Jurijus Švecas

Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.

Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turiu tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.

Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Prieš keletą dienų pateikėme pirmąją dalį: https://slaptai.lt/jurijus-svecas-bezdzione-su-ginklu-rankoje/

Šiandien pateikiame dar keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų.

Pavyzdžiui, Jurijus Švecas mano, kad Vladimiras Putinas, organizavęs Sergejaus Skripalio nunuodijimo operaciją Solsberyje, sudavė mirtiną smūgį GRU reputacijai. Tas smūgis žemiau juostos lygintinas su į Vakarus pabėgusio S.Skripalio išdavystėmis (pavyzdžiui, šis perdavė britams GRU darbuotojų vidaus telefonų knygą, o tai – labai svarbu). Iki tol Rusijos žvalgybos reputacijai taip stipriai pakenkęs buvo tik GRU generolas Poliakovas, net 25 metus slapta dirbęs amerikiečiams, kol jo galų gale jo neišdavė CŽV darbuotojas Oldridžas Eimsas (1988-aisiais už išdavystę Poliakovą sušaudė Maskvoje).

J.Švecas įsitikinęs, kad bet kokios žvalgybos profesinis ir intelektualinis lygis – tai pirmiausia jos vadovų lygis. Galima surinkti tūkstantį pačių gabiausių, sumaniausių, profesionaliausių žvalgų, bet jeigu jiems vadovaujantys asmenys bus žemo lygio, tai ir tie superprofesionalai nesugebės nieko doro nuveikti. Jei GRU vadovauja „Nuorūka“ (Vladimiro Putino pravardė), tai toji žvalgyba ir bus „nuorūkos“ lygio. Kadangi aukščiausioje Rusijos valdžioje sėdi V.Putinas, nei GRU, nei FST, nei SVR negali būti protingesnės nei jų bosas. Ir kai Vakaruose galų gale suvokė, koks tikrasis Rusijos žvalgybų lygis, kai pamatė, kad elitinio GRU elitiniai darbuotojai tesugeba taip nemokšiškai atlikti paprasčiausią nunuodijimo operaciją, – rimtai  išsigando. Nes juk mygtukas, kurį nuspaudus prasidėtų atominis karas, – „Nuorūkos“ rankose.

Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma

Taigi Vakarai traukiasi iš Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų mažinimo sutarties – pradeda jas vėl gaminti. Skirtingai nuo Kremliaus blefavimo, esą Rusija geba pasigaminti labai galingų raketų, Vakarų pagamintos raketos bus išties galingos. Ir V.Putinui bus pasakyta: bent milimetrą pajudėsi už nubrėžtos raudonosios linijos, tos raketos labai greitai atsidurs tavo pašonėje.

Bet ginklų varžybų nebus. Nes varžyboms reikia mažų mažiausiai dviejų žaidėjų. Rusija – ne žaidėjas. Ji tam neturi nei lėšų, nei jėgų. Taigi ginkluosis tik Amerika. Štai kokių rezultatų pasiekė „Nuorūka“, puldinėdama ir terorizuodama Vakarus.

Į žurnalistės Natalijos Dvali klausimą, ar Amerikos perspėjimų šį sykį V.Putinas išsigąs, J.Švecas atsakė teigiamai – išsigąs. 1980-aisiais metais Kremliaus vadovai tapo sukalbami labai greitai – vos tik amerikiečiai Vakarų Europoje dislokavo savo raketas „Peršingus“. Geopolitinės Kremliaus intrigos liovėsi tą pačią akimirką.

Beje, kai amerikiečiai išdėstė Vakarų Europoje raketas „Peršing“, Kremliuje pasikeitė net vadovai. Kremliui reikėjo su Vašingtonu pradėti derybas, kad šie atitrauktų savo raketas. Bet JAV vadovybė nenorėjo derėtis su tais, kurie juos privertė išvystyti raketų dislokavimo programą. Sovietams štai tada teko į Kremlių įsileisti naujų, šviežesnių veidų. Taip Kremliuje atsirado Michailas Gorbačiovas. Todėl J.Švecas mano, kad netrukus iš Rusijos užsienio reikalų ministro posto bus priverstas atsistatydinti Sergejus Lavrovas.

