GEDIMINO KALNO PAPĖDĖJE


Print

Vaclovas Mikailionis

mikailionis_111Kai 1957-ųjų rudenį susitikome mes, Istorijos-filologijos lituanistai, net negalėjau įsivaizduoti, kad atsidursiu tokiame gausiame būsimų profesorių, mokslo daktarų ir kitokių įžymybių būryje. Tuo metu būsimasis profesorius Aleksas Girdenis tebuvo pradedantis rašyti eilėraščius pirmakursis. Poezijos bandymais garsėjo ir Kęstutis Nastopka, būsimasis semiotikas, Algirdo Juliaus Greimo mokinys. Man įstrigo ir Romualdo Ozolo „šeiniški“ prozos tekstai. Šiaulietė Irena Žvigaitytė vėliau taps ne tik Bučiene, bet ir žinoma teatro režisiere. Remdamasis savo suvalkietiška tarme vėliau tautą mokys taisyklingos bendrinės kalbos Aldonas Pupkis.

Ar galėjau numanyti, kad tylioji Marytė Katiliūtė taps subtilios ir dvasingos poezijos kūrėja, pasirašinėjančia Lacrimos slapyvardžiu? O kur dar Albertas Rosinas, būsimo veikalo apie lietuvių kalbos įvardžius autorius, ar Norbertas Vėlius, kurio vėlesnė veikla ir indėlis į Tautos atgimimą, mano galva, gali prilygti Jono Basanavičiaus nuopelnams? Bet kol kas ir šie, ir daugelis kitų – tik mieli bendrakursiai, dar neapsisprendę, kuria kryptimi pasukti.

Ir vis dėlto teneįsižeidžia kitos filologų kar̃tos, bet tokios gausõs šviesuolių vėlesniuose kursuose Universitete išugdyti, rodos, jau nebepavyks. Mat ir po to studijavusius filologų kursus išties neblogai pažinojau, nes po trečio kurso buvau išėjęs akademinių atostogų, tad tęsti studijas turėjau jau vėlesniame kurse, kur mokėsi Zigmas ir Jūratė Morkūnai, Jūratė Laučiūtė, Balys Sriubas. Būsimosios žmonos Gražinos Butvilaitės dėka bičiuliavausi ir dar su vėlesniu kursu, kuriame studijavo Marcelijus Martinaitis ir Alfonsas Bukontas.

Skirtingai nei vėlesniuose kursuose, tarp 1957-aisiais pradėjusių studijas lituanistų buvo ypač daug vaikinų. 1939 metais ar kiek anksčiau gimusių vyrų būta dar ypač daug, tad ir milijoninė sovietinė armija nestigo rekrūtų Todėl pertekliniams berneliams kilniadvasiškai buvo leista siekti bet kokio aukštojo mokslo. Taip ši karta išvengė dvasiškai gniuždančios ir asmenybes traiškančios sovietų soldafonų mašinos.

Gimiau pačiu laiku

Tiesa, visiškai karinės tarnybos išvengti nepavyko, nes kiekvieną trečiadienį reikėdavo kopti virš rektorato, kur buvo įrengta karinio rengimo katedra. Čia turėjome studijuoti „karo meną“, klausydamiesi buvusios 16-osios lietuviškosios divizijos veikėjų. Įvadą padarė generolas Karvelis, ypač garsiai dėstytojavo apkurtęs artileristas Lunia, mus mokė ir pulkininkas Vilenskis, prisikabinęs Tarybų Sąjungos didvyrio žvaigždę, kurią vėliau grąžins valdžiai, nes išvyks į Izraelį. Bet likimas ir čia mums buvo maloningas. Mat tuometinis sovietų lyderis Nikita Chruščiovas su JAV prezidentu Džonu Kenedžiu sutarė pradėti nusiginkluoti, tad likvidavo ir karines katedras aukštosiose mokyklose, nes, girdi, nebereikia rengti tiek daug „atsarginių leitenantų“. Taip mes išvengėme ne tik „salagų“, bet ir „partizanų“ likimo, kitaip sakant, visokių pratybų ir praktinių mokymų, po kurių būtų grėsę vos ne kasmet „tobulintis“ sovietinės armijos daliniuose.

Taigi mes buvome ar ne paskutinė jaunų vyriokų karta, kuri visiškai išsisuko iš sovietinės armijos dantračių, nes buvome „neapmokyti“ ir tetinkantys būti sovietų kariaunos eiliniais tik „karo veiksmų atveju“. Laimė, tokių atvejų nepasitaikė. Ar tik ne apie mūsų kartą pasakojama populiarioje Algimanto Baltakio žodžiais dainoje: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai. Gimiau pačiu laiku.“

Dar viena likimo dovana

Dar viena likimo dovana buvo tai, kad įstojome į Universitetą, kai jo rektoriumi dar buvo nuostabusis liberalusis Juozas Bulavas, kuris, deja, po metų bus pašalintas (tarp kitko, Salomėjos Nėries mokykloje su mumis mokėsi jo dukra), ir mus, mane ir bendraklasį Algimantą Bučį, išlaikiusius stojamuosius egzaminus, paklausė, kodėl mes pasirinkome lietuvių kalbą ir literatūrą. Bet juk ir Algis, ir aš jau „Salomeikoje“ buvome pagarsėję kaip poetai; rodos, net nepadoru būtų klausti, kodėl mes taip veržiamės į lietuvių kalbos ir literatūros studijas.  Tada lituanistams dėstė docentė Meilė Lukšienė, mūsų klasės draugės Ingės, būsimosios istorikės, motina. Tad universitete jautėmės ypač jaukiai.

Žinoma, studijomis nenusivylėme, nes tuo metu filologija universitete buvo ypač stipri. Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė, Jurgis Lebedys, Jonas Palionis, Donatas Sauka, Vytautas Mažiulis, Zigmas Zinkevičius – tai vis įvairių laikotarpių lietuvių literatūros ir kalbotyros dėstytojai.

