Lietuviškos – latviškos draugystės keistenybės (3)


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trečiąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistrigas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. 

Šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.

Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…

Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Kuo Latvija patraukli turistams?

Latvijoje esama daug lankytinų vietų, jau nekalbant apie Rygą. Ypač lietuvių turistams. Kai latviai rodo savo pilis, jie priversti minėti, jog tai – vokiečių ordinų statytos pilys ankstesnių baltų pilių vietoje. Lietuvoje pilys taip ir liko lietuviškos, nenugalėtos. Latvijos pilys – svetimtaučių palikimas. Bet Latvijoje esančios pilys taip pat apipintos gražiausiomis legendomis.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, latviai žodžiu „pils“ vadina ir „pilį“, ir „rūmus“. Pavyzdžiui, Rundalės rūmai jiems yra „Rundāles pils“, arba „Pilsrundāle“. Tėrvetė turi puikų piliakalnį ir turtingą archeologijos muziejų. Šiaurėje – Siguldos, Turaidos, Cėsių pilys. Į rytus nuo Daugpilio – Naujinio pilies griuvėsiai ir jos maketas. Latviai didžiuojasi sava Šveicarija – Gaujos upės slėniu, gamtiniu zooparku Lygatnėje.

Įdomus latvių katalikų centras Agluonoje. Esama legendos, kad būtent ten žuvo mūsų karalius Mindaugas ir ten jis palaidotas. Pagerbdami mūsų valdovą, latviai sumanė pastatyti paminklą karaliui Mindaugui. Paminklo statybas inicijavo latviai, o konkursą laimėjo lietuvių architektai ir skulptoriai. Įdomus Reznos ežeras. Šalia jo ant Makuonkalnio kadaise stovėjo kryžiuočių pilis, kurią Kęstučio ir Algirdo laikais sugriovė lietuviai.

Tad Latvijoje yra ką pamatyti, yra ką veikti. Visko čia nesuminėsi. Tereikia susidomėti, pamilti, ir Latvija neapvils net pačių išrankiausių turistų.

O ir ramybės trokštantys lietuvių poilsiautojai Latvijos pajūryje vasaromis gali ne ką prasčiau pailsėti nei Lietuvoje. Jūra, smėlio kopos – lyg ir tokios pačios. Tačiau tarp lietuviško ir latviško pajūrio esama skirtumų. Lietuviškas pajūris nėra toks ilgas kaip latviškasis. Todėl vasarą mūsų pusė sausakimša. Minios žmonių, grūstis, nuolatinis triukšmas. Pasiilgę ramybės ir tylos mūsų poilsiautojai turėtų važiuoti tik į Latviją. Mūsų brolių pajūris tarsi negyvenamos salos krantas. Ištęstas, beveik be žmonių. Tikrai nėra taip tiršta kaip Palangoje ar Nidoje. Lietuviai jau yra „atradę“ poilsį ne tik Jūrmaloje, bet ir Ventspilyje, taip pat Liepojos pakrantėje.

O Jūrmalos humoro festivaliai, į kuriuos susirenka žymūs rusų artistai, dainininkai, humoristai, – Latvijos stiprybė ar silpnybė?

Latvijos silpnybė ir tuo pačiu – Rusijos stiprybė. Dar ir dėl to, kad rusiškasis humoras mums priimtinesnis, suprantamesnis nei amerikietiškasis. Taip, rusai išties turi puikių, subtilių, gilių humoristų. Bet Jūrmalos festivalis – tai pastangos išlaikyti Latviją rusiškos kultūros erdvėje. Jūrmalos festivalis – pirmiausia politika, ir tik paskui menas, humoras, kultūra.

Kaip bebūtų liūdna, bet Jūrmala jau seniai nebe latviškas kurortas.

