Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pradėsiu nuo to, kas šįkart buvo geriau nei praeitą kartą. Štai dabartinis Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis nepavadino streikuojančių mokytojų Kremliaus statytiniais, ką lengva ranka daugmaž darė ankstesnės vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, susidūręs su mokytojų keliamais reikalavimais ir gąsdinimais streiku.

Sakykite, ką norite, bet tai didžiulės pažangos rodiklis, rodantis nueitą kelią. Jau vien dėl to negalėčiau dabartinio premjero pavadinti menkysta, nors su didžiausiu apgailestavimu ir liūdesiu turiu pripažinti ir tai, kad jo vadovaujamos vyriausybės pralaimėjimas, regis, yra užprogramuotas, neatšaukiamas.     

S. Skverneliui kartas nuo karto prikišamas pomėgis laidyti labai savito tipo, artimo juodajam humorui, juokelius, vadinamus skvernelizmais, tačiau, kaip atrodo, nepalyginamai didesnį pavojų gali užtraukti visai neturintis humoro jausmo premjeras, linkstantis atlyginimo pakėlimo reikalaujančius mokytojus pavadinti vos ne liaudies (ar tautos) priešais. Žiūri toks premjeras kiaulėno akimis iš TV ekrano ir bando išstenėti kažkokias užuominas apie parsidavusius priešui Lietuvos mokytojus, ar prisimenate?.. Jau geriau bet kokios spalvos humoras nei šitoks sąmonės invalidumas.

Ta proga pabandykime pateikti ir nuorodos „menkysta“ apibrėžimą. Menkysta – tai žmogus, kuris savo sėdynės šildymo valdžios krėsle reikalus prilygina svarbiausiems valstybės interesams, o iškilusius pavojus krėslui – kasimuisi po valstybės pamatais.

Net jeigu dėkingumą už tai, ko dabartinis premjeras nepasakė, palikčiau nuošalyje, net ir tokiu atveju didžiausiu šiandienos blogiu nelaikyčiau tos per ilgus tarnybos metus įgytos žmogaus bendravimo manieros, kurią dabar sąlyginai pavadinkime policininko storžieviškumu, „kieto faro“ demonstracine stilistika.

Cenzūra

Pernelyg didelis manieringumas, nesuvaldytas mergiškas jausmingumas, verksmingumas, juolab pseudoteisuolio pozos viešojoje erdvėje erzina dar labiau. Žinia, dabar S. Skvernelis apsistatė  žmonėmis, kuriuos pažįsta iš darbo policijoje laikų. Kaip atrodo, bėda vis dėlto ne ta, kad premjeras renkasi žmones, kuriais pasitiki, su kuriais, kaip sakoma, yra suvalgęs pūdą druskos. Didžiausia bėda, vedanti į neišvengiamą pralaimėjimą, regis, yra tai, kad tiems „kietiems farams“ labiausiai už viską trūksta humanitarinės refleksijos.

Žinoma, jie patys tokio trūkumo jokiu būdu nejaučia, nes tokio trūkumo suvokimui yra reikalinga bent užuomazginė refleksija, kurios čia nerasime nė su žiburiu. Galima pabandyti įsivaizduoti, kad humanitarijos dėmenį jie savo aplinkoje geriausiu atveju supranta kaip filologinį išsilavinimą turinčių mergužėlių lakstymą su segtuvais, tačiau nuogo užpakalio delnu nepridengsi, yla visados išlenda iš maišo, tarkime, tipiškas tokios liūdnos padėties pavyzdys yra tas atvejis, kai vaiko paėmimo iš šeimos bylą kuruojanti miesto prokurorė spaudos konferencijoje tvirtina, kad ji jokiu būdu negali išviešinti ikiteisminio tyrimo duomenų, tačiau neva ta pačia proga privalo pasakyti ir tai, kad įtariamajai motinai poligrafo tyrimo duomenys buvo nepalankūs (sic).

Vaikams skirti žaidimai. Slaptai.lt nuotr.

