
Čekijos prezidentas 2003-2013 metais Vaclavas Klausas savo apsilankymą viename Prahos restorane antradienį pavadino pilietinio nepaklusnumo forma.
Iš valdančiųjų pusės vis dažniau pasigirsta perspėjimai dėl to, kad jeigu karantino sugriežtinimai neužtikrins padėties pagerėjimo, gali būti griebiamasi dar radikalesnių priemonių ir, tarkime, įvedama komendanto valanda. Ta pačia proga paprastai pastebima, kad komendanto valanda gali būti įvedama tik Seimui priėmus įstatymą dėl Nepaprastosios padėties šalyje paskelbimo.
Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, didelė dalis tų laisvo judėjimo laike ir erdvėje apribojimų, kuriuos bendrai paėmus vadiname komendanto valanda, mūsų padangėje jau galioja, taigi neaišku – kodėl tokių apribojimų dar didesnio sugriežtinimo ir pratęsimo į naktinį laiką užmanymas turi būti siejamas su nepaprastosios padėties įvedimu mūsų šalyje? Jeigu tai yra tik verbalinis nesusipratimas, komendanto valandą pavadinkime kraštutinai apriboto judėjimo ar sustiprintos ramybės valanda – ir baigtas kriukis!
Šioje neprastoje situacijoje daug ką paaiškina naujosios Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, kuri, kaip išaiškėjo, nenulaiko liežuvio ir yra linkusi prasiplepėti labiau nei reikėtų interviu apie karantino metu iškylančias teisines kolizijas (delfi.lt; „Apie planą, kurio įvedimo geriau neprisišaukti: išeiti iš namų būtų galima tik su leidimais, lauktų ir kiti ribojimai). Ogi naujoji Lietuvos politikos žvaigždė, ilgiau nepalaukusi, skelbia, kad dalinės nepaprastosios padėties nebūna, taigi, įvedus nepaprastą padėtį, kartu su judėjimo apribojimo nuostatų paketu, vadinamu komendanto valanda, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas ir kitos žmogaus konstitucinės teisės.
Kaip galima įsivaizduoti, su komendanto valandos paskelbimu mes kaip būtiną priedą turėtume gauti cenzūros įvedimą, žodžio ir sąžinės laisvės apribojimus, jeigu ne šaudymą vietoje pagal karo meto įstatymą. Tačiau nevalingai kyla klausimas – ar, tarkime, susirašinėjimo elektroninėje erdvėje slaptumo garantijų panaikinimas gali padėti efektyviau kovoti prieš pandemiją, užkardinti viruso plitimo kelius? Jeigu taip būtų, tai reikėtų uždrausti ir nuotolinį bendravimą, kur tarpsta visa galybė truputėlį kitokios prigimties virusų.
Kad ir kaip ten būtų, žodžio laisvės užtikrinimas greičiau yra kovos prieš pandemiją sėkmės laidininkas nei trukdis, nežiūrint to, jog valdžioje užsibarikadavusiems ne visados patinka žmonių priekaištai, taip pat ir išsakomos pastabos dėl padarytų klaidų, bandant įveikti pandemijos sunkumus (kai žodis „ekspertas“ tampa parazitiniu, be saiko kartojamu žodžiu, galima daryti prielaidą, kad tokioje verbalinio nuopuolio aplinkoje demokratijos refleksai jau yra didesniu ar mažesniu laipsniu pažeisti).
Kaip atrodo, E. Dobrovolska yra įsitikinusi, jog negali būti pusinės neprastosios padėties, panašiai kaip moteris negali būti nėščia tik iš dalies, trupučiuką, nepilna apimtimi. Kitas klausimas, ar toks įsitikinimas kyla iš kvailumo, ar yra blogos valios užkrešėjimo pasekmė? Tarkime, šiuo atveju buvo norima tik pagąsdinti, panašiai kaip tėvai perspėja vaikus dėl gręsiančios bausmės už nepaklusnumą (valdžia yra tėvai ar dievai, o Dobrovolska – didžioji motina?). Tačiau net ir geriausiu atveju tokie papezėjimai žemina Lietuvos valstybę, užtraukia šešėlį naujajai valdžios koalicijai, taigi E. Doblovolskos bendražygiai tarsi ir patys turėtų būti suinteresuoti, kad naujoji Teisingumo ministrė savo gražbylystės dovanomis su populiacija dalintųsi kuo rečiau.
Informacinių technologijų išplitimo eroje net ir giliausius demokratinius instinktus turinčios šalys kartais ima ir pradeda dreifuoti totalitarizmo ar kvazitotalitarizmo linkme. Neprarandame vilties, kad svarbiausias priešnuodis prieš tokias patologines tendencijas yra politinės kultūros išplėtojimas, kai, stojant prieš apsinuoginusius antidemokratinius refleksus, tos pačios politinės kultūros esame įpareigojami kalbėti nekultūringai.