Tokią pat politiką rusai puoselėja ir Lietuvoje. Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios išvakarėse labai dažnai į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą atvažiuoja žymus rusų atlikėjai. Jie tarsi atsitiktinai suguža į Lietuvą būtent tuomet, kai mes švenčiame nepriklausomybės šventes. Tokie sutapimai įtartini. Atvirai kalbant, mes puikiai suprantame, kodėl Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ar Liepos 6-osios išvakarėse Rusija stengiasi į Lietuvą atsiųsti savų dainininkų. Net jei atvykusiųjų dainos ir humoras yra apolitiški, mes pralaimime. O jei prasprūsta ir tokių svečių, kurių patriotiškos nuostatos ar sovietizmo nostalgija akivaizdžiai kertasi su mūsų laisvės idėjomis, Lietuva pralaimi dvigubai skaudžiau.

Lietuva turi rimtą, veiklų Letonikos centrą. Letonikos centro įkūrimas – tai jau mūsų pergalė. Bendra Lietuvos – Latvijos pergalė.

Letonikos centras įkurtas 1995-aisiais metais. Tuoj švęsime 20-ies metų jubiliejų. Iš pradžių norėjome įkurti Baltų kalbų centrą. Bet tuometinis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Egidijus Aleksandravičius pasiūlė būtent Letonikos variantą. Kad šis židinys būtų platesnio profilio, t.y. apimtų ne tik kalbą, bet ir literatūrą, istoriją, etnologiją, net, esant reikalui, – politiką. Šio centro įkūrimo idėją nuoširdžiai palaikė tuometinė Latvijos ambasada. Aprūpino baldais, padovanojo vertingų knygų. Vėliau daug knygų gavome iš Latvijos nacionalinės bibliotekos. Letonikos centras tapo rimtu latvių kultūros židiniu ir Kaune, ir visoje Lietuvoje. Vilniuje taip pat esama Latvistikos kabineto. Bet Letonikos centras šiuo metu – pats stambiausias.

Latvių kalba dėstoma visuose Lietuvos universitetiniuose miestuose. Lituanistams ji daug kur privaloma. Kitaip ir būti negali, nes neturime kito pasirinkimo – pasaulyje išliko tik dvi baltų kalbos ir dvi valstybės. Slavų pasirinkimas kur kas platesnis – rusų, baltarusių, čekų, kroatų, serbų… Latvių kalba Lietuvoje dėstoma ir Vilniaus universitete, ir Edukologijos universitete, ir Šiaulių universitete, ir Klaipėdoje, ir čia, Kaune. Latvių kalba įtraukta ir į Lietuvos vidurinių mokyklų antrųjų užsienio kalbų sąrašą. VDU ji dėstoma kaip užsienio kalba. Turime du latvių kalbos mokymosi lygius. Baigę pirmąjį lygį, studentai jau pajėgūs tęsti studijas Latvijos universitetuose, latviškoje aplinkoje.

Dėl tokių pat priežasčių Latvijos universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Tradiciškai ji privaloma latvių filologijos studentams.

Erasmus mainų programa, leidžianti keistis studentais, – puikus sumanymas. Čia didelis komplimentas Europos Sąjungai, sukūrusiai tokias mainų sąlygas. VDU šį semestrą pagal šią programą studijuoja aštuoni studentai iš Latvijos.

Papasakokite apie savo knygas latviška tematika. Kiek jų, kodėl jos svarbios, aktualios?

Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kaip spaudai rengta lietuviškų-latviškų pasikalbėjimų knygelė. Pradžia buvo pirmosios mano stažuotės Latvijos universitete metu 1980 m. Šlifavau savo šnekamąją latvių kalbą, tad paprašiau Filologijos fakulteto dekaną R. Bertulį supažindinti mane su kokiu studentu, norinčiu geriau išmokti lietuviškai. Supažindino su Albertu Sarkaniu. Jis mane mokė šnekamosios latvių kalbos, aš jį – lietuvių. Ruošdavome dialogus, o susitikę versdavome juos į gimtąją kalbą. Vėliau tie dialogai sugulė į pokalbių knygelę, kuri išėjo Vilniuje 1987 m. Šiemet dienos šviesą išvydo 4-asis šių pasikalbėjimų leidimas.

