Estija pažymi kelto „Estonia“ katastrofos metines. EPA-ELTA nuotr.
Geteborgas, rugsėjo 5 d. (AFP-ELTA). Du švedų dokumentinių filmų kūrėjai, filmavę kelto „Estonia“ paskendimo vietą, pirmadienį per pakartotinį bylos nagrinėjimą buvo pripažinti kaltais dėl vietos, kurioje žuvo šimtai žmonių, šventumo pažeidimo.
„Estonia“ nuskendo 1994 m., per vieną didžiausių XX amžiaus nelaimių jūroje žuvo 852 žmonės. Nusprendusios neiškelti nuolaužų Švedija, Estija ir Suomija 1995 m. susitarė, jog tai bus galutinė poilsio vieta ir uždraudė ją trikdyti. 2019-aisiais filmavimo grupė pasiuntė į ją nuotoliniu būdu valdomą povandeninį laivą. Kuriant dokumentinį filmą, kuris buvo parodytas kitais metais, buvo aptikta didžiulė skylė korpuse, tai sukėlė abejonių oficialaus tyrimo dėl laivo nuskendimo išvadomis.
Geteborgo apygardos teismas 2021 m. vasarį nustatė, kad dokumentinio filmo režisierius Henrikas Evertssonas ir operatorius Linusas Anderssonas, abu švedai, atliko veiksmus, už kuriuos baudžiama pagal vadinamąjį „Estonios“ įstatymą. Tačiau teismas nusprendė, kad jie negali būti patraukti atsakomybėn, nes tuo metu buvo su Vokietijos vėliava plaukiojančiame laive tarptautiniuose vandenyse.
Nors kelios šalys pasirašė 1995 m. susitarimą, Vokietija jo nepasirašė. Geteborgo apeliacinis teismas grąžino bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teigdamas, kad įstatymas galioja, nes filmo kūrėjai yra švedai. Pirmadienį teisėjas Goranas Lundahlas sakė, kad žemesnės instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog nuolaužos „yra daugybės žmonių kapo vieta“. „Apsaugoti mirusiųjų šventumą yra svarbiau nei ginti žodžio ir informacijos laisvę“, – sakoma jo pranešime. Vis dėlto teismas pripažino, kad švedų motyvas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir skyrė jiems baudą, proporcingą jų pajamoms. Sumos teismas nenurodė.
Atlikus pradinį katastrofos tyrimą padaryta išvada, kad tai įvyko dėl to, jog audringoje jūroje atsidarė laivapriekio durys ir vanduo prasiskverbė į automobilių denį. Tačiau ekspertai filmo kūrėjams sakė, kad tik didžiulė išorinė jėga galėjo padaryti tokią skylę korpuse, todėl kyla klausimų, kas iš tikrųjų atsitiko.
Išgyvenusieji ir aukų artimieji daugiau nei du dešimtmečius kovoja už išsamesnį tyrimą. Pasirodžius šiam dokumentiniam filmui buvo pakeisti nardyti draudžiantys įstatymai, kad būtų galima iš naujo ištirti nuolaužas. 2021 m. liepą Švedija ir Estija pradėjo naują tyrimą.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Amsterdamas, lapkričio 26 d. (ELTA). Ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos 246 minučių trukmės dokumentinis filmas „Misteris Landsbergis“ apie Lietuvos „dainuojančiąją revoliuciją“ kino festivalyje IDFA tarptautinėje kategorijoje pripažintas geriausiu, skelbia portalas „Variety“.
Tai jau antrasis šio režisieriaus 2021 m. išleistas filmas – S. Loznica liepą Kanų kino festivalyje pristatė savo juostą „Babij Jaras. Kontekstas“. Pastarasis filmas IDFA taip pat neliko nepastebėtas ir gavo Beeldo en Geluido IDFA „ReFrame“ apdovanojimą už geriausią kūrybinį archyvų panaudojimą.
„Laimėjęs filmas žymi didelį pasiekimą ir visapusiškai išnagrinėja, kokį vaidmenį vienas žmogus, viena tauta ir viena istorinė akimirka gali suvaidinti vis dar vykstančioje pasaulinėje kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“, – argumentavo žiuri nariai. Jie pripažino, kad, nepaisant to, jog sudėtinga atgaivinti istoriją, „dar sudėtingiau paversti ją jaudinančia, aktualia ir praturtinančia“. Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
Bendromis Lietuvos ir Nyderlandų pastangomis kurtą „Misterį Landsbergį“, kuris taip pat buvo apdovanotas už Danieliaus Kokanauskio montažą, prodiusavo Uljana Kim, Maria Choustova ir pats S. Loznica.
