Rasa Čepaitienė, šio teksto autorė.

„Tai ne kaltinimas, o liudijimas, būtent liudijimas, kad galiausiai viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, nes žmogus visuomet yra laisvas, visuomet turi pasirinkimą, taigi ir visuomet yra atsakingas už tai, kas vyksta aplinkui. O jeigu jau mūsų šalį ištiko toks baisus blogis, tai reiškia, kad dėl jo lašelis kaltės tenka kiekvienam. Didesnis ar mažesnis – kas pasvers?“ – savo autobiografijoje „Ir grįžta vėjas“ rašė vienas žymiausių SSRS/Rusijos disidentų Vladimiras Bukovskis, miręs Kembridže šių metų spalio 27-ą dieną. Šiuos žodžius jis laikė viso disidentijos judėjimo, pačios neprisitaikėlių laikysenos šerdimi ir programa.

Kaip ir kodėl tampama disidentais? Ar disidentizmas vis dar aktualus Rusijai ir kaimyninėms, atrodytų, iš totalitarizmo seniai išsivadavusioms šalims, kuriose lyg ir gerbiamos žmogaus teisės bei laisvės, įskaitant teisę į valdžios kritiką, reformų siekį bei taikius protesto susirinkimus ar kitas nepasitenkinimo akcijas?

Sovietinių disidentų padėtis iš esmės buvo paradoksali. Jei rezistentai – ginkluoti kovotojai – laikyti atvirais režimo priešais, su kuriais kovota be gailesčio ir išlygų, tai disidentai rinkosi neginkluotą ir, dažnu atveju, legalią kovą, sumaniai išnaudodami paties režimo spragas ir silpnybes bei apeliuodami į postalininės sovietinės sistemos vaizdavimąsi esant neva tokia pat normalia, civilizuota, humaniška, kas, kad tik radikaliai kitokį socioekonominės raidos kelią nei Vakarai pasirinkusia, demokratine santvarka, kurioje esą gerbiamos pamatinės žmogaus teisės.

Jie, pradedant chruščioviniu „atlydžiu“, apsisprendė žaisti atviromis kortomis pagal sistemos sukurtas taisykles, tokiu būdu atskleisdami, kokios jos iš tiesų melagingos ir dviveidiškos, savo pačių gyvenimais, veikla ir kalėjimuose bei „psichuškėse“ patirtomis kančiomis liudydami, kad tos SSRS Konstitucijoje piliečiams garantuotos teisės ir laisvės iš tiesų yra nuolat ir sistemingai pažeidinėjamos. Taigi jie žaidė su režimu formaliai lyg ir neperžengdami jo nubrėžtų ribų. Šia prasme disidentija, paradoksas, nebuvo prieštaraujanti sistemai, ko reikalautų pats neprisitaikėlių vardas (lot. dissidens, dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis – asmuo, aktyviai oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nepripažįstantis ir nesilaikantis vyraujančios ideologijos), tiesiog taip iki galo atskleidė jos pagrinduose glūdintį melą.

Vladimiras Bukovskis

Bolševikams per keletą dešimtmečių iš pašaknų palaužus visuomenės pasipriešinimą, matyt, tiesiog nebebuvo kito būdo parodyti, kad visa sovietinės ideologijos gražbyliaujamai kuriama tikrovė tėra iliuzija ir fasadas, kuriamas pasitelkus masinį ir nuolatinį smegenų plovimą. Disidentų apeliavimas į tai, kaip turi būti pagal sovietinius įstatymus ir sąžinę, bet kaip iš tikrųjų nėra, ne tik siutino režimą, gadino jo kruopščiai formuojamą pozityvų savivaizdį Vakaruose ir šalies viduje, bet ir paprastiems tarybiniams piliečiams leido, kaip ir miglotai, nujausti, jog esama gyvenimo anapus ideologijos ir prisitaikymo, taikoje su savo sąžine ir garbe. Todėl fizinis disidentų eliminavimas iš viešosios erdvės bei sistemingas jų reputacijos juodinimas visuomenės akyse naudojant šlykščius šmeižtus, bauginimus, insinuacijas ir iš piršto laužtus kaltinimus, psichiatrines diagnozes ar net žudymą tapo vienu svarbiausių režimo sargų uždavinių kovoje su jais.

Bukovskis rašė, kad jis su likimo draugais iš pradžių net nežinojo žodžio „disidentas“, o vieni kitus vadino ir pašalinių buvo vadinami tiesiog „kitaminčiais“ (inakomysliashchije). Likusi dauguma šių kitaminčių nesuprato, laikė tai užsienio agentais, tai tiesiog nevykėliais, nesugebėjusiais prisitaikyti prie „komunizmo statytojų“ visuomenės, tapti „normaliais sovietiniais piliečiais“. Valdžia ne tik juos baudė ir kalino, bet ir dažną stengėsi pavaizduoti esant tiesiog psichiniu ligoniu, kurio klejojanti sąmonė esą nepajėgi įvertinti sovietinės santvarkos kuriamo gėrio, tad jį belieka izoliuoti ir priverstinai gydyti.

