Europos Sąjungos šalims imant griežtinti naudojimosi elektriniais paspirtukais taisykles, susisiekimo ministras Rokas Masiulis viliasi, kad Lietuvoje taikyti draudimų nereikės.
„Dėl paspirtukų kyla daug nepasitenkinimo iš žmonių, kurie vaikšto šaligatviais, ir ministerija palaiko diskusiją. Mes privalome ieškoti būdų, kad žmonės suprastų, kad ten, kur yra dviračių takai, važiuotų dviračių takais, o ne šaligatviais, kad nereikėtų prieiti prie labai griežto reguliavimo“, – Eltai sakė R. Masiulis.
„Matome viena šalis po kitos ES priima draudimus. Labai norėtųsi, kad mes be draudimų sugebėtume išsisukti“, – kalbėjo susisiekimo ministras.
Jo teigimu, Susisiekimo ministerija ir toliau skatins diskusiją dėl naudojimosi elektriniais paspirtukais.
„Tie, kas ima paspirtukus, turėtų gerai žinoti taisykles, ir jei jie laikytųsi taisyklių, nepasitenkinimo nekiltų“, – pridūrė R. Masiulis.
Kaip skelbė portalas LRT.lt, 19 Briuselio savivaldybių braižo žemėlapius, kuriuose bus pažymėta, kokiose vietose nuo rugsėjo bus draudžiama palikti elektrinius paspirtukus. Jei kompanijos per 24 valandas neperkels ten paliktų paspirtukų, joms grės bauda.
Belgijos Šarlerua mieste, kaip rašoma portale, yra nustatyti elektrinių paspirtukų greičio limitai.
Policinė valstybė – anaiptol ne vien policininkų gausa gatvėse. Daug geriau ją apibūdina tam tikras valdžios elgesys. Atrodo, šventvagiška net pagalvoti, jog Lietuva galėtų tapti policine valstybe.
Vis tik kai kurie veiksmai, ypač bandymai labai rimtas problemas spręsti draudimais, baudomis ir administracinėmis priemonėmis, verčia kelti šį klausimą. Tokia politika taip pat rodo valdžios nepasitikėjimą savo piliečiais bei vengimą ieškoti rimtų problemų priežasčių. Kai svarbios problemos sprendžiamos draudimais, lieka tik veiklos ir sprendimo regimybė.
Beje, apie policinę valstybę kiek anksčiau buvo prabilusi ir Prezidentė D. Grybauskaitė. Ji dar 2015-ųjų metų vasarą policiniais metodais pavadino tuometinio Vidaus reikalų ministro S. Skvernelio nurodymą teisėsaugos institucijų vadovams pranešti apie būsimus susitikimus su politikais arba informuoti apie tokių susitikimų darbotvarkę po susitikimų.
Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Valstiečiai – žalieji laimėjo rinkimus, o S. Skvernelis tapo Ministru Pirmininku bei populiariausiu politiku, kurį kai kas mato net prezidento krėsle. Tai būtų pirmasis Lietuvos prezidentas – buvęs policininkas.
Gaila, bet dabartinė Seimo dauguma bando draudimų ir baudų politiką įgyvendinti praktikoje. Baudos ir draudimai auga kaip grybai po lietaus. Pradedant neesminėmis vairavimo taisyklėmis ir baigiant rimtesniais dalykais.
Štai keli pavyzdžiai.
Prieš rinkimus kova su girtavimu buvo valstiečių – žaliųjų firminis ženklas. Pats kalbėjimas apie „kovą su alkoholizmu“ kvepia tarybiniais laikais – ir pačiu šūkiu, o dar labiau priemonėmis. Draudimais ir kitomis administracinėmis priemonėmis girtavimą stabdė M. Gorbačiovas; dar anksčiau įstatymais alkoholio draudimas arba prohibicija buvo paskelbta Jungtinėse Valstijose. Abu „kryžiaus žygiai“ baigėsi visišku fiasko, jei nelaikysime sėkme naujų milijonierių, jais tapusių nelegaliai pardavinėjant alkoholį, atsiradimo.
Seimo dauguma, įsitikinusi tuo, kad Lietuva yra labiausiai gerianti valstybė pasaulyje, priėmė visokių draudimų, baudų, kaip tarybiniais laikais sakydavo, įgyvendino „administracines priemones“ alkoholizmui įveikti. Skaičiai, ar tikrai Lietuva yra labiausiai gerianti pasaulyje valstybė, taip ir liko iki galo nepatvirtinti. Tačiau tai palikime statistikos mėgėjams. Yra svarbesnių klausimų, į kuriuos net nebuvo bandyta atsakyti.
