LYG M. K. ČIURLIONIO „BIČIULYSTĖ“


Print

Albertas Ulys

ulys_111Tą 1996-ųjų birželio popietę stovėjau kalnelio pašlaitėje. Duslus Antakalnio kapinių žemės grumstų bildesys kaip būties nežinia, kaip Bethoveno likimo aidai virpino sielą. Nejau nebesutiksiu Tavęs, Norbertai?..

Belieka studentiškų dienų šurmulys, kartu nupėdintų jaunystės žingsnių senuosiuose Alma Mater koridoriuose prisiminimai.

Ryškiausios akimirkos kažkodėl susijusios su 34 auditorija. Gal kad čia dažniausia būdavo paskaitos, retkarčiais šokiai, vakarėliai. Per pertraukas suplūstam į koridorius su klegesiu, kalbom ir juoku.Vėl pasigirsta pašmaikštavimai pačia nekalčiausia – meilės – tema. „Sutikai kur nors sijoną – / Kryžiaus ženklą – ir į šoną“, reziumuodavo Sigitas ištrauka iš Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimto pavasario“. Arba vėl: kada šypsosi Kęstas? – kai liūdi Vilius! – apie jųdviejų simpatijas kursiokei Irenai. O kaip galima apsieiti be filosofijos? Užsiplieskia ginčai, net rimti pamąstymai, kas be ko, pasišaipymai iš Ipolito, E. Meškausko gerbėjo, nuostatos, jog mąstantis, protingas žmogus visuomet vaikšto nunarinęs galvą ir tik tuščiagalvis užrietęs galvą maršuoja.

 Vėl juoko banga nusirita koridoriaus skliautais. Tik, gink Dieve, nemėgink šnekėti apie politiką, socialinius, tautinius skaudulius. Jei kuriam iš netyčių išsprūsta kokia pusiau politinė frazė – iškart nuščiūva šurmulys… Tabu!..

Norbertas tokiuose pokalbiuose būdavo baikščiai atsargus. Vengdavo aštresnio žodžio, nors iš šalies jautei, kad nepritaria pašnekovo mintims. Į viską dažniausiai reaguodavo atvira šypsena. Kartą, kai po paskaitų žingsniavome Tauro bendrabučio link, papriekaištavau: „Norbertai, tu tiesiog vengi viešai šnekėti, nuginčyti sakomą nesąmonę“.

 – Albertai, o ką tas duos? Ką tuo pasieksi? Juk oficialiai pripažįstama viena partija, viena tiesa. Viešai paprieštarauk – pakliūsi į nemalonę ir vėl bėgs kuris nors į saugumo rūmus, kaip kad Česlovo kambario draugas. Pirmiausia baikim studijas.

Tylėjau. Ilgai dar skambėjo Norbertui būdingas žodžių galūnėje raidės „s“ tarties pabrėžimas: „baikim studijas“.

Jo charakteryje jautei tvirtą ryžtą siekti užsibrėžto tikslo. Matyt, Norbertas buvo tikras žemaitis: užsispyręs siekė savo, valingai darbavosi, kaip kad žemaičiai kovose su kryžiuočiais, visad giedros nuotaikos, pasitempęs, kiek išgalėjo tvarkingai apsirengęs, su senoliškai dideliu kaklaryšio mazgu pakaklėje (panašiai kaip prof. J. Balčikonio) ir visada optimistas. Su juo bendraudamas jausdavau ypatingą dvasinį lauką, minčių tėkmę, apimdavo nepaprastai  giedra nuotaika, ryžtas kilnesniems darbams. Gal per daug subjektyvu, bet po daugelio metų, skaitydamas jo man dovanotą „Chtoniškąjį lietuvių mitologijos pasaulį“ (1987), pamaniau, jog dvasinė jo sugestija buvo jaučiama dar studijų metais. Ar ne dėl senolių mitinių būtybių sugestijos jam taip sekdavosi organizuoti gan sudėtingas kompleksines ekspedicijas?