Kur nuves Tėvynės Sąjungos kelias, išėjus obuoliauti su Laisvės partija? Žinia, apie dabartinės konsistencijos Lietuvos konservatorius geros valios žmogui nesunku bus pasakyti ir daug gero, tačiau kalbėti apie jų demokratinius instinktus gali tik nepataisomas anekdotų pasakotojas.
2020.12.22; 15:10
Pradedu tikėti, kad šią viruso „koronę“ mums atsiuntė Aukščiausiasis. Taip mes mokame už savo per didelį atsipalaidavimą, paklydimus, išlepimą ir politikų klaidas. Kaina kol kas ne itin didelė: būsiu ciniškas – tik keliasdešimt mirčių, vienam iš šimto pasitvirtina infekcija, o valdžia nesiliauja triūbyti, kad ta užkrato kreivė „plokštėja“, mes brendame iš krizės, pasiektas lūžio taškas ir pan. Specialistai gi teigia, kad piko sulauksime po savaitės ar daugiau, ir dabar atlaisvinti karantino varžtus dar ne metas…
Kur tau!
Premjeras su savo gvardija tiesiog trepsi, kaip jam norisi atidaryti mažas kavines, kioskus, atverti nedideles prekybos įmones, kirpyklas ir t.t… Tiesa, norisi ne jam, o stambiojo verslo rykliams, kurie karantine regi kilpą Lietuvos ekonomikai. Vyriausybė su savo patarėjais pasitelkė ir mokslininkų būrį, kuris šaukte šaukia, jog neabejotinai „situacija gerėja“. Antai, VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkų komanda, balandžio 3 d. pristatę ilgalaikę prognozę dėl viruso plitimo, dabar tikina, jog jie pranašavę blogesnius rezultatus, o dabar štai jie gerėja… Ir visi lengviau atsikvepia.
Į šį chorą įsijungė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas, kurios vadovė bėdoja, kad Lietuvos „po didelių socialinių sukrėtimų lauks skurdo ir emocinės būsenos problemos“. TV ekranuose ypač dažnas finansų ekspertas N. Mačiulis, tapęs kone psichoanalitiku, virkauja, kad, nesušvelninus karantino reikalavimų, šalyje padaugės savižudybių ir kitų problemų…
Dažnai klausiame: kas už viso to stovi? Akivaizdu, kad stambusis verslas daro neregėtą spaudimą valdžios institucijoms, kad šios, dar nepasiekus pandemijos piko, imtų vilioti į kavines potencialius užkrato nešiotojus kavutės išgerti, pabendrauti, leisti į tavo veidą alsuojančiai kirpėjai šukuoti garbanas ar skusti per mėnesį užžėlusią barzdą, plikomis rankomis kiosko pardavėjai vynioti prekes ir skaičiuoti grynuosius…
Gal aš taip sutirštinu spalvas, tačiau įsivaizduoju vėl pilnėjančias gatves, eilutes prie parduotuvių, be kaukių geriantį energetinius gėrimus jaunimą, vieną kitą senolį, linguojantį be kokių nors apsaugos priemonių. Kas kontroliuos mažųjų įmonių savininkus? Kokia jų atsakomybė už galimą viruso platinimą? Kas atsakys, jeigu po kokių dviejų savaičių tas iš namų išviliotas žmogelis atsidurs reanimacijoje su kvėpavimo aparatūra ant veido?
Šie klausimai retoriniai. Vyriausybė, atlaisvindama karantino verslus, užsikrauna sau didelę atsakomybės naštą ir nepaiso rimtų patyrusios epidemiologės D. Razmuvienės perspėjimų, nors ir šie specialistai jau pučia į vieną dūdą su S. Skverneliu ir A. Veryga.
Suprantu, kad verslas visose valstybėse daro didžiulę įtaką politikų sprendimams. Įsivaizduoju tokį scenarijų: įtakingas verslo veikėjas skambina valdančiosios daugumos atstovui ir netiesiogiai reikalauja atšaukti karantiną, atsargiai primindamas, kad spalį numatyti Seimo rinkimai. Nėra tokios rinkiminės jėgos ar partijos, kuri be stambiųjų verslo ryklių dotacijų pasiektų ženklesnių rezultatų kovoje už kuo aukštesnį valdžios postą.
Juk praėjusį ketvirtadienį paskelbta Seimo rinkimų politinės kampanijos pradžia. Beje, balandžio 14-ąją sukako 100 metų, kai Nepriklausomos Lietuvos žmonės rinko Steigiamąjį Seimą…
Tad jeigu sakytume, kad šią infekcinę „koronę“ kažkas mums atsiuntė už mūsų išglebimą ir konformizmą, tai logiška tvirtinti, jog visuomenės amorfiją skatina ir socialinį imunitetą silpnina pati valdžia, stumdama žmones į dar didesnę riziką.
2020.04.15; 14:40