Pats svarbiausias jų – kodėl Lietuvoje daug geriama. Atsakymas, jog tai „sovietinis palikimas“, netenkina, nes Lietuva seniai nėra sovietinė respublika. Tačiau bent dalis priežasčių, matyt, yra panašios į tas, dėl kurių emigruojama – daug kam Lietuvoje nėra gera gyventi.
Antras klausimas – kaip padėti žmonėms, norintiems negerti. Tai faktiškai iš viso nebuvo svarstyta. Atrodo, jog vien draudimas pardavinėti degtinę iki įstatymais nustatytos valandos ar amžiaus cenzo pakėlimas galėtų išspręsti alkoholizmo problemą. Ir apskritai, kodėl reikėtų stengtis kokiam nors girtuokliui padėti, jei jį galima bausti arba gerti jam uždrausti. Taškas. Problema išspręsta?
STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.
Kitas pavyzdys. Skelbiama kova su korupcija. Pirmais smuikais groja STT ir FNTT. Stebime, kas nutinka, tiriant vadinamąsias rezonansines bylas: pradžioje triukšmas, kai kada nutekinti telefoniniai pokalbiai, o po to nieko, tyla. Ne, ne nieko. Šalyje kuriama, nesvarbu, sąmoningai ar ne, baimės atmosfera. Kaip V. Putino Rusijoje – nebežinai, kas kaltas, o kas ne, o kas dar tiesiog nežino, kad yra kaltas.
Kaip rašė R. Valatka, klausomasi dažnai. 2010-ųjų metų duomenimis, ES teisėsauga kreipėsi į telebendroves prašydama duomenų pagal ES „Sekimo direktyvą“ tiek kartų: Lietuva – 105 tūkst., Ispanija – 53,6 tūkst., Vokietija – 12,7 tūkst., Suomija – 5,5 tūkst., Danija ir Estija – po 4 tūkstančius. Tai 2010 metų duomenys. Vėlesnių duomenų nėra.
Piliečių kontrolė yra ne tik telefoninių pokalbių klausymasis. Lietuvoje atsiranda policijos nuovados mentalitetas. Neseniai viešoje erdvėje paskelbtas uždavinys sunaikinti šešėlinę ekonomiką. „Šešėlis“ nėra gerai, bet kovos priemonės vėl kvepia nuovada.
Sakykime, būtų įvestas draudimas nuo tam tikros sumos atsiskaityti grynaisiais. Taip esą būtų smogtas smūgis „šešėliui“. Tačiau kodėl žmogus negali pasirinkti, kuo atsiskaityti – kortele, bankiniu pervedimu ar grynaisiais? Juk pasiėmus atlyginimą ir sumokėjus mokesčius niekam neturėtų rūpėti, ką pilietis perka, jei neužsiima nusikalstama veikla. Nusikalstamai veiklai tirti yra sukurtos tam skirtos institucijos, o apskritai turėtų galioti nekaltumo prezumpcija, o ne visuotinė kontrolė.
Be to, atsiskaitant kortelėmis ar bankiniais pavedimais, kaip pastebėjo ne vienas apžvalgininkas, ribojamas žmogaus privatumas. Juk bankai žino, kur ką perki, ir tai lieka bankų kompiuteriuose. Kaupiama informacija, kurią ne kiekvienas pilietis norėtų suteikti bankui, kuris nežinia kam ją gali pateikti. Ne kiekvienas norėtų net ir dalį savo privatumo perleisti „didžiajam broliui“.
Arba dar įdomesnis įstatymas: perkant žemę bus galima atsiskaityti vien bankiniais pavedimais. „Didysis brolis“ panoro sužinoti, ar pirkai arą žemės, ar ne, ir kiek mokėjai. Tai, visų pirma, pavėluota, nes apsukrūs piliečiai seniai susipirko šimtus hektarų žemės ir tapo žemvaldžiais. Be to, net kelios dešimtys procentų piliečių iš viso neturi sąskaitų bankuose. Tai tik padidins „šešėlį“, nes padaugės dovanojimų ir kitų būdų apeiti šią naujovę. Taip ne kovojama su „šešėliu“, bet didinamas teisinis nihilizmas.
