APIE NESUGRĄŽINAMOS JAUNYSTĖS METUS


Print

Vytautas Visockas

visockas_111Švęsdami Universiteto baigimo 50-metį, Romualdo Ozolo paraginti tyliai pasižadėjome ką nors parašyti apie nesugrąžinamos jaunystės studijų metus. Nelabai tikėjau, kad daugelis susitikime dalyvavusiųjų imsis plunksnos, nelabai tikiu, kad vis dėlto išleisime knygą, bet, kiek tai priklauso nuo manęs, pabandysiu šį tą prisiminti. Kaip sakė Kęstutis, reikia tik prisėsti. Prisėdęs iškart supratau, kad šito mažoka. Ką reikia patikėti nežinomam skaitytojui? Kas jam būtų įdomu ir naudinga? Ar supras jis mus, prieš 56-erius metus susirinkusius studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros? Kalbos, kurios jis, galbūt, jau bodisi? Kodėl į Vilniaus universitetą stojote, o ne į Sorbonos, Harvardo universitetus?… Ir lietuvių kalbą bei literatūrą, o ne ekonomiką, vadybą arba teisę pasirinkote? Juk, kaip patys giriatės, buvote gabūs, bet tuos gabumus iššvaistėte neperspektyviai. Būsimam skaitytojui gali kilti tokie klausimai.

Jau vien apie tai, kas mums, provincijos vaikams, buvo Vilnius,  norėtųsi daug pasakoti. Aš važiuoju į Vilnių, į Vilniaus universitetą! Kiek daug telpa šiuose žodžiuose! Bet jie beveik nieko nepasako skaitytojui, kuris šiandien gal didžiuojasi lankęsis tolimiausiose pasaulio sostinėse. Na ir kas, kad tu studijavai Vilniuje? O man Vilnius buvo svajonių, pasakų miestas, ir labai toli nuo Alytaus.

Man dėstė Juozas Balčikonis, Jonas Balkevičius, Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Vytautas Mažiulis, Juozas Pikčilingis, Donatas Sauka, Vanda Zaborskaitė, Zigmas Zinkevičius, Kazys Ulvydas, Vincas Urbutis… Mano Universiteto rektorius buvo Juozas Bulavas, paskui – Jonas Kubilius .-  „Šios pavardės man negirdėtos“, – tarsi girdžiu abejingą balsą.

Mano kurso draugai – Irena Žvigaitytė-Bučienė, Algimantas Bučys, Aleksas Girdenis, Kęstutis Nastopka, Romualdas Ozolas, Aldonas Pupkis, Albertas Rosinas, Evalda Strazdaitė-Jakaitienė, Vladas Pupšys.. – .“Esu girdėjęs apie Romualdą Ozolą. Jis buvo kažkoks sąjūdininkas?“

Šitaip ironizuoti mane paskatino pokalbis su nepažįstamomis Universiteto studentėmis, taip pat nugirstos daug pasakančios kelios frazės, kai stovėjau eilėje prie Smuglevičiaus salės, kur galėjai pamatyti Martyno Mažvydo Katekizmo originalą – Pirmąją lietuvišką knygą. Tos merginos tikrai nieko nežinojo apie paminėtas asmenybes. Viena jaunutė filosofijos fakulteto studentė, išgirdusi vieną ar kitą pavardę, droviai atsiprašydavo: man labai gėda… Jos gal daug žino, tos studentės, bet jau ne tą, ką mes studijų laikais žinojome. Milžiniški pokyčiai įvyko ypač per pastaruosius du dešimtmečius. Visose gyvenimo srityse.

Tad ką papasakoti žmonėms, kuriems mūsų jaunystės metai – tolima ir gal nelabai įdomi istorija?