Šią tarpinę disidentų buvimo sistemoje ir tuo pat metu anapus jos būklę mums geriau padėtų suvokti filmas „Matrica“. Jo pagrindinis veikėjas netikėtai atranda gyvenantis skaitmeninėje iliuzijoje, ar, tiksliau, regintis nuolatinį sapną, už kurio slypi išties kraupi realybė. Ir jei Matricos valdomoje visuomenėje žmonės, jų kūnai, tėra tik energijos šaltinis visa užvaldžiusioms mašinoms, tai sovietinėje visuomenėje žmonių sąmonė ir kūnai turėjo būti pajungti visagalės Valstybės ir jos valdančiosios klasės grupinių interesų tenkinimui. Kaip eiliniam sistemos sraigteliui – kompiuteristui Tomui Andersonui – tikrovę anapus Matricos atskleidžia sukilėlis Morfėjas, taip sovietiniai disidentai (kaip ir dabarties idėjiniai opozicionieriai) savai visuomenei bandė atverti akis į tai, kas paprastai buvo nuo jos kruopščiai slepiama.

Kitaminčiais tapdavo ir kitus iš ideologijos spąstų vaduoti dažniausiai pasiryždavo asmenys, daugiausia inteligentai, netikėtai atradę, kad deklaruojamos moralinės normos ir principai iš tiesų tėra šydas, už kurio slypi vien melas ir grubi galia, naudojama režimo aptarnavimui bei stiprinimui. Tik patys kaktomuša susidūrę su akivaizdžia neteisybe ir įžūlia neteise jie savo kailiu patirdavo ciniškai taikomus dvigubus standartus ir neatitikimą tarp prakilnių žodžių ir realių darbų ne kaip atsitiktinį nuokrypį nuo sistemos, bet kaip pačią jos esmę. Opozicijos fenomeną šiandien tiriantys sociologai pastebi, kad dažnas kovotojas su režimu tokiu tapdavo, ir tebetampa, būtent labai asmeniškai patyręs šį egzistencinį sukrėtimą, iš vidaus susprogdinantį iki tol turėtą „saugaus ir sotaus gyvenimo normalybėje“ jausmą, kitaip tariant, staiga pažadintas iš ideologinio sapno.

Žinoma, anaiptol ne kiekvienas su neteisybe ir traiškančia valstybės galia susidūręs žmogelis automatiškai pavirsdavo opozicionieriumi. Didžioji jų dalis arba palūždavo, arba rinkdavosi užgniaužti beviltišką nuoskaudą ir prisitaikyti, apsimesdami lojaliais valdžiai ir tiesiog stengdamiesi kažkaip išgyventi. Dar kiti jų sąmoningai stengėsi gyventi taip, kad su valstybe turėtų kuo mažiau reikalų, net jei tai reikštų egzistavimą ant žemiausio socialinio laiptelio – tai B. Grebenščikovo apdainuota „kiemsargių ir budėtojų karta“. Ir tik išties labai menkas nuošimtis nepatenkintųjų išdrįsdavo atvirai „išsišokti“.

Lageriuose ir tremtyje

Kas juos gynė pirmyn, nepaisant puikiai suvokiamos asmeninio saugumo ir socialinio kapitalo praradimo kainos, nujaučiant neišvengiamas bausmes, žeminimus ir viešas patyčias? Kas buvo tas vidinis moralinis stuburas, neleidęs jiems nusilenkti didesnei ir galingesnei jėgai, atrodytų, nepaisant savisaugos ir net sveiko proto? Matyt, nepaliaujamas troškimas gyventi pagal savo sąžinę – tiesoje, – kad ir ką tektų dėl to paaukoti. Jei Matricai sukilėlius išdavęs kovotojas teisinosi tuo, kad jam pabodo alkis, skurdas ir purvas tikrovėje, ir jis, mainais į bendražygių išdavystę, pasirinko verčiau kirsti sultingą kepsnį, kad ir puikiai žinodamas, jog jis netikras, taip disidentai verčiau rinkosi kalėjimus, persekiojimą, skurdą ir visuomenės atmetimą, bet nesutiko atsižadėti savo įsitikinimų. Jie tikėjo, kad būtis anapus ideologinio sapno yra įmanoma ir egzistuoja ne tik sovietiniuose kalėjimuose ar psichiatrinėse ligoninėse, bet ir tikrą, autentišką gyvenimą tebegyvenančiuose Vakaruose. Neprisitaikėliai labai anksti suprato ir naudojosi tuo, kad vienintelis jų, kad ir efemeriško, bet kada pažeidžiamo, saugumo garantas tėra viešumas ir ypač SSRS baimė prieš Vakarus pasirodyti ne tokia „balta ir pūkuota“, kokia buvo įpratusi vaizduotis.