Ir nors aš daugiau buvau linkęs prie literatų, bet didelį įspūdį ir, drįsčiau teigti, net poveikį visam gyvenimui man darė taip pat ir kalbotyra. Zigmo Zinkevičiaus paskaitos būdavo ne tik informatyvios, bet net ir pralinksmindavo anekdotais iš kalbininkų gyvenimo. Įsiminė pasakojimas apie Peterburgo akademijos profesorių Kazimierą Jaunių. Jis į savo butą nieko neįsileisdavęs, tad studentas „skolininkas“ turėdavęs atsakinėti stovėdamas už durų per plyšį laiškams. Per jį prakišdavęs ir savo įskaitų knygelę… Kai po Jauniaus mirties buvo įžengta į šio genijaus kambarį, daugelį nustebino knygos, aprašančios Amazonės džiunglių indėnų kalbas. Tai jau buvo 420-oji (!) kalba, kurią jis studijavo. Neslėpsiu, net dabar man suspurda širdis, kai išgirstu kažkuo artimus žodžius: Karibų jūra, dievybė ar kultūros nešėjas Vyra-koča, paslaptingas miestas Maču pikčuTitikaka (Didi drėgmė?), senovės Pietų Amerikos karo vadas, kurio vardas Kari, Inkų valdovas Pača-kuti ir kt. Ačiū Kazimierui Jauniui.

Žinia, įspūdingos būdavo ir Vytauto Mažiulio paskaitos iš lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros. Kai lentoje jis rikiuodavo žodžius ir jų ryšius graikų, lotynų, sanskrito ir kitomis kalbomis, jo mokymas virsdavo kažkuo panašiu į aukštosios matematikos studijas, tokia tiksli ir įdomi tapo lingvistika.

Tačiau aš, skirtingai nei Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas ar kiti, išlikau tik mėgėjas kalbotyros baruose, nes … jaučiausi poeta! Ir kur nesijausi, kai universiteto jaunųjų literatų būrelyje mano eilėraštį pagyrė Algimantas Baltakis. Įsivaizduojate – pats Baltakis! O jį sužavėjo štai toks mano kūrinys:

Pačiam vidury lauko

Ir pačiam viduryje karo

Guli kareivis sužeistas.

Ir mato kareivis dangų,

Danguje balti debesėliai.

Ir mąsto kareivis:

„Jie tokie balti

Kaip mano motinos plaukai.“

Ir mato kareivis dangų.

Ir mąsto:

„Jisai toks mėlynas

Kaip mano sūnaus akys.“

Pačiam viduryje karo

Ir pačiam viduryje lauko…

Na, argi pripažinus tokius šedevrus dar galėjo būti kitoks pasirinkimas, nei literatūra?

Pirmasis įspėjimas

Po metų Filologijos fakultete pradėjo dėtis negeri dalykai. Štai tuometinėje 7-ojoje auditorijoje (vienoje iš didžiausių!) įvyko atviras partinis susirinkimas, kuriame buvo leista dalyvauti ir mums, studentams. Su nuostaba ir širdgėla stebėjome Vandos Zaborskaitės ir Meilės Lukšienės „egzekuciją“. Keista, kad tokį spektaklį vedė klasikinės literatūros dėstytojas Henrikas Zabulis, suteikęs žodį „teisingiems“ aspirantėliams Trakymui ir Stepšiui. Šie vargani žmogeliai kaltino „buržuazinio nacionalizmo nukrypimais“ jau mūsų pamėgtas dėstytojas, kurios nebeturinčios teisės gadinti jaunosios sovietinio jaunimo kartos. Tai buvo pirmasis įspėjimas, kad mes per daug neįsijaustume ir nesidžiaugtume chruščioviniu „atlydžiu“.

Bet šis įspėjimas mūsų karštoms galvoms buvo nė motais. Juoba tuo metu jau veikė docento Ričardo Mirono globojama Lietuvos–Indijos draugija, atverianti milžinišką indų kultūros pasaulį, kuris mus artino su gilumine lietuvių ir visų baltų kultūra.

Norbertas Vėlius, tikriausiai lietuvių tautosakos žinovo Donato Saukos paskatintas, pradėjo rengti kompleksines ekspedicijas po kaimus. Šimtai studentų užrašinėjo autentiškas, tarmiškas dainas, papročius, mitinius pasakojimus ir net archeoastronomijos žinias, o tikri tautos grynuoliai – etnografiniai ansambliai – pradėjo didžiosiose universiteto salėse rodyti iš praeities išsaugotas dvasines vertybes. Tad oficialiai valdžios palaikomas ir visur brukamas ansamblis „Lietuva“ tiesiog nublanko kaip ir daugelis kitų fasadinės kultūros faktų, kurie turi būti „nacionaliniai savo forma, bet socialistiniai savo turiniu“, ir pradėjo nykti iš mūsų akiračio.

Profesoriaus kojos

Jurgio Lebedžio senosios lietuvių literatūros kursas irgi mus domino. Visiems laikams įstrigo, mano supratimu, genialios eilutės iš Merkelio Švobos giesmės „Tvanko ir giedros čėse“ apie sausrą:

Dangus pavirto geležim

Ir žemė kietu akmeniu, –

Ai! Būsime be javo.

Gal jau tada man gimė troškimas kurti lietuvišus trieilius, kurie tokie populiarūs Japonijoje?

O tuo metu drauge su Algimantu Bučiu atidžiai klausydavomės senosios lietuvių literatūros žinovo ir dar atidžiau retkarčiais žvilgteldavome po stalu. Mat sėdėdamas ant aukštos kėdės profesorius kojomis nesiekdavo žemės. Kai jis mums atskleisdavo kokį nors savo atradimą, džiaugsmą išreikšdavo kojomis, ir kojos tiesiog pradėdavo švytuoti. Iš šių staigių kojų švytavimų nuspręsdavome: tik ką įminta ir pademonstruota dar viena senovės mįslė! Didžiai patenkinti su Algiu susižvalgydavome vos suvaldydami šypsnį.