Mes mokėmės tada, kai visa žiniasklaida kalte kalė, jog nuo esamo „socializmo rojaus“ laimėjimų netoli „komunizmo aušra“, jog kapitalizmas toks supuvęs, kad net prie 34 auditorijos belieka nosį užsiimti nuo to dvoko. O ten „viršus jau nebegali, o apačia nebenori“ – tiesiog pasaulinė revoliucinė situacija. Partija ir jos vadovaujamas saugumas įdėmiai kiekvieną sekė. Kolektyvuose vyko „kadrų valymai“, buvo puolamas kiekvienas specialistas, profesionaliau reiškiantis mintis. Istorijos-filologijos fakultete buvo užpultos Lietuvių literatūros ir Lietuvių kalbos katedros. Štai kelios ištraukos iš Visuomenės organizacijų archyve saugomų to meto IFF partinės organizacijos biuro posėdžių protokolų (kalba netaisyta).

Partinio biuro trūkumu reikia laikyti tai, kad jis taikstėsi su tokiais politiniais vadovais kaip Lukšienė, Kostkevičiūtė“ (1959 06 05 partinio biuro ataskaita. F 7017, byla 93, p. 64).

„Aukštesnių partinių organų vadovaujamas partinis biuras sustiprino kovą prieš nemarksistines, revizionistines tendencijas Lietuvių literatūros katedros darbe, davė atkirtį nesveikam dogmatizmui kalbos moksle organizuodamas profsąjungos gamybinį susirinkimą Lietuvių kalbos katedros darbui apsvarstyti“ (1959 06 05 IFF partinės organizacijos ataskaitinio rinkiminio susirinkimo nutarimas. Biuro sekretorius – Irmija Zaksas, sekretoriaus pavaduotojai ideologiniam darbui Ričardas Mironas, Henrikas Zabulis).

 Iš fakulteto to meto partinių dokumentų:

„Drg. Mironas:[…] Prof. Balčikonis, dėstydamas mūsų universitete, taiso lietuvių kalba tai, kas nėra taisytina. […] Ir profesorius, taisydamas tai, kas nėra taisytina, dezorientuoja studentus. Čia galbūt ir yra viena iš priežasčių mūsų studentų neraštingumo. […] Toks purizmas veda tiktai į nacionalinį ribotumą“ (1958 01 23 fakulteto atviro partinės organizacijos susirinkimo protokolas Nr. 1. F 7017, byla 78, p.5).

Doc. R.Mironas: Šį pavasarį buvo smarkiai kritikuotas prof. J.Balčikonis. Mano manymu, prof. Balčikonis daro žalos studentų auklėjimui, drausdamas daug išsireiškimų ir tuo susindamas kalbą“ (1958 09 15 protokolas Nr. 4, F 7017, byla 78, p. 3).

„Lietuvių kalbos katedroje dėstė savo klaidingas koncepcijas prof. Balčikonis[…] Vergiškai laikydamasis liaudinės kalbos (tiksliau, senų žmonių kalbos) vartosenos kriterijaus ir nepripažindamas savarankiškų literatūrinės kalbos vystymosi dėsnių, prof. Balčikonis smerkė tokius jau seniai lietuvių literatūrinėje kalboje prigijusius ir plačiai vartojamus žodžius kaip gandras, sukilėlis, siūlyti, vystytis, pirmyn, peikė mūsų žinomų rašytojų Mykolaičio-Putino ir Juozo Baltušio veikalų kalbą. Prof. Balčikonis neteisingai aiškino liaudies kalbos sąvoką, ją per daug susiaurino, vietoj kalbos dėsnių iškėlė slėpiningą kalbos jausmą […]. Menkindamas mūsų darbininkų, kolūkiečių, inteligentijos ir vertindamas tik senų kaimiečių kalbą,[…] prof.  Balčikonis objektyviai prisideda prie tų, kurie juodina mūsų tarybinę tikrovę, prisideda prie nacionalistinių nuotaikų skleidimo“ (1959 09 25 fakulteto partinio biuro sekretoriaus Zakso pranešimas partinės organizacijos atvirame susirinkime; protokolas Nr. 3. F 7017, byla 93, p. 108).

