Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumas pradeda registruoti į užsiėmimus su delfinais. Neringos Girdvainienės nuotr.
Nuo pirmadienio Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo Delfinų terapijos centras pradeda registraciją į užsiėmimus su delfinais ateinantiems metams.
 
Spalio 28-oji – paskutinė diena, kada galios pašto spaudas siunčiant anketą registracijai. Vėliau išsiųsti dokumentai nebus priimami, atkreipia dėmesį Lietuvos jūrų muziejus.
 
Įrengus Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume Delfinų terapijos centrą, pirmoji registracija į terapinius užsiėmimus su delfinais buvo paskelbta 2014 metais. Tuomet naujojo centro paslaugomis galėjo pasinaudoti tik apie 50 šeimų, auginančių vaikus su negalia. Dabar Delfinų terapijos centras jau pasirengęs per metus priimti iki 200 vaikų ir suaugusių.
 
Delfinų terapijos skyriaus vedėja dr. Brigita Kreivinienė sako, kad suprantant tėvelių nerimą dėl ilgo laukimo buvo įdarbinta daugiau specialistų ir pakeista registracijos tvarka: dabar kasmet planuojama registruoti klientus ateinantiems metams.
 
Pasak Lietuvos jūrų muziejaus direktorės Olgos Žalienės, prieš penkiolika metų pradėta terapinė programa su delfinais buvo labiau orientuota į vaikus, tačiau šiandien vis dažniau kreipiasi ir suaugę, kuriuos kamuoja psichologinio pobūdžio problemos – chroninis pervargimas, depresyvumas, įvairios asmeninės problemos ir rūpesčiai. Todėl, kaip skelbiama Lietuvos jūrų muziejaus pranešime, kitais metais Delfinų terapijos centre bus atidaryta nauja sensorikos laboratorija, skirta suaugusiems, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų.
 
Dviejų savaičių terapinių užsiėmimų su delfinais programą sudaro: kliento poreikių analizė, individualus plano sudarymas, 10 užsiėmimų su delfinais vandenyje, 6 papildomo lavinimo programos, kurios parenkamos pagal poreikį (pvz., meninio ugdymo, judesio, sensorinės integracijos, socialinių įgūdžių mokymo ir pan.) ir specialistų konsultacijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.13; 05:52

Tolumoje – Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
Liepos 28 dieną sukanka 40 metų, kai Klaipėdoje, Kopgalyje, duris atvėrė Lietuvos jūrų muziejus. Muziejui pradžią davė dar 1971 metų Klaipėdos kraštotyros muziejuje Herkaus Manto gatvėje sukurta Jūrų skyriaus ekspozicija.
 
1972 metais prasidėjo Nerijos forto (Kopgalio tvirtovės) restauravimas (architektai – Petras Lapė ir Laima Šliogerienė), akvariumo statyba, buvo įrengti baseinai, ekspozicijų salės. Remontas užtruko iki 1979 metų.
 
 Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė sako, kad Lietuvos jūrų muziejų kūrė ypatingi žmonės ypatingoje vietoje.
 
„Čia, Kuršių nerijos smaigalyje, susitinka žemė, jūra, marios ir žmogus. Labai abejoju, ar be tuomečio Klaipėdos vadovo Alfonso Žalio, istoriko, muziejaus įkūrėjo ir ilgamečio jo direktoriaus Aloyzo Každailio, apskritai būtų atsiradęs ir išaugęs Lietuvos jūrų muziejus. Seno Prūsijos forto griuvėsiai virto Lietuvos perlu, kuriame klesti vandenų gyvybė ir sekamos istorijos apie tai, kaip žmogus gyvena prie jūros ir jūroje. Į muziejų traukia šimtai tūkstančių lankytojų iš Lietuvos ir užsienio“, – sakė O. Žalienė.
Kuršių marios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jūrų muziejus per 40 metų sulaukė apie 24 milijonus lankytojų. Tai rodo jo reikšmę ir Klaipėdos, ir Lietuvos ekonominiam gyvenimui. Šiandien šis muziejus – lankomiausias ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Vien pernai jame apsilankė beveik 800 tūkst. lankytojų.
 
