Buvusi kandidatė į JAV prezidento postą nuo Demokratų partijos ponia Hilary Klinton mano, kad pralaimėjo rinkimus dėl Federalinių tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Džeimso Komio, kuris prieš pat balsavimą atnaujino, o po to vėl greitai uždarė vadinamojo „elektroninių laiškų skandalo“ tyrimą.
Taip tvirtina laikraštis „The Washington Post“.
Liepos mėnesį specialioji JAV tarnyba FTB pranešė uždaranti tyrimą dėl buvusios valstybės sekretorės H.Klinton elektroninių laiškų, laikytų asmeniniame serveryje. Tačiau likus vos 11 dienų iki Amerikos prezidento rinkimų šis tyrimas kažkodėl buvo atnaujintas. Pretekstas – H.Klinton pagalbininkės vyro kompiuteriniame serveryje rasti nauji JAV prezidento posto siekiančios Hilary laiškų. Likus vos dvien dienom iki prezidento rinkimų finalo FTB vadovas pareiškė, kad naujai aptikti laiškai vis tik nekeičia jo pozicijos – H.Klinton nėra kalta, o tai reiškia, kad prieš ją pradėtas tyrimas nutraukiamas.
FTB direktoriaus Džeimso Komio karikatūra.
Ar šie FTB vadovo Dž.Komio veiksmai galėjo turėti lemiamos įtakos rinkimų rezultatams? Įdomu tai, kad H.Klinton, turėdama daug pranašumų prieš Donaldą Trampą (remiantis sociologinėmis apklausomis), vis tik pralaimėjo rikiminę bataliją. Beje, pralaimėjimo būta užtektinai ryškaus.
„Egzistuoja daug priežasčių, kodėl šie rinkimai nebuvo sėkmingi… Mūsų nuomone, Dž.Komio laiškas (apie tyrimo prieš H.Klinton atnaujinimą) sukėlė abejonių mano reputacija, nors abejonėms nebuvo jokio pagrindo, ir pakenkė mano populiarumo augimui“, – pareiškė H.Klinton atsisveikinimo su rėmėjais vakarėlyje.
Bet tai – dar ne baisiausia. Daugiausia bėdų atnešė, pasak pralaimėjusios kandidatės, antrasis FTB direktoriaus laiškas, kuriame teigiama, kad nėra jokių priežasčių paduoti H.Klintoną į teismą. Šis laiškas tik suerzino D.Trampo šalininkus ir paskatino masiškai balsuoti už D.Trampą. O pats respublikonas D.Trampas, remiantis H.Klinton žodžiais, paskutiniosiomis dienomis puldinėjo H.Klinton vient tik kaip asmenybę. Tarsi žinodamas, kokią žalą jo reputacijai daro FTB vadovybės sprendimas tai atnaujinti, tai vėl uždaryti tyrimą.
Panašios pozicijos laikosi ir H.Klinton rinkimų štabo atstovai. Fox News televizijos kanalo duomenimis, priešrinkiminės H.Klinton kompanijos tyrimų padalinio vadovė Nevin Nejak parašė elektroninį laišką aukšto rango demokratams, kad paskutinieji du FTB direktoriaus pareiškimai padėjo laimėti D.Trampui.
Informacijos šaltinis – „The Washington Post“, Fox News ir www.Eurasiadiary.ru.
Visas pasaulis atkakliai bando suvokti, kas yra naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump). Kol kas – nieko džiuginančio, raminančio.
Dauguma istorikų, politikos, saugumo ekspertų pripažįsta, kad nežino, ko verta tikėtis iš aukščiausią JAV postą užėmusio verslininko. Pasaulio sostinėse tvyro didelė nežinia ir neapibrėžtumas. Niekas nedrįsta kategoriškai tvirtinti, kaip būtent elgsis prisiekęs D.Trampas – laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų, ar juos pamirš?
Be kita ko, kai kurie rinkimų dienomis duoti pažadai per daug prieštaringi, kad būtų galima suvokti pagrindines D.Trampo vidaus ir užsienio politikos kryptis.
Net ir Rusija džiaugiasi D.Trampo atėjimu į valdžią santūriai, tarsi baimintųsi, jog „taip gerai, kaip nutiko, negali būti“. Kremliaus diktatorius Vladimiras Putinas greičiausiai suvokia: „Kas greitai susidraugauja, tas greitai ir susipyksta“.
Taigi apie kokias D.Trampo nuodėmes kalba pasaulio politikai, ekspertai, analitikai?
EK prezidentas Žanas Klodas Junkeris: „Teks mokytis dvejis metus“
Pradėkime nuo Europos Komisijos vadovo Žano Klodo Junkerio žodžių, ištartų Liuksemburgo konferencijoje susitikus su studentais. EK prezidentas Žanas Klodas – Junkeris pareiškė, kad naująjam JAV prezidentui Donaldui Trampui teks ilgai mokytis, kad suprastų, kas yra Europa ir kaip ji dirba.
Žinoma, naudojantis proga, verta pajuokauti: o ar pats Junkeris supranta, kas yra Europa, kaip ji veikia ir kur ji eina? Tačiau šiuo atveju mums svarbiausia tai, kad vienas iš Europai vadovaujančių pirmųjų asmenų viešai ir oficialiai pabrėžė: „Esama pavojaus, kad D.Trampo išrinkimas Amerikos prezidentu pakenks iki šiol egzistavusiems stabiliems JAV – Europos santykiams“.
Taigi ir šis Europos Sąjungos funkcionierius baiminasi, kad D.Trampo vadovavimas gali atešti „bjaurių pasekmių“ saugumo politikai. Iškalbinga ir ši Junkerio citata: „D.Trampui teks sugaišti dvejis metus, kad pažintų šiandieninį pasaulį tokį, koks jis iš tiesų egzistuoja“.
Dveji metai – ilgoka laiko atkarpa. Būtų buvę žymiai geriau: „pirma išmoksti, sužinai, suvoki, ir tik po to eini prezidentauti“.
Jurijus Felštinskis: „Ukraina neturi nė vienos priežasties džiūgauti“
Rusijos – Amerikos santykių žinovas, istorikas Jurijus Felštinskis, gyvenantis Amerikoje, pareiškė, kad Ukraina po D.Trampo išrinkimo Amerikos prezidentu turėtų įdėmiai suklusti. Optimizmui nėra nė kruopelytės pagrindo. Nerimui – daug pagrindo.
Istorikas, JAV – Rusijos santykių ekspertas Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.
Priešrinkiminio turo metu D.Trampo pareiškimai – keisti, dviprasmiški. Tos mintys, kuriomis D.Trampas dalinosi, jam buvo nenaudingi kaip kandidatui. Felštinskio manymu, dėl tų pareiškimų jis prarado rinkėjų balsų. Jis negalėjo tikėtis pritraukti gerbėjų, nes tvirtino norįs susilpninti JAV įtaką ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jis taip pat teigė sieksiąs sumažinti JAV skiriamas lėšas NATO aljansui.
Atvirai kalbant, D.Trampas propagavo užsisklendimo, užsidarymo politiką. Jis beveik atvirai ragino Rusijai leist pasiimti Ukrainą. Jis atvirai gyrė V.Putino vidaus politiką. Tad D.Trampo priešrinkiminiai lozungai negalėjo negluminti.
Pasak Felštinskio, D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai.
Ir vis dėlto tie pareiškimai buvo ištarti rinkiminių batalijų metu. Ir niekas pasaulyje kol kas nežino, ar D.Trampas taip įstikinęs nuoširdžiai, ar tik gudravo?
Didžiausia šiandieninė problema – mes nieko nežinome apie naująjį JAV vadovą. O tai, ką žinome, nekelia optimizmo. Pirmą kartą JAV prezidentu tapo ne politikas, o verslininkas. Beje, prisimenant net šešetą D.Trampo bankrotų, jis nebuvo sėkmingas verslininkas. Greičiau prastas, nei sėkmingas verslininkas.
Kita tema: D.Trampas yra respublikonų kandidatas, o respublikonai šiuo metu turi daugumą tiek Senate, tiek Kongrese. Tad formaliai D.Trampo rankos atrištos. Ir jei jis išties norės nekišti pinigų užsienio konfliktų sureguliavimui, NATO ir Ukrainai, jis tai galės padaryti.
Bet mes puikiai žinome, tvirtina Felštinskis, kas ištikdavo Europą, kai tik oficialusis Vašingtonas nusisukdavo nuo Europos reikalų. Ogi Europoje kildavo pasauliniai karai. Europa niekad nebuvo saugi ir stabili be Amerikos globos ir niekad nebus ramybės oaze, jei Amerikai nebebus įdomus jos likimas. Jei Amerika trauksis iš Europos, Rusija būtinai išnaudos galimybę puldinėti kaimynines šalis.
Taigi Rytų Europa – dideliame pavojuje. Jei D.Trampas laikysis pažadų, duotų rinkiminės kampanijos metu, Rytų Europa atsidurs Rusijos gniaužtuose.
Šį komentarą istorikas Jurijus Felštinskis davė Ukrainos leidiniui Gordonua.com.
Jurijus Švecas: „D.Trampą išrinko Amerikos provicija“
Jurijus Švecas, buvęs KGB darbuotojas, prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs finansų analitiku, perspėja, kad D.Trampas būtinai domėsis, kur dingsta Ukrainai skiriami pinigai. Ir vos tik suvoks, kad amerikiečių doleriai nusėda korumpuotų Ukrainos pareigūnų ir valdininkų kišenėse, tikriausiai šį „finansavimo šaltinį uždarys“.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Gordonua.com nuotr.
Finansų analitikas J.Švecas prisipažįsta nusivylęs JAV rinkimų rezultatais. Garsiausi analitikai ir prognozuotojai, analitikai ir ekspertai nesusigaudė, neatspėjo, nesuvokė, kad šį kartą JAV prezidento rinkimų rezultatus nulems ne dideli pinigai ir korporacijos, o JAV provincijoje gyvenanti vadinamoji prastuomenė. Žinomiausi pasaulio ekspertai nė neįtarė, kad šį kartą vargingai mažuosiuose miesteliuose gyvenantys amerikiečiai bus tokie aktyvūs.
JAV provincija rinkosi ne taip, kaip rinkosi didieji JAV miestai. Sunkiai besiverčiantiems provincijos amerikiečiams patauklesnis pasirodė D.Trampas. Jiems nusispjauti, kad pirmą sykį JAV istorijoje prezidentu tapo žmogus, netarnavęs JAV kariuomenėje.
Beje, kvailysčių vidaus politikoje D.Trampui krėsti niekas neleis, Šveco įsitikinimu. Bet užsienio politikoje jo rankos labiau atviros.
Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad D.Trampas – labai ambicingas. V.Putinui jis neleis su savimi elgtis taip, ką leido V.Putinui išdarinėti Barakas Obama. D.Trampas baisiai supyks, jei V.Putinas jį apgaus arba jį bandys parodyti kaip silpną prezidentą, kuriam duotų pažadų nebūtina laikytis.
Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas.
„Kodėl D.Trampas gali būti Kremliaus marionete?“
Focus žurnale yra paskelbta Boriso Raitšusterio publikacija „Kodėl Putinas džiaugiasi Trampo pergale, bet gali greitai su juo susipykti“.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
Ši publikacija sudomino todėl, kad ten rašoma apie neva egzistuojančius D.Trampą kompromituojančius vaizdo įrašus. Omenyje turimos štai kokios aplinkybės: kai D.Trampas viešėjo Maskvoje, jis galbūt buvo įviliotas į seks – orgijas, tas vakarėlis buvo slapta nufilmuotas, ir dabar Kremlius galįs D.Trampą šantažuoti. Suprask: elgsiesi ne taip, kaip mes norime, videofilmas išvys dienos šviesą, ir tavo politinei karjerai – galas.
KGB tokius metodus anksčiau tikrai naudojo prieš užsienio politikus. Nėra jokių abejonių, kad tokius metodus naudoja ir dabartinės Rusijos slaptosios tarnybos. Bet ar į tokias Rusijos slaptųjų tarnybų pinkles pakliuvo D.Trampas, – niekas nežino.
Torstenas Beneris: „D.Trampo išrinkimas byloja, kad žmonėms nusibodo liberalioji demokratija“
Verta dėmesio ir Hanso Monatos (Tagesspiegel) publikacija, kurioje svarstoma, kodėl D.Trampas laimėjo prezidento rinkimus. Ten cituojamas Berlyno analitininio centro Global Public Policy Institute direktorius Torstenas Beneris, kuris mano, esą D.Trampo išrinkimas byloja, kad visuomenė pavargo nuo liberaliosios demokratijos. D.Trampo išrinkimas – tai ženklas, kad liberaliosios demokratijos principų žmonės daugiau nebelaiko didele vertybe.
Ten esama ir pastabos, kad D.Trampas neleis V.Putinui demonstruoti, esą JAV turi silpną prezidentą, kuriam galima ir meluoti, ir nesilaikyti jam duoto žodžio, ir leist kištis į amerikietiškus reikalus.
Ši aplinkybė – lyg ir viltinga. Bet ekspertas iš Berlyno perspėja, kad D.Trampas gali būti per daug kietas – per toli nueiti įrodinėdamas Kremliui, kad nėra silpnas.
Post scriptum
Žodžiu, D.Trampas gali būti blogas dėl to, kad atsisakys ginti Baltijos valstybes nuo Rusijos agresijos, sutiks su Kremliaus noru pasaulį pasidalinti į įtakos zonas bei nuspręs trauktis iš Europos palikdamas atrištas rankas Rusijos diktatoriui.
Donaldas ir Melanija Trampai.
D.Trampas turi ir dar vieną silpnąją vietą. Tai jo žmona Melanija Tramp, daug jaunesnė už savo vyrą. Ji gimė ne JAV. Atvykusi į Ameriką ji kurį laiką dirbo nelegaliai. Dirbo, beje, grožio modeliu. O tai reiškia, kad jai teko fotografuotis vyrams skirtiems žurnalams apsinuoginusiai.