Lietuvai nusipelniusius gerbiamus profesorių J.Balčikonį[1] (Lietuvių kalbos katedra), doc. M.Lukšienę, I. Kostkevičiūtę ir kt. (Lietuvių literatūros katedra) užsipuldavo, „mokydavo“ be jokios kompetencijos asmenys, bet komunistai. Lietuvių kalbos „mokė“ net ne lietuviai. Atleisdavo iš Universiteto, o vietoj jų skirdavo tik ką baigusius mokslus, bet „gerai įsisavinusius marksistinę teoriją“ komunistus P.Česnulevičiūtę, A.Trakymą, J.Stepšį (1959 01 20 partinės organizacijos protokolas Nr. 2). Va, tokioje aplinkoje įvairiausiomis varsomis suvešėjo blogiausi žmogaus polinkiai: karjerizmas, parsidavėliškumas, prisitaikėliškumas, dviveidiškumas. Išsikerojo tendencija sekti vienas kitą, pranešinėti atitinkamoms instancijoms (saugumui ir pan.).

„Drg. R.Trimonis:[…] Pvz., drg. Varnagis per vėlines buvo kapinėse[…]“
Drg. Stanaitis (II k. lituanistas): […] Varnagio apsilankymas kapinėse vėlinių metu kaip tik ir yra jo nesąmoningumo pasireiškimas“ (iš 1958 12 04 atviro partinio susirinkimo protokolo Nr. 1. F 7017, 2, byla 78, p. 82, 84).

Drg. Bieliauskienė: […] Ypatingą dėmesį reikia skirti literatūros specialybei, į kurią stengiasi prasibrauti įvairaus plauko nacionalistai, kaip drg. Pupšys, kurie panaudoja įvairias spragas ir trūkumus fakulteto darbe“.

„Drg. Vitkauskas: Apie drg. Pupšį žinoma buvo nuo 1-mo kurso, bet dėstytojai nepadėjo studentams jo elgesio įvertinti laiku“ (1960 05 27 partorganizacijos ataskaitinio susirinkimo protokolas. F 7017, byla 92, p. 91, 96).

Arba: „Drg. A.Navaitis […] Po to jis duoda atkirtį drg. Nastopkai, kuris pats nežinokas darosi jo grupėje (poetas Girdenis nuslydęs į dekadentinę literatūrą ir kt.)“ (1958 03 14 partinės organizacijos atviro susirinkimo protokolas Nr. 2. F 7017, 2, byla 78).

Kartą slinkdami Tauro bendrabučio link su Norbertu ir Česlovu Cemnolonskiu juokavome: keliaveidžiu žmogumi dabar reikia būti? Dviveidiškumo aiškiai nepakanka. Apsistojome ties šešiaveidiškumu: ir su simpatija bendraujant prieš stipendiją, ir su tėvais, kai lagaminas tuščias, ir …„Ir su kambario draugu Stanaičiu! O Vitkausku?“ – pašoko Česlovas.

Tai buvo dvasinės veidmainystės klestėjimo laikotarpis. Visuomenės organizacijų archyve vartant Universiteto Istorijos-filologijos fakulteto partinės organizacijos bylas, šios veidmainystės faktų iškyla iš kai kurių studentų biografijų:
 – nuo 1959 09 25 komunisto, „gerai įsisavinusio marksistinę teoriją“, Ryčio Trimonio tėvas 1940 m. buvo ištremtas į Rusijos gilumą (F 7017, 2, byla 78);
 – nuo 1959 04 10 komunisto, „gerai įsisavinusio marksistinę teoriją“, J.Stepšio tėvą, dirbusį fermos vedėju, išmetė iš kolūkio (F 7017, 2, byla 78, p. 85).