Sekimas
Totalios kontrolės, kaip žinoma, pasiekti neįmanoma, o kuo ji formaliai didesnė, tuo vis mažiau galima ką nors kontroliuoti.
Yra vienintelis kelias iš daugelio bėdų – pilietinės visuomenės kūrimosi skatinimas, o ne bandymas su visais elgtis kaip su nusikaltėliais ar neatsakingai besielgiančiais vaikais.
Negaliu aklai pritarti draudimams, kuriuos Lietuvai primesti nori valdančioji koalicija. Jei pulsime žiūrėti, koks atstumas privalo skirti vidurinę mokyklą nuo alaus baro, jei imsime liniuotės pagalba skaičiuoti centimetrus tarp rūkančiojo ir troleibusų stovėjimo aikštelės, – prapulsime.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žmogus – išradinga būtybė. Jei drausi, ras būdą apeiti. Jei labai griežtai drausi, – drastiškos pastangos viską kontroliuoti nusižengimų nesumažins. Net ir aršiausi ginčai, iki kurios valandos vakaro gali būti parduodama degtinė, ar gražu festivaliuose gurkšnoti alų, – nieko gero neatneš. Pirmiausia derėtų rūpintis mūsų vidine kultūra. Nenoras girtuokliauti, nenoras rūkyti turi būti mūsų mintyse, ir tada nereikės ypatingai griežtų baudžiamųjų bei civilinių kodeksų. Prisimenate garsiąją daktaro Preobraženskio frazę filme „Šuns širdis“, – „bėda ne unitazuose, o galvose“.
Bet lietuvio auklėjimas gyventi be žalingų įpročių – ilgas, sudėtingas procesas. Politikai neturi kada laukti. Jiems reikalingi rezultatai čia ir dabar. Patekę į valdžią jie karštligiškai skuba. Kadencija amžinai netruks. Tad beskubėdami kvailioja, prasmingas ir gražias idėjas savo pačių rankomis skandindami perteklinių priemonių pelkėse. Ypač kvailai atrodo valdiškų įstaigų vadovų vaikščiojimai Vilniaus gatvėmis dalinant praeiviams informacinius lankstinukus, esą negražu medikams į baltų chalatų kišenes brukti „vokelius“. Tarsi Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga būtų nusileidęs iš Mėnulio – nežinotų, kodėl sergantys lietuviai, omenyje turiu mus, prasčiokus, o ne žymius politikus, aktorius ar teisininkus, važiuodami į ligoninę „dėl šventos ramybės“ dar pasiima ir „vokelį“. Tikrųjų sveikatos apsaugos sistemos trūkumų ministras pašalinti negali jau vien dėl to, kad nei gražiuoju, nei piktuoju nesugrąžinsi į Vakarus pabėgusių mūsų medicinos specialistų, taigi nieko kito jam ir nebelieka, tik apsimesti naivuoliu. Žiūrėk, kovodamas su korupcija medicinos įstaigose dar uždraus Lietuvoje gaminti vokus…
Tačiau neramina ir kitos pusės, keikiančios kiekvieną valdančiosios koalicijos pasiūlymą, laikysena. Stebina surengto prie Seimo koncerto „Laisvė rokenrolui“ dalyvių kategoriškos kalbos. Pasirodo, jau bandoma kurti valdžios iniciatyvoms prieštaraujančią asociaciją „Saikinga Lietuva“. Remiantis oficialiais pranešimais, po „Saikingos Lietuvos“ skėčiu buriasi „organizacijos, kurios netiki, kad alkoholizmas prasideda nuo pirmojo gurkšnio, ir piktnaudžiavimui stato priešpriešiais saikingą vartojimą bei atsakingo alkoholio vartojimo kultūrą“. Jos steigėjais greičiausiai taps Lietuvos festivalių aljansas, Lietuvos barų ir kavinių asociacija, „Vyno dienos“, Lietuvos someljė asociacija…
Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas gi paneigs: saikingumas – puikus bruožas. Saikingumo jausmą privalu ugdyti nuo pat mažens – šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Bet ar įmanomas būtent atsakingas, būtent saikingas alkoholio vartojimas? Turiu konkrečių pavyzdžių, kaip tragiškai iš gyvenimo iškeliaudavo mano pažįstami, turėję vilties, jog įmanoma išmokt kultūringai gurkšnoti vyną ar konjaką. Dabar jau drąsiai galiu teigti: nuo mirties juos būtų išgelbėjęs tik kategoriškas alkoholio atsisakymas į draudžiamų produktų sąrašą įrašant net šokoladinius saldainius su likeriu.