„Jūrų muziejus augo kiekvienais metais: senajame Nerijos forte pradėjo nardyti Kaspijos eršketai, skleidėsi koralai, kalėdines giesmes giedojo pingvinai, išsirito pirmieji Kopgalio pingvinukai, poilsiautojų vasaros buvo neįsivaizduojamos be Šiaurės jūrų liūto Bocmano. Raudonskliautės požeminės parako saugyklos sekė jūrą Lietuvai atvėrusias istorijas, ant pylimų, buvusiose pabūklų aikštelėse, išsikerojo jūrų dugno arklai–inkarai, marių pakrantėje sužydėjo šimtmečio pradžios Etnografinė pajūrio žvejo sodyba, o į sausumą greta jos išplaukė senieji žvejybos laivai“, – pasakoja Jūsų muziejaus Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė.
 
Pasak jos, prieš ketvirtį amžiaus atkurtai valstybei žengiant pirmus žingsnius, muziejus lenkė laiką – drąsiai augo: buvo pastatyti delfinų namai ir juose apsigyveno Juodosios jūros afalinos.
 
„Delfinai moko mus pažinti ir pamilti vandenų pasaulį. Tik toks santykis žmogų daro jautriu ir globojančiu – ir Baltiją, ir viso pasaulio jūras“, – sako O. Žalienė.
 
Trisdešimt metų muziejus yra jauki ir svetinga priebėga pilkiesiems Baltijos jūrų ruoniukams. Išgydyta ir paleista atgal į jūrą apie 80 rastinukų. Dabar už delfinariumo jau kyla Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras, kuris po poros metų atvers duris, kaip ruonių ir kitų Baltijos jūros gyvūnų gydykla ir tyrimų centras.
 
„Tūkstantmečių sandūroje pokyčius išgyveno ir Jūrų muziejus: atsinaujinusi jūrų gamtos ekspozicija kvietė keliauti laiku ir pažinti gyvybės atsiradimo žemėje istoriją. Po kelerių metų muziejuje atsirado ir didžiausios bei keisčiausios tropinių jūrų žuvys – nors ir skulptūrinės, bet plėšrios ir pavojingos. Iškėlė bures ir pirmasis plaukiojantis eksponatas – kurėnas „SüD 1“. Jis ne tik tyrinėjo Kuršių marių žvejų paveldą, bet ir garbingai reprezentavo Lietuvą ir Klaipėdą tarptautiniuose jūriniuose renginiuose“, – pasakoja N. Puteikienė.
 
Pasak jos, kurėno ekspedicijos atgaivino ir senųjų laivų statybą Lietuvoje. Kurėnas įkvėpė ir unikalų projektą – Nacionalinę ekspediciją, senųjų laivų replikomis apiplaukusią visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. O muziejus tęsė laivybos istorijos tyrimus, buvo atidaryta ekspozicija apie burlaivių epochą Klaipėdoje.
Baltijos jūros gyventojas. Slaptai.lt nuotr.
 
Delfinariume jau kuris laikas veikia delfinų terapijos užsiėmimai, pažadinę viltį ne vienai šeimai, auginančiai vaikus su negalia. Gydymo tikslais delfinariume jau apsilankė apie tūkstantį šeimų. Daugeliui iš jų susitikimas su delfinais tapo nauju gyvenimo etapu. Delfinų terapijos centras vykdomi ambicingi tyrimai ir tarptautiniai projektai.
 
Ketvirtą dešimtį skaičiuojantis Lietuvos jūrų muziejus įžengė į atsinaujinimo kelią. Prieš penkerius metus buvo atlikta delfinariumo rekonstrukcija: pertvarkyta ne tik žiūrovų salė ir lankytojams skirta infrastruktūra, pagerintos gyvūnų gyvenimo sąlygos, bet ir pastatytas Delfinų terapijos centras, kuriam analogų iki šiol nėra visoje Europoje. O delfinai ir kaliforniniai jūrų liūtai dabar turi galimybę vasaras leisti naujoje Saulės įlankoje po atviru dangumi.  
       
„Didžiausias mūsų turtas – muziejaus darbuotojai. Dabar Lietuvos jūrų muziejuje dirba daugiau nei 150 aukščiausios kvalifikacijos savo srities profesionalų. Drąsiai galiu sakyti, kad jaučiamės, kaip viena šeima. Dalijamės ir džiaugsmais, palaikome vienas kitą ir tada, kai nesiseka“, – sako savo darbo metus kartu su muziejaus užgimimu skaičiuojanti muziejaus direktorė O. Žalienė.
 