Tokių profesoriaus kojų švytavimų per paskaitą kartais būdavo net du ar trys. Galbūt jau tuomet į Bučio pasąmonę įstrigo tai, kad senoji lietuvių kultūra slepia daug įdomaus… Juk daug vėliau jis parašys net keletą knygų apie seniausią lietuvių literatūrą, jau buvusią Mindaugo laikais, ir apie šio karaliaus sūnaus Vaišvilko kultūrinę veiklą.

Šventės ir Rytai

Didžiausia šventė mums, be abejo, būdavo stipendijos diena. Ne juokai! Juk rankose suspurdėdavo net 27 rubliai. Dažnai stipendijas „aplaistydavome“ geležinkelio restorane. Aš, Bučys ir Nastopka užsisakydavome karališkus pietus: po šnicelį su žirneliais (76 kap.) ir butelį alaus (21 kap.).

Šis restoranas mums ypač patiko, nes prie staliuko mus aptarnaudavo vienas linksmas vyrukas. Tik vėliau sužinosime, kad tai būsimasis aktorius Gediminas Girdvainis. Mat šiam padaužai iš Veiviržėnų į tuometinės Konservatorijos aktorinį įstoti iš karto nepavyko, tad nutarė metus pasipraktikuoti Vilniuje dirbdamas oficiantu. Savo žaižaruojančius aktorinius sugebėjimus šis būsimasis Pinčiukas iš neužmirštamosios „Velnio nuotakos“ ne kartą buvo išbandęs ir ant mūsų kailio. Todėl kramsnoti šnicelį užgeriant alučiu stoties restorane būdavo ypač gardu ir smagu.

Trečiame kurse literatūros studijos suprastėjo. Atsirado „proletarinės literatūros“ specialistas toks Užkalnis, kuris versdavo mus nagrinėti apgailėtinus eilėraštpalaikius iš pogrindinės „Tiesos“, „Priekalo“ ir kitų maskvietiškų komunistinių leidinių. Tarp tų eiliakalių Julius Janonis atrodė tiesiog neprilygstamas genijus.

Tačiau šią universitete užplūdusią pilkybę pavykdavo užgožti, nes aptikome Vilniaus universiteto bibliotekos turtus. Iš jos traukėme rusų kalba išverstą Indijos, Japonijos ir Kinijos klasiką. Domėjimąsi Rytais skatino ir Lietuvos–Indijos draugija. Tad draugų būrys plėtėsi: žiniomis apie šias šalis dalijomės su Jonu Trinkūnu, Antanu Gudeliu ir kitais draugijos nariais, masino ir sanskrito bei lietuvių kalbos panašumas, bendrybės.

Ypač bibliotekos lobius įgudo „atkasinėti“ Romas Laurinavičius, su kuriuo suartėjau ne tik aš, bet ir Bučys, Nastopka, Ipolitas Ledas ir kiti. Iš Romo į mūsų rankas pateko „Mahabharatos“ tomai, Kalidasos dramos, kinų „Permainų knyga“, japonų poezijos rinkiniai. Todėl studijuoti Universitete tapo vėl įdomu.

Tėvai

Mane su Romu Laurinavičiumi labiausiai suartino… mano tėvas. O buvo taip. Romas užaugo 3-iuosiuose vaikų namuose. Dar ir dabar išliko tas pastatas Užupyje Polocko gatvėje su erdviu kiemu, nors vaikų namų tenai seniai nebėra.

Tais laikais vaikų namų auklėtoju darbavosi mūsų giminaitis iš Dzūkijos, iš Dubaklonio kaimo (tarp Nedzingės ir Perlojos), Vincas Stankauskas. Vaikų namų direktorius buvo Šmukleris. Šis išties išmintingas žydas, pasiramsčiuojantis lazdele karo veteranas labai rūpinosi karo nuskriaustais našlaičiais, tad paprašė mano dėdės Vinco surasti gerai išmanantį techniką ir padorų ūkvedį, o gal ir vairuotoją. Vincas rekomendavo mano tėvą Mykolą, pokaryje, kol nepasprukome į Vilnių, dirbusį Alovės mašinų-traktorių stotyje. Pastebėjęs, kad naujasis darbuotojas tinkamas ir norėdamas jį išlaikyti, Šmukleris pasiūlė mano tėvui gauti dviejų etatų algą – vairuotojo ir ūkvedžio. Viešai taip nebuvo galima, tad „ūkvedžiu“ tapau aš – kartą per savaitę ar net rečiau pasirodydavau vaikų namuose ir pasirašinėdavau algalapiuose.

Direktorius Šmukleris buvo rūpestingas, nors ir griežtas savo auklėtiniams. Netgi pilnametystės sulaukusius ir išleistus į gyvenimą vyrukus jis priimdavo, apnakvydindavo, jei šie neturėjo kur prisiglausti, pavalgydindavo, aprengdavo. Kai kada prieš stipendiją į vaikų namus užsukdavo ir Romas.

Romo gimtinė – dabartinėje Baltarusijoje lietuviškasis Gėliūnų kaimas, esantis keletą kilometrų už Gervėčių. 1936 m. gimusį Romą paliko ne tik tėvas, išvykęs užsidirbti pinigų žemei pirkti į Ameriką, bet iš paskos – ir motina. Todėl jį augino senelis, apie kurį mums pasakodavo daug nuostabių dalykų. Tai buvo jo didysis mokytojas ir auklėtojas, jo pasakų ir krašto legendų šaltinis.

Tėvas 1939-aisiais sugrįžo į Gėliūnus, o motina nebesuspėjo. Taip visiems laikams ji ir pasiliks Argentinoje.Mat rudenį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Hitleris, o vėliau ir Stalinas užpuolė ir sutriuškino pilsudskinę Lenkiją, kuri jau du dešimtmečius buvo okupavusi ir lietuvišką Gervėčių kraštą..