Savo pirmąją stažuotę Latvijoje prisimenu labai šiltai. Tuo metu buvo folklorinio sąjūdžio pakilmas Baltijos šalyse, tad ieškojau kontaktų ir su latvių folkloristais, su ansambliais, nes latvių folkloras man buvo kaip Kolumbui Vest Indija. Nuo tų metų prasidėjo VU Kauno vakarinio fakulteto (jame tada dirbau) filologų studentų draugystė su latvių kolegomis, keitimasis ansamblių vizitais, dalyvavimas bendrose ekspedicijose ir t.t.

Atkūrus nepriklausomybę, lietuvių kalbos mokėjimas Albertui Sarkaniui padėjo tapti pirmuoju Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jau būdamas ambasadoriumi, A. Sarkanis apsiėmė redaguoti ir išleisti Lietuvių-latvių kalbų žodyną; po dešimtmečio panašaus darbo ėmiausi aš, leisdamas Latvių-lietuvių kalbų žodyną. 2006 m. sumanėme šiuos žodynus perkelti ir į internetinę erdvę, nes rūpėjo, kad tokie žodynai pasiektų kuo platesnę auditoriją. Dabar šie žodynai prieinami ir tiems, kurie labiau mėgsta naršyti internete, nei vartyti knygas. Esu išleidęs ir trumpesnį Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodyną (per 7000 žodžių), taip pat latvių kalbos pratimų knygelę.

Be šių tikslų, man dar norėjosi papasakoti lietuviams, kokia graži, įdomi mūsų kaimynė Latvija, nes informacijos apie ją Lietuvos visuomenei labai trūko. Taip 1990 m. atsirado knyga „Mūsų broliai latviai“, kur keturiuose skyriuose papasakojau apie turtingą Latvijos istoriją, etnografiją, tautosaką, kalbą. Paskui šią knygą gerokai papildžiau ir 1995 m. išleidau kitu pavadinimu – „Latviai“.

Atkūrus nepriklausomybę, užsimezgė valstybiniai Lietuvos ir Latvijos santykiai. Iš pradžių jie buvo gana dygliuoti. Būta nesusipratimų, ginčų. Nieko keisto, nes pradėjome narplioti temas, su kuriomis iki tol niekad nesusidūrėme. Turiu galvoje pirmiausia valstybinės Lietuvos – Latvijos sienos sureguliavimą. Paskui iškilo Būtingės tema. Latviai labai priekaištavo mums, kodėl savąją Būtingę statome taip arti Latvijos sienos. Latviai mus atakavo ekologiniais argumentais, kurių Lietuva apsimetė negirdinti. Latvių priekaištai Lietuvoje buvo traktuojami kaip konkurencijos baimė. Esą Latvija baiminasi, jog Būtingė – rimtas konkurentas Ventspilio uostui.

Tada aš Lietuvai aiškinau, kokios tikrosios latviško nepasitenkinimo priežastys. Juk latvių priekaištai nebuvo vien tik iš piršto laužti. Latviai žymiai atidžiau žvelgia į ekologines bėdas. Latviai stropiau saugo savąją gamtą. Šis nusiteikimas latviams įgimtas. Jų gamtosauginiai įstatymai žymiai griežtesni nei lietuviški. Jų etnokultūra pasižymi meile gamtai. Lietuviai dėl gamtosauginių reikalų mažiau pergyvena. Taigi tuokart teko stoti latvių pusėn.

Paskui Latvijoje kilo zirzimas, esą Latvija padovanojusi Lietuvai Palangą ir Šventąją. Taip, kadaise Palanga ir Šventoji priklausė Kuršo gubernijai. Bet tai atsitiko carų laikais. Tik praktiniais sumetimais rusų valdininkai tą lietuviško pajūrio ruoželį  1819 m. prijungė prie Kuršo gubernijos, o latviai 1919 m. įvedė į Palangą kariuomenę kaip į savo valstybės teritoriją.