O žymus marksistinės-lenininės ideologijos įgyvendintojas, komunistų partijos veikėjas, vėliau kultūros ministras J.Bielinis, gerb. monsinjoro Kazimiero Vasiliausko liudijimu, yra buvęs gan pamaldus jo klapčiukas, patarnaudavęs per šv. Mišias, ir t.t.

Mus suartino domėjimasis dvasine tautos kūryba, tautosaka. Menkiausias laimėjimas sukeldavo Norbertui džiugesį. Ligi šiol menu draugiškai atvirą jo šypseną, kai sveikino mane labai gerai išlaikius pas dėst. D.Sauką tautosakos egzaminą: „Sveikinu, Albertai, bravo! Va tik šitaip turime skintis kelią“ O skatinti jis mokėjo išties draugiškai, be egoizmo ar karjerizmo priemaišų.

Per 1958 ir 1959 metų vasaros atostogas gimtoje Uliūnų apylinkėje užrašiau per 2000 tautosakos vienetų, daugiausia dainų. Jas perrašiau į tris storus tomus ir pavadinęs „Uliūniečių dainomis“ įteikiau Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriui. „Uliūniečių dainas“ iliustravau 32 nuotraukomis. Ir šį kartą buvau Norberto pastebėtas: patapšnojęs ir paspaudęs dešinę, išgyrė, linkėjo tolesnės sėkmės ir draugiškai pasakė: „Pavydžiu tau tokio rinkinio. Ir aš ateity įsigysiu fotoaparatą. Iliustruota nuotraukomis visai kitaip atrodo“.

Tuo metu „Uliūniečių dainų“ rinkinys galbūt ir buvo vienas iš geresnių tos srities studentų darbų, nes tautosakos būrelio vadovas D.Sauka paprašė jį atsinešti į rengiamą tautosakininkų konferenciją-vakarą, kad parodytume būrelio veiklą. Tris dainų tomus padėjome greta kitokių darbų auditorijoje. Be būrelio narių, prigužėjo, žinoma, partinių ir komjaunimo funkcionierių bei tipelių, saugojusių ideologinę nekaltybę, bet daugiausia prisitaikėlių, gaudančių karjeros balus. Netrukus po šio vakaro „Komjaunimo prožektoriuje“ pasirodė karikatūra, kurioje aš stileivos pavidalu pasilenkęs fotografuoju dūminę kaimo pirkelę, o nematau užpakalyje rūkstančių fabrikų. Kiek pamenu, karikatūra daugiausia kvatonių sukeldavo tiems, kurie vėliau gan šiltai įsitaisė partijos CK rūmuose ar pan. „Albertai, padarei gerą, naudingą darbą ateičiai, o į tą vaikų žaidimą nekreipk dėmesio“, – koridoriuje tyliai guodė Norbertas ir prisipažino, jog už žemaitiškų dainų rinkimą ir jį pradėjo „glostyti“.

Partinė organizacija, saugumas rengė teismą, kuris įvyko 1959 m. lapkričio 25 d. filologų kiemo auditorijoje priešais apdainuotą svyruonėlį berželį. Po senosios Alma Mater skliautais buvo teisiama liaudies kūryba, užsipuolama ir niekinama lietuvių kultūra, tautos dvasinis gyvenimas, tyčiojamasi iš jos žaizdų. „Uliūniečių dainos“, jų rinkėjas ar tautosakos būrelis tebuvo fiziniai taikiniai. Šis sovietinės inkvizicijos laužas, suruoštas lietuvių tautosakai, buvo nepaprastas okupacijos „reiškinys“ ne tik Universiteto gyvenime, bet ir Lietuvoje, todėl norėtųsi plačiau papasakoti. Tai buvo tieiogiai susiję ir su Norbertu. Tekalba likę archyvo dokumentai, nors juose teužfiksuota gal šimtoji dalis tų kaltinimų, pasmerkimų, užsipuolimų ir grasinimų, skambėjusių iš oratorių lūpų.

