O KAS GI TA LACRIMA?


Print

Marija Katiliūtė-Lacrima

katiliute_111Turbūt nėra sunkesnio egzamino už tą, kurį pateikia gyvenimas: kalbėti apie save. Pasitinkant dieną po dienos, metus po metų iš Viešpaties rankų, reikia kartais daryti sprendimus, kurie neįtelpa į svajonių ratą. Bent man. Kad ir dabar, kai esu paprašyta papasakoti Lacrimos istoriją. Nelabai yra ko klausytis…

Esu iš derlingos rašytojų Prienų žemės, kur, atrodo, kiekvienas kiek prasilavinęs žmogus, jei tik nori, gali rašyti. Šis įspūdis sustiprėja apsilankius Prienų krašto muziejuje, kai susipažįsti su tokia daugybe garsių kūrybingų asmenybių.

Tačiau aš augau be jokių muziejų. Anksti išmokau skaityti (neatsimenu, kad būčiau mokiusis). O Tėvelių namuose buvo gausu laikraščių, žurnalų, knygų. Mano visai nevaikiški žaislai buvo knygos. Mokytojai man pranašavo „gražią ateitį“. Gal siekiai ir būtų buvę lengviau įgyvendinti, jei ne ta šaltoji 1940-ųjų žiema, nusinešusi Mamytę…

Likom su Tėveliu visas penketas. Aš buvau vidurinioji (tada devynerių metų). O prieš akis – nematomi našlaičių vargai…, karas, miško brolių susirėmimai su stribais (gyvenom prie pat miško), gaisrai, kalėjimo skonis.

 Kupinos siaubo dienos ir naktys. Ne sykį teko žiūrėti mirčiai į akis. Bet Apvaizda budėjo. Tik ta mano „graži ateitis“ kažkur užtruko… Dešimt ilgų metų prabėgo laukiant galimybės tęsti mokslą. Kančia padarė mane drovią, tylią, užsisklendusią savy. Tokia ir likau. Pamažu teko išmokti buities ir nedidelio ūkio darbų, kartais – darbuotis labai nelengvai… (padarinius jaučiu ir šiandien). Mokslą tęsiau Prienų vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1950 m. iškart pradėjau nuo šeštos klasės. Mokytis sekėsi, nors dažnai pamokas tekdavo ruošti tik per pertraukas. Buvau netgi pirmūnė.

Iš namų išskrido abu vyresni broliai. Tėvelį prispaudė liga…

Apie gyvenimą kalbamės su bendrakurse Evalda Strazdaite-Jakaitiene. Tai va, dabar laikas pirmam jos klausimui, kuris, prisipažinsiu, mane prajuokino. Tik paklausykit:

– Kodėl mergina iš kaimo nuo Prienų sugalvojo stoti į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros? Ar tai buvo „ružava“ svajonė, ar gerai apmąstytas žygis?

„Apmąstyti“ nereikėjo. Aš gyvenau tuo, ko troškau. Be to, net ir kaimo merginos širdis seniai dainavo užrašomas ir neužrašomas dainas. Ir šitos dainos – mano dienoraščio puslapiai – veržėsi ieškodamos kelio. O „ružavą“ spalvą atstojo troškimai, kurie plačiau atsiskleidė kiek vėliau (pasikeitus laikams) rinktinėje „Troškulys“.

– Kokios vertybės tuometiniame tavo gyvenime buvo svarbiausios? Ar tikėjaisi jas išlaikyti, ar svajojai pakeisti?

– Man niekada nereikėjo (apie tai net ir nepagalvojau) savo nuo mažens įgytų vertybių kaitalioti. Metams bėgant, bręstant jos tik gilėjo, atskleisdamos savo grožį ir prasmę. Šiandien man skaudu žiūrėti į žmones – dorus ir teisius išoriškai, o iš tikrųjų išpažįstančius „praktinio ateizmo“ nuostatas ir jomis gyvenančius. (Gal ir yra Kažkas, kur nors aukštai, bet neturiu su tuo nieko bendro… – tokia jų filosofija.) Kokia tada gyvenimo prasmė, kokia šio gyvenimo pabaiga? Kas yra tikroji laimė?

Štai čia gal sušvyti mano „ružava“ svajonė, nes ir atradus savo pašaukimą spalvos blunka arba ryškėja. Man – „ružava“ tapo tamsiai raudona kančios rožės spalva.