Anksti pradėjau rašyti eilėraščius. Sau, paslapčia, tik vieną kitą išspausdinau Alytaus rajono laikraštyje “Komunistinis rytojus”. Nuo septintos klasės nuolat skaičiau “Literatūrą ir meną”, “Pergalę” (dabar “Metai”), rusų literatūros klasikus. Didelės įtakos turėjo tai, kad devintoje ir dešimtoje klasėse lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja buvo jauna, universitetą neseniai baigusi Danutė Krištopaitė, vėliau – ilgametė “Vagos” leidyklos redaktorė, vertėja, Jono Basanavičiaus premijos laureatė, su kuria  pasikalbu iki šiol. Alytaus 2-ojoje vidurinėje buvau literatų būrelio narys, mokytojos vadovaujamas pakviečiau į mūsų mokyklą tada jauną poetą Justiną Marcinkevičių su žmona, iš Alytaus kilusį poetą Antaną Jonyną su prozininku Mykolu Sluckiu; vaidinau lietuvių literatūros mokytojos režisuotuose spektakliukuose, literatūros vakaruose skaičiau savo eilėraščius ir kupletus apie klasės draugus. Baigęs dešimtą klasę, Danutės Krištopaitės pakviestas  (ji jau buvo Vilniaus universiteto aspirantė) dalyvavau tautosakos ekspedicijoje Punioje su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais, kuriems ji vadovavo. Tada susipažinau su Ričardu Pakalniškiu, būsimuoju lietuvių literatūros tyrinėtoju. Pėsčias grįždamas namo iš Punios į Alytų jau žinojau, kad ir aš norėčiau eiti savo Mokytojos keliu.

Panašiais keliais į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą atėjo ir kiti mano kurso draugai. Ar daug mumyse buvo lietuviško, tautiško patriotizmo, supratimo, kad esame okupuoti? Ir taip, ir ne. Jeigu tėvai buvo menko išsilavinimo, mažaraščiai, jie negalėjo atsverti mokykloje, per spaudą brukamo Lietuvos istorijos klastojimo, nesugebėjo, o dažnai ir bijojo mokykloje klaidinamo vaiko akivaizdoje sakyti tikrą tiesą. Po Tėvo mirties prie kapo aš ne kartą mintyse jo atsiprašinėjau už komjaunuoliškus ginčus (nors į komjaunimą mokykloje nestojau). Jam turėjo būti labai skaudu matyti, ką jie daro iš jo vaiko. O daug vėliau, Atgimimo laikais, kai vadovavau “Minties” leidyklai, mane aplankė mano mokytoja Danutė Krištopaitė ir netikėtai manęs atsiprašė. „Už ką?!“ – klausiu. Pasijutau labai nesmagiai. „Už mokykloje kartais sakytą netiesą“.

Štai tokiais laikais mes gyvenome ir mokėmės. Žinoma, visai kitaip sovietinę tikrovę matė ir suprato vyresnieji mano kurso draugai, į Universitetą atėję sudėtingesniais keliais, kai kurie – per „baltųjų meškų“ kraštą. Česys Cemnolonskis, Vladas Pupšys, Gražina Šmulkštytė jau nebuvo tokie naivūs, kaip tie, kurie atėjome  tiesiai iš labai ideologizuotos mokyklos suolo. Čia dar reikėtų paminėti Bronę Liniauskienę, Mariją Katiliūtę. Jie žinojo žymiai daugiau tiesos, gal visą tiesą ir apie 1940-uosius, ir 1941-uosius.