Teko paprotinti brolius latvius. Palangą ir Šventąją susigrąžinom 1921 m., kai trečiųjų teismas – Dž. Simpsono vadovaujama komisija – nustatė dabartinę Lietuvos-Latvijos sieną. Dar vėliau viešojoje erdvėje skelbiau straipsnius, kuriuose svarsčiau, kas trukdo Lietuvai su Latvija keistis savo nacionalinėmis televizijomis, kodėl mieliau mes savanoriškai renkamės  rusiškų televizijų įkaitų dalią. Savo specifiką turėjo ir tebeturi Latvijos ir Rusijos santykiai – apie tą specifiškumą irgi norėjosi supažindinti Lietuvos visuomenę. Tokių probleminių straipsnių susikaupė ganėtinai daug. Juos sudėjau į krūvą. Šitaip dienos šviesą išvydo „Baltiškos impresijos“, publicistinių straipsnių rinkinys.

Kaip derėtų vertinti filosofo Arvydo Juozaičio knygas apie Latviją? Tai – solidus žingsnis į priekį?

Tokio stiliaus knygos apie Latviją reikėjo. Latviai džiaugiasi sulaukę lietuvio autoriaus dėmesio. Latviai džiaugiasi, kad jų šalis propaguojama Lietuvoje. Tačiau negalima pamiršti ir aplinkybės, kad A.Juozaitis vertina Latvijos istoriją publicisto akimis. Vertina subjektyviai, ne visuomet tiksliai. Kai kurie faktai jo veikaluose traktuojami per daug laisvai. Tos laisvos interpretacijos užkliuvo ir Latvijai. Žodžiu, latviai džiaugiasi sulaukę lietuviškų knygų apie savo valstybę ir tuo pačiu apgailestauja dėl laisvokų interpretacijų.

Man asmeniškai labiausiai nepatinka A.Juozaičio neigiamas požiūris į Latvijos legionierius. A.Juozaitis nesupranta, o aš puikiai suvokiu, kodėl Antrojo pasaulinio karo metais latviai ėjo tarnauti į tą legioną. Latviai ėjo tarnauti ne vokiečių esesininkams. Jie ėjo ginti savo valstybės nuo raudonųjų okupantų. Kitokio pasirinkimo latviai tuomet neturėjo. Latviai negalėjo tuo pačiu metu grumtis ir su Vokietijos, ir su SSRS kariuomene.

Ir nematau nieko blogo, kai buvę Latvijos legionieriai kiekvienais metais rengia viešas eitynes Rygos gatvėmis. Jie turi tokią teisę. Jie niekam nieko blogo nepadarė – tiesiog ypač sudėtingomis sąlygomis bandė apginti savo žemę nuo okupantų iš Rytų pusės.

O vėliau savojoje publicistikoje daug dėmesio skyrėte painiems Lietuvos – Lenkijos santykiams, kurie, kas ką besakytų, trukdo Lietuvos – Latvijos draugystei?

Lietuvos – Lenkijos nesutarimai ėmė įsibėgėti, kai 2006 m. Varšuvoje buvo įsteigtas Kresų institutas. Tokio instituto įkūrimas – atviras spjūvis Lietuvai. Po šio spjūvio netrukus (2008 m.) būta antrojo spjūvio – Lenko kortelė (Karta Polaka).

Puikiai prisimenu, kaip L.Kačinskis, jau būdamas Lenkijos prezidentu, pirmąsias Lenko korteles iškilmingai dalino Lietuvos piliečiams lenkams Vilniuje. Ir viešai, garsiai apgailestavo, jog šie lenkai Lietuvoje atsidūrė dėl …  sienų perstūmimo. Šalia stovėjęs tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pritariamai linkčiojo galva.

Didesnį pažeminimą sunku ir įsivaizduoti. Jau tada V.Adamkus padarė nedovanotiną klaidą, savo tiesioginiu ar netiesioginiu pritarimu skatindamas lenkus pakelti Lietuvai reiškiamų nepagrįstų pretenzijų kartelę. Keblu išsiaiškinti, kas čia kaltesnis – asmeniškas V. Adamkaus nesusigaudymas ar tendencinga prezidento patarėjų įtaka. Tačiau dabar girtis, kad dėl to santykiai su Lenkija buvo idealūs, yra šiek tiek ciniška.