Po karo galutinai užsitrenkus „geležinei uždangai“ ir praradus bet kokią viltį šeimai susijungti, Romą tėvas atvežė į Vilnių. Taip jis atsidūrė 3-iuosiuose vaikų namuose. Tėvas, kai dar prieš karą turėjo pinigų, buvo prisipirkęs rąstų naujai trobai. Rąstai dešimtmečius išgulėjo Gėliūnuose, o štai dabar jis panoro statytis Naujosios Vilnios pakraštyje. Taip ir susitiko mūsų tėvai.

Taigi mano tėvo vairuojamas “Zis‘as“ su iš paskos barškančia dvirate priekaba iš Vilniaus pasuko į rytus, kol pasimatė neogotikiniai raudonplyčiai Gervėčių bažnyčios bokštai. Nuo miestelio vieškelis pasuko dešinėn ir panardęs tarp miškų išvedė į gražų gatvinį Gėliūnų kaimą ant upės kranto. Taip greta tėvo sėdėdamas pirmą kartą aplankiau Romo gimtinę. Deja, antrą kartą teks ją aplankyti tik palydint Romą į paskutinę kelionę atgulti greta giminių Gėliūnų kapinaitėse…

O pirmojo atvykimo proga, kol buvo kraunami rąstai ant mašinos kėbulo ir dviratės priekabos, teko ne tik pasidairyti po išties jaukias Gėliūnų apylinkes, bet ir patirti vietos žmonių vaišingumą. Teko ir man, studentėliui, paragauti vietinės „medavuchos“: krūminės degtinės. Prieš ją gerdamas stiklinaitėn galėjai įsidėti šaukštą medaus pagal skonį ir išmaišęs išgerti tarsi skaniausią likerį.

Žinia, po vaišių pajudėjome atgal į Vilnių. Neilgai trukus Naujosios Vilnios pakraštyje Romo tėvas pasistatys rąstinį dviejų galų namą. Jame retkarčiais susitikinės tėvas ir sūnus, nors Romui šie susitikimai nebus ypač malonūs: namuose jau šeimininkaus pamotė.

Ir dar – po kelerių metų Romo tėvą pasiglemš onkologinė liga. Tarp kitko, po tėvo laidotuvių Romui atiteks pusė namo su atskiru įėjimu, kuriame ir mūsų abiejų šeimoms kartą teks sutikti Naujuosius Metus. Ypač tada nustebins palubėje kabantys šviestuvai. Tai tamsaus stiklo šampano buteliai, kurių dugnai nupjauti. Daroma taip: apatinė butelio dalis apvyniojama virvute, gerai įmirkyta benzinu. Virvutė padegama ir įkaitęs stiklas sprogsta – butelio dugnas nukrenta. Na, o po to belieka butelio viduje įtaisyti patroną, įsukti lemputę ir naują originalų šviestuvą pakabinti palubyje.

Komjaunuoliškas biliardas

Studijuoti Romui buvo nelengva: stigdavo pinigų, tad jam, ne be buvusių vaikų namų pagalbos, buvo surastas darbas. Romas kas ketvirtą naktį budėdavo komjaunimo Centro komitete. To meto komsomolo vadovai, šis kompartijos funkcionierių „rezervas“, buvo įsitaisęs pastate, esančiame priešais kompartijos Centro komitetą Gedimino prospekte (dabar čia prekybos centras „Gedimino 9“, ilgą laiką valdytas – koks paradoksas! – „Marx ir Spenser“ firmos). Priešais jį ir šiandien stūkso keturaukštis lenkiško modernizmo pastatėlis, virš kurio įėjimo bareljefinė moteris apsiglėbusi laiko rugių pėdą. Mat lenkų okupacijos laikais čia buvo žemės ūkio bankelis, o sovietmečiu pora metų jo vestibiulyje, saugodamas komjaunimo CK ramybę, prie telefono budėdavo Romas Laurinavičius. Nuobodžius vakarus ištuštėjusiame pastate padėdavome Romui palengvinti ir mudu su Bučiu.

Būdavo taip: iš stipendinių resursų nusipirkę kilogramą „Vilniaus dešros“ (1,6 rub.) ir butelį „Skaidriosios“ (2,86 rub.) ateidavome „pabudėti“. Ant elektrinės viryklės aliuminiame dubenėlyje užkaisdavome dešrą, ir ji tapdavo puikia užkanda. O vėliau nusileisdavome į rūsį, atvėrę galingas metalo duris, kurios tikriausiai kitados saugodavo banko pinigus, o dabar… bilijardo stalą, prie kurio kompartijos „rezervistai“ miklindavo ranką ir akį. Taigi ir mes trise čia pasijusdavome tarsi to meto aristokratai, stumdantys rutulius ant žalios gelumbės stalo…

Komunistas, laikantis saulę

O universitete toliau tęsėsi literatūros studijos. Nors trečiame kurse dėstymo lygis ir suprastėjo, tačiau solidus pirmųjų kursų „užtaisas“ išugdė reiklumą žodžio menui, ypač kai Donatas Sauka pradėjo vesti šiuolaikinės poezijos seminarą ir pasiūlė nagrinėti Eduardo Mieželaičio poeziją.

Aš jau tada susidomėjau intelektualumu poezijoje (tai vėliau taps ir mano diplominio darbo tema). Į to meto poeziją kibo ir Bučys, ir Nastopka ir, be abejo, Laurinavičius.  Naujųjų literatūrologų dėmesį patraukė Eduardo Mieželaičio knyga „Žmogus“, pasiūlytas apdovanoti pačia to meto prestižiškiausia Lenino premija.

Nors knyga buvo išties prašmatniai ir dailiai išleista su įspūdingomis Stasio Krasausko iliustracijomis, primityvios ir abstrakčios deklaracijos tiesiog rėžė ne tik akį, bet ir protą. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje buvo maždaug tiesiog sakoma, kad stoviu ant žemės aš, laikantis saulę, aš – žmogus, aš – komunistas. Lietuviškas knygos variantas buvo toks bejėgis, kad jaunųjų filologų širdys neištvėrė. Griebtasi ir tam tikrų veiksmų. Romas, ištraukęs pačias primityviausias knygos eilutes, iliustravo jas piešiniais. Viskas atrodė tiesiog karikatūriška ir juokinga.