Žurnalistės N.Dvali klausimas: kodėl būdamas lojalus V.Putino režimui D.Trampas pasitraukė iš raketų dislokavimo ypatumus apibrėžiančios sutarties?

J.Švecas atsakė: už tai reikia dėkoti Vovai, kuris nusprendė išmėginti kišimosi į JAV rinkimus žaidimą. Rezultatas – priešingas nei tikėjosi Vova. Dabar D.Trampas įstumtas į labai konkrečius rėmus – vos tik pradėtų ginti V.Putiną, tuoj pat sulauktų Kongreso ir JAV politinio elito baudų – apkalta taptų reali.

J.Švecas teigia, kad būtent Barako Obamos valdymo metais Vašingtonas pataikavo Kremliui visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Maiklas Makfolas pasakoja, kaip V.Putinas elgėsi, kai į Maskvą oficialaus vizito atskrido B.Obama. Ogi maudėsi baseine. Pasak J.Šveco, sunkiai įsivaizduojama situacija: B.Obama jau netoli Kremliaus, o V.Putinas vis dar plaukioja baseine. B.Obama nurijo šią įžeidimų piliulę. O reikėjo elgtis priešingai. J.Švecas mano, kad B.Obamai reikėjo apsisukti į grįžti į oro uostą, sėsti į prezidentinį lėktuvą ir, pareiškus, „atsiprašome, iškilo nenumatytų reikalų namuose“, skristi atgal į Vašingtoną. Dabar gi V.Putinas pasijuto galingesniu vadovu net už JAV prezidentą.

Nūnai viskas pasikeitė. Kaip su V.Putinu neseniai bendravo JAV padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Džonas Boltonas? V.Putinas norėjo teigiamo amerikiečių atsakymo. Bet nesulaukė. Dž.Boltonas paaiškino, kodėl liko vien strėlės: „Rusiškas erelis sulesė visas taikos alyvuoges, todėl ir liko vien strėlės“. Tik taip galima su V.Putinu kalbėtis.

J.Švecas mano, kad V.Putinas amerikiečiams atnešė daug naudos – juos suvienijo svarbiu klausimu. Amerikiečiai šiandien neabejoja – su V.Putinu galima derėtis tik naudojant jėgos argumentus.

Žodžiu, V.Putinas – pats tikrasis Rusijos duobkasys. Ir su šiomis pareigomis jis susitvarko kuo puikiausiai. Bet kodėl, žurnalistės teigimu, Vakarai praregėjo taip vėlai ( Ukrainoje jau penkerius metus tęsiasi karas, Gruzijoje karas nugriaudėjo prieš 10 metų, o Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas prieš 12 metų).

J.Švecas įsitikinęs, kad Vakarai pergyvena protų krizę. JAV Konstitucija puikiai veikia tik tada, kai šalies prezidentu išrenkamas baltasis, išsilavinęs, religingas, pasiturintis, protingas, padorus žmogus. O dabar tokių Amerikoje – labai mažai. Reigano ir Tečer lygio politikų nebėra.

Bet J.Švecui labai patinka filosofo Hėgelio mintis: „Viskas, kas egzistuoja – protinga, viskas, kas protinga – tikra“. Visi dalykai, kurie nutinka, – neišvengiami.

Žurnalistė: „Naftos kainos šoktelėjo, Europos lyderiai nesiliauja važinėję į Maskvą, „Nord Stream -2“ tiesiamas Baltijos jūros dugnu…

J.Švecas: vakarų lyderiai susitinka su V.Putinu, bet dėl nieko nesusitaria. Šie susitikimai reikalingi. Susitikimai su V.Putinu būtini, kad Vakarai galėtų suvokti, ar ligonio sveikata nepablogėjo. Juk V.Putino rakose – ir atominės elektrinės, ir atominės bombos. Vakarams reikai žinoti, koks psichologinis V.Putino paveikslas. Vakarų ekonominės sankcijos duoda rezultatų, pakilusios naftos kainos nebegelbėja Rusijos, ji vis sparčiau krenta į bedugnę. Rusijai nereikia duoti pinigų ir naujausių technologijų. Visa kita atliks pats V.Putinas. Didžiausia Rusijos grėsmė – V.Putinas.