„Šis filmas labai ilgas, tačiau šios keturios valandos kupinos prasmės“, – ceremonijos metu teigė S. Loznica ir nurodė, kad „Misteris Landsbergis“ yra „labai svarbus filmas“ ne tik lietuviams, o ir visam pasauliui. „Didžiausia liga yra ne virusas, tai – baimė. Ji kur kas pavojingesnė“, – teigė režisierius.
Paaiškėjo šių metų Lietuvos pretendentas siekti prestižinio „Oskaro“. JAV Kino meno ir mokslo akademijos patvirtintos „Oskaro“ komisijos Lietuvoje sprendimu šiemet juo tapo lietuvių režisieriaus Audriaus Stonio ir latvių režisierės Kristīne Briede dokumentinis filmas „Laiko tiltai“. Dokumentinį filmą Lietuva „Oskaro“ apdovanojimui nominavo antrus metus iš eilės, jis gali dalyvauti dviejose kategorijose: geriausio tarptautinio ir dokumentinio filmų nominacijose.
Šiemet pretendento „Oskarui“ atranka buvo itin aktyvi: komisija Lietuvoje vertino penkis filmus, tai iki šiol didžiausias filmų kandidatų skaičius. Dėl teisės kandidatuoti į prestižinį apdovanojimą geriausio tarptautinio filmo kategorijoje A. Stonio ir K. Briede „Laiko tiltai“ varžėsi su Marijos Kavtaradzės režisuotu filmu „Išgyventi vasarą“, Raimundo Banionio „Purpuriniu rūku“, Tomo Vengrio „Gimtine“ ir naujausiu Igno Jonyno darbu „Nematoma“.
Pasaulinio pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose jau sulaukusio A. Stonio ir K. Briede filmo „Laiko tiltai“ pasaulinė filmo premjera įvyko pernai liepos mėnesį vykusiame Karlovi Varų kino festivalyje, konkursinėje dokumentinių filmų programoje. Populiariausiame Čekijos internetiniame žinių portale „Novinky“ filmas pateko į 10 geriausių Karlovi Varų festivalio filmų sąrašą, o Šanchajaus tarptautiniame A klasės festivalyje pelnė pagrindinį festivalio apdovanojimą „Auksinę taurę“ už geriausią dokumentinį filmą.
„Laiko tiltai“ pasakoja apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą. Tai kinematografinis esė, dialogas tarp kelių kino kartų arba nutiestas tiltas tarp praeities ir dabarties. Režisierius A. Stonys yra sakęs, kad šis filmas, tai meilės laiškas jo mokytojams – dokumentinio kino kūrėjams, iš kurių tiesiogiai ar netiesiogiai, jis mokėsi kino kalbos.
Sprendimą dėl Lietuvos kandidato slaptu balsavimu priėmė Lietuvos „Oskaro“ atrankos komisija. Ją šiemet sudarė komisijos pirmininkė kino kritikė Živilė Pipinytė, režisierė ir prodiuserė Giedrė Žickytė, režisierius Linas Mikuta, animacinio kino kūrėjas ir prodiuseris Valentas Aškinis, kino kritikė Santa Lingevičiūtė, prodiuserė Ieva Norvilienė ir kompozitorius Kipras Mašanauskas.
Tapus oficialiu Lietuvos kandidatu į „Oskarą“, A. Stonio ir K. Briede filmo „Laiko tiltai“ dar laukia nemažai iššūkių. Nuo lapkričio iki sausio mėnesio Akademijos komitetai iš visų pasaulio šalių nominuotų pretendentų atrinks 9 geriausius užsienio šalių filmus. Iš jų sausį antruoju balsavimu bus tvirtinamas finalinis penketukas, kuris ir pateks į galutinį nominuojamų filmų sąrašą, tik vienas jų pelnys „Oskarą”.
Pirmieji Lietuvos pretendento į kandidatą „Oskarui“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje rinkimai vyko 2006 m. Praėjusiais metais Lietuvai atstovavo dokumentinis Arūno Matelio filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.
JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskaro“ premijų įteikimo 92-oji ceremonija vyks 2020 m. vasario 25 dieną.
