Duonos šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per pastaruosius metus 13 proc. padaugėjo gyventojų, patenkintų tuo, kaip reikalai klostosi Lietuvoje. Atitinkamai per metus sumažėjo gyventojų, nusivylusių demokratijos veikimu šalyje. Demokratija nepatenkintų žmonių sumažėjo 6 procentais.
Vasario mėnesį keturi iš dešimties (47 proc.) apklaustų suaugusių šalies gyventojų atsakė, kad pastaruoju metu reikalai Lietuvoje, jų nuomone, krypsta į gerąją pusę. Visgi pusė (51 proc.) respondentų gerėjančio gyvenimo sako nejaučią ir maną, kad reikalai šalyje blogėja.
Atliktų apklausų duomenimis, gyventojų dalis, kuri mano, kad reikalai šalyje klostosi tinkama linkme, nuosekliai daugėja.
Vasario mėnesį atliktos apklausos rodo, kad, lyginant su respondentų atsakymais prieš metus (2018 metų vasarį), nepatenkintų demokratijos veikimu sumažėjo 6 procentiniais punktais. Prieš metus tik 37 proc. manė, kad reikalai šalyje gerėjo, ir 55 proc. – kad blogėjo.
Kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa, vasario pradžioje mažiau nei pusė (49 proc.) apklaustų šalies gyventojų buvo nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija.
Dažniau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti vyrai, vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantys kaime, respondentai su viduriniu ar profesiniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (iki 700 eurų), vadovai, darbininkai ir ūkininkai bei bedarbiai ir namų šeimininkės, rusų ir lenkų tautybių gyventojai, kairiųjų pažiūrų respondentai.
Kad šalyje reikalai krypsta į gerąją pusę, dažniau patenkinti 30-49 metų žmonės (57 proc.), didmiesčių gyventojai (54 proc.), respondentai su aukštuoju išsilavinimu (58 proc.), besimokantis jaunimas (59 proc.) bei specialistai ir tarnautojai (53 proc.), dešiniųjų pažiūrų respondentai (58 proc.).
Rezistentas J. A. Antanaitis. Broniaus Talaikio nuotr.
Amžinybėn iškeliavo (rugsėjo 7) Jonas Algirdas Antanaitis, inžinierius-statybininkas, ištvermingas rezistentas, tautos ir valstybės rūpesčiams didžiai pasišventusi asmenybė.
Pažinojau jį asmeniškai beveik 30 metų. Buvo mano tėvo bendrabylis „ateitininkų“ byloje, kai akademinis jaunimas pogrindžio sąlygomis bandė atkūrinėti okupacijų sugriautą studentų ateitininkų sąjungą ir bolševikinėje priespaudoje vadovautis nacių prievartos nedalioje išbandytais konspiracijos metodais.
Greitai paaiškėjo, kad tie metodai visiškai netiko sovietų okuopacijos sąlygomis, nors buvo gana efektyvūs rezistencijoje prieš nacius. Bolševikai, naudodami nežabotą prievartą ir terorą, per labai trumpą laiką sugebėjo sukurti nepaprastai tankų šnipų, provokatorių ir informatorių tinklą, infiltruoti ne tik jų kontroliuojamas valstybines įstaigas bei įmones, bet prasiskverbti ir į pogrindyje veikusius bolševikinės ideologijos sklaidai nepalankius pasaulėžiūrinius samburius, net rezistencines kovos organizacijas.
„Negalėjau likti pasyvus stebėtojas prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, nes Lietuva ją sutiko be politinės vadovybės, – viename interviu kalbėjo man J. A. Antanaitis, pokario laikais jaunas ir perspektyvus specialistas, Kauno universiteto dėstytojas (http://www.propatria.lt/2018/09/jonas-algirdas-antanaitis-skleisti.html). – Tiesa, jauni karininkai organizavo partizanus – Lietuvos laisvės armiją. Tai buvo kovinė, bet ne politinė organizacija. Reikėjo politinės organizacijos, kuri orientuotų Lietuvos žmonių elgseną.“
Deja, jau 1945 m. balandy tie jauni idealistai buvo išaiškinti ir pradėti suiminėti. Gegužės pabaigoje buvo areštuotas ir Antanaitis. Nuteistas ir išsiųsdintas į Komiją kirsti miško.
Nuo mirties išgelbėjo profesinės kvalifikacijos. Išsekęs ir sunkiai sergantis, buvo įdarbintas Šiaurės geležinkelio projektavimo kontoroje. Vėliau – išgabentas į Vorkutos ypatingojo režimo lagerį, kur buvo naudojamas „Vorkutugol“ projektavimo darbuose. Į Lietuvą leista jam sugrįžti 1956 m. pabaigoje.
Priminsiu, kad J. A. Antanaitis beveik dvejus metus (1995-1996) buvo LR Seimo narys. Balotiravosi kaip nuosaikus krikščionis demokratas bendrame sąraše su atsikuriančiais socialdemokratais. Juos jungė bendra programa „Į pilnutinę demokratiją“, kuri iškilių Lietuvos mąstytojų, veikusių Lietuvių fronto bičiulių vardu išeivijoje, 1955 m. buvo paskelbta Jungtinėse Amerikos Valstijose.
J. A. Antanaitis. 1955 metai
Išsyk po išrinkimo į Seimą viename interviu apie savo politinę platformą Antanaitis kalbėjo: „Aš dalyvavau vokiečių okupacijos metu Lietuvių fronto veikloje pogrindyje. Lietuvių fronto bičiuliai jau išeivijoje yra parengę tokią programą, kuri vadinasi „Į pilnutinę demokratiją“. Lygiai prieš 40 metų ši programa yra išvydusi dienos šviesą. Ten tiek daug idėjų yra, kad jomis tik reikia pasinaudoti, nuodugniai išstudijuoti ir galima rasti medžiagos daugelio partijų programai. „Į pilnutinę demokratiją“ yra skėtis politinėms srovėms nuo nuosaikių dešiniųjų iki nuosaikių kairiųjų. Tai būtų centristinė programa, dėl to, kad ji iškelia socialinės rinkos ekonomikos svarbą. Socialinės rinkos ekonomikos esmė yra ta, kad ji teikia pirmenybę darbui, bet ne kapitalui.“
Paklaustas ar tos programos tezės, tam tikri postulatai buvo įtraukti į Seimo rinkimų socialdemokratų partijos programą, Antanaitis atsakė: „Taip, Seimo socialdemokratų programa ir vadinosi „Į pilnutinę demokratiją“. Tai buvo pati išsamiausia programa iš visų politinių partijų, kurios dalyvavo Seimo rinkimuose. Tačiau rinkėjai tada mažai kreipė dėmesio į programas, o balsavo prieš tuos, kurie nesugebėjo įvykdyti ekonomikos reformų.“
Ir čia pat pridūrė: „Seime mažai kas apie tai kalba ir galvoja. Vakar klausiau akademiko Vilko pasisakymo ta proga, kai jis buvo paskirtas Privatizavimo komisijos pirmininku. Tai jis kalbėjo, kad Lietuvoje privatizavimo lygis yra pasiektas pats aukščiausias iš visų buvusių socialistinio bloko šalių. Bet ar privatizavimas yra tikslas? Reikia surasti prioritetus. Koks svarbiausias tikslas? Svarbiausias tikslas yra žmonių socialiniai reikalai. Bet Lietuvos socialiniai reikalai yra patys prasčiausi. Lietuvos ekonomika iš visų to bloko šalių yra giliausioje duobėje. Jeigu Lenkijoje, Čekijoje ar Vengrijoje reformų metu smuko bendras vidaus produktas apie 20%, tai Lietuvoje jis smuko 60 %, Latvijoje – apie 50, Estijoje mažiau. Taip, kad tos klaidos, kurios buvo daromos vykdant ekonomikos reformą, Lietuvoje buvo pačios didžiausios.“
Seime ir prieš ketvirtį amžiaus, ir dabar nelabai buvo ir yra kam „apie tai kalbėti ir galvoti“. Akademiko Vilko „džiaugsmo“ priežasties – „aukščiausio privatizavimo lygio iš visų socialistinio bloko šalių“ – pasekmės šiandien jau akiviazdžios net bankininkams ir Tarptautiniam valiutos fondui, raginantiems Lietuvos politinę valdžią susirūpinti socialine atskirtimi: milijono gyventojų netekusi ir sparčiausiai Europos Sąjungoje nykstanti populiacija; ties skurdo riba gyvenančiųjų dalis – viena didžiausių Europoje; analogų beveik neturintis visuomenės nusivylimas bei nepasitikėjimas politinėmis institucijomis.
Dar daugiau. Socialdemokratų partijos, išdavusios socialinį reikalą ir nuėjusios tarnauti kapitalui, politinė katastrofa ir ideologinė degradacija. Krikščionių demokratų partijos, apleidusios tradicinį krikščioniškąjį socialinį mokymą ir susiliejusios su stambųjį kapitalą aptarnaujančia politine jėga, visiškas išnykimas iš politinės arenos.
Nieko nustabaus, kad visuomenės nusivylimas – didelis. Kadangi praktiškai nėra politinių jėgų, ginančių darbą ir socialiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius, kurių Lietuvoje, įvykdžius privatizacijų tuo būdu, kuriuo ji buvo įvykdyta, – didžioji dauguma.
Laikraščio korespondento klausiamas kodėl taip nutiko, kur buvo padarytos klaidos, J. A. Antanaitis jau 2013 m. kalbėjo, kad Lietuvos „reformatoriai“„apie 70 proc. valstybinio turto, kuris niekada neturėjo jokių savininkų, išdalijo už investicinius čekius. Iš esmės tai tapo „džiunglių ekonomika“. Prigijęs terminas „prichvatizacija“ bene tiksliausiai nusako šios „reformos“ esmę – juk turtą vėl susigrobė senoji nomenklatūra. Niekas apie tai nekalba, bet ūkio griūtis tuo metu buvo katastrofiška: dar iki įvedant litą 1993 m. pabaigoje Lietuvos BVP sumažėjo 45 proc. Vokietijoje taip buvo tik po karo…“
Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava ir Seimo narys Jonas Algirdas Antanaitis. 1996 m.
O priežastis, anot Antanaičio, „labai paprasta ir žemiška: Lietuvos politikų sąmonę ir sąžinę buvo užgožusi griovimo ir „prichvatizavimo“ aistra. Gobšumo apakintų politikų sukurpta „ekonomikos reforma“ ne tik sugriovė šalies ūkį, bet ir klaikiai supriešino visą tautą. Padariniai labai ryškūs ir šiandien: socialiniame sektoriuje – didžiulė nelygybė, ekonominiame – gamybinio potencialo iššvaistymas, gyvenama tik iš „lėšų įsisavinimo“, dirbti niekas nenori, kultūros srityje – pseudokultūros antplūdis, kai atvirai dergiamasi, tyčiojamasi iš visų bendražmogiškų vertybių ir vadinama tai „menu“, politiniu lygmeniu matomas visiškas nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir pačia valstybe. Valstybės pamatai buvo agresyviai dedami iš nuvalkiotų liberalizmo tauškalų ir bolševikinės praeities. Tos dvi ideologijos puikiausiai dera, ypač skirstant ES fondus, kurie seniai tapo daugelio pasipelnymo šaltiniu, nesukuriant jokios pridėtinės vertės.“
J. A. Antanaitis kritiškai vertino mūsų politinių jėgų lauką, nes partijos, jo nuomone, stokoja politinio ir idėjinio integralumo, įsipareigojusios ne rinkėjams, bet finansiniams šaltiniams. Jų lyderių žodžiai rinkėjams mažai reikšmingi, nes tai, kas kabama prieš rinkimus, jiems pasibaigus – nebegalioja.
Politinė skirtis tarp karės ir dešinės – susiniveliavusi, neaiški. O pagrindiniai principai, pasak Antanaičio, tėra du: „tie, kurie atstovauja darbdavių, turinčiųjų kapitalą, interesams, yra dešinieji; o tie, kurie atstovauja darbininkų, turinčių tiktai savo raumenis ir darbo jėgą, tai yra kairieji. Tai vienas principas. Kitas principas – tie, kurie siekia didesnės ekonomikos kontrolės iš vyriausybės, iš valdžios pusės, būtų kairieji, o kurie galvoja, kad turi būti kuo didesnė laisvė, kuo mažesnė kontrolė, – tai būtų dešinieji.“
Tuo metu Lietuvoje vyraujantis skirstymas „pagal ideologiją“, Antanaičio nuomone, yra „pasenęs ir neveiksmingas“. Todėl krikščionys demokratai, kurie religiją traktuoja palankiai, Lietuvoje laikomi dešiniaisiais, o tie, kurie nevertina religijos arba priešiškai jai nusistatę, – kairiaisiais. „Toks skirstymas visuomenės interesų sferoje nėra sėkmingas. Lietuvos demokratija Seimų laikais dėl tokio skirstymo daug nukentėjo“, – tvirtino J. A. Antanaitis.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Jo nuomone, iš centristinių partijų efektyviausia galėtų būti krikščionių demokratų partija, turinti tarptautiniu mastu patikrintą, tvirtai argumentuotą ir idėjiškai nelygstamai motyvuotą socialinį mokymą. Socialinio teisingumo Lietuvai dabar labai reikia. Tik drąsios socialinės idėjos galėtų sugrąžinti žmonių pasitikėjimą ateitimi, teisingumu ir pačia valstybe.
Studentų laikraščio paklaustas apie Lietuvos politinės sistemos neveiksmingumo priežastis, J. A. Antanaitis dar 1995 m. sakė, kad „svarbiausia iš jų ta, Sąjūdis neturėjo šiuolaikiškos valstybės kūrimo programos. <…> Valstybės kūrimo klaidų pasekmes jaučiame ir šiandien: daugeliui piliečių Lietuvos valstybė nebėra vertybė, katastrofiškai išaugusi emigracija, valstybės valdžia tarnauja klanams.“
Į klausimą, ar yra išeitis iš šios padėties, jis atsakė: „Taip, yra. Išsimokslinęs jaunimas turi imti valstybės tvarkymo iniciatyvą į savo rankas. Panašiai kaip mes, kai tarpukario politikų Lietuva buvo išduota okupantams, ėmėmės iniciatyvos rengti Sukilimą. Šį kartą sukilimas turi būti rengiamas prieš savanaudiškumą ir nemokšiškumą. Todėl suprantama, sukilimo rengėjai turi būti ne tik išsimokslinę, bet ir vadovautis aukštais idealais. O tai pasiekiama per studijas ir visuomeninę veiklą.“
Pagal šią istoriją kada nors bus sukurptas kino filmas, tačiau vieno seno rusiško filmo pavadinimas peršasi jau dabar savaime kaip pasiūlantis konceptualią užuominą. Kol kas mus domina tik pavadinimas, visiškai nesiruošiant populiarinti sovietinio kino. Galimas daiktas, iš to filmo ir liko tik pavadinimas „Tarnavo du draugai“, nes mačiusio šią kino juostą žmogaus nėra tekę sutikti, net ilgą laiką skelbus užklausas spaudoje.
O šitoks jau štampu tapęs situacijos nusakymas per kino filmo pavadinimą, norime to, ar nenorime, tinka kaip niekur kitur mūsų istorijos herojams, t. y. Vilniaus prestižinio universiteto labai madingo Tarptautinių santykių ir politologijos mokslų instituto profesoriams Alvydui Jokubauskui ir Vytautui Radvilavičiui, kurie papildydavo vienas kitą kaip savotiškas kontrapunktas.
Klausiate – kam jie tarnavo? Kaip mano kartos žmonės dar atsimena, sovietmečiu tarnyba buvo vadinamas karinės prievolės atlikimas, atbuvimas rekrūtuose. Tačiau apie mūsų herojus galima drąsiai sakyti, kad jie tarnavo studentams, tiesai, Tėvynei. Norėjosi, pratęsiant reikšmingų dalykų išvardijimą, sakyti, kad jie tarnavo ir demokratijai, bet čia privalome stabtelėti. A.Jokubauskas, kaip ir V.Radvilavičius mėgdavo papozuoti, dažnai užuominomis, o retkarčiais ir atviru tekstu leisdami žiūrovams, klausytojams, skaitytojams suprasti, kad jie pirmiausiai galvoja apie tokius dalykus, kurie yra aukščiau už demokratiją.
Kokie tai dalykai – šį klausimą visados dengė lengva paslapties miglelė, kartas nuo karto papučiama iš naujo (jeigu laužas yra pakurstomas, migla turėtų būti kartas nuo karto paputinėjama, kad visiškai neišnyktų). Tarkime, vienam tokiu aukščiausiuoju dalyku, savo begaliniu reikšmingumu pranokstančiu visokias demokratijas, buvo tauta, jos mobilizacinė būsena, kitas lengvą alergiją demokratinei visuomenės tvarkai tikriausiai demonstravo ne tiek dėl idėjinių sumetimų, kiek vedamas profesoriškos fanaberijos, įpareigojančios daugumos valdžią traktuoti skeptiškai. Filosofas apkritai gali prarasti savo gerą vardą, jeigu imtų ir nusilenktų demokratijai kaip tokiai, visiems dar prisimenant, ką apie demokratiją kalbėjo, kaip ją vertino Sokratas. Žinia, Sokrato priesakų neišduos nė vienas save gerbiantis filosofijos profesorius. Kaip atrodo, filosofijos profesoriui prie veido labiausiai tinka monarchijos pašlovinimas, nes minties aristokratas filosofas bjaurisi minios refleksais ir, kaip jau buvo sakyta, jaučia didesnę ar mažesnę panieką demokratijai kaip kvailių valdžiai. Be to, laikui bėgant be didesnių sukrėtimų, dienoms vienodai sekant viena paskui kitą, demokratija ima ir atsibosta, taigi filosofai palieka demokratiją kaip įkyrėjusią žmoną, pasirinkdami nuotykių kelią, ieškodami tokių idėjų, kurios paspartintų kraujo cirkuliaciją.
