Pagaliau naujojoje Vyriausybėje nebėra nemokančių anglų kalbos. Tikriausiai ir tie du būsimieji ministrai ją mokės, Algirdas Butkevičius nedrįs siūlyti nemokšų, kurie tik lietuviškai, dar rusiškai, vokiškai, prancūziškai kalba.
Buvo kilęs šioks toks triukšmelis dėl Prezidentės reikalavimo ministrams būtinai mokėti angliškai, nes antrą ateinančių metų pusmetį Lietuva vadovaus Europos Tarybai.
Beveik visiems nuolatiniams politinių įvykių komentatoriams televizijose toks reikalavimas dėl vienokių ar kitokių prižasčių nepatiko arba buvo keistokas. Juk kandidatas į ministrus – ne koks mokinukas, kad jį būtų galima taip nemandagiai kamantinėti: ar jūs šparinat angliškai? Tik prancūziškai? Tik vokiškai? Kaip gaila! O reikia tik angliškai. Kiek teko girdėti, ypač įsižeidė Seimo narė Loreta Graužinienė, gerai mokanti tik vokiškai.
Kandidatas į ministrus – ne mokinukas, bet koks buvo pasiųstas signalas mokinukams! Mokinukai teisingai suprato: su lietuvių kalba toli nenuvažiuosi, lietuvių kalba pamažu tampa, o gal jau tapo, virtuvės kalba. Jau visiškai aišku, kad mokėdamas lietuviškai Lietuvos Respublikos ministru, juo labiau, ministru pirmininku – nebūsi. Nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei koks kitas būsimas prezidentas, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis, gal Viktoras Uspaskichas, kandidatų į ministrus nepaklaus: ar jūs kalbate lietuviškai?
Nėra reikalo! Visiškai nebūtina, ypač mokėti lietuviškai. Kalbėti lietuviškai dar kolei kas, vieną kitą kadenciją, bus pageidautina, o mokėti… Mokėti reikia angliškai, ir jau dabar. Nei iš buvusių prezidentų, nei iš prezidentės gerai mokėti lietuviškai mes nereikalavome. O gaila. Šia prasme kaip toli jiems iki nebuvusio prezidentu Vytauto Landsbergio! Buvau pakraupęs, kai į Kultūros ministro postą taikė labai vidutiniškas ekonomistas, ir dar su šešėliu. Laimei, nepataikė.
Jeigu Krašto apsaugos ministru gal ir gali būti gydytojas, jeigu premjeru gali būti fizikas, tai Švietimo ir mokslo, Kultūros ministru gali būti tik labai kultūringas, humanitarinio išsilavinimo politikas. Švietimo ir mokslo ministro idealas man – akademikas Zigmas Zinkevičius, o Kultūros – galėčiau daug pavardžių paminėti. Man tiktų Vytautas Landsbergis, Krescencijus Stoškus, Romualdas Ozolas, Vytautas Rubavičius, Marcelijus Martinaitis, Arvydas Juozaitis ir t.t, ir t.t. Omenyje turiu ne tiek pavardes, kiek su tomis pavardėmis susijusį platų, gilų kultūros supratimą.
Nuklydau šiek tiek į šalį. Aš dėl to privalomo anglų kalbos mokėjimo, nustumiant, sumenkinant valstybinę lietuvių kalbą. Kaip panašu į man gerai pažįstamą sovietnamį, kai rusų kalba mums buvo brukama prievarta! Mokykloje, net universitete mane mokė, kad tarmės ir mažos kalbos išnyks, nes jos trukdo tautoms bendrauti. Ne vieną kartą okupantai mums liepė kalbėti žmoniška kalba, o iš aukštų tribūnų tik ta kalba ir tekalbėdavo, jeigu salėje arba tribūnoje būdavo bent vienas vyresnysis bolis. O jų visada būdavo. Jaunimas šito jau nežino, jeigu žinotų, gal labiau gerbtų ir mylėtų savo gimtąją kalbą.
Dabar to paties siekiama subtiliau, labiau užmaskuotai, todėl ir labiau pavojinga prarasti tautos savastį. Anais laikais mes priešinomės, pagal išgales leidome, kaupėme lituanistinę literatūrą, galvodami apie savo vaikus. Draudžiamas vaisius buvo toks saldus! Taip nenorėjome išnykti, surusėti! Dabar tarsi niekas niekur nedraudžia lietuviškai kalbėti, prikurta visokiausių taisyklių, užtikrinančių kalbėti, rašyti, skaityti lietuviškai visoje Europos Sąjungoje, bet kažkodėl Prezidentė labai susirūpinusi, kad mūsų ministrai Europos Sąjungos Taryboje jokiu būdu neišsižiotų lietuviškai ir nepasinaudotų vertėjo paslaugomis.