Pretendento į „Oskarą“ rinkimų atranką organizavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pabandykime prisiminti, kokia Prezidentė buvo prieš dešimt metų, kaip ji kito ir kokia užfiksuota naujame dokumentiniame filme.
***
Kai prieš devynerius metus, artėjant prezidento rinkimams, viename portale paskelbiau straipsnį avantiūrišku pavadinimu „Ar tauta grybą pjaus?“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663), būsimoji šalies vadovė kažkokiame žurnalistų susibūrime tarsi nepriekaištaudama paklausė: ar tikrai jūs taip galvojate, kaip rašėte?
O pradėjau aš jį taip: „Atbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai. Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…“
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toliau rašiau apie tuometinės eurokomisarės „nuodėmes“: apie ilgametę A. Brazausko globą, buvusių komunistų įtaką jai, V. Landsbergio atsisakymą pretenduoti į šalies vadovo postą finansininkės naudai, jos deklaruojamą „priklausymą tautai“, o ne kuriai partijai. Tačiau tuomet labiausiai kandidatę suerzino iš rusiškų šaltinių pateikti biografijos faktai, ypač 1988 m. kandidatės parašytos ir Visuomenės mokslų akademijoje prie SSKP CK apgintos disertacijos tema apie Lietuvos TSR asmeninio pagalbinio ūkio plėtrą socialistinės nuosavybės efektyvesnio panaudojimo sąlygomis.
Pabrėžiau tai, kad darbas apgintas, kai Sovietų Sąjungoje jau seniai siautė viešumas ir „perestroijka“, o Lietuva bruzdėjo, ruošdamasi nusimesti okupacijos grandines. Juo labiau buvo rizikinga imtis politinės ekonomijos dėstytojos darbo 1983–1990 m. Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir vadovauti politekonomijos kabinetui.
Dalia Grybauskaitė – Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentas daugiausiai rūpinasi valstybės užsienio politika, tad rinkimų kampanijoje D. Grybauskaitė buvo užsimojusi ją „geriau subalansuoti“, t.y. dalį krūvio permesti iš Rytų į Vakarus. Toliau: „Koks tas balansas būtų, dabar belieka tik spėlioti, tačiau Rusija iš D. Grybauskaitės tikisi pragmatiškų, dalykiškų, be emocinių ir istorinių priemaišų santykių. Maskva lengviau atsikvėpė, kai balotiruotis atsisakė V. Landsbergis…“
O pabaigoje vietoj išvados bravūriškai klausiau: „Ar ilgai Lietuvos žmogų mes dar laikysime idiotu? Ar ilgai dar jį auklėsime „juodu diržu“, o viliosime meduoliu?“ Ech, tas žurnalistinis įžūlumas…
***
Praėjo 10 metų. Sėdžiu nedidelėje kino salėje ir žiūriu filmą. Įsivaizduojate: kino teatre žiūrovu nebuvau apie 30 metų! Na, netraukė manęs didelės kino erdvės, kupinos jaunų erzelio, aitraus kukurūzų spragėsių kvapo, porelių dejonių… Vaizdo technologijų amžiuje gali iki valiai prisižiūrėti kitose vietose.
Bet šįkart – režisieriaus Donato Ulvydo dokumentinis filmas „Valstybės paslaptis“. Dar ir šiandien čia atėjau kirbant įtarimui, kad tai bus eilinis reklaminis, politikės veiklos dešimtmečiui sukurtas vaizdelis, faktų ir interviu kratinys, paįvairintas saldžiais buitiniais intarpais, ilgais pasivaikščiojimais, bereikšmėmis frazėmis, formaliomis žmonių nuomonėmis.
