cekutis

Istorikas Algimantas Kasparavičius, mėgstantis pakritikuoti tiek Lietuvos praeitį, tiek ir dabartį, savo naujausioje publikacijoje „Holokaustas Lietuvoje: istorija, kurią anksti užmiršti“ gerokai peržengė racionalios kritikos ribas, sąmoningai ar dėl nežinojimo pamindamas bet kokį objektyvumą.

Minėtoje publikacijoje gausu ne tik akivaizdžiai spekuliatyvių bei neobjektyvių vertinimų, bet ir tikrovės neatitinkančių visuomenę klaidinančių teiginių. Galima nekreipti dėmesio į šio istoriko dažnai atvirai reiškiamą antitautišką, antilietuvišką poziciją, nuolat prisidenginėjant mistinių „europietiškų vertybių“ sklaida, tačiau pastarasis atvejis gerokai peržengia ir paties A. Kasparavičiaus įvaizdį atitinkančios skleistos demagogijos „šedevrus“.

Continue reading „Atsakymas „besisukantiems“ Holokausto industrijos versle”

mikelinsk_niurnberg

Tokių knygų labai mažai. Tokių rašytojų turime vieną kitą. Tokių, kurie nebijotų Efraimo Zurofo, ketinančio Lietuvą persekioti šimtą metų. Kurie nebijojo žurnalisto Saliamono Vaintraubo ir nebijo istorikų Sauliaus Sužiedėlio, Liudo Truskos, Alfredo Bumblausko, Edvardo Gudavičiaus, filosofo (?) Leonido Donskio, poeto Tomo Venclovos… Tokių, kurie patriotų nevadina idiotais, kurie sako tiesą apie Vinstoną Čerčilį ir Niurnbergo procesą, apie globalizmą ir kapitalo diktatūrą, apie “daugelio mūsų rašytojų, poetų, menininkų, žurnalistų, istorikų, filosofų, sociologų ir visokių kultūrtregerių, sakytum, bendras pastangas kuo greičiau ir įžūliau žmogų sukompromituoti, nužeminti, nužmoginti, sugyvulinti… Pavaizduoti jį kaip egoistą, žydšaudį, praradusį sąžinę asmenį, žemųjų instinktų vergą, prievartautoją ir t.t.”

Continue reading „Tiesos paieškų keliu”