir  mano,  nors  palepusios,  išbaltėjusios,  sumiesčionėjusios  rankos  –  šaukėsi  ne  tik  kasdieninių bėgiojimų  per  popierius,  bet  ir  rimtesnių   meistrysčių.  Per  geras  tris  dešimtis  Pavilnių  vasarų,  jau  ir  su  vaikų  talka,  atlikau  mažne  šešias   „impozantiškos  sodinės  gryčios“  rekonstrukcijas.  Pradėjome  nuo  šešių  kvadratų  rūmo.  Iki…  Ai,  sakytum,  kriaučius  prie  nudryžto  švarko  rankovės  būtų  prisiuvęs  kailiniokus.

Suprantu,  kad  retkarčiais,  pavieniui  arba  didesniu  būriu,  čia užklystantiems   kurso  draugams  buvo  dėl  ko  sarkastiškai  pasišypsoti.  Nebuvo  čionai  tokių  įspūdingų  tolumų,  nei  nuostabiųjų  Neries papievių,  kaip  prie  Norberto  Vėliaus  sodybos.  Vis  dėlto ir  iš  čia  mėgstame  pėsčiomis  nužingsniuoti  prie  žemiau  Pavilnio  vinguriuojančios  Vilnios,  prie  mįslingųjų  Pučkorių  atodangų,  prie  mūsų  akyse  atgaivintų  ir  smarkiai,  deja,  sumodernintų  senojo  Belmonto  gražmenų.

Prie  savosios  gryčios,  bent  mums  patiems,  taip  pat  nemenko  džiaugsmo  būta. Pasiilgtosios,  kaimiškai  palaimingos  tylos  –  į  valias  iki  šiolei.  Ir  genių  beigi  žalvarnių,  zylučių,  strazdų  ar  žiemiškai  jaukių  sniegenų.  Ir  visokių  kitokių  kasdienybės  pagražintojų,  dvasinės  pusiausvyros  palaikytojų.

B e l i k t ų  p r i d u r t i:  … n e,  i r   n e    m a n,   M a r t y n a i…

Didžiai  smagu,  kad  kurso  draugai,  nors  vieną  kitą  vasarėlę  čia  sulėkdami,  bus  dosniai  pagyrę  mūsų  kaimiškai  ramią  tylą  ir,  kaipgi  be  to,  kad  ir…  nucibusius kopūstų  daigus. Šalia  tų  tylų ir  žemdirbysčių  –  ne  viena  diena  ir  naktis  pratūnota  prie  primurzintų  popierių.  Visiems  aplink  pasigirdavau,  kad  ar  ne  šeši  kurso  bičiuliai  yra  tapę  profesoriais,  dar  antra  tiek  –  ne  mažiau  garbiais  docentais.  Ir,  be  abejo,  neiškęsdavau  nepridėjęs:  pažįstu  mokslingųjų  dienas  ir  naktis.  Manoji  pati   ėjo  tais  pačiais  profesūrų   keliais,  tiesa,  kitame  kultūros  pašaly,  muzikos  pedagogų  dirvonuose.  Prisižiūrėjau,  prisimąsčiau, o  ir  pavydo  smarkūs  gaisai  bus  pamažu  apiblėsę.  Jau  pasimiršo,  kad  po  lituanistikos  studijų  buvau  bekimbąs  į  vokiečių  kalbą  / tebeturiu  antrą  studijų  knygelę/.  Kad  esu  išlaikęs  filosofijos  kandidatinio  minimumo  egzaminą …

Neišbrendami  kampai   vis  pilni  ir  tų  nelemtų  popierių,  kuriuos  esmi  be viešpaties  užbrėžto  saiko  primarginęs.  Ir  vis  tiek, užraukdamas  žemdirbiškai  ūkišką savo  kadenciją, dar labiau  įsivariau,  sakykim,  į  juodraštines  savo  mažų  ir  paaugesnių  knygelaičių  leidybas.  Taigi,  mieli  kurso  bičiuliai:  kaip  kitaip   atsikratyčiau  nepanešamai  didelių  pensininko  kapitalų?  Sakot,  vertėjo  pataupyti  anūkams….  Gal  ir esate  teisūs,  bet  kaipgi  tuos  šelmius  besugaudysi  –  nuo  balbieriškių  iki  barselonų,  londonų,  varšuvų ar berlynų… 

xxx

Daug  žmogui  duoda  gyvenimėlis …  Bet  pamažu,   nors  ir  labai  atrodytų  dar  ne  laikas,  gviešiasi  kuo  daugiau  atsiimti.  O  kad  nebūtų  taip  nepakeliamai  skaudu  ir  graudu  –  prigesina  per  metų  metus  susiklosčiusių  vaizdų  spalvas,  ištirpdo,  paplonina    atminties  klodus.  Lieka  tik  šiokie  tokie  epizodai,   nuotrupos,  pabiros,  vienas  kitas  žodis  ar  sakinys,  vienas  kitas  savo  ar  svetimo  L i k i m o posmas  ar tiktai  priedainis …

Ką  gi,  ačiū  Jo   D i d e n y b e i  –  ir  už  tai.  O  kad,  va,  tik  toks  bus  balansas …  Ar  pagalvojome  tada  ir  vėliau  –  pakeliui, vis  pakeliui  iki  šios  nebeatšaukiamos  akimirkos.

P.S.

Taigi… Tiek  ir  tebus.  Galėtume profesoriaus Balčikonio  mėgtąją  sentenciją  ir  atvirkščiai  apsukti: non  multum sed multa…

Autoriaus parengti parašai po kai kuriomis nuotraukomis:

2. Pirmakursiai Sereikiškių parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas.

3. 1957 metai. Keturi akiniuočiai – kambariokai Tauro balkone. Iš dešinės: kupiškėnas Algis Kinderis, du būsimieji garsūs profesoriai – Aleksas Girdenis ir Vytautas Girdzijauskas (abu žemaičiai) ir vėl kupiškėnas Vilius Baltrėnas.

4. Tautosakos rinkėjai Stačiūnuose. Vadovas – būsimasis akademikas Leonardas Sauka. Aplinkui jį – penki iš mūsų kurso (iš dešinės): Teresė Ramanauskaitė, Evalda Strazdaitė, Rytė Liučvaitytė ir… nebeįžiūriu – Morta Nastaraitė ar Janina Lapackaitė?.. Tiesiai už Rytės – Vilius Baltrėnas.


Prisijunkite prie diskusijos