Be to, šių metų vasarą ji, viešai kalbėdama Respublikonų partijos suvažiavime, nuplagijavo daug Mišelės Obamos teiginių ir minčių, tarsi tai būtų jos mintys, jos žodžiai. Taigi išdrįso JAV prezidento Barako Obamos žmonos žodžius pateikti kaip savo. Jai dėl to nebuvo gėda, ji net neatsiprašė.
Vietoj epilogo
Ar galima D.Trampą teisiškai pašalinti iš JAV prezidento posto? D.Trampui šiuo metu iškelti 75 teisiniai ieškiniai dėl verslo reikalų. Kai kuriuose teismo posėdžiuose jis privalės duoti parodymus dar iki prezidento inauguracijos iškilmių. O per visą savo kaip verslininko karjerą D.Trampui buvo išelti 4 tūkst. teisiminių ieškinių – dėl sukčiavimo, apgaulės, finansinių įsipareigojimų nevykdymo…
Artimiausiu metu naujai išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pirmą sykį susipažins su necenzūruota informacija apie valstybės paslaptis. Taip leidinyje „The Washington Post“ rašo žurnalistas Gregas Mileris.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
Donaldas Trampas tikriausiai skaitymus pradės nuo kasdienio „prezidentinio biuletenio“, kuris – ypatingai slaptas ir kurį iki šiol kasdien skaitydavo tik JAV prezidentas Barakas Obama.
Neatmetama galimybė, kad po to JAV slaptųjų tarnybų vadovai surengs keletą specialių susitikimų, kurių metu naująjį šalies vadovą informuos apie labiausiai saugomas JAV paslaptis papildomai – žodžiu. Leidinio tvirtinimu, šie susitikimai bus įtempti.
Po netikėtos D.Trampo pergalės rinkimuose JAV slaptųjų tarnybų bendruomenė „apimta siaubo“. Šį terminą naudoja publikacijos autorius žurnalistas G.Mileris. D.Trampą jis apibūdina šitaip: „išsišokėlis respublikonas, kuris nusispjovė į Amerikos žvalgybos perspėjimus dėl Rusijos ir Sirijos keliamų pavojų bei grasino įsakysiąs CŽV vadovus atsisakyti tų tardymo priemonių, kurios traktuojamos kaip kankinimai“.
„Mus apėmusi baimė prieš nežinomybę ir netikrumą. Mes neįsivaizduojame, kas iš tiesų yra D.Trampas“, – tokius žodžius ištarė aukšto rango JAV slaptųjų tarnybų darbuotojas, nenorėjęs, kad viešai būtų paskelbta jo pavardė. Specialistas dar pridūrė: „Daug darbuotojų, kurie talkino Hilary Klinton komandai, pasiruošę išeiti į atsargą. Jie neketina dirbti D.Trampo komandoje”.
JAV slaptąsias tarnybas labiausiai baugina D.Trampo pozicija dėl Rusijos. Pavyzdžiui, D.Trampo priešgyniavimas, esą kibernetinį šnipinėjimą prieš JAV demokratus ir ponią H.Klinton organizavo Kremlius.
Generolas – leitenantas Maiklas Flintas, kuris dažniausiai prisimenamas kaip tas Amerikos karininkas, kuris pietavo prie vieno stalo kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
CŽV, Pentagonas ir kitos slaptosios tarnybos sunerimusios, kad D.Trampo komandoje nėra patyriusių saugumo specialistų, dirbusių arba tebedirbančių JAV saugomo sferoje.
Pats iškiliausias D.Trampo komandos žmogu, išmanantis saugumo reikalus, – buvęs JAV kariuomenės generolas – leitenantas Maiklas Flintas. Bet jis iš kariuomenės pasitraukė ne savo noru, o buvo priverstas atsistatydinti. Atsistatydino po JAV specialiųjų tarnybų vadovybės įsakymo.
Šis generolas – leitenantas išgarsėjo dar ir tuo, kad kadaise yra pietavęs prie vieno stalo kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Ši detalė – iškalbinga. Drauge pietauti su V.Putinu leidžiama toli gražu ne visiems JAV generolams.
Trečiadienis, lapkričio 9 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino išrinktąjį Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentą Donaldą Trumpą.
Prezidentės teigimu, JAV nuosekliai rėmė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o abiejų šalių draugystę amžiams įtvirtino drąsi ir principinga JAV pozicija nepripažįstant Baltijos valstybių okupacijos. Pasak šalies vadovės, Lietuva tikisi, kad JAV ir toliau išliks tvirčiausiu bei artimiausiu mūsų valstybės sąjungininku.
Savo sveikinimo laiške naujajam Jungtinių Amerikos Valstijų vadovui Prezidentė pabrėžė, jog Lietuva yra pasirengusi toliau stiprinti transatlantinius ryšius tarp Europos ir JAV. Kartu ginti demokratijos ir laisvės principus. Įgyvendinti abipusiškai naudingus projektus ekonomikos, saugumo, energetikos bei kitose srityse. Toliau aktyviai dirbti kartu tiek dvišaliu lygiu, remiantis JAV ir Baltijos chartija, tiek Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje.
Lietuvos vadovė palinkėjo naujajam Prezidentui visokeriopos sėkmės, o JAV piliečiams – ilgų taikos, gerovės ir klestėjimo metų.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Michael Rotfeld, Alexandra Berzon / The Wall Street Journal
1981 metais jaunas ir ambicingas Donaldas Trampas per pokalbį su FTB bendradarbiais išdėstė minčių, kad jį traukia „mafijos užkrėstas“ kazino pasaulis Atlantik Sityje, pasakoja The Wall Street Journal.
Jis pripažino, kad tai gali sugadinti jo šeimos reputaciją, rašo žurnalistai Maiklas Rotfeldas ir Aleksandra Berzon.
Trampas žinojo, kad vienas iš jo dalykinių partnerių Atlantik Sityje pažįstamas su abejotinais žmonėmis.
FTB bendradarbis pasakė Trampui, kad yra ir lengvesnių būdų investicijoms, tvirtina laikraštis, perpasakodamas FTB tarnybinį raštą. Bet Trampas vis tiek pastatė Atlantik Sityje kazino, o vėliau tapo keturių tokių įstaigų savininku.
Azartinių lošimų salė kazino.
Remdamasis savo tyrimais, laikraštis tvirtina, kad Atlantik Sityje ir Niujorke Trampas kartais turėdavo reikalų su žmonėmis, palaikančiais ryšius su organizuotu nusikalstamumu.
Autoriai vardija: „Tarp jų buvo žmogus, kurį teisėsaugos institucijos vadina Filadelfijos mafijos agentu; azartiškas lošėjas, pripažintas kaltu dėl mokesčių aferų ir neįleistas į hipodromus; profsąjungų lyderis, pripažintas kaltu dėl reketo; o taip pat statytojas, pripažintas kaltu dėl machinacijų su akcijomis, kuriose dalyvavo keletas mafijozų“.
Laikraštis pabrėžia, kad tie ryšiai, išskyrus vieną, nutrūko senų seniausiai.
Duodamas interviu Trampas pripažino, kad kartais dirbo su žmonėmis, kurie galėjo turėti ryšių su nusikalstamumu, „bet pareiškė, kad arba santykiai su tais žmonėmis buvo paviršutiniški, arba tuo momentu jis nežinojo apie tokius jų ryšius“.
„Jei visi būtų tokie kaip aš, jokios mafijos nebūtų, nes aš tokių žaidimų nežaidžiu“, – sakė Trampas. Jis pavadino save „pačiu švariausiu žmogumi pasaulyje“.
Autoriai tęsia: „Kaip ir daugelis iš tų, kas prieš 30–40 metų vertėsi statybomis, nekilnojamuoju turtu ir lošimo verslu (ypač tie, kas statė Atlantik Sityje ir Niujorke), Trampas buvo priverstas spręsti, ar turėti reikalų su tamsios praeities žmonėmis“.
Mafija kontroliavo statytojų ir vairuotojų profsąjungas, o taip pat dalyvavo ir kazino pasaulio veikloje. Tai nereiškė, kad užsiimantieji nekilnojamojo turto plėtra patys ieškojo ryšių su mafija ar patys buvo gangsteriai, pabrėžia autoriai.
„Kai kurie nekilnojamojo turto plėtotojai vengė tiesiogiai bendradarbiauti su negražiomis figūromis, veikdami per generalinius rangovus. Trampas sakė, kad buvo linkęs pats vesti derybas dalykiniais klausimais, nes taip jam buvo pelningiau“, – rašo žurnalistai.
Laikraštis taip pat pažymi: daugelis tyrimuose figūruojančių Trampo ryšių jau anksčiau kada nors buvo nušviesti spaudoje. „Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Trampo licencija valdyti kazino Atlantik Sityje buvo peržiūrėta po to, kai žurnalistas Veinas Barnetas savo knygoje patvirtino kai kuriuos ryšius su organizuotu nusikalstamumu. Naujojo Džersio valdžia nustatė, kad Trampas tebeturi teisę pretenduoti į licenciją“, – sakoma straipsnyje.
Laikraštis aprašo keletą žmonių, su kuriais Trampas turėjo reikalų Atlantik Sityje.
Sklypo, kuriame Trampas pastatė savo pirmąjį kazino, bendrasavininkiai buvo Kenetas Šapyra ir Danielis Salivanas.
Prekiautoją metalo laužu Šapyrą teisėsaugininkai vadino kriminalinio autoriteto Nikodemo Skarfo agentu.
Tolimųjų reisų vežėjų profsąjungos narys ir konsultantas darbo klausimais Salivanas pažinojo daugelį iš organizuoto nusikalstamumo pasaulio, o jie pažinojo jį, tvirtina buvęs FTB bendradarbis Volteris Souvas. Be kita ko, Salivanas buvo FTB informatorius.
Interviu leidiniui Trampas pranešė, kad pažinojo Salivaną ir laikė jį „padoriu žmogum“, nes tas keliaudavo kartu su FTB agentais. Trampas taip pat pareiškė, kad nežinojo apie jokius Šapyros ryšius nusikalstamame pasaulyje.
„Pasak kaltinamosios išvados, 1984 metais pateiktos Atlantik Sičio merui Maiklui Dž. Metjuzui, Šapyra buvo ryšininkas, per kurį Skarfo klanas „pirko sau įtaką“, – sakoma straipsnyje. Metjuzas prisipažino esąs kaltas dėl (turto) prievartavimo.
„Kadangi Trampas buvo kazino savininkas, jis negalėjo legaliai aukoti pinigų vietiniams politikams, kuravusiems iškabų ir paskirstymo zonomis klausimus. Kaip pasakoja informuoti šaltiniai, Šapyra davė parodymus Federacinio teismo Didžiajam žiuri, kad Trampo vardu slapta perduodavo merui tūkstančius dolerių“, – sakoma straipsnyje.
Pasak Bario Šapyros (Keneto brolio) ir dar dviejų šaltinių, Kenetas tvirtinęs, jog taip ir negavęs atlygio už pinigus, kuriuos davęs merui. „Donaldas paprasčiausiai sulaužė savo žodį; jis taip elgiasi automatiškai“, – pareiškė Baris Šapyra.
Trampas, savo ruožtu, pareiškė, kad nieko neaukojo Atlantik Sičio merui. „Aš nesuinteresuotas duoti pinigų grynaisiais, aišku?“ – sakė jis. Jis taip pat pareiškė neprisimenąs, kad Šapyra būtų jo prašęs pinigų.
Autoriai pereina prie kito personažo iš Trampo praeities. 1986–1989 metais Trump Plaza kazino uždirbo 11 mln. dolerių iš lenktyninių žirgų prekeivio Roberto Libučio pralaimėjimų, – pastarasis buvo nuteistas už mokesčių sukčiavimą. Anot Naujojo Džersio valstijos valdžios 1991 metų pranešimo, vienas Trampo bendradarbis pranešė valdininkams, kad Libutis gangsterį Džoną Gotį vadino savo bosu („mano bosas“).
Trampas, savo ruožtu, sakė, kad Libutis jam atrodė malonus žmogus, bet su juo neturėjęs jokių reikalų.
Tačiau buvęs Trump Plaza valdytojas Džekas O‘Donelis pareiškė, kad Trampas daug kartų matėsi su Libučiu ir net svečiavosi per jo dukters gimtadienį.
Pirmaisiais savo veiklos metais Trampas rėmėsi advokatu Rojumi Konu, kurio keletas klientų buvo gangsteriai.
Jų bendras pažįstamas buvo tolimųjų reisų vežėjų profsąjungos funkcionierius Džonas E. Kodis. „Kodis buvo daug kartų suimtas, jis buvo artimas mafijozų autoritetams Karlui Gambino ir Polui Kastelanui, nurodoma JAV Teisingumo ministerijos 1982 metų, kai Kodis buvo pripažintas kaltas dėl reketo, tarnybiniame rašte“, – sakoma straipsnyje.
„XXI šimtmečio pirmajame dešimtmetyje Trampas turėjo reikalų su dar vienu žmogum, palaikiusiu ryšius su gangsteriais“, – sakoma straipsnyje. Bayrock Group firma susitarė su Trampu, kad statys objektus, pavadintus jo vardu, ir duos jam jų akcijų. Bayrock‘e dirbo iš SSSR kilęs Feliksas Sateris.
Dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje jis buvo susijęs su afera akcijomis, kuriai „stogą“ parūpino trijų kriminalinių klanų gangsteriai, rašo laikraštis, remdamasis JAV Teisingumo ministerijos spaudos informacija.
2007 metais Trampas teisme tvirtino, kad nieko nežinojo apie Saterio nusikalstamą praeitį.