Antra didžiulė V. Adamkaus klaida – sutikimas iš švietimo ir mokslo ministrų atleisti akademiką Zigmą Zinkevičių. Kas dabar pasakys, kodėl iš tikrųjų buvo atleistas šis taktiškas ir kartu principingas ministras? Drįstu manyti, jog jei akademikas Z.Zinkevičius būtų ilgiau išsilaikęs ministro kėdėje, šiandien Lietuva tikrai neturėtų tokių skausmingų bėdų su Lietuvos lenkų bendruomene. Ministras dėjo milžiniškas pastangas, kad Lietuvos lenkai integruotųsi į lietuviškąją, o ne lenkiškąją terpę. Tos pastangos nebuvo brukamos per prievartą. Akademikas puikiai sutarė su Lietuvos lenkais. Tačiau juodosioms jėgoms draugiški Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų santykiai nebuvo reikalingi, ir Z.Zinkevičius buvo išstumtas.

Jūsų publikacijų lietuvių – latvių draugystės tema esama ir latviškoje spaudoje. Latviai džiaugėsi jūsų atvirumu ir nuoširdumu. Bet latviškoje spaudoje pasirodančiomis Jūsų publikacijomis, jei teisingai esu informuotas, pasipiktino Rusijos ir Lenkijos ambasadoriai. Ne tik piktinosi, bet ir reiškė pretenzijas Jūsų straipsnius spausdinusiems leidiniams. Ar tiesa, kad Jūsų publikacijomis ypač akylai domisi Rusijos ir Lenkijos ambasados?

Taip, Latvijos leidiniuose bent jau iki šiol skelbdavau savo pastebėjimus, interpretacijas. Ir žinau, kuo tai baigdavosi. O baigdavosi Rusijos ambasadoriaus vizitu į mano įžvalgas skelbusio leidinio redakciją. Rusijos ambasadorius piktindavosi, esą tendencingai interpretuoju faktus ir reiškinius. Jis norįs viešai papasakoti, kaip esą iš tikrųjų.

Šiemet lietuvių ir lenkų kalbomis Delfi.lt paskelbė mano straipsnį „Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus“. Toje publikacijoje lyginau liūdnai pagarsėjusį Algirdą Paleckį su istoriku Alfredu Bumblausku, nurodęs daug panašumų. Skirtumas tik tas, kad žemindamas Lietuvą ir už ją kritusius, vienas propaguoja rusiškus, kitas – lenkiškus Lietuvos istorijos naratyvus.

Straipsnis buvo paskelbtas ir latviškai Latvijos laikraščio „Diena“ svetainėje. Po kelių savaičių redakciją pasiekė Lenkijos ambasadoriaus Latvijoje susierzinimas, kad „didieji politikai ir narsieji kareiviai“  Želigovskis ir Pilsudskis palyginti su „meganusikaltėliais“ Hitleriu ir Stalinu. Lenkijos ambasadorius reikalavo, jog mano publikacija būtų išimta iš leidinio „Diena“ svetainės. Tvirtino, jog Lenkijoje dėl tokių palyginimų atsidurčiau teisme. Laimė, „Diena“ pasielgė principingai – neišėmė. Tiesiog paskelbė ir Lenkijos ambasados sukurtąsias pastabas.

Tad Rusijos ir Lenkijos diplomatai bando daryti įtaką Latvijos žiniasklaidai. Latviai maniškių publikacijų neatsisako, tačiau pripažįsta, jog nuolatiniai lenkų ir rusų diplomatų priekaištai trikdo. Vieno straipsnio, tiesa, buvo atsisakyta – redaktorius prisipažino nebenorįs sulaukti naujų Rusijos ar Lenkijos ambasadorių priekaištų ar irzlių vizitų. Tada publikaciją pasiūliau kitam leidėjui, ir šis ją paskelbė.

