Lietuva Nepriklausomybės šventę atšventė bažnyčiose. Aikštėse mitingavo suvarytieji ir kitataučiai…


Print

Buvo daug Vasario 16-ųjų, bet tik viena Lietuvos Nepriklausomybės šventė iki šiol labai ryški mano atminty – 1988-ųjų. Gal dėl to, kad  ji buvo pati juodžiausia, ir tokia paskutinė okupuotoje Lietuvoje.

Po ilgo gulėjimo ligoninėje dvidešimt dienų stuburo gydymą – plaukiodamas baseine, gulėdamas purvo voniose, mankštindamasis – užbaigiau Birštone.

Tomis dienomis – iki Vasario 16-osios ir po jos – iš toli,  beveik tik iš „Tiesos“, „Komjaunimo tiesos“ (nei radijo, nei televizoriaus neturėjau) sekiau valdžios pasirengimą sutriuškinti, pasmerkti galimą Nepriklausomybės minėjimą po to, kai JAV prezidentas Ronaldas Reiganas savo proklamacijoje mums ir pasauliui priminė – esame okupuoti.

Atrodė, kad valdžia iš baimės išprotėjo. O baimė, kaip žinome, blogas patarėjas. Buvo labai nyku Birštone, prisiskaičius šmeižiančių straipsnių, išprievartautų mitingų aprašymų.

Jono Basanavičiaus paminklas apstatytas gelžbetonio plokštėm – neprieisi, nepadėsi gėlių. Žmonės lindi mediniuose savo nameliuose, bijo net iš tolo prieiti prie Vasario 16-osios signataro (beje, naktį iš vasario 15-osios į 16-ąją kažkas vis dėlto nepabijojo padėti gėlių).

Užkopiau ant piliakalnio, prisiminiau Vytautą Didįjį, ir dar nykiau pasidarė. Jokios prošvaistės, jokios vilties ir nuojautos neturėjau, kad tais pačiais metais įvyks stebuklas.

O toliau apie tai, kaip tarybų valdžia propagavo ir provokavo Vasario 16-ąją, tegul pasakoja to meto mano kolega „Minties“ leidykloje Romualdas Ozolas. Kelios ištraukos iš jo knygos „Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai, arba 1987-1990 metų dienoraščių puslapiai“ .

Jau tada Romualdas Ozolas buvo toli nuėjęs kelyje į Kovo 11-ąją.

XXX

Romualdas OZOLAS 

1988 m.vasario15 d., pirmadienis, 7.09 val.

<…> Tikrai, padėtis apskritai liūdna. Gerai tik, kad šitos padėties nebereikia liaupsinti. Nors Lietuvoj stengiamasi atstatyti ir gyvenimo gyrimo toną. O kas dedasi su Vasario 16 – ir apsakyt sunku: Kiekvienam laikrašty kokie nors šmeižiantys straipsniai, mitingų aprašymai, per televiziją ir forumai, ir pokalbiai, ir kalbos (Astrauskas), ir filmai apie Svarinską, apie „revoliucionierius“ anų laikų ir pan. Tarp istorikų vis sukasi Eidintas. Net juokas: kažkoks teisininkas, berods, Paulauskas, sako: Vasario 16 deklaracija ne tokia jau neigiama, palyginant su gruodžio pareiškimu. „Ne tokia jau neigiama“! Taip viskas iš anksto suneigiaminta, kad apibrėžti įvykius reikia jau remiantis tuo! Ir kalba žmonės drebėdami ne tą pasakyt žodį. Šlykštu, gaila, kad taip turi viskas vykti, bet vyksta: Vasario 16 propaganda kolosalinė.

Aš visur tiesiai sakau, kad didžiausiu propagandistu tapo tarybų valdžia, o jeigu kas nutiks Vasario 16 – tai bus irgi jos išprovokuota. Reiganas paskelbė proklamaciją, kurią „atmetė“ mūsų „deputatai“, patys jos, kaip ir mes, irgi nematę. Juozaitis papasakojo, kad pas juos buvo susirinkimas Vasario 16 klausimu, tai jis perskaitė pranešimėlį su Kapsuko citatomis, pagal kurias dar gruodžio mėnesį jie negalvoję apie atskirą valstybę, bet draugas Stalinas įsakė ir jie padarė. Po to, sako, visi tuoj išsiskirstė. <…>

1988 m. vasario 16 d., antradienis, 7.53 val.

Gamybinis vakar užtruko beveik dvi valandas. Iš pradžių visi smagiai pasišnekėjo apie Vasario 16 įtampą, išsikrovė. Mat Maliukevičius pasakė, kad komitetas jį kviečia į posėdį internacionalizmo, o Juškys – kad demokratijos klausimais tą pačią dieną. Antanas pasakė: kad dabar viskas kartu – išeinu, pasižiūriu į vieną pusę – demokratija, į kitą – internacionalizmas, į trečią – tautų draugystė. Ant kiekvieno kampo. Visi taip ir išgriuvo iš kėdžių. Tik Paplauskienė stengėsi išlaikyt rimtą miną. <…>

Popiet Maliukevičius skubiai sukvietė biurą ir pranešė, kad radijo ir televizijos komitete buvo iškelta trispalvė vėliava. Iš vyrų tualeto lango nuleista ant virvės. Kabėjo neilgai, bet gal kas nufotografavo – galėjo būt susitarę. Ką daryt, kad pas mus neatsitiktų? Pradėjom šnekėtis, aš apkaltinau CK: jie viską išprovokavo. Maliukevičius pasakė, kad daug kas pyksta ant tų trijų rusų. Kurie sėdi ir reikalauja veiksmų. Mes pratęsėm kalbą, kad rusai nieko nepasimokys, kol neatsidurs mūsų vietoj.