Leidinys tvirtina: 2010 metais Trump Organization leido Sateriui tapti jos nemokamu konsultantu.
„Aš paprasčiausiai pasakiau: „Klausyk, jeigu tu turėsi gerą sandėrį, atnešk“, – kalbėjo Trampas apie Saterį. – Ir jis iš tikrųjų atnešė man du sandėrius, bet jie man nepatiko“.
Trampas interviu taip pat pareiškė, kad dalykiniai santykiai su gangsteriais – „tai ne man“:
Žymus amierikiečių medikas Benetas Omalu pareiškė, jog kandidatei į JAV prezidento postą Hilary Klinton nepakenktų nuodugniai pasitikrinti sveikatą, ar tik ji nebus apnuodyta sunkiai aptinkamais, lėtai veikiančiais, tačiau mirtinai pavojingais nuodais.
Vis dėlto kas taps 45-uoju JAV prezidentu – Donaldas Trampas ar Hilary Klinton?
Žymus JAM medicinos ekspertas taip pat pabrėžė, kad tokio pobūdžio išpuolį prieš kandidatę H.Klinton organizuoti galėtų tik Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, paniškai bijantis kandidatės principingumo, bei Donaldas Trampas, demonstruojantis palankumą Rusijos diktatoriui.
Taigi vedantysis amerikiečių specialistas teisminėje medicinoje ponas Benetas Omalu neatmeta galimybės, kad Hilary Klinton galbūt buvo apnuodyta.
Šiais savo įtarimais jis pasidalino Twitter skiltyje. „Aš privalau patarti H.Klinton rinkimų štabo atstovams, kad šie įtikintų ponią Hilary pasitikrinti kraują, ar ten nėra toksinų. Įtariu, kad ją tikriausiai bandyta likviduoti iš rinkimų maratono nuodijant lėtai veikiančiais, beveik neaptinkamais nuodais“, – rašė B.Omalas.
Po to medikas pridūrė, kad įtariamieji – V.Putinas ir D.Trampas. „Aš nepasitikiu nei Putinu, nei Trampu. Šie gali bet ką iškrėsti“, – sakė B.Omalu.
JAV prezidento posto siekianti H.Klinton pajuto negalavimus pagerbiant Rugsėjo 11-osios teroro akto aukas. Tada paaiškėjo, kad rugsėjo 9-ąją jai diagnozuota pneumonija. Medikai rekomendavo kandidatei atšaukti bent keletą artimiausių susitikimų su rinkėjais ir mažumėlę pailsėti.
Bet, laimė, rugsėjo 12-ąją kandidatė patikino, kad tęs rinkiminę kampaniją, nes jaučiasi „žymiai geriau“.
Turint omenyje, kaip mįslingai buvo apnuodytas Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, V.Putino priešininkas, ir buvęs Rusijos žvalgybos karininkas Aleksandras Litvinenka, taip pat – mirtinas V.Putinos oponentas, amerikiečių medicinos eksperto perspėjimai neatrodo iš piršto laužti.
JAV prezidento rinkimai čia pat – šių metų lapkričio 8-ąją.
Vladimiras Putinas mirtinai bijo Hilari Klinton pergalės, nes supranta: ji su juo neflirtuos ir vargu ar užmirš, kaip Vova knaisiojosi jos „purvinuose elektroniniuose laiškuose“, – pareiškė interviu leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas ir RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis Andropovo institute, o dabar Amerikoje finansų analitikas Jurijus Švecas.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.
Taigi 2016 metų lapkritį sužinosime naujo JAV prezidento pavardę.
Prieš porą mėnesių iki finalinio balsavimo rinkiminės lenktynės pasiekė apogėjų: internetas ir žiniasklaida perpildyti demaskuojančių straipsnių ir apie Demokratų partijos kandidatę Hilari Klinton, ir apie respublikonų kandidatą Donaldą Trampą. Gana reikšmingą vaidmenį tame netikėtai suvaidino ir Ukraina.
Rugpjūčio 18-ąją Ukrainos Nacionalinis antikorupcijos biuras (NABU) savo oficialiame portale paskelbė Regionų partijos „juodosios buhalterijos“ fragmentus, pagal kuriuos amerikiečių politikos technologas ir Donaldo Trampo rinkimų štabo vadovas Polas Manafortas 2007–2012 metais gavo mažiausiai 12,7 milijono dolerių grynaisiais už lobizmą Viktoro Janukovičiaus naudai.
Kitą dieną po tos medžiagos išspausdinimo Manafortas atsistatydino.
Istorija su juodais slėpiniais Ukrainoje – ne pagrindinė Donaldo Trampo bendražygio Manaforto problema. Kur kas svarbesni yra įtarimai dėl ryšių su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis, pareiškė leidiniui „Gordon“ buvęs KGB žvalgas, o dabar amerikietis finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip 20 metų gyvenantis JAV.
Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, šaltojo karo įkarštyje, ukrainiečių kilmės SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas, būsimojo RF prezidento Vladimiro Putino bendrakursis Jurijaus Andropovo Užsienio žvalgybos institute buvo žvalgas Vašingtone, dirbo TASS‘o korespondento priedangoje, rinko ir analizavo informaciją apie galimą staigų Amerikos branduolinį smūgį SSSR. Dešimtajame dešimtmetyje atsistatydino iš tarnybos, po trejų metų emigravo į JAV.
Propagandinis plakatas apie Ukrainos ir Rusijos santykius įskaitant ir Europos Sąjungos bei JAV poziciją.
Pastaruosius 19 metų buvęs žvalgas vadovauja Amerikos firmai, renkančiai informaciją ir vertinančiai komercinę riziką tų kompanijų, kurios planuoja daugiamilijoninį verslą buvusios SSSR teritorijose, o taip pat ir visame pasaulyje, įskaitant Lotynų Ameriką, Afriką ir Aziją.
Išskirtiniame interviu Gordon leidiniui Jurijus Švecas papasakojo, kodėl Putinas mirtinai bijo Klinton, kaip Kremlius bandė korumpuoti Trampą ir jo aplinkinius, o taip pat kodėl Ukrainai visai nesvarbu, kas bus Amerikos lyderis, „kol Kijeve sėdi prisivogęs politinis elitas“.
Pagrindinė Manaforto problema – įtartini ryšiai su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis
– Prieš keletą dienų NABU paviešino Regionų partijos „svirno knygos“ (buhalterinio sąvado) fragmentus, pagal kuriuos Polas Manafortas gavo iš Regionų partijos mažiausiai 12,7 milijono dolerių grynaisiais. Ar iš tikrųjų tas skandalas Ukrainoje buvo Manaforto atsistatydinimo iš Donaldo Trampo rinkimų štabo vadovo posto priežastis?
– Nemanau. Paminėjimas regionalų „svirno knygoje“ – lašas jūroje. Dabar Amerikos žiniasklaidoje pilasi žymiai svaresni kaltinimai Manafortui. Jis atsistatydino, nes suprato: jo ėmėsi rimtai.
– Būtent kas „ėmėsi rimtai“?
– Amerikos teisėsaugos institucijos ir žurnalistai. Plačioje informacijoje, kuri paskelbta apie Manafortą, juodųjų slėpinių istorija Ukrainoje 120-oje vietoje, JAV net dėmesio į tai neakcentuojama. Pagrindinė Manaforto problema – įtartini ryšiai su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Vova Putinas virto raupsuotuoju, prie kurio pavojinga net prisiliesti.
– Bet Manaforto šefas ir bendražygis Donaldas Trampas per visą savo rinkiminę kampaniją neslėpė savo žavėjimosi Rusijos prezidentu. Kodėl jo oponentai pabudo dabar, kai iki finalinio balsavimo už naują JAV prezidentą beliko du mėnesiai?
– Manafortą užsipuolė dėl Trampo. JAV pagaliau suprato: Trampas turi rimtų psichinių problemų, jeigu bus išrinktas prezidentu, tai bus pavojinga ir JAV, ir visam pasauliui. Labai panašūs psichiniai sutrikimai kamuoja ir Putiną, bet Rusijoje, kaip mes žinome, tai nieko nejaudina.
Pastaruoju metu Trampas spėjo storžieviškai prisišnekėti ir įžeisti daugelį. Jis kasdien lepteli ką nors tokio, dėl ko nuo jo nusigręžia nauja grupė rinkėjų. Iš Trampo gerbėjų daugiausia beliko kontingentas, kuris čia vadinamas white trash arba „baltos šiukšlės“. Tai tokia socialinė grupė, panaši į Rusijos „vatą“.
– Bet apie Trampo konkurentę – kandidatę į prezidentus Hilari Klinton – irgi nemažai kompromituojančios medžiagos. Amerikos žiniasklaidoje ne kartą spausdinti tyrimai, pagal kuriuos Klinton, būdama JAV valstybės sekretorė, teikė lobistines paslaugas rusų oligarchams, o tie, savo ruožtu, mokėjo jai per labdaros fondą. Kodėl ryšius su Kremliumi Hilari atleidžia, o Trampui – ne?
– Iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. Palyginus su Trampu, Hilari – įsikūnijęs angelas. Nuovokūs amerikiečiai supranta, kad Trampas-prezidentas realiai pavojingas fundamentalių klausimų požiūriu: „Būti ar nebūti?“, „Gyventi ar negyventi?“
– Ar jūs nedemonizuojate Trampo? JAV gana stiprūs valstybiniai institutai, veikia tramdymo ir atsvaros sistema, kuri leidžia Amerikai išlikti pasaulio lydere, nepaisant konkrečios Baltųjų rūmų gyventojo pavardės.
– Jūs teisus, yra Kongresas, nepriklausoma žiniasklaida, apkaltos procedūra. Bet tramdymo ir atsvaros sistema veikia daugiausia vidaus politikos srityje. Užsienio politikoje prezidento vaidmuo didžiulis, ir jam sutramdyti gali prireikti laiko, kurio tarptautinių krizių laikotarpiu gali paprasčiausiai nebūti. Yra lemtinga, kai krizė auga kaip sniego kamuolys ir viskas vyksta žaibiškai. Prisiminkite 1961 metų Karibų krizę, kai pasaulis realiai stovėjo ant atominio karo slenksčio. Ir visa tai buvo prie gana pakaltinamo prezidento Kenedžio. O jeigu Baltuosiuose rūmuose atsiras neadekvatus žmogus, tokių krizių jis gali priveisti po keletą kas savaitę.
Vovos-Nuorūkos pastangos padaryti prezidentu Trampą gali privesti prie to, kad laimės Hilari. Ir tada Klinton vargu ar užmirš, kaip Putinas knisosi jos „nešvariuose elektroniuose laiškuose“.
– Jeigu prezidente bus išrinkta Hilari Klinton, ar Ukrainai reikia nuogąstauti, kad JAV politika Rusijos atžvilgiu sušvelnės?
– Žinoma, ne. Hilari – Geležinė ledi, su Putinu nežais. Vova jau nemažai nuveikė, kad naujoji administracija su juo elgtųsi kaip su izgojumi (deklasuotoju). Jis pats savo laimės kalvis. Viskas, ką jis išdarinėja, bumerangu smogia ir jam asmeniškai, ir visai Rusijai.
Anksčiau SSSR kai kada turėjo galimybių šiek tiek paveikti JAV prezidento rinkimų kampanijos eigą, bet niekada to nedarė, jeigu būtų pavojus, kad tai išaiškės ir neišvengiamai prives prie santykių įtampos su naujuoju Baltųjų rūmų gyventoju.
Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma.
Putinas tapo pirmuoju kvaišeliu Kremliuje, kuris paprasčiausiai pastatė viską už vieną kandidatą į JAV prezidentus, bet pradėjo nuo pagalbos jam nešvariausiais metodais ir priemonėmis (turiu omenyje įsibrovimus į serverius, medžiagų prieš Hilari publikavimą, Manaforto faktorių). Be to, kaip visada, apsidirbo pagal visą programą, ir viskas išplaukė į paviršių.
Dabar Klinton šalininkai šūkauja apie Manaforto ir Trampo ryšius su Kremliumi, o Hilari reitingas kyla. Žodžiu, visos Vovos-Nuorūkos pastangos padaryti prezidentu Trampą prives prie to, kad laimės Hilari. Ir kai ji taps JAV prezidente, vargu ar užmirš, kaip Vova knisosi jos „purvinuose meiluose“.
– Neskubėkime. Rinkimai vyks lapkričio 8-ąją ir, sprendžiant iš reitingų, rinkėjų simpatijas kol kas Klinton ir Trampas pasidalijo po lygiai.
– Gali būti netikėtumų, bet amerikiečiai šiaip jau racionalūs žmonės. Manau, laimės Hilari.
– Tai kokiu būdu racionalioje Amerikoje vienu iš kandidatų į prezidentus tapo Trampas? Kaip Jūs aiškinate jo neįtikėtiną sėkmę?
– Amerikiečiams įgriso jų pačių politinis elitas, kaip jie vadinami Ukrainoje. Toks įspūdis, kad JAV iš viso dvi šeimos – Bušų ir Klinton, kurios vertos valdyti Ameriką. Politikavimas Vašingtone įgavo neįtikėtinus mastus, respublikonai ir demokratai įklimpo į tarpusavio karą dėl kokios nors priežasties ar be jos. Obamos laikais beprasmė ir bevaisė Baltųjų rūmų ir Kongreso tarpusavio kova taip sustiprėjo, kad jie liovėsi atlikti savo tiesiogines pareigas. Daugeliui amerikiečių tai labai įgriso, ir jie nusprendė remti Trampą, kad išblaivytų isteblišmentą.
– Aš suprantu, kad Trampo išėjimas į prezidento lenktynių finalą prablaivė Amerikos isteblišmentą, privertė juos susitelkti. Bet nesuprantu, kodėl Jūs toks įsitikinęs kad dauguma JAV piliečių protestuodami vėl nebalsuos už Trampą jau kaip naują prezidentą?