Tačiau gebėjimas kiaurai permatyti totalitarizmo esmę ir atsisakymas bijoti apie tai viešai prabilti daliai kitaminčių, kurie buvo SSRS valdžios nusikratyti išsiunčiant juos į Vakarus, veikiai sudarė sąlygas patirti naują sukrėtimą. Tas pats Bukovskis, po dvylikos kalinimo ar laikymo psichiatrijos ligoninėse metų, 1976 m. išmainytas į Čilės komunistų partijos generalinį sekretorių ir apsigyvenęs Jungtinėje Karalystėje, aštria ir neklystančia akimi dar geras dešimtmetis iki SSRS žlugimo ėmė vis labiau pastebėti komunistinių idėjų reeksporto ir atgimimo naujais pavidalais požymius. Jo tekstai ir viešos paskaitos, perspėjantys, kad išsivysčiusiose Vakarų šalyse beįsigalintis politkorektiškumas savo esme yra labai panašus į leninizmą, o ypač 2004 m. kartu su Pavelu Stroilovu išleista knyga EUSSR. The Soviet Roots of European Integration šiandien galėtų būti lengvai, kaip dabar įprasta, nurašyti kaip „putiniška Vakarų kritika“ ar „Kremliui naudingas idiotizmas“, jei ne šio žmogaus biografija ir ilgametė dorovinė laikysena.

„Patriotinės“ organizacijos atstovas, raginantis išvaryti iš Rusijos „Memorialą“, protestuojantis prie B. Jelcino centro Jekaterinburge, kur rugsėjo pabaigoje vyko stalinizmo istorijai skirta tarptautinė konferencija. Rasos Čepaitienės nuotrauka.

Neveltui bandyta jo reputaciją sugriauti vienu smūgiu, diskredituojant moralinį autoritetą kaltinimais vaikų pornografijos laikymu savo kompiuteryje. Šie kaltinimai, britų prokuratūros pareikšti Bukovskiui 2014 m., kurie, po kruopštaus tyrimo, buvo atsiimti, savo stiliumi labai primena analogiškus kaltinimus „Memorialo“ aktyvistui, žurnalistui ir kraštotyrininkui Jurijui Dmitrijevui, kartu su bendražygiais aptikusiam ir ištyrusiam masines stalinizmo aukų kapavietes Karelijoje – Sandarmoche ir Raudonajame šile. Pastarojo byla, pradėta 2016 m. po nuolatinių neabejingos visuomenės dalies protestų ir sąžiningų ekspertų liudijimų, visgi buvo neseniai nutraukta.

Panašus šlykščių inkriminuojamų kaltinimų pobūdis keltų pagrįstus įtarimus abiem atvejais veikus Rusijos spectarnybas. Išgalvoti itin rimti nusikaltimai, metantys šešėlį apkaltintajam – Rusijoje paplitęs reiškinys. Prisiminkime visai neseną istoriją, kai žinomam nepriklausomam, stambiosios korupcijos atvejus tyrusiam žurnalistui Ivanui Golunovui buvo pakišti narkotikai, o jis pats prievarta verstas prisipažinti juos gaminęs ir platinęs. Šią, plačiai nuskambėjusią absurdišką bylą pavyko nutraukti tik kilus valdžiai netikėtiems masiniams protestams, kuriuos parėmė ir intelektualų elitas.

Tačiau šias „sėkmės istorijas“ galima būtų skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Šiandienos Rusijoje opozicija, kaip žinia, vis labiau spaudžiama griebiantis ištiso „priemonių komplekso“. Besiruošiantys į protesto mitingus bauginami demonstratyviu policijos smurtu ir realiomis kalėjimo bausmėmis. Vis labiau varžoma interneto prieiga, cenzūruojamas jo turinys. Internautai gali būti nuteisti kalėti (!) ar sulaukti stambių baudų vien už parašytą ar tik pasidalintą įrašą socialiniuose tinkluose. Lapkričio pradžioje teismas likvidavo seniausią šalyje, Levo Panomariovo vadovaujamą, žmogaus teisių gynimo organizaciją. Artimai su ja susijusi, daugelį metų stalinizmo nusikaltimų ir aukų tyrimu bei įamžinimu besirūpinanti visuomeninė organizacija „Memorialas“ verčiama prisipažinti esanti „užsienio agentas“, o to nesutikus padaryti, sekinama teismų skiriamomis didžiulėmis baudomis (RF veikia įstatymas, skirtas iš esmės likviduoti nepriklausomas, valdžios nekontroliuojamas NVO, kurios, nebegaudamos vietinio finansavimo, kartais yra palaikomos iš užsienio fondų arba tuo nepagrįstai apkaltinamos. Žinant Rusijos XX a. istoriją, vertimas prisipažinti esant „užsienio agentu“ daug ką pasako…).

