Daugelį metų šis pastatas priklausė Lietuvos Respublikai

Lietuviai jau seniai turi verslo interesų Latvijoje, taip pat ir Daugpilyje, kuris yra antrasis didžiausias kaimyninės šalies miestas. Geografinė padėtis (vos 25 km nuo Lietuvos sienos bei Zarasų rajono savivaldybės ribos; iš Vilniaus netgi patogiau ir paprasčiau vykti traukiniu), gamtos ir vandens turizmas, kitos laisvalaikio pramogos į šį kraštą traukia pailsėti bei naujų įspūdžių ieškančius tautiečius.

Daugpilis – viena labiausiai augančių turizmo krypčių Latvijoje. Istorija nulėmė šio krašto savitumą, o modernus požiūris į praeitį padeda atverti naujas galimybes.

Pėdsaką paliko LDK, bet gilesnis – „didžiojo brolio“

Kaip ir Lietuvos miestai, Daugpilis per nepriklausomybės metus yra „nukraujavęs“, gyventojų skaičius nebesiekia 100 tūkst. Kas patraukė į Vakarus geresnio gyvenimo ieškoti, o nemažai rusakalbių pasitraukė į Rusijos Federaciją. Jų čia visuomet būta daugiau nei kitur Latvijoje – juk tai buvo Rusijos imperijai strategiškai svarbus taškas, dar iki sovietinės okupacijos rusakalbiai sudarė apie 37 proc., sovietmečiu – jau pusę visų gyventojų.

Rusakalbių gyventojų dalis ir dabar Daugpilyje yra didesnė nei kitur Latvijoje, tautine mažuma juos vadinti sudėtinga. Latvijoje, pasak oficialios statistikos, daugiausia latvių gyvena šalies vakarinėje dalyje esančioje Alsungos savivaldybėje – net 96 proc., o štai Daugpilio savivaldybėje jų mažiausia – nesiekia 20 proc.

Krašte savo pėdsaką paliko ir LDK. Tai Pliaterių, kitų didikų ir bajorų dvarai. Tai krašte įsitvirtinusi katalikybė. Pagaliau, ir šiandien nemenka lenkų tautinė mažuma, sudaranti apie dešimtadalį gyventojų. Daugpilyje pernai buvo atidengtas paminklinis ženklas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui: kaip tik jis 1582 m. Daugpiliui (tuomet Dinaburgui, Rusijos imperijos valdymo metais miestas pervardytas Dvinsku) suteikė Magdeburgo miesto teises.

Lietuvių dalis daug kuklesnė – per tūkstantį žmonių. Daugpilio lietuviai yra susibūrę į bendruomenę, turi folkloro ansamblį „Rasa“.

Niekur neberasite nuorodos, tačiau vietos žmonės dar parodys pastatą Teatro gatvėje (Teatraiela), kuriame iki 2003-iųjų plevėsavo Trispalvė – čia veikė Lietuvos Respublikos konsulatas. Dabar šis pastatas tuščias ir apleistas, parduodamas. Lietuvai šis pastatas priklausė ir iki sovietinės okupacijos. Įdomus faktas: 1926 m. rugsėjį – 1927 m. gegužę atašė prie vice konsulo Daugpilyje, Lietuvos pasiuntinybėje Latvijoje, dirbo garsusis lietuvių keliautojas, žurnalistas, rašytojas bei visuomenės veikėjas Matas Šalčius (1890-1940).

Matas Šalčius

Nepriklausomoje Latvijoje Daugpilis gausiai gyventas žydų, čia klestėjo prekyba – prekės buvo plukdomos Dauguva, gabenamos traukiniu.

Senamiestyje likęs kvartalas vadinamojo judenstiliaus prabangių namų. Būta keliasdešimt sinagogų…

Skirtingų tautybių, tikėjimų simbolis yra bažnyčių kalva – vieta, kur kaimynystėje stūkso praėjusio amžiaus pradžioje pastatyti keturių konfesijų maldos namai: liuteronų, Romos katalikų, stačiatikių bei protestantų.

Sovietinės Latvijos vertybės ir šiuolaikiniai akcentai keistai susitinka Dubrovino parke. Vienoje pusėje – sovietinių karių kapai ir amžinoji ugnis. Kitoje pusėje suformuota miestiečių pamėgta moderni aikštė su fontanu, gėlynais bei paminklu Pavelui Dubrovinui, kuris 1876-1890 m. buvo miesto galva. Pasakojama, jog jis savo lėšomis pirko pelkėtą sklypą, jį numelioravo – padovanojo miestui žaliąjį plotą.

Šių įvykių liudininkas veikiausiai buvo būsimasis rašytojas, kunigas ir visuomenės veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933), kuris kaip tik tuo metu, 1881-1888 m., mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje.

Beje, žmogaus ūgio Dubrovino skulptūra su šuniuku – Maskvos miesto dovana Daugpiliui (2007, skulpt. A. Taratynov)…

Miesto karūna – tvirtovė: miestas mieste

Daugpilio tvirtovė yra unikalus 19 a. kultūros ir istorijos paminklas. 1810-1878 m. kaip Rusijos imperijos vartai statytas kompleksas yra paskutinė pasaulyje bastioninė tvirtovė. Apie tris šimtus metų tokio tipo tvirtovės laikytos patikimu gynybiniu įtvirtinimu nuo artilerijos. Tvirtovėje įtvirtintas miestas su ketveriais vartais, kuriems suteikti Rusijos imperatoriaus Aleksandro I ir jo brolių (Nikolajaus, Michailo bei Konstantino) vardai. Priešais vartus buvo išdėstyta barjerinių vartų ir tiltų sistema, kurios elementai taip pat išlikę. Įtvirtintame mieste dešimt plačių tiesių gatvių, 80 pastatų, tarp jų karinės paskirties ir gyvenamieji (čia registruota per tūkstantį gyventojų) bei maldos namai. O tvirtovės teritorija plyti gerokai už miesto vartų, apima daugiau nei du kvadratinius kilometrus apibus Dauguvos upės.