– Todėl, kad Trampas vis labiau atrodo – o siaube! – kaip Kremliaus statytinis. Kvaišelis Kremliuje savo „draugiška pagalba“ faktiškai užkasa Trampą.
Putinas mirtinai bijo Hilari pergalės. Bet jeigu viskas, prie ko prisiliesdavo karalius Midas, virsdavo auksu, tai viskas, prie ko prisiliečia Vova Putinas, virsta… Na, jūs supratote…
– Netramdykite savęs.
– Ką Kremlius dabar daro Trampo atžvilgiu, – tai operacijos „Šrioderis“ tęsinys. Prisiminkite, buvo Vokietijoje toks kancleris, Gerhardas Šrioderis, aktyviai prastūminėjęs Rusijos interesus Vakaruose? 2005 metais, vos pasibaigus jo kadencijai kanclerio poste, jis grakščiai perėjo į gerai apmokamą darbą Gazprom‘e. Po jo sekė visa virtinė Vakarų politikų, kurie perėjo į Kremliaus išlaikymą.
Ir štai dabar operacija „Šrioderis“ nusitaikė į kandidatą į JAV prezidentus. Kremlius stengėsi iš anksto korumpuoti galimą būsimąjį JAV prezidentą Trampą ir jo aplinką. Šiuo momentu operacija sužlugdyta, nes bet kurios specialiosios operacijos pirmoji taisyklė – konspiracija, tai yra – nepalikti pėdsakų. O Kremlius Trampo atveju paliko pėdsakų visur, kur tik galėjo.
Tad Putinas ir jo specialiosios tarnybos, puolusios padėti Trampui, sugaišusios tam daug laiko, padėjusios daug jėgų ir lėšų, galų gale nuves į pergalę Klinton. Bet vietoj dėkingumo Hilari sugnybs minkštą Vovos papilvę geležinėmis replėmis, ir 86 procentai Rusijos piliečių ilgesingai prisimins, kaip gera jiems buvo gyventi prie Obamos.
Po Putino antras baisiausias Ukrainos priešas yra jos pačios vadinamasis politinis elitas
– Ukrainoje įvairios politinės jėgos vis dažniau tvirtina, jog Vakarai privargo nuo Kijevo, girdi, Europos ir Amerikos valdininkai neoficialiuose pokalbiuose reiškia nepasitenkinimą lėtais reformų tempais.
– Sutinku. Po Putino antras baisiausias priešas Ukrainai yra jos pačios vadinamasis politinis elitas. Nei Oranžinė revoliucija, nei Euromaidanas iš principo nepakeitė valdančiosios klasės. 25 metus Ukrainą valdo kleptokratija.
Kleptokratija, kaip vėžinis auglys, giliai įaugusi į valstybės organizmą. Net jeigu Ukrainos politikoje pasireiškia sveikos psichikos ir tvirtos moralės jaunuoliai, korupcijos metastazės dažnai pažeidžia ir juos. Deja.
O dabar įsivaizduokite, kad ne tik Vakarų politikai, bet ir Vakarų miesčionys reguliariai žiūri televiziją, skaito laikraščius, kur kalbama apie korupciją, ofšorus, kontrabandą Ukrainoje. Per pustrečių metų tai įgriso ne tik Amerikos elitui, bet ir Amerikos mokesčių mokėtojams.
Ukrainos karių paradas Kijeve švenčiant Nepriklausomybės dieną 2016-aisiais metais.
Štai dėdė Džonas ir teta Merė, kurie daug dirba ir tvarkingai moka mokesčius į JAV biudžetą. Jiems sakoma: girdi, dalis jūsų mokesčių eis pagalbai užsienio valstybėms, iš kurių viena – Ukraina. „Okay, – sutinka Džonas ir Merė, – geriems žmonėms reikia padėti“. Praeina metai, kiti, ir ką jie mato? Korupcija Ukrainoje tarpsta, reformų nėra, o jeigu ir esama – tai grynai dėl Vakarų ir Ukrainos pilietinės visuomenės spaudimo. Ir štai dėdė Džonas ir teta Merė klausia savo vyriausybės: „Kodėl mes turime iš savo kišenės mokėti už Ukrainą, jeigu ten tebevaldo korumpuotieji?“
– Kažkaip dėdė Džonas ir teta Merė kaip miesčionys labai jau apsišvietę apie Ukrainos realybę. Gal kas nors tyčia Vakarų žiniasklaidoje vaizduoja mūsų šalį juodomis spalvomis?
– Anaiptol. Amerikos žiniasklaida dvejus metus nerašė neigiamai apie Ukrainą, visi laukė, kada jos „elitas“ apsigalvos. Bet dabar stiprėja supratimas, kad Ukrainai teikiama finansinė pagalba tik padeda esamai kleptokratijai įsitvirtinti viršuje, o ne realiai pakeisti šalį.
Taktiniu požiūriu, kalbant apie artimiausius uždavinius, Ukrainai lyg ir reikia padėti, siekiant sutramdyti Putiną. Bet strateginiu požiūriu, kam kišti į Ukrainą milijardus, jeigu tai dar labiau stiprina kleptokratinį režimą, kurio atstovai negali nieko, o tik sistemiškai vogti ir plepėti per televizorių?
Skirtingai nuo aktyvistų Maidane ir kovotojų ATO, Ukrainos valdantysis elitas neturi orumo. Visiškai. Tai ne tie žmonės, kuriems pakanka to, ką turi. Jiems, kaip ir viešnamio mergaitėms, pagrindinis uždavinys – parsiduoti kuo brangiau.
Valdantysis „elitas“ Kijeve kažkodėl įsitikinęs, kad gali be galo kvailinti JAV prezidentą, ir jis nuolat kiš pinigus į Ukrainą
– Jūs kalbate taip, tarsi tai būtų ukrainiečių mentalinė problema, o ne objektyvios pereinamojo laikotarpio problemos, kai šalis bando ištrukti iš posovietinio oligarchinio valdymo modelio ir sukurti europietišką demokratinę valstybę.
– Tai ne objektyvi pereinamojo laikotarpio problema. Paimkite Lenkiją, Čekiją, Pabaltijį. Jos gyvena jau kitokios kokybės pasaulyje, o jūs tebesikepurnojate pridvisusioje pelkėje. Ukraina turi tik vieną išeitį: visiškai pakeisti valdantįjį elitą. Labai didelis klausimas, ar išgyvens pati šalis. Dar vienas Maidanas pribaigs Ukrainą. Vadinasi, reikia rinktis politinį kelią – keisti visą politinį elitą.
Aš žvelgiu į Ukrainą per vandenyną, iš JAV, ir matau pas jus vienintelę jėgą, kuri potencialiai gali pakeisti šalį evoliucijos keliu. Aš kalbu apie volontiorus (savanoriautojus), kurie turi susivienyti, įsteigti partiją, eiti į parlamentą, nugalėti ir sudaryti naują vyriausybę iš naujų žmonių. Tai vienintelė išeitis, kitos nematau, priešingu atveju Ukrainos ateitis beviltiška.
Kas taps 45-uoju JAV prezidentu – Donaldas Trampas ar Hilary Klinton?
– Po Euromaidano nemažai volontiorų tapo valdininkais. Vieni save diskreditavo, kiti, pamatę sistemą iš vidaus, atsižadėjo kada nors turėti su ja reikalų.
– Supraskite, valdančioji kleptokratija – tai vėžinis auglys, kuris naikina visas gyvas ląsteles, pasitaikančias jo kelyje. Į ją neįmanoma integruotis ir išlikti sveikam, ir tai visiškai aiškiai parodė paskutinieji 12 metų. Po Oranžinės revoliucijos Vitei ir Julei (Juščenkai ir Timošenko, – red.) tereikėjo dvejų metų, kad Vakarai pavargtų nuo Ukrainos. Dabartiniai vadovai susidorojo dar greičiau. Kijevo valdantysis „elitas“ kažkodėl įsitikinęs, kad gali be galo kvailinti JAV prezidentą, ir jis nuolat kiš pinigus į Ukrainą.
Aš ne kartą girdėjau iš jūsų politikų: girdi, Ukrainos tokia naudinga geografinė padėtis, kad ji žūtbūtinai reikalinga NATO, JAV ir apskritai Vakarams priešpriešoje su Putino Rusija. Perduokite savo politikams, kad užmirštų Ukrainos geopolitinę padėtį! Dabar, nuo to momento, kai priimamas sprendimas smogti bet kuriam taškui žemės rutulyje iki to smūgio įgyvendinimo praeina ne daugiau kaip valanda. Šiuolaikiniame pasaulyje Ukrainos geostrateginė padėtis JAV visiškai nesvarbi. Todėl kleptokratijai Ukrainoje išlaikyti Vašingtonas neleis milijardų geostrateginiais sumetimais.
Be to, JAV administracija, kaip visur, – tai biurokratija. O biurokratijai lengviau vesti derybas su kita biurokratija: kaip susitars, taip ir bus. Šia prasme Amerikos biurokratijai žymiai lengviau psichologiškai susitarti su Rusija, negu su Ukraina.
– Kodėl?
– Todėl, kad Maskva turi savų interesų, o Kijevas – tik degančias akis, kuriose sustingo: „Duok grašių!” Atleiskite, bet su tokiu giliai provincialiu apsivogusiu politiniu „elitu“, kuris yra Ukrainoje, jau nebesvarbu, kas bus JAV prezidentas – Klinton ar Trampas. Išeitis viena: visiškai pakeisti elitą, kitaip Ukrainos politikoje tęsis tai, kas buvo ištisus 25 metus iš eilės – „Vestuvės Malinovkoje“, „Vakarai viensėdyje ties Dikanka“ ir „Soročincų mugė“ viename flakonėlyje.
Putinizmas – tai du vamzdžiai naftos ir dujų, plius visos šalies debilizacija. Su dujomis ir nafta Rusijoje dabar blogai, užtat su debilizacija susidorota puikiai!
– Rugpjūčio 10 dieną, po FSB pareiškimo, kad užkirstas kelias bandymams įvykdyti „teroro aktus Kryme“, kuriuos neva tai rengė Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba, Putinas pareiškė apie pasitraukimą iš Normandijos formato derybų. Ką tai reiškia?
– Absoliučiai nieko! Aš jumis dėtas apskritai liaučiausi kreipęs dėmesį į pūgą, kurią kelia Putinas. Jis patologiškas melagis, kuris jau susipainiojo savo paties melagystėse. Visiškai beprasmiška analizuoti jo kalbas, vesti su juo derybas.
Jis jau net nebemeluoja, nes meluoti reikia sklandžiai. Jis, atleiskite už žargoną, kvailai išsidirbinėja ir vadovaujasi ne tiek strateginiais apskaičiavimais, kiek instinktais ir emocijomis. Rimtai analizuoti, ką Vova leptelėjo ten ar šen, nėra prasmės.
Užsienio žvalgyboje, kur aš dirbau SSSR laikais, buvo mėnesinis vidinis biuletenis. Jame buvo pateikiamos apžvalgos apie įvairias šalis bei regionus, o gale – maža humoro skiltelė, kur dviejuose trijuose puslapėliuose buvo spausdinamos kai kurių „analitinių“ dokumentų ištraukos.
Ypač įsidėmėjau informacinio pranešimo iš Teherano pasažą, jis skambėjo maždaug taip: „Šachas užsidarė rūmuose ir ilgai atidėliojo savo galą“. Būtent tuo dabar užsiima Putinas: atidėlioja savo galą. Tai dabartinių Kremliaus gyventojų vidaus ir užsienio politikos kvintesencija.
– Jums paprasta, būnant už tūkstančių kilometrų, sakyti „Putinas kvailai išsidirbinėja“. Ukrainoje FSB išmesta žinia apie Krymo diversantus sutikta rimtai ir vėl prabilta apie galimą plataus masto Rusijos kariuomenės puolimą.
– Karo nebus. Viskas, ką Putinas gali sau leisti Ukrainoje, – smulkaus ir vidutinio masto niekšybes: iššoko iš krūmų, pridergė ant kaimyno slenksčio ir atgal į krūmus. Viskas! Stambiai karinei operacijai Rusija neturi nei jėgų, nei lėšų. Jeigu norite, kada nors pasikalbėsime smulkiau apie dabartinę RF ginkluotųjų pajėgų būklę.
2014 metų pavasarį Kremlius nuvedė savo „atostogininkus“ į Donbasą, kur juos sutiko Ukrainos savanoriai ir kariškiai – neapmokyti, neparengti, dešimtmečius nelaikę automatų rankose. Ir koks Putino blizkrieg‘o rezultatas? Du Ukrainos miestai ir keletas kaimų. Tai realios Putino Rusijos galimybių ribos. Už tų galimybių ribų Rusijos laukia nepriimtini nuostoliai, kai „tankai į Kijevą!“ ar „duok Novorosiją!“ baigsis visišku pačios Rusijos suirimu.
– Dar vienas Kremliaus blizkrieg‘o rezultatas – 10 tūkstančių nužudytų Ukrainos piliečių. Tai sudėtinga pavadinti smulkia niekšybe.
– Baisūs skaičiai. Putinas pridarys dar daug šlykštybių ir niekšybių Ukrainai, bet kruvinam plataus masto karui, kuris atsisuks tūkstančiais žuvusių dabar jau Rusijos piliečių, nesiryš dėl psichologinių ypatumų ir objektyvių priežasčių. Rusija rimtai nusilpo per dvejus metus sankcijų.
– Papasakokite tai 86-iems procentams rusų, kurie pritaria Putino politikai.
– Savo laiku Leninas yra pasakęs: „Komunizmas – tai sovietų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“. Tad štai, atitinkamai, putinizmas – tai du vamzdžiai, naftos ir dujų, plius visos šalies debilizacija. Su dujomis ir nafta Rusijoje dabar blogai, užtat su debilizacija susidorota puikiai! Ir ji, beje, vyko dviem kryptimis: visuotinė gyventojų ir valstybės aparato debilizacija.