Rugsėjo pabaigoje Jekaterinburge vykusioje tarptautinėje stalinizmo istorijai skirtoje konferencijoje teko klausytis Irinos Flygės iš Sankt-Peterburgo pranešimo, skirto stalininių nekropolių fenomenui ir apsaugai aptarti. Lygindama rusų ir lietuvių tremtinių santykį su mirusiaisiais tyrėja pastebėjo ryškų skirtumą tarp to, kaip šiose bendruomenėse buvo suvokiama „gera mirtis“. Jei etapuojant ar tremties vietoje mirusiųjų slavų kūnai būdavo tiesiog paliekami vietoj ar užkasami kur papuola, o jų atminimu praktiškai nesirūpinta, tai lietuviai iš paskutiniųjų stengėsi savo artimųjų laidotuvėms suteikti civilizuotą pavidalą, uoliai prižiūrėdavo jų kapus.

Baikalo sala Olchonas. Chužyro gyvenvietės kapinės, čia palaidota daug lietuvių tremtinių. R. Čepaitienės nuotr.

Įdomu, kad žlugus Sovietų sąjungai tik lenkai ir lietuviai pasirūpino ir tremtinių palaikų išsivežimu į tėvynes. Ši kova su atmintimi, prasidėdavusi represuojamų asmenų vaikų biografijų ir pavardės ištrynimu ir pasibaigianti visiškai dehumanizuojančiu santykiu su nuteistojo ar perkeltojo žuvusiojo kūnu, SSRS nebuvo atsitiktinė ar lokali. Priešingai, tai buvo sistemingas ir visuotinis siekis ištrinti konkrečių režimo priešininkų, ištisų šeimų, giminių ir net tautų tikrąsias istorijas, kartu su jiems padarytais žiauriais nusikaltimais.

Ši, iš pirmo žvilgsnio protu nesuvokiama ir beprasmė, kova tęsiama iki šiol. Antai jau antri metai RF nebeįsileidžia „Misijos Sibiras“ dalyvių, kurių tikslas – tiesiog tvarkyti nuošaliose vietovėse likusių apleistų lietuvių tremtinių ir politkalinių palaidojimų vietas. Kokią politiką ar priešiškumą šiuose veiksmuose galima būtų įžvelgti? Tačiau tai akivaizdžiai kai ką erzina. Kaip erzina ir Rusijos lietuvių pastangos prižiūrėti savo artimųjų kapavietes. Antai vienas jų – Eugenijus Baliukevičius iš Permės krašto Komių-permiečių apskrities, – daugelį metų su bičiuliais atliekantis šį kilnų darbą, socialiniame tinkle ką tik parašė būsiąs teisiamas už neva RF įstatymų pažeidimus. Betvarkydami apleistas kapines jie išvalė teritoriją nuo prižėlusių sąžalynų, kas buvo teisėsaugos traktuota kaip neteisėtas miško kirtimas. Žmonės iki šiol verčiami nusikaltėliais vien dėl to, kad vykdo šventą pareigą svetimos valstybės nukankintiems savo artimiesiems, o ta valstybė, iki šiol nerodanti nei noro pareikšti atgailos ar bent užuojautos aukoms, nei kaip nors pasmerkti šiuos nusikaltimus žmogiškumui, juos ir toliau persekioja…

Nors mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje kitaminčiai formaliai dėl savo pažiūrų lyg ir nėra baudžiami, tačiau jų eliminavimo iš viešosios erdvės, išjuokimo ir marginalizavimo praktikos paplitusios ne ką mažiau nei pas Rytų kaimynus. Lietuviškoji disidentija antisisteminių SSRS grupių tarpe turėjo didelį autoritetą, išsiskyrė savo tvirta krikščioniška laikysena, galėjo remtis, nors ir ateizmo propagandos nuolat dusinamu bei varžomu, tačiau dar gyvu liaudies, ypač kaimo, krikščionišku tikėjimu. Dalis jos narių liko kovotojais su neteisybe ir atgavus nepriklausomybę, nepaisant veikiai atsinaujinusio persekiojimo. Antai sesuo Nijolė Sadūnaitė yra prisipažinusi, kad posovietinėje Lietuvoje po teismus buvo tampyta jau net daugiau kartų, nei sovietinėje… Nūnai tiesos, pelnytos kritikos, protesto žodis ar akcija valdžios atstovų dažniausiai abejingai ignoruojami, sulaukia formalaus atsirašinėjimo arba apliejami išmoningomis infliuencerių patyčių pamazgomis. O jų dalyviams vėliau demonstratyviai arba slapta keršijama siekiant piršti mintį, kad jie nieko nepasieks.