Beje, netikėkite pranašais, kurie įrodinėja, esą alkoholis vienaip veikia inteligentus, kitaip – aukštojo mokslo neturinčius. Vienodai tragiškai krito ir saikingai gerti alkoholį mokęsi, bet niekaip gerti atsakingai neišmokę rašytojai, poetai, filosofai, su kuriais dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“, ir alkoholiu piktnaudžiavę kolegos žurnalistai, su kuriais plušėjau „Valstiečių laikraštyje“ ar „Lietuvos aide“. Išliko tik tie, kurie tarė kategorišką „daugiau nė lašo“.
Provincijoje – panaši situacija. Kadaise po Alytaus rajoną pažintinę eksursiją apie alkoholio žalą man surengė vienas labai inteligentiškas, šviesus ūkininkas. Jis pasakojo: štai šiame miestelyje – nei muštynių, nei gaisrų, nei automobilių avarijų. O štai gretimame – ir žmoną papjovė, ir troba suliepsnojo, ir vagystės. Ir tik todėl, kad vienoje gyvenvietėje veikia alkoholinių gėrimų „taškas“, o kitoje tokios parduotuvės nėra.
Štai turėdamas mintyse šiuos pavyzdžius ir abejoju, kad į sambūrį „Saikinga Lietuva“ besiburiantys televizijos, žurnalistikos, inteligentijos atstovai nuoširdžiai tikėtų tuo, ką sakė į koncertą susirinkusiai miniai. Saikingas alkoholio vartojimas – pavojingas užsiėmimas (ypač pavojinga, kai silpnus alkoholinius gėrimus pradeda po truputį gurkšoti jauni žmonės). Kiek tokių lietuvių, kurie moka protingai, gražiai, prasmingai gurkšnoti? Dažniausiai taip: arba nė lašo, arba – iki žemės graibymo. Architektas Algirdas Kaušpėdas ir dainininkas Marijonas Mikutavičius mane tikriausiai kvailu palaikytų, jei raginčiau juos stoti į organizaciją, kuri trokšta saikingai muštis gatvėje, atsakingai vogti, atsakingai meluoti, saikingai darkytis bei klykauti scenoje ar saikingai ir atsakingai ignoruoti eismo taisykles. O štai saikingai vartoti alkoholį – prašau?
Kai krepšininkai užsivelka marškinėlius, reklamuojančius ne mūsų gatvėse įsikūrusias šviežiai spaustų daržovių sulčių parduotuvėles ar sporto kompleksus su baseinais, o aludarius ir degtindarius, – akių nebado? Kai intelektualams skirti žurnalai „Valstybė“ ir „IQ“, besiskelbiantys esantys Lietuvos sąžiningumo, padorumo ir principingumo etalonais, reklamuoja alkoholinius gėrimus, – padoru? Ar trys alkoholinių gėrimų reklamos viename žurnalo numeryje ir nė vienos reklamos apie sulčių parduotuvėlę bei baseiną, – vis dar padoru?
Jei jau norime išmokyti lietuvius saikingai vartoti alkoholį (tas, kuris galėtų mus išmokyti saikingai svaigintis, būtų vertas Nobelio premijos), siūlau mokytis saikingumo ir visur kitur. Pavyzdžiui, delfi.lt portale rašančiam žurnalistui Rimvydui Valatkai, vienam iš tų, kurie šiandien aršiai pliekia valdančiuosius dėl alkoholinių draudimų, derėtų pasiūlyti išmokt saikingiau kritikuoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, surandant jos veikloje ne vien neigiamų, bet ir prasmingų darbų. Štai neseniai Prezidentė buvo nuvykusi į Tailaną ir Indoneziją. Perskaičius Prezidentės oficialiame puslapyje skelbtus kelionių aprašymus akivaizdu, kodėl šie vizitai – Lietuvai labai svarbūs. Bet ar lietuviškoje spaudoje matėte analitinių straipsnių, kurių autoriai džiaugtųsi diplomatine sėkme?