Nikolajaus vartai

Seni mūrai yra matę daug mirčių. Čia buvo kalintas ir mirties bausme sušaudant nuteistas sukilėlis grafas Leonas Pliateris (1836-1863). Antrojo pasaulinio karo metais tvirtovėje naciai buvo įrengę karo belaisvių stovyklą „Stalag 340“, kurioje žuvo per 124 tūkst. vyrų. Tvirtovės teritorijoje 1941-1942 m. veikė žydų getas.

Sovietmečiu tvirtovė visuomenei buvo uždara, čia veikė aukštoji karo aviacijos inžinierių mokykla. O Dauguvos tilto įtvirtinimai buvo pritaikyti kalėjimui. Visuomenė laukia, kada įkalinimo įstaiga bus perkelta į kitą vietą, istorinis pastatas bus sugrąžintas unikaliam tvirtovės ansambliui.

Tačiau įtvirtintame mieste besilankantys turistai atokiau esančio kalėjimo nepastebi. Ir be to yra kas veikti, niekur neišeinant čia galima praleisti netgi ne vieną dieną. Unikalių lankytinų objektų yra ganėtinai, nuo muziejų iki antikvarinių bei vintažinių parduotuvių. Praalkusiuosius pamaitins kavinė, o ieškančiuosius prabangaus poilsio 19 a. skliautuotuose kambariuose priims prašmatnus viešbutis. Jis prisitaikęs ir korporacijų išvykų madai, siūlo konferencijų sales. 

O tie, kurie tvirtovę aplankys liepos 20–21 d., pateks į šventės sūkurį: liepą čia kasmet rengiamas tarptautinis Daugpilio istorijos rekonstrukcijos klubų festivalis „Dinaburg 1812“. Šiemet jis vyks jau penktąjį kartą. Turėtų būti įspūdingas vaizdas, kai už restauruotų Nikolajaus vartų išsirikiuoja 19 a. pradžios ekipiruote pasipuošę pulkai ir stoja į mūšį!

Greta militaristinių objektų – šiuolaikinis menas

Šiandien tvirtovė susijusi ne vien su militaristine praeitimi, bet ir randa originalų pritaikymą šiuolaikiniam menui.

Buvusių kareivinių fone į akis krenta milžiniško arklio skulptūra tarsi mumija – „Tvirtovės vaiduoklis“ (2017, skulpt. E. Perševic, dail. I. Kalita ir K. Čekotins), pripažintas geriausiu tarptautinio vaizduojamojo meno simpoziumo darbu. Skulptūra padengta fosforo turinčiais dažais, tad tamsoje atspindi šviesą. Anksčiau būta ir kopėčių, tačiau jas teko pašalinti dėl jaunimo nevaldomo noro naktimis „pajodinėti“.

Meno objektų tvirtovėje yra ir daugiau. Ant pylimo iš toli ryškėja raudonos raidės: ROTKO. Ideali nuoroda. Mat centriniai pastatų komplekso rūmai, buvęs arsenalas, yra Marko Rotko vardo daugiafunkcis meno centras.

Daugpiliečiai pagrįstai didžiuojasi šiuo pasaulinio lygio kompleksu, kuris atidarytas prieš šešerius metus. Čia galima išvysti kol kas didžiausią pasaulyje dailininko M. Rotko kūrybos ekspoziciją (mažesnės nuolatinės parodos veikia Niujorke, Naujojoje Zelandijoje), taigi jo kūrybos gerbėjai atvyksta iš tolimiausių šalių, net Australijos.

Pasaulinio garso dailininko M. Rotko originalai ypatingos apsaugos salėje keičiami kas trejus metus.

Vaikystę šiame mieste praleidęs, su šeima į JAV emigravęs M. Rotko (Markus Rotkovič) (1903-1970) laikomas vienu ryškiausių 20 a. antrosios pusės dailininkų, abstraktaus ekspresionizmo pradininkų.

Tapydamas ekspresyvia ir siurrealistine maniera, iš Daugpilio kilęs žydų tautybės dailininkas ilgainiui sukūrė išskirtinį stilių, kuriam būdinga savita tapymo technika, stačiakampės spalvinės formos. Jis susitelkė į spalvinę emocijų išraišką, nuo gilios melancholijos iki pergalingo gyvenimo džiaugsmo. Per savo gyvenimą Rotkonutapė apie 800 paveikslų. Aukcionuose šiandien jų kainos nuo svyruoja nuo 5 mln. iki 50-60 mln. eurų, o vienas paveikslas buvo parduotas už rekordinę 89 mln. eurų sumą.

M.Rotko meno centre, kuris yra savivaldybės pavaldumo, eksponuojamos ne tik paveikslų reprodukcijos, atspindinčios skirtingus kūrybos periodus, pamatyti vaizdo įrašą, kuriame demonstruojama Rotko tapymo technika. Dailininko originaliems paveikslams yra skirta ypatingo saugumo bei reguliuojamo klimato salė. Pagal sutartį su dailininko šeima, Niujorke gyvenančia dukterimi Keit Rotko Prizel ir sūnumi Kristoferiu Rotko, kas trejus originalai yra keičiami. Kaip tik šią liepą atvyksta nauji šeši paveikslai.

Meno centras skirtas ne vien M. Rotko. Kitose salėse vyksta bent penkios įvairios sezoninės parodos. Organizuojami meno simpoziumai, kūrybinės dirbtuvės.

Neabejotina, kad daugiafunkcis šiuolaikinio meno centras tapo nauju Daugpilio traukos centru, praeityje pramonės miestui suteikė ypatingo kolorito.

Šiame komplekse įsikūrusi ir kavinė bei viešbutis, apie kuriuos jau užsiminiau.