A.Jokubauskas ir V.Radvilavičius buvo instituto veidai, nors toks pasakymas nereiškia, kad minimas institutas buvo dviveidis. Juos studentai mylėjo beveik vienodai, balsavime dėl geriausiojo instituto dėstytojo pasisakydami tai už vieną, tai už kitą paeiliui, – joks trečias čia neturėjo nė menkiausiosios galimybės įsiterpti.
Visa, ką kalbėjo, darė, kaip bendravo mūsų minimi profesoriai – buvo aukščiausiosios prabos veiksmai, visados šiek tiek, mažiausiai bent per rūkomojo popieriaus storį, pranokstantys profesoriškos veiklos ir gyvenimo kanoną, iš anksčiau žinomus geriausiuosius pavyzdžius. Nuo jų povyzų tiesiog spinduliavo kokybė, gyvenimas buvo užrašomas pilnatvės šriftu. A.Jokubauska ir V.Radvilavičius buvo savotiška kokybės instancija dar ir kaip atsvara bandymams institute vis didesnį dėmesį skirti madingiems tuščiažiedžiams niekučiams, tokiems kaip Feminizmo teorija ir panašus mėšlas (geriau pagalvojęs supranti, kad tų naujų disciplinų pavadinti mėšlu neturime jokios teisės jau vien dėlto, kad naujieji diskursai, kaip dažytos plastmasės gaminiai, neturi jokio kvapo, yra beskoniai, bekvapiai, bereikšmiai). Kokybiškiausi dalykai, kaip visi gerai žinome, paprastai būna įpakuoti retro stiliumi… Todėl suprantama, kad minimi profesoriai, kaip ir dera įstabiems protams, buvo truputėlį senamadiški, skoningai įstrigę laike.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
Įdomiausiai tai, kad tą metafizinį profesorių senamadiškumą buvo galima įžvelgti ir fiziškai, – jį būtų buvę galima net pasverti, – įsižiūrėjus ryškėjant faktui, kad profesoriai Vytautas ir Alvydas savo gyvenamoje aplinkoje palieka nepalyginamai didesnį nei paprastieji žmonės dulkių pėdsaką. Apie tai geriausiai žinojo valytojos, užvis ilgiausiai užtrunkančios kopiant mūsų profesorių kabinetus, jau ne valančios, o atkasinėjančios ten baldų paviršius nuo storo dulkių sluoksnio. Jeigu kuris iš jų skaitydavo knygą bibliotekoje, nesunku buvo pastebėti – po valandos kitos ant profesoriaus stalo gulintis leidinys visiškai supanašėdavo su dulkių prisigėrusiais senaisiais foliantais, o netoli sėdinčių žmonių plaučiai pradėdavo kunkuliuoti nuo išmintingų dulkių. Pabandykime įsivaizduoti, kad toks profesorius tauriai palinksta ne ties atverstos knygos, primargintos tipografiniais ženklais, jau kažkuo panašiais į dulkes, puslapiu, o ties tuščiu, baltu popieriaus lapu. Tokiu atveju dulkių kaupimosi procesas čia būtų pastebimas dar aiškiau, po valandėlės kitos jau reikėtų imti į rankas šepetėlį ir, jeigu norėtumei vėl prasibrauti iki tuščio popieriaus lapo ekrano, sustumti dulkes į reljefišką kauburėlį lapo pakraštyje, – paprasto papūtimo, pakeliant dulkes į viršų, čia neužtektų. Kas be ko, suintensyvėjęs aplinkos apdulkinimas visur, kur tik įžengdavo minėti profesoriai, ne kiekvienam krito į akį taip aiškiai, kaip čia aprašoma, nes laikas daug ką paslepia, ištęsdamas ir padalindamas procesus. Tačiau ši aplinkybė paaiškėtų iškart, jeigu filmavimo kamerų, stebinčių profesorių gyvenimą dieną naktį, atmintyje sukauptos juostos būtų paleistos pagreitintų kadrų ritmu.
Antra (2)
Užstrigimai laike tai pat būna labai įvairūs, skirtingų rūšių ir porūšių, užstrigimas užstrigimui nelygus. Turėkime galvoje, kad ne visados tai yra liūdni gyvenimo pavyzdžiai, iš tiesų būna ir taip, kad toks užstrigimas tampa atsparos tašku valios akumuliacijai. Liūdniausią atvejį, kaip atrodo, tipizuoja Zygmuntas Froidas, numatęs kūdikio raidos stadijas ir aprašęs situaciją, kai žmogiškoji būtybė užstringa kūdikėlio, besidominčio savo ekskrementais, stadijoje. Tokį žmogiškos dramos atvejį Z. Froidas vadina analinio charakterio žmogumi, pastebėdamas, kad šį tipažą, užstigusį ne pačioje kvapniausioje infantilizmo būsenoje, suaugusių žmonių pasaulyje atpažinsime iš anojo keliaklupsčiavimo prieš auksą, užsiangažavimą turtų kaupimui. Prisirišimas prie aukso nurodo į dar labiau pirmapradį žmogaus prisirišimą prie fekalijų, auksas yra tik šūdo simbolis, ar taip supratome F.Froidą? Čia dar atkreipiamas dėmesys, kad pamišusi dėl turtų analinio charakterio žmogiška būtybė, kaip taisyklė, yra nepaprastai atkakli, tvarkinga, pedantiška, maniakiškai sureikšminanti formalizacijos procedūras persona.
Diametraliai priešingą užstrigimo laike pavyzdį mums teikia V.Radvilavičius, tarsi užstrigęs savo jaunystės romantiškame laikotarpyje, geriausiuose savo metuose, aukščiausiame dvasios pakilimo taške, jokiu pretekstu nesiruošiantis nulipti nuo iškovotos viršūnės. Kartais tai panašėdavo į atsisakymą nulipti nuo scenos. Savo brandžiosios jaunystės laikais V.Radvilavičius buvo vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, aktyvus to meto išsivadavimo kovų dalyvis. Neabejotina, tai buvo herojiniai laikai. Kelią abejones tik tai, ar tokią herojinių laikų dvasią įmanomą perkelti į mūsų laikų vartotojišką visuomenę. Kažkas yra pastebėjęs, kad neva dedamos pastangos atkurti kažką panašaus į Sąjūdį mūsų laikais primena bandymus uždegti laužą šlapiais degtukais, priešingai nei tada, kai mažiausia kibirkštėlė galėjo sukelti didžiulį gaisrą, nes mūsų sielos buvo perdžiūvusios, įkrautos tarsi sprogimo dagtis. Tačiau tokie blaivūs perspėjimai nedarė jokio įspūdžio V.Radvilavičiui, kuris vėl ir vėl bandė išjudinti visuomenę sąjūdietiška ideokratine maniera, pasitikėdamas savo kovos refleksais, susiformavusiais nepakartojamais herojiniais laikais. V.Radvilavičiaus netrikdė net Herakleito fontanu ištryškusi išmintis, kad į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma. Žinoma, iš Sąjūdžio kilo ta upė, tačiau dabar čia jau plaukioja garlaiviai, bangas skrodžia kariniai kateriai, upe keliauja kontrabandos vilkstinės, kartas nuo kartos ten nelegaliai dar nuleidžiama didesnė ar mažesnė porcija kanalizacijos, – upė ta pati, bet vandenys jau kiti. Ar išmatuosime tos upės gylį braidydami, pasikaišę skvernus ir pasiraitoję kelnes?
Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)
Sąjūdis be visa ko kito buvo nuostabus galios žaidimas, įgalinantis žmogaus biografiją paversti epu, leidęs trumpiausiu keliu duonos valgytojui patekti į legendą. Tačiau net ir legendiniai kovotojai anksčiau ar vėliau pavargsta, išsikvepia, nusėda. Vėl čia išsiskiria V. Radvilavičius, Sąjūdžio „apsėstasis“, kurį muziejinė judėjimo šlovė vis dar neleido pasisotinti, užsiganėdinti, pasitenkinti. Neherojiniais laikais ypač prasikiša tokių žmonių neistoriškumas, jis lieka užstrigę legendoje kaip savotiškas praėjusių laikų inkliuzas.
Minint Lietuvos Sąjūdžio užgimimo 30-metį (Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsisteigė 1988 m. birželio 3 d.) vienas V.Radvilavičiaus jaunystės laikų pažįstamas parašė jam laišką-pasveikinimą eiliuota forma:
pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm
žiūrėti į priekį buvo truputį keista
ten tolyje nyko didžiulis laivas
į vandenį rodos ką tik nuleistas
koks amžius buvo užtrukęs? – sunku atspėti
kokioje erdvėje dar buvom užkliuvę? –
padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti
pasirodo dūko nenuskendusios žuvys
per visą kraštą drugelis nurištas leidos
naujom spalvom suformavęs krašto peizažą
tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą
jau nepažinom be ašarų iš raukšlėtojo veido
Eilės buvo šiaip sau, be didesnių pretenzijų, tačiau kažkodėl V.Radvilavičius labai užsigavo, pradėjo vengti buvusio pažįstamo, drauge negalėdamas nuslėpti baisaus susierzinimo, atsitiktinai susitikus. Yra rimtas pagrindas manyti, kad profesorių užsiutino paskutinėje eilutėje minimos ašaros kaip provokacinė užuominą į jo galimą sentimentalumą. Labai tikėtina, kad didžiausia profesoriaus V.Radvilavičiaus paslaptis ir buvo jo prigimtinis geraširdiškumas, kurį reikėjo trūks plyš nuslėpti, stengiantis neapvilti naujųjų pasekėjų, iš kurių ne vienas anojo asmenyje matė tautos vadą, tėvą ar net humanizuotą pagal postmodernistinių laikų poreikį fiurerio fikciją.
Savo ruožtu A. Jokubauskas užstrigo laike 1988 m., gimus sūnui Linui. Laiko spąstai šiuo atveju užsitrenkė klaikiai džergždami…
Trečia (3)
Ar V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas buvo bendraminčiai? Kažin kažin… Juos vienijo, kaip jau buvo užsiminta, atsainus požiūris į demokratijos idealus, kartas nuo karto paūmėjantis koketavimas su krikščioniškomis vertybėmis, tradicinės šeimos gynimas, nedviprasmiški pasisakymai prieš homoseksualumo subkultūros adeptų siautėjimą šalyje. Kai juos dabar matai kartu vaizduotėje, nesunku pastebėti tai, kad profesorius A.Jokubauskas nepraleisdavo progos pasišaipyti iš kolegos Vytauto, kaip sakoma, mėgdavo draugiškai patraukti bičiulį per dantį, kuris savo ruožtu dėl įgimto korektiškumo kiek įmanoma vengdavo tokio žaismingumo viešoje erdvėje, nesistengė atsilyginti tuo pačiu net tauriu linksmos nuotaikos palaikymo pretekstu.
Ilgai juokaujant, galima ir prisijuokauti, ar ne? Kai pasikeitusi instituto ir universiteto administracija, pagal savo atvaizdą ir panašumą pasukusi instituto veiklą visiško nususinimo linkme, nusprendė atsikratyti V. Radvilavičiaus kaip žmogaus, neparodžiusio pakankamos pagarbos Feminizmo diskursui, A.Jokubauskas jau ne juokais per dieną po tris kartus atsiribodavo nuo V.Radvilavičiaus, stvarstydamas už rankovių net atsitiktinius praeivius, skubėdamas kiekvienam pranešti apie savo nepanašumą į buvusį bendražygį. Nieko nuostabaus, tokių pavyzdžių žinome tiek, kad būtų galima vežimu vežti, būtų buvę nuostabiau, jeigu bent šį kartą būtų atsitikę kitaip.
Tačiau viena detalė vis tik neduoda ramybė. Išgujus V.Radvilavičių, legendinį, jo išpuoselėtą Klasikinių politinių teorijų kursą institute perėmė skaityti neseniai disertaciją apsigynęs geltonsnapis A.Jokubausko sūnus Linas. Ar sakote, kad tokiu būdu, pamaloninusi sūnų, administracija pabandė užsitikinti įtakingo profesoriaus palaikymą arba, dar daugiau, įteikė jam dovaną už gelžbetoninį lojalumą? Taip galvodami, dar būtume toli nuo tiesos. Kaip atrodo, čia daug svarbiau buvo įskaudinti V.Radvilavičių, smogus jam iš pasalų, stengiantis ne tik įžeisti iki esmės gelmių buvusį bendradarbį, pažeisti žmogaus integralumą, bet ir užnuodyti žaizdą, užteršti… Iš atminties dabar galiu iškrapštyti tik vieną panašų atvejį, kai mafijos boso atžalą nuteisęs teisėjęs ne tik buvo nužudytas, bet po mirties dar ilgai buvo dergiamas, bjaurojamas, ant jo kapo iškrypėliams šokant pergalės šokius.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žmonės, išguję labiausiai studentų mėgstamą profesorių iš instituto, geidautų, patirtų pilnąją satisfakciją ir džiaugsmo alpulį, jeigu mes dabar pradėtume baisiai klykauti, pasisriūbaudami – „kaip tai galima“, „kokie jie yra niekšai“ ir pan. Jie patys gerai žino apie save, kokie iš tiesų yra, galvodami – „papūskite mums į uodegą“. Neverta ir mums čia, puoselėjant iliuzijas, užtrukti.
Tačiau anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti į klausimą – kodėl profesorius A.Jokubauskas taip negailestingai užstatė savo sūnų, pastūmėjo jį po ledu, kodėl normalus žmogus pasielgė nenormaliai, racionali būtybė įklimpo į baisų iracionalumą. Net už pusę karalystės ir princesę žmogus niekados nesiryžtų tokiam poelgiui, jeigu bent kažką nutuoktų apie moralinę pražūtį, o profesorius A.Jokubauskas nutuokia apie tai daugiau nei „kažką“, moralinės pražūties mechaniką išmano nepalyginamai geriau nei eilinis pašlemėkas. Tokį poelgį racionaliu galima būtų pavadinti nebent tik pagal atvirkštinę logiką ir tolimą analogiją su hiperrealizmo pretenzija pranokti realybę, kai iš tiesų pavadinimas su priešdėliu hiper lyginamuoju atveju tik maskuoja realybės trūkumo kraupią patologiją.
Iš tiesų, yra tik vienas racionalus šios kolizijos sprendimas, įpareigojantis mus dar kartą prisiminti įstrigimo laike vargus. Racionaliuoju požiūriu labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra toks, kad profesorius A.Jokubauskas yra ištiktas pogimdyvinės traumos, peraugančios į pogimdyvinę depresiją. Klaidinga nuo seno yra manyti, kad tokios negandos gali ištikti tik moterį! Neužmirškime, kad ir vyras dalyvauja gimdyme bent jau mentaliniu pavidalu. Nereikia daug pasakoti, kokia baisi nelaimė yra pogimdyvinė depresija, kartais net taip sudrumsčianti sąmonę motinai, kad ji pakelia ranką prieš kūdikėlį, nužudo savo vaiką. Jeigu tai – klinikinis atvejis, motina nėra teisiama, o gydoma. Taigi neteiskime ir tėvo, kuris kankinamas panašių kompleksų pasiunčia savo sūnų į moralinę pražūtį.
Ketvirta (4)
Tik įlipęs buvau priverstas sumokėti dar pusę kainos už šešėlį ir šešėlinį bagažą. Įtartinai uolaus veido kontrolierius padavė bilietą ir dingo nei oro burbulas, paliestas pirštu (nors neliečiau). Garvežys grėsmingai artėjo į naktį. Už ribos pasijuto katastrofiškai plintanti drėgmė, palanki žemesniųjų rūšių floros vystymuisi, visur – ant realių daiktų ir vaizduotės šmėklų – krito ir sklaidė voratinkliai, panašūs į bangų siūbuojamą jūros žolę. Ir nors mane dar vis kalbino moteriškė, pasislėpusi už laikraščio, jau rudens saulės apžlibinti artėjo grybautojai mažais būreliais.
Žiū: ten paskutinėje eilėje linksmai mosuodami pintinėmis ir draugiškai tarpusavyje postringaudami žygiuoja V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas. Jų veidus ir povyzas lengva vėl atpažinti, nežiūrint to, kad pasenusios kino juostos kadrai baisiai mirga, o sudrėkusi lemputė jau greitai turės perdegti…
Lietuvoje turime ir tokių piliečių. Slaptai.lt nuotr.
Gyventojų, besidžiaugiančių gerėjančiu gyvenimu, šalyje daugėja. Per pastaruosius metus 5 proc. padaugėjo gyventojų, patenkintų tuo, kaip reikalai klostosi šalyje. Atitinkamai per metus sumažėjo gyventojų, nusivylusių demokratijos veikimu Lietuvoje. Demokratija nepatenkintų žmonių sumažėjo 3 procentais.