Lietuva galėtų išmokt saikingiau pataikauti Lenkijai. Mūsų žurnalistai, įskaitant Edmundą Jakilaitį, privalėtų saikingiau į savo laidas kviesti vien pataikavimo Varšuvai atstovus. Juk trys lenkiškos raidės, be kurių neva negali išgyventi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai, grasina mūsų abėcėlėje ir visoje lietuvių kalboje sukelti rimtą chaosą. Negi pamiršome posakį: „ir vienas grumstas apverčia vežimą“. Bet visuomeniniame LRT dirbantis šmaikštusis E.Jakilaitis į laidą „Dėmesio centre“ gegužės 9-ąją drįsta pasikviesti tik pataikavimo Lenkijai šalininką Gediminą Kirkilą, ignoruodamas dešimtis žymių kalbininkų bei mokslininkų, kurie įsitikinę: „šio politiko proteguojamas įstatymo projektas – valstybės išdavystė“.
Socialdemokratai taip pat galėtų saikingiau ginti savo narį Mindaugą Bastį, kuris, VSD teigimu, sistemingai bičiuliavosi su mums nepalankios Rusijos atstovais (ne tais, kurie neseniai buvo atvažiavę į Lietuvą ir kritikavo Kremlių). Bet saiko jausmas čia kaip tik ir prarastas. Gina beveik visi, gina aršiai. Tarsi bičiuliaujantis su Vladimiro Putino atstovais įmanoma išlikti švariam. Tarsi nežinotume, kaip dirba Rusijos slaptosios tarnybos.
Šioje istorijoje labiausiai nustebino Europos Sąjungos struktūrose dirbančio socialdemokrato Vytenio Andriukaičio bandymai šaipytis iš įtarimų „galimai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“.
Šaipytis taip pat reikia atsakingai, saikingai. Viską daryti reikia saikingai; ir juoktis, ir verkti…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)
Ar pastebėjote, kad Lietuva tampa valstybe, kurioje draudimų ir suvaržymų netrukus bus žymiai daugiau nei laisvių? Kaip, kokiomis priemonėmis Lietuvoje populiarumo siekia neva gero valstybei trokštantys politikai, partijos, visuomeninės organizacijos? Ogi karštligiškai ieško naujų pretekstų žodžiui "draudžiama" ištarti. Ne tik ieško, bet ir randa.
Nusprendėme bausti sovietinės okupacijos faktą neigiančiuosius, uždraudėme viešai demonstruoti sovietinius simbolius. Dar vėliau patariamojo referendumo metu valdžiai patarėme nestatyti naujos atominės jėgainės. Po to užkirtome kelią amerikiečių kompanijai "Chevron" žvalgyti skalūnines dujas Žemaitijos regione. Dabar dar trokštame nebeleist užsieniečiams įsigyti lietuviškos žemės. Netrukus bausime tuos, kurie skatins lietuvius emigruoti į svečias šalis, kurie požeminiame garaže dainuos iškraipydami Tautiškos giesmės žodžius…
Įdomu, ką mūsų "patriotai" sumanys drausti po savaitės, mėnesio, metų? Ar dar beturėsime bėdų, kurias įveikti stengsimės be komandų "draudžiama" ir "negalima"?
Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko nenuskendusi, nesužlugusi, nebankrutavusi. Vis dirba, kuria įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir teisybės…
Tačiau kai kurios mūsų pastangos – kenksmingos bei pražūtingos. Prieštaraujančios sveiko proto dėsniams. Vedančios į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti skriaudiko, – pasmerkta mirčiai. Deja, Lietuva būtent bando įteisinti tokias žaidimo taisykles.
Štai prisiminkime, ką neseniai pareiškė kai kurių mūsų didžiųjų miestų vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų piešiniais, savininkai. Tiksliau tariant, sostinės valdžia pasakė, kad baus namų savininkus, kurie neskuba operatyviai valyti nuo savų būstų sienų šlykščių teplionių ir užrašų.
Kas yra alkoholis: gėris ar blogis? Klausimas nėra toks labai paprastas, kaip atrodo. Jei kažkas net nesusimąstęs atsakys, kad alkoholis – akivaizdus blogis, su juo bus labai įdomu pasišnekėti.
Greičiausiai netrukus paaiškės, kad alkoholis tikrai buvo didelis blogis to asmens arba jo aplinkos gyvenime.
Bet yra daugybė žmonių, kurie atsakys, mano manymu, teisingai. Blogis – ne pats alkoholis, o tik piktnaudžiavimas juo. Daugiausia taip galvojančių yra šalyse, kurioms alkoholizmas nekelia didelių problemų.
Lietuva praėjusių metų pabaigoje paskelbė totalų karą svaigalams. Buvo priimtos Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, kurios mūsų valstybę padarė išskirtinę Europoje.
