Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Šis reiškinys turi du stambius aspektus. Pirmas – tai skurdas ir didžiulė socialinė atskirtis. Antras – elementaraus teisingumo nebuvimas.
Nors iš aukščiausių tribūnų, vienas su kitu lenktyniaudami, buvę ir esami vadovai nuolat skelbia, kad gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje, esame ES ir NATO nariai, tačiau galą su galu vos besuduriančiam Lietuvos gyventojui tai skamba kaip dirginanti mantra, nes jis, kiek besistengia, iš skurdo liūno taip ir nepajėgia išbristi. O tie, kas ryžtasi savo kuklias teises ginti, pasitelkdami teisinę sistemą, bematant sužino, kad tam reikia būti pakankamai turtingu ir kad net ir tai dar negarantuoja teigiamo ir teisingo rezultato – ypač tuomet, kai tenka susigrumti su galingesniu ir turtingesniu priešininku.
Per Nepriklausomybės metą susikūrė net ne dvi, o visos trys Lietuvos. Pirmąją sudaro apie 45% šalies gyventojų: tai – pensininkai ir minimalų ar jam artimą atlyginimą gaunantys asmenys. Antroji Lietuva būtų vidurinioji klasė su jos lietuviškaisiais ypatumais. Tai – žmonės, turintys geriau nei vidutiniškai apmokamą samdomą darbą, smulkūs verslininkai ir nemaža dalis valstybės tarnautojų. Jų skiriamasis bruožas tas, kad jie yra paėmę ir daugiausia paskolų. Jų sąlyginė gerovė priklauso nuo galimybės turėti pastovias pajamas, nes, jas praradę, jie labai greitai nukrenta į žemumas, tampa skurdžiais. Todėl jie yra išsiugdę lojalumą sistemai, yra jai ištikimi ir meldžiasi, kad tik ji nepasikeistų. Ir trečioji Lietuva – pati mažiausioji. Tai – ne daugiau kaip 10-15% gyventojų, kuriuos sudaro stambūs verslininkai, dalis korupcijos nevengiančių politikų ir aukšto rango pareigūnai. Tai turėtų būti valstybės elitas, deja, pagal savo turtų kilmę ir elgesį su darbuotojais bei tai, kaip jie sprendžia bendrus valstybės reikalus, juos labiau tiktų priskirti prie feodalų luomo, o ne prie šalies valstybininkų gerąją šio žodžio prasme. Jeigu dėl jų kam ir buvo kokių nors abejonių, tai pandemijos krizė ir aptariamo luomo elgesys tas abejones net ir didžiausiems optimistams išsklaidė.
Suprantama, čia pateikiamas Lietuvos gyventojų suskirstymas į tris Lietuvas yra sąlyginis, nes tarp jų nuolat vyksta kaita ir migracija iš vienos į kitą. Tačiau vienas dalykas, mano įsitikinimu, yra neginčytinas: jau keli dešimtmečiai didžiulė šalies gyventojų grupė balansuoja ant skurdo ribos arba jau gyvena skurde, ir ta grupė yra didžiausia. Apie tai ne kartą mums aiškiai pasakė ir Europos Komisija, vis primenanti, kad mūsų valstybė su šiuo reiškiniu nekovoja pakankamai. Tai patvirtina ir Eurostato rodikliai, pagal kuriuos Lietuva priskiriama prie didžiausios socialinės atskirties šalių, o atlyginimų dydžiu – ar tai būtų minimali alga, ar vidutinis uždarbis – sugeba aplenkti nebent Bulgariją su Rumunija. O tuo metu mūsų turtingieji, kuriuos žiniasklaida paslaugiai tituluoja „elitu”, dar turi įžūlumo skųstis, kad didinami atlyginimai ar keliais eurais padidintos pensijos jiems yra nepakeliama našta.
Nors Lietuvoje mokesčiai patys mažiausi ES, dalis dar ir sugeba juos apeiti ir bet kokia kaina pasipelnyti. O čia lygiagrečiai žingsniuoja ir antra socialinės nelygybės pusė. Tai – elementaraus teisingumo nebuvimas vėl gi labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Juk net paprasčiausią pareiškimą teismui būtina surašyti pagal specialius reikalavimus – ezopo, t.y. teisininkų kalba, o to paprastas žmogus nemoka ir turi samdytis advokatą, kurio valandinis įkainis yra ne mažesnis, nei 100 eurų.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
O jei norite teisinės pagalbos, tai, kol ją gausite, vėl gi pereisite kryžiaus kelius. Be to, jūsų teisėtų reikalavimų niekas nesiskubins tenkinti, nes didelė tikimybė, kad jūsų problemos sprendimas priklausys nuo kyšius imančio teisėjo. STT vadovybės paskelbta tyrimo informacija tik patvirtina viešai žinomą taisyklę, kad bent 2/3 teisėsaugos pareigūnų, tarp jų ir teisėjų, yra korumpuoti.
Galų gale kas paneigs faktą, kad per tris Nepriklausomybės dešimtmečius už kyšininkavimą nė vienas teisėjas nebuvo realiai nubaustas konkrečia laisvės atėmimo bausme? Tuo tarpu kitose valstybėse teisėjai keliauja už grotų dešimtimis. Tai negi mūsiškiai skaidresni? Tai tik patvirtina sistemos korumpuotumą ir jos išsigimimą. Mano giliu įsitikinimu, ši neteisybė ir atvedė prie didžiulės priverstinės emigracijos, o tie, kas lieka čia, yra priversti tenkintis mažais legaliais uždarbiais ir kitomis neteisingumo apraiškomis – tokiomis, kaip skurdas, tapimas skolininku nuo jaunystės (paskolos studijomis) ir pan. Visa tai ir yra supuvusios korumpuotos teisėsaugos ir neadekvačios politinių institucijų veiklos padariniai.
Tačiau dabartinė valdančioji dauguma, nors ir ne visuomet drąsiai, neretai – klupdama, vis tik brėžė šalies kursą skurdo ir socialinės atskirties mažinimo kryptimi. Iš šio kurso, būdami ištikimi tikrosioms socialdemokratinėms vertybėms, jiems neleido iškrypti jų koalicijos partneriai „socdarbiečiai”. Beje, pastarieji vardan valstybės intereso gal net paaukojo savo ateitį. Būtent jie labiausiai ir nepagrįstai iš visų pusių puolami. Jiems kerštaujama net už tai, kad jų pastangų dėka valdantieji ir pastoviai spaudžiama vyriausybė sugebėjo kaip niekada konkrečiai spręsti skurdo mažinimo problemas. Buvo grąžintos konservatorių atimtos pensijos, įvestas pensijų indeksavimas, skirti gan nemaži vaiko pinigai, daugiau lengvatų numatyta neįgalieisiems, nuosekliai (tik mažokai) didinama minimali alga ir neapmokestinamasis minimumas. Būtent LSDDP pastangų dėka pradėta ne tik kompleksiškai diskutuoti ir kalbėtis apie visos socialinės rūpybos sistemos pertvarką – kad ji būtų paprastesnė, suprantamesnė ir teisingesnė, bet ir pradėta ją pertvarkyti. Ir, manau, objektyviai mąstantys pripažins, kad šia kryptimi žengti labai stiprūs teigiami žingsniai bei padaryti arba pradėti daryti sveikintini dideli darbai.
Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau turbūt ne vienam protaujančiam šalies piliečiui kyla logiškas klausimas: kodėl konservatoriai, liberalai ir net G. Palucko (teisto už kyšio paėmimą perkant Vilniaus savivaldybei žiūrkių nuodus) vadovaujami socialdemokratai vieningai puola valdančiuosius ir ypač LSDDP? Atsakymas labai aiškus: jie atstovauja ne tuos skurdžiausius ir socialiai nuskriaustus bei skriaudžiamus valstybės piliečius. Jie visi, melsdamiesi laisvajai rinkai, atstovauja Lietuvos turtuolius ir negali elgtis kitaip, o jei kuris ir sumanytų išklysti iš kelio, šito jam neleistų už nugarų stovintys oligarchai – tikrieji jų šeimininkai. Todėl tokios sąvokos kaip atjauta, solidarumas pasak jų atstovo, Lietuvos banko Valdybos pirmininko Vito Vasiliausko (gaunančio apie 12 000 eurų atlyginimą) yra ”ne šio pasaulio dimensija”. Kaip, beje, ir moralė, kuri taikytina visiems, bet ne jų klanui.
Juk pastebėkite, kaip puolami tie, kas tik pajudina konservatorių A. Kubiliaus, A. Sekmoko ar jiems prijaučiančio R. Masiulio Lietuvai padarytą žalą, statant SGD terminalą, kur akivaizdžiai matosi tiesiog neįtikėtinas lėšų švaistymas. Prisidengiant energetinės nepriklausomybės lozungu, už SGD laivo-terminalo nuomą bus į ofšorinę kompaniją, net neaišku kam, sumokėta virš 720 milijonų eurų – už tai būtų galima nupirkti tris tokius laivus arba už trečdalį šios sumos kad ir Būtingėje pastatyti stacionarų terminalą ant kranto. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie stambią, dar iki galo neįvardytą aferą „Lietuvos geležinkeliuose”, keliančią grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui ir kitus panašius pavyzdžius. Deja, kaip tokiais atvejais sakoma, „vsio zakonno”.