Birželio mėnesį keturi iš dešimties (40 proc.) apklaustų suaugusių šalies gyventojų atsakė, kad pastaruoju metu reikalai Lietuvoje, jų nuomone, krypsta į gerąją pusę.
Visgi daugiau nei pusė (59 proc.) respondentų gerėjančio gyvenimo sako nejaučią ir maną, kad reikalai šalyje blogėja.
Atliktų apklausų duomenimis, gyventojų dalis, kuri mano, kad reikalai šalyje klostosi tinkama linkme, nuosekliai daugėja.
Birželio 20-liepos 3 dienomis atliktos apklausos rodo, kad pastarąjį mėnesį 4 procentiniais punktais padaugėjo teigiančių, kad reikalai šalyje gerėja, o lyginant su tyrimu prieš metus (2017 m. birželį) manančių, kad reikalai gerėja, padaugėjo 5 procentiniais punktais. Prieš metus tik 35 proc. manė, kad reikalai šalyje gerėjo, ir 64 proc. – kad blogėjo.
Augant gyventojų daliai, kuri mano, kad gyvenimas šalyje gerėja, mažėja ir demokratijos veikimu nepatenkintų piliečių ratas.
Nors nepatenkintų demokratijos veikimu gyventojų dalis Lietuvoje per pastaruosius du mėnesius stipriai nepakito, lyginant šiuos duomenis su 2017 metų balandžio vykdytų apklausų išvadomis, nepatenkintųjų demokratijos veikimu šalyje sumažėjo 3 procentiniais punktais.
Kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa, birželio pabaigoje daugiau nei pusė (52 proc.) apklaustų šalies gyventojų buvo nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija.
Klaipėdos universiteto (KU) Politikos mokslų katedros docentas politologas Saulius Šiliauskas, komentuodamas vis dar didelės visuomenės grupės nepasitenkinimą demokratijos veikimu, sako, kad piliečiai demokratiją sieja su tam tikra valdžia.
„Kai yra nusivylimas politika, tai yra nusivylimas ir pačia demokratija. Kiek yra rezultatyvi ir efektyvi politika, nuo to priklauso pasitenkinimas demokratija. Tai nėra nepasitenkinimas konkrečia demokratija kaip principu, o tai yra nepasitenkinimas valdžia ir jos neefektyvumu“, – Eltai sakė S. Šiliauskas.
Pasak politologo, demokratija turi savo paradoksą, kad yra daug nusivylusių demokratija, bet kitos alternatyvos pakeisti demokratijai neturi.
„Išaugo kritinė visuomenė. Piliečiai nėra tokie patiklūs valdžios ir valdančiųjų atžvilgiu. Jie nepatenkinti vien tik galimybe keisti valdžią ar kažką tik pakomentuoti. Jie nepatenkinti, kad nepriimami teisingi sprendimai, kurie tenkintų pilietinę visuomenę, bendruomenę. Demokratijos paradoksas: daug yra nusivylusių demokratija, bet ar jie mato alternatyvą, kitokiai demokratijai? Daugiausia nemato“, – teigė S. Šiliauskas.
Dažniau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti vyrai, vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantys kaime, respondentai su mažiausiomis šeimos pajamomis (iki 600 eurų), bedarbiai, namų šeimininkės bei darbininkai ir ūkininkai, rusų ir lenkų tautybių gyventojai, kairiųjų pažiūrų respondentai.
Kad šalyje reikalai krypsta į gerąją pusę, dažniau nurodė jaunesni nei 50 metų žmonės (46 proc. mano, kad reikalai krypsta į gerąją pusę), didmiesčių gyventojai (51 proc.), respondentai su aukštuoju išsilavinimu (55 proc.) bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį – daugiau kaip 1000 eurų (48 proc.), vadovai (60 proc.), specialistai ir tarnautojai (51 proc.), dešiniųjų ir centro pažiūrų respondentai (47 proc.).
Dažniau už kitus dabartine padėtimi šalyje yra nepatenkinti vyresni nei 50 metų žmonės (64 proc. mano, kad reikalai iš esmės krypsta į blogąją pusę), gyvenantys kaimo vietovėje (70 proc.), respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu (70 proc.), pensininkai (68 proc.) bei darbininkai ir ūkininkai (66 proc.), lenkų (71 proc.) ir rusų (63 proc.) tautybių gyventojai, kairiųjų pažiūrų žmonės (62 proc.).
Trakų pilies Didžiojoje menėje liepos 11 d. buvo paminėta Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. nutarimo kviesti Lietuvos karaliumi Viurtembergo grafą Wilhelmą von Urachą – Mindaugą II-ąjį šimto metų sukaktis.
Renginyje dalyvavo istorikai Valdas Rakutis, Arūnas Vyšniauskas, Algirdas Grigaravičius, Kęstutis Skrupskelis, taip pat – Wilhelmo von Uracho (Wilhelm von Urach) vaikaitis princas Inigo von Urachas su žmona princese Danielle von Urach (Vokietija). Renginį moderavo žurnalistas ir istorikas Vidmantas Valiušaitis.
Jūsų dėmesiui – istoriko dr. Arūno Vyšniausko komentaras.
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Jeigu valdančiųjų demokratijos griovimo buldozeris nesustotų, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis neatmeta galimybės kreiptis į tarptautines institucijas telkiant pagalbą, kad Lietuva nepasuktų nedemokratinių valstybių keliu.
Pirmadienį spaudos konferencijoje jis sakė, kad pirmiausia svarstytų pradėti nuo kolegų – Europos liaudies partijos informavimo.
„Aš manau, kad mes turime informuoti savo kolegas, kad Lietuvoje yra prasidėję tokie procesai, keičiami įstatymai nepalankiai opozicijai, keičiamos rinkimų taisyklės. Tai būtų pradžia“, – sakė G. Landsbergis.
Pasak jo, vėliau būtų galimą kreiptis į ESBO, į rinkimus stebinčias organizacijas, kurios teikia konsultacijas, gali atsiųsti ekspertus, konsultuoti partijas. Anot G. Landsbergio, taip pat yra ir Europos Komisija, kuri numačiusi galimybę kreiptis dėl teisės viršenybės principo laikymosi valstybėse.
„Jeigu mes matytume, kad teisės viršenybės principas yra sistemiškai pažeidžiamas, neatmestume galimybės kreiptis ir į EK“, – sakė TS-LKD lyderis.
Seimo TS-LKD frakcijos narys Stasys Šedbaras sakė, kad jeigu bus nesiskaitoma su Konstitucija, su Konstituciniu Teismu yra galimybė kreiptis į Venecijos komisiją. „Galima būtų panaudoti ir šitą mechanizmą“, – sakė S. Šedbaras.
R. T. Erdoganas skelbia pergalę Turkijos prezidento rinkimuose. EPA-ELTA nuotr.
Turkija vykdo demokratinę revoliuciją, rinkdama naująjį prezidentą. Tai sekmadienį pareiškė šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, atidavęs savo balsą rinkimų apylinkėje. Trumpą prezidento pasisakymą transliavo televizijos kanalas NTV.
„Šie rinkimai yra ypač svarbūs. Turkija jų dėka faktiškai vykdo demokratinę revoliuciją“, – sakė Turkijos lyderis. Kalbėdamas su žurnalistais, prezidentas taip pat pabrėžė „stiprų aktyvumą rinkimuose“. Pasak jo, šiuo metu „jau balsavo per 50 proc.“
Sekmadienį, birželio 24-ąją, Turkijos piliečiai atiduoda savo balsą Turkijos parlamento ir prezidento rinkimuose. Pirmųjų rezultatų laukiama vėlai vakare.
Savo balsus jau atidavė du pagrindiniai R. T. Erdogano varžovai, Muharremas Ince, kurį kandidatu iškėlė pagrindinė opozicinė Respublikonų liaudies partija (CHP), ir buvusi vidaus reikalų ministrė, 61 metų Meral Aksener. Kandidatai pažadėjo būti budrūs dėl galimų rezultatų klastojimo.
Be minėtų kandidatų, prezidento rinkimuose dalyvauja dar trys: „Islamistinės palaimos“ partijos lyderis Temelas Karamollaoglu, Dogu Perincekas, kairiosios Turkijos patriotų atstovas, ir Selahattinas Demirtas, į kurdų reikalus orientuotos Liaudies demokratinės partijos atstovas, kampaniją vykdęs iš už kalėjimo grotų.
Rinkimų apylinkės atvėrė duris 8.00 valandą vietos laiku (ir Lietuvos laiku). Balsavimas baigsis 17 val. vietos laiku. Pasibaigus balsavimui, pirmiausia bus suskaičiuoti balsai, atiduoti už kandidatus į prezidentus.
Balsuoti šiuose rinkimuose gali apie 60 mln. turkų, įskaitant 3 mln. išeivių.
Anksčiau planuota, kad rinkimai vyks 2019-ųjų lapkritį, tačiau šių metų balandžio 18 d. R. T. Erdoganas netikėtai paskyrė pirmalaikius rinkimus birželio 24-ąją.
Rinkėjai sekmadienį turės išrinkti prezidentą ir naujojo parlamento sudėtį, nuo šiol parlamentas bus sudarytas ne iš 550, o iš 600 deputatų. Anksčiau parlamentaru buvo galima tapti sulaukus 25-erių metų, o dabar įgyti deputato mandatą bus galima ir 18-os.
Skveras prie Rusijos ambasados bus pavadintas Boriso Nemcovo vardu. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė iniciatyvai, kad Vilniuje atsirastų Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą Vilniuje.
„Gerbiu B. Nemcovo, Anos Politkovskajos, kitų nužudytų Rusijos demokratų ir žurnalistų atminimą ir vertinu jų kovą prieš Putino režimą. Žinoma, kad tokie iškilūs žmonės yra verti būti pagerbti ir įamžinti Vilniuje. Taip pagerbsime ir tą pusę milijono Maskvos gyventojų, kurie po 1991 metų sausio 13 išėjo į gatves palaikyti Lietuvos“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Prieš porą mėnesių meras susitiko su sostinėje viešėjusiais žymiais Rusijos demokratais, opozicijos atstovais, gavusiais prieglobstį Lietuvoje, protestų ir solidarumo akcijų organizatoriais, žurnalistais. Išklausęs jų lūkesčius meras pasiūlė, kaip simboliškai galėtų būti įamžinti Rusijos demokratai Vilniuje.
„Ypatingas jausmas kaskart atvykti į Lietuvą – šalį, kuri visada yra už dialogą ir už palaikymą. Borisas Nemcovas sudėtingiausiais Rusijos demokratijai laikais kovojo prieš autoritarinio režimo kursą, nepaisydamas rizikos, puldinėjimų, sulaikymų, liko ištikimas savo įsitikinimams. Galima nužudyti žmogų, tačiau neįmanoma nužudyti atminties ir demokratijos principų. Tikime, kad ateis diena, kai ir mes galėsime pagerti B. Nemcovą Rusijoje, ir esame dėkingi Vilniui, kuris yra pirmasis pasaulyje miestas, ėmęsis iniciatyvos įamžinti Boriso atminimą Vilniuje“, – Tarybos salėje kalbėjo B. Nemcovo bendražygis, Rusijos opozicionieriaus Vladimiras Kara-Murza.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.
B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-osios Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir palaikė buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei vadovausimės sveiku protu, atsakyti į klausimą, kokią nuomonę apie Prezidentę formuoja viešumon patekę jos asmeniniai elektroniniai laiškai, – paprasta.
Tuometiniam liberalų lyderiui Eligijui Masiuliui adresuotuose elektroniniuose tekstuose nematau žodžių, posakių, kurie leistų abejoti šalies vadovės Dalios Grybauskaitės padorumu.
Pirmiausia, akivaizdu, kad Prezidentė rūpinasi ne savo asmeniniais klausimais. Matome, kad jai rūpi visai valstybei aktualūs sprendimai – kokią įtaką Generalinio prokuroro skyrimui turi įtakingas verslo koncernas. Pagirtinas vadovės rūpestis. Juk ne dėl asmeninio namo statybos reikalų pergyvena.
Antra, laiškai rodo, kad Prezidentė susidariusi aiškią nuomonę apie kai kuriuos MG Baltic veiksmus. Be to, neslepia savo nuomonės, ką ir kaip reikėtų taisyti. Argi kategoriškos nuomonės demonstravimas – nusikaltimas? Prezidentas be nuomonės – juk ne prezidentas.
Trečia aplinkybė taip pat svarbi: net ir privataus pobūdžio laiškus, kuriuose aptariamos sudėtingos vidaus politikos bėdos, prezidentė rašė korektiškai. Argi didelė nuodėmė žurnalistą konfidencialiame laiške (pabrėžiu – konfidencialiame) vadinti skaliku, patrauktinu į šoną? Juk žurnalistus senų seniausiai lygina su sarginiais šunimis, turinčiais prievolę loti (tik vieni loja gindami tiesą, kiti – siaurus darbdavio interesus). Taip pat įsidėmėkime: kritiškas žvilgsnis į žurnalistą Tomą Dapkų – tai dar ne spaudimas žurnalistui T.Dapkui. Kodėl negalima abejoti žurnalisto patikimumu? Kodėl negalima manyti, jog visi senų seniausiai įtaria, kokį vaidmenį atlieka žurnalistas?
Žinoma, jei prezidentė skaliku žurnalistą būtų pavadinusi Seimo plenarinių posėdžių salėje, tuomet sakyčiau, – nesolidu. Bet toks palyginimas privačiame laiške – ir politkorektiška, ir vaizdinga, ir įtikinama. Ir tikriausiai – pataikė tiesiai į dešimtuką.
Tad nesuprantu, kaip galima Eligijui Masiuliui nusiųstuote laiškuose įžvelgti faktų, įrodančių, jog Prezidentė generalinio prokuroro skyrimą 2015-aisiais metais derino su MG Baltic. Prezidentės pokalbis su vienu iš partijos vadovų dėl koncerno įtakos šaliai nėra kandidatūros derinimas! Juk tai – taip akivaizdu, kad net aiškinti nereikia! 2015-aisiais Lietuva beveik pusmetį gyveno be generalinio prokuroro, oponentai Seime piktybiškai netvirtino šalies vadovės siūlomų kandidatų… Kaip privalėjo D.Grybauskaitė elgtis – sėdėt klusniai sudėjus rankas?
Tomas Dapkus. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Žvelgdami į akivaizdžiai išpūstą skandalą dėl neva Prezidentės tendencingumo ir šališkumo privalome įsikalti sau į galvą: įtakos darymas – ne nusikaltimas. Mes visi bandome įtakoti aplinkinius. Nuolat. Rinkėjai bando paveikti parlamentarus, Seimo nariai – rinkėjus, žurnalistai – skaitytojus, skaitytojai – leidėjus, verkiančios žmonos – vyrus, turtingi vyrai – žmonas ir t.t. Tačiau egzistuoja dvi įtakos rūšys – sąžininga ir nesąžininga. Tarp sąžiningos ir nesąžiningos egzistuoja milžiniškas skirtumas: draudžiama įtikinėti, sakykim, papirkinėjant, mušant, grasinant, žudant. O kritikuoti, piktintis, įrodinėti, šaipytis, nurodyti konkrečią išeitį, rašyti privačius laiškus – kas čia netinkamo žvelgiant demokrato akimis?
Stebina advokato Algimanto Šindeikio kritiškas požiūris, esą informacija dėl paviešintų prezidentės D.Grybauskaitės ir teisme atsidūrusio E.Masiulio laiškų – gana rimta. Stebina ir Vytauto Didžiojo universiteto prof. Mindaugo Jurkyno pareiškimas, esą tai galima vertinti kaip bandymą daryti spaudimą demokratijai. Stebina ir Rimvydo Valatkos pareiškimai, esą D.Grybauskaitės laiškai lygintini su užduotimis, kurias prezidentė neva siuntė nūnai dėl stambaus kyšio paėmimo kaltinamam E.Masiuliui.
Dar galima prisiminti keistus politikos apžvalgininko Lauro Bielinio pamokymus prezidentei, girdi, ji netinkamai elgiasi bendraudama su padėjėjais, apžvalgininko Kęstučio Girniaus nurodymus, suprask, prezidentė nežino, kaip kalbėtis su politikais. Man regis, primityvūs pamokymai. Prezidentės kritikai tarsi apsimeta nežiną, jog egizstuoja pačios įvairios bendravimo taktikos.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Bet labiausiai keisti politikos apžvalgininko, visuomenininko Andriaus Tapino Andriaus Tapino žodžiai: „Tai – didžiausias mūsų valstybės vadovės fiasko“. Taip, dėl finansinių nusikaltimų įtariamas E.Masiulis tikrai skęsta ligi pat giliausio dugno, nes padorūs žmonės privačių laiškų viešai neskelbia nesuderinę su antrąja puse (šią taisyklę sulaužę nusipelno paniekos). Be abejo, E.Masiulio noras politizuoti savąją kriminalinę bylą – desperatiškas žingsnis (o ką belieka daryti?). Taip, E.Masiulis griebasi šiaudo švelnindamas situaciją (grimzdamas į pelkę purvinais purslais siekia ištepti visus aplinkui esančius).