Ir štai centrinių universiteto rūmų vestibiulyje iš ryto atsirado pastatomas skydas su tomis iliustracijomis, o teisingiau – šaržais. Jis sėkmingai išstovėjo pusę dienos kaip ir daugelis panašių skelbimo lentų, kol po pietų kažkas iš dėstytojų susidomėjo, kuo taip domisi linksmai nusiteikę studentai. Skydas buvo kaipmat pašalintas… Vis dėlto pasakytina, kad po šios piktybiškos išdaigos nebuvo išmestas nė vienas studentas, nors tais laikais ir už daug menkesnius prasižengimus galėjai išlėkti su „vilko bilietu“ ir tuojau pat patekti į „maloningąjį“ sovietinės armijos glėbį, kad būtum tinkamai perauklėtas toje „vyriškumo“ mokykloje. Sistema juk ištobulinta dar nuo Taraso Ševčenkos laikų.

Taigi svarbiausia, kad tokio „antipatriotinio“ akibrokšto kaltininkų universiteto administracijai surasti nepavyko, nes skundikų neatsirado. Tik dar labiau buvo sustiprinta „partinė linija“ filologų ceche. Įdomu dar tai, kad kažkokiu būdu iš Lietuvos ir universiteto į Maskvą, į Lenino premijų skyrimo komitetą buvo išsiųstas raštas, kuriame argumentuotai įrodinėta, kad Mieželaičio „Žmogus“ nevertas tokio aukšto įvertinimo. Jame net būta ar ne per dvi dešimtis parašų, pareiškusių tokias abejones. Tarp tų parašų būvo ir studentų parašėlių. Mat mūsų studentiškas naivumas ir tikėjimas meniškumu dar buvo neišblėsęs. Deja, premijų skyrimo komitetas į tai neatsižvelgė. Tik Mieželaitis, grįžęs iš Maskvos, labai supyko ant universiteto filologų.

Premiją Mieželaitis gavo, nes tai nulėmė maskviškių kūrėjų pastangos. O iš kur mums, žaliam jaunimėliui, buvo žinoti, kad geriausi vertėjai rusų poetai gerokai patobulino anemišką lietuviškąjį tekstą. Be to, su knyga „Žmogus“ minėta poetų grupė tikėjosi pramušti sustabarėjusioje sovietinėje literatūroje modernistinę kryptį. Ir ta knyga tebuvo priemonė palengvinti kelią tokiems novatoriams kaip Robertas Roždestvenskis, Eugenijus Jevtušenka ar Andrejus Voznesenskis.

Beje, mūsų abejonės irgi turėjo pagrindo. Šiaip to meto chruščiovinio „atšilimo“ laikais Lenino premijos laureatai tapdavo savotiškais tautų kultūros gelbėtojais, tokiais kaip kirgizas Čingizas Aitmatovas. Tačiau lietuvių laureatas Mieželaitis tokiu „pramušėju“ to meto lietuviams anaiptol netapo… Bet pamoka, kurią gavome, buvo labai svarbi. Tiesiog akyse pradėjo bliūkšti paskutinės iliuzijos, kad sovietinį režimą dar galima pataisyti ir tikėtis, kad „po dvidešimties metų gyvensime komunizmo sąlygomis“.

Bendravardis

O norinčių reformuoti ir tobulinti sovietinį režimą vis dar atsirasdavo ir Universitete. Vienas jų – toks Vaclovas Sevrukas, rusistas. Mane jis sudomino pirmiausia tuo, kad gerokai laužyta lietuvių kalba aiškino esąs 1863 m. sukilimo dalyvio, ištremto į Sibirą, palikuonis. Taigi kelintos kartos tremtinys, sugrįžęs į protėvių žemę ir norintis vėl atsilietuvinti. O ir pavardė buvo lietuviškos kilmės – Siaurukas. Mano bendravardis rengdavo susirinkimus, diskutuodavo remdamasis Karlo Markso mokslu ir, žinoma, buvo „šventesnis už patį popiežių“, o teisingiau, komunistiškesnis už brežnevinius komunistėlius, kurie savo pažiūras kaitaliodavo pagal kiekvieno kompartijos suvažiavimo nutarimų nurodymus.

Naivus troškimas tobulinti santvarką vis dar nebuvo galutinai išblėsęs ir man. Tai paskatino ir politinės ekonomijos studijos, kurios visiems studentams, taigi ir filologams, buvo privalomos kaip ir „mokslinio ateizmo“ ar TSKP istorijos kursas. Politekonomiją mums dėstė liberalių pažiūrų neslėpęs dr. Jonas Miškinis (galbūt tai iš tremties sugrįžusio poeto Antano Miškinio koks giminaitis, gal irgi reabilituotas?) Taigi tas Miškinis mums leido pasidomėti įvairiomis socializmo atmainomis. Ypač įdėmiai nagrinėjome to meto Jugoslaviją, kurioje, mūsų nuomone, gražiai derinosi gerieji socializmo ir kapitalizmo bruožai.

Vaclovas Sevrukas irgi domėjosi įvairiais socializmo variantais. Susidomėjo ir mano bandymais ištirti, kas tie kolūkiai ir kaip veikia jų ekonomika. Mat pats aš dažnai lankydavausi pas gimines Dzūkijoje, paprastai prie Daugų esančiame Doškonių kaime ir pastebėdavau keistų dalykų, apie kuriuos laikraščiai net neužsimindavo. Taip atsirado nemažas traktatas, kurį tikėjausi pateikti Miškinio seminarui.