Baikalo sala Olchonas. Chužyro gyvenvietės kapinės, kur palaidota ir lietuvių. Rasos Čepaitienės nuotr.

Bandymai žadinti iš neoliberalaus ideologinio sapno – dirbk, pirk, mirk, – kaip ir siekis kalbėti apie kertines Lietuvos dabarties problemas užtrenkiami beprasmiu medijų triukšmu, paskandinami mažareikšmių naujienų ir kasdienių skandalų sraute. Tuo tarpu kova už nuolat pažeidinėjamas žmogaus teises ir laisves privatizuojama egocentiškų „mažumų“, kalbėjimą apie socialinę atskirtį, skurdą ir sisteminę neteisybę nustūmusių į šalį vardan „teisės“ į begalinį lytinių tapatybių dauginimą, uoliai naudojančių „diskriminacijos“ bei „homofobijos“ vėzdą kitaminčių užčiaupimui. Beje, šis kokybinis žmogaus teisių diskurso pokytis Vakaruose, iš esmės jo suklastojimas ir monopolizacija siaurų, ir taip jau privilegijuotą padėtį įgavusių grupių interesams tenkinti, Rusijos Stačiatikių Cerkvės vadovybei dabartinį šalies disidentų ir opozicionierių juridinį persekiojimą leidžia pateisinti būtent tuo, kad neva jų vykdoma kova už žmogaus teises tėra priedanga šios sodomitinės bacilos invazijai, su kuo, esą, būtina negailestingai kovoti.

Tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, neturėtų mūsų palikti abejingų dėl daugelio priežasčių. Abiejose šalyse desovietizacija, ypač jėgos struktūrose, kaip žinia, taip ir neįvyko. „Buvusieji“ išlaikė savo galią ir įtaką, leidžiančią jiems ir toliau demonstruoti viršenybę, įžūliai juokiantis į veidą sovietinio režimo aukoms ir jų palikuonims, ką mūsuose neseniai atskleidė Vilniuje vasarą kilęs vadinamasis „lentų karas“.

Panašūs ir opozicijos užgniaužimo metodai, ypač „švelnieji“. Tad poreikis kitamintei ir kitaminčiams niekur nedingo. Atrodytų ramioje ir snūduriuojančioje Lietuvoje žmogaus asmens tikslų ir vertybių sugrūdimas ir uždarymas siaurame materialių siekių, buitinio patogumo horizonte, nepalieka alternatyvų. Juolab, kad nebelieka nuorodos į anapus ideologijų slypintį autentišką gyvenimą. Nebėra ir „Vakarų“, į kuriuos, kaip į laisvės salą, dar būtų įmanoma pabėgti, nors daug kas ir stengiasi. Tad belieka laisvės ieškoti savyje ir čia.

2019.11.19; 09:30

Kalėjimo grotos

Į tarptautinę konferenciją Vytauto Didžiojo universitete (VDU) atvyksta sovietinio ir dabartinio režimo politinį persekiojimą patyrę disidentai Viktoras Davidovas ir Ilmis Umerovas bei psichiatras Semionas Gluzmanas iš Ukrainos, kuris dešimt metų buvo įkalintas už priešinimąsi politiniam piktnaudžiavimui psichiatrijoje.

Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro ir Užsienio reikalų ministerijos penktadienį rengiamą konferenciją „Sovietinės psichiatrijos palikimas“ atidarys užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Ekspertai aptars atsinaujinusį politinį piktnaudžiavimą psichiatrija Rusijoje ir kitose demokratines vertybes paminančiose regiono valstybėse.

Šiai konferencijai perleistos 2012-2017 metų ataskaitos duomenimis, keliose buvusiose sovietinėse respublikose režimo oponentai vis dažniau tampa psichiatrijos kaip represijų priemonės aukomis. Sovietmečiu apie trečdalis politinių kalinių buvo nusiųsti į psichiatrines ligonines priverstiniam „gydymui“ neuroleptiniais vaistais.

V. Davidovas 1979 metais buvo suimtas už „sovietinės sistemos šmeižtą“, dalyvavimą disidentinėje veikloje, pogrindinio žmogaus teisių leidinio „Einamųjų įvykių kronikos“ publikacijas. Liūdnai pagarsėjusiame Serbskio institute diagnozuotas kaip „psichiškai nesveikas“, perkeltas į specialią psichiatrinę ligoninę nepakaltinamiems Kazanėje, vėliau į tokią pačią ligoninę Blagoveščenske.

Po viešos jo gynimo kampanijos Vakaruose paleistas 1983 metais emigravo į JAV, dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, „Amerikos balse“ ir kt.

Žlugus komunizmui įkūrė „Pasaulio spaudos sindikatą“ („Globe Press Syndicate“), kuris teikė informaciją nepriklausomai žiniasklaidai Rusijoje.