Panašiai reaguojama ir į tai, kas nutiko TS-LKD vedliui G.Landsbergiui. Šis politikas labai mėgsta moralizuoti kitus, bet jo pačio šeima Vilniuje įsigijo 1,5 milijono vertės žemės sklypą už 1 eurą. Ir ką? Girdėjote, kad jį kas nors būtų už tai puolęs taip, kaip kitus, vykdęs tyrimą? Vienintelė A.Širinskienė pabandė, bet buvo apšaukta taip, lyg pati būtų kalta. Ką jau bekalbėti apie faktinę TS-LKD lyderę I.Šimonytę, kuri Lietuvos valstybės skolą, būdama finansų ministre, ne tik padvigubino, bet dar ir papildomai padarė 1,9 milijardo eurų žalą, skolindamasi ne už 1,5%, o už 9,5%. O kaip jie vieningai puola, tikrai reikalingą šaliai iniciatyvą, valstybinio banko kūrimo idėją. Jo būtinybę supranta ir remia LR Prezidentas G.Nausėda, pats dirbęs banke. Juk pradėjus skirstyti valstybės paramą verslui nukentėjusiam per pandemiją, būtent bankai šią priemonę pradėjo ciniškai blokuoti, keldami perteklinius reikalavimus.O juk tik du Švedijos bankai ,,Swedbank” ir ,,SEB” užima Lietuvoje 80% šalies finansų rinkos ir praktiškai yra monopolistai. Be to, nutylima, kad grubiai yra pamintas labai svarbus mūsų saugumui, Nacionalnio saugumo pagrindų įstatymas, kuris griežtai draudžia kurios nors šalies dominavimą viename ekonomikos sektoriuje. Ir viskas čia tvarkoje, jie jau ruošiasi valdyti valstybę nuo šio rudens.
Tai girdint, nenorom į galvą ateina kruvinojo diktatoriaus J. Stalino frazė: „Nesvarbu, kaip kas balsuoja, svarbu, kaip skaičiuoja balsus”. Kito būdo jiems laimėti aš nematau. Arba jie tiesiog mus laiko kvailiais.
Taip, ne viską padarė ir ši valdančioji dauguma, bet ji bent jau nenuskriaudė savo piliečių. Priešingai, spręsdama įsisenėjusias socialines problemas, bandė pagerinti jų gyvenimą. O ypač objektyviai apie šią valdžią įmanoma spręsti iš to, kaip ji tvarkėsi pandemijos metu. Taip kad skeptikams siūlyčiau neskubėti šios valdžios „nurašyti”. Juk yra gera lietuviška patarlė: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk.” Manau, būtent taip daugelis ir elgsis. Pirmiausia – susimastys…
Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspetas
Vėjuota ši žiema. Ir nenormali, kaip kad nenormali būsena ne kurių mūsų visuomenės veikėjų galvose ir jų moralinėje ekologijoje.
Praėjusią savaitę aplinkosaugininkai, praskridę virš Druskininkų, upelyje pamatė primesta padangų. Vis nauji taršos židiniai randasi visoje Lietuvoje. Tai baugina, liūdina ir piktina bei sukelia beviltiškumo jausmą. Ką turėtume daryti, – niekas nežino. Net Karbauskis – Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.
Gal todėl Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pasiūlė idėją jaunuoliams iki aštuoniolikos metų leisti nemokamai žvejoti; esą turėdami užsiėmimą jie mažiau nusikals.
Idėjinė impotencija, kuriai nėra jokių vaistų.
Daugeliui normalių žmonių kyla paprastas klausimas: kodėl tik dabar visa tai iškilo? Po baisios nelaimės Alytuje, po tarptautinio lygio skandalo Grigeo Klaipėdoje, Pakruojo rajone; po skandalo Vilniuje, kur tebeteršiama Neris…
Daug po.
O kur anksčiau buvo, ir niekas nieko nežinojo; kuo dabar kvėpuoja Vilniaus meras Remigijus Šimašius, dar neseniai taip uoliai nuiminėjęs atminimo lentas mūsų šalies patriotams, keitęs jų vardu pavadintus gatvių pavadinimus?
Šiukšlės. Slaptai.lt nuotr.
Tik tiek tesugeba? Nieko nematė, nieko neužuodė.
Ir daugiau nieko, ir niekas nieko nematė.
Autoritetingi ekologijos specialistai unisonu tvirtina, jog ekologinė tarša Vilniaus centre dešimtimis, o gal ir šimtais kartų viršija smarvę, kuri uodžiama mažame ūkininko tvarte. O ir apskritai tai nelygintini dalykai. Nes ūkininko tvarte nėra taršos, o tik natūralus mėšlas; nėra asmeninių interesų painiojimo su visuomeniniais, nėra piaro, kultūrinės taršos, kaip kad „Metų žmogaus“ rinkimuose.
Daug ko nėra ūkininko tvarte. O štai Seime, savivaldybėse bei daugelyje kitų institucijų vyksta atvira, ciniška ir nevaldoma kotletų valgymo už dyka misterija.
Net premjeras S. Skvernelis sako, kad tai normalu, kad tai įprasta praktika.
Tad ko stebimės?
Net į Nacionalinį operos ir baleto teatrą yra įsileidžiami elitiniai tuščiagalviai pajacai parodyti, ir net solidžių mūsų žiniasklaidos internetinių portalų vadinami žvaigždėmis.
Šalia žvaigždės Stonkuvienės – Alytaus meras Nerijus Cesiulis… Ir tik iki klyno tepakilęs renginio vedėjų – E.Jakilaičio ir G. Savicko humoras. Įdomu, ką pasakytų Zigmundas Froidas?
Nejaučiame skirtumo: kas netikra, sumazgiota su retu mūsų visuomenėje tikrumu.
Man regis, šiuolaikinė „moderni“ Lietuva susidūrė su labai sudėtinga ir sunkiai paaiškinam realybe.
Nekantriai naujųjų laikų „mąstytojai“ laukė, kol išmirs senoji moraliai supuvusi sovietinės kartos lietuvių inteligentija, kurios iš tikrųjų nemaža dalis kolaboravo su sovietiniu režimu. Esą ateis nauja karta, ir viskas pasikeis. Mūsų lūkesčiai beveik išsipildė – jų liko tik vienas kitas. Ir štai ant šlovės pjedestalo užlipo tie kiti – nieko apskritai nenuveikę, ir net negebantys normaliai išreikšti įsivaizduojamos minties žodžio pavidalu.
Jie vien savo išoriniu antikultūrinio žmogaus pavidalu tapatinasi su kultūra; jie „kultūringai“ dalyvauja dūzgėse, net „kultūringai“ geria ir valgo už dyka; beje, lygiai taip pat, kaip prieš Lietuvos okupaciją Rusijos ambasadoje Kaune Liudas Gira ir Justas Paleckis. Suprantama, vėliau su kaupu atidirbo už ėdesį už dyka.
Bet nieko už dyka šiame gyvenime nėra. Net žiemos Lietuvoje nėra. Nes savo lūzeriška elgsena irgi prisidedame prie moralinės klimato kaitos.
Portalas Delfi skelbia įtakingiausių Lietuvoje sąrašą. Penktus metus iš eilės Delfi atliktas tyrimas parodė, kad elito sudarytame įtakingiausiųjų sąrašo viršuje antrus metus iš eilės – kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji surinko 715 balsų.
Antroje vietoje rikiuojasi žurnalistas Edmundas Jakilaitis (687 balsai), trečioje – verslininkas Robertas Dargis (659), Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis (650 balsų) bei „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis (579).
Toliau dešimtuke rikiuojasi krepšinio treneris Šarūnas Jasikevičius (591), premjeras Saulius Skvernelis (539), žurnalistas Andrius Tapinas (506), prezidentas Gitanas Nausėda (499), LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė (499).
Apklausą naujienų portalo Delfi užsakymu atliko žurnalas „Reitingai“ birželio 20 – liepos 20 dienomis. Rezultatas gautas išklausius 1013 asmenų, kurie yra savo sričių specialistai – politikai, verslininkai, ekonomistai, tarnautojai, pareigūnai, visuomenininkai, žiniasklaidos priemonių vadovai ir atstovai, sporto ar popkultūros veikėjai.
Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.
Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turiu tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.
Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Prieš keletą dienų pateikėme pirmąją dalį: https://slaptai.lt/jurijus-svecas-bezdzione-su-ginklu-rankoje/
Šiandien pateikiame dar keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų.
Pavyzdžiui, Jurijus Švecas mano, kad Vladimiras Putinas, organizavęs Sergejaus Skripalio nunuodijimo operaciją Solsberyje, sudavė mirtiną smūgį GRU reputacijai. Tas smūgis žemiau juostos lygintinas su į Vakarus pabėgusio S.Skripalio išdavystėmis (pavyzdžiui, šis perdavė britams GRU darbuotojų vidaus telefonų knygą, o tai – labai svarbu). Iki tol Rusijos žvalgybos reputacijai taip stipriai pakenkęs buvo tik GRU generolas Poliakovas, net 25 metus slapta dirbęs amerikiečiams, kol jo galų gale jo neišdavė CŽV darbuotojas Oldridžas Eimsas (1988-aisiais už išdavystę Poliakovą sušaudė Maskvoje).
J.Švecas įsitikinęs, kad bet kokios žvalgybos profesinis ir intelektualinis lygis – tai pirmiausia jos vadovų lygis. Galima surinkti tūkstantį pačių gabiausių, sumaniausių, profesionaliausių žvalgų, bet jeigu jiems vadovaujantys asmenys bus žemo lygio, tai ir tie superprofesionalai nesugebės nieko doro nuveikti. Jei GRU vadovauja „Nuorūka“ (Vladimiro Putino pravardė), tai toji žvalgyba ir bus „nuorūkos“ lygio. Kadangi aukščiausioje Rusijos valdžioje sėdi V.Putinas, nei GRU, nei FST, nei SVR negali būti protingesnės nei jų bosas. Ir kai Vakaruose galų gale suvokė, koks tikrasis Rusijos žvalgybų lygis, kai pamatė, kad elitinio GRU elitiniai darbuotojai tesugeba taip nemokšiškai atlikti paprasčiausią nunuodijimo operaciją, – rimtai išsigando. Nes juk mygtukas, kurį nuspaudus prasidėtų atominis karas, – „Nuorūkos“ rankose.
Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma
Taigi Vakarai traukiasi iš Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų mažinimo sutarties – pradeda jas vėl gaminti. Skirtingai nuo Kremliaus blefavimo, esą Rusija geba pasigaminti labai galingų raketų, Vakarų pagamintos raketos bus išties galingos. Ir V.Putinui bus pasakyta: bent milimetrą pajudėsi už nubrėžtos raudonosios linijos, tos raketos labai greitai atsidurs tavo pašonėje.
Bet ginklų varžybų nebus. Nes varžyboms reikia mažų mažiausiai dviejų žaidėjų. Rusija – ne žaidėjas. Ji tam neturi nei lėšų, nei jėgų. Taigi ginkluosis tik Amerika. Štai kokių rezultatų pasiekė „Nuorūka“, puldinėdama ir terorizuodama Vakarus.
Į žurnalistės Natalijos Dvali klausimą, ar Amerikos perspėjimų šį sykį V.Putinas išsigąs, J.Švecas atsakė teigiamai – išsigąs. 1980-aisiais metais Kremliaus vadovai tapo sukalbami labai greitai – vos tik amerikiečiai Vakarų Europoje dislokavo savo raketas „Peršingus“. Geopolitinės Kremliaus intrigos liovėsi tą pačią akimirką.
Beje, kai amerikiečiai išdėstė Vakarų Europoje raketas „Peršing“, Kremliuje pasikeitė net vadovai. Kremliui reikėjo su Vašingtonu pradėti derybas, kad šie atitrauktų savo raketas. Bet JAV vadovybė nenorėjo derėtis su tais, kurie juos privertė išvystyti raketų dislokavimo programą. Sovietams štai tada teko į Kremlių įsileisti naujų, šviežesnių veidų. Taip Kremliuje atsirado Michailas Gorbačiovas. Todėl J.Švecas mano, kad netrukus iš Rusijos užsienio reikalų ministro posto bus priverstas atsistatydinti Sergejus Lavrovas.
Žurnalistės N.Dvali klausimas: kodėl būdamas lojalus V.Putino režimui D.Trampas pasitraukė iš raketų dislokavimo ypatumus apibrėžiančios sutarties?
J.Švecas atsakė: už tai reikia dėkoti Vovai, kuris nusprendė išmėginti kišimosi į JAV rinkimus žaidimą. Rezultatas – priešingas nei tikėjosi Vova. Dabar D.Trampas įstumtas į labai konkrečius rėmus – vos tik pradėtų ginti V.Putiną, tuoj pat sulauktų Kongreso ir JAV politinio elito baudų – apkalta taptų reali.
J.Švecas teigia, kad būtent Barako Obamos valdymo metais Vašingtonas pataikavo Kremliui visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Maiklas Makfolas pasakoja, kaip V.Putinas elgėsi, kai į Maskvą oficialaus vizito atskrido B.Obama. Ogi maudėsi baseine. Pasak J.Šveco, sunkiai įsivaizduojama situacija: B.Obama jau netoli Kremliaus, o V.Putinas vis dar plaukioja baseine. B.Obama nurijo šią įžeidimų piliulę. O reikėjo elgtis priešingai. J.Švecas mano, kad B.Obamai reikėjo apsisukti į grįžti į oro uostą, sėsti į prezidentinį lėktuvą ir, pareiškus, „atsiprašome, iškilo nenumatytų reikalų namuose“, skristi atgal į Vašingtoną. Dabar gi V.Putinas pasijuto galingesniu vadovu net už JAV prezidentą.
Nūnai viskas pasikeitė. Kaip su V.Putinu neseniai bendravo JAV padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Džonas Boltonas? V.Putinas norėjo teigiamo amerikiečių atsakymo. Bet nesulaukė. Dž.Boltonas paaiškino, kodėl liko vien strėlės: „Rusiškas erelis sulesė visas taikos alyvuoges, todėl ir liko vien strėlės“. Tik taip galima su V.Putinu kalbėtis.
J.Švecas mano, kad V.Putinas amerikiečiams atnešė daug naudos – juos suvienijo svarbiu klausimu. Amerikiečiai šiandien neabejoja – su V.Putinu galima derėtis tik naudojant jėgos argumentus.
Žodžiu, V.Putinas – pats tikrasis Rusijos duobkasys. Ir su šiomis pareigomis jis susitvarko kuo puikiausiai. Bet kodėl, žurnalistės teigimu, Vakarai praregėjo taip vėlai ( Ukrainoje jau penkerius metus tęsiasi karas, Gruzijoje karas nugriaudėjo prieš 10 metų, o Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas prieš 12 metų).
J.Švecas įsitikinęs, kad Vakarai pergyvena protų krizę. JAV Konstitucija puikiai veikia tik tada, kai šalies prezidentu išrenkamas baltasis, išsilavinęs, religingas, pasiturintis, protingas, padorus žmogus. O dabar tokių Amerikoje – labai mažai. Reigano ir Tečer lygio politikų nebėra.
Bet J.Švecui labai patinka filosofo Hėgelio mintis: „Viskas, kas egzistuoja – protinga, viskas, kas protinga – tikra“. Visi dalykai, kurie nutinka, – neišvengiami.
Žurnalistė: „Naftos kainos šoktelėjo, Europos lyderiai nesiliauja važinėję į Maskvą, „Nord Stream -2“ tiesiamas Baltijos jūros dugnu…
J.Švecas: vakarų lyderiai susitinka su V.Putinu, bet dėl nieko nesusitaria. Šie susitikimai reikalingi. Susitikimai su V.Putinu būtini, kad Vakarai galėtų suvokti, ar ligonio sveikata nepablogėjo. Juk V.Putino rakose – ir atominės elektrinės, ir atominės bombos. Vakarams reikai žinoti, koks psichologinis V.Putino paveikslas. Vakarų ekonominės sankcijos duoda rezultatų, pakilusios naftos kainos nebegelbėja Rusijos, ji vis sparčiau krenta į bedugnę. Rusijai nereikia duoti pinigų ir naujausių technologijų. Visa kita atliks pats V.Putinas. Didžiausia Rusijos grėsmė – V.Putinas.
Rusijos ir JAV prezidentai Helsinkyje. EPA-ELTA nuotr.
Tada žurnalistė paklausė: „Jei Rusija pasmerkta žlugti, kaip tai nutiks?“
J.Švecas: „Egzistuoja dvi galimybės. Arba lėtai, arba greitai. Lėtas kelias – tai ekonominės sankcijos. O greitas, tai, sakykim, nuodai, įberti į gėrimą. Bet jei V.Putiną greitai pašalins, tai didelė tikimybė, kad jį pakeis tokio sukirpimo veikėjai kaip Kadyrovas, Zolotovas arba Sečinas. Jau dabar Maskvoje apgyvendinti keli tūkstančiai iki dantų ginkluotų Ramzano Kadyrovo žmonių. Juos atvežė 2011 – 2012 metais, kai Maskvoje prasidėjo neramumai. O nacionalinė gvardija, galbūt sukurta kaip atsvara Kadyrovo gvardijai. Taigi Rusijos greičiausiai laukia lėta mirtis. Rusija jau seniai tapo trečiojo pasaulio šalimi, kuri egzistuoja dėka tik to, ką Dievas davė – dėl naudingų iškasenų“.
Pasak J.Šveco, ir mitas apie Rusijos galią – labai išpūstas. Rusija sugebėjo okupuoti tik Krymą ir keletą rajonų Ukrainos rytuose. O juk jos apetitas buvo žymiai didesnis: okupuoti ne tik Donecką su Luhansku, bet ir Zaporožę, Charkovą, Odesą, Hersoną, Nikolajevą – kad turėtų sausumos kelią į Krymą. V.Putino planas žlugo užimti žymią Ukrainos dalį, ir Doneckas su Luhansku tapo lagaminu be rankenos – ir temti su savimi sunku, ir palikti gaila.
O jei analizuotume patį blogiausią variantą – V.Putinas valdžioje išsilaikys dar ilgai, ir Rusija, net spaudžiama ekonominių sankcijų, nesubyrės. Ką tada daryti Ukrainai? Toks buvo kitas žurnalistės N.Dvali klausimas.