Bet kuo čia, sakykite, dėta D.Grybauskaitė, privačiame laiške kritiškai pažvelgusi į MG Baltic koncerną ir jo valdomose žiniasklaidos priemonėse dirbantį žurnalistą? Remiantis mūsų teisėsaugos surinkta medžiaga, būtent MG Baltic ir jo draugelis politikas elgėsi ne taip, kaip priimtina demokratinėje valstybėje. Iš kur tiek „išminčių“, kurie, užuot pagyrę Prezidentę, kaltina ją „darius slaptą poveikį tam tikriems demokratiniams procesams“? Lyg nedemokratiškai veikusio koncerno tramdymas būtų antivalstybinė veikla.
Štai kokie lietuviški paradoksai!
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
Demokratijos veikimu Lietuvoje nepatenkintų piliečių, palyginti su 2016 metais, padaugėjo 3 procentiniais punktais.
Šių metų spalio mėnesį šeši iš dešimties (58 proc.) apklaustų suaugusių šalies gyventojų buvo nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, o kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) respondentų demokratija Lietuvoje buvo patenkinti. Tai parodė naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugsėjo 25-spalio 8 dienomis atliktos apklausos duomenys.
Apklausa parodė, kad demokratija dažniau patenkintas jaunimas iki 30 metų, didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (per 900 eurų), specialistai ir tarnautojai bei besimokantis jaunimas, respondentai savo politines pažiūras apibūdinantys kaip dešiniąsias.
Dažniau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantys kaime, respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (iki 550 eurų), darbininkai, ūkininkai, bedarbiai ir pensininkai, rusų ir lenkų tautybių gyventojai, kairiųjų pažiūrų žmonės.
Pasitenkinimo demokratija duomenys koreliuoja su partine identifikacija. Labiausiai demokratija patenkinti yra Liberalų sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjai. Tuo tarpu labiausiai nusivylusius demokratija piliečius didžiausia tikimybė surasti tarp Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (86 proc. iš jų tuo nepatenkinti), Darbo partijos (78 proc.) bei partijos Tvarka ir teisingumas (66 proc.) rinkėjų.
Gali pasirodyti, jog taip pavadinęs pasisakymą autorius gana demonstratyviai iš anksto praneša apie savo nenorą pripažinti naujas realijas, nes šiandien, įstojus Lietuvai į ES, iš tiesų su didesniu ar mažesniu pagrindu, bet labai plačiai kalbama apie iškilusią būtinybę atsisakyti dalies šalies suvereniteto.
Tiesą sakant, pats įstojimo aktas jau traktuojamas kaip dalinis suvereniteto praradimas, drauge numatant principinę galimybę, jog tolesnis ES sanklodos tobulinimas gali dar labiau apriboti valstybių narių savarankiškumą. Kita vertus, kaip atrodo, niekas dėl to nesiruošia pernelyg laistyti ašarų, nes nesunku įsivaizduoti, jog už tokį, neva efemerišką (taip regisi ne vienam) dalyką kaip suvereniteto pilnatvė mainais įgyjame ekonominės gerovės perspektyvas, didelę finansinę paramą jau dabar, saugumo garantijas ir t.t.
Kartais ta proga, gudragalviškai nutęsiant žodžių galūnes, dar pastebima: tikrosios nepriklausomybės niekados pasaulyje nebuvo ir nėra, o besitęsianti globalizacija esą yra linkusi tokių sąvokų turinį ,,išplauti“ suvis… Iš kitos pusės, čia dar galima atkreipti dėmesį į tai, jog prancūziškos kilmės žodis ,,suverenas“ (pranc. souverain) lietuviškai yra išverčiamas žodžių konstrukcija ,,aukščiausioji valdžia“, ,,aukščiausiosios valdžios turėtojas“, taigi nurodo į tokią realybę, kurioje šiandien nėra reikalo užbrėžti nedalumo ribos. Dar daugiau, – vienu iš svarbiausių demokratinio visuomenės valdymo principu yra valdžių padalijimo reikalavimas, pažymintis, jog valdžia turi būti skaidoma į įstatymų leidybos, vykdomąją ir teismo valdžias, draudžiantis beribę valdžios koncentraciją, taip ar kitaip atsirandantį valdžios perviršį.
Taigi pagal principą demokratinė valdžia yra taki ir dali valdžia. Įsivaizduoju, jog jau vien dėl to šio straipsnelio pavadinimas turėtų būti akibrokštu konstitucinės teisės specialistui, t. y. žmogui, kuriam, kaip atrodo, labiausiai rūpi principų sfera.
Kita vertus, tokio suerzinimo, galinčio atsirasti tik tada, kai pašalietis šiurkščiai pažeidžia diskurso taisykles, čia yra siekiama sąmoningai, nes suvereniteto tematika, pagal daiktų prigimtį priklausanti konstitucinės teisės kompetencijos sferai, tų pačių teisininkų pastangų dėka, bent taip atrodo man, yra jau supainiota iki tokio lygio, jog atpainioti šios problemos įprastomis priemonėmis nebeįmanoma. Tad leiskite, paliekant antrame plane ištryptą teisinės rekonstrukcijos kelią, išbandyti kitus požiūrius. Išbandykime temos plėtotėje visų pirma radikaliai istorinės rekonstrukcijos galimybę arba, kaip dabar mėgstama sakyti, genealoginį požiūrį. Žinoma, trumpame straipsnelyje, vardan palyginimo galime išskirti tik kelis motyvus, iliustruojant temos plėtotės perspektyvą vienu kitu punktyru.
Žodis ,,suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno ,,kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan. Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas.
Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, ,,pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai.
Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu siekiame išsaugoti žodžio ,,valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas. Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių.
Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.
Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks ,,pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl, siekdami subalansuoti pelnytas išvadas, teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją ,,suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga konstrukcija.
Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantis dalykai.
Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus.
Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.
Taigi, kaip matome, suvereno sąvoka yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.
Kita vertus, dabartinėje Lietuvoje kalantis naujojo luomiškumo daigams, suvereno sąvoka, kaip atrodo, praranda bet koki turinį, nes aukščiausiosios valdžios idėją vis labiau pakeičia valdžios dalybos užkulisiuose tarp klanų, šeimų, anūkų.
Savo ruožtu socialinė atskirtis čia tampa tokia nuožmi, kad tautos vientisumo idėja vis labiau pradeda panašėti į aukso amžiaus mitą. Galima pasakyti ir taip, kad skurdas nupilietina žmones, o tautos suvereniteto idėją baisūs žmonių materialiniai nepritekliai jau blokuoja žymiai didesniu laipsniu nei kai kurių viešosios valdžios funkcijų perskirstymas tarp nacionalinių ir europinių institucijų.
– Sakyk, ką nori, bet Lietuva vis labiau panašėja į Lotynų Amerikos šalį, kur lašelis populiacijos maudosi turtuose, o visi kiti kapanojasi skurdo spąstuose, – pasakė įdomi bendrakeleivė, dardant per duobes, besikratant vienu automobiliu miesto gatvėmis.
Pagalvojau, kad ši žavinga, toli nuo politologijos mokslų dama vienu sakiniu pasakė tiesą, kurią prisiminti verta ir čia, priartėjus prie šio straipsnelio užsklandos. Kad ir kaip žiūrėsi, Tautos suverenitetą mūsų padangėje galiausiai riboja ne tiek Europos idėja, kiek Lietuvos politinės klasės pasirinktas Lotynų Amerikos vystymosi pavyzdys.
FTB imasi griežtų priemonių prieš „Kremliaus ruporus“ RT America ir Sputnik, o spaudos gynėjai JAV ragina neperlenkti lazdos.
The New York Post nuomone, amerikiečiai „sugeba apsvarstyti ir palyginti tai, ką sako rusai“. Chodorkovskis ginčija idėją, kad „Rusija netinkama demokratijai“. BuzzFeed News pasakoja apie slaptus Putino ketinimus paskatinti Trumpą „perkrovimui“.
XXX
Praktiškai nėra abejonių, kad Kremliaus finansuojama žiniasklaida – RT America ir Sputnik – vaidino klastingą vaidmenį pernykštėje prezidento kampanijoje JAV, rašo Loidas Grovas leidinyje The Daily Beast. Anot JAV žvalgybinės bendruomenės išvados, abu šie žiniasklaidos leidiniai – dalis „Rusijos valstybinės propagandos mašinos“, kuri teikė pirmenybę Donaldui Trumpui, kenkiant Hilari Klinton, bet jie patys primygtinai tvirtina, kad paprasčiausiai vertėsi ir verčiasi tik žurnalistine veikla.
„Toks pareiškimas, nors ir gana ginčytinas, verčia spaudos ir Konstitucijos pirmosios pataisos gynėjus imtis analizuoti save, dabar, kai JAV Teisingumo ministerija ir FTB atakuoja Sputnik ir RT padalinius Vašingtone už numanomus Užsienio agentų registracijos akto, žinomo kaip FARA, pažeidimus“, – perduoda žurnalistas.
„Nepriklausomai nuo to, kokia nuomonė apie Rusiją, Sputnik ar RT, aš manau, kad kelia nerimą visi FTB įsikišimai nustatinėjant, kas yra žurnalistas, o kas ne“, – pareiškė leidiniui Spaudos laisvės fondo vykdantysis direktorius Trevoras Timas, komentuodamas Yahoo!News pranešimus, kad FTB tiria, ar Sputnik yra užsienio vyriausybės agentas, kai tuo tarpu Teisingumo ministerija neseniai pranešė kanalui RT America, kad pagal FARA reikalavimus jis privalo užsiregistruoti“.
Teisininkė Liusi Dalgliš, kuri specializuojasi pirmosios pataisos klausimais, perspėjo, kad vyriausybės veiksmai Sputnik ir RT atžvilgiu – „labai slidus kelias, ir tai verčia mane nervintis“.
„Tokie nuogąstavimai anaiptol nėra paplitę žiniasklaidos gynėjų aplinkoje, – pabrėžia Grouvas. – Stebėtina, kad Amerikos piliečių teisių gynimo sąjunga (garsėjanti savo bekompromisišku tyrumu žodžio laisvės klausimuose) atsisakė painiotis į grumtynes (gal bijodama, kad visa, ką ši organizacija sakytų, gali pakirsti dabar Maskvoje Putino prieglobstyje gyvenančio Edvardo Snoudeno gynybą)“.
Žymus advokatas Floidas Abramsas, kuris specializuojasi pirmosios pataisos klausimuose, pokalbyje leidinio redakcijoje yra pareiškęs: „Aš neabejoju, kad Sputnik renka naujienas, ir jo veiksmai, kaip taisyklė, turi būti ginami pagal pirmąją pataisą. Bet jeigu jo savininkai rusai įsakė jam nušviesti naujienas neobjektyviai, kad paremtų vieną kandidatą į JAV prezidentus, pakenkiant kitam, tai turės patį tiesioginį ryšį su gana reikšmingu tyrimu, kuris atliekamas dabar ir susijęs su Amerikos nacionaliniu saugumu“.
Buvęs Sputnik žurnalistas Endriu Feinbergas, su kuriuo susisiekė FTB po to, kai vadovybė gegužės mėnesį jį atleido, pritarė vyriausybės veiksmams. „Sputnik veikia ne kaip sąžininga naujienų agentūra, – pareiškė Feinbergas. – Man tai panašiau į informacijos rinkimo iš atvirų šaltinių operaciją“, – sakė jis, perspėjęs, kad apie žvalgybos reikalus nenusimano.
XXX
„Facebook pranešė, kad aptiko apie 3 tūkst. politinių skelbimų, kuriuos, panaudoję 470 neautentiškų paskyrų, apmokėjo asmenys, „2015 birželio – 2017 metų gegužės laikotarpiu, galimas dalykas, veikę iš Rusijos“. Tačiau jiems išleistų 100 tūkst. dolerių nebuvo lašas Facebook pajamų iš reklamos, pernai siekusių 27 mlrd. dolerių, jūroje, – rašo Džeikobas Salemas leidinyje The New York Post. – Be to, Rusijos propaganda nesudarė esminės dalies politinių aptarinėjimų Facebook‘e“.
Daugumoje tų skelbimų buvo kalbama ne apie Amerikos prezidento rinkimus, o apie platų spektrą aštrių temų: nuo LGBT iki imigracijos ir teisės turėti ginklą.
„Facebook nusako tuos skelbimus kaip „Rusijos kišimąsi į rinkimų procesą“ ir žada budriai ginti „pilietinio diskurso vientisumą“, – perduoda Salemas, bet pabrėžia: – Pilietinio diskurso vientisumas nepriklauso nuo jame dalyvaujančių žmonių pilietybės tikrinimo. Jis priklauso nuo (mūsų) gebėjimo pasverti tai, ką jie sako, lyginant tai su mūsų vertybėmis ir informacija iš kitų šaltinių. Jeigu rinkėjai negali to daryti, tai, galimas dalykas, demokratija pasmerkta. Bet jeigu taip yra, dėl to rusai nekalti“.
XXX
Laikraščio The New York Times portale išspausdintas Michailo Chodorkovskio straipsnis, kurio angliškasis variantas pavadintas „Žymiai didesnė problema, nei Putinas“. Rusiškas straipsnio „Demokratija – vienintelė teisinga strategija Rusijai“ tekstas patalpintas Chodorkovskio oficialiame tinklapyje.
„Praėjus 25 metams po Sovietų Sąjungos griūties ir bandymo jos vietoje sukurti demokratiją, Rusija vėl tapo autoritarine valstybe“, – rašo Chodorkovskis (visos citatos pateikiamos iš rusiško teksto, – red.).
Autorius klausia: „Ar Rusija yra netinkama demokratijai dėl savo dydžio, savos politinės kultūros ir nepasitikėjimo Vakarų pasauliu?“ Ir pats atsako: „Jokiu būdu. Aš atmetu klaidingą mintį, kad rusai kažkodėl negali sukurti demokratinių institutų. Tą patį žmonės kalbėjo ir apie vokiečius. Kokie jie buvo neteisūs. Šalys ir jų piliečiai keičiasi, paprastai atsiliepdami į savo nesėkmes“.
Autorius ragina „vertinti demokratines teises kaip subalansuoto politinio atstovavimo padarinius“, o ne „gero caro“ paskyrimą“. „Ambicingiems politiniams lyderiams jis pataria „ieškoti visuomenės paramos, remiantis ne savo asmenybės galia, o aiškia politine programa“.
Rusijos demokratijai „svarbiausias uždavinys – sukurti teisingumo sistemą, pagrįstą įstatymo valdžia, o ne valdžios savivale“, įsitikinęs Chodorkovskis.
„Kremliui tos idėjos atrodo kaip erezija: jos pakerta šimtmečių įvaizdį, kad Rusija gali veiksmingai valdyti tik iš Maskvos, o deleguota valdžia tik sukels chaosą. Mes turime priimti naują ir radikalią kitokią valdymo formą, jeigu norime, kad Rusijai sektųsi, kad ji būtų gerbiama šalis“, – rašo autorius.
XXX
„Trečią Donaldo Trumpo prezidentavimo mėnesį Vladimiras Putinas nusiuntė vieną savo diplomatą į Valstybės departamentą, kad nugabentų tenai drąsų siūlymą visiškai normalizuoti Amerikos ir Rusijos santykius visose pagrindinėse vykdomosios valdžios šakose“, – tvirtina Buss Feed News, remdamasis dokumentu, kuris pakliuvo leidinio žinion. Jame raginama „visiškai atkurti dviejų šalių diplomatų, kariškių ir žvalgybos tarnautojų tarpusavio bendravimo kanalus, užblokuotus po Rusijos karinio kišimosi Ukrainoje ir Sirijoje“, o „Kremliaus perkrovos planą“ buvo siūloma pradėti vykdyti nedelsiant.
Straipsnio autoriaus nuomone, Maskva manė, kad Trumpas nepritaria amerikiečių pasipiktinimui dėl jos numanomo kišimosi į rinkimus ir gali sutikti sparčiai suartėti.
„Čia paprasčiausia ignoruojama viskas, kas išprovokavo santykių pablogėjimą, sudaromas vaizdas, kad apskritai nebuvo nei kišimosi į rinkimus, nei Ukrainos krizės“, – sakė Andžela Stent, kuri Džordžo V. Bušo administracijoje kuravo Rusijos temą JAV Nacionalinėje žvalgybos taryboje.
Leidinys pabrėžia: iki šiol įvyko tik nedaugelis iš dešimčių susitikimų, išvardytų rusiškame santykių normalizavimo projekte.
„Kai rusai pristatė tą pasiūlymą, jie manė, kad Trumpas padarys tai, ką žadėjo: sudarys su Putinu sandėrį ir normalizuos santykius“, – komentuoja Stent. Ji pabrėžia: „Jei Putinas nori ką nors padaryti, Dūma klauso, Gynybos ministerija klauso. O JAV labai daug kas iš tų priemonių nepriklauso Baltųjų rūmų kompetencijai, net jeigu prezidentas ir linkęs jas įgyvendinti“.
Autoriaus nuomone, Kremlius neprarado vilties normalizuoti santykius su JAV, bet Baltieji rūmai ne itin reikalauja, kad Pentagonas ar Valstybės departamentas sąveikautų su Rusija, „o vengiantis rizikos Amerikos nacionalinio saugumo aparatas vargu ar pajudės į priekį savo iniciatyva“.