Išskyrus kankinamai ilgas reklamas prieš filmą, tokie lūkesčiai nepasiteisino. Gal nebe reikalo keliasdešimt žiūrovų – jaunų ir pagyvenusių – po pabaigos titrų ėmė ploti. Tai padėka D. Ulvydui ir Co, jau pagarsėjusiems aštuoniais sukurtais darbais, ypač juostomis „Tadas Blinda. Pradžia“ ir „Emilija iš Laisvės alėjos“.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nesiruošiu besąlygiškai girti naujo režisieriaus darbo, bet jis man įpiršo vieną išvadą: sprendžiant iš dabartinių devynių kandidatų į prezidentus, Lietuva dar bent 10 metų neturės tokio valstybės vadovo…
Girdžiu, kaip profesorius Povilas Gylys ar signataras Zigmas Vaišvila ar buvęs jos patarėjas Linas Balsys ar kolega Valdas Vasiliauskas drėbtels atgal: „dvaro valdytoja“, „plieninė magnolija“, „begėdiška melagė“, nuolanki JAV tarnaitė, Garliavos mergaitės grobikų užtarėja ir pan. Visuomenininkai ir tautininkai jai vėl prikiš senus biografijos faktus, tėvo, brolio ir „devinto vandens nuo kisieliaus“ gyvenimus, mokslus Leningrado A. Ždanovo valstybiniame universitete kartu su V. Putino patarėjais, laborantės darbą „Rot front“ fabrike, įstojimą į SSKP, kai Lietuva visa jau šurmuliavo Sąjūdžiu…
Neabejoju, kad D. Grybauskaitė padarė klaidų ar paklydimų. Kažkas suskaičiavo dešimt didžiausiųjų. Pavyzdžiui, tarp visų jos antikremliškų pasisakymų čaižiausiai nuskambėjo Rusijos kaip „teroristinės valstybės“ vertinimas. Tai įvyko iškart po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje. Galima teigti, kad tai buvo perteklinis pareiškimas. Reikia sutikti, kad Prezidentės reakcija į politikos ir verslo skandalus nebuvo pakankama ir operatyvi, o parama dešiniesiems oponentams atrodė kaip skolos atidavimas už V. Landsbergio pasitraukimą iš rinkimų kovos 2009 metais.
Bet tai tik prielaidos, kurios, antai, tūlam Aurimui Guogai jau leidžia ją vadinti „kagėbiste“, nes ji esą „kartu su V. Putinu mokėsi KGB mokykloje Leningrade“. Ten pat (www.aguoga.lt): „Dalia Grybauskaitė, rusų tėvų duktė (Polikarp Vladimirovič Gribowskij ir Vitalija Korsakova-Gribowska) padarė stulbinamą karjerą neteisėto okupacinio režimo, prieštaraujančio tarptautinei teisei, komunistinėje – sovietinėje hierarchijoje“.
Tęsti beprasmiška. Tokių svaičiojimų, iškraipymų, klišių apstu Facebook paskyrose, ypač tose jų „sienose“, kurios kažkada buvo nudažytos ryškiai raudonai ir net puikavosi ant svarbiausių valstybės pastatų, pavyzdžiui, ant užsienio reikalų ministerijos…
***
Dokumentinis filmas brėžia kitą liniją. Jo moto – Prezidentės mestelėta frazė „Nustokit krūpčioti“. Ji tapo ir filmo šūkiu, po kuriuo užšifruotas ir filmo turinys – lyderystė, įkvepianti nusikratyti nereikalingų baimių ir labiau pasitikėti savimi. Tai sudėtingiausios valstybėje situacijos, skirtinga politikų laikysena ir reakcijos, geopolitinių galių kova ir Lietuvos vieta pasaulio žemėlapyje, vertybinės laikysenos kaina. Kaip išlikti savimi ir nekrūpčioti nei prieš vietinius oligarchus, nei prieš pasaulio galinguosius, kas padeda atlaikyti oponentų ir priešiškos žiniasklaidos išpuolius?
Galų gale kas ta „Valstybės paslaptis“? Žurnalistas V. Vasiliauskas rašo straipsnį, arba jos nesupratęs, arba nenorįs suprasti. Buvęs politekonomijos dėstytojas profesorius P. Gylys (sakosi, esąs buvusio vargonininko vaikas, dabar aklai puolantis dešinuosius ir kitą Profesorių) savo paskyroje teigia, kad jam šis „nevertingas“ filmas primena tarybinių lyderių asmenybės kultą, o didžiausia valstybės paslaptis – pati D. Grybauskaitė…
Barakas Obama. EPA – ELTA nuotr.
Dar ir šiandien būdama valstybės vadovė D. Grybauskaitė tik puse lūpų gali kalbėti apie kai kuriuos savo poelgius. Kodėl ji prieš devynerius metus nevyko į Prahą, kur galėjo susitikti su JAV prezidentu B. Obama, o ten nusiuntė premjerą A. Kubilių? 2010 m. kovą britų savaitraštis „The Economist“ pastebėjo, kad tai buvo daug kam mįslė. Juk ten B. Obama ir Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas pasirašė strateginės ginkluotės mažinimo sutartį, kitaip sakant, perkrovė Amerikos ir Rusijos santykius.