V. Putino pastangomis 2005 metais sindikato veikla nutraukta. Nuo tada V. Davidovas dirba kaip nepriklausomas žurnalistas rusų ir anglų kalbų leidiniuose.

Už Kremliaus kritiką jis sulaukia grasinančių skambučių, buvo ne kartą suimtas. Nuo 2014 metų gyvena Tbilisyje (Sakartvelija), šiuo metu rašo knygą apie psichiatrijos išnaudojimą V. Putino Rusijoje, yra įkūręs tinklalapį ixtc.org, skirtą žmogaus teisių pažeidimams Rusijoje.

Kitas konferencijos dalyvis – S. Gluzmanas vadinamas pirmuoju psichiatru Sovietų Sąjungoje, atvirai prieštaravusiu sovietiniam psichiatrijos išnaudojimui prieš disidentus.

Dar 1971 metais jis parengė psichiatrinę ataskaitą apie generolą P. Grigorenką, kurioje konstatavo, kad kalbėdamas apie žmogaus teisių pažeidimus TSRS generolas buvo psichiškai sveikas ir išsiųstas į psichiatrines ligonines dėl politinių priežasčių. Už tai, kad gynė P. Grigorenką, S. Gluzmanas buvo septyneriems metams ištremtas į lagerį Sibire.

1991 m. jis įkūrė Ukrainos psichiatrų asociaciją (UPA) ir komisiją, skirtą spręsti nusiskundimams dėl pilietinių teisių pažeidimų psichiatrijoje. Šiuo metu jis yra UPA prezidentas. Už nuopelnus ir atsidavimą etiškai psichiatrijai, S. Gluzmanui skirtas Amerikos psichiatrų asociacijos Garbės bendradarbio titulas bei Karališkojo psichiatrų koledžo Garbės nario titulas.

Tarp konferencijos kalbėtojų minimas ir I. Umerovas – istorinės Krymo totorių sostinės administracijos vadovas, viešai reiškęs nepritarimą 2014 metais Rusijos įvykdytai Krymo okupacijai.

2016 metais Rusijos okupacinė valdžia jį priverstinai išsiuntė į psichiatrinę ligoninę. I. Umerovo advokatai apskundė sprendimą, tačiau nesulaukė atsako.

Šie įvykiai sulaukė tarptautinių protestų. I. Umerovas buvo paleistas po to, kai jį asmeniškai užstojo Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas.

2018.09.19; 07:38

Pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė ir Jonas Volungevičius bei Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis (centre). Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Sovietinio režimo persekioti pasipriešinimo okupacijai dalyviai nenuleidžia rankų siekdami, kad Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir platintojų persekiojimas būtų tinkamai įvertintas – pripažintas nusikaltimu žmogiškumui.

Trečiadienį Seime Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis surengė spaudos konferenciją „Vardan tos KGB“, kurioje kalbėjo ir pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė bei Jonas Volungevičius.

Pasak J. Volungevičiaus, trečiadienį skundas dėl Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos persekiojimo įvertinimo bus perduotas Vilniaus apygardos teismui, užtarimo kreiptasi į Seimo narius ir komitetus.

„Niekas nekaltina teisėjų, mes nepaneigiame jų neliečiamumo, bet kai atvirai pasako, kad KGB – teisėsaugos institucija, tai visai netoli Mykolo Burokevičiaus”, – sakė J. Volungevičius.

Pasak N. Sadūnaitės, tiesos monopolį turi KGB, jie neklystantys, o tie, kurie buvo tardomi, nors nepriklausomybės metais apdovanoti, niekinami, kaip dabar yra niekinamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.

„Prokurorai sako, kad mes melagiai, mus tik apklausinėjo, o ne tardė, KGB nepažeidė jokių instrukcijų, elgėsi pagal to meto nuostatas. Mes nesiekiame, kad broliuką kagėbistą nubaustų. Norėtume, kad palengvintų jam gyvenimą – sudarytų sąlygas prisipažinti, kad elgėsi neteisingai. Puntukas nukristų nuo jo sąžinės. Kad visi Amžinybėje būtume drauge, nes melagis ten neįeis. Tokie mano norai dėl brolių, kurie nepažino tiesos, gal patys to nesuprasdami, tarnavo blogiui ir melui”, – sakė sesuo N. Sadūnaitė.

Pasak kalbėtojų, pagal dabartinius Lietuvos teismus tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, tik veikė pagal tuometinius įstatymus. Spaudos konferencijos dalyvių įsitikinimu, taip teigti didelė klaida, kurią Nepriklausomos Lietuvos teismai atsisako pripažinti.

„Dėl mūsų daugelio skundų ir prašymų, kad KGB darė nusikaltimą, daugumas teismų atsakymų buvo neigiami”, – pabrėžė pasipriešinimo okupacijai dalyvis J. Volungevičius.