Ką ir sakyti, jei buvęs RF švietimo ir mokslo ministras pareiškė: „Sovietinės švietimo sistemos trūkumas buvo bandymas formuoti žmogų-kūrėją, o dabartinis uždavinys – išugdyti kvalifikuotą vartotoją“? Putino vartotojas – tai žmogus-kirminas, kurio pagrindinė organizmo dalis – tai virškinimo ir žarnyno traktas: pro vieną galą įėjo, pro kitą išėjo, smegenų centrai ilsisi. Kaip tik tie žmonės ir sudaro 86 procentus Putino reitingo. Beje, visiškai galimas dalykas, kad daugelis iš jų nuoširdžiai myli savo „nacionalinį lyderį“, nes jis jiems toks, kaip ir jie patys.
Volontiorai išgelbėjo Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Dabar turi išgelbėti šalį nuo Ukrainos kleptokratijos
– Ką jūs turėjote omenyje sakydamas „valstybės aparato debilizacija“?
– Sukurtą vertikalę, kur Vova Putinas, anksčiau žinomas tarp bendradarbių kaip Nuorūka, – pats protingiausias. Jo pavaduotojai – ne tokie protingi, ir taip smunkant žemyn iki pačios valstybės aparato apačios. Jūs niekada nesusimąstėte apie Medvedevo fenomeną? Kodėl kažkokios apšnerkštos aukštosios mokyklos vidutinio docento gabumų žmogus užima antrą postą šalyje?
– Todėl kad šimtu procentų ištikimas ir lojalus Putinui, ketverius metus saugojo jam prezidento sostą ir nemurmėdamas grąžino jį šeimininkui per 2012 metų rinkimus.
– Medvedevas turi lygiai du bruožus, dėl kurių jis Putinui yra nepakeičiamas. Visų pirma, Dima žemesnio už Vovą ūgio…
– Jurijau Borisovičiau…
– Aš visiškai rimtai! Antra, Medvedevas – apgailėtinas vaikinukas, iš kurio galima nebaudžiamai viešai tyčiotis. Toks žmogus reikalingas šalia Putino, kad jo fone atrodytum aukštas, protingas ir gražus. Ir naujasis RF prezidento administracijos vadovas Antonas Vaina buvo atrinktas būtent pagal tą kriterijų.
Stebėkite Medvedevą. Tai savotiškas lakmuso lapelis Putino galvoje vykstantiems procesams. Medvedevą nušalins pačiu paskutiniu momentu, kai Vova supras, kad katastrofa už durų ir jau piaras neberūpės.
Kažkodėl visi, kas imasi aptarinėti dar vienus paskyrimus Kremliuje, analizuoja juos geopolitiniu požiūriu, išleisdami iš akių kas svarbiausia – Vovos Putino kaukolės turinio būklę. Sovietų laikais aš mokiausi tarptautinės teisės fakultete ir mums buvo specialus teismo medicinos kursas, kurį dėstė nuostabus profesorius, dalyvavęs Kremliaus teritorijoje palaidotų Rusijos carų, įskaitant ir Ivaną Rūstųjį, ekshumacijoje.
– Ir ką gi jis ten aptiko?
– Kad ant Ivano Rūsčiojo stuburo buvo labai daug patologiškų aštrių dyglių – gyvsidabrio antaugų. Caras sirgo sifiliu, o XVI amžiuje visas sunkias ligas gydė gyvsidabrio tepalais. Gyvsidabris kaupdavosi organizme, virsdavo aštriais dygliais ant stuburo slankstelių, kurie bent kiek pajudėjus kėlė baisų skausmą. Profesoriaus nuomone, tai pavertė jaunystėje normalų Ivaną „rūsčiu“ tironu ir žymia dalimi nulėmė jo beprotišką politiką. Beje, dabar Rusijoje ketinama statyti paminklą tam sifilitikui ir marazmatikui carui. Matyt, aptiko istorinių paralelių su dabartine situacija.
– Ir kuo čia dėtas RF prezidentas? Ar jam irgi gyvsidabrio antaugos ant stuburo?
– Neseniai Kremliaus insaideris (savas žmogus), aiškindamas išmintingą Putino sprendimą paskirti administracijos vadovu Antoną Vainą, pasitikinčiai pareiškė: „Žinote, per visą savo karjerą Antonas Eduardovičius nepametė nė vieno popierėlio“. Suprantate, kokie profesionalumo kriterijai Kremliuje? „Nepametė popierėlio“! Jeigu tai vienas iš vertingiausių Rusijos valdininko bruožų, tai čia jau galas.
Tai, kas dabar dedasi Rusijoje – Putino režimo žlugimo finalinis aktas. Pasakysiu šventvagišką dalyką: ukrainiečiams kai kuria prasme pasisekė, kad priešo šaliai vadovauja Vova Putinas. Jeigu jo vietoje būtų maniakiškos idėjos apniktas profesionalas, o ne ta blanki kandis, situacija būtų žymiai blogesnė.
Putinas turi stebėtiną gebėjimą savo paties rankomis įvaryti save į aklavietę, iš kurios nėra išeities. Tai matyti ir iš situacijos Ukrainoje, ir santykiuose su JAV. Kaip sakė velionis Borisas Berezovskis, „Sunku apskaičiuoti idioto logiką“. Putinas žaidžia savo smėlio dėžėje, jam vaidenasi aukštos pilys. Tai visai nesusiję su realybe, visus Putino sprendimus reikia vertinti medicininės ligos požiūriu.
Bet dabar daug kas priklauso nuo pačios Ukrainos. Reikia pagaliau baigti tą balaganą, kurį jūs kažkodėl vadinate politiniu procesu, kai visi tik rėkia ir baksnoja vienas į kitą pirštais: „Gėda! Korupcija!“, bet niekas nesiūlo ir neaptarinėja realių ekonominių programų, valstybės raidos strategijos.
Supraskite, SSSR sugriuvo dėl ekonomikos. Putino Rusija dabar griūva dėl ekonomikos. Ukrainos ekonomika virsta į prarają, šalis laisvo kritimo būsenoje, o „elitai“ nesijaudina Ir kritiškai trūksta profesionalų. Štai jums ir visas siaubas. Na, įsivaizduokite blogiausią variantą: JAV prezidentu tampa Trampas, valstybės sekretoriumi – Manafortas. Ir viskas, jokios užsienio pagalbos ir paramos oficialusis Kijevas neturės. Ir ką jums reiks daryti?
– Dievu pasikliauti ir tepti alyva malkinėje paslėptą kulkosvaidį…
– Jokiu būdu! Dabar pagrindinis ukrainiečio patrioto ginklas – organizuotas darbas, kasdienis, kruopštus, ilgalaikis.
Volontiorai sukūrė organizacinį tinklą, kuris išgelbėjo Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Dabar jie privalo paversti tą tinklą partija, kuri išgelbėtų šalį nuo Ukrainos kleptokratijos. Tai gali būti sudėtingesnis uždavinys, negu savo laiku Donecko oro uosto išlaikymas. Bet kitos išeities nėra.
Alternatyva – tai dokumentinis filmas po kokių 50 metų, pavadintas „Ukraina, kurią mes prašvilpėme“.
„Finansinėms rinkoms metas rengtis spalio staigmenai“, – tvirtina Džonas Krudele laikraštyje The New York Post.
Žinoma, spalis visada buvo sunkus mėnuo Volstritui. Tačiau rinkos požiūriu būtų protinga rengtis siurprizui kuo greičiau, nes jis gali užklupti rugsėjy ar net šį mėnesį, priklausomai nuo to, kada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nuspręs sukelti problemų.
„Bet šiuo atveju kalbama net ne apie vieną siurprizą, o apie keletą galimų siurprizų“, – sakoma straipsnyje.
Tuos siurprizus autorius supranta kaip įvairias aplinkybes, kuriomis gali būti paskelbti elektroniniai laiškai, pagrobti hakerių (programišių) iš privataus Hilari Klinton kompiuterio serverio. Respublikonų partijos laiškų publikacijos nereikia tikėtis. Visų pirma todėl, kad Trampo pusėje – Putinas. Antra, todėl, kad jie greičiausiai parodytų, jog respublikonai susitarė prieš Trampą.
Pasak Krudele, Klinton laiškų turi ne tik Rusijos specialiosios tarnybos, bet ir NSA (Nacionalinė saugumo agentūra), kuri, kaip pranešė žurnalistui jo šaltinis iš šios agentūros, stebėjo, kaip rusai seka Hilari.
„NSA nė už ką nepaskelbtų tų laiškų oficialiai, bet visiškai galėtų juos nutekinti nutrūkęs nuo kontrolės agentas. Man sakė, kad Hilari nesutaria su NSA nuo pat pirmų savo dienų valstybės sekretorės poste“, – sakoma straipsnyje. Dingstis santykių pablogėjimui buvo Klinton reikalavimas įrengti Valstybės departamento apsaugotame informacijos centre neapsaugotas patalpas, kuriose ji galėtų naudotis savo Black Berry, sakoma straipsnyje.
„Jeigu kas nors NSA nuspręs nutekinti kokius nors Hilari laiškus, tai gali padaryti ne šiaip iš keršto, o dėl visiškai pagrįstų nuogąstavimų, kad, jeigu lapkričio 8-ąją Klinton laimėtų, rusai galėtų ją šantažuoti, jei demaskuoti laiškai iki to momento liks nepaviešinti, – pažymi Krudele. – NSA gali pasiteisinti – bent jau prieš save – tuo, kad ji užbėgo už akių galimai problemai. Tai galima pavadinti „prevenciniu nutekinimu“.
„Taip pat bus siurprizas, jei demokratai apmaus Trampą, – prognozuoja autorius. – Pavyzdžiui, nebus per didelio sukrėtimo, jei Vidaus apmokestinimo tarnyba pagaliau baigs Donaldo Trampo mokesčių dokumentacijos tyrimą ir prirems jį prie sienos“.
„Bet tai nebus siurprizas Volstritui neigiama prasme, nes – jeigu tuo pačiu metu neatsiras kokio nors kontrsiurprizo prieš Klinton, – tokia situacija paprasčiausiai patvirtins, kad Klinton bus pirmoji moteris prezidentė mūsų šalies istorijoje. O Volstritas, atrodo, su tuo jau sutiko“, – mano žurnalistas.
„Spalį rinką visuomet purto: griūtis 1929 metais, „Juodasis pirmadienis“ 1987-aisiais, minigriūtis 1989-aisiais – ir kokios nors naujienos apie Hilari gali vėl įsiūbuoti akcijas. Štai kodėl tai vadinama siurprizais“, – apibendrina Krudele.
Vladimiras Putinas „daug pasiekė, naudodamas žiniasklaidą valdžiai Rusijoje konsoliduoti, o taip pat – dar daugiau – informaciniame kare prieš Vakarus“, – tvirtina savo straipsnyje laikraštyje The New York Times žurnalo The Economist Rusijos ir Rytų Europos skyriaus redaktorius Arkadijus Ostrovskis.
Spėjamas Rusijos specialiųjų tarnybų įsilaužimas į Demokratų partijos Nacionalinio komiteto elektroninį paštą – tai „tik šviežiausias pavyzdys to, kaip Putinas naudoja informaciją kaip ginklą. O ryšius su WikiLeaks Kremlius plėtoja daugelį metų“, sakoma straipsnyje.
„Per šaltąjį karą Kremlius ištisus dešimtmečius kišosi į Amerikos politinį gyvenimą“, – priduria autorius.
Amerikiečiai klausia: „Kodėl Rusija, kuri atmetė komunistinį mokymą, šiandien stengiasi susilpninti Vakarus?“
Autorius aiškina: jeigu dauguma amerikiečių įvertino šaltojo karo pabaigą kaip pergalę prieš SSSR, tai, daugumos Rusijos piliečių nuomone, buvo jų sveiko proto pergalė prieš išprotėjusį ir nekompetentingą režimą.
Paskui Amerika padarė klaidą: pradėjo triumfuoti, užuot sveikinusi rusų tautą su pergale ir suteikusi finansinę pagalbą, kurios pakaktų ekonominio kolapso pasekmėms sušvelninti. Tokia JAV pozicija vėliau Putinui padėjo SSSR suirimą vaizduoti kaip Amerikos intrigų rezultatą.
Logika tokia: jeigu Amerika laimėjo šaltąjį karą, tai SSSR subyrėjimas ir rusų nuskurdimas – Vašingtono kaltė. O jeigu Rusija pralaimėjo, tai vieną kartą ji pabandys atkeršyti.
„Antiamerikanizmas rusams – įprastas būdas išlieti nusivylimą ir bejėgiškumo jausmą žvelgiant į savo korumpuotą ir slegiantį režimą“, – sakoma straipsnyje. Valstybinė žiniasklaida atkūrė Rusijos kaip apgultos tvirtovės vaizdą.
„Šiandien Putinas vaizduoja Rusijos veiksmus kaip atsakingą, o ne kaip agresyvų elgesį. Kaskart, kai Rusija atakuoja vieną iš buvusių sovietinių respublikų, konfrontacija vaizduojama kaip „karas svetimomis rankomis“, Amerikos pradėtas prieš Rusiją“, – rašo autorius.
Ostrovskio nuomone, „perkrovimas“ irgi buvo klaida. Vašingtonas ir Berlynas „nusprendė sustiprinti Dmitrijų Medvedevą, tikėdamiesi suskaldyti Rusijos elitą“. Bet nepasisekė. Užtat Rusija nepatyrė neigiamų padarinių dėl karo Gruzijoje ir vėliau nusprendė, kad jos išpuolis į Ukrainą baigsis sėkmingai, mano autorius.
Kai dešimtys tūkstančių Rusijos piliečių protestavo prieš Putino grįžimą į prezidento postą, šis apkaltino Hilari Klinton imantis „aktyvių priemonių“ demonstrantams pakurstyti.