Vieta, kur lyja… švinu

Švino lietus – skamba neįtikėtinai, tačiau tokia unikali vieta Daugpilyje iš tiesų yra. Žinoma, savo akimis tokio lietaus išvysti nepavyks, juolab kad jam šiais laikais leidžiama „lyti“ tik dukart per metus – pavasarį bei rudenį, ir tuomet jokie žioplinėtojai arti neprileidžiami. Mat švinas, kaip žinoma, yra kancerogenas, o industrinio paveldo statusą turinčioje gamykloje oro filtrai nėra numatyti.

Daugpilio šratų gamyklos produkcija.

Broliai Reisleriai amunicijos gamyklai savo laiku pasirinko šią vietą dėl strategiškai patogios vietos, kurią suteikė geležinkelio Petrogradas-Varšuva, Ryga-Orlovas magistralės. Nuo 1885 m. veikianti gamykla yra seniausia tokia Šiaurės Europoje. O švino liejimo bokštas pagal paskirtį naudojamas paskutinis Europoje – jau nebeilgai: siekiant gamtą apsaugoti nuo taršos švinu, daugelyje ES valstybių jau seniai uždrausta medžioklei naudoti šratus; nuo 2021 m. planuojama juos uždrausti ir Lietuvoje.

Tačiau liejimo technologija yra įdomi industrinio paveldo dalis. Kad latviai jį sėkmingai pritaiko turizmui, pripažinta Europos lygiu (2015 m. Europos kultūrinio turizmo tinklo konkurse Daugpilio šratų gamykla pripažinta vienu sėkmingiausių projektų).

Masinės apvalių šratų gamybos būdą sukūrė ir 1782 m. užpatentavo britas Viljamas Vatsas. Esmė ta, kad išlydyto švino lašai, krisdami iš didelio aukščio, įgauna rutuliuko formą, atvėsta sukritę į vandens baseiną.

Iš tikrųjų technologiniai procesai yra sudėtingesni. Daugpilio šratų gamyklos gidas Paveldas palengva atskleidžia visus niuansus, parodo, kaip veikia įvairūs mechanizmai ir nieko nedraudžia čiupinėti. Toje aplinkoje, atrodo, sustojo praėjusio amžiaus laikas, kartu su sovietiniais įvairių draudimų užrašais.

Kad formuotųsi taisyklingi švino lašai, švino rūda pirmiausia legiruojama – 1,2 tūkst. laipsnių temperatūroje sulydoma su tam tikru arseno ir stibio kiekiu. Metalo lydinys pakeliamas į 31,5 metro aukščio mūrinį bokštą, statytą 1911 m. (pirmasis bokštas buvo medinis, per gaisrą sudegė).

Bokšto viršuje išlydyta metalo masė mažomis srovelėmis tekinama per rėtį, kurio kiaurymės atitinka šrato skersmenį. Kad susiformuotų taisyklinga forma, bokšto aukštis yra nepakankamas. Todėl po bokštu dar yra 19 metrų gylio aušinimo šulinys, daugiau nei iki pusės pripildytas vandens. Pasak Pavelo, šratai iki vandens paviršiaus krinta 37 metrus, lygiai tris sekundes. Dar vienas įdomus niuansas: šratai panyra ne į gryną vandenį, o pamuiles – tai juos apsaugo nuo deformavimosi.

Toliau laukia kiti technologiniai procesai: kalibravimas, apvėlimas grafitu ir pan.

Pasitaiko ir broko, ne visuomet „lyja“ švino lašais. Kartais susiformuoja švininiai „makaronai“. Toks gamybos brokas taip pat turi paklausą. „Makaronus“ svareliams išgraibsto žvejai, lėlių gamintojai.

Nuo šmakovkos iki tramvajaus

Turizmo informacijos centras rekomenduoja nemažą sąrašą lankytinų objektų ir išskirtinių dalykų. Populiarumu negali skųstis pačiame centre esantis šmakovkos muziejus. Šmakovka latgaliai vadina naminę degtinę. Šio muziejaus darbuotojai pastebėjo, kad lietuviai ganėtinai daug išmano apie šią sritį, žino pikantiškų smulkmenų. Tiesa, tiek šio kulinarijos paveldo gamyba, tiek ir pardavimas yra griežtai reglamentuojami – paragauti šmakovkos pavyks tik nedaugelyje vietų, o kaina skatina pasvarstyti – ar verta?

Tramvajų linijos Daugpilyje buvo nutiestos tuoj po Antrojo pasaulinio karo.

Prabilus apie gastronominius dalykus: dešimt restoranų į valgiaraščius įtraukė valgių, dedikuotų Daugpiliui. O šiame mieste veikiantis saldainių fabrikas gamina žinomo rusų aktoriaus bei cirko klouno Jurijaus Nikulino (1921-1997) saldainius! Sumanymas kilo paaiškėjus, kad aktoriaus motina yra kilusi iš šių vietų, ir J. Nikulinas tą vienintelį kartą sutiko, kad jo vardas taptų prekės ženklu (o kažkas siūlė populiaraus komedijų aktoriaus vardu pavadinti net degtinę), degustavo pasiūlytus saldainius ir pats atsirinko patikusius – lazdyno riešutus šokolade.

Į lankytinų vietų sąrašą nėra įtrauktas Daugpilio universitetas, nors įdomu tai, kad nedidelis miestas turi tokią didelę aukštąją valstybinę aukštąją mokyklą. Universitetas bendradarbiauja su trim mūsų aukštosiomis mokyklomis: Vytauto Didžiojo universitetu, Kauno technologijos universitetu bei Panevėžio kolegija. Latvijoje veikia iš viso 6 universitetai, 29 aukštosios mokyklos, 25 kolegijos, dauguma jų valstybinės. Kilo natūralus klausimas, ar latviai neketina reformuoti, optimizuoti mokyklų tinklo kaip lietuviai. Pasirodo, kad tokių minčių buvo, tačiau visuomenė pasipriešino panašiems žingsniams.