Kovo 11-osios eitynėse. Centre – Kovo 11-osios Akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Patackas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiame straipsnyje tęsiame demokratijos pėdsakų Lietuvoje paieškas. Praeitoje dalyje neradome jų mūsų partinėje sistemoje ir rinkimų organizavime, o dabar pabandysime aptarti kitą aspektą, pagal kurį dažnai ekspertai nustatinėja esamo rėžimo demokratiškumą, tai – piliečių teisė organizuoti įvairius taikius renginius: mitingus, piketus, eitynes ir t.t.
Kuo piliečiams lengviau ir paprasčiau organizuoti renginius, tuo šalis laikoma labiau pažengusi demokratiškumo raidoje ir kuo sunkiau surengti renginius dėl formalumų, leidimų derinimo, išankstinio informavimo ir panašių dalykų, tuo šalyje mažiau demokratijos.
Lietuva – viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje draudžiami vieno ar kelių piliečių piketai be valdžios informavimo. Susirinkimų įstatymas aiškiai nurodo, kad net organizuojant nedidelius iki 15 asmenų piketus, prieš piketą privaloma apie jį informuoti savivaldybės, kurioje planuojamas piketas, administraciją.
Net ir nedidelis piketas susilaukia nemažo policijos dėmesio, dažnai atsiunčiami keli policijos ekipažai, pareigūnai filmuoja ir fotografuoja dalyvaujančius žmones, jų plakatus, primygtinai aiškinasi, kas yra pagrindinis renginio organizatorius, užsirašo jo asmens duomenis. Taigi impulsyvus, stichiškas net ir nedidelis piketukas mūsų šalyje yra neįmanomas, viskas yra privalomai reglamentuojama. Įdomiausia, kad taip prižiūrimos ne tik protesto akcijos, bet ir su nusipelniusių žmonių pagerbimo akcijos ar net šventiniais renginiais.
Su liūdesiu ir nuostaba tenka prisiminti, kad kasmetines tautinio jaunimo organizuojamas Sausio 13-osios aukų pagerbimo akcijas filmuoja po keletą policijos ir kitų tarnybų kamerų. Ar daug pažengėme nuo sovietmečio, kai milicijos ir saugumo darbuotojai fotografuodavo ir surašinėdavo žmones, einančius į bažnyčią ar dedančius gėles prie patriarcho Jono Basanavičiaus kapo? Nešališkas stebėtojas tikriausiai atsakys, kad pažengėme labai daug, dabar jėgos struktūrų darbuotojai turi tokią vaizdo įrašymo aparatūrą, kad jiems galėtų pavydėti net tik tuometiniai jų kolegos iš KGB, bet ir to laikotarpio propagandistai iš sąjunginės ar respublikinės televizijų. Kaip savo nemirtingame kūrinyje rašė utopistas Džordžas Orvelas, „tave visada stebi Didžiojo Brolio akis“.
Lietuvos nepriklausomybės atgavimo aušroje buvau dar vaikas, bet puikiai atsimenu, kaip žmonių minios stichiškai žygiuodavo Vilniaus aikštėmis ir gatvėmis į mitingus ir iš jų, dažnai net visiškai paralyžiuodamos transporto eismą, žmonės eidavo grupelėmis, nešdami vėliavas, skanduodami patriotinius šūkius ir dainuodami, jie tuomet jautėsi piliečiai, jautėsi esą savo šalies, savo miesto šeimininkais. Tie žmonės žinojo, kad vergovės ir okupacijos grandinės jau nebe ilgai ribos jų laisvę, jie tikėjo, kad kurs gerovę Tėvynėje sau ir savo vaikams bei anūkams.
Mokytojai protestuoja. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jie tada būtų nustebę, jei kas nors būtų tiems optimistiškai nusiteikusiems patriotams tada pasakęs, kad gerovę jie sukurs saujelei nomenklatūros atstovų ir keliems šimtams verslininkų, tuo metu vadintų spekuliantais ir kad jų vaikai ir anūkai turės bėgti iš laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės į užsienį, kad galėtų išmaitinti savo šeimas.
Bet šis straipsnis ne apie tai. Tuo metu žmonės žygiuodavo gatvėmis ir dainuodavo neprašydami valdžios leidimo, jie rinkdavosi į piketus ir mitingus net ir tada, kai valdžia pranešdavo, kad renginį draudžia. Tačiau po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių situacija pasikeitė iš esmės. Dabar valdžia ir jėgos struktūros į bet kokį renginį „iš apačios“ žiūri įtariai su tam tikra išankstine „kaltumo prezumpcija“. Jei renginio neorganizuoja savivaldybė, Seimas ar Vyriausybė, tai viskas valdžiai jau iš anksto atrodo labai įtartina. Ir nesvarbu, kad tai ne protesto akcija, o didvyrių pagerbimas arba šventinė jaunimo ir šeimų eisena.
Prieš keletą metų šio straipsnio autoriui teko keletą mėnesių derinti šventišką jaunimo eiseną sostinės gatvėmis, savivaldybės biurokratai užsispyrė ir pasakė „nepraeisite“, mes pasakėme – „praeisime“. Ir ką? Pražygiavome parodydami, kad mes, piliečiai, esame Lietuvos ir šio miesto šeimininkai, o ne korumpuoti valdininkai ir bedvasiai biurokratai. Tačiau žinojome, kad valdžia sutelkė milžiniškas jėgos struktūrų pajėgas, buvo mobilizuoti du Viešosios tvarkos tarnybos pulkai, kurie yra profesionali riaušių malšinimo policija, taip pat netoli tūkstančio policijos pareigūnų. Šias pajėgas buvo iš anksto suplanuota panaudoti šventinių eitynių išvaikymui, bet, ačiū Dievui, paskutinę minutę sprendimas buvo atšauktas, nes į eitynes susirinko daug šeimų su vaikais, pagyvenusių žmonių, kurie galėjo skaudžiai nukentėti, o tada jėgos struktūrų vadovams būtų tekę atsisveikinti su šiltomis ir patogiomis kėdėmis.
Kitą dieną po eitynių tuometinis Vilniaus meras, viešojoje erdvėje pramintas Abonentu, nudelbęs žvilgsnį teisinosi, kad piliečiai „išlaikė egzaminą“, renginys praėjo be incidentų ir kitais metais savivaldybė jo nebedraus. Juokingiausia, kad jokių incidentų šiame tradiciniame renginyje niekada ir nebuvo, o „egzamino“ neišlaikė būtent meras su savo šutve, kuris tikriausiai gyvenime nebuvo girdėjęs tokių sąvokų kaip laisvė, pilietiškumas ir demokratija.
Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Per kitus rinkimus šis veikėjas nebuvo išrinktas meru, o jo partija vietoj turėto didžiausio skaičiaus mandatų gavo tik keletą vietų naujojoje miesto taryboje. Noriu tikėti, kad pilietinių renginių draudimas buvo vienas iš akmenų, į kurį atsimušęs apvirto jų politinės karjeros vežimas. Šis pavyzdys yra apie keletą mėnesių planuotą ir derintą šventinį renginį, esminiai žodžiai šitame sakinyje turėtų būti „derintą“ ir „šventinį“. O jūs, mieli skaitytojai, pamėginkite dabartinėje Lietuvoje stichiškai suorganizuoti protesto renginį, atkreipkite dėmesį, kad šiame sakinyje pagrindiniai žodžiai yra „stichišką“ ir „protesto“ ir neduok Dieve, jose dalyvaus daugiau nei 15 asmenų. Galiu užtikrinti, kad policijos komisariatas Jums taps antraisiais namais, o tyrėjos veidą matysite dažniau nei sutuoktinio. Geriausiu atvejo po teismus būsite tampomi keletą metų ir būsite išteisinti, o blogiausiu – sumokėsite solidžią baudą, neteksite darbo, o gal ir pasėdėsite keletą parų areštinėje, toli gražu nekvepiančioje jokiomis europinėmis normomis .
Prieš porą savaičių Kaune kilo skandalas, naujasis miesto meras, kuris laikinojoje sostinėje tvarkosi kaip savo asmeninėje įmonėje, nusprendė keliose gatvėse iškirsti medžius. Į klausimą, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, atsakyti nėra lengva. Savivaldybė teisinosi, kad taisant gatves ir tiesiant naujus dviračių takus buvo pažeistos medžių šaknys ir šie buvo pasmerkti nudžiūti. Pilietiškai aktyvūs kauniečiai spėja, kad buvo nuspręsta pasipelnyti iš naujų medžių sodinukų pirkimo ir sodinimo į nupjautų medžių vietą.
Tikrosios priežastys greičiausiai niekada nepaaiškės, nors kai kurie žmonės tiesiog spėja, kad Visvaldas Matijošaitis šį sprendimą priėmė paskaičiavęs, kad maksimalios numatytos sutartyje Kasko draudimo sumos nepakaks padengti žalai, jei koks medis užkris ant jo naujojo „Ferrari“. Apie diskusiją su kauniečiais ir išsamią dendrologinę medžių būklės ekspertizę, aišku, pagalvota nebuvo. Atvykdavo darbininkų brigada, nupjaudavo medžius ir išvažiuodavo, laikas būdavo parenkamas toks, kad vietinių gyventojų nebūtų namuose ir nesusirinktų nereikalingų liudininkų ir žioplių minios.
Tačiau šiek tiek kitaip viskas susiklostė dėl kaštonų Antano Smetonos alėjoje. Pilietiškai aktyviems žmonėms pavyko sužinoti, kada tiksliai atvažiuos darbininkai kirsti medžių. Todėl jie pagal įstatymus informavę Kauno miesto savivaldybės administraciją, pradėjo piketą, siekiant sustabdyti barbarišką medžių naikinimą. Atvykę darbininkai negalėjo pjauti medžių, nes po jais sėdėjo žmonės ir taikiai protestavo.
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Kiekvienoje bent kiek imituojančioje demokratinę santvarką valstybėje darbininkai būtų atsitraukę, atvyktų savivaldybės atstovai, susitartų dėl viešos diskusijos su visuomene ir prasidėtų visuomenės dialogas su savo išrinktais atstovais ir jų prižiūrimais biurokratais. Taip būtų daug kur, bet tik ne Lietuvoje. Čia buvo iškviestos gausios policijos pajėgos ir panaudojant jėgą žmonės buvo patraukti nuo medžių, išvežti į nuovadą ir ten laikomi apie šešias valandas.
Policija Lietuvoje dar sunkiai vaduojasi iš sovietinės milicijos palikimo, ir nors jau nebevažinėja „Žiguliais“, „Uazikais“ ir „Viliukais“, dažnai vadovaujasi „senu geru“ šūkiu „jėgos yra, proto nereikia“. Juk jei policijoje dirbtų išsilavinę ir pilietiški žmonės, jie nebūtų naudoję jėgos prieš taikius protestuotojus. Liūdniausia, kad po viso šio įvykio visuomenė visuomenininkų išvaikymą priėmė natūraliai, tarsi taip ir turėjo būti. Nei Vidaus reikalų ministras, nei Generalinis policijos komisaras, nei Kauno policijos komisaras neatsistatydino, jokie tarnybiniai tyrimai pradėti nebuvo, atvirkščiai, taikiems protestuotojams buvo surašyti administracinės teisės nusižengimo protokolai, rugsėjo mėnesį jų laukia teismas. Kartais kyla klausimas, ar dažnai generalinis komisaras Linas Parnavas su savo pavaldiniais vyksta į kaimyninėje Baltarusijoje vykstančius milicininkų gebėjimų treniravimo kursus?
Neseniai keliuose Lietuvos miestuose surengtos Lietuvos kariuomenės pratybos, atrodytų, kad šiais, aiškios grėsmės iš Rusijos laikais, tai labai pozityvus ir reikalingas dalykas. Tikrai taip, bet pratybos pratyboms nelygu. Kai persirengę civiliais rūbais kariškiai imituoja protesto mitingą prie vieno miesto savivaldybės, sako kalbas su megafonu ir laiko plakatus, kuriuose reikalaujama darbo ir socialinio teisingumo, o paskui jų kolegos su uniformomis grubiai išvaiko „mitinguotojus“, darosi tikrai nejauku, nes parodoma aiškiai, kad kariuomenė pasiruošus ne tik mus ginti nuo priešiškai nusiteikusių valstybių, bet gali grubia fizine jėga nutraukti bet kokią pilietinę akciją.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai parodo visišką kariuomenės vadovybės nesigaudymą Lietuvos politinėje ir socialinėje situacijoje. Iš dalies galima pateisinti hibridinio karo scenarijaus užkardymo pratybas Šalčininkuose, Eišiškėse, Visagine ar Baltojoje Vokėje, bet tikrai ne Marijampolėje, Vilkaviškyje, Telšiuose ar Anykščiuose.
Tačiau pratybos buvo absurdiškos ir netikroviškos netgi tuose pačiuose Šalčininkuose, nes jei kariai, kurie imitavo „žaliuosius žmogeliukus“, būtų apsirengę ne su Gariūnuose pirktais treningais, o rusiško modelio kamufliažine uniforma ir kalbėtų ne švaria lietuviška kalba, o kiekvienam sovietmečiui nostalgiją jaučiančiam žmogeliui suprantama rusų kalba, pratybų rezultatai galėjo ir nustebinti.
Dabar galima tik spėlioti, kiek vietinių gyventojų būtų iškėlę prie namų raudonas SSRS arba dabartinės Rusijos valstybines vėliavas, kiek tautinių bendrijų mokyklas baigusių jaunuolių būtų pasiprašę į separatistų gretas ir kiek vietinių policininkų būtų nukreipę ginklus į savus ir perėję į „žaliųjų žmogeliukų“ pusę.
Tokios pratybos išryškintų Lietuvos valdžios silpnąsias vietas nutautėjusiuose šalies regionuose ir parodytų tikrąją situaciją. O rodyti visuomenei, kaip Lietuvos kariuomenė išvaiko taikų protestą Vilkaviškyje, yra ne hibridinio karo užkardymas, o pilietiškumo ir patriotizmo žlugdymas piliečių širdyse ir sąmonėje. Tai buvo skirta pagąsdinti nepatenkintus valdžios sprendimais žmones, kad jie nedrįstų protestuoti ir kovoti už savo teises. Tik kariuomenės taktikos ir strategijos ekspertai nesupranta, kad Lietuvos nepriklausomybės garantas ne kariuomenė, ne jos pasiruošimas ir ginkluotė, net ne mūsų šalies narystė NATO. Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės garantas yra laisva, sąmoninga, pilietiška ir patriotiška lietuvių tauta. Jei tauta norės laisvės ir bus jos verta, Lietuva bus ir klestės.
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos savanoriai atkovojo šalies nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, jaunimas, inteligentija ir ūkininkai nuplovė 1940 metų gėdą 1941 metų sukilimu ir didvyriška beveik dešimtmetį trukusia pokario laisvės kova, tauta dainomis ir krauju apgynė teisę į laisvę 1988 – 1991 metų laikotarpiu.
Ir Lietuva čia nėra išimtis, istorija žino ne vieną mažą tautą, kuri kai nuoširdžiai nori laisvės ir yra vieninga, gali nugalėti daug skaitlingesnį ir stipresnį priešą. Bet jei tauta netikės valstybe, bijos valdžios, policijos ir kariuomenės, Lietuvos valstybės nebeliks, tam neprireiks ir priešų tankų.
Kam naudingas Lietuvos politinių partijų sunaikinimas?
Jei šiandien man kas nors pasakytų, kad Lietuvoje gyvename demokratijos sąlygomis vakarietiškuoju jos supratimu, labai ilgai ir nuoširdžiai juokčiausi tokiam naivuoliui tiesiai į akis.
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau tikrai tikiu, kad tokie naivuoliai egzistuoja, jų tikrai nėra mažai, jų išsilavinimas, intelektas, profesija, lytis ar religinė priklausomybė gali būti pati įvairiausia, tačiau juos vienija trumpa politinė atmintis ir pilietinis infantilumas.
Pamėginkime pasigilinti į dabartinę lietuvišką „demokratiją“, tenka rašyti „demokratija“, nes iki tikros demokratijos mums toli kaip iki Mėnulio pėsčiomis. Kadangi diskusija be argumentų kaip namas be pamatų, pradėkime nuo jų.
Pasaulyje demokratijos padėtis valstybėje matuojama įvairiais matais. Vienas iš esminių lakmuso popierėlių demokratijai konkrečioje šalyje išmatuoti yra žmonių teisė rinktis į taikius susirinkimus ir susibūrimus, kita – laisvė burtis į politines partijas bei dalyvauti laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose. Dar yra žiniasklaidos nepriklausomumas, bendras korupcijos lygis, teismų ir teisėtvarkos savarankiškumas ir nesikišimas į politinius procesus…
Šiame straipsnyje bandysime analizuoti piliečių laisvę burtis į politines partijas ir pastarųjų galimybę laisvai veikti ir dalyvauti sąžininguose ir demokratiniuose rinkimuose, kitame straipsnyje apžvelgsime taikių susirinkimų, renginių ir susibūrimų laisvę.
Kokios politinės partijos ir organizacijos bei laisvo jų veikimo Lietuvoje sąlygos?