Atsakymas kelia naujų klausimų, aktualių ir šiandien. Į juos jau bandžiau atsakyti jaunutei TV žurnalistei.

– Kodėl jūsų gyvenime tiek daug skausmo, o ir kūryba tokia skaudi? – klausė TV žurnalistė. 

– Galėčiau atsakyti kitu klausimu: – Kodėl Tavo akys mėlynos? Mes negalime pasirinkti – kentėti ar ne. Pasirinkimas – tai priimti kančią ar nepriimti, nepamirštant, kad ir nepriėmęs jos neišvengsi. Reikia išmokti kančią paversti džiaugsmu. Ne ieškomą, o duotą. Tai ir yra žmogaus gyvenimo menas. Didysis menas – pačioj juodžiausioj nakty surasti bent kibirkštėlę vilties, kai aplinkui atrodo viskas griūva, juoda. Tai yra mums duota išbandymo akimirka, kurios užduotis mums – ištverti, tikėti, kad tavo Žvaigždė neužges, ji spindi virš debesų.

–  Kas nubloškia žmogų į tikėjimą?

–Ne visi būtinai „nubloškiami“. Į tikėjimą daug kelių. Manyčiau, pati svarbiausia priežastis, vedanti žmogų į pažinimą, į tikėjimo kelią, yra tiesos troškimas. Visai nesvarbu, kas tu būtum: religingai išauklėtas ar indiferentiškai, ateistas ar sektantas… Jeigu žmogus turi tiesos troškimą (o kiekvienas geravalis žmogus, manau, jį turi), jei jo neužgniaužia savyje, tai būtinai išeis į šitą kelią. Kitaip negalės.

–  Jūs visą gyvenimą esate tikinti. Ar jaučiatės gyvenanti tikinčiųjų bendruomenėje?

– Taip! Jaučiuosi gyvo Katalikų Bažnyčios, Mistinio Kristaus Kūno narys. Tai be galo didelis džiaugsmas!.. Antra vertus, tam tikra prasme visada buvau vieniša. Ir nepasakyčiau, kad tai yra kokia lemtis. Kiekvienas žmogus yra visiška individualybė.

– O kūryboje? Irgi visada vieniša?

– Kaip paaiškinti? Buvo ypatingas metas, viskas sąlygota. Jeigu norėjai nuoširdžiai, nemeluodamas sau kurti, tai tikrai buvai vienišas. Buvo būrelis artimų žmonių, kurie galėjo tai žinoti, kai ką parodydavai… Su rašytojais jokių ryšių neturėjau. Todėl taip keistai gyvenimas ir susiklostė. Mano poezija pasklido po pasaulį visokiais būdais, visokiais vardais ir be vardų. Tas trikdė, bet paskui pripratau, atrodė, kitaip ir būti negali. Svarbiausia – poezija pati atrado kelią.

Jeigu nori dalytis, atiduoti save, tai kam reikia akcentuoti, kas tu esi? Jei kiti tave išgirsta ir pasisavina tavo mintis, – daugiau nieko ir nereikia (skaudina tik tekstų iškraipymai). Kiti rašytojai buvo pripažinti: turėjo vardus, premijas, honorarus, tam tikrą padėtį visuomenėje… Aš gyvenau be viso šito. Kadangi taip buvo visada, visą laiką, aš tikrai nenoriu būti išviliota iš savo „paslėpto“ gyvenimo: jis man jau yra savas. Ir dabar išvesta į šviesą, elgtis taip, kaip visi kūrėjai, aš ir nemoku.

Na, pagaliau grįžtam prie pagrindinės temos:

 – Kaip jauteisi, atsidūrusi margame studentų būryje? (…) Ar neatrodė dauguma studentų tikri geltonsnapiai? Ar atsirado bent vienas tave bandęs išklausyti, suprasti?– tai vėl Evaldos klausimas.