Šis teismas buvo pavadintas Istorijos-filologijos fakulteto partinio biuro posėdžiu. Į jį pakviesta: LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto partinė organizacija, Tautosakos sektoriaus vadovas Jonynas, moksl. bendradarbė Barauskienė, tautosakininkas Gaidulis, Universiteto partinio komiteto narys Maiminas, jo draugas – fakulteto partinio biuro sekretorius I. Zaksas, kiti partijos veikėjai: J.Bielinis, H.Zabulis, L.Lisenkaitė, M.Bieliauskienė, aiškiai saugumu besirūpinantis P.Vitkauskas, prof. B.Žalionis, dekanas J.Palionis, būrelio pirmininkas K.Nastopka ir kt. Mudu su Norbertu susėdome šalia.

Būrelio mokslinis vadovas D.Sauka papasakojo apie tautosakininkų nuveiktus darbus, problemas. Partiniame biure suderintą pranešimą apie būrelio veiklos įvertinimą perskaitė tyčia tam sudarytos komisijos pirmininkas Trakymas. Pranešime akcentuota (čia ir toliau citatos iš 1959 11 25 IFF partinio biuro posėdžio protokolo Nr. 12. Žr. : Visuomenės org. archyvas, fondas 2017, apyrašas 2, byla 92):

„[…] Yra objektyvistinių nusiteikimų tendencija. Iš peržiūrėtų 4 rinkinių – atrasta 130 nacionalistinio pobūdžio dainų, nukreiptų prieš partijos ir vyriausybės politiką. Tai parodo domėjimosi linkmę. Rinkiniuose atsispindi ir tautosakininkų tendencija. Iš užrašinėtojų komentarų ryškėja nacionalistinės tendencijos.

Drg. Ulio rinkinys – jame kyšo sena autoriaus tendencija iš jo paties komentarų. Pvz.,dainą padainavo senutė, dirbti negali, pensijos negauna, kolūkis daržą atėmė ir kt.

[…] Konkrečiai siūlo sudaryti specialią sekciją rinkti revoliucinės tautosakos rinkimus“ (p.144).

Taip ir norėjosi išrėkti: mielieji drg. drg., kas tautai svetima, to jos dvasinėje kūryboje nerasi, nors ir galvą nusisuktum!

„Drg. Jonynas: […] Šį darbą reikia svarstyti iš ideologinio taško […] Reikėtų nusistatyti aiškesnį darbo pobūdį – ką rinkti ir ko ne“ (p. 145).

 „Drg. Vitkauskas: […] Drg. Ulys nedrausmingas, nevykdo komj. įpareigojimų, ir štai jis renka nacionalistinę tautosaką. Tai ir pasirodo drg. Ulio pažiūros. Yra dar tokių studentų – tautosakininkų, kurie yra nacionalistinių pažiūrų [Ar tik ne Norbertą turi minty? – Aut.] […] Juk galima buvo marksistiškai įvertinti“ (p.146).

Drg. Gaidulis: […] Tiesiog nesinori tikėti, kad tokie dalykai dedasi. Ratelis turi rinkti tautosaką […] Ar rinkti lenkų, baltarusių tautosaką? Reiktų – gal su minsku sutarti […] Reikia stebėtis, kad yra užrašoma kokia tai priešiška tautosaka“ (p. 146- 147).

 „Drg. Palionis: […] Dėl medžiagos rinkimo: nereikia mums šlamšto užrašinėti, jis niekam nereikalingas […]“ (p.147).

 „Prof.  Pronskus: […] Yra trūkumų: objektyvizmo liekanos ir pan. […] Neaišku, kodėl Institutas priėmė tautosaką, kuri nepalanki mums?“(p.148).

Tai partijos esmė: „tautosaka, kuri nepalanki mums“ – nereikalinga! Taip pareiškė sovietinis profesorius.