Rusijos ir JAV prezidentai Helsinkyje. EPA-ELTA nuotr.

Tada žurnalistė paklausė: „Jei Rusija pasmerkta žlugti, kaip tai nutiks?“

J.Švecas: „Egzistuoja dvi galimybės. Arba lėtai, arba greitai. Lėtas kelias – tai ekonominės sankcijos. O greitas, tai, sakykim, nuodai, įberti į gėrimą. Bet jei V.Putiną greitai pašalins, tai didelė tikimybė, kad jį pakeis tokio sukirpimo veikėjai kaip Kadyrovas, Zolotovas arba Sečinas. Jau dabar Maskvoje apgyvendinti keli tūkstančiai iki dantų ginkluotų Ramzano Kadyrovo žmonių. Juos atvežė 2011 – 2012 metais, kai Maskvoje prasidėjo neramumai. O nacionalinė gvardija, galbūt sukurta kaip atsvara Kadyrovo gvardijai. Taigi Rusijos greičiausiai laukia lėta mirtis. Rusija jau seniai tapo trečiojo pasaulio šalimi, kuri egzistuoja dėka tik to, ką Dievas davė – dėl naudingų iškasenų“.

Pasak J.Šveco, ir mitas apie Rusijos galią – labai išpūstas. Rusija sugebėjo okupuoti tik Krymą ir keletą rajonų Ukrainos rytuose. O juk jos apetitas buvo žymiai didesnis: okupuoti ne tik Donecką su Luhansku, bet ir Zaporožę, Charkovą, Odesą, Hersoną, Nikolajevą – kad turėtų sausumos kelią į Krymą. V.Putino planas žlugo užimti žymią Ukrainos dalį, ir Doneckas su Luhansku tapo lagaminu be rankenos – ir temti su savimi sunku, ir palikti gaila.

O jei analizuotume patį blogiausią variantą – V.Putinas valdžioje išsilaikys dar ilgai, ir Rusija, net spaudžiama ekonominių sankcijų, nesubyrės. Ką tada daryti Ukrainai? Toks buvo kitas žurnalistės N.Dvali klausimas.

J.Švecas atsakė: nepriklausomos Ukrainos likimas – JAV rankose. Jo manymu, Ukrainos elitas privalo galų gale suvokti: arba jie draugauja su Vakarais, arba su Rusija. Trečio varianto nėra. V.Putinas daro viską, kad Ukraina judėtų Vakarų link, o ukrainiečių oligarchai – atvirkščiai. Pirmu atveju Ukraina taps nepaskandinamu Vakarų lėktuvnešiu Rusijos pašonėje. Kas nutiktų antruoju, – ir taip visiems aišku. Kaip yra pasakęs vienas amerikiečių profesorius, šalis tokia, koks jos elitas. O elitas – tai vos 10 – 15 proc. žmonių nuo visų šalies gyventojų. Ukraina šiuo metu neturi savojo elito, kuriam rūpėtų nacionaliniai klausimai. Ukraina teturi gaujas vagių, kurių vienintelis tikslas – atėjus į valdžią kaip galima greičiau praturtėti. Tokį elitą turinti šalis neturi jokių perspektyvų.Ukrainoje esama daug protingų, tautiškai susipratusių, energingų žmonių, bet jiems neleidžiama patekti į valdžią.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Tada žurnalistė pasiteiravo: „Netrukus Ukrainoje – Prezidento ir parlamento rinkimai. Ką reikia daryti, kad į valdžią patektų protingi, kompetetingi, patriotiški žmonės?“

J.Šveco atsakymas – nežinau. Prieš penkerius metus jis tikėjosi, kad savanoriai sukurs rimtą partiją, kuri iškels rimtus kandidatus. Bet kai valdžia leidžia Medvedčukui nusipirkti du centrinius televizijos kanalus, o visuomenė tokius sprendimus pasitinka tylėdama, – tada trūksta žodžių. Juk Medvedčukas – Putino svainis. Ir jis niekad niekur nėra sakęs, kad jo politinės pažiūros kiriasi nuo Putino pažiūrų. Vadinasi, – sutampa. Taigi Medvedčukas – V.Putino Trojos arklys, kurį Ukraina savanoriškai įsileidžia. Medvedčukas – tai ukrainietiškas Kvsilingas, kuris kvietė norvegus bendradarbiauti su Adolfo Hitlerio Vokietija. Po karo jį už tai sušaudė. Kaip, sakykit, po atrojo Maidano Ukrainoje galėjo atsirasti Kvislingas? Nejaugi ukrainiečiai išprotėjo?