 – Iš pradžių kokias dvi savaites vis pagaudavau save mąstant, kad visa tai tik sapnas, nerealu… Nebuvo jokios vilties, net noro svajoti apie Universitetą, ir štai… Man tai buvo tikras stebuklas, juk nebuvo laiko anksčiau mąstyti apie studijas. Tėvelis, žinau, net nemanė, kad aš kada paliksiu namus. Jau turėjau Prienuose darbelį, gal pamažu kas pasikeis. Rytais prieš darbą mėgdavau užsukti į bažnyčią. Man tai buvo savaime būtina. Sykį šalia manęs sustojo bažnyčioje dirbantis, neseniai iš Sibiro grįžęs kunigas Stasys Šivokas. Jam buvo įdomu, ką čia veikia „kaimo mergina“… Pakvietė užeiti pasikalbėti. Jis turėjo auksinę širdį ir geležinę valią. Netrukus, sužinojęs apie mano vienatvės „draugus“ – eilėmis rašomus dienoraščius, tvirtai pasakė: „Važiuok į Vilnių laikyti egzaminų – stosi į Universitetą.“ Neprašytas pasirūpino kelionės išlaidomis… Tada pakaitom: vieną dieną darbe, o kitą – jau Vilniuje egzamino laikyt… Pavyko. Nors pasiruošti nebuvo kada, o po brandos egzaminų jau ir metai buvo prabėgę. Žinoma, mano Globėjas nudžiugo.

Tie studentai iš tiesų – visi jaunučiai (keletas vyresnių), o ir pažinčių ieškoti nelabai buvau linkusi… Šiek tiek artimesnė buvo iš Punsko (Lenkija) atvažiavusi Danutė Grabauskaitė. Na, o jaunieji bendravo su jaunais.Apie savo dainas niekam nesigyriau. Didelį pluoštą (daugiau kaip pusšimtį) išvykdama į Vilnių sunaikinau.

–  Su kokia gyvenimo patirtimi atėjai į mokslus? Talentas rašyti eiles, religiniai įsitikinimai, patriotizmas ar tai buvo paskatos, ar trukdžiai ateinant į Universitetą?

–  Manau, kad įžanginės mintys yra pakankamai aiškus nurodymas į „mano patirtį“. O talentas? Įsitikinimai? Kaip galėjo kliudyti tai, kas padeda? Antra, juk aš niekada nesijaučiau esanti poetė… Tai per daug garsiai skamba. O talentas nesiprašė pripažįstamas. Koks Dievo duotas, toks yra…

Čia norisi padaryti ekskursą į priekį. Tai vyko tarp 1966 ir 1970 metų. Jau buvau šį tą parašiusi. Tada kaip tik vyko ginčai dėl mano stambaus sonetų Mergelės Marijos garbei ciklo (knygos) autorystės (sklido kalbos, kad tai Vinco Mykolaičio-Putino darbas). Kažkaip panorau, kad kas pažvelgtų į tą kūrinį kompetentingai. Pasitaikė proga pasikalbėti su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Brone Kazlauskiene (prieš keletą metų jau iškeliavo Amžinybėn). Ji mielai sutiko patarpininkauti: taip atsidūriau pas prof. Vandą Zaborskaitę. Žinoma, patikinta, kad autorystės ji niekam neatskleis. Pasidomėjusi ir perskaičiusi tą knygą, Profesorė prisipažino: „Kai pažvelgiau į antraštę, pamaniau: dar vienas sentimentalus kūrinys… Bet aš nežinojau, su kokiu lygiu susiduriu.“ Paskui Ji dar paprašė parūpinti vieną egzempliorių asmeniškai Jai. Tada ir aš paklausiau: „Ar neįžūlu man vadintis poete? Visada sutrikdo toks epitetas“.  Ji atsakė: „Tai ko tau dar reikia, jei tavęs neatskiria nuo Putino?“ Vėliau dar yra minėjusi, kaip gesino literatūrologės Irenos Kostkevičiūtės įkarštį: „Nusiramink. Tai tikrai ne Putino. Aš pažįstu autorių.“ „Tai reikia viešai paskelbt!  Reikia nuimt nuo Putino tą dėmę!“ „Ką? Tu nori pražudyti žmogų? Ar nežinai, kur mes gyvenam?“

Dar gražiau buvo, kai į mano Tėvelio laidotuves Tėviškėn susirinkę giminaičiai norėjo pagerbti vilnietes giesmininkes. Vyresniajai iš jų mano pusbrolis padovanojo „labai brangią dovaną“. Atseit Kaune tarp inteligentų einanti iš rankų į rankas „knyga, parašyta Putino“… Kaip susigėdo vargšelis, kai buvo paprotintas: „Juk tai tavo sesers kūrinys.“ (Atrodo, jį dar tebeturiu – tą dovanotą.)