Įtariu, kad panašiai gali veikti ir Lietuvoje reziduojantys Rusijos bei Lenkijos diplomatai.

Beje, dėl straipsnio „Litwa Środkowa“ Delfi.lt svetainėje (jis paskelbtas knygoje „Baltiškos impresijos“) 2008 m. Lietuvos lenkų sąjungos buvau apskųstas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Į straipsnį reagavo ir vienas Lenkijos Seimo narys. Jis oficialiai kreipėsi į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, piktindamasis ir klausdamas, kokių priemonių Lenkijos URM  ėmėsi šiuo reikalu.

Lietuvos Seime įkurta tarpparlamentinė grupė artimesniems Lietuvos – Latvijos santykiams plėtoti. Bet jos veiklos – nematyti?

Taip, tokia grupė sudaryta. Bet ką ji veikia, nieko nežinau. Nežino ir visuomenė. Atvirai prisipažinsiu, net nežinau, kas jai vadovauja. Koks skirtumas – konkrečios veiklos vis tiek nematyti. Nors pats aktualiausias, svarbiausias uždavinys taip ir neatliktas – nesikeičiame savo nacionalinių televizijų programomis. Neapsikentę dėl tokio neveiklumo Gintaro Songailos tautininkai aname Seime buvo įkūrę alternatyvią grupę draugystei su latviais palaikyti. Bet šiandien G.Songaila – jau nebe parlamento narys, ir jo galimybės ženkliai sumažėjusios, nors, antra vertus, jo pradėtoji draugystė su Latvijos politikais sėkmingai tęsiama, tik jau ne parlamentiniu lygmeniu.

Esate minėjęs, kad Lietuva su Latvija iki šiol pykstasi net dėl valstybinės sausumos sienos. Gal žodis „pykstasi“ – per riebus. Bet nesusipratimų vis tiek – gausu?

Abi valstybės jau priklauso Šengeno erdvei. Tad anksčiau iškasti grioviai skersai vieškelių, vedančių iš vienos šalies į kitą, jau nebereikalingi. Tie grioviai kadaise buvo didelis nesusipratimas. Lietuvos – Latvijos pasienyje gyvenantys lietuviai ir latviai turėdavo daryti milžiniškus lankstus, norėdami aplankyti anapus sienos esančius pažįstamus, gimines ar artimųjų kapus. Priversti būdavo kulniuoti keliolika kilometrų, kad galėtų į kaimyninę šalį patekti per oficialų sienos perėjimo  punktą. Visus, nesilaikančius šios taisyklės, pasieniečiai stropiai gaudydavo. Gaudydavo grybaujančias, uogaujančias bobutes, joms mielai išrašydavo baudos kvitus. Net vieną mergaitę, skubėjusią iš  mokyklos Lietuvoje namo į Latviją tiesiausiu keliu, pasičiupo, nuvežė į nuovadą ir tardė be tėvų ir advokatų žinios.

Latvija tuos griovius buvo užkasusi, sulyginusi. O Lietuva kai kuriuos griovius atnaujino. Esą buvo pažeista sienos konfigūracija, nustatyta dar XX a. gale. Bendra Lietuvos – Latvijos komisija tarėsi, kaip išvengti tokių nesusipratimų, bet nieko konkretaus nenutarė.

Būna, kad pasienyje su Lietuva gyvenantys latviai nukenčia nuo lietuvių chuliganų. Pavyzdžiui, pas Skaistkalnės gyventojus vis atvyksta lietuviai „bachūrėliai“ nuo Biržų pusės. Atvažiuoja ne draugauti, ne bičiuliautis – atsibeldžia nusiaubti Skaistkalnės: išdaužo langus, vitrinas, sumuša pasipainiojusius latvių jaunuolius, užgaulioja latvių merginas. Paskui nenubausti grįžta į Lietuvą.