Kojų pernelyg varginti nenorintiems žmonėms latviai siūlo ekskursiją retro tramvajumi. Beje, tenykščiai nustemba sužinoję, kad Lietuvoje nėra tramvajų. Latvijoje šis viešasis transportas kursuoja trijuose miestuose. Pirmoji tramvajaus linija buvo nutiesta 20 a. išvakarėse Liepojoje, vos metų kitų elektriniai tramvajai pradėjo važinėti ir Rygoje. O Daugpilyje tramvajaus bėgiai buvo nutiesti jau po Antrojo pasaulinio karo, ir jų plotis skyrėsi nuo senųjų linijų.

I.Ąžuolės nuotraukos

2019.06.14; 23:55

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trečiąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistrigas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. 

Šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.

Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…

Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Kuo Latvija patraukli turistams?

Latvijoje esama daug lankytinų vietų, jau nekalbant apie Rygą. Ypač lietuvių turistams. Kai latviai rodo savo pilis, jie priversti minėti, jog tai – vokiečių ordinų statytos pilys ankstesnių baltų pilių vietoje. Lietuvoje pilys taip ir liko lietuviškos, nenugalėtos. Latvijos pilys – svetimtaučių palikimas. Bet Latvijoje esančios pilys taip pat apipintos gražiausiomis legendomis.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, latviai žodžiu „pils“ vadina ir „pilį“, ir „rūmus“. Pavyzdžiui, Rundalės rūmai jiems yra „Rundāles pils“, arba „Pilsrundāle“. Tėrvetė turi puikų piliakalnį ir turtingą archeologijos muziejų. Šiaurėje – Siguldos, Turaidos, Cėsių pilys. Į rytus nuo Daugpilio – Naujinio pilies griuvėsiai ir jos maketas. Latviai didžiuojasi sava Šveicarija – Gaujos upės slėniu, gamtiniu zooparku Lygatnėje.

Įdomus latvių katalikų centras Agluonoje. Esama legendos, kad būtent ten žuvo mūsų karalius Mindaugas ir ten jis palaidotas. Pagerbdami mūsų valdovą, latviai sumanė pastatyti paminklą karaliui Mindaugui. Paminklo statybas inicijavo latviai, o konkursą laimėjo lietuvių architektai ir skulptoriai. Įdomus Reznos ežeras. Šalia jo ant Makuonkalnio kadaise stovėjo kryžiuočių pilis, kurią Kęstučio ir Algirdo laikais sugriovė lietuviai.

Tad Latvijoje yra ką pamatyti, yra ką veikti. Visko čia nesuminėsi. Tereikia susidomėti, pamilti, ir Latvija neapvils net pačių išrankiausių turistų.

O ir ramybės trokštantys lietuvių poilsiautojai Latvijos pajūryje vasaromis gali ne ką prasčiau pailsėti nei Lietuvoje. Jūra, smėlio kopos – lyg ir tokios pačios. Tačiau tarp lietuviško ir latviško pajūrio esama skirtumų. Lietuviškas pajūris nėra toks ilgas kaip latviškasis. Todėl vasarą mūsų pusė sausakimša. Minios žmonių, grūstis, nuolatinis triukšmas. Pasiilgę ramybės ir tylos mūsų poilsiautojai turėtų važiuoti tik į Latviją. Mūsų brolių pajūris tarsi negyvenamos salos krantas. Ištęstas, beveik be žmonių. Tikrai nėra taip tiršta kaip Palangoje ar Nidoje. Lietuviai jau yra „atradę“ poilsį ne tik Jūrmaloje, bet ir Ventspilyje, taip pat Liepojos pakrantėje.

O Jūrmalos humoro festivaliai, į kuriuos susirenka žymūs rusų artistai, dainininkai, humoristai, – Latvijos stiprybė ar silpnybė?

Latvijos silpnybė ir tuo pačiu – Rusijos stiprybė. Dar ir dėl to, kad rusiškasis humoras mums priimtinesnis, suprantamesnis nei amerikietiškasis. Taip, rusai išties turi puikių, subtilių, gilių humoristų. Bet Jūrmalos festivalis – tai pastangos išlaikyti Latviją rusiškos kultūros erdvėje. Jūrmalos festivalis – pirmiausia politika, ir tik paskui menas, humoras, kultūra.

Kaip bebūtų liūdna, bet Jūrmala jau seniai nebe latviškas kurortas.

Tokią pat politiką rusai puoselėja ir Lietuvoje. Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios išvakarėse labai dažnai į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą atvažiuoja žymus rusų atlikėjai. Jie tarsi atsitiktinai suguža į Lietuvą būtent tuomet, kai mes švenčiame nepriklausomybės šventes. Tokie sutapimai įtartini. Atvirai kalbant, mes puikiai suprantame, kodėl Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ar Liepos 6-osios išvakarėse Rusija stengiasi į Lietuvą atsiųsti savų dainininkų. Net jei atvykusiųjų dainos ir humoras yra apolitiški, mes pralaimime. O jei prasprūsta ir tokių svečių, kurių patriotiškos nuostatos ar sovietizmo nostalgija akivaizdžiai kertasi su mūsų laisvės idėjomis, Lietuva pralaimi dvigubai skaudžiau.

Lietuva turi rimtą, veiklų Letonikos centrą. Letonikos centro įkūrimas – tai jau mūsų pergalė. Bendra Lietuvos – Latvijos pergalė.

Letonikos centras įkurtas 1995-aisiais metais. Tuoj švęsime 20-ies metų jubiliejų. Iš pradžių norėjome įkurti Baltų kalbų centrą. Bet tuometinis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Egidijus Aleksandravičius pasiūlė būtent Letonikos variantą. Kad šis židinys būtų platesnio profilio, t.y. apimtų ne tik kalbą, bet ir literatūrą, istoriją, etnologiją, net, esant reikalui, – politiką. Šio centro įkūrimo idėją nuoširdžiai palaikė tuometinė Latvijos ambasada. Aprūpino baldais, padovanojo vertingų knygų. Vėliau daug knygų gavome iš Latvijos nacionalinės bibliotekos. Letonikos centras tapo rimtu latvių kultūros židiniu ir Kaune, ir visoje Lietuvoje. Vilniuje taip pat esama Latvistikos kabineto. Bet Letonikos centras šiuo metu – pats stambiausias.

