"Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?"

Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui.

Skelbiame išsamų Algimanto BUČIO atsakymą. 

Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.

Continue reading „Algimantas Bučys: „Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus““

11. Grįžimas į Protėvių žemę

Maža to – mūsų dienomis, XXI a. tebesitęsia intensyvus žydų grįžimas į savo istorinę Tėvynę, kurioje dabar atkurta Izraelio valstybė. Kartoju, šiuo atveju tenka palikti nuošalyje politinius Izraelio valstybės egzistencijos aspektus, kurie dėl politikų bukumo, neapdairumo ir intrigų neretai įgauna Palestinos arabų naikinimo, persekiojimo ir žeminimo pobūdį, neminint nuolatinės žydų–arabų karo Artimuosiuose Rytuose grėsmės.

Šiuo atveju man svarbu ne sionizmo ideologija ir ne antisemitizmo apraiškos. Mane domina nesugriaunama žydų tautos ištikimybė savo biblinių protėvių žemei.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( V )“

Copy of savukynas_alumnato_kieme

Demokratija yra grįsta ne tik valdžių atskyrimu, bet ir pasitikėjimu tomis valdžiomis. Viena iš jų – teismai. Šiandien ir plika akimi matosi daug neargumentuotos kritikos, noro sąmoningai sunaikinti pasitikėjimo likučius. Tačiau reikia pasakyti, kad ir patys teisėjai prisideda prie šio proceso.

Be jokios abejonės, pats ryškiausias pavyzdys – tai teisėjo Antano Virbalo sprendimas išteisinti Algirdą Paleckį dėl teiginio, kad „savi šaudė į savus“ per Sausio 13-ąją. Pasirodo, tai tik nuomonė, kuri buvo grindžiama kitais šaltiniais, tarp kurių atsidūrė ir visuotinai žinoma šmeižikiška knyga „Durnių laivas“.

Continue reading „Teismų pasitikėjimo likučių naikinimo metas“

landsbergis_01

Gar­bin­gas Teis­me, Jums ten­ka spręs­ti be­maž be­ga­li­nę by­lą, ku­ri tę­sia­si jau sep­tin­tus me­tus. Ka­dan­gi jos es­mė yra tei­sy­bės nu­sta­ty­mas, anks­tes­niems teis­mams tek­da­vo už­duo­tis ar­ba nu­sta­ty­ti, kad pa­skleis­ta ne­tie­sa ir yra ne­tie­sa, ar­ba aiš­kin­tis, kaip ne­tie­sa ga­lė­tų virs­ti tie­sa, pvz., jei pa­na­šus ty­ri­mas ka­da nors bu­vo nu­trauk­tas, ne­nu­sta­čius šmeiž­to ty­čios, o nau­jam le­gen­dų kū­rė­jui pri­pa­žįs­ta­ma ypa­tin­ga lais­vė me­lu „per­teik­ti tie­są“ (iš pas­ta­ro­jo at­sa­ko­vų skun­do).

Dar gra­žiau, kai ne­tie­sos pa­sklei­dė­jas iš­tei­si­na­mas dėl Apy­lin­kės tei­sė­jų są­mo­nin­gai nu­ty­lė­tos pro­ku­ro­rų klai­dos (to­kia bu­vo pir­mo­ji sta­di­ja). Tai­gi tu­ri­me by­lą dėl ma­no se­niai mi­ru­sio tė­vo, ar­chi­tek­to Vy­tau­to Land­sber­gio-Žem­kal­nio ge­ro var­do ir at­mi­ni­mo pa­že­mi­ni­mo vie­šu bū­du kny­go­je „Dur­nių lai­vas“.

Continue reading „Kai atsakovų pretenzijos teismui sukasi sename rate“