J.Švecas atsakė: nepriklausomos Ukrainos likimas – JAV rankose. Jo manymu, Ukrainos elitas privalo galų gale suvokti: arba jie draugauja su Vakarais, arba su Rusija. Trečio varianto nėra. V.Putinas daro viską, kad Ukraina judėtų Vakarų link, o ukrainiečių oligarchai – atvirkščiai. Pirmu atveju Ukraina taps nepaskandinamu Vakarų lėktuvnešiu Rusijos pašonėje. Kas nutiktų antruoju, – ir taip visiems aišku. Kaip yra pasakęs vienas amerikiečių profesorius, šalis tokia, koks jos elitas. O elitas – tai vos 10 – 15 proc. žmonių nuo visų šalies gyventojų. Ukraina šiuo metu neturi savojo elito, kuriam rūpėtų nacionaliniai klausimai. Ukraina teturi gaujas vagių, kurių vienintelis tikslas – atėjus į valdžią kaip galima greičiau praturtėti. Tokį elitą turinti šalis neturi jokių perspektyvų.Ukrainoje esama daug protingų, tautiškai susipratusių, energingų žmonių, bet jiems neleidžiama patekti į valdžią.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Tada žurnalistė pasiteiravo: „Netrukus Ukrainoje – Prezidento ir parlamento rinkimai. Ką reikia daryti, kad į valdžią patektų protingi, kompetetingi, patriotiški žmonės?“
J.Šveco atsakymas – nežinau. Prieš penkerius metus jis tikėjosi, kad savanoriai sukurs rimtą partiją, kuri iškels rimtus kandidatus. Bet kai valdžia leidžia Medvedčukui nusipirkti du centrinius televizijos kanalus, o visuomenė tokius sprendimus pasitinka tylėdama, – tada trūksta žodžių. Juk Medvedčukas – Putino svainis. Ir jis niekad niekur nėra sakęs, kad jo politinės pažiūros kiriasi nuo Putino pažiūrų. Vadinasi, – sutampa. Taigi Medvedčukas – V.Putino Trojos arklys, kurį Ukraina savanoriškai įsileidžia. Medvedčukas – tai ukrainietiškas Kvsilingas, kuris kvietė norvegus bendradarbiauti su Adolfo Hitlerio Vokietija. Po karo jį už tai sušaudė. Kaip, sakykit, po atrojo Maidano Ukrainoje galėjo atsirasti Kvislingas? Nejaugi ukrainiečiai išprotėjo?
J.Švecas pasakojo: „Aš asmeniškai publikavau „Melničenkos juosteles“ 2002-aisiais metais, kur smulkiai pasakota apie KGB agentą „Sokolovskį“. „Sokolovskis“ – tai Medvedčukas. Jums tai priminti? JAV neįsileidžia Medvedčuko dar nuo 2000-ųjų vidurio, kai tik buvo paskelbti tie įrašai. Amerika tokių dalykų nepamiršta, Ukraina – pamiršo. V.Putinas pradeda prieš Ukrainą karą, kuris nusineša 10 tūkst. gyvybių, o Kremliaus vadovo emisaras Ukrainoje įsigyja du populiarius, įtakingus televizijos kanalus“.
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
Tai dar vienas žurnalistės klausimas: „Ką reikia daryti, kad Vašingtonas rimtai užsiimtų Ukrainos reikalais?“
J.Švecas pabrėžė: „Liaukitės vogti, tarsi karas nurašys visas vagystes į nuotolius. Jūs gi vagiate taip, kaip narkomanai – griebiate visas, kiek tik pasitaiko po ranka, dozes, ir nė nesusimąstote, kad viena iš jų taps mirtina. Jūs manote, kad Amerika nežino, kodėl sproginėja ukrainietiški ginklų sandėliai? Susidarė paradoksali situacija: Putinas jus stumte stumia į Vakarus, o jūsų oligarchai – jus stumia kuo toliau nuo Vakarų būtent Rusijos pusėn“.
Ko nūnai bijo J.Švecas? D.Trampas dabar įstumtas į kampą. Vos tik jis pajudins pirštą V.Putino pusėn, tai reikš jo savižudybę. Jam grės apkalta. Bet J.Švecas spėja, kad galbūt D.Trampas ir V.Putinas specialiai kursto įtampą iki maskimumo, kad atsirastų pretekstas ir būtinybė susitikti ir dėl visko susitarti.
Tokios klastos nereikia atmesti. Tokiu atveju V.Putinas įgytų teisę kaip tinkamas tvarkytis artimąjame užsienyje, D.Trampo kompanijos taptų keliais milijardais turtingesnės, o pasaulis tarsi ramiau atsidustų – pavyko išvengti Trečiojo pasaulinio karo.
Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
DELFI skelbia jau ketvirtą – visuomenininkų – sąrašą. Elito nuomone, įtakingiausi visuomenininkai Lietuvoje yra Vilniaus universiteto (VU) istorikas Alfredas Bumblauskas ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Liudas Mažylis. Trečią vietą užėmė kunigas Ričardas Doveika. Tuo metu į visuomenės sudarytą trejetuką vietoj L. Mažylio patenka dirigentas Donatas Katkus.
Visuomenės dešimtuke taip pat atsidūrė architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, vyskupas Gintaras Grušas, teatro ir operos režisierė Dalia Ibelphautaitė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, edukologė Austėja Landsbergienė ir dirigentas Gintaras Rinkevičius. Į elito sudarytą dešimtuką nepateko A. Kaušpėdas ir G. Rinkevičius, tačiau pateko profesorius Tomas Venclova ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.
Bene didžiausia šio sąrašo staigmena – istoriko L. Mažylio ir dirigento D. Katkaus šuoliai. Pernai L. Mažylis elito sąraše užėmė 9 vietą, šiemet – 2 vietą. Visuomenės sąraše iš 7 vietos jis pakilo į 4 vietą. D. Katkaus šuoliai dar įspūdingesni – visuomenės sąraše jis iš 21 vietos pakilo į 2 vietą, o elito – iš 20 į 10 vietą.
Elito apklausą atlikusio žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas mano, kad visų lyderių reitingams didelę įtaką padarė televizija.
„Televizija, portalai, radijo laidos ir spauda turi stulbinamą įtaką, tai išreikštai matosi per Liudą Mažylį. Jis visus metus turėjo laidą ir jis nuolat šmėžavo ir gana šauniame vaidmenyje. Jis pristatinėjo istoriją – tauriai, pakiliai, jokių skandalų šešėlio, jis tai daro užtikrintai autoritetingai, tai natūralu, kad žmogus į antrą vietą pakilo“, – DELFI sakė G. Sarafinas.
Pasak jo, panašiai yra ir su istoriku A. Bumblausku, kurį taip pat galima gana dažnai pamatyti televizijoje. Panašiai jis vertina ir R. Doveikos elito sąraše užimamą vietą.
„R. Doveika, nors tarsi nukrito iš antros į trečią vietą, jis gavo daugiau balsų negu pernai. Jis dalyvauja televizijos projektuose, pavyzdžiui, kai būna renkamos aukos. Yra toks posakis „širdžių premjeras“, tai čia yra „širdžių kunigas“, jį labai žmonės myli“, – DELFI sakė G. Sarafinas.
Tuo metu visuomenės apklausą vykdžiusios bendrovės „Spinter tyrimai“ vadovas I. Zokas sako, kad visuomenininkų sąrašas apskritai yra gana sunkus sąrašas respondentams.
„Žmonės didelės dalies jų nežino ir tiesiog ieško žinomų ar pažįstamų pavardžių, todėl galimi didesni subangavimai. Tai vienas iš galimų paaiškinimų dėl Donato Katkaus. Be to, gali būti painiojama su gana daug žiniasklaidoje matomu Mykolu Katkumi“, – mano I. Zokas.
L. Mažylio augimą jis taip pat sieja su dažnesniu matymu žiniasklaidoje. Anot I. Zoko, jis pernai dar buvo visiška naujiena – greit išgarsėjusi ir, matyt, dar ne visiems tuomet įsiminusi pavardė.
Kodėl mes tokie vieningi ir stiprūs, kai sunku ir pavojus, kai mus iš tikrųjų puola? Tomis sausio dienomis niekas neklausė, ar tu partinis, ar tremtinys, ar lietuvis, ar lenkas – buvai su visais arba tupėjai Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, ir tik tas buvo svarbu. Vos grėsmei praėjus viso to nebeliko.
Nei vieno čia rašančio ar skaitančio prieš šimtą metų nebuvo. Ir Lietuvos pasauliui nebuvo, nors ir lietuvių, ir Lietuva jiems buvo. Mums tik atrodo, kad žmonės susirinko, pasirašė lapelį ir negalėjo būti kitaip, tiesiog reikia atsiminti pavardes egzaminui. Istoriją kuria žmonės, nulemiantys įvykius, kurie juos pačius po to neatpažįstamai pakeičia.
Mus visada gelbėjo runkeliai ir išduodavo ponija. Nuolat išsigimstantis elitas – mūsų tragedijų ir tautos nelaimių pagrindinis herojus. Tai bajorija seimeliuose pragėrė didžiąją kunigaikštiją, plytėjusią nuo jūros iki jūros. Kam tų nutarimų, gelbėjančių valstybę, jei jie bent kiek pažeis mūsų privilegijas?
Bajorų balsai urmu parduodami didikams, pirko ir carai, kainos buvo ne paslaptis ir prieinamos. Ir didžiulę valstybę ištiko retai pasitaikanti istorinė gėda – niekas jos nenukariavo, ginklu neįveikė, tiesiog numirusią kaimynai susirinkę pasidalino – kartą, antrą, trečią, mūsų seimams ir karaliams palaiminant.
Kalbėti lietuviškai, žemesniosios kastos šnekta bajorui buvo baisi gėda, jis lietuviu save laikė tik pagal žemėvaldos vietą. Jokių mokyklų, jokių mišių lietuviškai, lietuviai tik juodnugariai kaimiečiai, mokantys mokesčius ir atliekantys prievoles. Bet tie valstiečiai, mužikai Žemaičių ir Lietuvos, išsaugojo kalbą, papročius ir tautiškumą.
Bajorija iki pat Pirmosios Respublikos buvo sulenkėjusi, nusistačiusi ir veikė prieš tautinę valstybę. Tai valstiečių išsimokslinę vaikai tapo naująja inteligentija, leido ir platino lietuvišką spaudą, steigė kultūros, teatro, kalbos draugijas, pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir atkūrė valstybę. Paprasti žmonės, dabar pasakytume – runkeliai – ėjo savanoriais ir guldė jaunas galvas už Lietuvą.