„Dabar Putinas, garsėjantis įpročiu pykti, atrodo, „aktyviomis priemonėmis“ žlugdo pačios Klinton prezidentinę kampaniją. Tai, kad demokratų Nacionalinio komiteto elektroninių laiškų paviešinimas gali pasitarnauti tik Donaldui Trampui, – tikriausiai, tik papildoma premija“, – rašo autorius. Jo nuomone, Trampas mielas Kremliui tuo, kad nelabai domisi Rusijos įtakos sferomis.
Autoriaus nuomone, Rusijos galimybės paveikti Amerikos žiniasklaidą ribotos. Ir vis dėlto „įpykusi ir silpstanti Rusija žymiai pavojingesnė, negu stiprėjanti ekonominė valstybė, tokia kaip Kinija“, perspėja jis.
Ostrovskio nuomone, Putino baimės turi šiokio tokio pagrindo: „Putino autoritarizmas negali rungtyniauti su atvirumu, konkurencija ir įstatymų viršenybe pagrįstos sistemos patrauklumu. Ir tada, ir dabar geriausias būdas, kuriuo Vakarai gali priešintis Rusijai, – tai ginti Vakarų vertybes“.
Įdomu buvo skaityti Gintaro Visocko publikaciją „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“. Autorius laikosi teisingos pozicijos – pats metas šį rudenį į Seimą besiveržiančiam Ramūnui Karbauskiui atverti kortas, koks tikrasis jo požiūris į NATO, mūsų kariuomenę bei atominę energetiką.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Jei į šiuos klausimus ponas R.Karbauskis artimiausiu metu viešai neatsakys, nebalsuosiu už jo vadovaujamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Jei R.Karbauskis nesiteiks paaiškinti, kodėl anksčiau skeptiškai vertino NATO, būsiu nusivylęs ir blaivybę propaguojančiu daktaru Aurelijumi Veryga, ir Lietuvos edukologijos universiteto dekanu Eugenijumi Jovaiša. Juk šie du mano labai gerbiami ir vertinami žmonės irgi susiruošė į didžiąją politiką būtent su R.Karbauskio vadovaujama partija.
Mano įsitikinimu, klausimas, koks tavo požiūris į NATO, – per daug svarbus, kad jį būtų galima ignoruoti. Jei lietuvis – prieš NATO, net jeigu lietuvio žvilgsnis į NATO nei šioks, nei toks, – tokio tautiečio negalima palaikyti nei Savivaldybės, nei Seimo rinkimuose.
Tačiau publikacijoje „Vėl perkame juodą katę maiše“ nepaminėtas dar vienas svarbus klausimas, kurį derėtų adresuoti ponui R.Karbauskiui. To nepatogaus klausimo autorius – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Edvardas Čiuldė. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ apžvalgininkas užsiminė apie vadinamųjų glifosatų naudojimo taisykles.
Tiesa, E.Čiuldė pastebi, kad Europos Sąjunga dar tik ruošiasi uždrausti šį preparatą. Taigi visi, kurie jį iki šiol naudoja Lietuvoje, nenusižengia jokiems įstatymams. Bet juk be teisės dar egzistuoja ir moralinės nuostatos. Taigi koks sveiką gyvenseną, padorumą ir sąžiningumą propaguojančio R.Karbauskio požiūris į glifosatus ir verslininkus, kurie gausiai purškia juos ant grūdinių kultūrų? E.Čiuldė mano, kad ši iki šiol ant grūdinių kultūrų Lietuvoje purškiama cheminė medžiaga sukelia mirtinas ligas, pavyzdžiui, vėžį, bei gausina apsigimimus.
Ko dar pasigedau G.Visocko publikacijoje „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“? Sprendžiant iš portalo Slaptai.lt publikacijų tarptautinėmis temomis, redakcija labiau džiaugtųsi, jei prezidento rikimus Amerikoje laimėtų ne Donaldas Trampas, o Hilary Klinton.
Situacija – subtili. Atsimenu, kaip dar visai neseniai Lietuvos knygynuose puikavosi stora ir brangi Donaldo Trampo knyga, pasakojanti, kaip tapti turtingu ir įtakingu žmogumi. Esu įsiminęs ir vieną iš dešimties D.Trampo patarimų intriguojančiu pavadinimu: „Sąmoningai kenkite savo reputacijai“. Būtent taip, o ne kitaip: D.Trampas ragino nebijot pažerti „piktinančių pastabų bei provokuojančių nuomonių“. Dabar tų knygų mūsų knygynų lentynose nėra. Tiesiog nežinome, ką daryti – žavėtis ar piktintis, nes šis JAV prezidento posto siekiantis turtuolis pateikė Baltijos valstybėms nemalonių užuominų.
O štai politikas Egidijus Vareikis, iki šių metų į rinkimus ėjęs kartu su Tėvynės sąjunga (konservatoriai – krikščionys demokratai), ragina nebijoti D.Trampo. 15min.lt portale paskelbtame rašinyje „Kas taip bijo Donaldo Trampo?“ šis politikas primena Ronaldo Reigano pavyzdį. Niekas nepaneigs, Ronaldas Reiganas – didžiai ir pelnytai gerbiamas Lietuvoje. Gerbiamas ir mylimas už tai, kad principingai gynė Baltijos šalių teisę atsiskirti nuo Rusijos imperijos, kad Blogio imperijai parodė kietą kumštį ir Kremlių pastatė į deramą vietą. Išties R.Reiganas buvo puikus JAV prezidentas ir nuoširdus Lietuvos draugas.
Bet politikas E.Vareikis primena, kad, kai R.Reiganas sumanė tapti JAV prezidentu, pasaulis taip pat juo buvo nepatenkintas, panašiai kaip šiandien – D.Trampu. R.Reiganui buvo žeriami priekaištai, turintys panašumų su D.Trampui žeriamais priekaištais. Esą R.Reiganas – aktorius nevykėlis, susijęs su profesinėmis sąjungomis, nepaiso politinio korektiškumo taisyklių. Pasak E.Vareikio, kadaise daug kas manė, kad R.Reiganui nedera susitikti su SSRS lyderiu Michailu Gorbačiovu vien dėl to, kad amerikietis nemokės su rusu mandagiai bendrauti ir Amerikai darys gėdą.
E.Vareikis taip pat abejoja D.Trampui adresuojamais priekaištais, esą šis myli Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. E.Vareikis klausia: o kiek Amerikos ir Europos lyderių iki D.Trampo glebesčiavosi, bučiavosi, draugavo su V.Putinu?
Įsiminė ir tokia E.Vareikio pastaba: nei H.Klinton, nei Angela Merkel, nei Fransua Olandas nedrįso pasakyti V.Putinui – dink iš Ukrainos. Jei kas ir gali tai padaryti, tai žodžio kišenėje neieškantis D.Trampas?
Tad kaip portalas slaptai.lt vertina E.Vareikio žodžius, jog D.Trampo posakiai, kuriuos kritikuojame, ištraukti iš konteksto, o kalbos veikiau gudrios nei kvailos? Argi negalima sutikti su pastaba, kad „europiečių lengvabūdiškas požiūris į tarptautinį saugumą tiesiog akis bado“?
Pastebėjau, kad jūsų internetinis leidinys neabejingas ir emigracijos temoms. Jūsiškė pozicija aiški: didelė šiandieninė emigracija – didelis blogis, dviguba pilietybė – ne išsigelbėjimo ratas.
Bet kaip emigraciją sustabdyti – nežinome. Net ir tie, kurie dedasi žiną, pavyzdžiui, filosofas Krescencijus Stoškus, iš tiesų žino tik teoriškai. O kaip ją sustabdyti praktiškai – kol kas mums neįkandamas galvosūkis.
Tad kaip vertinate TV3.lt paskelbtą interviu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros dėstytoju, socialinių mokslų daktaru, ekonomistu Romu Lazutka, teigusiu, jog „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“.
Taip, kokios priemonės sustabdytų, – žinome. Suprantame, kad jauni žmonės nemato galimybių realizuoti savęs čia, Lietuvoje, suvokiame, kad šitaip mąstantys lietuviai pamiršta, esą už savo gerovę galima kovoti čia, Lietuvoje.
Daug sykių girdėjome priekaištų: Lietuvoje – tokia didelė finansinė nelygybė, kad ją sunku psichologiškai pernešti. Be to, visi žinome, kad „psichologiškai skurdą lengviau priimti gyvenant svetur, tarp svetimųjų, o ne savojoje aplinkoje. Taip pat tūkstančius sykių girdėjome, kad valdžia susirūpina emigracijos epidemija tik prieš rinkimus, norėdama pasipuikuoti prieš rinkėjus. Šimtus tūkstančių kartų girdėjome, jog išsivaikšto po pasaulį daugiausia jauni – nuo 19 iki 26 metų…
Bet ką daryti, kad valdžia šia Lietuvą žudančia liga rūpintųsi ne tik rinkimų išvakarėse, bet visą savo kadenciją – nuo ryto iki vakaro, dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais? Ką daryti, kad valdžia ir verslininkai būtų priversti pasidalinti lietuvius slegiančia ir žeminančia nelygybės našta? Kaip priversti Seimo narius, verslininkus, ministrus, partijas kurti tokius įstatymus, kurie leistų pajamoms augti labai tolygiai visiems, ne tik išrinktiesiems?
Perskaitęs R.Lazutkos interviu „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“, susidariau įspūdį, kad ir jis nežino, kaip iš Lietuvos visiems laikams pašalinti emigracijos vėžį. Paguoda, esą kadaise ir švedai kentėjo dėl didelės emigracijos, bet vis tik sugebėjo tarpusavyje susitarti dėl visiems palankių žaidimo taisyklių ir dabar puikiai gyvena, niekur nebėga, – viltinga. Bet ar tai reiškia, kad ir mes, lietuviai pajėgsime susitarti?
„Lapkričio 8-ąją balsuosiu už Hilary Klinton. O iki tos dienos darysiu viską, ką pajėgsiu, kad būtent Hilary Klinton taptų 45-uoju JAV vadovu. Taip leidinyje „The New York Times“ pareiškė buvęs CŽV (Centrinė žvalgybos valdyba) direktoriaus pavaduotojas Maiklas Morelis.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.
„Pirmiausia, ką noriu pasakyti, tai H.Klinton – užtektinai kvalifikuota politikė, kad galėtų tapti JAV vyriausiąja pajėgų vade. Aš įsitikinęs, kad ji nepriekaištingai atliks pačią svarbiausią prezidentės pareigą – deramai rūpinsis mūsų šalies saugumu ir galia. O Donaldas Trampas šiuose klausimuose nėra kompetetingas, jis gali mūsų šalį įstumti į labai pavojingą padėtį“. Taip žurnalistui tvirtino ponas M.Morelis, buvęs aukšto rango CŽV adovas.
Ką dar svarbaus pasakė buvęs CŽV specialistas? Kai kurie pastebėjimai – svarbūs. M.Morelis mano, kad pavojai Amerikai galimi dėl ypatingo D.Trampo charakterio. Be to, D.Trampas jau pakenkė Amerikai ir toliau jai kenkia.
Juk Vladimiras Putinas – buvęs Rusijos slaptųjų tarnybų specialistas, o tai reiškia, kad jis buvo mokomas atpažinti partnerių bei oponentų silpnąsias vietas ir jomis deramai pasinaudoti siekiant savųjų tikslų. Taigi V.Putinas taip ir elgiasi – išnaudoja D.Trampo silpnybes. Kremliaus vadovui užteko mažumėlę pagirti D.Trampą, paglostyti jo savimeilę, ir šis pradėjo elgtis būtent taip, kaip naudinga Kremliaus vadovui. Taigi puolė liaupsinti V.Putiną.
Kas taps 45-uoju JAV prezidentu – Donaldas Trampas ar Hilary Klinton?
„Putinas – didis žmogus, tvirtina D.Trampas, ignoruodamas faktą, kad šis „didis žmogus“ žudė ir sodino į kalėjimą jam neįtinkančius politinius oponentus bei žurnalistus, užpuolė dvi kaimynines valstybes ir savąją įstūmė į ekonominę duobę“, – sakė M.Morelis
O čia – dar keletas M.Morelio pastabų. „Deja, D.Trampas net pateisina Rusijos pastangas visomis įmanomomis priemonėmis šnipinėti Amerikoje, laiko teisinga Krymo okupaciją ir uždegė vadinamąją „žaliąją šviesą“ Rusijai pulti Baltijos valstybes. Žvalgybos specialistai tvirtintų, jog V.Putinas išnaudoja D.Trampą jam pačiam nesuvokiant kaip Rusijos Federacijos agentą.“
Taigi buvęs CŽV aukšto rango vadovas M.Morelis įsitikinęs: „Amerika ir pasaulis bus daug saugesnis, jei į Baltuosius rūmus Vašingtone ateitų ponia Hilary Klinton“.
Pet Morison klausinėja Mašą Gessen, Vladimiro Putino biografijos autorę, – apie Rusiją, Trampą, WikiLeaks‘ą ir programišių atakas
„Dabar Rusija turi kitą vėliavą, bet giesmė vis ta pati: RF himno melodija – tai nesikeičianti sovietinio himno muzika. Nepasikeitė ir Rusijos pozicija: ji nesiliaudama kurpia strategiją prieš JAV“, – tvirtina leidinys „The Los Angeles Times“, pristatydamas žurnalistės ir televizijos laidų vedėjos Pet Morison pašnekesį su žurnaliste Maša Gesen (Masha Gessen).
Rusijos prezidento Vladimiro Putino tikslas – kuo daugiau chaoso Amerikoje ir Europoje.
„Analitikai programuotojai sako, kad Rusijos žvalgyba ar kažkokie žmonės, susiję su Rusijos žvalgyba, įsilaužė į Demokratų partijos elektroninį paštą. Kas dedasi?“ – paklausė Morison.