Su Cemnolonskiu teko bendrauti ne tik studijų metais, bet ir Alytuje, kai jis, baigęs universitetą, gyveno pušyne caro laikų mediniame dviaukštyje, skirtame pirmiausia okupantų karininkams, priešais kareivines, kur buvo dislokuotas “išvaduotojų” karinis dalinys. Turiu mano darytą nuotrauką: su žmona medike jis stovi prie vaikiško vežimėlio. Dabar neprisimenu – dukrelę ar sūnų tada jie jau augino. Kai atvažiuodavau į Panevėžį žurnalistinėn komandiruotėn, užsisakydavau viešbutį, bet niekada ten neteko nakvoti: užeidavau pas Cemnolonskius į svečius ir išeidavau paryčiais. Pokalbyje dalyvaudavo ir jo žmona, o, jai nuėjus miegoti, mes plempėm kavą ir atvirai kalbėjom įvairiausiom temom. Česys paskaitydavo savo eilėraščių, kurie tada dar niekur nebuvo skelbti. Turiu pasakyti, kad žmona (jau neprisimenu jos vardo) ne kartą skundėsi vyro neištikimybe, gal norėjo, kad aš jį pabarčiau, o Česys, kai likdavom vieni, užsimindavo apie gražias moteris vakarinėje mokykloje, kur tuo metu dirbo. Gaila buvo jo žmonos, jaučiau, kad jų santuoka anksčiau ar vėliau iširs, kiek žinau, taip ir atsitiko. Česys buvo žavus, nuoširdus, poetiškas, linksmas, neabejingas dailiajai lyčiai. Dar studijų metais jis man yra sakęs: kai 25-eriems metams atsidūrė lageryje (paskui bausmė buvo sutrumpinta), labiausiai sielojosi, kad savo gyvenime gal niekada nepatirs moters meilės. Taip neatsitiko.

Studijų metais aš užeidavau pas jį į kambarį “Tauro” bendrabutyje, kuriame Česys gyveno su Vytautu Stanaičiu, turėjusiu daug plokštelių su garsių operos solistų įrašais. Buvau naivus ir drąsiai politikuodavau, manydamas, kad esu tarp bendraminčių – juk lituanistai esame, vienodai mylime Lietuvą, akivaizdžiai matome, kaip ją skriaudžia „vyresnysis brolis“. Prisimenu, Česys atlaidžiai šypsodavosi, nesileisdavo į kalbas, kartais neryžtingai  paprieštaraudavo. Tada aš gal net nežinojau, kad jis – buvęs politinis kalinys, ir tikrai nežinojau, kad Vytautas su Česiu gyvena neatsitiktinai… („Česys, regis, buvęs labiau prižiūrimas (tam buvo įgaliotas Vytautas Stanaitis“, – rašo Vladas Pupšys). 

Daug geriau pažinojau Vladą Pupšį: nuo tada, kai jis Šilutėje buvo moksleivių pogrindinės organizacijos narys ir iki pat jo mirties. Susipažinom Alytuje, jam vasarą ilgokai viešint pas vaikystės draugą Laimutį Igną Sidabrą. Apie jo priklausymą vaikiškai slaptai antisovietinei organizacijai tada nežinojau, kažin ar žinojo ir jo draugas Laimis, bet kai Vladas buvo nuteistas, Sidabras man viską papasakojo, leido skaityti jo laiškus iš lagerio. Pas Sidabą susitikdavome ir tada, kai jau studijavome, buvome kurso draugai, ir tada, kai jis jau gyveno Šilutėje, paskui – Klaipėdoje (buvo aktyvus Klaipėdos universiteto kūrėjas ir ilgametis jo pedagogas); ir tada, kai “Mintyje”aš leidau knygas, o jis knygas rašė („Privačios lietuviškos mokyklos iki Pirmojo pasaulinio karo“, „J.A. Komenskis ir Lietuva“, „Atsimainymo kalnas“). Nuošaliame direktoriaus kambarėlyje arba mano sode  pasistatydavome buteliuką ir kokį pusdienį prisimindavome prabėgusius jaunystės metus, aptardavome laisvos  Lietuvos aktualijas. Mūsų akimis, daug kas klostėsi ne taip, kaip tikėjomės. Esame kalbėję ir apie tą nelemtą mūsų kurso komjaunimo susirinkimą, po kurio Vladui teko atsisveikinti su Alma Mater. Prisimenu, jaučiausi kaltas, kad nedrįstu ginti ne tik studijų, bet ir vaikystės draugo, nors jis prieš susirinkimą neprašė jokios pagalbos. Tada aš jau daug ką supratau (ne be Vlado įtakos), bet tą supratimą galėjau tik nutylėti. O jis mus visus suprato ir visiems atleido: ir tyleniams, ir aktyvistams. Džiaugėsi Norberto Vėliaus palankumu.