Lietuvos jūrų muziejus yra Lietuvos muziejų asociacijos, Tarptautinės muziejų tarybos, Tarptautinės jūrų žinduolių gydytojų asociacijos, Tarptautinės jūrų žinduolių trenerių asociacijos, Europos akvariumų kuratorių sąjungos, Europos jūrų žinduolių globos asociacijos narys.
Lietuvos jūrų muziejus – vienas didžiausių Lietuvoje. Jo teritorija užima apie 13 hektarų plotą. Muziejaus rinkiniuose saugoma beveik 90 tūkstančių eksponatų.
Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
 
Tikrąją gimtadienio dieną – liepos 28-ąją rengiamas simbolinis muziejaus vartų atvėrimo renginys. O pačią šventę muziejininkai pažymės liepos 31-rugpjūčio 1 dienomis rengiamu tarptautiniu forumu „Mus jungia Baltija“.
 
Tai – muziejų profesionalų renginys, kuriame pranešėjai iš Prancūzijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, Norvegijos ir Lietuvos leis pajusti Europos muziejų gyvenimo pulsą, padiskutuoti aktualiais klausimais, aptarti ES šalių ir Lietuvos muziejų bei gamtos centrų vystymosi tendencijas, apžvelgti muziejinių tradicijų kaitą bei perspektyvas, pasidalinti inovatyvios muziejų veiklos pavyzdžiais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.27; 06:37

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Žiema be sniego. Kol rašau šias eilutes, už lango silpnai lynoja, nuo pajuodusių medžio šakų išretintais intervalais kapsi ant pažliugusios žemės. Keista žiemiška drėgmė, pažemėjęs pilkšvas dangus. Drėgmė tvyro ore, kaupiasi ant stiklų ir, regis, prasisunkia į kompiuterio šerdį. Išgaunamos klaviatūros baksnojimu raidės lengvai tyvuliuoja ant virtualaus popieriaus lapo, daiktų kontūrai prietamsiame kambarėlyje truputėlį  praskysta ir liejasi.

Tokią dieną sunku prabust iki galo, kažkas panašaus į sapną dar ilgai stovi už nugaros. Beveik neišaušta, dienos slenka virtine dar tamsesnės nei įprasta šiuo metu, nes šviesos neatmuša, kaip turėtų būti, joks sniegas. Tai išties metas, kai viskas rūdija pagreitintu ritmu, net gražiausių dienų atminimai. O girdžiu dar sakant, jog nepasnigs iki pat Kalėdų. 

Iš serijos – lietuviška žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokią postmodernistinę žiemą Kalėdų senelis su įprasta šiam personažui sunkiasvore apranga atrodo labai keistai. Pirmasis iš jų jau atskrido lėktuvu ir iškilmingai buvo sutiktas aerouoste. Ta proga nepasnigo. Kita vertus, greitai į pašales pabirs visa Kalėdų senelių gausinga gentis. Nekalbėsiu niekų dabar apie elnius ir roges, nepadoru iki tokio lygio įsijausti besniegę žiemą. O vis tik, sakykit, ką norit, tačiau įtartinas, žadinantis neaiškų nerimą, užkrečiantis pavojaus nuotaikomis yra toks nešantis dovanas kailiniuotas senelis, kurį žiemą sutinki besiiriantį per lietų su atkištu skėčiu. Labai primena persirengusį teroristą. Tačiau gali būti ir taip, kad šitaip užsimaskavę priklijuojama senelio barzda po Lietuvą bastosi jaunieji partijų vadai, vengdami parodyti tautai savo infantiliškus veidus.

Tikra lietuviška žiema. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Į šią temą atsišaukia, iš atminties išplaukia štai tokia Jurgio Kunčino eilėraščio strofa (pacituosiu išties iš atminties, taigi apytikriai, nes po ranka neradau, kažkur užsimetė reikalinga citavimui knyga): Malūnų gatvė be malūnų,/Mėnulio gatvė be mėnulio,/o filosofija be Kanto,/ir pasakos be brolių Grimų… Į atmintį ši eilutė įstrigo kaip, man taip atrodo, viena iš labiausiai tikslių sovietijos charakteristikų. Šis eilėraštis buvo parašytas brežnevinėje epochoje ir paprastais žodžiais, aiškiais palyginimais, taigi labai taupiai pažymi, jog tais liūdnai šlovingais laikais už gražiausių įvardijimų neretai slypėjo tik kokti tuštuma, kai pavadinimai maskuodavo esmės trūkumą, kitaip tariant, esmiškai falsifikuodavo reiškinius. Taigi kalbame čia ne apie kažkokio komponento ar ingrediento trūkumą (ne ta maniera, kai sakoma: trūksta truputėlio druskos ar pipirų į sriubą), bet apie esmės, pagrindo, substancijos trūkumą, kalbame apie tą atvejį, kai trūksta tikro, tapatumą kuriančio apsisprendimo.