O juk čia paskutinė galimybė – TSRS grius, jeigu nepersitvarkys. Paaiškinau, kad su TSRS išsemta nuo prancūzų utopistų einanti iliuzija, jog ekonomika gali būti valdoma proto – t.y. valstybės. Parodė: negali. Senieji laikai pasibaigė. Mes turim išeit į naują pasaulį, o jie bijo atsisakyt savo tvarkos. Turėsim ir respublikas pervest į ūkiskaitą, ir TSRS modelį pakeisti, ir kontaktus su užsieniu kitus turėti – viską. Estai jau bando, o juos smaugia. Mes dar tylim. Bet turėsim prieiti ir mes. Tik kaip paaiškinsim savo šiandienos nesąmones? Biuras tapo CK politikos pasmerkimu. <…>

1988 m. vasario 17 d., trečiadienis, 8.08 val.

Jeigu šnekėsim apibendrindami, galima pasakyti taip: karo stovio sąlygomis Lietuva savo Nepriklausomybės šventę atšventė bažnyčiose. Aikštėse mitingavo suvarytieji ir kitataučiai, gatvėse patruliavo milicija, draugovininkai ir kareiviai, o žmonės susibūrė į bažnyčias, meldėsi, giedojo Lietuvos himną, dainavo „Lietuva brangi“, paskui vaikštinėjo gatvėmis. Pilies ir Didžiojoje buvo nuolatinis judėjimas. Perėjau specialiai apie pusę septynių – patruliai sliūkina grupėm, vienas kailiniuotas policajus stovi prie Nepriklausomybės namo.

O Gedimino aikšte eina grupės žmonių su vaikais, šeimomis, nešdamiesi mažutes verbytes. Matyt, iš bažnyčios. Šventa Ona apsupta kordono, o žmonės vis tiek netelpa. Aikštėj iškratė moteris su pirkiniais, tos išsigandusios pradėjo verkti. Merginas su gėlių puokštėm iškratė. Martinaitienę kavos einančią irgi norėjo prie Mickevičiaus iškratyti – ta pareikalavo orderio kratai, paleido. Bogušio sūnus jaunimo teatran į politinę dieną atėjo su trispalve juostele atlape, davė keletą klausimų, po to ruseliai išsivedė. Šiluvoj Sakalauskas buvo bažnyčioj, ten buvo kviečiama melstis už tą, už aną (nelabai aiškūs šūkiai). O organizatoriai buvo sulaikyti inspekcijos – ratai netvarkingi, dokumentai ar dar kas. Į Vilnių įvažiuojančius kratė, ar neveža vėliavų. Žodžiu, pačią didžiausią antitarybinę akciją padarė tarybų valdžia. Ačiū jai už tai. Po viso šito gyventi kaip gyvenom nebebus galima. Dabar jau ir iš kultūros darbo pareikalauta politikos.

Mano vaiko vos nesulaikė, gerai, kad ėjo su motina: grupė milicininkų stovėjo prie durų, po to jie ėmė skusti nuo sienų visus Gedimino stulpus. Ir nuo mūsų sienos Juozaičio nupieštą. Padėkojau savo sūnui, kad susilaikė: mes atsiimsim už tai, ką jie dabar padarė, nesuskaičiuojamai.

Aš būsiu už tai, kad „Žinijos“ forumas būtų nutrauktas su viešu pareiškimu, kodėl taip daroma.

1988 m. vasario 18 d., ketvirtadienis, 8.20 val.

Viskas aprimę. Iki pietų rašiau tekstelį televizijai apie
„Raštijos paminklus“, pirmą įskaičiau, vakare parodė. Popiet Juškio pasiprašęs išėjau į parodos atidarymą, kad turėčiau progos dar pereiti Didžiąją gatvę. Policajus stovi tik prie Naručio, nors patruliai tai šen, tai ten dar vaikšto. Ką susitikau – Kunčių, Chadzevičių su Čižausku – visi pritarė, kad tarybų valdžia pati savo rankomis padarė negirdėtą antitarybinę akciją. Vakar gerai pastebėjęs laikrašty vienas Vakarų Vokietijos žurnalistas: diskusija mieste gerai jautėsi. O dabar jausis dar geriau. <…>

1988 m. vasario 21 d., sekmadienis, 10.21 val.

<…> Gal kad vakar buvo Šliogeris, pareiškęs turįs pasikalbėti, ir gal valandą pats šnekėjo apie Lietuvos įžeidimą, padarytą Vasario 16 proga, apie Gorbačiovo sunkumus ir kad jis vargu išsilaikys, o mums tada jau bus liūdna. Man tai be jokių kalbų, pasakė, nes esu linksniuojamas. Ar neruošiu kokios naujos bombos? Dabar ne, ber vasarai manau duoti gabalėlį apie Staliną – tas tai bus daiktas. Duok pažiūrėti jam, paprašė, pacenzūruosiąs. Neturiu ko baimintis, esu pagyvenęs, beveik viską sužinojęs, vaikai savarankiški, galiu priimti bet kokį likimą.

Beje, tolesnis brandos etapas būtinai reikalauja nukentėjusiųjų, ir jeigu vienas iš jų būsiu aš – ne tik neliūdėsiu, bet džiaugsiuos. Svarinskas teisingai sakė: taikos su valdžia būti negali. Bet tas karas – vėliau, dabar – bylojimas taip, kaip dar galim byloti: straipsniais, knygom. <…>

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: daktaro Jono Basanavičiaus paminklas Vilkaviškyje (skulptorius A.Žukauskas, architektas V.Balčiūnas) ir Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas.

2016.02.15; 06:58


Prisijunkite prie diskusijos