Atsikūrusioje valstybėje bemat išsiperėjo naujasis politinis elitas. Kokie vykdavo baliai Karininkų ramovėje, kaip didingai sukosi uniformuoti ponai ir svajingos ponios su suknelėmis, atsisiųstomis iš Paryžiaus, kokie vykdavo paradai! Ir be Vilniaus nenurimsim, ir kariuomenė moderni, gerai apginkluota, daugsyk didesnė – su dabartine nėra net ko lyginti, ir aviacija su šimtais lėktuvų.
O kai atėjo išbandymas – neatsirado kam duoti įsakymo. Neiššauta nei vieno šūvio, sotus ir bailus naujasis elitas nuščiuvo, išsilakstė ir sklandžiai įvyko ketvirtasis pasidalinimas. O prarastą garbę, savo namus ir šeimas ginti ir mirti į miškus vėl išėjo runkeliai – buvę kariai, studentai, ūkininkai, moksleiviai.
Visos revoliucijos ir atgimimai baigiasi vienodai. Sugriūna kas pasenę, prie ko prisitaikyta ir sukandus dantis gyventa. Visi tikisi geresnio, bet niekas nežino, kas ir kaip bus, o kas pradėta – niekada nesibaigia tuo, ko laukei. Įsiūčio lava pirmiausia sudegina valdovus, po to – reformatorius ir dainuojančiuosius, tada iš krūmų išropoja nugalėtojai ir pasiima viską.
Lietuva bus, bet be lietuvių, sakė komunistų vadeiva. Mes kovojom, žuvom, pasidavėm, susitaikėm ir prisitaikėm, mus laidojo tūkstančiais ir vežė šimtais tūkstančių, tačiau išlikom, subrendom, mūsų buvo vis daugiau ir daugiau. Vos pasitaikius progai ir susilpnėjus žmogėdrų ordinui išsilaisvinę grįžom.
Šiame Aukso Ordos ir pinigų kartos pasauly niekas mūsų nebežudo, nelaidoja ir netremia. Šimtais ir šimtais tūkstančių patys bėgam nuo savęs, tolyn nuo tėvų kapų iš savo Žemės, ir mūsų vis mažiau ir mažiau – joks okupantas tiek neišvežė – ir gal vėl bus Lietuva, bet be lietuvių ir tam nereikės užkariautojo baisybių – užteks pasišlykštėjimo savaisiais.
Tiesa steriliai švari, nepriekaištingai dora, gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, ji gyvena rūmuose, vadovėliuose ir muziejuose. Teisybės namai trenkia prakaitu, krauju, meilės ir neapykantos skysčiais, prieš ją nevilties taurė ant stalo. Tiesa – nugalėtojų išmislas, teisybė – pralaimėjusiųjų paguoda.
Teisybė sako, kad naujieji tokie patys ir tie patys, po dainų revoliucijos tiesiog su visa manta persėdę į kitą traukinį ir sunkiai valandai ištikus išsibėgios. Netikrumas dangstomas medijų isterija, eitynėmis, vėliavų hektarais ir suvaidintomis gerumo akcijomis. O kaip jie didžiuojasi, visur pasakoja, kad labai myli Lietuvą ir vis klausinėja – o ar mylit ją jūs? Tik nemato, kad mūsų nebėra.
Argi nematot jų tuščių akių, plastmasinių šypsenų, ar dar neprisiklausėt iš sakyklų kalbų rašytojų per naktis išvargtų tekstų? Viena Lietuva švenčia Šv. Valentiną, kita – Valstybės atkūrimą, trečioji viską, jei tik yra ko išgerti, o ketvirtoji nešvenčia nieko, tik tyliai niršta ir trokšta Tėvynei ir visiems atkeršyti.
Gyvenime vieną kartą teko pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis su profesore V. Zaborskaite – senais, brandaus socializmo laikais. Kalba pasisuko apie sunkų gyvenimą, ji vis klausinėjo apie jaunimo nuotaikas, o aš, kvailys, prisiklausęs V. Cojaus – vis apie permainas. Ir labai tvirtai leptelėjau, kad niekas niekada nebepasikeis.
Ji ilgokai patylėjo ir pasakė – greit tik triušiai veisiasi. Reikia tiesiog daryti tai, kas tau atrodo labai svarbu, o gausis tas, kas gausis. Viskas tik tada ir pradeda nepastebimai keistis, kai atrodo, kad niekas jau nebepasikeis. Nes pati neviltis, kad niekas niekada nepasikeis, yra pribrendusių, neišvengiamų permainų ženklas.
Taip pasikalbėję ir atsisveikinom, tačiau pokalbį iki šiol atsimenu. Niekada gyvenime profesorės daugiau nebesutikau. Ir po keleto metų tą nesikeičiantį pasaulį nusinešė galinga permainų banga.
Ar nejuntat šventykloje įtampos, kaip tuščia ir uždanga tuoj plyš? Aruodai išsemti, pasaulis užtikrintai žengia į chaosą, kur nebėra nei proto, nei beprotystės ribų. Naujosios bajorijos laikas baigiasi ir išbandymo valanda artėja. Gyvosios meilės šalyje Lietuva yra tie, kurie sakome Mes. Jie turės arba atsimerkti ir pasikeisti, arba bus nušluoti.
Lietuvos valstybė buvo atkurta 1990 m., kuriama iki dabar, bet lygiagrečiai vyko ir kitas, iš pradžių net sveikintinas procesas, tačiau tapęs tuo, ką šiandien visi įvardiname kaip pagrindinę šalies problemą. Nuo 1990 m. iki 2017-ųjų Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,690 mln. iki 2,849 mln.
Statistika emocijų neturi, tačiau neklysta, per 27 metus šalyje gyventojų sumažėjo 23 proc., – tai reiškia, kad 2108 m. Lietuvoje gyventojų bus – 0. Sausas skaičių grafikas iš pirmo žvilgsnio pateikia absurdišką valstybės kūrimo rezultato prognozę, tačiau jis statistikos teisingumo nepaneigia.
Premjeras Saulius Skvernelis
Iš tiesų per tuos 27 praėjusius metus gyventojų Lietuvoje mažėjo netolygiai, buvo įvairių periodų. Ekonominės krizės, įvairių vyriausybių veiksniai emigravimą iš Lietuvos tai paspartindavo, tai sulėtindavo. Tarkim, šiais metais emigracija padidėjo, todėl atsiranda greitėjimo tendencija. Kreivės susitiktų anksčiau ir tai reiškia, kad į XXII a. Lietuva įžengtų jau su neigiamu gyventojų skaičiumi. Kad šalyje gyventų mažiau nei 0 gyventojų, taip iš tiesų gali būti remiantis tik skaičių teorija, bet ne žmonių visuomenės realybėje. Žinoma, eksploatuoti laukus, vystyti aukštąsias technologijas galėtų ir ne Lietuvos gyventojai, nebūtina tapti ar būti šalies piliečiu, kad galėtum dirbti – tai tik funkcija, užtikrinanti pajamas – vieniems žmonėms išgyvenimo, o kitiems gyvenimo kokybę.
Apie ateitį ciniškai ar teisingai?
Vis dėlto, labiau tikėtina, kad Lietuvoje ir po šimto metų kažkokių gyventojų bus. Kokių ir kiek, dabar Vyriausybė ir sprendžia, gal ne tik apie save pagalvodama, nes vargu ar visi mūsų ministrai, net sportininkai ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, sulauks 100 metų. Tačiau apie savo vaikus jie, kaip ir visi normalūs žmonės, pagalvoja, o vyresnieji pagalvoja ir apie anūkus, kurie galimai to laiko, kai statiškai Lietuvoje nebetūrėtų būti vietinių gyventojų, sulauks.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Dabartinės vyriausybės ir jos vadovo Sauliaus Skvernelio elgsena ir požiūris į emigraciją neatrodo toks jau nenuoseklus. Nėra abejonių, kad statistiką premjeras išsinagrinėja ir tendencijas analizuoja, o tai reiškia, kad ir pamąsto, kaip jis šioje šalyje gyvens toliau ir kas bus tie, kurie su juo ir po jo gyvens. Cinizmas, kuriuo pastaruoju metu kaltinamas S. Skvernelis, būtų kaltinimas, jei pats žmogus cinizmą priskirtų neigiamoms gyvenimo kategorijoms, tačiau jei cinizmas žmogui yra neutrali, normali jo būsena, kaltinimas cinizmu reiškia ta patį, kaip kaltinti žmogų, kad jis žmogus.
Emigracija – normalus reiškinys
Premjero požiūris į emigraciją labai taikliai atskleidžia ir jo požiūrį į valstybę bei jos gyventojus. Koks tas požiūris, S. Skvernelis neslėpė nuo pat pradžių, kai buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų partijos koalicijos paskirtas premjeru. 2017 m. sausio mėn. Žinių radijo laidoje jis konstatavo, kad nuo metų pradžios padidintos „Sodros“ įmokos savarankiškai dirbantiems žmonėms artimiausioje ateityje gali paskatinti emigraciją ir problemos dėl to nematė.
Taip ir įvyko – emigracija padidėjo. „Esminis dalykas, jeigu mes žiūrime šį momentą, taip – rizikos yra (emigracijos didėjimui), tačiau jeigu žiūrime į perspektyvą, tie žmonės, kuriems didėja atskaitymai į socialinio draudimo fondą, kurie draudžiami įvairiomis socialinio draudimo rūšimis, kai anksčiau jie nebuvo jomis apdrausti, tai jiems suteikiamos papildomos socialinės garantijos tiek dabar gauti išmokas įvairiomis situacijomis, tiek ir ateityje gauti tokią pensiją, kad nereikėtų iš valstybės prašyti papildomos išmaldos. Reikia žiūrėti trumpalaikę ir ilgalaikę perspektyvą“, – laidoje postringavo premjeras.