„Trisdešimt penktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis skamba taip:
Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.
Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politiniai partijai ar asociacijai.
Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.“ (paryškinta šio straipsnio autoriaus).
Kaip matome, Konstitucijos kūrėjai numatė Lietuvos piliečių teisę burtis ne tik į politines partijas, bet ir į kitas politines organizacijas. Tačiau per 25 Lietuvos Konstitucijos veikimo metus įstatymų leidėjai nesugebėjo apibrėžti, kas yra politinė organizacija ir priimti jų veikimą reglamentuojančių įstatymų, todėl toliau analizuosime tik politines partijas.
Partijos – geriausias vaistas nuo populizmo
Visame demokratiniame pasaulyje piliečiai savo politinę valią išreiškia rinkimuose, rinkdamiesi sau artimiausią politinę partiją arba jos atstovą, perskaitę jų deklaruojamas vertybes ir programines nuostatas. Eilinis pilietis savo gyvenime neturi laiko labai plačiai įsigilinti į valstybėje bei pasaulyje vykstančius politinius ir ekonominius procesus. Šiems procesams perprasti reikia papildomo pasiruošimo, žinių ir įvairiapusės informacijos. Todėl dažnai prieš balsuodami pasiklauso politikų deklaruojamų tikslų ir pažadų ir pagal juos atiduoda savo balsą.
Tačiau demokratija nenumato tiesioginės bausmės už tai, kad politikas netesės prieš rinkimus duotų pažadų. Vienintelė bausmė, kurią numato demokratinė santvarka – rinkėjų pasitikėjimo praradimas ir politiko neperrinkimas kitai kadencijai.
Rinkimai
Bet kaip iš anksto patikrinti, ar politikas bus linkęs tesėti savo pažadus ar kalba tik tai, ką nori girdėti rinkėjai? Juk čia negali pasinaudoti prinokusio arbūzo rinkimosi parduotuvėje ritualo, kai pabeldžiama į arbūzo galvą arba jis perpjaunamas pusiau. Politikai greičiausiai neleistų rinkėjams tokiu būdu jų patikrinti prieš rinkimus.
Politologai teigia, kad brandžių, nevienadienių politinių partijų egzistavimas yra vienas geriausių vaistų nuo populizmo. Teisingai, politinės partijos – vaistas nuo populizmo. Vakarų demokratinėse šalyse rinkėjai gali pasigilinti, ką ir kuriuo metu politinė partija žadėjo, ką įgyvendino ir kas iš to išėjo. Pasaulio ekonominiai procesai dažnai yra dinamiški ir sunkiai nuspėjami, todėl kartais politikai turi priimti greitus ir nepopuliarius sprendimus, kad amortizuotų iškylančios krizės sukeltą neigiamą efektą.
Dažniausiai tokie sprendimai pasiteisina ateityje, kaip kad gydytojams kritiniu atveju gelbėjant paciento gyvybę pateisinama skausminga chirurginė operacija. Todėl ir politinių partijų, esančių valdžioje, sprendimus kartais galima įvertinti tik po tam tikro laiko. Demokratiniame pasaulyje piliečiai gali pareikalauti iš politinių partijų ir jų atstovų, kad šie laikytųsi rinkiminių pažadų. Tai galioja tose šalyse, kur stipri pilietinė visuomenė.
Kuo skiriasi partija nuo verslo subjekto
Lietuvoje, deja, pilietinė visuomenė yra tik formavimosi stadijoje, o brandžias politines partijas, kurios turėtų garbingą istoriją, galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Iš karto po nepriklausomybės atgavimo įstatymų kūrėjai suprato politinių partijų reikalingumą ir naudą demokratiniam procesui. Tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus turime atvirkštinę situaciją. Visuomenė visai pagrįstai nebepasitiki politinėmis partijomis, kurias dažnai labai sunku atskirti nuo pelno siekiančių uždarųjų akcinių bendrovių arba tiesiog nusikaltėlių grupuočių.
Pamėginkime atsakyti į klausimą – ar kaltas vaisto gamintojas, jei pacientas apsinuodijo nuo vaisto klastote? Ar kaltas gėrimo gamintojas, jei klientas apsinuodijo padirbtu surogatu? Tikriausiai ne. Tai kodėl kaltiname partinę sistemą dėl to, kad leidome mus apgauti aferistams, kurie savo gaujas pavadinę politinėmis partijomis daugiau nei du dešimtmečius mus mulkino? Faktas, kad taip įvyko, rodo tik tai, kad turime dar labiau stiprinti politinių partijų segmentą, turime į jų veiklą įtraukti kuo daugiau pilietiškai nusiteikusių žmonių, akademinį jaunimą, ūkininkus, inteligentiją.
Juk kuo daugiau bus idėjinių žmonių politinėse partijose, tuo jos bus švaresnės ir sąžiningesnės, tuo bus lengviau rinkėjams per rinkimus. Tačiau šiuo metu einama kitu keliu. Stengiamasi, kad išliktų tik nomenklatūrinės arba oligarchų kišeninės partijos, o idėjinės sąžiningos ir skaidrios politinės jėgos numirtų natūralia mirtimi arba būtų per prievartą numarintos.
Tas skaidriai neskaidrus politinių partijų finansavimo modelis
Pirmiausiai buvo sugriežtintas politinių partijų finansavimas, kuris beveik nepridėjo skaidrumo didžiųjų partijų finansuose, bet smarkiai komplikavo mažųjų partijų išlikimą. Panaikinus juridinių asmenų galimybę remti politines partijas, buvo suduotas didelis smūgis mažų partijų finansavimui, o tuo pačiu „paslėpti galai“ didžiųjų partijų nesąžiningam atidirbimui savo rėmėjams.
Pateiksiu paprastą pavyzdį, kaip buvo iki politinių partijų finansavimo įstatymo pakeitimų: UAB „Įmonė“ paremia valdančią politinę partiją „Biudžeto sąjunga“, o praėjus pusmečiui po paramos pervedimo ši įmonė laimi 15 iš 16 konkursų ministerijoje, kurią kuruoja jos paremta politinė partija. Viskas aišku rinkėjui, viskas aišku teisėsaugai. Dabar UAB „Įmonė“ negali remti valdančiosios politinės partijos kaip juridinis asmuo, bet jos pagrindinis akcininkas Vardenis Pavardenis gali ją remti kaip fizinis asmuo. Parama pervedama, įmonė konkursus laimi, o galai jau paslėpti ir ausys taip aiškiai nekyšo. Ir jei ankščiau dalis įmonių rėmė po keletą politinių partijų dėl demokratijos plėtros, tai dabar mažų ir neįtakingų partijų turtingi verslininkai neremia savo asmeniniais pinigais.
Viskas mokama, nes rinkimus turi laimėti tik dideli pinigai…
Paimkime kitą pavyzdį – rinkiminės kampanijos įkarštis, politinė partija ir pavieniai politikai stengiasi, kad rinkėjai juos pastebėtų, kad bent akį užmestų į jų nuveiktus darbus, aprašytus autobiografijose ir į jų išdailintas programas, kurios pilnos realių ir utopinių pažadų kaip strazdų prinokusių vyšnių krūmuose. Pagal dabartinius įstatymus už viską politikai privalo mokėti: nori susitikti su rinkėjais – mokėk rinkos kaina už salės nuomą mokykloje ar kultūros namuose, nori pasidalinti savo idėjomis su rinkėjais spaudoje – mokėk pagal iš anksto leidinio Vyriausiajai rinkimų komisijai deklaruotus įkainius.
Dolerių krūva
Galima tik priminti, kad jau esančios valdžioje partijos ne tik turi neskaidriais ryšiais susaistytų rėmėjų tarp turtingų fizinių asmenų, bet iš biudžeto kasmet išsidalina milijonus eurų savo reikmėms ir politinėms kampanijoms finansuoti.
Jau seniai niekam ne paslaptis, kad vadinamosios biudžetinės partijos aktyviai naudojasi administraciniais resursais savo valdomose savivaldos institucijose, ministerijose ir Seime bei valstybinėse įmonėse.
Žmonės įdarbinami valstybės įmonėse, ministerijose ar savivaldybėse fiktyviai, o realiai dirba administracinį darbą partijoms. Šie darbuotojai gali operatyviai surinkti parašus už partijos sąrašus ar kandidatus į merus ir Seimo vienmandatininkus, jie gali surinkti žmonių deklaracijas skirti politinei partijai 1 proc. nuo asmens sumokėto Gyventojo pajamų mokesčio, tvarkyti partijos finansinius, administracinius ir rinkiminius dokumentus. Viso šito nedidelės nepriklausomos partijos neturi ir yra priverstos visur remtis savanorių pagalba, kuri sunkiai konkuruoja su etatinių darbuotojų darbu.
Latvijoje 200, o Lietuvoje – 2000
Priešpaskutinis smūgis mažosioms partijoms buvo būtinojo minimalaus partijos narių skaičiaus pakėlimas nuo 1000 iki 2000 narių. Šis įstatymas be jokios abejonės priimtas dėl partijų skaičiaus sumažinimo ir tuo pačiu piliečių politinio aktyvumo bei galimybės dalyvauti politinėje veikloje ribojimo. Juk esant dabartiniam Lietuvos pilietiniam aktyvumui surasti 1000 bendraminčių, norinčių ir galinčių priklausyti politinei organizacijai yra labai sunku, o rasti 2000 aktyvių žmonių, kurie būtų patikimi, suprastų ir pritartų partijos vertybėms ir programai yra labai sunkiai įgyvendinama misija. Jei lygintume su mūsų artimiausia kaimyne Latvija, tai ten užtenka 200 žmonių, kad politinė partija galėtų būti įsteigta ir pilnavertiškai veiktų. Skirtumas: 10 kartų! Gali kilti klausimas, kodėl tai blogai? Atsakymas būtų dvejopas – dėl to, kad kiekybė dažnai mažina kokybę ir todėl, kad apskritai mūsų visuomenėje žmonių, kurie sutiktų priklausyti politinei partijai, skaičius yra labai ribotas.
Istorija mus moko, kad ne kiekybėje esmė, o kokybėje. Maža grupelė idealistų gali apversti pasaulį, jie būdami vieningi ir veiklūs vieniems ar kitiems procesams išjudina mases. O jei kokia organizacija tampa labai skaitlinga, masinė, ji dažniausiai yra pasmerkta išsigimti, prarandama galimybė pažinoti vieni kitus ir vieningai, komandiškai veikti.
Kodėl nepopuliaru dalyvauti politinių partijų veikloje?
Nors sovietinė sistema subyrėjo seniai, bet žmonės vis dar bijo priklausyti politinėms partijoms, nes galvoja, kad nuo to gali nukentėti, todėl net statistų pririnkti mažesnėms politinėms partijoms nėra lengva. Iš kitos pusės tokias baimes labai stiprina finansinės institucijos, tokios kaip užsienio šalių bankai, kurie, prisidengdami absurdiškais argumentais, piktybiškai renka informaciją apie asmenų arba jų artimųjų priklausymą politinėms partijoms.
Ne visuomet reikia būti užsispyrusiam kaip ožys. Slaptai.lt
Ne kartą ir ne du mažosios politinės partijos netenka narių po to, kai asmuo apsilanko banke ir ten jam tenka užpildyti asmens duomenų anketą, kurioje yra net keletas klausimų apie priklausymą politinėms partijoms. Atmetus bankų absurdiškus argumentus apie tai, kad tokia informacija renkama terorizmo ir pinigų plovimo prevencijai, tikroji priežastis taip ir lieka paslaptis. Logiškiausia išvada peršasi tokia, kad duomenys renkami turint tikslą įtakoti politinius procesus, priimamus įstatymus ir bendrą verslo aplinką šalyje.
Juk tikrai ne vienas esame sulaukę iš bankų asmeninių pasiūlymų dėl vartojamųjų paskolų, pensijinių fondų ir kitų finansinių paslaugų, nesunku nuspėti, kad valdančiųjų politinių grupuočių nariai gali sulaukti palankesnių asmeninių bankų pasiūlymų, taip darant poveikį asmenims, nuo kurių priklauso bankų finansiniai rezultatai ir verslo aplinka. Tikriausiai nereikia nei sakyti, kad paprastą, eilinį postsovietinės šalies pilietį išgąsdins klausimas apie jo priklausymą politinei partijai ir dažnas partietis, ypač jei nėra politinėje veikloje labai aktyvus, po tokios anketos užpildymo nusprendžia pasitraukti iš partijos, kad ateityje nesusilauktų panašių klausimų.
Teisingumo ministerijos metodai
Teisingumo ministerija turi kitų būdų mažinti politinių partijų narių skaičių – tai asmenų santuokos ir skyrybos. Reiktų paminėti, kad partijos tam, kad galėtų legaliai veikti politinėje arenoje, dalyvauti rinkimuose ir nebūtų priverstiniu būdu išregistruotos ir uždarytos, privalo mažiausiai 2 kartus per metus siųsti savo atnaujintą narių sąrašą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai. Pastaroji gavusi duomenis išbraukia iš narių mirusius asmenis (kas yra logiška ir teisinga), netiksliai užpildžiusius stojimo dokumentus (jei neatitinka asmens kodas, asmuo turi keletą vardų, o užpildė tik vieną ir panašiai).
Taip pat išbraukiami asmenys, kurie per paskutinį pusmetį dėl vienokių ar kitokių priežasčių pakeitė savo pavardę, dažniausiai dėl santuokos sudarymo arba skyrybų su sutuoktiniu. Taigi asmuo, pakeitęs pavardę, visų pirma privalo apie tai informuoti politinės partijos vadovybę, kiek tokių sąmoningų žmonių gali būti? Tikriausiai tik vienetai. Tokiu atveju tokiais dalykais privalo rūpintis partijos vadovybė. Kadangi nepatekusi į valdžią ir neparsidavusi oligarchui partija etatinių darbuotojų neturi, vadinasi, tuo rūpinasi neetatiniai savanoriai, kurie be šito dalyko rūpinasi dar daugybe kitų reikalų, be kurių partija negalėtų normaliai veikti ir funkcionuoti.
Politinių partijų kova – tai plėšrūnų kovos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galima dar priminti, kad Vyriausioji rinkimų komisija kiekvienais metais vis labiau sunkina ir komplikuoja partijų ataskaitas ir kitus dokumentus, kuriuos jos turi pateikti. Rinkiminių kampanijų metu žmogus, kuris prisiima atsakomybę būti kampanijos iždininku, aukodamas savo laisvalaikį turi tiek dokumentų užpildyti, kad net rimti buhalteriai turėtų paprakaituoti; jei suklys, jis rizikuoja būti nubaustas administracine tvarka, o prie viso to mažosiose partijose dažniausiai už darbą negauna nė cento.
Neseniai Kauno ir Vilniaus merai pasigyrė, kad šių miestų tarybos panaikino politinių partijų teisę į lengvatinę patalpų nuomą iš savivaldybių. Ką tai reiškia sisteminėms valdžios partijoms? Visiškai nieko, jos pasididins dotacijas iš biudžeto ir už mokesčių mokėtojų pinigus išsinuomos dar prabangesnius apartamentus miestų centruose, o mažosios partijos liks be namų, be šanso turėti kambariuką, kur galėtų rengti susirinkimus, laikyti dokumentus, priimti rinkėjus ar svečius. Tikrai galima pritarti, kad prabangūs ofisai miestų centre politinėms partijoms neturi būti skiriami, tačiau po kuklų kabinetą savivaldybei priklausančiose patalpose kiekvienai politinei partijai valstybė turėtų užtikrinti.
Kas balsuoja, o kas balsus skaičiuoja!
Visi esame girdėję Josifui Stalinui priskiriamą posakį, kad nesvarbu, kas kaip balsuoja, o svarbu, kas balsus skaičiuoja. O ar susimąstome, kas Lietuvoje skaičiuoja balsus, jei sakysite, kad tai daro apylinkių, apygardų ir Vyriausioji rinkimų komisijos, būsite teisūs tik dalinai. Nes Lietuvoje balsus skaičiuoja politinės partijos, bet tik valdančiosios. Rinkimų apylinkių, būtent kurios ir skaičiuoja rinkėjų balsus, komisijas sudaro tik šiuo metu esančių valdžioje politinių partijų deleguoti atstovai, rinkimų apygardų, kurios nagrinėja pažeidimus ir kontroliuoja balsavimo eigą apylinkėse, rinkimų komisiją sudaro valdančiųjų partijų atstovai, teisingumo ministro (kurį skiria valdančios partijos) paskirtas atstovas, savivaldybės administracijos vadovo (kurį skiria valdančios partijos) deleguotas atstovas ir asociacijos, kuri vadinasi „Lietuvos teisininkų draugija“ deleguotas atstovas, kuris vienintelis turi teorinę galimybę nebūti susijęs su valdančiomis politinėmis grupėmis.
Labai panašiai sudaroma ir Vyriausioji rinkimų komisija, ją sudaro pirmininkas, kurį deleguoja valdančios partijos, visų valdančių partijų atstovai, 3 teisingumo ministro deleguoti atstovai ir 3 Lietuvos teisininkų draugijos deleguojami nariai, kurie turi teorinį šansą išlikti tikrai objektyvūs, bet visada sudaro tik kuklią mažumą. Aišku, šiame straipsnyje nenorime teigti, kad Lietuvoje visi rinkimai klastojami, bet balsų skaičiuotojų skyrimo būdai švelniai tariant demokratija nekvepia ir sukelia įvairių minčių.