Tai įvyko po Rusijos agresijos Gruzijoje. Pamenate N. Sarkozy penkių punktų planą stabilizuoti padėtį Kaukaze? Jis taip ir liko popieriuje… Tuo tarpu Rytų ir Vidurio Europos lyderių sukvietimas reiškė, kad buvęs „soclageris“ pritaria demonstratyviam santykių perkrovimo aktui, nepaisant, kad Rusija toliau tęsia savo agresyvią politiką. Lietuvos prezidentės tylus ir viešai nedemonstruojamas atsisakymas vykti į Prahą buvo tarsi perspėjimas didžiosioms valstybėms, kad mažosios nesitaikstys su konformistinėms nuotaikomis ir šių laikų suokalbiais, O Lietuva nebus tos politikos įkaitė. Kaip parodė netolima ateitis, D. Grybauskaitė buvo teisi: 2014 m. Rusijos agresija niekais pavertė perkrovimo idėją, o netrukus įvestos sankcijos vėl užšaldė Šaltojo karo ledus. Virš Baltijos šalių vėl pakibo grėsmės pašvaistė…
Aš bent taip supratau viso filmo fabulą. Didžiojoje politikoje ne viską gali sakyti ir aiškinti, o tiesa vis tiek kada nors paaiškėja. Dažnai daugiau pasakai nieko nepasakęs, negu viską paaiškinęs. Tai ir yra valstybės paslaptis.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai, kad nuomonė apie politiką ar valstybės veikėją ima keistis, nieko nuostabaus. Tai, kad D. Grybauskaitė kažkada laviravo ant seno ir naujo pasaulio ribos, taip pat nieko keisto. Bet pastarųjų 10 metų savo veikla ir bekompromisine pozicija dėl Lietuvos ji išsaugojo tvirtos valstybininkės titulą.
Po filmo premjeros balandį net prokremliška naujienų agentūra SPUTNIK pacitavo Prezidentės ne itin mylimą premjerą ir vieną iš realių kandidatų į šį postą Saulių Skvernelį, kuris pasakė: „Tai yra neeilinis įvykis mūsų trisdešimties metų nepriklausomos valstybės istorijoje, kada atliekamas veiksmas, primenantis, galbūt, kitokį laikotarpį, kitas valstybes“.
Aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia interviu su dokumentinio filmo "Semme" kūrėjais. Videostudijos SLAPTAI svečiai: režisierius, scenarijaus autorius Ernestas Samsonas ir kūrybinės grupės narės Viktorija Jonkutė, Ieva Kuzmaitė bei Danguolė Jankauskaitė. Kodėl šie keturi jauni žmonės sumanė kurti filmą būtent apie lietuvių tradicijas ir lietuvių etnokultūrą? Juk tai šiandien – nemadinga. Beje, ar buvo sunku surasti lėšų šiam projektui? Ar nesusidurta su trukdžiais, su abejingumu?
"Semme" dokumentinio filmo kūrybinės grupės narius kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Amerikos kino meno akademijos kasmetinės „Oskaro“ premijos trumpajam lapui „Geriausio dokumentinio filmo“ nominacijoje The Observer kultūros skyrius paėmė interviu iš Maiko Lernerio, favoritu laikomo filmo „Pussy Riot pank-malda“ prodiuserio ir vieno iš direktorių.
Korespondentė Vanessa Torp pažymi, kad šiandien Holivudas „veržiasi į pačią globalinių politinių debatų širdį“, ir to proceso iniciatorė yra dokumentinė sekcija. Pastaruoju metu ji įgyja vis didesnį svorį kino premijos struktūroje, o Maiklo Muro iniciatyva įvestas naujas balsavimo algoritmas, įtraukiantis kino akademikus iš siauro profilinių komitetų dalyvių rato, leidžia tikėtis „drąsesnių“ sprendimų.
grupės narės Viktorija Jonkutė, Ieva Kuzmaitė bei Danguolė Jankauskaitė. Kodėl šie keturi jauni žmonės sumanė kurti filmą būtent apie lietuvių tradicijas ir lietuvių etnokultūrą? Juk tai šiandien – nemadinga. Beje, ar buvo sunku surasti lėšų šiam projektui? Ar nesusidurta su trukdžiais, su abejingumu?