Visa tai, kas yra „po kablelio“, apie didesnėmis sumomis apmokestintų dirbančiųjų gerovę ateityje, galima priskirti elementariai demagogijai, kurią šis politikas taip pat laiko savaime suprantama savo pareigų ir komunikacijos su visuomene dalimi. Tarkim, toje pačioje laidoje jis postringavo: „Vyriausybė yra pasakiusi, kad per pusę metų peržiūrės visą mokestinę aplinką. Manome, kad turėsime pasiūlymų žmonėms, kurie pradeda savo verslą <…> , Vyriausybė svarsto, kad iš esmės mokesčiai Lietuvoje neturėtų didėti“.
Tačiau tuo pat metu didinami mokesčiai už šildymą, urėdijų, šveitimo bei kitos reformos ne tik kelia, premjero žodžiais „riziką“, bet skatina emigraciją, pasiūlymų verslą pradedantys žmonės laukia iki šiol, o tai ką Vyriausybė pamatė peržiūrėjusi visą mokestinę politiką, ir atsispindi artimiausius mokesčių pakeitimus numatančiuose įstatymų projektuose: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems; pajamų sumažinimas daugumai aktyviausių dirbančiųjų (PVM mokesčio padidinimas), ir pajamų padidinimas daugiausiai uždirbantiems („Sodros“ įmokų lubų jiems įvedimas).
Pasisekė – reikalingi, nepasisekė – emigruokite
Kokią ateities viziją premjeras įsivaizduoja ir kam bus sudarytos galimybės Lietuvoje gyventi ateityje, galima sužinoti ne tik iš S. Skvernelio svaičiojimų, bet ir pasiklausius tų socialinių partnerių, su kuriais premjeras sutinka kalbėti, girdi, ką jie siūlo ir jų pasiūlymus bei pageidavimus įgyvendina. Tarkim, po kovo mėn. įvykusio S. Skvernelio susitikimo su investuotojais, kur buvo tariamasi dėl Darbo kodekso pakeitimų ir investuotojai turėjo savų pageidavimų, asociacijos „Investors‘ Forum“ (IF) valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas informavo žiniasklaidą, kad IF vyriausybei pristatė savo 13 pasiūlymų, kaip pagerinti šalies investicinį patrauklumą, įskaitant prašymą premjerui išspręsti „Sodros“ lubų įvedimo klausimą.
Pats premjeras po šio susitikimo apie investicijų pritraukimą aiškino, kad „<… > reikia užsienio ir vietos investuotojams leisti kurti konkurencingas darbo vietas, kurios leistų gauti žmonėms tokias pajamas, kad jie galėtų oriai gyventi ir pragyventi šalyje. Tam reikia, kad verslas nekonkuruotų darbo užmokesčiu, o varžytųsi darbo našumu. Tai turime skatinti ir tikrai skatinsime verslą investuoti į modernias technologijas fiskalinėmis ir mokestinėmis paskatomis“, – tuomet premjero žodžius citavo „Verslo žinios“.
Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa tai reiškia, kad „Sodros“ lubos nėra premjero pro langą žiūrint išmąstytas Lietuvos gelbėjimo planas. Yra plano autoriai, kurie ne tik kalbas parašo, bet ir nukreipia Vyriausybės vadovo žvilgsnį reikiama kryptimi. Priklausote tai grupei – išgyvensite, Lietuvos ateitis jums skirta, nepriklausote – emigruokite, vyriausybė neturi ko jums pasiūlyti. Ciniška, bet toks yra premjero pateikiamas pasirinkimas Lietuvos piliečiams.
Ateitis – elitui
Nuvilnijus pirmajai vyriausybės pristatytų numatomų mokestinių įstatymų pakeitimų komentarų bangai, premjeras žiniasklaidai išplatino tekstą, kuriame teigiama: „Vakar net keli Vyriausybės mokesčių pasiūlymus vertinantys komentatoriai teigė, kad reforma „didins turtingųjų pajamas“. Na ne, to nebus. „Turtingųjų“ – aš tai gal sakyčiau, daug uždirbančių – pajamų nedidinsime. Mes tik dalinai sumažinsime jiems tenkančią mokestinę naštą. Tai skirtingi dalykai. Dabar prie esmės. Ką siūlome? Siūlome įvesti vadinamąsias „Sodros“ lubas daug uždirbantiems. Lubas tiems, kurių algos siekia 120 vidutinių darbo užmokesčių ir daugiau. Jei paprasčiau – tiems, kurie uždirba 6000 eurų ir daugiau „į rankas“. Kodėl? Filosofija labai paprasta. Tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“.
Sunku būtų patikėti, kad tokia mokesčių naštos lengvinimo turtingiesiems argumentacija paties S. Skvernelio parašyta, o ne jam talkinančių komunikacijos specialistų, nes situacija itin subtili, tyčiojamasi iš Lietuvos gyventojų daugumos, tačiau šio teksto tikslas juk yra įtikinti daugumą gyventojų, kad jais rūpinamasi ir juoda yra balta. Paprastai S. Skvernelis nesismulkina, rėžia iš peties, kad bus taip, ir daro kaip „užrėžęs“, o šiuo atveju bandoma argumentuoti, įtikinti.
Vis dėlto tas pačias mintis premjeras išdėstė ir žodžiu, susitikimuose su žiniasklaida pristatydamas numatomus mokesčių pakeitimus, tad tenka konstatuoti, kad tokia verslininkų formuluojama jų švenčiausia nauda valstybei, premjeras įtikėjo, arba jų ir premjero požiūriai sutapo.
Valstybė – didelė įmonė
Bene taikliausiai premjero elgseną ginant verslininkų, investuotojų forumo išsakytus pageidavimus apibūdino politologas dr. Kęstutis Girnius. Anot jo, S. Skvernelis kalba ne kaip premjeras, bet kaip viršininkui siekiantis įtikti Lietuvos turčių asociacijos spaudos atstovas.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai stambųjį verslą atstovaujantys savininkai ir valdytojai bei investuotojai tvirtina, kad jie atneša didžiausią naudą visuomenei, kuria ir išlaiko darbo vietas, sumoka valstybei daugiausia mokesčių į biudžetą – tai suprantama, jie atstovauja savo socialinei grupei ir ją gina. Tačiau, kai taip pradeda tvirtinti vyriausybės vadovas, reiškia kad valdžia jau atvirai pradėjo tarnauti tiems, kurie valstybę įsivaizduoja su verslininkų sukurtomis darbo vietomis, sumokėtais mokesčiais ir jų grupės teikiama neįkainuojama nauda visuomenei.
Tai, kad verslininkų tikslas pelnas ir nieko kito, darbo vietos jiems reikalingos tol, kol jos neša pelną ir kol nerandama geresnio būdo pelnui gauti, tarkim, rankų darbą pakeičiant robotais ir pan., nutylima. Nutylima ir tai, kad verslas neužsiima socialine pagalba ir Lietuvoje kratosi visų įmanomų įsipareigojimų kitoms visuomenės grupėms, tarkim, priimant į darbą nesibodi pasidomėti, ar moteris neturi mažų vaikų, o vyresnio amžiaus piliečiams pareikšti, kad ieškomi jauni, gabiausi, išsilavinę ir perspektyvūs (t.y. ilgai galėsiantys nešti pelną) darbuotojai.
Kai savanaudiškas žmonių pelno siekimas premjero galvoje tampa „rūpinimusi žmonių ir visuomenės gerove“ – reiškia, kad demokratinę valstybės sistemą ištiko krizė. Nes valstybė tampa tik bankeliu, kuris perdalina pinigus, stengdamasis jų kuo daugiau surinkti iš visur, kur tik įmanoma, o daugiausia įmanoma iš tų, kurių yra šalyje daugiausia – tai vartotojai, jiems ir tenka pagrindinė mokesčių našta. Dalį surinktų lėšų „bankelis“ nenoriai turi atiduoti (ar pamaitinti per įvarius „maisto bankus“, nes taip pigiau) tiems, kurie ateis prašyti išmaldos – pensininkams, bedarbiams, neįgaliesiems ir kt. skurdžiams. O tų, kurie išmaldos neprašys (emigrantų), jų „bankelio“ suvestinėse ir nesimatys. Su entuziazmu „bankelis“ investuoja, leidžia pinigus ten, kur jie duos didžiausią grąžą, t.y. uždirbs tą patį pelną. Neįtikėtina, bet tai yra ne tik normalus lietuviškos verslo įmonės, bet ir demokratinės šalies vyriausybės veiklos modelis.
Emigravimo skatinimo planas veiksmingas
Negalima teigti, kad dėl situacijos, kuri ištiko Lietuvą, kalta būtent ši Valstiečių ir žaliųjų partijos valdžia ir jų paskirtas premjeras. Šimtais tūkstančių Lietuvos piliečių šalį paliko per 27 metus, į valdžią atėjus dabartiniams politikams, procesas tik paspartėjo ir nebūtų dramatizuotinas, jei ne vienas esminis dabartinės valdžios bruožas. Jeigu iki tol socialinė, demografinė, ekonominė aklavietė, į kurią šalis palengva ritosi, buvo patyrusių politikos vilkų dangstoma aptakia retorika, įvairiais beprasmiškais „Grįžkime į Lietuvą“ projektais ir politinių jėgų susitarimais: „Ką reikėtų keisti, kad išeiviai prisimintų savo šalį ir sugrįžtų“ – tai dabar matome „nuogą karalių“.