Asmenys, gaminę ir platinę religinio pobūdžio leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo nuteisti ir nubausti be teismo sprendimo ir gynybos garantijų. „Bet mūsų teismai rašo, kad viskas vyko teisėtai, vien faktinė aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu vykusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, nesudaro prielaidų teigti, kad buvo vykdyta nusikalstama veika. Konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, patvirtinančių teismų neteisėtumą”, – piktinosi J. Volungevičius.

Pasipriešinimo okupacijos dalyviui skaudu, kad šiandieninės Lietuvos teismai taip elgiasi. „Iš jų atsakymų nematau, kad jie dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ skirtųsi nuo sovietinių teismų”, – sakė rezistentas, trečiadienį Vilniaus apygardos teismui perdavęs 28 puslapių skundą.

„Nepagrįstai tvirtinama, kad teismo nuosprendžiai būdavo vieši. Nenustatyta koloborantų piktnaudžiavimo. Nenustatyta, kad pažeistas žmogiškumas”, – vardijo kalbėtojas.

J. Volungevičiui nesuprantama, kaip šiandien galima sakyti, jog tuomet persekioti, kankinti, tremti žmonės turėjo visas baudžiamojo proceso garantijas.

„Neįrodyta, kad persekiojimas buvo vykdomas nuolat. Sakoma, kad okupaciją vykdė ne tie patys asmenys, tad nėra pagrindo bausti persekiotojus dėl nusikaltimo žmogiškumui”, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.30; 07:00

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo“ (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

ricards_niksons

Vadinamasis “Hiustono planas” – tai Ričardo Niksono administracijos parengta disidentų ir pacifistų sekimo programa. Oficialus pavadinimas – „Vidinės žvalgybos planas: analizė ir strategija“.

Bet oficialusis pavadinimas beveik nebuvo vartojamas, ir į istoriją programa įėjo būtent kaip „Hiustono planas“ (pagal  jos pagrindinio sudarytojo pavardę).

Tomas Čarlzas Hiustonas (Tom Charles Houston) buvo Baltųjų rūmų administracijos bendradarbis, į kurio pareigas įėjo klausimai, susiję su vidaus saugumu. Advokatas, anksčiau tarnavęs armijos žvalgyboje, T.Č.Hiustonas buvo tvirtai įsitikinęs, kad valstybei būtina sekti „revoliucingai nusiteikusio šio šalies jaunimo, skatinamo užsienio komunistų judėjimo, akcijas“.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: daug triukšmo sukėlęs “Hiustono planas”“

liudvikas_jakimavicius_07m

“Iš vaikystės prisimenu tėvą, priglaudusį ausį prie “Rigondos” radijo aparato ir pro šnypštimą bandantį išgirsti “Amerikos balso” žinių nuotrupas, tylų politikavimą sekmadieniais prie pietų stalo po šv. Mišių su būreliu tremtinių ir broliu poetu Gediminu Jokimaičiu.

Prisimenu ir pagalvę, užmestą ant telefono aparato. Visi tie vaizdiniai, matyt, krito gilyn pasąmonėn ir klojo vertybinių nuostatų pamatą, todėl niekados nebuvo sudėtinga apsispręsti rimtesnių iššūkių akivaizdoje. Tą pagalvę, užmestą ant telefono aparato, prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien, susirinkę su draugais aptarti kokį nors rimtesnį mūsų politinės tikrovės klausimą ar veikimo būdą, sumetame kepurėn savo mobiliuosius telefonus ir išnešame į kitą kambarį.

Continue reading „Pamėginkime“

venckiene

Mes, buvę Sovietų sąjungos politiniai kaliniai ir disidentai, kreipiamės į Jus, demokratinių valstybių vadovus, informuodami apie Lietuvoje vykdomą akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės ir jos giminių politinį persekiojimą.

Mes prašome Jūsų tarptautiniu mastu įvertinti tokius politinius susidorojimus Lietuvoje bei imtis tokių pat priemonių, kokių demokratinės valstybės imasi prieš politinius persekiojimus Baltarusijoje, Rusijoje ar Ukrainoje. Viena iš kertinių teisinės valstybės nuostatų yra ta, kad valstybės institucijos ir pareigūnai yra lygūs visiems, nepriklausomai nuo jų viešai reiškiamų įsitikinimų. Tai griežtai apibrėžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.

Continue reading „Apie akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės politinį persekiojimą – viešas laiškas ES valstybių vadovams“

grigas_robertas

Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę.

Tikrovę, kurią visi, neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautėme: kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros pavojingai didele dalimi yra butaforinės.

Nes nėra autentiškos, su tautos dvasia ir aukščiausiais polėkiais sutapusios valstybės, jeigu nėra žmoniškumo ir teisingumo viršenybės prieš visus įstatymus ir jų vykdymą bei vykdytojus. “Iustitia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybių pamatas“), anot europinės teisės klasikų romėnų. Nėra patikimai įtvirtintos valstybės, jeigu linguoja kaip raisto liūnas po kojomis tai, kas turėtų būti akmeniniai pamatai.