Skaistkalnės seniūnė tvirtina, jog tokie biržiečių „vizitai“ reguliarūs. Apie tai informuota Lietuvos pusė. Bet nuo Biržų atplūstantys chuliganėliai nesutramdyti iki šiol. Kaip iki šiol iš Lietuvos pusės į Skaistkalnę Nemunėliu vis atplaukia kiaulių fermų srutos. Lietuviams, matyt, labai patogu. Srutos juk plukdomos į Skaistkalnę ir smarvę kelia būtent latviams. Bet ar toks elgesys – broliškas, džentelmeniškas? Ar taip lietuviai turėtų bendrauti su broliais latviais?

Bet nenoriu sudaryti nuomonės, kad pasienyje viskas tik juoda. Lietuvos ir Latvijos siena yra seniausia šiame regione, tad ir žmonių bendravimas abipus jos turi labai senas, nusistovėjusias tradicijas. Labai gražiai bendrauja pasienio mokyklos, daugelis seniūnijų, savivaldybių, atskiros žinybos. Jei toks intensyvus bendravimas apimtų ne tik pasienį, bet abi baltų šalis, daugelis čia minėtų bėdų išnyktų pačios.

Ar tiesa, kad latviai geriau sutaria su estais nei su lietuviais?

Latvijoje galima išgirsti juokaujant, jog latvius ir estus sieja viskas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą, o lietuvių ir latvių nesieja niekas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą. Tiesos yra, ir lietuviui nelabai malonu girdėti tokius sugretinimus.

Mes neturėtume pamiršti, jog latviai šimtmečiais gyveno vokiečių kultūros fone. Jei būtume itin tikslūs, latviams nuo 16 a. didžiulę įtaką padariusi liuteronų kultūra, siekusi, jog Biblija privalo būti kiekvienuose namuose. Tai reiškia, kad Biblija turi būti suprantama gimtąja kalba. Taigi latviai tapo raštingi vokiečių pastangomis. Kolonizatoriai vokiečiai vertė latvius mokytis latviško, ne vokiško rašto. Todėl vokiečiams priklausiusių latviškų teritorijų valstiečiai anksti tapo raštingais. 90 – 95 proc. Kuršo, Lifliandijos (ir Estliandijos) gubernijų gyventojų 19 a. antrojoje pusėje buvo raštingi. Raštingi gimtąja kalba.

O teritorijos, kurios pateko į lenkų įtaką, tokiu raštingumu nepasižymėjo. Į lenkiškos kultūros šešėlį patekusioje Latgaloje raštingų žmonių dalis buvo maždaug perpus mažesnė nei minėtose. Kodėl toks skirtumas? Lenkai vietiniams bandė primesti savąją kalbą. Lenkai mus ir latgaliečius spaudė mokytis svetimos, o ne savos kalbos, niekindami ir lietuvių, ir latgaliečių kalbą. Savo vaidmenį atliko ir katalikų bažnyčios nuostata, jog mužikui išmanyti Bibliją ir skaitinėti ją namuose nebūtina. Štai ir visa paslaptis.

Latvijoje būta ir posakio: „jis visai kaip lietuvis“. Šie žodžiai 19 a. gale ir 20 a. pradžioje turėjo neigiamą reikšmę. Suprask, taip pavadintas žmogus – nevykėlis, žioplys, mažaraštis, juodadarbis.

Tačiau aš nenorėčiau gilintis į tokius reiškinius. Savo dėmesį turėtume koncentruoti ne į paieškas, kas ir kodėl sugalvojo, sakykim, pravardę „zirga galva“. Mums pirmiausiai turėtų rūpėti kultūriniai ir informaciniai manai. Jei pavyks su latviais keistis nacionalinių televizijų programomis, jei sugebėsime užmegzti su jais glaudesnius internetinius ryšius, Lietuvos ir Latvijos draugystė tik stiprės. Ir kartu silpnės mums brukte brukama svetima mūsų etnokultūrai ir savimonei įtaka. Bendrumo su latviais siekti reikia ne tik Latvijos vėliavos pakėlimu per Lietuvos valstybines šventes.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.

(Pabaiga)

2013.12.11

 


Prisijunkite prie diskusijos