Ne kartą skundėsi, kad prof. Meilė Lukšienė jam kažkodėl trukdo kilti pedagogikos mokslo laiptais. Turiu padovanotas visas jo  knygas, „Atsimainymo kalną“ užrašė jau gulėdamas mirties patale; apie ją esu rašęs spaudoje, todėl čia tik pasakysiu, kad  Pupšys – vienas iš tų, kurie mūsų kursui pelnė šimtmečio kurso šlovę, nors kartu studijavome neilgai. Nė vienai ryškesnei kurso asmenybei neteko įveikti tokio pasipriešinimo, negeranoriškumo, nebuvo taip sunku, kaip jam. Kas skaitė „Atsimainymo kalną“ (apie nelegalią moksleivių organizaciją, suėmimą, teismą, lagerį, sugrįžimą, brutaliai nutrauktas, bet vis dėlto vėliau  užbaigtas studijas, darbą mokyklose, Klaipėdos universitete), negali nesistebėti jo gyvybingumu, atkaklumu, darbštumu…

O Marytei Katiliūtei, o Bronei Liniauskienei, o Gražinai Šmulkštytei – ar lengva buvo? Apie jų kelią į Universitetą, baimes, pavojus studijuojant sužinojau tik iš čia skelbiamų jų atsiminimų, pokalbių rengiant šias publikacijas. Vėlius irgi visą gyvenimą, nuo pat mokyklos laikų, ėjo prieš vėją, tik buvo gal atsargesnis už Pupšį, jam labiau pasisekė, todėl lagerio išvengė; bet, kaip ir Vladas, nuolat jautė visagalio saugumo kvėpavimą į nugarą.

Vygandas Račkaitis beveik nieko nerašo apie Vidminą Vizgirdą, su kuriuo studijų metu draugavo. Kadangi kurį laiką buvau arti jų abiejų, gyvenome viename “Tauro” bendrabučio kambaryje, norėčiau kai ką papasakoti.

Vidminas buvo kresnas, tvirtas vaikinas, ištvermingas. Priklausė Universiteto dviratininkų komandai. Darė įspūdį jo kojų raumenys. Tuo metu domėjosi teatro istorija. Antikvariate įsigijo vertingą knygą apie teatrą. Vieną dieną grįžtam į kambarį – ta knyga ant grindų suplėšyta į skutus… Buvome jau penktame kurse. Netrukus dingo jo studijų knygelė. Reikia dublikato, reikia surinkti visų kursų egzaminų įvertinimus iš naujo. Vidminas bėgioja pas buvusius dėstytojus, renka parašus. Kai kelias savaites trukęs darbas buvo beveik baigtas  (kai kurių dėstytojų teko ieškoti net kituose miestuose), dingusioji knygelė paslaptingai sugrįžo į kambarį. Kas čia dedasi? Kambario durys, kaip ir kitų bendrabučio kambarių, beveik pirštu atrakinamos. Reikia įsitaisyti pakabinamą spyną. Taip ir padarėme, bet nepagalvojome, kad, kai esame namie, iš mūsų labai lengva pasišaipyti: eidamas pro šalį į netoli esantį tualetą spynos vietoj užkišai vinį – ir diplomantai šaukiasi pagalbos, prašosi išleidžiami. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo. Širdyje juokiausi, nes mano daiktai nedingdavo, bet ir aš dalyvaudavau kambario pasitarimuose: ką daryti? kas čia dedasi?

Buvo dar keli pasikėsinimai į Vidmino „garbę ir orumą“. Šiomis provokacijomis Vidmino iniciatyva susidomėjo fakulteto komjaunimo sekretorius, įvyko aštrus pokalbis „už uždarų durų“, bet toliau į detales nesileisiu, nes to pageidavo Ipolitas Ledas, juo labiau, kad nei man, nei Vygandui iki šiol nėra žinoma, kas buvo tas drąsuolis, kuris, matyt, apie Vidminą žinojo žymiai daugiau negu mes, su juo gyvenę viename kambaryje.

Niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis taip aršiai puolamas?  Kai viskas nurimo, Vidminas man prisipažino: kurį laiką aš įtariau tave. Kodėl mane? Ar kad aš nesivaržydamas kalbėdavau įvairiais politiniais klausimais? Bet juk, kaip esu minėjęs, visus kurso draugus laikiau vienminčiais. O, kaip dabar matome,  buvo ir korčiagininkų, nuoširdžiai tikėjusių komunizmo idealais, TSRS istorija, kurią mes gerai išmokome dar mokykloje. Studijų laikais korčegininkas buvo ir Universiteto  komjaunimo aktyvistas Česlovas Kudaba, apie tai jis man pats pasakojo po kelių dešimtmečių, kai leidau jo knygas, jo vadovaujamas ekskursavau po Lietuvą, bendravau kaip su Vilniaus universiteto profesoriumi, Seimo nariu iki pat jo mirties.

Kodėl kažkas tyčiojosi iš Vidmino, aš supratau tik tada, kai jis buvo paskirtas į Lietuvos komjaunimo centro komitetą.  Tada daug kas iš mūsų labai nustebome.

Būsimasis galimai gerokai apanglėjęs skaitytojas gali nesuprasti: koks ryšys tarp slapto Vidmino persekiojimo ir, baigus studijas, paskyrimo ne į kaimo mokyklėlę mokytojauti, o į LKJS CK? Kas čia nuostabaus? Ir dabar daug inteligentų dirba ne pagal universitetuose įsigytą specialybę. Ir dabar partijoms vadovauja fizikai, ekonomistai, santechnikai…

Štai toks vaizdelis. Vilniaus universiteto „Tauro“ bendrabučio kambaryje – valstybinių egzaminų nuotaikos. „Zubrinam“ TSRS istoriją (o gal TSKP istoriją, gerai neprisimenu to egzamino pavadinimo, bet iš esmės juk tas pats). Germanistas Simas Rečiūnas nė į rankas neima tos istorijos, nė nepavarto. Guli lovoje, žiūri į lubas ir kai kada pusbalsiu rusiškai ima deklamuoti: „Tu šnibždėjai: nereikia, nereikia…“ Tada jis buvo iki ausų įsimylėjęs būsimą savo žmoną.

Rečiūnas – buvęs politinis kalinys, Vilniaus Pedagoginio instituto (dabar Edukologijos universitetas) studentų byloje nuteistas 25-eriems, bet po penkerių sugrįžęs į tėvynę. TSKP istorijos jis mokėsi ne iš „trumpojo kurso“. Buvo labai gabus. Kartą susilažinome: aš perskaičiau jam nežinomą aštuonių eilučių eilėraštį, o jis jį nesuklysdamas pakartojo ir lažybas laimėjo. Išgėrėme „čekuškę“ (kaip jis sakydavo). Gabus tai gabus, bet vis tiek – ką jis sau galvoja? Argi galima visai nepaisyti tokio svarbaus egzamino! Mes irgi jau šį tą žinojome apie tikrąją TSRS, TSKP istoriją, ne vadovėlinę, tačiau kišome į galvas tas istorijos klastotes – juk niekur nedingsi.

Ir štai: Rečiūnas laiko valstybinį egzaminą. TSRS, TSKP istorijos šulai Navickas, Šarmaitis diplomanto Rečiūno žiniomis aiškiai nepatenkinti. Pateikia papildomą klausimą: „Kodėl caras paleido Pirmąją dūmą?“ Studentas tyli. „Kodėl caras paleido Antrąją dūmą?“ „Turbūt caras labai mėgo rūkyti?“.

Tai ne anekdotas. Rečiūnas valstybinio egzamino neišlaikė: negalėjo, neprisivertė išlaikyt, nors turėjo gerą atmintį, buvo labai gabus, nes puikiai žinojo tikrąją TSRS ir TSKP istoriją. Simas neabejojo, kad jo „nepraleis“, kad diplomo jis negaus.