Continue reading „Apie įstatymų (ne)vykdymą“

tamkevicius_sigitas

Sovietinė Lietuvos istorija neįsivaizduojama be tų, kurie priešinosi šiai sistemai. Vienas iš jų – Sigitas Tamkevičius, leidęs ir redagavęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kartu su kitais kunigais įsteigęs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.

Už tai buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. „Kai 1988 metais grįžau į Lietuvą iš tremties, viskas buvo taip pasikeitę, kad negalėjau patikėti savo akimis“, – pogrindinę veiklą, galiausiai davusią saldžių vaisių, prisimena Lietuvos radijo laidoje “Forumas” Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Pokalbiui vadovauja populiarių LRT laidų vedėjas žurnalistas Virginijus Savukynas.

Continue reading „Apie nevykusias ateizmo pamokas, kunigystės kelią, KGB pinkles ir Apvaizdos galią“

terleckas

Tau­ta, ne­ži­nan­ti sa­vo is­to­ri­jos, – tar­si au­ga­las su pa­kirs­to­mis šak­ni­mis, To­dėl nestebina, kad įvai­raus plau­ko oku­pa­ci­niai re­ži­mai sten­gė­si iš tau­tos at­min­ties iš­trin­ti jos pra­ei­tį, ypač su­si­ju­sią su anks­čiau tu­rė­tu vals­ty­bin­gu­mu, ar­ba pa­teik­ti sa­vo is­to­ri­jos ver­si­ją.

Šiuo at­ve­ju man rū­pi pa­žvelg­ti, kas nu­lė­mė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą 1990 me­tais. Gin­kluo­ta par­ti­za­nų ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta. Ta­po aki­vaiz­du, kad tuo ke­liu nie­ko ne­pa­siek­si, ir jos at­si­sa­ky­ta.

Pas­ku­ti­niais im­pe­ri­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tais ne­pri­klau­so­my­bę at­gau­ti bu­vo sie­kia­ma tri­mis bū­dais: a) kon­spi­ra­ci­niu: tam tik­ros gru­pės lei­do at­si­šau­ki­mus, kė­lė vė­lia­vą, lei­do po­grin­di­nius lei­di­nius ir juos pla­ti­no tar­p ar­ti­mų­jų, b) vie­šu: ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, ban­dė vie­šai veik­ti ir c) la­vi­ra­vi­mo: ba­lan­sa­vo ant le­ga­lu­mo ir ne­le­ga­lu­mo ri­bų: iš­nau­do­jo vi­sus vei­kian­čius įsta­ty­mus, ieš­ko­jo jų sil­pnų vie­tų ir taip sau­go­jo kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir is­to­ri­nę at­min­tį. Daž­nai šie bū­dai bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nę. De­ja, kol kas ne vis­kas aiš­ku ir ap­tar­ta. Dėl to ir ki­lo no­ras dar kar­tą pra­bil­ti apie da­ly­kus, ku­riuos ži­nau. Į iš­sa­mu­mą ne­pre­ten­duo­ju.

Continue reading „Iš­ėji­mas į vie­šu­mą, ar­ba Bai­mės sin­dro­mo įvei­ki­mas“

informacionnyje_info

Paskutinieji įvykiai Artimuosiuose Rytuose sukūrė mitą, esą diktatoriškus Egipto ir Tuniso režimus pavyko nuversti vien tik socialinių interneto tinklalapių Twitter ir Facebook pagalba.

Girdi, Twitter ir Facebook savo galybę pirmą sykį pademonstravo dar 2009-aisiais, kai socialiniai neramumai vos neišjudino diktatoriškos Irano valdžios.

Vakaruose jau manoma, jog reikiamu momentu internetinės technologijos gali labai nesunkiai atlikti tai, ką iki šiol buvo labai sunku sukurti autoritarinėse šalyse – stiprią opoziciją. Taigi Vakarų ekspertai, įskaitant ir žvalgybų analitikus, jau beveik neabejoja, kad stipri opozicija, galinti paimti valdžią rinkimų arba gatvių protestų pagalba, sukuriama be didesnio vargo. Tereikia pagalbon pasitelkti Twitter ir Facebook. Ir pergalė – garantuota.

Bet ar toks įsitikinimas – pagrįstas? Socialinių tinklaraščių ekspertas Jevgenijus Morozovas savo knygoje “Net Delusion” įrodinėja, jog tokio pobūdžio įsitikinimas, kai visos viltys sudedamos būtent į internetu platinamas žinutes, – mažų mažiausiai ginčytinas.

Continue reading „Tikros ir menamos kovos virtualiojoje interneto erdvėje“