Traktatas apie kolchozus

Traktatas rėmėsi sovietinės Lietuvos statistikos rinkiniais, visai kaip kitados elgėsi Karlas Marksas, nustatęs kapitalo veikimą, nagrinėdamas Anglijos statistiką.

Tuomet buvo madinga žemės ūkio našumą matuoti naudmenų hektarais. Statistikos rinkiniuose buvo nurodoma, kiek tų naudmenų hektarų turi kolchozai bei sovchozai ir kiek jų tenka asmeniniams kolūkiečių bei tarybinių ūkių darbininkų ūkeliams. Pastariesiems priklausę 60 arų ploteliai sudarė tik dešimtadalį visos dirbamos ir ariamos žemės. Kitose statistikos eilutėse buvo nurodoma, kiek išvis Lietuva primelždavusi pieno, kiek tiekdavo mėsos, bulvių ir t.t. Po to būdavo įdomiausia eilutė: „iš jų kolūkiai ir tarybiniai ūkiai.“ Šie visi kartu, kaip aiškiai liudijo statistika, patiekdavo ne daugiau kaip 40% pieno ir šiek tiek daugiau nei pusę mėsos.

Aritmetika paprasta: tereikia iš bendro produkto kiekio atimti skaičių, kuris nurodomas eilutėje „iš jų kolūkiai ir tarybiniai ūkiai“, ir paaiškėja, kad vargšai kaimiečiai, teturėdami tik dešimtadalį žemės ir neturėdami nei technikos, nei išmokslintų agronomų ar zootechnikų, su savo karvutėmis, teliukais ir paršeliais sukuria tas pieno upes ir mėsos kalnus, kuriais sovietinė Lietuvos nomenklatūra taip mėgdavo girtis, net skelbdavo, kad mūsų respublika pagal pieno ir sviesto gamybą vienam gyventojui užimanti trečiąją vietą pasaulyje po Danijos ir Naujosios Zelandijos. Taigi tie visi kolchoziniai pasiekimai tebuvo klaikaus mūsų močiučių ir senukų išnaudojimo rezultatas. Ypač žiauriai atrodydavo sugretinimas, kai pieno gamybą palygindavai 100 ha naudmenų viename ir kitame sektoriuje. Tuomet ypač išryškėdavo, kad mūsų kaimo žmonių rankų darbo našumas dešimtimis kartų (!) pranoksta visą garbstomą „visuomeninį“ ūkį.

Keisčiausia, kad ištisą dešimtmetį, nors rodikliai vis augo, gamybos kiekių proporcijos nesikeitė, akivaizdžiai liudydamos kolchozų bejėgiškumą prieš paprastų kaimo žmonių, besiremiančių tradicine darnos su gamta pasaulėjauta, darbu. Nors ir visaip spaudžiami ir alinami, jie sugebėdavo gaminti maisto produktų gausą, kuri daugiausiai buvo išvežama iš Lietuvos.

Traktatą pabaigiau nustatęs, kad mūsų kaime galioja „Sizifo dėsnis“: dieną kolūkiečiai kolchozuose kuria „visuomeninį“ produktą, o naktį jį išvagia. Tokia buvo natūrali išvada, išplaukianti iš sovietinės statistikos. Kitaip sakant, privati iniciatyva dešimtis kartų pranašesnė už vadinamuosius socialistinius eksperimentus, taigi ji neturi ateities. Beje, pasižvalgius po kitų sovietinių respublikų statistikos duomenis, vaizdas atrodydavo dar labiau apgailėtinas, mat net grūdų derliai Lietuvoje pranokdavo Ukrainos, šio kitados laikyto Europos aruodu, duomenis.

Užbėgdamas įvykiams už akių, galiu tik didžiuotis, kad kai traktatas pakliuvo į akylosios KGB rankas, jau po keleto metų statistika „pagerėjo“: dabar jau ir pieno, ir mėsos atseit daugiau ėmė gaminti „visuomeninis“ sektorius. Bet viskas pasikeitė tik „ant popieriaus“. Mat dabar jau tiesiogiai kaimo žmonės parduoti valstybei nieko nebegalėjo. Jie privalėdavo savo rankomis išaugintus veršelius ar paršelius pristatyti į kolchozo fermos kiemą, o iš ten jie buvo išvežami į mėsos kombinatus jau kaip kolchozo išauginti. Pinigus už juos kaimiečiai privalėdavo atsiimti iš kolchozo kontoros buhalterijos, o ne tiesiogiai iš supirkėjų. Taigi niekas nepasikeitė: alinantis rankų darbas 60 arų ūkeliuose bei tylios naktinės vagystės iš grūdų sandėlių arba tiesiai iš kombainų bunkerių už butelį skaidriosios ir toliau išlaikė „socialistinius laimėjimus“.

Seminaras Gedimino kalno papėdėje

Bet taip bus pradėta skaičiuoti tik po 1964 m., o 1960-aisiais traktato autorius vis dar ieškojo, kam galėtų iškloti savo atradimus. Deja, politinės ekonomijos seminarai, vedami išmintingojo Miškinio, jau nebebuvo tęsiami. Ir tuomet mano akiratyje atsirado jau minėtas Sevrukas, kuris ir apsiėmė surengti privatų seminarėlį. Jis ir įvyko mano kambarėlyje dalyvaujant septynetui asmenų, kuriais Sevrukas visiškai pasitikėjo.

Beje, seminarėlis vyko pačiame Vilniaus centre. Juk „centresnę“ vietą kaip Gedimino kalno papėdė būtų sunku besurasti.

Tuo metu net projektuose ir svajonėse toje vietoje dar nebuvo Valdovų rūmų. Gedimino kalno papėdėje tebuvo dviejų aukštų namelis, vadintas Pionierių rūmais. Jų kiemo pastatuose buvo keletas butų, viename iš jų gyveno mūsų šeima, mat mama „rūmuose“ dirbo valytoja. Taigi vienas iš dviejų kambarėlių – mažytė 6 kv. m. kamaraitė – ir buvo mano studentiškas kabinetas. Štai jame ir susigrūdo septynetas vyrukų išklausyti mano pranašiškų atradimų apie kolchozus. Tarp klausytojų buvo ir toks Rytis Taraila, vienas iš trijų būsimojo laikraščio „Respublika“ steigėjų, ir vienas būsimasis menotyrininkas, ir dar keletas nepažįstamų vaikinų, kurie sudarė Sevruko palydą.