Latvių kalba dėstoma visuose Lietuvos universitetiniuose miestuose. Lituanistams ji daug kur privaloma. Kitaip ir būti negali, nes neturime kito pasirinkimo – pasaulyje išliko tik dvi baltų kalbos ir dvi valstybės. Slavų pasirinkimas kur kas platesnis – rusų, baltarusių, čekų, kroatų, serbų… Latvių kalba Lietuvoje dėstoma ir Vilniaus universitete, ir Edukologijos universitete, ir Šiaulių universitete, ir Klaipėdoje, ir čia, Kaune. Latvių kalba įtraukta ir į Lietuvos vidurinių mokyklų antrųjų užsienio kalbų sąrašą. VDU ji dėstoma kaip užsienio kalba. Turime du latvių kalbos mokymosi lygius. Baigę pirmąjį lygį, studentai jau pajėgūs tęsti studijas Latvijos universitetuose, latviškoje aplinkoje.

Dėl tokių pat priežasčių Latvijos universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Tradiciškai ji privaloma latvių filologijos studentams.

Erasmus mainų programa, leidžianti keistis studentais, – puikus sumanymas. Čia didelis komplimentas Europos Sąjungai, sukūrusiai tokias mainų sąlygas. VDU šį semestrą pagal šią programą studijuoja aštuoni studentai iš Latvijos.

Papasakokite apie savo knygas latviška tematika. Kiek jų, kodėl jos svarbios, aktualios?

Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kaip spaudai rengta lietuviškų-latviškų pasikalbėjimų knygelė. Pradžia buvo pirmosios mano stažuotės Latvijos universitete metu 1980 m. Šlifavau savo šnekamąją latvių kalbą, tad paprašiau Filologijos fakulteto dekaną R. Bertulį supažindinti mane su kokiu studentu, norinčiu geriau išmokti lietuviškai. Supažindino su Albertu Sarkaniu. Jis mane mokė šnekamosios latvių kalbos, aš jį – lietuvių. Ruošdavome dialogus, o susitikę versdavome juos į gimtąją kalbą. Vėliau tie dialogai sugulė į pokalbių knygelę, kuri išėjo Vilniuje 1987 m. Šiemet dienos šviesą išvydo 4-asis šių pasikalbėjimų leidimas.

Savo pirmąją stažuotę Latvijoje prisimenu labai šiltai. Tuo metu buvo folklorinio sąjūdžio pakilmas Baltijos šalyse, tad ieškojau kontaktų ir su latvių folkloristais, su ansambliais, nes latvių folkloras man buvo kaip Kolumbui Vest Indija. Nuo tų metų prasidėjo VU Kauno vakarinio fakulteto (jame tada dirbau) filologų studentų draugystė su latvių kolegomis, keitimasis ansamblių vizitais, dalyvavimas bendrose ekspedicijose ir t.t.

Atkūrus nepriklausomybę, lietuvių kalbos mokėjimas Albertui Sarkaniui padėjo tapti pirmuoju Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jau būdamas ambasadoriumi, A. Sarkanis apsiėmė redaguoti ir išleisti Lietuvių-latvių kalbų žodyną; po dešimtmečio panašaus darbo ėmiausi aš, leisdamas Latvių-lietuvių kalbų žodyną. 2006 m. sumanėme šiuos žodynus perkelti ir į internetinę erdvę, nes rūpėjo, kad tokie žodynai pasiektų kuo platesnę auditoriją. Dabar šie žodynai prieinami ir tiems, kurie labiau mėgsta naršyti internete, nei vartyti knygas. Esu išleidęs ir trumpesnį Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodyną (per 7000 žodžių), taip pat latvių kalbos pratimų knygelę.

Be šių tikslų, man dar norėjosi papasakoti lietuviams, kokia graži, įdomi mūsų kaimynė Latvija, nes informacijos apie ją Lietuvos visuomenei labai trūko. Taip 1990 m. atsirado knyga „Mūsų broliai latviai“, kur keturiuose skyriuose papasakojau apie turtingą Latvijos istoriją, etnografiją, tautosaką, kalbą. Paskui šią knygą gerokai papildžiau ir 1995 m. išleidau kitu pavadinimu – „Latviai“.

Atkūrus nepriklausomybę, užsimezgė valstybiniai Lietuvos ir Latvijos santykiai. Iš pradžių jie buvo gana dygliuoti. Būta nesusipratimų, ginčų. Nieko keisto, nes pradėjome narplioti temas, su kuriomis iki tol niekad nesusidūrėme. Turiu galvoje pirmiausia valstybinės Lietuvos – Latvijos sienos sureguliavimą. Paskui iškilo Būtingės tema. Latviai labai priekaištavo mums, kodėl savąją Būtingę statome taip arti Latvijos sienos. Latviai mus atakavo ekologiniais argumentais, kurių Lietuva apsimetė negirdinti. Latvių priekaištai Lietuvoje buvo traktuojami kaip konkurencijos baimė. Esą Latvija baiminasi, jog Būtingė – rimtas konkurentas Ventspilio uostui.

Tada aš Lietuvai aiškinau, kokios tikrosios latviško nepasitenkinimo priežastys. Juk latvių priekaištai nebuvo vien tik iš piršto laužti. Latviai žymiai atidžiau žvelgia į ekologines bėdas. Latviai stropiau saugo savąją gamtą. Šis nusiteikimas latviams įgimtas. Jų gamtosauginiai įstatymai žymiai griežtesni nei lietuviški. Jų etnokultūra pasižymi meile gamtai. Lietuviai dėl gamtosauginių reikalų mažiau pergyvena. Taigi tuokart teko stoti latvių pusėn.