Situacija įdomi dar ir dėl to, kad teisės mokslus baigusių specialistų netinka vadinti technokratais, o, kita vertus, nuo humanitarijos sferos šios gildijos žmonės yra atsimūriję daug storesne siena nei, tarkime, mašinų gamybos inžinieriai arba metalo apdirbimo pramonės specialistai. Ar ne laikas mesti akmenį į universiteto daržą?.. Kyla įspūdis, kad Lietuvos universitetai, paruošdami teisininkus profesijos linkme, bendrojo išsilavinimo pagrindų jiems nesuteikia. Kad ir kaip žiūrėtume, teisininkas su barbaro siela gali užtraukti valstybės įvaizdžiui, o ir pačiai valstybei didesnį pavojų nei, tarkime, žmogaus iš liaudies pasibėdojimai dėl valstybinių institucijų nedėmesingumo arba, kitaip tariant, valdiško požiūrio į jam iškilusias problemas.

Protestuoja Lietuvos mokytojai. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tačiau dabar įžengsime į didžiųjų paradoksų žemę. Jeigu  būsime atidūs, tikrai nesunku bus pastebėti, kad iš tiesų ne S. Skvernelis, nežiūrint jo kelių nevykusių pajuokavimų, puoselėja policijos valstybės idealą, o greičiau tokia visiems gerai žinoma humanitarė, žurnalistikos guru kaip Rita Miliūtė savo kuriamoje laidoje, tendencingai formuluodama klausimus, bandžiusi jau įpiršti nuomonę, kad prieš neteisėtus miškų kirtimus ir vaikų grobimus iš šeimų kovoja nedidelė žmonių grupelė, visados tie patys pašlemėkai, matomai kurstomi iš rytų https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/234667/d-sakaliene-jauciuosi-kaip-kosmariskame-sapne.

Čia tik užsimenama, užvedama ant kelio, bet iš tiesų visuomeninio transliuotojo žiūrovui pačiam leidžiama susidaryti nuomonę dėl to – kokių priemonių turėtų griebtis valstybinės institucijos prieš tokius sukurstytus tautos priešus? Kas be ko, kiekvienas turi teisę turėti savo, net labiausiai nešvankią, nuomonę, tačiau vis tik apgailėtina, kad tokios paplavos liejasi iš visuomeninio transliuotojo ekrano. Švelniai tariant, nepadoru! Ritai Miliūtei savotiškai antrina ne mažiau garsi žurnalistė Indrė Makaraitytė, beveik atviru tekstu skelbianti, kad  prieš vaikų teisių gynimo tarnybos savivaliavimą pasisakantys žmonės geriausiu atveju yra fiziologinės atliekos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/indre-makaraityte-kai-blaivus-protas-iseigineje-ateina-puidokas.d?id=79643931

Ilgą laiką maniau, kad Georgo Orwelio antiutopija „1984-ieji“ yra  buvusių totalitarinių fašizmo ir bolševizmo režimų retrospekcija, savotiška literatūrinė stilizacija. Tačiau, regis, šis autorius žiūrėjo toli į priekį. „1984-ieji“ nieko nekalba nei apie socialinių klasių antagonizmą, nei apie rasinių prietarų patologiją. Čia prieš mūsų akis atsiveria kraštutinai išgryninta, be jokio žmogiškumo likučio valstybės idėja, atveriamas sterilaus valstybės savitiksliškumo paveikslas, parodoma, kokie stūmokliai galėtų palaikyti tokios valstybės mechanizmų funkcionavimą.

Dabar galėtume pridurti tik tai, kad valstybė, užsimojusi piliečiams pakeisti tėvą ir motiną, anksčiau ar vėliau neišvengiamai taptų visuotinais našlaičių namais arba totaliniu psichoneurologiniu pensionatu. Kaip atrodo, socialinė gerovės valstybė nebūtų jokia išimtis iš šios taisyklės.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuomonių gali būti įvairių, tačiau man, jau mačiusiam kaip tautiečiai, gindami miškus ir vaikus, šoka ant ambrazūrų, buvo beprotiškai gera gyventi Lietuvoje. Kaip yra sakoma, šiame pasaulyje tikrojo džiaugsmo nėra, tačiau dėkoju Viešpačiui bent už tai, kad gimiau lietuviu, tai – didelė kompensacija. Nežiūrint visų ašarų pakalnės nepriteklių, tai – nesunaikinamas turtas.

P.S.

Dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad streikas streikui nelygu. Šįkart streikininkams pritrūko profesinio solidarumo,  profsąjungos vadovams neįvertinus tos aplinkybės, kad naujoji etatinio apmokėjimo tvarka  mokyklose be žymesnio ar menkesnio atlyginimų pakėlimo  leidžia daug efektyviau apginti mažųjų mokyklų interesus, saugo provincijos mokyklas nuo prasidėjusio jų uždarinėjimo vajaus, įgalina pratęsti prasmingą mažosios mokyklos egzistenciją.

Tačiau profesinio solidarumo trūkumas jokiu būdu negali būti prilygintas tėvynės išdavystei.

X X X

                             visus paukščius

                             o ypač

                             balandžius

                             reikėtų pašalinti

                             iš tobulos

                             valstybės

                              mikliai

                              nes

visur landžioja

negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

kasasi

po pačiais pamatais

pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

pina

įtartinos formos vaisius

suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

šiandien

nes

nėra čia ko

girtis

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Edvardas Čiuldė

Kreipiuosi į Jus, maloningoji ponia, maldaudamas atsistatydinti iš ministro posto nieko nelaukus, jau dabar, neatidėliojant daugumos žmonių pageidavimo neapibrėžtai ateičiai. Toks kreipimasis yra truputėlį provakatyvus ir grindžiamas viltimi, kad vis tik sukils Jūsų žmogiško orumo likučių, o tokiu pagrindu visi panašių iniciatyvų autoriai bus išgirsti šiandien, o ne po šimto metų.

Jūsų buvimo ministro poste kiekviena minutė užtraukia negarbę šaliai, o tai ypač sunku pernešti pasitinkant Nepriklausomybės akto šimtmečio minėjimą. Jūsų buvimas Kultūros ministre yra dar didesnė nelaimė nei andai tokios A Pitrėnienės vadovavimas Švietimo ir mokslo ministerijai. Jūsų vadovavimą Kultūros ministerijai, naikinant šalies kultūros substancionalumą, galimą prilyginti nebent G. Orwello antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerijos veiklos aprašui, bylojančiam apie fantasmagorinį tiesos užkardinimą visais pavidalais.

Gerai įsivaizduoju, kad karybos ar kultūros ministrais gali tapti nebūtinai karingi ir kultūringi žmonės. Taip pat suprantu, kad nevalia viešai tyčiotis iš žmonių intelektinio nususimo. Tačiau net ir tai negali prilygti pasityčiojimo iš Lietuvos žmonių begėdiškumui, kai  šiandien Kultūros ministro poste vartosi žmogus, kuris save, regis, laiko kultūros terminatoriumi.

Tikriausiai nesuklysiu pastebėdamas, kad į vadinamosios kultūros reikalus žiūrite pro „Fluxus“ rankdarbių akinius. Tačiau fluksininkų garbei reikia pastebėti, kad anie savęs nelaikė menininkais, juolab kultūrininkais. Greičiau buvo taip, jog „Fluxus“ įkūrėjai kėlė uždavinį nuvainikuoti meną, siekė išsityčioti iš talento sureikšminimo, stengėsi sumenkinti kultūrinio užsiangažavimo vertę. 

Džordžo Orvelo romanas „1984“

Taigi jeigu ir būčiau pajėgus suprasti tai, kodėl už „Fluxus“ įkūrėjo menkaverčių rankdarbių krūvą mūsų benderiai iš valstybės iždo sumokėjo milijonus (tiesą sakant, tai yra greičiau teisėsaugos institucijų, o ne meninės refleksijos reikalas), nė iš tolo negaliu perprasti to paradokso, jog Kultūros ministerijai ryžtasi vadelioti žmogus, besivadovaujantis antikultūriniais lozungais.

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, kadangi „Fluxus“ reiškinio aptarimas leidžia suprasti ir dabartinės Kultūros ministerijos veiklos tikrąsias paskatas, prie to, kas pasakyta, pridurkime dar keletą žodžių. Didžiausias nešvankumas prasideda vis tik tada, kai siekiant iškišti už gryną pinigą dvasios nuosmukį, pradedama sapalioti apie „Fluxus“ kaip apie naują žodį mene, neva nesuprantamą retrogradams.