„Pasaulinėje arenoje Rusija – jėga, pažeidžianti tvarką, ir būtent tokia ji stengiasi būti“, – pareiškė Gesen. Jos nuomone, „Rusijos specialiosios tarnybos atlieka hakerių atakas, kitaip tariant, įsilaužia visur, kur tik gali, ir stengiasi kelti kuo daugiau chaoso ir Vakarų Europoje, ir JAV, ypač rinkimų laikotarpiu“.
„Bet tai visai kas kita, nei tvirtinti iš paskos kai kuriems: „O, jie stengiasi paveikti rinkimus Donaldo Trampo naudai“. Aš manau, tai kitkas“, – sakė Gesen.
Koks tų spėjamų hakerių atakų tikslas – paprasčiausiai destabilizuoti situaciją ar koks nors konkretus tikslas? – pasidomėjo Morison.
„Nemanau, kad jie siekia konkretaus tikslo“, – sakė Gesen. Pasak jos, Putino vyriausybė ir pats Putinas garsėja ne strategijų kūrimu, o chaoso provokavimu.
Gesen pabrėžė ir kitą niuansą: „Abi hakerių atakos, atliktos dviejų skirtingų specialiųjų tarnybų, buvo 2015 metais, gerokai iki išaiškėjant, kad Trampas turi šansų būti iškeltas partijos. Mano nuomone, tikslas – pridaryti kuo daugiau nemalonumų“.
Ir trečias niuansas, kaip spėja Gesen: „Vladimiras Putinas nekenčia Hilari Klinton“. „Nesunku įsivaizduoti, jog Putinas pasiryžęs viskam, kas įmanoma, kad sutrukdytų išrinkti Hilari Klinton“, – sakė ji.
„Kaip jūs manote, ar Putinas daug ką apie tai žino? Gal jis net sankcionavo ar reguliavo hakerių veiksmus?“ – pasidomėjo Morison.
„Rusija nepasižymi geru valstybės valdymu ir, nors atrodo, kad jos struktūra idealiai centralizuota, iš tikrųjų taip nėra. Putinas labai izoliuotas nuo daugelio jo paties žinybinių struktūrų“, – sakė Gesen.
„Tas faktas, kad dvi hakerių atakos buvo įvykdytos dviejų žvalgybos tarnybų, tas faktas, kad, Amerikos ekspertų nuomone, jos nenumanė apie viena kitos egzistavimą, iš tikrųjų rodo, jog pėdsakai veda ne į Kremlių, ir perša mintį, jog pats Putinas nedavė tokio įsakymo“, – tęsė ji. Ji spėja, dvi žvalgybos tarnybos stengėsi padaryti tai, kas, jų požiūriu, patiktų Kremliui.
„Taip daugeliu atveju funkcionuoja Rusijos politinis gyvenimas. Valdininkas, iš kurio aš prieš keletą metų ėmiau interviu, sakė: „Mes vykdome ne įsakymus, o sklaidą“. Neaiškius signalus, rodančius jiems kryptį, kurlink dera darbuotis“, – pridūrė Gesen.
Maša Gesen (Masha Gessen) – žurnalistė, knygos apie Vladimiro Putino biografiją autorė.
Toliau Gesen prabilo apie Džulijaną Asandžą. Jos nuomone „tai jis galutinai nusprendė, kad jo iš Rusijos žvalgybos tarnybų gautą informaciją publikuos“ JAV Demokratų partijos suvažiavimo išvakarėse. „Asandžas – nedidelis Hilari Klinton gerbėjas, Asandžas – irgi destruktyvi jėga, Asandžas turi savų, mažų mažiausiai funkcionalių, ryšių su Rusijos žvalgyba. Bet jis nebuvo Rusijos agentas, ir jis tikrai nėra asmeninis Putino agentas“, – samprotauja Gesen.
Ar Putinui patinka Trampo pozicija rinkimų kampanijos laikotarpiu?
„Jeigu bus galima pasirinkti, Putinas pirmenybę teiks Trampui, o ne Hilari“, – mano Gesen. Jos nuomone, Putinui patinka Trampo pasisakymai apie NATO ir „tas faktas, kad jis aiškiai nežino, kas, po velnių, dedasi Ukrainoje“.
„Putinas būtų linkęs turėti reikalų su nemokša ir juokdariu Amerikos prezidento poste, o ne su puikia stratege, prityrusia politikos eksperte, „vanago tipo“ kietąja Hilari Klinton, – apibendrino Gesen.
Ar Kremlius įvertina JAV vadovavimą, nuotaikas ir politinę kryptį strategine prasme? – pasiteiravo Morison.
„Mes stengiamės suprasti Kremliaus veikimo būdą, įsivaizduodami, tartum jis funkcionuoja beveik kaip Amerikos vyriausybė, kuri ne idealiai, bet žiūri į šiek tiek ilgesnę dalykų perspektyvą. Kremlius ne toks“, – samprotauja Gesen. Jos nuomone, nauda iš to, kad Amerikos prezidentu taps nemokša, kuris nėra tvirtas Putino priešininkas, greitai išgaruos.
Gesen nuomone, Trampą išrinkus į prezidento postą jo draugystė su Putinu ilgai neišsilaikytų, „ir mes atsidursime ties branduolinio karo riba, nes branduolinius arsenalus abiejose pusėse kontroliuos du neprognozuojami, neatsakingi, nepasižymintys strateginiu mąstymu lyderiai“, perduoda leidinys.
Rusijos melai, dezinformacija ir apgaulės.
Gesen prielaida tokia: rinkiminės kampanijos JAV laikotarpiu reikia laukti naujų kliūčių iš Rusijos.
„Jeigu, Amerikos vyriausybės pasitenkinimui, išaiškės, kad už tų hakerių atakų ir nutekėjimų iš tikrųjų stovėjo Rusijos vyriausybė, ar kas nors grėstų Rusijai?“ – paklausė Morison.
Gesen mano, kad Rusija nebijo papeikimų ir nebijo būti pariju tarptautinėje arenoje, nes ji jau dabar parijus.
„Mano nuomone, Vakarų pasaulis beveik bejėgis prieš žmones, kurie stengiasi kelti tik chaosą ir kliūtis, o būtent tokie yra Putinas ir Trampas“, – atsakė Gesen.
Tom Hamburger, Ellen Nakashima / The Washington Post
„Aukšto rango Hilari Klinton štabo valdininkas apkaltino Rusijos vyriausybę dirigavus JAV demokratų partiją diskredituojančių duomenų publikavimui, kad paremtų respublikoną Donaldą Trampą – ir kai kurie informacijos saugumo ekspertai su tuo sutinka“, – sakoma laikraščio The Washington Post straipsnyje.
„Jeigu kaltinimai teisingi, pasak analitikų, tai bus pirmas precedentas, kai rusai aktyviai stengėsi paveikti rinkimus tokiu būdu“, – rašo žurnalistai Tomas Hamburgeris ir Elen Nakašima.
„Kol kas sensacingiausias to susirašinėjimo atradimas tai, kad lyg ir bešališko Demokratų partijos Nacionalinio komiteto valdininkai iš tikrųjų padėjo Klinton per pirminius rinkimus, – praneša žurnalistai. – Laiške, kurį gegužės 5 dieną parašė vienas partinis valdininkas Nacionalinio komiteto ryšių direktoriui Luisui Mirandei, išsakoma prielaida, kad partija gali padėti Klinton, keldama pasitikėjimo Sandersu klausimą. Kiti laiškai apskritai menkina Sandersą ir demonstruoja palankumą Klinton“.
Tie laiškai įsiutino Sanderso šalininkus, kurie ne kartą kaltino Nacionalinį komitetą nederamai remiant Klinton kampaniją per pirminius rinkimus. Epizodas privertė atsistatydinti Demokratų partijos Nacionalinio komiteto pirmininkę Debi Vaserman-Šulc, sakoma straipsnyje.
Susirašinėjimą Twitter‘yje penktadienį paskelbė WikiLeaks. „Sekmadienį Mukas (Klinton štabo vadovas) ir kiti pastebėjo, kad Trampas savo kampanijoje laikosi pozicijų, kurios dera su Rusijos prezidento Vladimiro Putino pažiūromis. Jis pateikė neseną Trampo pasisakymą apie NATO (kad jis gali neremti tų šalių-narių, kurios neįnešė savo finansinės dalies) kaip ženklą, kad respublikonų kandidatas laikosi Putinui naudingos pozicijos“, – sakoma publikacijoje.
Kibernetinio saugumo ekspertai pareiškė, kad, sprendžiant iš visko, penktadienį WikiLeaks‘o paskelbtą susirašinėjimo talpyklą prieš slaptumą kovojančiai organizacijai perdavė Rusijos žvalgyba. „Grupė, pasivadinusi Guccifer 2, praeitą mėnesį prisiėmė atsakomybę už įsilaužimą į Demokratų partijos Nacionalinį komitetą“, – nurodo The Washington Post žurnalistai.
Programinio valdymo užtikrinimu kibernetinėje žvalgyboje užsiimančios kompanijos Threat Connect vyriausiasis bendradarbis informacijos reikalams Ričardas Bargeris papasakojo: „Remdamiesi savo analize mes padarėme tvirtą išvadą, kad Guccifer 2 susijusi su Rusijos informacinės veiklos kampanija, taigi ji nėra nepriklausoma rumunų įsilaužėlė, kaip pati sako“.
Maiklas Dž. Vikersas, 2011–2015 metais buvęs gynybos ministro padėjėjas specialiosioms operacijoms, pareiškė, kad rusų mėginimas paskelbti informaciją prieš rinkimus JAV, tikriausiai, neregėtas, perduoda žurnalistai.
Kaip pasakojo buvusi Nacionalinės žvalgybos tarybos ekspertė Rusijos klausimais Fiona Hil, susirašinėjimo paskelbimas WikiLeaks‘e visuotiniam pasiskaitymui atitinka jos įsivaizduojamą Putino ir Rusijos žvalgybos modus operandi (veikimo būdą).
„Rusijos ambasados valdininkai neatsakė į prašymą pakomentuoti šių kaltinimų. Anksčiau Rusijos pareigūnai neigė bet kokias sąsajas su įsilaužimu“, – sakoma The Washington Post publikacijoje.
Buvęs Nacionalinės žvalgybos tarybos analitikas Judžinas Rumeris, palikęs savo postą 2014 metais, teigė: jei kaltinimai teisingi, be abejonės, pasekmės sukels nerimą“, – cituoja leidinys.
„Viena iš galimybių – rusai mėgina kokiais nors būdais paveikti rinkimų rezultatus ir, galimas dalykas, prastumti Trampą, pastatant Klinton į komplikuotą padėtį. Jeigu taip yra, sakė Rumeris, „tai jie nesupranta Amerikos vidaus politikos, manydami, kad gali paveikti rinkimų rezultatus šalyje, kurioje yra 300 mln. gyventojų, kur milijardai išleisti rinkiminei kampanijai, šalyje, kur egzistuoja laisva spauda“.
Kita tikimybė – kad tai dalis informacinio karo, kuris aprėpia kompromituojančių medžiagų spausdinimą, to, ką rusai vadina „kompromatu“, pabrėžiama publikacijoje.
„Rusai leido suprasti, kad, jų nuomone, už „Panamos dosjė“, kur yra Putinui nepatogių medžiagų, publikavimo stovi JAV. Jiems sugadino nuotaiką olimpinis dopingo skandalas, kuris irgi, jų nuomone, išpūstas Vakarų žvalgybos agentūrų“, – rašo straipsnio autoriai.
Hamburgeris ir Nakašima nurodo, kad Rusija jau kišosi į rinkimus kitose šalyse. „Antai, 2004 metais Ukrainoje Rusijos programišių grupuotė, besivadinanti Kiber Berkut, pareiškė, kad sulaužė ir sugadino Ukrainos Centrinės rinkimų komisijos balsų skaičiavimo elektroninę sistemą prieš tris dienas iki rinkimų.
Analitikai tą ataką priskyrė GRU, vienai iš tų Rusijos karinės žvalgybos agentūrų, kurios, kaip manoma, įsilaužė į Demokratų partijos Nacionalinį komitetą“, – pranešama publikacijoje.
Knyga „Menas sudarinėti sandėrius“, išleista 1987 metais, įteigė visai Amerikai, kad magnatas Donaldas Trampas – žavus ir talentingas verslininkas, rašo „The New Yorker“.
Donaldas Trampas (Donald Trump).
Dabar gi Toni Švarc, tikrasis šios knygos autorius, papasakojo, kas padėjo sukurti šį mitą, pastebi žurnalistė Džein Maier. Rašytojas T.Švarc davė žurnalui detalų interviu apie tai, ko jis išmoko D.Trampo aplinkoje. 80 – aisias metais T.Švarc pusantrų metų praleido kartu su D.Trampu, rinkdamas medžiagą knygai (ant knygos viršelio skelbiami autoriai – D.Tramp ir T.Švarc. – red. past.).
T.Švarc savo interviu pasakė, kad D.Trampą jis pavaizdavo maksimaliai pozityviai, manydamas, kad knygą apie personažą, iššaukiantį simpatiją, pasiseks geriau parduoti, negu istoriją apie žiaurųjį magnatą.
„Aš nudažiau kiaulę lūpų dažais, – teigė T.Švarc savo interviu žurnalui. – Dabar aš jaučiu stiprų sąžinės graužimą dėl to, kas prisidėjo prie D.Trampo imidžo sukūrimo, kas atkreipė didelį dėmesį ir padarė jį patrauklesnį, negu yra iš tikrųjų“. T.Švarc pastebėjo: jeigu jam atsirastų galimybė parašyti dar vieną knygą apie D.Trampą, jis ją pavadintų „Sociopatas“.