Jau pamiršome laikus, kai lietuviškai kalbėti daug kam buvo gėda, kai lietuviškai kalbėti buvo draudžiama mokyklose, o bažnyčiose – melstis. Kažin, ar yra pasaulyje kita tokia tauta, kurios kalba buvo taip persekiojama ir niekinama? Vertėtų pasimokyti iš Lietuvos lenkų, kurie teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis priešinasi, vieną kartą jau sulenkėję, nenori ištirpti, išnykti pasmerktoje Lietuvių tautoje.
Žinau, visada atsiras man kategoriškai prieštaraujančių: Vilnius niekada dar nebuvo toks lietuviškas… Ir vis dėlto šiandien džiūgauti nevertėtų, kai net mūsų prezidentai vis rečiau prabyla lietuviškai, tarsi gėdintųsi gimtosios kalbos. Atrodo, jokios taisyklės nedraudžia mūsų prezidentams nei Varšuvoje, nei Vašingtone kalbėti jų atstovaujamos tautos valstybine kalba, bet juk dažnai tokia teise nepasinaudojama.
Žiūrėkite, aš galiu kalbėti ir angliškai, ir lenkiškai, ir rusiškai, prancūziškai! Puiku, bet mirtinai pavojinga. Aš vis nepamirštu poeto Justino Marcinkevičiaus, viename Rašytojų sąjungos renginyje kalbėjusio (rašau iš atminties): kai lietuvių kalba tapo valstybine, pagalvojau – dabar tai mes jau amžini. Pasirodo, nė velnio! Labai dažnai jau pačioje Lietuvoje įvairiuose renginiuose kalbama tik angliškai, be vertimo; neretai lietuviai iš tribūnų kalba angliškai, nes salėje sėdi vienas kitas užsienietis. Neseniai Seimo konferencijų salėje taip kalbėjo politologas Kęstutis Girnius, o jo klausėsi beveik vien politiniai tremtiniai – jau pagyvenę žmonės. Tiesa, jo pasisakymas buvo verčiamas į valstybinę kalbą.
Prieš kelias dienas Vilniaus Universiteto Filosofijos fakultete aš atsitiktinai pasikalbėjau su antro kurso studente, mane paslaugiai nuvedusia į auditoriją, kurioje vyko viešas renginys. Jai pasigyriau, kad šiame universitete prieš 50 metų aš nebuvau svečias, kad mano dėstytojai – Juozas Balčikonis, Zigmas Zinkevičius, Vincas Urbutis, Vytautas Mažiulis, Meilė Lukšienė, Donatas Sauka, kad mano kurso draugai – Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas, Aldonas Pupkis, Romualdas Ozolas, Algimantas Bučys… Mergaitė rausdama atsiprašinėjo: nė apie vieną ji nėra nieko girdėjusi. Su kiekviena nauja pavarde ji vis kartojo: man labai gėda.
Gal gėda turėtų būti ne tik tai antrakursei, kuri po kelerių metų bus žymi filosofė? O kas, jeigu minėtas pavardes išgirstų naujasis Kultūros ministras? Ar jis irgi sakytų: man labai gėda? Vargu. Nes Kultūros ministrui reikia gerai mokėti ankgų kalbą ir būti tik geru vadybininku, apie kultūros reikalus privalo žinoti ministro pavaldiniai, įvairių sričių specialistai. Ar ne taip?
Gal gėda turėtų būti ir kalbininkams, kurių nepažįsta būsimoji filosofė? Kodėl jie tyli, kai išduodama lietuvių kalba – jų viso gyvenimo rūpestis? Negalėčiau priekaištauti gal tik prof. Vincui Urbučiui, kuris išleido labai aktualią knygelę “Lietuvių kalbos išdavystė”, tik bėda, kad ta knygelė vargu ar pasiekė tuos, kuriems ji labiausiai reikalinga – moksleivius, studentus. Ta studentė nėra nieko girdėjusi nei apie “Lietuvių kalbos išdavystę”, nei apie Lietuvių kalbos draugiją. Kelerius metus jau turime ir Lietuvių kalbos gynimo sąjungą. Bet kas iš to? Ką ji yra apgynusi? Apie jos veiklą nieko nesu girdėjęs.
Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2012.12.10