Paskui Latvijoje kilo zirzimas, esą Latvija padovanojusi Lietuvai Palangą ir Šventąją. Taip, kadaise Palanga ir Šventoji priklausė Kuršo gubernijai. Bet tai atsitiko carų laikais. Tik praktiniais sumetimais rusų valdininkai tą lietuviško pajūrio ruoželį  1819 m. prijungė prie Kuršo gubernijos, o latviai 1919 m. įvedė į Palangą kariuomenę kaip į savo valstybės teritoriją.

Teko paprotinti brolius latvius. Palangą ir Šventąją susigrąžinom 1921 m., kai trečiųjų teismas – Dž. Simpsono vadovaujama komisija – nustatė dabartinę Lietuvos-Latvijos sieną. Dar vėliau viešojoje erdvėje skelbiau straipsnius, kuriuose svarsčiau, kas trukdo Lietuvai su Latvija keistis savo nacionalinėmis televizijomis, kodėl mieliau mes savanoriškai renkamės  rusiškų televizijų įkaitų dalią. Savo specifiką turėjo ir tebeturi Latvijos ir Rusijos santykiai – apie tą specifiškumą irgi norėjosi supažindinti Lietuvos visuomenę. Tokių probleminių straipsnių susikaupė ganėtinai daug. Juos sudėjau į krūvą. Šitaip dienos šviesą išvydo „Baltiškos impresijos“, publicistinių straipsnių rinkinys.

Kaip derėtų vertinti filosofo Arvydo Juozaičio knygas apie Latviją? Tai – solidus žingsnis į priekį?

Tokio stiliaus knygos apie Latviją reikėjo. Latviai džiaugiasi sulaukę lietuvio autoriaus dėmesio. Latviai džiaugiasi, kad jų šalis propaguojama Lietuvoje. Tačiau negalima pamiršti ir aplinkybės, kad A.Juozaitis vertina Latvijos istoriją publicisto akimis. Vertina subjektyviai, ne visuomet tiksliai. Kai kurie faktai jo veikaluose traktuojami per daug laisvai. Tos laisvos interpretacijos užkliuvo ir Latvijai. Žodžiu, latviai džiaugiasi sulaukę lietuviškų knygų apie savo valstybę ir tuo pačiu apgailestauja dėl laisvokų interpretacijų.

Man asmeniškai labiausiai nepatinka A.Juozaičio neigiamas požiūris į Latvijos legionierius. A.Juozaitis nesupranta, o aš puikiai suvokiu, kodėl Antrojo pasaulinio karo metais latviai ėjo tarnauti į tą legioną. Latviai ėjo tarnauti ne vokiečių esesininkams. Jie ėjo ginti savo valstybės nuo raudonųjų okupantų. Kitokio pasirinkimo latviai tuomet neturėjo. Latviai negalėjo tuo pačiu metu grumtis ir su Vokietijos, ir su SSRS kariuomene.

Ir nematau nieko blogo, kai buvę Latvijos legionieriai kiekvienais metais rengia viešas eitynes Rygos gatvėmis. Jie turi tokią teisę. Jie niekam nieko blogo nepadarė – tiesiog ypač sudėtingomis sąlygomis bandė apginti savo žemę nuo okupantų iš Rytų pusės.

O vėliau savojoje publicistikoje daug dėmesio skyrėte painiems Lietuvos – Lenkijos santykiams, kurie, kas ką besakytų, trukdo Lietuvos – Latvijos draugystei?

Lietuvos – Lenkijos nesutarimai ėmė įsibėgėti, kai 2006 m. Varšuvoje buvo įsteigtas Kresų institutas. Tokio instituto įkūrimas – atviras spjūvis Lietuvai. Po šio spjūvio netrukus (2008 m.) būta antrojo spjūvio – Lenko kortelė (Karta Polaka).

Puikiai prisimenu, kaip L.Kačinskis, jau būdamas Lenkijos prezidentu, pirmąsias Lenko korteles iškilmingai dalino Lietuvos piliečiams lenkams Vilniuje. Ir viešai, garsiai apgailestavo, jog šie lenkai Lietuvoje atsidūrė dėl …  sienų perstūmimo. Šalia stovėjęs tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pritariamai linkčiojo galva.

Didesnį pažeminimą sunku ir įsivaizduoti. Jau tada V.Adamkus padarė nedovanotiną klaidą, savo tiesioginiu ar netiesioginiu pritarimu skatindamas lenkus pakelti Lietuvai reiškiamų nepagrįstų pretenzijų kartelę. Keblu išsiaiškinti, kas čia kaltesnis – asmeniškas V. Adamkaus nesusigaudymas ar tendencinga prezidento patarėjų įtaka. Tačiau dabar girtis, kad dėl to santykiai su Lenkija buvo idealūs, yra šiek tiek ciniška.

Antra didžiulė V. Adamkaus klaida – sutikimas iš švietimo ir mokslo ministrų atleisti akademiką Zigmą Zinkevičių. Kas dabar pasakys, kodėl iš tikrųjų buvo atleistas šis taktiškas ir kartu principingas ministras? Drįstu manyti, jog jei akademikas Z.Zinkevičius būtų ilgiau išsilaikęs ministro kėdėje, šiandien Lietuva tikrai neturėtų tokių skausmingų bėdų su Lietuvos lenkų bendruomene. Ministras dėjo milžiniškas pastangas, kad Lietuvos lenkai integruotųsi į lietuviškąją, o ne lenkiškąją terpę. Tos pastangos nebuvo brukamos per prievartą. Akademikas puikiai sutarė su Lietuvos lenkais. Tačiau juodosioms jėgoms draugiški Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų santykiai nebuvo reikalingi, ir Z.Zinkevičius buvo išstumtas.