Ar reikia Rinkimuose į Seimą panaikinti partinius sąrašus?
Paskutiniu metu visuomenė masiškai nepasitiki politinėmis partijomis, vis dažniau pasigirsta siūlymų atsisakyti daugiamandatės apygardos, kurioje išrenkama 70 Seimo narių pagal politinių partijų sąrašus. Siūloma palikti tik vienmandates apygardas, kuriose lygiateisiškai galėtų konkuruoti partijos ir nepartiniai kandidatai. Atsiranda politikų ir visuomenininkų, kurie partinių sąrašų panaikinimą laiko panacėja, kuri turėtų iš esmės pagydyti mūsų labai sergančią demokratiją. Nesinori manyti, kad šie žmonės taip kalba vedini nesąžiningų paskatų, tikriausiai jie yra tiesiog labai naivūs. Daugiamandatės apygardos panaikinimas būtų žalingas dėl keleto priežasčių.
Visų pirma, tam, kad kandidatas į Seimą laimėtų rinkimus vienmandatėje apygardoje, turi būti tam tikros aplinkybės. Dažniausiai rinkimus vienmandatėse laimi „seni vilkai“, tai apkerpėję, dažnai korumpuoti iki kaulų smegenų, bet žinomi politikai. Šie politikai tikrai nepasiūlys nieko naujo ir pozityvaus, jie Seime jau ne vieną ir ne dvi kadencijas, moka labai gražiai kalbėti ir nieko nepasakyti, gražiai šypsosi prieš kameras, dažniausiai turi „užgyvenę“ ne vieną dešimtį nekilnojamo turto objektų, paėmę milijonines paskolas, tačiau tuo pačiu ir paskolinę maždaug tiek pat, kiek yra skolingi, taip pat apvalią sumelę piniginių lėšų laiko bankuose. Ar tie pilietiški žmonės, kurie siūlo panaikinti rinkimuose partijų sąrašus, nori, kad tokie politikai būtų išrinkti? Greičiausiai ne.
2012-ieji. Kovo 11-oji. Protestų diena. Vytauto Visocko nuotr.
Kita kategorija žmonių, kurie turi šansų būti išrinkti vienmandatėje, yra labai turtingi verslininkai, dar kitaip vadinami oligarchai, jie gali eiti į rinkimus kaip nepartiniai, gali eiti kaip kurios nors partijos atstovai, bet jie bus išrinkti vien dėl savo pinigų ir įtakos. Ar būtent tokių Seimo narių nori pilietiški kovotojai prieš sąrašus? Tikriausiai irgi ne.
Trečias būdas patekti į Seimą per vienmandatinę apygardą – būti iškeltam partijos, kuri šiuo metu yra „ant bangos“. Tai gali būti naujos, ką tik atsiradusios, tautos gelbėtojų, kurie atsiranda per kiekvienus rinkimus, partijos atstovas, arba sisteminės partijos, kuri įgijo pasitikėjimą dėl vadinamosios politinės švytuoklės, nes paskutinėje kadencijoje buvo opozicijoje, iškeltas kandidatas.
Juos vienija tik vienas faktas, jie yra išrenkami tik todėl, kad jų sąrašas daugiamandatėje yra lyderis. O jei daugiamandatės apygardos nebūtų, jiems tikrai nebūtų jokių šansų būti išrinktiems.
Štai ir atsakymas visiems, kurie taip kovoja prieš politinių partijų sąrašus, daugiamandatės apygardos panaikinimas demokratijos Seimo rinkimuose nepadidins, o sumažinti tikrai gali, gal netgi ženkliai.
Demokratija ar pigi jos imitacija?
Apibendrinant norisi pasakyti, kad valdantysis Lietuvos elitas sąmoningai ir metodiškai naikina politinių partijų autoritetą visuomenėje, griauna piliečių pasitikėjimą politine sistema ir tokiu būdu mažina demokratiją Lietuvoje. Konstitucijos garantuojama piliečių teisė laisvai burtis į partijas ir politines organizacijas yra ciniškai ribojama įstatymų, kurie sudaro daugybę dirbtinių kliūčių kurtis ir veikti nedidelėms, idėjinėms politinėms partijoms, tuo pačiu sudarydami ypatingai palankias sąlygas valdžioje esančių sisteminių, neturinčių jokių vertybių, politinio elito grupių veikimui ir plėtrai.
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šioms interesų grupėms kasmet išdalinamos milžiniškos lėšos iš valstybės biudžeto, tik jų atstovai turi teisę skaičiuoti balsus rinkimų apylinkėse ir apygardose, jų atstovai sudaro daugumą Vyriausiosios rinkimų komisijos narių. Šios partijos nevengia naudotis turimais administraciniais resursais, todėl susirenka liūto dalį nuo piliečių partijoms skiriamo 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio lėšų.
Tie patys administraciniai resursai šioms organizacijoms suteikia pranašumą tvarkant daugybę biurokratinių prievolių, kurias valdžia yra nustačiusi partijoms.
Visus aukščiau suminėtus faktus sudėjus išeina, kad teoriškai partinio pliuralizmo teisė Lietuvoje yra, bet praktiškai ji neegzistuoja. Kaip kažkada sakė vienas humoristas „Teoriškai arklys, o praktiškai nepasivelka…“
Taigi, prieš juokdamiesi iš totalitarinių valstybių ir smerkdami jų santvarkas, pažiūrėkime į savo kiemą ir prikąskime liežuvį.
Daugiau nei pusė (57 proc.) liepą apklaustų suaugusių šalies gyventojų buvo nepatenkinti tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, kiek daugiau nei trečdalis (35 proc.) respondentų buvo patenkinti demokratija šalyje. 8 proc. neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ 2017 m. liepos 7-17 d. atlikta apklausa atskleidė, kad patenkintųjų demokratija Lietuvoje per pastarąjį mėnesį sumažėjo 4 procentiniais punktais, o lyginant su vertinimais prieš metus (2016 metų liepą) – sumažėjo 8 procentiniais punktais.
Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, daugiau patenkintas jaunimas iki 30 metų, miestų gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu, vadovai bei besimokantis jaunimas, dešiniųjų pažiūrų respondentai.
Dažniau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantieji kaime, darbininkai, ūkininkai ir pensininkai, respondentai, kurie savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip blogą, lenkų tautybės gyventojai bei kairiųjų pažiūrų respondentai.
Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, šiuo metu daugiau patenkinti keturių partijų rėmėjai: Liberalų sąjūdžio, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Lietuvos socialdemokratų partijos. Labiausiai demokratijos padėtimi šalyje nepatenkinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (82 proc. iš jų tuo nepatenkinti), Darbo partijos (74 proc.) bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ (64 proc.) rinkėjai.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei artoją nuo žagrės į Boingo kabiną vietoj piloto pasodintume, lėktuvas ne tik nepakiltų, bet ir iš vietos nepajudėtų, nes artojas savo akiratyje nebuvo matęs tiekos mygtukų ir rankenėlių. Todėl artojas nesėda į piloto kabiną.
Tapti lėktuvo vadu reikia atitinkamą mokslą išeiti, pilotavimo patirtį įgyti, gauti atitinkamą kvalifikacijos patvirtinimą.
O ko reikia tapti politiku, valstybės vadovu?
Politika yra valstybės reikalų tvarkymas, tarsi turėtų būti ir aukščiausio lygio politikos mokyklos. Tačiau valstybės reikalų tvarkymo mokyklų nėra, todėl į politiką gali eiti bet kas, ir artojas nuo žagrės, ir bet kokių mokslų daktaras. Leidimus išduoda „šventąja karve“ vadinama demokratija. „Šventajai karvei“ nerūpi einančiojo į politiką išsilavinimas, ištikimybė valstybei, turimas turtas, kad klaidą padaręs galėtų valstybei atlyginti. Nelaiko renkamieji net pagrindinio valstybės įstatymo – Konstitucijos – egzamino. Trumpai tariant, tinka visiškas neišmanėlis.
Pachlavanas Machmudas, XIV amžiaus išminčius ir poetas iš Bucharos, musulmonų kanonizuotas šventuoju, yra parašęs:
Lengviau Kaukazo tris šimtus kalnų į trupinius sumalt piestoj
Ir dangaus skliautą nudažyt devyniskart savu krauju,
Sėdėti dešimt metų požemio vienutėj
Nei būt su neišmanėliu akimirką kartu.
Tik vienu, specifiniu, tačiau Tautai itin svarbiu – rašybos asmens dokumentuose – klausimu pateikiu neišmanėlių nepilną sąrašą (savo bendrapartiečių):
Prie neišmanėlių, tačiau turinčių įstatymų leidybos galią, turėtume priskirti technokratą, premjerą Saulių Skvernelį, kuris neva pasišovė kurpti pavardžių įstatymą pagal Kirkilo-Kubiliaus projektą.
Sakytume, ne akimirką, o dvidešimt septynerius metus „šventoji karvė“ mus įkalino būti su neišmanėliais. Netruks ateiti nauji Seimo rinkimai, įsidėmėkime šias pavardes, kad išvengtume taip ilgos „akimirkos“.
Nebandykite, bendrapartiečiai, manęs už tariamą įžeidimą atiduoti teismui, šalinti iš TS-LKD partijos (esu jos eilinis), nes mano teisumą liudys 70 tūkstančių peticiją pasirašiusių LR piliečių, tikri mokslininkai, o ne partinei drausmei pasidavę neišmanėliai.
Daugiau nei pusė (55 proc.) birželį apklaustų suaugusių šalies gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, o keturi iš dešimties (39 proc.) respondentų buvo patenkinti demokratija Lietuvoje. 6 proc. neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, pasitenkinimo demokratija lygis Lietuvoje per pastarąjį mėnesį nepakito, tokie patys vertinimai buvo ir lygiai prieš metus (2016 metų birželį).
Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, daugiau patenkintas jaunimas iki 30 metų, didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (daugiau kaip 900 eurų), vadovai, specialistai ir tarnautojai bei besimokantis jaunimas, valstybiniame sektoriuje dirbantys respondentai.
Dažniau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti kaimo gyventojai (net 70 proc. iš jų tuo nepatenkinti), darbininkai, ūkininkai, bedarbiai ir pensininkai, respondentai, kurie savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip blogą, lenkų tautybės gyventojai bei privataus sektoriaus darbuotojai.
Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, šiuo metu daugiau patenkinti trijų partijų rėmėjai: valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, opozicinių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei opozicinio Liberalų sąjūdžio rinkėjai. Labiausiai demokratijos padėtimi šalyje nepatenkinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (78 proc. iš jų tuo nepatenkinti) bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ (61 proc.) rinkėjai.
Tai – ketvirtasis interviu su Dzūkijoje gyvenančiu Lietuvos istorijos žinovu, populiarintoju Jonu Juravičiumi. Šį sykį – apie spaudimą, kurį teko atlaikyti dirbant seniūnu, ir teismus, kurių nepavyko išvengti.
Beje, Jonas Juravičius mano, kad Lietuvoje nėra tikros demokratijos. Tik butaforija.
Gavau pranešima savo el. pašto adresu, kad gegužės 24 d., trečiadienį, 10 –11 val., Kauno miete, vadinamajame Studentų skvere, tarp KTU ir VDU centrinių rūmų, LR Švietimo ir mokslo ministerija surengs neformalią diskusiją apie užmanytą aukštojo mokslo pertvarką ir jos įgyvendinimo planą, dalyvaujant pačiai ministrei Jurgitai Petrauskienei.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Buvo kviečiami diskusijoje dalyvauti Kauno universitetų bendruomenės nariai – dėstytojai, darbuotojai, studentai, taip pat žiniasklaida, planuojama pokalbio metu apsikeisti nuomonėmis apie svarbiausius iššūkius ir galimybes, susijusias su aukštojo mokslo pertvarka.
Kadangi gyvenu ne per toliausiai nuo įvykio vietos, nusprendžiau pasižmonėti ir atvykau į renginį beveik nevėluodamas. Tikrai nesigailiu užsukęs ir noriu pasidalinti savo džiugiais įspūdžiais.
Labiausiai užbūrė pats renginio formatas, jeigu norite, mūsuose dar neišbandyta bendravimo su valdžia ir nuomonių apsikeitimo forma, kai diskusija įvyksta po atviru dangumi, jaukioje miesto aikštėje, tokioje štai improvizuotoje agoroje. Valdžia atėjo į minią, bet – svarbiausia – jokio pertempimo, dirbtinumo ir diskusijos išlaisvinimo idėjos sukarikatūrinimo nebuvo nė lašo, nežiūrint net to, jog diskusijose dalyvavo KTU Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas Ainis Lašas.
Vadinamasis nuomonių apsikeitimas Kaune tarp akademinių bendruomenių įvyko taip natūraliai, tarsi išties universitetų bendruomenės būtų perėmusios diskusijų dvasios estafetės lazdelę, ištiestą per kelis tūkstantmečius iš Atėnų demokratijos laisvųjų piliečių susirinkimo centrinėje miesto aikštėje. Jeigu norite, štai tokio formato bendravimo atgaminimas yra pats didžiausias šios kadencijos valdžios iškovojimas, net jeigu visa tai įvyko visiškai atsitiktinai, kaip kažkoks nesusipratimas, vieną kartą pažeidžiant dargužaitiško bendravimo stiliaus kanoną.
Dalyvavusieji šioje demokratijos šventėje paliudys, kad diskusijų nesutrukdė, bet savotiškai jas pagyvino net tokie nekviesti personažai kaip keli pagėrę piliečiai ar narkomanai, draugiškai plojimais išprašyti iš aikštės, nepiktas lietutis, besiveržiantis prie mikrofono kalbėti laike ir erdvėje pasiklydęs profesorius emeritas. Net diskusijoms moderavęs E. Jakilaitis, kurį gyvą stebėjau pirmą kartą, atrodė labiau įtaigus ir demokratiškas žmogus nei matomas iš studijos per TV ekranus laidų vedėjas. Baudžiausi viskam pasibaigus pakviesti jį „ant alaus“, tačiau garsusis žurnalistas renginiui pasibaigus išgaravo staiga ir kažkaip nepastebimai.
Diskusiją dėl aukšto mokslo pradėjo ir kažkokius apibendrinimus pabandė suregzti ministrė J. Petrauskienė. Net jeigu tokių apibendrinimų negalėtume pavadinti pernelyg genialiais, kaip tiesa yra ir tai, kad subendravardiklinti diametraliai priešingas nuomones beveik neįmanoma net minties titanui, ministrė tikrai buvo savo vietoje, – graži, trapi, inteligentiškos kalbėsenos moteris, besistengianti suvaldyti procesus, kurie paprastai nepasiduoda administravimo valiai kaip ir tie padraikos formos, audros pradžią pranašaujantys debesys.
Tačiau visi supranta ir tai, kad po dabartinės ministrės pirmtakės, pavardžių čia neminėsime, viskas yra įvaizdis, nes dar vienos įvaizdžio ir manierų katastrofos populiacijai pernešti būtų nebeįmanoma. Žiūrint šiuo požiūriu, ministrė J.Petrauskienė sėkmingai vykdo savo misiją, – tai ypač akivaizdžiai paliudijo susitikimas studentų skverelyje.
Trečiadienio susitikimas Kaune, kaip ir galima buvo tikėtis, nenutiesė naujų tiltų, neatgaivino susikalbėjimo vilties, o tik dar labiau užaštrino žinomą alternatyvą: KTU atstovai kvietė visus Kauno universitetus jungtis po viena vėliava, savo ruožtu kiti Kauno universitetai iš esmės tokios brolystės su KTU baidėsi kaip velnias kryžiaus.
Galima guostis nebent tuo, kad dialogo teorijos plėtotei be pozityvių pavyzdžių taip pat svarbu yra išryškinti kraštutinio nesusikalbėjimo atvejus. Iš tiesų, kodėl aistringi KTU kvietimai apsijungti yra sutinkami labai rezervuotai, nepasakius stipriau?
Tarkime, kitų universitetų bendruomenė baiminasi dėl to, kad nepastebimai ir be pėdsako ištirps didesniojo universiteto glėbyje. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai baugina ne pati ištirpimo galimybė, o tai, kur būtų lemta ištirpti, kokioje pekloje?
Tas pats A. Lašas diskusijos metu kvietė nesibaiminti, labiau pasitikėti vienas kitu, tačiau drauge nepraleido progos labai šiurkščiai, švonderišku stiliumi pažeminti savo kolegą, anksčiau dirbusį KTU, dabar – VDU Socialinių mokslų dekaną. Nebeliko jokios iliuzijos, kad vadinamasis universitetų jungimasis vilioja KTU kaip galimybė užsiauginti raumenis, kitų universitetų resursus be didesnių sentimentų panaudojant kaip statybinę medžiagą. Be jokios abejonės, toks jungimas prasidėtų užsitęsusia ilgųjų peilių naktimi.