„Drg. Barauskienė: … Kaltinimas, kam priėmė šį rinkinį drg. Ulio. Tai netinkamas klausimo pastatymas“ (p. 150).

 „Drg. Maiminas: […] Šio būrelio darbe glūdi tos šaknys, kurios ir buvo anksčiau katedros darbe (t.y. Lietuvių literatūros katedros – Aut.). […] Yda yra tai, kad tautosaka nukrypo abstraktaus humanizmo kryptimi. Meilė žmogui – bet kokiam žmogui. Ne, tai negalimi dalykai.

Rinkinys buvo paruoštas (drg. Ulys). Drg. Ulys vargu ar gali teigti, kad šiaipsau klaida. Tai aiškūs, parinkti antitarybiniai pasisakymai, antitarybinis šlamštas, ir toks šlamštas visiems aiškus, negali būti niekam abejonės. Bandito rauda užrašyta – ar tai kelia abejones, kad galėjo nesuprasti, kad tai antitarybinė tautosaka. […] Rinkinyje užrašyta „šiaudų nedavė stogui“, ar tai tautosaka, ar tai meilė žmogui, aišku, tendencija, antitarybinis pasisakymas. […] Reikia puoselėti dabartinės lietuvių tautosakos, tikros liaudies daigų“ (p. 151–152).

„Drg. Zaksas: […] Reikia, kad visi kovotų prieš priešišką ideologiją“(p. 153).

Buvo siūloma rinkti lenkų, baltarusių tautosaką, bet kodėl drg. Maiminas, Zaksas nesiūlo rinkti jidiš tautosakos? Nejau dvelkia diskriminavimu?

Biuro nutarime (p. 154) pabrėžta, kad „nediegiamas būsimiesiems specialistams kovingas klasinis požiūris į tautosaką“.

Čia užrašytos oratorių ištraukos neparodo nė mažos dalelės to buvusio ideologinio įkarščio, to užsidegimo šmeižti tautos dvasinę kūrybą – tautosaką, kurią esą „reikia rauti su šaknimis“. Ir inkvizicijos teismas priešais filologijos svyruonėlį berželį apkaltino mūsų seselių ir močiučių dainą.

Dešimtis kartų pašokdavau iš suolo atsikirsti partinių oratorių melui, dešimtis kartų Norbertas stverdavo už rankos, rūbų ar peties tildydamas mane. „Ramiai, ramiai, nesikarščiuok!“ – nors liežuvio galiuku, mačiau, kartkartėmis vilgė iš jaudinimosi džiūstančias lūpas. O jei blaivi jo ranka nebūtų sulaikiusi manęs? Todėl šiandien tariu:

– Norbertai, juk tada tu mane išgelbėjai nuo galimų saugumo represijų…

O „Uliūniečių dainos“ buvo represuotos ir pasodintos už grotų 32 metams. Instituto specialiajame fonde puikavosi įrašas: „Rinkiniu galima naudotis tik su specialiu instituto direktoriaus leidimu“. Reabilituotos 1991 metais.

Informacija apie Norberto užrašytą ir Institutui įteiktą žemaičių tautosaką pasiekdavo ideologinius funkcionierius. O mokslinių tikslų, kuriuos puoselėjo Norbertas, niekas nepaisė. Fakulteto partinis biuras po mokslinių būrelių auklėjimo priedanga vis atviriau jį kritikavo, smerkė. Pavyzdžiui, 1960 05 27 IFF partinės organizacijos ataskaitinio susirinkimo biuro ataskaitoje (1959 06 05–1960 05 26) vėl pabrėžiama:

„Kartu būrelių veikloje buvo iškelti rimti ideologiniai trūkumai. Visų būrelių veikloje buvo palinkimas nukrypti į praeitį ir pačią praeitį tirti ne klasiniu požiūriu. Toks nukrypimas ypač reiškiasi tautosakininkų būrelyje. Dėl būrelio vadovybės pasyvumoobjektyvistinės pozicijos atskiri studentai (Vėlius, Ulys) pradėjo rinkti buržuazinio-nacionalistinio pogrindžio „tautosaką“ (Visuomenės organizacijų archyvas, fondas 7017, apyrašas 2, byla 107, p. 119).

Universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjo prof. B.Pranskaus 1959–1960 mokslo metų darbo ataskaitoje vėl linksniuojama: „Atskira katedros darbo grandis – vadovavimas būreliams. Ataskaitiniais metais būrelių veikla žymiai suaktyvėjo ir pagerėjo. […] Taip pat dirbo ir tautosakos būrelis (vad.v. d. D.Sauka ir asp. D.Venclovaitė), tačiau šio būrelio darbe iškilo ir stambių idėjinių trūkumų. Atskiri būrelio nariai (Ūlys, Vėlius) ėmė rinkti antitarybinę tautosaką, jautėsi aiškus atsiribojimas nuo tarybinės ir revoliucinės tautosakos, nuo kitų tautinių grupių […]“ (Lietuvos kultūros istorijos šaltiniai. Literatūra 1940–1960. Dokumentų rinkinys. V., „Academia“, 1992, p. 517).

Ir dar vienas gėdingas partijos sekretoriaus I.Zakso 1960 m. lapkričio 30 d. inicijuotas IFF partinio susirinkimo nutarimas:„c) rekomenduoti kraštotyros, tautosakos, istorijos būreliams skirti didesnį dėmesį tarybinio laikotarpio temoms, dabartinio gyvenimo buičiai, papročiams. Plačiai organizuoti revoliucinės tautosakos rinkimą pagal atskiras temas: kovų už tarybų valdžią laikotarpio, 1940 m., pirmųjų pokario metų liaudies, komjaunimo bei pionierių dainų repertuarus, papročius ir t.t.“ (F 7017, apyrašas 2, byla 107, p. 188).

Žemaitiškas Norberto atkaklumas ir talentas pro sovietinės ideologijos šiukšles, pro karjerizmo ir prisitaikėliškumo trumparegysę prasiveržė į Europos horizontus, į lietuviško identiteto dvasines gelmes. Iš svetimųjų lietuviams regztų dvasinių raizgalynių iškilo šviesi asmenybė, palikusi mums išsamias tautinės savimonės, etninės kultūros studijas.

Aš dėkingas likimui, kad teko kartu studijuoti su tikru lietuvių dvasios milžinu Norbertu. Šie prisiminimai – subjektyvus požiūris į praėjusias dienas, bet tai buvo reali, nors ir šlykšti gyvenimo tikrovė. Iš šių dienų pažvelgus, dar tauresnė ir kilnesnė atrodo jo asmenybė.

Tądien Antakalnio kalnelio pašlaitėje mąsčiau: Norbertas gimė toje Čiurlionio Pasakų karaliaus delnuose esančioje sodyboje, kuri mums tauriai švietė ir švies mitologine tautos šviesa. (Iš atsiminimų knygos „Norbertas Vėlius“,
Vilnius, „Mintis“, 1999).


[1]„Mes, pirmųjų pokario laidų Universiteto žurnalistai, nebūtume net drįsę susapnuoti, kad gimtajai kalbai ir jos puoselėtojams galima kibti į atlapus. O kokį poveikį mums darydavo gyva, vaikščiojanti lietuvių kalbos legenda Juozas Balčikonis! Jam, atkakliam lietuvių kalbos gynėjui nuo rusiškų sausvėjų įtakos ir užkrato, užgaulius žodžius drįsdavo į akis ir už akių, ir per spaudą drėbti tik okupantų dvasios liokajai“ (Aloyzas Vilkys. Kalbos neišmokusių žmonių „kalbos problemos“ // „Gimtoji kalba“. 1999. Nr. 1 (379). P.17).


Prisijunkite prie diskusijos