T.Švarc pridūrė: „Aš nuoširdžiai esu įsitikinęs: jeigu D.Trampas laimės ir gaus „branduolinio lagaminėlio“ kodus, pilnai tikėtina, jog tai sukels civilizacijos pabaigą.
T.Švarc pasakė, kad D.Trampą vadindavo „gyvąja juodąja skyle“. Pasak jo, iš D.Trampo sunku imti interviu: magnatui yra sudėtingi klausimai, kurie reikalauja išsamesnių atsakymų, jis sunkiai prisimena savo jaunystės metus. T.Švarc pridūrė, jog jeigu reikėdavo išgauti iš D.Trampo atsakymus, jis susierzindavo, sutrikdavo ir kartais trenkdavo durimis. T.Švarc tvirtina, kad D.Tramp yra labai nedėmesingas.
„Jeigu Operatyviniame štabe (specialiame Baltųjų rūmų pastate – red. past.) jam teks išklausyti pranešimą apie krizę, neįmanoma įsivaizduoti, kad jis ilgą laiką įdėmiai klausytųsi“, – pareiškė T.Švarc.
T.Švarc nuomone, D.Tramp balotiruojasi į prezidentus todėl, kad turi potraukį visą laiką būti dėmesio centre. „Jeigu būtų tokia galimybė, jis balotiruotųsi ir į planetos imperatoriaus postą“, – pastebėjo žurnalistas.
„Melas tapo jo įpročiu, – tęsė žurnalistas. – Aš nesutikau kito tokio žmogaus, kuris galėtų sau įteigti, kad tai, ką jis pasakė šiuo momentu, – tikra tiesa, arba, mažų mažiausiai turėtų būti tiesa“.
T.Švarc nustebo, kad D.Tramp paskelbė knygą pilnu savo nuopelnu, nors praktiškai nieko nedirbo jos labui. Pasižiūrėjus į juodraščius, kurių rašymui T.Švarc sugaišo daugiau kaip vienerius metus, D.Tramp grąžino juos beveik be pataisymų. Jis tik išbraukė kai kurių žmonių vardus, kurių nusprendė nekritikuoti spaudoje.
Govard Kaminski, buvęs leidyklos „Random House“ direktorius, patvirtino žurnalui: „D.Tramp mums neparašė nė atviruko“.
Iš savo pusės D.Tramp pareiškė: „Knygą parašiau aš. Tai – mano knyga“.
„Turima žinių, kad JAV žvalgybos tarnybos atidžiai stebi Rusijos tinklaraščius ir kitokią internete skelbiamą informaciją, ieškodama bet kokių požymių, jog Maskvos hakeriai slapta užvaldė pagrindinę dalį Hilari Klinton elektroninių laiškų, pagrobtų iš jos privataus elektroninio pašto serverio, ir rengiasi juos išspausdinti“, – praneša savo privačioje skiltyje Inside the Ring leidinyje „The Washington Times“ žurnalistas Bilas Gercas.
JAV prezidento posto siekianti Hilary Klinton, pagrindinė Donaldo Trampo konkurentė.
Neįvardytas JAV Valstybės departamento valdininkas pranešė, kad visą Hilari Klinton serverio turinį tikriausiai užvaldė mažiausiai trijų šalių (Rusijos, Kinijos ir Izraelio) vyriausybės.
Laikraštis primena, kad Rusijos žvalgyba įtariama surengus atakas, per kurias buvo gauta informacija iš JAV Demokratų partijos Nacionalinio komiteto tinklų.
„Praėjusią savaitę iškilo aikštėn, kad Rusijos hakeriai taip pat pažeidė labdaros organizacijos Bill, Hillary and Chelsea Clinton Foundation kompiuterinių tinklų saugumą“, – sakoma straipsnyje.
„Galimas Rusijos motyvas publikuoti visus elektroninius laiškus – noras pakirsti JAV teisingumo ministerijos įtaką tiriant FTB vykdomą elektroninio pašto privataus serverio istoriją. Pasak FTB šaltinių, dabar tyrimas išplito: aiškinamasi, ar serveris buvo nederamai naudojamas Clinton Foundation turtui gausinti“, – sakoma straipsnyje.
„Galimas dalykas, Vladimiras Putinas mano, kad išspausdinta dalis elektroniniuose laiškuose esančios labai slaptos informacijos gali būti panaudota prieš ponią Klinton, siekiant paveikti prezidento rinkimus JAV. Arba Putinas gali pasinaudoti priėjimu prie elektroninių laiškų šantažui, jeigu lapkritį ponia Klinton laimėtų rinkimus“, – sakoma straipsnyje.
Hilary Klinton laiškai.
Kai kurie Amerikos žvalgai įtaria, kad Putinas, galimas dalykas, panaudos panašią taktiką prieš Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.
Gercas neatmeta galimybės, kad Putinas bandys paveikti rinkimus būtent Donaldo Trampo naudai.
Neseniai darbo reikalais viešėjau Hagoje, viename Europos Sąjungos institucijų renginyje, ir nutiko nemalonus incidentas, kuris privertė plačiau pagalvoti apie europines vertybes ir man, kaip politikui, pamąstyti apie gyventojų protestą, balsuojant už Donaldą Trumpą, Marine Le Pen ar Viktorą Orbaną.
Valstybė gina vagies teises!
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taigi buvau aukštos klasės viešbučio Hagoje vestibiulyje, kuris yra filmuojamas daugybe kamerų, kai kuo ramiausiai įėjo vagis, ir kol aš atlikau formalumus registratūroje, nemačiomis atsegė mano portfelį, ištraukė piniginę, vėl užsegė portfelį ir neskubėdamas išėjo. Atrodo, paprasta situacija, kuri gali nutikti kiekvienam, tačiau ją narpliojant jau teko susidurti su keistomis nuostatomis, kurios plečiasi ir į Lietuvą.
Aplink gausu vaizdą fiksuojančių kamerų. Paprašius, apsaugos darbuotojai peržiūrėjo įrašą, papasakojo, kad viskas yra užfiksuota, labai ryškai matomas vagies veidas, tačiau įrašą parodyti man atsisakė! Pasirėmė asmens duomenų apsaugos įstatymais, kurie draudžia apvogtajam matyti vagies veidą, kad nepaskelbčiau, kokia yra jo odos spalva, kokia lytis? Jei tai pasirodytų esąs ne baltasis, juk galėtų sudaryti įspūdis, kad visi imigrantai ar kiti mažumų atstovai linkę vogti, o tai pažeistų mažumų teises! O be to, kad aš teigiu, jog mane apvogė, dar neįrodo, kad tikrai įvyko vagystė. Būtinas nepriklausomas tyrimas, aplinkybių nustatymas, kitos pusės paaiškinimas ir teismo sprendimas. Taigi pats vagis, saugant taip keistai suprantamas „žmogaus teises“, yra įslaptintas. Suprask, vagie, tavo teises gina valstybė!
Mano nuostolis nebuvo labai didelis – su dokumentų, grynųjų ir piniginės praradimu, gal koks 100 eurų. Daugelyje senųjų ES valstybių galioja įstatymai, kad mažareikšmiams nusikaltimams neskiriama dėmesio, kadangi teisėsaugos tyrimas kainuotų daug daugiau. Taigi ši vagystė tikriausiai nebus net tiriama.
Man tikrai gaila ne to nuostolio, bet pikta dėl tokio požiūrio, kuris iš tikrųjų tik skatina nusikalstamumą. Suabsoliutintos „žmogaus teisės“ griauna piliečių pasitikėjimą valstybe ir teisingumu. Neatsitiktinai toks populiarus buvo Niujorko meras Rudolphas Giulianis, kuris ryžtingai kovojo su kišenvagiais ir smulkiais sukčiais, kad iš jų neišaugtų stambūs nusikaltėliai.
Leninizmas grįžo su kaupu
Visoje šioje istorijoje mane šokiravo suabsoliutintos vagies teisės. Aš nors ir nukentėjęs, traktuojamas kaip stiprioji pusė ir mano teisės apribotos, kai vagis – socialiai pažeidžiamas subjektas, todėl jis saugomas valstybės. Bet kokia čia valstybė, kur bijoma pasakyti, kad vagis yra vagis, ar politkorektiškai reikėtų sakyti: asmuo su potraukiu daiktams? Juk jau turime nemažai žodžių, kurių viešai nebegalima ištarti.
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
Ši istorija man priminė nesenas batalijas dėl imigrantų. Kai pasisakiau, kad esu prieš masinę imigraciją iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, tuojau buvau užpultas dalies aktyvistų ir apkaltintas radikalumu, šovinizmu ir man buvo primintos žmogaus teisės.
Tokios suabsoliutintos žmogaus teisės primena leninizmą Sovietų Sąjungoje, kur „visa“ liaudis statė komunizmą ir joks atskiras „elementas“ negalėjo to išvengti, jei tik nenori patekti į Sibirą ar lagerius. Atrodytų, statykit jūs tą savo komunizmą, o manęs nelieskit. Jeigu norit priiminėti imigrantus, juos mokyti kultūros ir rašto, tai priimkit pas save į namus, bet ne, jokių diskusijų, statysim komunizmą visi! Ar buvo Lietuvoje diskutuojama apie imigrantų priėmimą? Ne, tiesiog Premjeras pranešė atvykstančiųjų skaičius ir tiek.
Sovietų sąjungoje klestėjo melas. Viešumoje buvo skelbiama priešingai nei buvo realybėje. O dabar Švedijos policija negali pasakyti tiesos, kad dauguma nusikaltimų įvykdo imigrantai, Vokietijos laikraščiai negali atvirai parašyti, kad seksualinius nusikaltimus Naujųjų Metų naktį įvykdė musulmonai, o Anglijoje jau atsisakoma viešoje erdvėje pastatyti Kalėdų eglutę, kad tik nebūtų įžeistos religinės mažumos.
Radikalus melas skatina radikalų toną
Suabsoliutinus žmogaus teises iki absurdo, ir ribojant tiesą, mes pradedame gyventi melo visuomenėje, kuri neegzistuoja realybėje. Tai mažos dalies aktyvistų siekis sukurti utopiją. Štai socialdemokratų partija neseniai gyrėsi, kad jų rinkiminis sąrašas sudarytas pagal kvotas, moterų ir vyrų po lygiai. Ne, nepasigyrė, kad sąrašas sudarytas pagal kompetencijas, pagal pasiekimus, pagal garbingai pelnytą pripažinimą, bet pagal kvotas, vien dėl to, kad kažkas turi vyro ar moters lytį, kurios, ačiū Dievui, negalėjo pasirinkti iki gimdamas.
Respublikonų kandidatas į JAV prezidento postą Donaldas Trumpas.
Tokia butaforinė melo visuomenė pykdo žmones. Savo akimis matome, kad imigrantai iš Artimųjų Rytų Europoje kuria getus, žinome, kad daugybė musulmonų paveikti radikalizacijos, bet ne, taip kalbėti negalima, nes kažkas pasijus įžeistas. Aišku, šios taisyklės negalioja, kai reikia visą lietuvių tautą apkaltinti dėl žydų žudynių. Lietuviai juk ne mažuma, vadinasi, ir teisių turi gerokai mažiau!
Kai politikai nepasako tiesos, vengia diskusijų, tada visuomenė ieško tokių, kurie nebijo kalbėti aiškiai ir suprantamai. V. Orbanas atvirai pasisakė apie imigrantus, kai kiti išsisukinėjo, M. Le Pen kalba apie musulmonų getus, o D. Trumpas tiesiai rėžia, kokia bendruomenė daugiausiai įvykdo nusikaltimų JAV.
Ką mes girdime iš aukščiausių ES tribūnų apie naująją Lenkijos valdžią? Visi laikraščiai, visi ekspertai ir apžvalgininkai choru šaukia, kad Varšuvoje valdžią paėmė radikalai ir autoritarai, bet kur argumentai, kur faktai? Ką gi Lenkijos politikai padarė tokio tikrai radikalaus?
Galėtume padiskutuoti apie šiuos dalykus, bet ar diskutuoja žiniasklaida, ar diskutuoja inteligentai, ar diskutuoja isteblišmentas? Ne, iškart pasipila teisuoliškos antraštės, etikečių klijavimas ir tūžminga neapykanta kitokiai nuomonei, beje, iš tų, kurie save vadina liberalais ir gerbiančiais visų teises.
Abu sieja polinkis sakyti ilgas kalbas, kaustyti dėmesį provokatyviais pareiškimais, abu puoselėja mačo įvaizdį, laikosi šovinistinių pažiūrų, yra patologiškai narciziški, tiki stipria vykdomąja valdžia ir mano praleidę dieną veltui, jei ko nors neprigąsdino. Abu garbina jėgą ir yra įsitikinę, jog tikslas pateisina priemones.
Vis dėlto dera patikslinti, jog tai geopolitiniai dvyniai iš išskaičiavimo arba, kaip yra nurodęs Paulas Sandersas iš „Center for the National Interest“, abejotina, kad šie žmonės iš tiesų jaučia abipusę simpatiją. Tiesa, palankiais vertinimais vienas kito atžvilgiu kurį laiką keitėsi aktyviai, tarsi tik ir būtų laukę progos apsikeisti malonybėmis.
„FTB ir Los Andželo policija atlieka tyrimą rusų programišių atžvilgiu, įtarus, kad jie pagrobė ir paskelbė tinkluose įslaptintą finansinę informaciją apie Mišelę Obamą, Džo Baideną, aukštus teisėtvarkos atstovus ir dešimtį Holivudo įžymybių“, – praneša "The Guardian".
Pirmajame portalo puslapyje – antraštė „Slaptos bylos“, po ja pavaizduota mergina su tamsiu makiažu ir perspėjimas: „Jeigu jūs tikite, kad Dievas daro stebuklus, jums verta pasidomėti, ar nėra ko nors paslėpta ir šėtono rankovėje“.