Tik daug vėliau naiviam „kolūkinės santvarkos“ tyrinėtojui paaiškės, kad Sevrukas, pats to nenutuokdamas, jau senokai tapo provokatoriumi, kurio paskirtis – traukti į dienos šviesą „buržuazinio nacionalizmo tvaiko“ neatsikračiusius studentėlius ir kitus valdžiai pavojus keliančius asmenis. Na, o skundikai įgaudavo galimybę kopti aukštyn naiviųjų galvomis kaip karjeros laiptais.

Socializmas ir vengriški žirneliai

Nieko nuostabaus, kad po poros metų, birželio mėnesį būtent iš to pačio kambarėlio traktatas bus paimtas dviejų „menotyrininkų civiliais drabužiais“ (iskusstvovedy v štatskom – tais laikais mėgstama frazė, kuria buvo apibūdinami KGB darbuotojai). Pats traktato autorius irgi atsidurs saugumiečių pastato prie tuometinės Lenino aikštės trečiajame aukšte.

Saugumiečiai iki išnaktų bandė iškvosti, iš kur studentėlio galvoje radosi tokios kontrrevoliucinės mintys. Beje, sužinojęs, kad aš remiuosi oficialia sovietine statistika, vienas iš studentijos „globėjų“ išrėžė sentenciją apie tris melo rūšis: esti paprastas melas, didelis melas, o pats didžiausias – statistika. Man iki šiol liko neaišku, kodėl sovietiniai statistikai taip šmeižikiškai išniekindavo „visuomeninį“ ūkį.

Tardymai tęsėsi iki išnaktų. Vieną veikėją keitė kitas. Paskui sugrįždavo pirmasis su rezginėle, kurioje matėsi vengriškų žirnelių skardinė ir net du (!) čekiško (!) alaus buteliai. Mat specbufete tą dieną „išmetė“ deficito, skirto tik išrinktiesiems. Man tai buvo dar vienas paliudijimas apie „žengiančios į komunizmą“ santvarkos didžius laimėjimus.

Pagaliau po vidurnakčio, atlikę auklėjamąjį darbą ir daugiau neberadę prie ko prikibti, studentėlį paleido.

O kitą dieną, pačiose paskutinio valstybinio egzamino „TSKP istorijos“ išvakarėse jau buvome svarstomi universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus kabinete. Egzekuciją vykdė studentų mokymo ir auklėjimo reikalų prorektorius Bronius Sudavičius, kurio studentai, apsimetę šveplais, nevadino kitaip, o tik Šūdavičium.

Neįmanoma prisiminti tų visų pabodusių pliurpalų apie tarybinio studento (ir inteligento!) garbę. Labiausiai įstrigo tik kabineto gale už stalo sėdintis ir tylintis rektorius, vieną po kito laužiantis pusiau „Primos“ cigaretes ir kemšantis į „cigarnyčią“. Atrodė, kad dūmais jis nori atsitverti nuo studentėlių kamantinėjimo ir gėdingo jų tardymo. Rezultatai buvo du: pirmiausia, valstybinio egzamino laikyti ir duoti diplomą nepatikimam absolventui negalima; o antra, kaimo mokykloje dėstyti lietuvių kalbą galima. Taip vienerius metus mokiau vaikus lietuvių kalbos Sarių aštuonmetėje mokykloje Švenčionių rajone, o kai triukšmelis aprimo, po metų išlaikiau ir valstybinį egzaminą, gavau diplomą.

Proletariatas

Tik nereikia manyti, kad slapta KGB globa dingo. Su ja gyventi teks iki pat 1988-ųjų. Tai tam tikras nematomas, bet nuolat jaučiamas gaubtas: vos tik padarai mažiausią kryptelėjimą nuo „kurso“, tuoj gauni pagrasinimą piršteliu – net nežinai, iš kur ir kaip…

Galbūt kai kam gali keistai atrodyti, kad tapau toks neįprastai socialiai aktyvus ir net pradėjau rašyti traktatą „ne į temą“, t. y. apie kolchozų ekonomiką. Kaip jau minėjau, po trijų kursų, 1961-ųjų pavasarį išėjau akademinių atostogų. O atokvėpio nuo mokslų man prireikė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, mokytis be pertraukų jau keliolika metų (nuo pradinės iki vidurinės ir t.t.) pasidarė kažkaip nyku, tarsi eini kažkokiu urvu, niekaip tikrovės nei iš kairės, nei iš dešinės nematydamas. Kilo troškimas pajusti „tikrą gyvenimą“. Antra priežastis – prisidėti realiau finansiškai prie varganų tėvų uždarbių. Beje, „proletaru“ tapo ir draugas Algimantas Bučys, įsidarbinęs pečkuriu kažkokio didelio namo katilinėje ir įspūdingai į centrinio šildymo krosnies angą mėtęs „šiūpeliu“ anglis.

Eiti į „proletariatą“ tapo kažkaip madinga. Kuo aš blogesnis? Tad vasarą jau tapau statybininku: maišiau skiedinį, tampiau plytas į trečią aukštą, o retkarčiais, kai tikrieji mūrininkai prisigerdavo pilstuko, net pamūrydavau vieną kitą sienos dalį. Per pora mėnesių išsitarnavau iki ketvirtos kategorijos mūrininko ir gavau pravardę Studentas. Tačiau buvusių kalinių ir iš aplinkinių kaimų atvažiuojančių vyrų bei moterų kompanija greitai pabodo, o ir rudens lietūs anaiptol nebedžiugino stypsant ant pastolių.