Kita vertus, bijau apsirikti, nesu iki galo tikras, gali būti, jog man tik prisisapnavo tamsią dieną, tačiau vis tik kažkur giliai užstrigęs išlieka įsitikinimas, jog Kunčinas arba kažkas už jį pratęsė šį eilėraštį į mūsų laikus, užbaigdamas jį taip: o lietuviškoji socialdemokratija be progresinių mokesčių idėjos, konservatoriai be atominės elektrinės Lietuvoje (bet su Astravo AE savo liūdnai šlovei ir rusiškos elektros prekybos konservatoriškos prigimties tarpininkų garbei – jie visados kažką turi mainais), Lianos Ruokytės – Jonsson Kultūros ministerija be mažiausio trupinėlio kultūros, valstiečiai be žemės (bet su R. Karbauskiu priešakyje), laisva Lietuva be  Vyčio paminklo  Lukiškių aikštėje…  Iš tiesų, Lietuva be Vyčio yra kaip žiema be sniego arba, jeigu norite, kaip monotoniška vasara be spalvų.

Ažuolas žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Žiema be sniego šiauriniame krašte praneša apie visuotinio atšilimo sukeltus katastrofinius pokyčius Žemės planetoje. Žiema be sniego – tai gamta be miego, niekados nepailsinti gamta. Pernelyg atvira, negalinti kurti, tačiau negalinti ir pailsėti. Nemigos iškankinta gamta. Gamta kaip haliucinacijos ir anomalijos, prasidėjus masiniam biologinių rūšių nunykimui, tačiau gausėjant ligų sukėlėjams ir pernešėjams! Kaip atrodo, įžengėme į tą etapą, kai įvykę pokyčiai – neatšaukiami, lieka tik viena galimybė – stengtis, kiek įmanoma, lėtinti apsukas, amortizuoti pagreičius, užtęsiant akistatą.

Kita vertus, kiekvienas apčiuopiamai gali dalyvauti katastrofos įgyvendinime, tiesiogiai už lango stebėdamas savo veiklos rezultatus. Dėl to kai kur išauga savotiškas linksmumas, puoselėjamas specifinės pakraipos aplombas. Štai verslą aptarnaujantys propagandistai, garsūs ideologai tikina, jog panikuojama be pagrindo, esą pesimistinės ekspertų išvados dėl globalinio atšilimo padarinių yra gerai organizuotas sąmokslas prieš verslo sėkmę.

Tikėtina, jog amžiaus pabaigoje, kai dėl šiltnamio efekto stiprėjimo vandens lygis jūrose pakils 50 cm. (ar net dar labiau), Kalėdų senelis į svečius pas aukštumų žmones jau vyks pasikinkęs linksmus delfinus į vandens slides.

2017.12.14; 05:30

mafia-woman

Lietuvos ekonominės realijos išlieka prieštaringos. Pastebimi kai kurių verslo šakų – medienos apdirbimo pramonės, grūdų verslo įmonių pažangos ženklai. Garsios grūdų verslo įmonės „Linas Agro Group“ apyvarta išaugo 23 procentais. O kai kurios įmonės bankrutuoja. Šiais metais pastebima dar viena nauja ekonominė tendencija – į Lietuvos rinką veržiasi kinai. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir net keliuose mažesniuose miestuose jie aktyviai superka nekilnojamąjį turtą.

Žiniasklaidos dėmesio centre vėl atsidūrė Seimo narys Remigijus Ačas. Jis įtariamas supainiojęs viešuosius ir privačius interesus. R.Ačas visus metus iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų Raseiniuose nuomojasi biurą už astronominę kainą. Biuro nuoma kainuoja kelis kartus daugiau nei Vilniuje, o šios patalpos nuomojamos iš artimo giminaičio – žmonos sesers vyro.

Continue reading „Jei turi KGB – FSB struktūrų paramą ir užtarimą…“