Jūsų publikacijų lietuvių – latvių draugystės tema esama ir latviškoje spaudoje. Latviai džiaugėsi jūsų atvirumu ir nuoširdumu. Bet latviškoje spaudoje pasirodančiomis Jūsų publikacijomis, jei teisingai esu informuotas, pasipiktino Rusijos ir Lenkijos ambasadoriai. Ne tik piktinosi, bet ir reiškė pretenzijas Jūsų straipsnius spausdinusiems leidiniams. Ar tiesa, kad Jūsų publikacijomis ypač akylai domisi Rusijos ir Lenkijos ambasados?

Taip, Latvijos leidiniuose bent jau iki šiol skelbdavau savo pastebėjimus, interpretacijas. Ir žinau, kuo tai baigdavosi. O baigdavosi Rusijos ambasadoriaus vizitu į mano įžvalgas skelbusio leidinio redakciją. Rusijos ambasadorius piktindavosi, esą tendencingai interpretuoju faktus ir reiškinius. Jis norįs viešai papasakoti, kaip esą iš tikrųjų.

Šiemet lietuvių ir lenkų kalbomis Delfi.lt paskelbė mano straipsnį „Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus“. Toje publikacijoje lyginau liūdnai pagarsėjusį Algirdą Paleckį su istoriku Alfredu Bumblausku, nurodęs daug panašumų. Skirtumas tik tas, kad žemindamas Lietuvą ir už ją kritusius, vienas propaguoja rusiškus, kitas – lenkiškus Lietuvos istorijos naratyvus.

Straipsnis buvo paskelbtas ir latviškai Latvijos laikraščio „Diena“ svetainėje. Po kelių savaičių redakciją pasiekė Lenkijos ambasadoriaus Latvijoje susierzinimas, kad „didieji politikai ir narsieji kareiviai“  Želigovskis ir Pilsudskis palyginti su „meganusikaltėliais“ Hitleriu ir Stalinu. Lenkijos ambasadorius reikalavo, jog mano publikacija būtų išimta iš leidinio „Diena“ svetainės. Tvirtino, jog Lenkijoje dėl tokių palyginimų atsidurčiau teisme. Laimė, „Diena“ pasielgė principingai – neišėmė. Tiesiog paskelbė ir Lenkijos ambasados sukurtąsias pastabas.

Tad Rusijos ir Lenkijos diplomatai bando daryti įtaką Latvijos žiniasklaidai. Latviai maniškių publikacijų neatsisako, tačiau pripažįsta, jog nuolatiniai lenkų ir rusų diplomatų priekaištai trikdo. Vieno straipsnio, tiesa, buvo atsisakyta – redaktorius prisipažino nebenorįs sulaukti naujų Rusijos ar Lenkijos ambasadorių priekaištų ar irzlių vizitų. Tada publikaciją pasiūliau kitam leidėjui, ir šis ją paskelbė.

Įtariu, kad panašiai gali veikti ir Lietuvoje reziduojantys Rusijos bei Lenkijos diplomatai.

Beje, dėl straipsnio „Litwa Środkowa“ Delfi.lt svetainėje (jis paskelbtas knygoje „Baltiškos impresijos“) 2008 m. Lietuvos lenkų sąjungos buvau apskųstas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Į straipsnį reagavo ir vienas Lenkijos Seimo narys. Jis oficialiai kreipėsi į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, piktindamasis ir klausdamas, kokių priemonių Lenkijos URM  ėmėsi šiuo reikalu.

Lietuvos Seime įkurta tarpparlamentinė grupė artimesniems Lietuvos – Latvijos santykiams plėtoti. Bet jos veiklos – nematyti?

Taip, tokia grupė sudaryta. Bet ką ji veikia, nieko nežinau. Nežino ir visuomenė. Atvirai prisipažinsiu, net nežinau, kas jai vadovauja. Koks skirtumas – konkrečios veiklos vis tiek nematyti. Nors pats aktualiausias, svarbiausias uždavinys taip ir neatliktas – nesikeičiame savo nacionalinių televizijų programomis. Neapsikentę dėl tokio neveiklumo Gintaro Songailos tautininkai aname Seime buvo įkūrę alternatyvią grupę draugystei su latviais palaikyti. Bet šiandien G.Songaila – jau nebe parlamento narys, ir jo galimybės ženkliai sumažėjusios, nors, antra vertus, jo pradėtoji draugystė su Latvijos politikais sėkmingai tęsiama, tik jau ne parlamentiniu lygmeniu.

Esate minėjęs, kad Lietuva su Latvija iki šiol pykstasi net dėl valstybinės sausumos sienos. Gal žodis „pykstasi“ – per riebus. Bet nesusipratimų vis tiek – gausu?

Abi valstybės jau priklauso Šengeno erdvei. Tad anksčiau iškasti grioviai skersai vieškelių, vedančių iš vienos šalies į kitą, jau nebereikalingi. Tie grioviai kadaise buvo didelis nesusipratimas. Lietuvos – Latvijos pasienyje gyvenantys lietuviai ir latviai turėdavo daryti milžiniškus lankstus, norėdami aplankyti anapus sienos esančius pažįstamus, gimines ar artimųjų kapus. Priversti būdavo kulniuoti keliolika kilometrų, kad galėtų į kaimyninę šalį patekti per oficialų sienos perėjimo  punktą. Visus, nesilaikančius šios taisyklės, pasieniečiai stropiai gaudydavo. Gaudydavo grybaujančias, uogaujančias bobutes, joms mielai išrašydavo baudos kvitus. Net vieną mergaitę, skubėjusią iš  mokyklos Lietuvoje namo į Latviją tiesiausiu keliu, pasičiupo, nuvežė į nuovadą ir tardė be tėvų ir advokatų žinios.

Latvija tuos griovius buvo užkasusi, sulyginusi. O Lietuva kai kuriuos griovius atnaujino. Esą buvo pažeista sienos konfigūracija, nustatyta dar XX a. gale. Bendra Lietuvos – Latvijos komisija tarėsi, kaip išvengti tokių nesusipratimų, bet nieko konkretaus nenutarė.