Mokytojai protestuoja. Vyt. Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabartinei valdžiai emigracija nebėra problema, o ko gero, priešingai. Jei žmonės išvažiuos, ypač iš kaimų, bus galima pigiau supirkti dirvonuojančias žemės. Dideliems žemės plotams apdirbti reikės palyginti nedaug dirbančiųjų, be to, valdyti, kad ir sudėtingą žemės ūkio techniką, gali bet kas, ne tik Lietuvos gyventojai. Premjeras tokias vizijas ir įgyvendina, tarkim, atsižvelgiant į darbdavių interesus palengvindamas jiems darbuotojų atsivežimo iš trečiųjų šalių ir jų įdarbinimo sąlygas.
Kodėl ir kam emigracija naudinga?
Savaime suprantama, kad nereikės daug darbuotojų ir investuotojams, dirbantiems keliuose verslo centruose šalyje, informacinių technologijų (IT) plėtros centru Lietuva netapo, be to, IT ir nėra darbo vietoms imli sritis, nereikės daug Lietuvos piliečių ir ten. Todėl tie, kurių nereikės, yra „pertekliniai“ ir geriausia būtų jais atsikratyti. Su kokiomis problemomis Lietuva susidurtų, jeigu šie išvykę iš Lietuvos 850 tūst. gyventojų būtų Lietuvoje? Juk tie emigravusieji nėra 850 tūkst. darbdavių. Jų išvykimas taip pat gali reikšti ir tai, kad 23 proc. Lietuvoje mažesnė bedarbystė, nei ji galėtų būti, jei šie žmonės būtų šalyje pasilikę. Lietuvos biudžetas vis dar susidoroja su socialinių išmokų dydžiais, kuriuos reikia atiduoti išmaldų iš valstybės gavėjams.
Protesto akcija prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Būtent tai ir pagrindžia vyriausybės vadovo vadinamąjį ciniškumą. Jis tikras ir natūralus, nes vizija – dvi Lietuvos. Kuo daugiau išvažiuos pirmosios, skaitlingiausios grupės, kaimų, inteligentijos, miestų ofisiukų darbuotojų, tuo geriau gyvensis antrosios Lietuvos, darbdavių, investuotojų, aukštųjų technologiją kūrėjų grupei, anot premjero tiems, kurie „patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“. Tokia Lietuva ir kuriama, toks ir yra šios vyriausybės tikslas. O kiti piliečiai, neapdovanoti gabumais, neįgiję aukštos kvalifikacijos ir paklausios specialybės, ne vadovai, o tarnautojai“, paprasčiausiai valstybėje ir nereikalingi, tad ir labai gerai, kad jie emigravo, emigruoja ir emigruos, ir ši vyriausybė dėl to jokios rizikos valstybės ateičiai nemato.
Reikalingi ir nereikalingi socialiniai partneriai
Iš esmės, identiška S. Skvernelio nuostata atsispindi ir jo bendravime su socialiniais partneriais. Pas premjerą durys atviros investuotojų forumo nariams, bet uždaros miškininkams, švietimo darbuotojams, darbininkų profsąjungoms. Jiems durys atviros prie kasų bilietams į vieną pusę iš Lietuvos.
Kad ši vyriausybė ypatingai skirtųsi nuo visų kitų, kurių Lietuvoje jau buvo 17, negalima teigti, tačiau S. Skvernelio vyriausybė „atidengė kortas“, ne tik parodė, kur ėjome ir kur atėjome, bet ir tai, kad kito kelio ir nebuvo nuo pat pradžių, ši vyriausybė jo neturi ir net nebandys ieškoti.
Jei šalies piliečiai būtų avinų banda, šioje vietoje būtų galima padėti tašką – 2108 m. atkurtoji Lietuvos valstybė savo egzistenciją baigs. Mes to keisto laiko nesulauksime, yra šiokių tokių vilčių, kad šios vyriausybės skatinamas emigracijos procesas bus pristabdytas, premjero elgsenos būdas, dėstomi išminties perlai ir realūs veiksmai daugumai piliečių nepatiko, S. Skernelio reitingai su trenksmu ritasi žemyn ir neigiami skaičiai jau pradeda dominuoti. Šiuo atveju skaičių teorija tikrai teisinga. Tačiau klausimas, kaip ištiks ir koks bus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sukurtos situacijos ir jų ciniškojo premjero epilogas – nevienareikšmis.
Šiapus ir anapus sienos: kokie scenarijai galimi?
Profsąjungos, reorganizuojamų švietimo įstaigų darbuotojai gąsdina, kad rudenį prasidės streikai. Jei šildymo sezonas prasidės anksčiau, gali prisiminti, kad nėra avinų banda ir pagrindinė Lietuvos gyventojų grupė, įvairiose srityse, įmonėse ir įstaigose dirbantys miestų gyventojai, ypač Valstiečių ir žaliųjų valdžios bei jų premjero nemėgstami vilniečiai, vartojai ir pagrindiniai mokesčių valstybėje mokėtojai.
Šalia to, valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai, rugsėjo pabaigoje spręs – pabėgti ar pasilikti skęstančioje galeroje. Visa tai būtų normali, galbūt net iš tiesų atsinaujinimą paskatinanti visuomenėje, valstybėje, valdžios įstaigose įvykių eiga, jeigu ne vienas „bet“. Už sienos prasidės Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kuriose bus repetuojami imperinės valstybės armijos veiksmai ne tik šalyse, kur pratybos vyks, bet ir veiksmai į vakarus nuo Baltarusijos. O tai reiškia, kad tikėtini tokie ateities scenarijai. Vienas jų – vyriausybė remdamasi tikra ar tariama grėsme Lietuvai bandys visuomenės nepasitenkinimą nukreipti kitomis kryptimis, visus nenorėjusius emigruoti apkaltins šnipinėjimu nedraugiškos Lietuvai šalies naudai.
Rusiška agresija
O antras scenarijus – „Zapad“ grėsmė yra arba taps ne tariama, o išties reali, jei visuomenės nepasitenkinimas bus reiškiamas ypač audringai. Taip pat klausimas, ar yra tik atsitiktinumas, kad įvykiai šiapus sienos ir reikšmingi įvykiai anapus sienos, jau panašu, kad sutaps, nors niekas šiuo metu negalėtų prognozuoti nepasitenkinimo vyriausybės sprendimais Lietuvoje intensyvumo bei būdų, kaip tai bus išreikšta, kaip ir „Zapad“ pratybų tikrųjų tikslų Baltarusijoje.
Nereikia pamiršti, kad Rusija ne tik planuoja ir įgyvendina savo imperines strategijas, bet ypač mėgsta pasinaudoti palankiomis situacijomis bei tokias situacijas kurti. Kokia rolė šioje Lietuvai nepalankioje strategijoje tenka S. Skverneliui? Daugelis jo sprendimų beprasmiški, tai pripažįsta įvairių sričių ekspertai, ekonomistai, švietimo ir mokslo specialistai, politologai, socialiniai valdžios partneriai, kuriems durys į vyriausybės kabinetus, atėjus S. Skverneliui, užsidarė.
Be to ir pats, tegu ir beprasmiškų sprendimų pristatymo visuomenei būdas, būdingas šiam buvusiam policininkui, provokuoja. Cinizmas yra prognozuojama žmogaus savybė, ji neįgyjama per vieną dieną. Tad kyla dar vienas kontraversiškas klausimas, ar tokių krizinių situacijų visuomenėje kūrimas yra tik paties žmogaus charakterio, žinių ir akiračio ribų sąlygotas, ar toks žmogus tėra įrankis, kitų gudresnių, suinteresuotų valstybių, socialinių grupių ar turtingų žmonių rankose.
Kas laukia mokesčių mokėtojų 2018-aisiais – pagrindinė aktualija, kurią narstė šią savaitę „pozicionieriai“ ir jų lyderiai Seime.
Mokesčių pertvarkos prologas, taip kartais apibūdinami numatomi mokesčių pakeitimai, leidžia kelti klausimus, ką rasime visoje „Reformų Biblijos pagal policininką Saulių“ knygoje ir skatina pasvarstyti, kokie politiniai tikslai ir motyvai lemia būtent tokį prologo turinį bei jo pristatymą prie Juozapinės kalno susirinkusiems piliečiams.
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Atsakymai, kas laukia – prieštaringi, o tam tikra prasme, net iracionalūs, nes niekas dorai ir nežino, kas laukia. Jei kalbant apie 2018 metus – tai pagrindiniai atsakymai yra 3 ir jie pakankamai tikslūs: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems žmonėms (neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) padidinimas iki minimalios algos dydžio); daugumai gaunančiųjų vidutines pajamas (Lietuvos masteliais) – mokesčių padidinimas (15 proc. PVM tarifas šildymui); gerovės padidinimas daugiausiai uždirbantiems žmonėms (120 vidutinių darbo užmokesčių per metus „Sodros“ įmokų lubų nustatymas).
Šie mokestiniai pokyčiai reikšmingi, bet neesminiai ir bemaž nieko neatskleidžia, kokia mokestinė politika bus vykdoma toliau. Geriausiu atveju jie tik parodo, kad valdančioji koalicija neturi realių planų, kokiu būdu sieks, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau, verslo aplinka pagerėtų, dirbantieji gautų orų, tegu tik ir Lietuvos kontekste, atlygį, kad vystytųsi tokia laisva rinka ir konkurencija joje, kuri skatintų ir kainų mažėjimą, o ne tik didėjimą.