Tačiau „Fluxus“ nėra meno raidos įvykis, kurį būtų galima vertinti, tarkime, meninės pažangos ar atžangos požiūriais. Kaip jau buvo sakyta, „Fluxus“ yra antikultūrinių manifestacijų paūmėjimo pavyzdys, geriausiu atveju vadintinas paramenu. Tai nepilnavertiškumo kompleksų apsėstų, žmonių be talento sambrūzdis, dar kitaip tariant, meninio neįgalumo paraolimpiada. Todėl nieko gero iš to, kad, sekant šiuo pavyzdžiu, Lietuvoje atsiranda kažkokia Parakultūros pseudoministerija. 

Jeigu norite, aukščiausiu „Fluxus“ instaliacijų įkvėpimo (nevirsta liežuvis sakyti – meninės išmonės) tašku būtų pabezdėjimas keleivių kupiname troleibuse.

Kita vertus, Jūsų būvimas Kultūros ministro poste lemia, kad oras pagadinamas visoje Lietuvoje ir kaskart darosi vis troškiau.  Laikas būtų atidaryti langus ir įsileisti skersvėjį, kad orą prapūstų, o Jus išpūstų iš ministrės posto.

2017.12.18; 03:00

Televizijos laida „Atspėk dainą“ jau uždaryta. Ir ačiū išmintingajam A.Siaurusevičiui.

Tačiau visai ne dėl to, apie ką pagalvojote – ačiū. Nekultūringo darkymosi, šūkaliojimo, kvailiojimo eteryje bus šiek tiek mažiau. Galite paprieštarauti: nepatinka – nežiūrėk! Aš ir nežiūriu, akies krašteliu pamatęs antikultūros laidą bėgu į gamtą: į Afriką, kur liūtai ir drambliai, į dykumą, kur nėra smoriginų, baukučių, valinskų, arba visai išjungiu ekraną, iš kurio liejasi banalybės, smurtas… 

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Bet kodėl aš turiu bėgti nuo televizijos, kurią išlaikau? Kodėl ir čia beveik ta pati bjaurastis, kokia viešpatauja komercinėse televizijose? Iš LRT aš tikiuosi, maldauju, reikalauju takto, santūrumo, išminties… Kodėl ir čia mus persekioja ta prakeiktoji reklama? Kad LRT išrinktieji ponai dar sočiau gyventų, o mus maitintų nuvalkiotais, tūkstančius kartų transliuotais filmais?

Tą lemtingą vakarą kaip tik kelioms sekundėms stabtelėjau ties šūkaujančia buvusia Seimo nare (šalia jos sėdėjo žinomas dirigentas) ir, pasibjaurėjęs, perjungiau kanalą. Jeigu būčiau žinojęs, kad dar po kelių sekundžių įvyks didysis sprogimas! Todėl esu labai dėkingas istorikui Tomui Baranauskui, alkas.lt tiksliai, paraidžiui išdėsčiusiam, kokie žodžiai ir gestai sudrebino visą Lietuvą, Rusiją, turbūt ir Ameriką, ir Izraelį…

Tačiau tik T.Baranauskas atkreipė dėmesį į jau po to parašytus Giedriaus Drukteinio žodžius: „Kaip tos laidos dalyvis, į kurį ana moteriškė rodė pirštu rėkdama „Žydas!“, sveikinu LRT sprendimą laidą uždaryti, kai kuriuos personažus – blacklistinti, o likusiems primenu draugiškai: propaguodami nacizmą ir antisemitizmą vis tik NIEKO nelaimėsite, o štai pralaimėti galite VISKĄ!“.

Nemoku angliškai, bet tą baisų žodį šiaip taip išsiverčiau: kai kuriuos personažus reikia įrašyti į juodąjį sąrašą! Ar taip, ponas Giedriau Drukteini, knygos „Izraelis, žydų valstybė“ autoriau?

Istoriko T.Baranausko komentaras: „…jau galima pasijusti tarsi 1984-aisiais. Ne tais realiais, o tais, apie kuriuos rašė Džordžas Orvelas… Didysis brolis stebi jus… Čia jau net ne Orvelo 1984-ieji, o visai realūs 1946-ieji (prisimenu tų metų A.Ždanovo pranešimą apie žurnalus „Zvezda“ ir „Leningrad“), išskyrus gal nebent iš anglų kalbos pasičiuptą „blacklistint“… Giedrius Drukteinis kalba tikro enkavėdisto tonu: „nieko nelaimėsite, o pralaimėti galite viską“.