Būna, kad pasienyje su Lietuva gyvenantys latviai nukenčia nuo lietuvių chuliganų. Pavyzdžiui, pas Skaistkalnės gyventojus vis atvyksta lietuviai „bachūrėliai“ nuo Biržų pusės. Atvažiuoja ne draugauti, ne bičiuliautis – atsibeldžia nusiaubti Skaistkalnės: išdaužo langus, vitrinas, sumuša pasipainiojusius latvių jaunuolius, užgaulioja latvių merginas. Paskui nenubausti grįžta į Lietuvą.

Skaistkalnės seniūnė tvirtina, jog tokie biržiečių „vizitai“ reguliarūs. Apie tai informuota Lietuvos pusė. Bet nuo Biržų atplūstantys chuliganėliai nesutramdyti iki šiol. Kaip iki šiol iš Lietuvos pusės į Skaistkalnę Nemunėliu vis atplaukia kiaulių fermų srutos. Lietuviams, matyt, labai patogu. Srutos juk plukdomos į Skaistkalnę ir smarvę kelia būtent latviams. Bet ar toks elgesys – broliškas, džentelmeniškas? Ar taip lietuviai turėtų bendrauti su broliais latviais?

Bet nenoriu sudaryti nuomonės, kad pasienyje viskas tik juoda. Lietuvos ir Latvijos siena yra seniausia šiame regione, tad ir žmonių bendravimas abipus jos turi labai senas, nusistovėjusias tradicijas. Labai gražiai bendrauja pasienio mokyklos, daugelis seniūnijų, savivaldybių, atskiros žinybos. Jei toks intensyvus bendravimas apimtų ne tik pasienį, bet abi baltų šalis, daugelis čia minėtų bėdų išnyktų pačios.

Ar tiesa, kad latviai geriau sutaria su estais nei su lietuviais?

Latvijoje galima išgirsti juokaujant, jog latvius ir estus sieja viskas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą, o lietuvių ir latvių nesieja niekas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą. Tiesos yra, ir lietuviui nelabai malonu girdėti tokius sugretinimus.

Mes neturėtume pamiršti, jog latviai šimtmečiais gyveno vokiečių kultūros fone. Jei būtume itin tikslūs, latviams nuo 16 a. didžiulę įtaką padariusi liuteronų kultūra, siekusi, jog Biblija privalo būti kiekvienuose namuose. Tai reiškia, kad Biblija turi būti suprantama gimtąja kalba. Taigi latviai tapo raštingi vokiečių pastangomis. Kolonizatoriai vokiečiai vertė latvius mokytis latviško, ne vokiško rašto. Todėl vokiečiams priklausiusių latviškų teritorijų valstiečiai anksti tapo raštingais. 90 – 95 proc. Kuršo, Lifliandijos (ir Estliandijos) gubernijų gyventojų 19 a. antrojoje pusėje buvo raštingi. Raštingi gimtąja kalba.

O teritorijos, kurios pateko į lenkų įtaką, tokiu raštingumu nepasižymėjo. Į lenkiškos kultūros šešėlį patekusioje Latgaloje raštingų žmonių dalis buvo maždaug perpus mažesnė nei minėtose. Kodėl toks skirtumas? Lenkai vietiniams bandė primesti savąją kalbą. Lenkai mus ir latgaliečius spaudė mokytis svetimos, o ne savos kalbos, niekindami ir lietuvių, ir latgaliečių kalbą. Savo vaidmenį atliko ir katalikų bažnyčios nuostata, jog mužikui išmanyti Bibliją ir skaitinėti ją namuose nebūtina. Štai ir visa paslaptis.

Latvijoje būta ir posakio: „jis visai kaip lietuvis“. Šie žodžiai 19 a. gale ir 20 a. pradžioje turėjo neigiamą reikšmę. Suprask, taip pavadintas žmogus – nevykėlis, žioplys, mažaraštis, juodadarbis.

Tačiau aš nenorėčiau gilintis į tokius reiškinius. Savo dėmesį turėtume koncentruoti ne į paieškas, kas ir kodėl sugalvojo, sakykim, pravardę „zirga galva“. Mums pirmiausiai turėtų rūpėti kultūriniai ir informaciniai manai. Jei pavyks su latviais keistis nacionalinių televizijų programomis, jei sugebėsime užmegzti su jais glaudesnius internetinius ryšius, Lietuvos ir Latvijos draugystė tik stiprės. Ir kartu silpnės mums brukte brukama svetima mūsų etnokultūrai ir savimonei įtaka. Bendrumo su latviais siekti reikia ne tik Latvijos vėliavos pakėlimu per Lietuvos valstybines šventes.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.

(Pabaiga)

2013.12.11

 

zarasaiilona

Za­ra­sų kraš­to mu­zie­ju­je veikė Lat­vi­jos me­ni­nin­kų Le­o­nards Plokšts sta­čia­ti­kių iko­nų ir Ma­ri­jos Saf­ro­no­vos ta­py­bos dar­bų pa­ro­da „Sie­los švie­so­je“.

Iko­nų ga­min­to­jas L. Plokšts gy­ve­na ir ku­ria kai­my­ni­nia­me Lat­vi­jos mies­te – Daug­pi­ly­je. Šis pen­kias­de­šimt pen­ke­rių me­tų vy­ras sa­vo gy­ve­ni­mą ski­ria į dvi da­lis. Tas pa­si­da­li­ji­mas įvy­ko 1999 me­tais. Le­o­nards pa­ten­ka į au­to­ava­ri­ją, po ku­rios – il­ga me­di­kų ko­va už jo gy­vy­bę. Gy­dy­to­jai vil­ties ne­tu­rė­jo. Jei­gu ir gy­vens, tai bus var­gas ir jam, ir ar­ti­mie­siems. Toks bu­vo me­di­kų ne­gai­les­tin­gas nuosp­ren­dis.

Continue reading „Daugpilio menininkai“