Rečiūno irgi jau nebėra. Bet yra „Uliūnų Simo Rečiūno mokykla“. Yra nesumeluoti eilėraščiai, kuriuos Simas parašė pirmiausia mintyse, ten juos ir nešiojosi iki nepriklausomybės, todėl tada mes jų negalėjome perskaityti.

Jeigu būtumėm viską žinoję…   

Reikia džiaugtis, kad likimas vis dėlto mums leido sužinoti tiesą ne iš TSKP vadovėlių, kad sulaukėme „tiesos sakymo“ laikų. Vis ką nors naujo dar ir dabar sužinai apie kurso draugus, dėstytojus. Nemažai man nežinomų dalykų papasakojo Evalda savo knygoje, taip pat Ledas, su kuriuo susitinku, pasikalbu  iki šiol. Gaila, jis tik skaito, bet nieko nerašo. O gal?.. Skaitytojas gal ras jam įdomių, svarbių faktų ir šiuose ypatingo, šimtmečio kurso lituanistų atsiminimuose. Gal nustebs: kokiais nelengvais laikais jiems teko studijuoti?! Bet nereikia manyti, kad mes tada nemokėjome džiaugtis, būti linksmi ir nerūpestingi. Apie tai byloja kitų kurso draugų atsiminimai. Aš tiesiog nejučiom pasirinkau tokią nedėkingą, sunkią temą, pamažu netenkančią aktualumo.

Nebuvau visuomeniškas. Draugavau su žymiai vyresniais, aukštąsias mokyklas jau baigusiais ministerijų, kitų įstaigų jaunais vyrais, kai kurie buvo jau vedę. Jie nebuvo humanitarai, jų įtaka trukdė nusiteikti rimtoms studijoms. Teko vadovauti tik kambariui „Tauro“ bendrabutyje, kuriame gyvenau. Bet ir tai buvau netikęs seniūnas. Nesugebėjau pasiekti, kad „pavaldiniai“ laikytųsi tvarkos ir švaros. Už tai buvau pašalintas iš bendrabučio. Jaučiausi nepagrįstai nubaustas, todėl, kai kurių kambario draugų patartas, pasiprašiau audiencijos pas patį rektorių Joną Kubilių. Atrodo, jį įtikinau, kad nesu kaltas, nes tomis dienomis, kai kelis kartus kambaryje lankėsi švaros komisija, buvau išvykęs į namus. Ką su tavim daryti? Negaliu atšaukti savo įsakymo, todėl, jeigu sugebėsi (bet aš nieko nežinau), gyvenk „zuikiu“. Toks rektoriaus patarimas mane gerokai nustebino, bet ir nudžiugino. Po kurio laiko pasitaikė puiki proga išmintingu patarimu pasinaudoti. Kurso draugas Antanas Jarmala išėjo akademinių atostogų ar dėl ligos negyveno bendrabutyje, bet jo neatsisakė, ir aš užėmiau jo lovą, jo vardu budėdavau prie telefono. Kitais metais bendrabutis man vėl buvo paskirtas, kaip spėju, ne be rektoriaus užtarimo – juk jis turėjo puikią atmintį. Audiencijos metu mes išsiaiškinome, kad abu gyvenome tame pačiame kambaryje.

Pateikiau šiek tiek informacijos tiems mūsų atasiminimų skaitytojams, kurie nežino, kas buvo Jonas Kubilius. Dar viena smulki detalė.

Kartą važiavau pilnutėliame troleibuse. Besigrumdamas dėl vietos atsidūriau šalia neaukšto vyriškio. Maniau, kad stoviu prie prastoku švarku vilkinčio darbininko. Gerokai spustelėtas tas „darbininkas“ atsisuko. Taigi čia mano rektorius! Gal kokiame interviu buvau skaitęs, kad pasaulyje garsus matematikas, akademikas Kubilius labai daug dirba, o ilsisi vieną darbą pakeisdamas kitu. Tada jis, matyt, statė gal sodo namelį, gal namą Vilniuje, ir buvo panašus į darbininką.