Vykdamas į susitikimą buvau pasižadėjęs sau trūks plyš išsaugoti objektyvumą, neutralaus stebėtojo poziciją. Vardan to iliuzinio objektyvumo pastebėsiu, kad nekaltai pralinksmino Aleksandro Stulginskio universiteto bendruomenės lyderių netikėtas pareiškimas, kad tikro universiteto stuburas turėtų būti humanitarinių ir socialinių mokslų sektorius, tarsi anie neva visados būtų buvę filosofijos draugais, o tik dabar apturėjo progą driokstelėti apie savo slaptą, deja, pernelyg ilgai slėptą meilę humanitariniams mokslams. Tačiau tikrai nekyla juokas matant, kad mechaninio visų Kauno universitetų jungimo į vieną visumą užmanymai gali nuvesti – neduokdie! – į raumeningo monstro be refleksijos pasigaminimą.
Dar prieš eilę metų, kai žolė buvo žalesnė, Saulė švietė karščiau ir niekas pernelyg neskubino jungtis universitetų, straipsnelyje „Žuvies lenktynės sausumoje“, publikuotame kultūros savaitraštyje „Nemune“, o po to ir kitur http://kultura.lrytas.lt/istorija/musu-laiku-svonderiai.htm, bandžiau atkreipti dėmesį į tą patį A.Lašą kaip į mokslininką, neteisėtai primetantį gamtamokslio ar net techninių mokslų metodus ir tyrimo įpročius humanitarijos sferai.
Suprantama, kad būtent tokių metodologinių nuostatų mokslininkas galop surado savo prigimtinę vietą KTU, technologinės mokslų ir studijų krypties universitete, kaip Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas. Tačiau bijau net pagalvoti, nešiurpinsiu savo vaizduotės dėl to, kas atsitiktų, jeigu tokios metodologinės nuorodos taptų humanitarinės minties apskritai jungtinio universiteto apimtyje kelrode žvaigžde…
Ironiškai ar be ironijos? Moksliškai ar laisvu stiliumi? O gal – pasąmonės srautu? Kad ir kaip, kad ir ką parašyčiau – ar tai ką nors pakeis mūsų padangėje? Bent jau danguje – nieko.
Atsakymo nežinau kaip ir mano katė, kuri laipioja kompiuterio klavišais ir padeda kaip moka. Atsakymą žino tik sugebantieji prie visų valdžių ir pokyčių išlikti vandens paviršiuje, tie drąsieji kiškiai, prasikūrę ir pasigarsinę, kuriems didžiausias išbandymas – patampyti liūtą už ūsų taip, kad jis nesupyktų, ir kad mieganti sąžinė būtų nuraminta bent kruopele tiesos. Pavyzdžiui, išplaukus į plačius vandenis ant libertarizmo srovės ir apkapojus idėjinį kontekstą bei atsisakius objektyvios analizės, išdrįsti pasakyti, kad vien į ekonomizmą linkęs neoliberalizmas – niuniu, o kur dėmesys kultūrai?
Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Tada ir vėl galima drąsiai rieškučiomis žarstyti niekam nepavojingas mintis, cituoti garsenybes. Pasislėpti už galingųjų pečių ir atrodyti autoritetu mūsų šalyje, kur kailis sušukuotas ne tik opozicijai, bet ir laisvai mąstantiems intelektualams. Įvairių krypčių oportunistai tokiomis sąlygomis vienas kitam į ranką nekanda, nes reikia laikyti nosį pavėjui. Sąlygomis, kurias diktuoja nesibaigianti reforma ir krizė, naudinga bet kuriai valdžios struktūrai bet kur pasaulyje. Pavykus sukurti ir karinės grėsmės šešėlį tampa aišku, jog kritika gali pasinaudoti priešas, todėl reikia būti stipresniojo pusėje, o jei neturi savarankiškos karinės galios – tai negali turėti ir savarankiškos politikos ir, žinoma, minties.
Dvidešimt penkeri metai naujos epochos, kurios pradžioje keletą metų švietė autentiškos lietuvybės atgimimo spindulys, virto sustingusia ir niekur nevedančia pelke, kai jau įvykę, artėjantys ir praeisiantys rinkimai nežada jokios rimtesnės intrigos, išskyrus visiškai nebesigėdijant rinkėjų, užsakytus nepatogių partijų ar asmenų kompromitavimo procesus. Tegu užgožia problemas, kurių nepajėgiame spręsti – geriau „mirti su daina“.
Prieš ketvirtį amžiaus, byrant sovietams, specialiai išvykau į JAV pasidomėti, kas mūsų laukia, kaip sukonstruotas kapitalizmas, kam rengtis. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ne tik šioje laisvės ir demokratijos citadelėje, tačiau paaiškėjo, kad Lietuva per šį laikotarpį neįsitvirtino kaip nepriklausomą nuomonę turinti šalis, o nekritiškai perima tiek teigiamus, tiek neigiamus pokyčius iš Vakarų. Ir, suprantama, nieko čia nepasakysi: itin svarbioje geopolitinėje padėtyje esančios šalys visada bus įvairių galios struktūrų taikiniu. Todėl būtina išgyventi. Jei neturi didelių gamtos išteklių ir nemoki derėtis – vargas tau ir tavo vaikams iki septintos kartos. Juk nenorime būti sirais, visą šimtmetį ginklu kovojančiais už nepriklausomą nuo visų galių demokratinę valstybę ir iki šiol mokančiais kruviną kainą. Mat mūsų ginklas – gandiškasis nesipriešinimas. Mes XX a. jau sudėjome neišmatuojamas aukas, taip ir nesulaukę pagalbos iš Vakarų. Buvome dar blogesnėje padėtyje, nei Sirija, kuri pasirėmė britų pagalba, įveikė marionetinę Prancūzijos Vichi valdžią savo šalyje, paskelbė karą nacių Vokietijai ir Japonijai, tapo Jungtinių Tautų nare, po II pasaulinio karo sukūrė nepriklausomą valstybę ir atsikratė kolonijinio jungo.
Kas vyko šioje šalyje prieš tai ir vyksta dabar, verta atskiros studijos, nes liudija pasikartojančius grobuoniškų galingųjų interesų ekscesus, pamokomus visoms šalims, esančioms svarbių geopolitinių sankirtų vietose. Prezidentui Antanui Smetonai jau sukabintos visos menkinamosios etiketės dėl neutralumo politikos, nutylint ne tik karininkijos bei kultūrinio elito viršūnių parsidavimą SSRS ir korupciją, bet suniekinant ir unikalią vėlesnę rezistenciją prieš galybę, kurią garbstė net Winstonas Churchill‘is ir tie patys Vakarų intelektualai. Tačiau ar gyvenimą apibūdina tik vegetacija? Ar dalis tiesos – būtent, kad Rusija šiuo metu išties yra didžiausia grėsmė per savo strategines pozicijas Kaliningrade ir Baltarusijoje ir pragarišką melagingą propagandą– nubraukia galimybę kalbėtis su Vakarų partneriais kaip su lygiais (bent jau formaliai esame ES ir NATO) ir priversti juos atidžiau pažvelgti į nesąžiningas sutartis, dėl kurių nukentėjo Rytų Europa, o globalizacijai greitėjant ir didžiojo žaidimo pasauliui vėl pavojingai priartėjus prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos, reiškia grėsmių tautinei tapatybei ir autochtonų kultūrai nematymą?
Šios grėsmės – nevienodos savo kilme ir padariniais, tačiau vis dėlto jos yra ne tik grėsmės, bet ir susijusios sunkiai atsekamais tarpusavio saitais. Pirmiausia dėl to, kad labai daug žmonių šaltojo karo metais išaugo komunizmo įtakoje, pasklido po pasaulį ir, sąmoningai ar nesąmoningai naudodamiesi savo įtaka, toliau garbsto tariamą sovietizmo-maoizmo kultūrinį unikalumą, ignoruodami tai, kad šios ideologijos transformuotomis formomis ypač atvirai ir agresyviai griauna pasaulio tautų savitumą, tarp jų ir rusų, nespėjusių sudemokratėti, subręsti ir baisiausiai nukentėjusių nuo socialinių eksperimentų, kai tuo tarpu maoistinio paveldo slegiamą Kiniją gelbsti tūkstantmetė savita kultūra.
Oportunistams svarbu naudotis visais demokratijos plyšiais, nors plika akimi matyti, kad stalinizmo bacila yra ypač atšiauri ir jos veikiami režimai, net jei išoriškai tarptautiniuose santykiuose naudojasi tomis pačiomis priemonėmis (humanitarinė pagalba, atsakomybė ginti pagalbos tikslais, dalyvavimas Jungtinėse Tautose, įvairios derybos ir pan.), išsiskiria vulgarumu, žiaurumu, klasta ir nepagarba žmoniškumui, sutarčių laužymu ir faktų slėpimu. Kalbant apie naujausius laikus, visur, kur tik prisiliečia stalinizmo šmėkla, išprovokuojami baisūs ilgamečiai pilietiniai karai, nusikaltimai žmogaus teisėms, supriešinamos ilgus šimtmečius darniai koegzistavusios kultūros bei religinės bendrijos. Vakarai įtraukiami į šį žaidimą ir, net jei patys žaidžia daug civilizuočiau, pralaimi prieš blogio dvasią, kuriai dar teks nukaldinti pavadinimą, nes Stalino šmėkla terminologiškai, regis, tikisi likti nenugalėta.
Kita vertus, tą civilizuotumą dar teks tikrinti ne kartą, ypač turint galvoje, kad ir nūdienė Prancūzija privertė ES sandraugos šalis būti jos pusėje surengiant masinį gedulą dėl garsiųjų karikatūristų, kelintą kartą pasityčiojusių iš musulmonų jausmų, aukų. Tačiau aukos, kurias patyrė, pavyzdžiui, Sirijos gyventojai 1920 metais ir vėliau, prancūzams suskaldžius šalį geografiškai ir religiniu pamatu, sugriovus ekonomiką, nacionalinius sukilimus numalšinus iki pamatų sugriaunant miestus, išžudant belaisvius, o vadus įkalinus, ištrėmus ir šimtų aukų, demonstratyviai nužudytų miestų aikštėse, kūnus palikus jose patyčioms ir įbauginimui – priminti europiečiui šiukštu negalima? Nurodyti sąsajas tarp visų tų įvykių – nusižengimas realiai politikai?
Lietuviui tai iš tikro daug ką primena, daug kas pažįstama ir savo kailiu patirta… Tačiau netgi naiviai tikintis, jog kolonijinės šalys praūžus dviem pasauliniams karams per plauką pagerėjo, išlieka esminis kultūrų skirtumas, todėl kritikos neostalinizmui ir neoliberalizmui, taip pat Rusijos ar Vakarų politikos tiesmukai lyginti negalima, kaip negalima ant vienų svarstyklių dėti liūto ir hienos medžioklės taisyklių. Bet kritikuoti – būtina, ir ne tik dėl to, kad iš Vakarų atėjusi ir vėl į juos persimetusi mutavusi internacionalinė marksistinė-komunistinė bacila griauna jų vertybes jų pačių rankomis, o ir todėl, kad rytų europiečiai, kaip ir daugelis kitų į antrarūšę padėtį įstumtų tautų ir šalių atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, ir jų ateitis toli gražu nėra stabili.
Nestabilumą Lietuvoje ryškiai rodo neproporcingai dideli lietuvių emigracijos mastai ir menka imigracija. Dar gerai, kad tokia strateginė šalis netapo realių kovų židiniu, nors parengiamieji propagandiniai karai – pačiame įkarštyje. Tačiau straipsnio tikslas – atskirti sąmoningą oportunistą nuo tiesiog klystančio, suklaidinto ir pagaliau prareginčio žmogaus. Galima suprasti sovietmečio besiilginčius keistuolius, kurie gyveno rezervate su tam tikromis garantijomis, ir tuos, kurie tą rezervatą kūrė ir perrašinėja istoriją. Naivūs ir gudrūs, jie sudaro masę, kuri priešinasi moderniosios respublikos kūrimui savo pagrindu. Banga, ateinanti iš Vakarų ir Šiaurės, neša visai nebūdingus, nepažįstamus kultūros modelius. Tokius besąlygiškai priimti gali tik naująją Lietuvos istoriją nuo nulio pasiryžę rašyti pažangiečiai. Ši banga, sukelta revoliucijų psichologijos, teisės ir sociologijos srityse, mato žmogų atsietą nuo klasikinio lavinimo mėginant suteikti engiamoms mažumoms išskirtines galimybes realizuoti savo vertybes.
Sutinku: tie, kas suspės pasinaudoti šios galios teikiamomis privilegijomis, duonos kąsnio nestokos. Ir negali poeto žodžiais byloti: kur pažvelgsi, visur balta, nes bet kuris pasirinkimas yra supakuotas į vieną pakuotę, į kurią įdėta prievarta brukama blogybė ar juodulys. Nori demokratijos – mokyk savo vaikus apie trečiąją lytį, nors tavo gimtojoje kalboje net apibūdinimo nėra reiškiniui, kurio todėl ir nėra, tikrovėje jis neegzistuoja. Ryjame deguto šaukštą medaus statinėje? Taip pat sėkmingai socialinę inžineriją galima taikyti ir gyvūnams. Kas žino, galbūt gyvūnų globos tarnybos, kovodamos už pažeistas jų teises, to netrukus ir imsis. Mano katei būtų galima sukonstruoti trečiosios lyties tapatybę, kad ji nekentėtų dėl morčiaus, nereikėtų daryti operacijos ar rydyti sveikatai kenkiančių vaistų…
Tokia padėtis ragina bent apibendrintai įvertinti priežastis, kodėl ji nusistovėjo. Nesavarankiškų šalių elitai, ypač spaudžiami priklausomybės tarptautinėms sandraugoms, anksčiau ar vėliau būna priversti paklusti stipresniųjų diktatui. „Dvi Lietuvos“ – tai reiškinys, kuris nesusikūrė savaime, ir kuris nereiškia, kad viena iš tų lietuvų yra visiškai teisinga ir gera. Nepriklausomybės kūrėjai iš pat pradžių neįveikė vienos, senosios Lietuvos, kurios buvęs elitas perėmė okupuotos šalies valdžios ir turto mechanizmus (daugelio padėtis tik pagerėjo), įsitvirtino galios viršūnėse ir toleruoja akivaizdžiai antivalstybines partijas, sudarytas niekur negirdėtu tautiniu pagrindu. Šis anachronizmas pareina iš fakto, jog Lenkijai buvo pripažintos XX a. pradžioje padedant tiems patiems prancūzams okupuotos rytų Lietuvos teritorijos, o sovietų administruojamo Karaliaučiaus klausimas buvo „išspręstas“ taip pat neeskaluojant tarptautinio konflikto, todėl turime Rusijos anklavą, kuris nepriklausomybę daro labai trapią. Ir negali sakyti, kad toks padėties keblumas ir jo pasekmės nebuvo suvoktos iš pat pradžių. Turbūt lėmė noras neprarasti privilegijų arba jas įgyti, žaisti dvigubą žaidimą su galingais kaimynais ir savais piliečiais.
Antroji Lietuva, ta modernioji, kuri paradoksaliai leidžia ES teisei, užsienio bankams ir korporacijoms šeimininkauti šalyje suteikiant pirmenybę viršvalstybiniams dariniams nesilaikant Konstitucijos, slopinant opoziciją, žmonių daugumos valią (referendumai) ir net sveiką protą (leidimas pardavinėti žemę užsieniečiams, savivaldos grandžių sunaikinimas) rodo tiek tragišką ne visai sąmoningą prisitaikėliškumą, tiek politinę trumparegystę, nes besąlygiškas pasitikėjimas ES, neturint plano B, jeigu sąjunga iširtų, palieka Lietuvos piliečius gūdžioje nežinioje. Vietinis elitas palaipsniui tapo užsienio įtakų ir institucijų įkaitu ir valios vykdytoju – bruožas, būdingas kolonijoms arba neokolonializmo veikiamoms trečiosioms šalims.
Todėl mėginimas okupuotų ir kolonizuotų šalių traumines patirtis suvienodinti savaime yra nesąžiningas mėginimas pridengti faktą, kad išoriškai (de jure) tapatinantis su „didžiosiomis“ valstybėmis, kurių didumą pirmiausia lemia kariniai pajėgumai ir vis atgyjantys kontroliavimo apetitai, nutylima tikroji padėtis, kurią vienareikšmiškai rodo gyventojų pragyvenimo lygis ir teisės. Įvykus eiliniam kainų pabrangimui, smurto aktui ar išlindus bet kuriam kitam piliečių teisių pažeidimui, tuščiažodžiautojai mėgsta juokauti: „Palaukime, kol bus dar blogiau: tada jau lietuvis neištvers“.
Tokie pokštai skamba kaip patyčia, nes lietuvis visada ir viską ištveria, net su baltomis meškomis alų geria, o visiškai atšilus klimatui Sibire gali būti smagu, kaip kurorte. Tačiau štai kaip sustabdyti tuos, kurie jį žemina – kad ir kiek krapšto galvą, nesumano. Tik prisitaikyti, kaip nors išgyventi. Nereikia istorinių pamokų ir savos vertės kėlimo, nes tai – nepriimtina tokiomis sąlygomis, kai mat net stipresnieji susigūžia ir mėgina išlaviruoti. Todėl oportunisto šūkis – „niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar“. Iš tiesų, jo atveju tai didi tiesa, ir ar jam rūpi, kokia kaina ir kieno sąskaita jis taip gerai gyvena?