G.Drukteinis, manau, lankėsi Izraelyje, jis žino, ką ir kaip reikia kalbėti ir rašyti. Asta Baukutė nežinojo, kad žydu jo pravardžiuoti negalima, ir pateko į juodąjį sąrašą. Dabar jau  ne tik į Seimą – į LRT televiziją ji tikrai nepateks. G.Drukteinis, spinduliuojantis „žydiška išmintimi, iškalta akmenyje“, labai įsižeidė, pavadintas žydu. Kodėl? Juk žydai „gali viską“, žydai daug išmintingesni už mus ir žino, ko siekia. Reikėtų didžiuotis. Toks įsižeidimas neskaniai kvepia, gali smogti bumerangu. Tik sovietmečiu viešai žydo žydu nevadindavome, sakydavome – „žydų tautybės“. Turbūt A.Baukutė manė, kad dabar kiti laikai, ne 1946-ieji, net ne 1984-ieji.

Vis dėlto gerai, kad Didysis brolis uždraudė tokią išties banalią, nekultūringą laidą mano pinigais išlaikomoje televizijoje. Tačiau neturėtumėm pamiršti, kad baimė skatina ne vien netikrą pagarbą baugintojams, o ir neapykantą. Tokiais netikrais skandalais gal to ir siekiama?

Lietuvoje, ačiū Dievui, niekas nepropaguoja nei nacizmo, nei antisemitizmo, G.Drukteinis aiškiai persistengė. Kaip ir kai kurie istorikai, Antaną Smetoną pravardžiuojantys beveik fašistu. Ištisus metus buvo garbinamas Prezidentas, kuris per pusmetį prezidentavimo vos vos nepardavė Lietuvos rusams. O A.Smetona, jį pastatęs į vietą, arba peikiamas, arba nutylimas. Nesunku suprasti, kam tai naudinga. Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas siekė, kad lenkai, rusai, žydai būtų Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai, Lietuvos žydai. O lietuviai – ne Lenkijos, ne Rusijos… Nepasiekė.

2017.01.11; 05:00

„Ar yra geresnė dovana kiekvienam rašytojui už gebėjimą nuspėti ateitį?“ – klausia internetinio žurnalo Interpreter vyriausiasis redaktorius Maiklas Veisas straipsnyje The Daily Beast.

„Gal Žiulis Vernas visiškai neteisingai išklojo transportavimo būdą romane „Iš Žemės į Mėnulį“, kuris išėjo 1865 metais,  bet jis stebėtinai nuspėjo pirmosios žmogaus kelionės į Mėnulį starto vietą – Floridą, – rašo autorius. – Dažnai stebimasi ir tuo, kaip Džordžas Orvelas taip teisingai perdavė totalitarizmo stilių ir charakterį, jog atrodo, kad siaubingoji Kim šeimynėlė Pchenjane panaudoja „1984“ kaip savotišką instrukciją“.

„Jeigu jis nebūtų miręs, aš įsitikinęs, kad Vasilijus Aksionovas būtų juokęsis iki iškritimo“, – rašo M.Veisas. Autoriaus nuomone, jis „išpranašavo, kad Rusija prisijungs Krymą, prieš 35 metus iki tol ir, kaip pamatėm, nepaprastai tiksliai aprašė smulkiausias detales“.

Continue reading „1979-ųjų metų romane išpranašautas Vladimiro Putino įsiveržimas į Krymą“

norveg

Siūlome Norvegijos parlamentaro ir Progreso partijos nario Kristiano Tybringo-Gjedės (Tybring-Gjedde) kalbą, pasakytą šių metų gegužės 15-17 dienomis vykusiame visuotiniame partijos suvažiavime Gardermoeno mieste. Kalba – sensacinga, verta dėmesio.

Gerbiami visuotinio suvažiavimo dalyviai. Leiboristų partija Oslą pavertė etniškai padalytu miestu. Vietiniai gyventojai palieka Grorud slėnį (Oslo dalis – vert. past.), atsikrausto ne Vakarų kilmės imigrantai. Norvegai jaučiasi varomi lauk. Vaikai nesijaučia saugūs nei darželiuose, nei mokyklose, taip pat ir laisvalaikiu.

Continue reading „Norvegijos parlamentaras: „Etniniai konfliktai veja norvegus iš sostinės““