Bet grįžkim prie kitų klausimų. Taigi dar apie „paskatas ir trukdžius“. Apie vertybes.

Tarp stojamųjų egzaminų buvo lietuvių kalbos ir literatūros tema raštu. Pasirinkau laisvą: „Kodėl aš stoju į lietuvių kalbą ir literatūrą.“ Rašiau nuoširdžiai, bet jokių eilių! Atrodė, eilės – nerimta… Ir tik prisipažinau: jei neįstosiu, tai niekur kitur ir nebandysiu. Mano vieta čia.

  Kodėl tapai pirmo kurso merginų grupės seniūnė?

– Gal kas tai ir žinojo. Aš pati labai nustebau. Mūsų kuratorė buvo prof. Meilė Lukšienė, galbūt tai ji pasirinko. Mane sužavėjo jos prisistatymas ir studijų apibūdinimas. Jaučiau, sakyčiau, jos motiniškumą. (Vėliau, jau baigiantis studijoms, rašydama diplominį darbą nuėjau pas ją konsultacijos. Ji švelniai papriekaištavo dėl mano kūrybos religinės tematikos. Mano pasitikėjimas ja, mano „kortų namelis“ sugriuvo… Nuoširdžiam atvirumui nebeliko vietos. Daugiau pas ją nesilankiau.) Buvo progų Ją sutikti baigus Universitetą (dirbome toje pačioje įstaigoje: Ji buvo gerbiama mokslinė bendradarbė, o aš – tik direktorės sekretoriukė). Karštai ir nuoširdžiai įtikinėjo mane siekti aukščiau, nes turiu „nuveikti didelius darbus“…

– Kaip sekėsi studijos vėliau, o ir tolesnis gyvenimas?

Čia prasideda kitas, naujas etapas – saugumo naguose. Baigusi tris kursus kažkieno (neatsimenu kieno) buvau perspėta: arba atsisakyk bažnyčios, arba studijų. Kažkodėl jaučiausi išduota, tikrąja prasme. Buvo skaudu. Išeities ieškojau pereidama į neakivaizdinį skyrių. Nepašalino. Bet saugumo vilionėms nepasidavusi, buvau sekama, šalinama be priežasties iš pačių paprasčiausių darbų, gąsdinama įvairiais būdais.

Todėl ir nesigyriau savo „poetės karūna“. Tiesa, pradžioje buvau davusi keletą eilėraščių lituanistų kilometriniam sienlaikraščiui. Vienas jų, parašytas dar 1954 metais, buvo dedikacija mano besibaigiantiems dvidešimt tretiems gyvenimo metams:

                        Dvidešimt trys neramūs paukščiai

                        Išskrido laimės šaukiami…

Ir nesugrįš… Jų veltui laukčiau, –                         

Jiems šie pasauliai svetimi.

Kasdien į vakarus nukrypsta

Kažko lyg laukdama akis,

Bet mano paukščiai nesugrįžta,

Ir veltui ilgis jų širdis…

O vakarai!.. Kur merkias akys

Iš lengvo gęstančios dienos!..

Ten kaip numirusios plaštakės

Kris žodžiai nebaigtos dainos…

O vakarai kasdien liepsnoja,

Pražuvo paukščiai jų tvane…

Štai vienas vėl į ten plasnoja,

Palikęs raudančią mane!..

 

Tuoj pat komjaunuolių buvau apkaltinta buržuazine ideologija… Juokų verta kova… Bet su tokiais vėjo malūnais susiremti visai nebuvo noro, nes tiesos tokiems neįrodysi. Visa tai išmokė mane tylėti. Ir studijuodama, ir vėliau darbuodamasi „Kultūros baruose“ dar jaučiau saugumo „globą“… Sunkus slogutis prisiminus apima. Ačiū Dievui, viskas praeina.

Atgimimo metai atnešė daug naujų vilčių. Tik jėgos jau nebe tos. Ir Kelionės tikslas artėja… Ačiū visiems už gera, kurį per juos patyriau. Prašau atleidimo, jei ką nenorėdama įskaudinau. Ir pati tiesiu ranką tiems, kurie savosiose laikė akmenis…


Prisijunkite prie diskusijos