J.Švecas pasakojo: „Aš asmeniškai publikavau „Melničenkos juosteles“ 2002-aisiais metais, kur smulkiai pasakota apie KGB agentą „Sokolovskį“. „Sokolovskis“ – tai Medvedčukas. Jums tai priminti? JAV neįsileidžia Medvedčuko dar nuo 2000-ųjų vidurio, kai tik buvo paskelbti tie įrašai. Amerika tokių dalykų nepamiršta, Ukraina – pamiršo. V.Putinas pradeda prieš Ukrainą karą, kuris nusineša 10 tūkst. gyvybių, o Kremliaus vadovo emisaras Ukrainoje įsigyja du populiarius, įtakingus televizijos kanalus“.

Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Tai dar vienas žurnalistės klausimas: „Ką reikia daryti, kad Vašingtonas rimtai užsiimtų Ukrainos reikalais?“

J.Švecas pabrėžė: „Liaukitės vogti, tarsi karas nurašys visas vagystes į nuotolius. Jūs gi vagiate taip, kaip narkomanai – griebiate visas, kiek tik pasitaiko po ranka, dozes, ir nė nesusimąstote, kad viena iš jų taps mirtina. Jūs manote, kad Amerika nežino, kodėl sproginėja ukrainietiški ginklų sandėliai? Susidarė paradoksali situacija: Putinas jus stumte stumia į Vakarus, o jūsų oligarchai – jus stumia kuo toliau nuo Vakarų būtent Rusijos pusėn“.

Ko nūnai bijo J.Švecas? D.Trampas dabar įstumtas į kampą. Vos tik jis pajudins pirštą V.Putino pusėn, tai reikš jo savižudybę. Jam grės apkalta. Bet J.Švecas spėja, kad galbūt D.Trampas ir V.Putinas specialiai kursto įtampą iki maskimumo, kad atsirastų pretekstas ir būtinybė susitikti ir dėl visko susitarti.

Tokios klastos nereikia atmesti. Tokiu atveju V.Putinas įgytų teisę kaip tinkamas tvarkytis artimąjame užsienyje, D.Trampo kompanijos taptų keliais milijardais turtingesnės, o pasaulis tarsi ramiau atsidustų – pavyko išvengti Trečiojo pasaulinio karo.

Parengta pagal gordonua.com publikaciją.

2018..11.20; 09:55

milijonas_doleriu

Spalio 21 dieną laikraštis “XXI amžius” išleis dar vieną specializuoto priedo “SLAPTIEJI TAKAI” numerį. Šį kartą “Slaptuosiuose takuose” bus svarstoma, kaip galėjo atsitikti, kad visą gyvenimą valstybinėse institucijose pradirbę mūsų slaptųjų tarnybų pareigūnai sugebėjo užsidirbti gražaus pinigėlio. Pavyzdžiui, VSD generalinis direktorius Povilas Malakauskas, prieš tai dar dirbęs STT (Specialiųjų tyrimų tarnyboje – vadovu) bei KAM (Krašto apsaugos ministerijoje – viceministru). Netrukus pasirodysiančiame “Slaptųjų takų” numeryje taip pat bus klausiama, ar pagirtina padėtis, kai, sakykim, visas Lietuvos slaptąsias bei specialiąsias tarnybas kontroliuojantis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas turi įsipareigojimų bankams. Juk mes puikiai žinome, kokios bėdos ištiko ne pagal kišenę gyvenusį CŽV agentą Oldridžą Eimsą. Gal šis palyginimas – ir nekorektiškas, tačiau žvalgybos specialistų skolos, kreditai bei bankiniai laidavimai turėtų rūpėti valstybėms, kurios nori išvengti išdavysčių, informacijos nutekėjimo bei dvigubų agentų įtakos.

Continue reading „CŽV agentas, slapyvardžiu “Milijonas””