Tebesaugau rektoriaus pasirašytą raštą, kuriame man dėkojama už aktyvų dalyvavimą Universiteto Teatrinės studijos veikloje. Iš tiesų tai Studijai aš nieko nedaviau, į sceną išeidavau kelioms minutėms, bet Studija man davė daug. Vien savaitė per žiemos atostogas Maskvoje, vakarais kasdien lankantis teatruose (kai kas buvome net Didžiajame), paliko neišdildomą įspūdį. Gyvenome Lomonosovo universitete, tiesa, nekūrenamuose kambariuose. Grįžę iš teatro dar ilgai šokdavome vestibiuliuose. Iki valiai prisižiūrėjome į afrikiečius (pirmą kartą!); tada dėl nežinojimo užgauliai juos vadindavome „negrais“, dabar taip vadinti negalima. Stebėjausi, kad studentai iš saulėtojo kontinento salėje rūko, o nuorūkas meta ant parketo, kurias valytoja nuolat renka. Mums viešint Maskvoje, Lomonosovo ir Lumumbos universitetuose merginos ir vaikinai gyveno jau atskirai, į vienų ir kitų aukštus be leidimo negalėjai patekti. Rusų studentai mums papasakojo, kad tokia tvarka įvesta po to, kai pasaulyje pasklido negeros kalbos, esą tai ne universitetai, o tikri viešnamiai. Nikita Chruščiovas neapsikenė ir pasirašė įsakymą – viselitj! Kai ši nemaloni žinia buvo paskelbta, tamsiaodžiai, atsidarę langus, taip garsiai šaukė – daite nam dievušek! – kad net Maskvos centre girdėjosi…

Daug įspūdžių išliko iš Teatrinės studijos vasaros gastrolių Lietuvoje. Po spektaklio kiekvieną vakarą scenoje puotaudavome gerokai iki po vidurnakčio arba eidavom į svečius. Maloniai buvome priimti Vytuko (Vytauto Vitkausko), Toleinos Daržinskaitės, Nijolės Baužytės, Norberto Vėliaus, Nouberto Jasinsko (būsimo aktoriaus profesionalo) namuose. Pastarasis man nemažai nervų sugadino: kai aš trumpam išeidavau į sceną kaip partijos sekretorius, už kulisų jis, publikai nematant, man visaip trukdydavo vaidinti. Vieną kartą mano kantrybė trūko, ir mes vos nesusimušėm. Prisimenu paskutinį mūsų susitikimą po daugelio metų traukinyje: važiavome  į jo gimtuosius Šiaulius. Labai draugiškai pasikalbėjome. Šiaulių dramos teatro aktorius Noubertas Jasinskas skundėsi, kad, norint išgyventi, reikia labai daug dirbti: teatre, radijuje, su saviveiklininkais. O sveikata, matyt, buvo silpna…

Kai po spektaklio už surinktus pinigus (žinoma, ne visus) aplaistydavome aktorines sėkmes ir nesėkmes, būtinai prašydavome Juozą Subačių paskaityti Michailo Zoščenkos jumoreską „Melpomenės menas“. Jo vaidyba gėrėjosi net mūsų režisierius Juozas Meškauskas. Iki šiol prisimenu tą tekstą, matau rimtą Juozo veidą ir mus, leipstančius iš juoko… 

Daug malonių, linksmų atsitikimų galėčiau papasakoti apie kambario draugą Aleksą Girdenį, kambario draugą ir buvusį mano kolegą “Minties” leidykloje Romualdą Ozolą, dvasios gentainį, išbandytą žygyje į kalnus ir jo sodyboje Latavoje – Vygandą Račkaitį, Antaną Jarmalą (buvau nelabai sėkmingos jo santuokos su Monikuce oficialus liudininkas), Albertą Ulį – irgi kambario (tik ne bendrabutyje, o Tilto gatvėje) draugą… Bet visko vis tiek neaprėpsi. Net omeny turint visus čia pateiktus rašinius, daug kas liko „už kadro“.


Prisijunkite prie diskusijos