Rudenį jau stovėjau prie spausdinimo mašinos kaip mašinisto pagalbinis tuometinėje spaustuvėje „Pergalė“, įsikūrusioje senamiestyje Latako gatvėje. Beje, net grįžęs į studijas joje dirbau ir toliau. Mane patį stebindavo, kaip tapo lengva mokytis stacionare, nors kartais prie spaudos mašinos prastovėdavai iki trečios ryto, o į paskaitas ateidavai devintą valandą. Ir jokio nuovargio!

Tada, atsidūrus tarp „tikro gyvenimo“ ir mokslo, ypač išryškėdavo daugybė nesąmonių, kuriomis mus aprūpindavo kompartija, vadovaujama ekscentriškojo Nikitos Chruščiovo. Tokia tad neįprasta ir net perdėto filologui socialinio aktyvumo priežastis. Todėl ir Vaclovo Sevruko aplinkai jau atsispirti nebuvo įmanoma.

Pabaigos žodis

Gimiau 1939 m. rugsėjo 28 d. Mano gimtinė Slabadėlės kaimas prie labai senus laikus menančios Alovės vardu pavadinto miestelio. Jame ir teko pradėti mokslus. Bet 1948 m., vykstant Dzūkijoje partizaniniam karui, tėvai turėjo pasitraukti į Vilnių, kad netektų nemokamai išvažiuoti toli į Rytus. Tačiau ryšiai su giminaičiais nenutrūko. Ir vis labiau traukė motinos gimtinė, esanti tarp Perlojos ir Nedzingės. Šiuose Dainavos krašto kaimuose slypėjo išties galinga jotvingiška dvasia, kuri man ypač išaiškėjo studijuojant Vilniaus universitete ir lankant profesorių Vytauto Mažiulio bei Zigmo Zinkevičiaus paskaitas, per kurias suvokta indoeuropiečių prokalbės gelmės. Visa tai dar labiau atsiskleidė per Donato Saukos seminarus, kuriuose aiškėjo ir mūsų tautosakos slėpiniai.

Be abejo, lituanistų kurso draugai Norbertas Vėlius, Albertas Rosinas, Aleksas Girdenis, Romas Laurinavičius, Algimantas Bučys, Kęstutis Nastopka ir kiti buvo ta aplinka, kuri skatino kurti. Dar 1959 m. parašyti apysakos „Placidas“ ir romano „Grūdzielius“ apmatai. Bet išspausdinti juos bus įmanoma tik po daugelio metų. O laisvamaniškoje to meto Istorijos-filologijos fakulteto aplinkoje mes domėjomės daug kuo. Antai verčiamas studijuoti politekonomiją, išnagrinėjau kolūkinę tvarką kaimuose ir priėjau prie išvados, kad kolchozai neturi jokios ateities. Šiuo „traktatu“ ir jo autoriumi susidomėjo KGB, ir taip tapau šios organizacijos „globotiniu“ ilgus dešimtmečius. Dėl tos „globos“ tik iš tolo stebėdavau Universiteto Ramuvos veiklą ir Norberto Vėliaus rengiamus didžiuosius žygius po Lietuvos kaimus.

Vienintele literatūrinės veiklos paguoda tapdavo fantastiniai apsakymai, spausdinti to meto žurnaluose, o didžiausia sėkmė – fantastinė apysaka „Turangitas“, išspausdinta 1968 m. „Nemune“, palydėta klasiko Juozo Grušo geru žodžiu, kuriuo tarsi skydu apsidraudė žurnalo redakcija.

Džiaugiuosi, kad bent jau Atgimimo metais pavyko kažkiek užpildyti literatūrines spragas. Mat Kultūros ir švietimo ministerijoje, kuriai tuo metu vadovavo jaunas išsilavinęs humanitaras Darius Kuolys, buvo įkurtas Etninės kultūros skyrius. Tuomet Jono Trinkūno vedami galėjome pagaliau atlikti nemažai darbų. Pavyzdžiui, pradėta įgyvendinti Norberto Vėliaus svajonė – plati etnografinių leidinių programa. Jau tuomet pakloti pamatai ir Etninės kultūros globos tarybos veiklai. Jos leidyba ir redagavimas vėliau taps mano širdžiai mieliausia veikla.

Žinia, džiaugiuosi, kad pagaliau galiu pristatyti ir savo poeziją – eilėraščių rinkinį „O mudu?” (2011), ir prozą – savotišką dilogiją: apysaką „Placidas“ bei romaną „Grūdzielius, arba Jotvingių laisvės šokis“ (2012, Rašytojų sąjungos leidykla). Drįsčiau teigti, kad pirmame kūrinyje man daugmaž pavyko atskleisti tą tragediją, kuri ištiko mūsų tautą Antrojo pasaulinio karo pradžioje, o antrajame – bandyta parodyti pirmąjį tautinį atgimimą per tą trumpai trukusį plyšį istorinėje raidoje, kai jau baigėsi žiaurus stalininis režimas, o chruščiovinis dar nepajėgė iš naujo „prisukti visų varžtelių“. Tai buvo nuostabus, nors ir trumpalaikis laisvės proveržis, kuris atsikartos po dviejų dešimtmečių kaip tautos Sąjūdis.

Ir dar: norėčiau pasidžiaugti, kad knyga išėjo į pasaulį Tarmių metų išvakarėse. 2013-aisiais atkreipėme dėmesį į lietuvių tarmes, kuriose slypi dar daug neįmintų mįslių. Tarkim, pietinių dzūkų kalboje jaučiamas stiprus jotvingių-dainavių substratas. Man dabartinė bendrinė kalba išvis atrodo tarsi beskonė, o tarmės jai suteikia tikro „gardumo“ ir gyvasties. Drįsčiau teigti, kad ir man kai kur pavyko perteikti gimtosios dzūkų tarmės grožį. Juk ji, rodos, po Vinco Krėvės laikų buvo labai mažai į literatūrą beįsileidžiama.


Prisijunkite prie diskusijos