Gražu, bet tik piliečių mažumai
Mokesčių pertvarkos prologe užtinkamos žinios reiškia, kad prezidentės įvardinto „reformų ledlaužio“ kryptis mokestinės politikos srityje išlieka nežinoma. Todėl gan sudėtinga atsakyti ar teisingi, ar klaidingi dabartiniai sprendimai, nes anot Seimo narės, ekonomistės Ingridos Šimonytės, jie nesuprantami, dažnai iš viso neaišku, kam reikalingi.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
„Jeigu pirminį variantą (mokesčių pakeitimų paketo) palygintume su Kalėdų eglute, ant kurios taip gal eklektiškai buvo prikabinta visokių žaisliukų, kurie tarpusavyje nelabai derėjo, tai dabar dalis tų žaisliukų nuimta, dalis pakeisti kitos spalvos, bet tokiais pačiais, tad eklektikos pojūtis liko tas pats – mokesčių reformos kaip nebuvo, taip ir nėra“, – Seimo audito komiteto vadovės žodžius cituoja „Lietuvos žinios“.
Pats vyriausybė vadovas Saulius Skvernelis gan pompastiškai pristatė, kad šiais metais Seimo rudens sesijoje numatomų priimti mokestinių sprendimų tikslas – pagerinti padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, mažiausiai uždirbantiems. Tiesos tokiame pasakyme yra, tačiau tik perkaičius pirmąjį iš reikšmingesnių numatomos mokesčių reformos punktų. Jeigu skaityti antrąjį, o ypač trečiąjį, toks S. Skvernelio postringavimas atrodo cinišku – premjeras gerina padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, kurdamas didesnės gerovės sąlygas pačiam turtingiausiam visuomenės sluoksniui, įvesdamas „Sodros“ mokesčių lubas.
Kokiu būdu tai taps gerove skurdžiausiems, taip pat tiems, kurių pajamos mažės dėl padidinto PVM už šildymą, sunku suvokti, net ir kelis kartus perskaičius S. Skvernelio išplatintą tekstą žiniasklaidai, kur jis iš tiesų bando įrodyti, kad gerovės kūrimas socialinės sanklodos viršūnėje esančiai grupei yra geriausias būdas kurti visuotinę socialinę gerovę valstybėje. Įdomu. Prie premjero teksto akivaizdžiai padirbėjo talentingi komunikacijos specialistai, bet galai nesueina.
Prioritetas – elitas
Kokie premjero prioritetai? Mokesčių pakeitimų akcentus tik formaliai sukeitus vietomis ir pirmuoju punktu įrašius trečiąjį (vietoj NPD padidinimo – Sodros lubas), matytume tokią Lietuvos ateities viziją – gerovė šalies elitui. Jeigu iš numatomų veiksmų daryti logiškas išvadas – gaunamas keistas rezultatas – premjeras stengiasi palaikyti socialinę atskirtį. Nejau jis iš tiesų to siekia? Tačiau būtent tokia išvada darytina, nes padidinus pajamas mažiausiai uždirbantiems, lygiagrečiai pajamos didinamos ir daugiausiai uždirbantiems, kad ta socialinė atskirtis neduok Dieve nesumažėtų.
Premjero postringavimai apie tai, kad pajamos esą didinamos remiantis vidiniais valstybės rezervais, pajamų perskirstymu ir pan., o ne atimant iš vienų ir atiduodant kitiems, niekų vertos. Jei tokių pajamų atsiranda mažinant darbo vietas, kaip urėdijų reformos atveju, nereikėtų pamiršti, kad čia taip pat galioja „davimo – atėmimo“ principas. Vieniems duodama daugiau, bet iš kitų atimama viskas, jeigu darbas buvo vienintelės jų pajamos. Jokios komunikacijos priemonių vingrybės, interpretacijos ir grožybės šios nuogos tiesos nei aprengs, nei paslėps jos gėdą.
Bloga išvada – geriausia išvada
Numatomų mokestinių pertvarkų apibūdinimas – tai, kad jie atskleidžia tik reformatorių kompetencijos ir patirties stoką, nežinojimą, fatališkus atsitiktinumus ir pan. – yra geriausia, kokia šioje situacijoje ir tegali būti išvada ir ko Lietuva gali tikėtis. Nes yra vilties, kad reformų architektai įgis laikui bėgant kompetencijos, patirties, kitą kartą atsitiktinumų veiksnys bus valstybės piliečiams palankesnis. Tik bėda, kad tokią viltingą išlygą belieka užbaigti žodžiais – „tikėkite broliai ir seserys“.
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau visi puikiai suprantame, kad premjeras ne Dievas, o tik buvęs policijos komisaras, kurio „Biblija“ ir pasaulėžiūra aprašyta policijos statute. Netgi politinių pažiūrų jis neturi keliaudamas nuo partijos prie partijos, ten, kur karjera geriau klostytųsi, o ne pas tuos, su kuriais vertybiniai pasirinkimai suveda.
Jeigu išvadas darysime remdamiesi logika ir faktais, o ne fatališkų aplinkybių veiksniais – tai realybė 2018 m., o ir vėliau laukia žiauri – premjeras siekia išlaikyti stabilią socialinę atskirtį, mažinti darbo vietas, skatinti emigraciją.
Išganymas kainų kilimui – naujas prekybos tinklas
Kainos – dar vienas visuomenės skausmingai patiriamų „laisvos rinkos“ pasekmių veiksnys – didės. Kadangi premjeras nežino, kaip jas sumažinti (galbūt to ir nesiekia, nes nelaiko aktualia problema), tačiau ir neketina specialiai kainų didinti, tad atsikrato atsakomybės paaiškindamas, kad kainas reguliuoja laisva konkurencija, o valdžia šiuo atveju bejėgė.
Iš tiesų laisva rinka kartais kainas reguliuoja – tai matome telekomunikacijos paslaugų kainų atveju, tačiau kokios dar didesnės konkurencijos tikimasi prekybos sektoriuje – atviras klausimas. Ar dar reikalinga, kad į Lietuvą ateitų 6 ar 7 -as prekybos tinklas, nes 4 – 5-i konkuruoja nepakankamai? O gal vis dėlto pakankamai? Besidžiaugdami, kad atėjo „LIDL‘as“, nutylime, kad išėjo „Prisma“, jungiasi „Rimi“ ir „Iki“ tinklai ir, kad tokie veiksmai mažėjimo, o ne didėjimo linkme produktų kainų lentynose nepaveikia. Tad ir 10-o naujo prekybos tinklo atėjimas gali tiek ir tereikšti, kad 4 prekybos tinklai išėjo ir tiek pat atėjo, t.y. pasikeitė prekybos tinklų prekės ženklų savininkai, o ne atsirado daugiau „laisvos rinkos“ ir padidėjo konkurencija.
Konkurencijos tarnyba konkurentų neturi
Ar tikrai valdžia bejėgė, nežino ką daryti, o gal tyliai pritaria tokioms tendencijoms? Atsakymai ir sprendimai nėra paprasti. Tai, kad premjeras pareikšdamas, jog Lietuvoje kainos niekada nebus tokios, kaip Lenkijoje, tik paruošia dirvą „gerajai žiniai“ – informacijai apie mokesčių pertvarkos pirmąjį punktą, NPD prilyginimą minimaliai algai – ir tuo pačiu atsikrato atsakomybės, nieko pozityvaus apie valstybės strateginio valdymo kokybės pagerėjimą nepasako. Ko gero pokyčių vyriausybėje ir nereikėtų laukti, nes norint valstybę valdyti geriau, reikia bent jau stengtis, tuomet ir piliečiai bent jau pripažintų, kad neišeina, sudėtinga, „krizė“, o atsakomybės kratymasis jokios vertės nekuria ir pasitikėjimo vyriausybe neprideda.
Kalvarijų turgavietė. Slaptai.lt nuotr.
Nejau premjeras pamiršo, kad vyriausybė be mokesčių turi ir instituciją, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri turėtų kainų administravimo sąžiningumo priežiūra užsiimti. Gerai ar blogai dirba Konkurencijos taryba, pakankami ar ne jos įgaliojimai, galimybės, uždaviniai ir teisinės priemonės vykdyti ne kosmetinius pasižvalgymus rinkoje, kai yra gaunamas piliečių skundas ir vienpusiški kainų pokyčiai pradeda akis badyti – tarsi niekam iš valdančiųjų būtų neįdomu.
Seime – nauji žmonės, gal ne visi ir žino, kad tokia Konkurencijos taryba iš viso egzistuoja, tačiau vyriausybė turėtų žinoti, juk ir biudžeto asignavimų institucijai skyrė. Jei ką nors keisti ir yra sudėtinga, vis dėlto diskusija apie tai būtų nuoseklus rinkiminių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pažadų vykdymo pradžios ženklas, tačiau ženklai, kuriuos rinkimų laimėtojai rodo, reiškia ką kita – pastangų ką nors daryti šia kryptimi nebus.
Kainų burbulo problemą mato bankininkai, bet ne vyriausybė
Kainų didėjimo pagrįstumo klausimai žymiai aktualesni žymiai didesniam skaičiui piliečių, nei gamtos turtų (miškų) eksploatavimo padidinimas. Kad prekių ir paslaugų kainų karuselės pagreičio didėjimas yra rimta problema ir kad tampame brangia valstybe su mažais atlyginimais, kalba jau ne tik visuomeninės opozicijos atstovai, į kurią dėmesio stengiamasi nekreipti, bet solidžių bankų solidus analitikai – Gitanas Nausėda, Nerijus Mačiulis ir kt.
Lietuvos bankas
Receptų bankininkai nepasiūlo, komercinės finansų įstaigos analizuoja savo turimus duomenis, mato situaciją bei tendencijas ir ją pristato visuomenei. Visuomenės nariai elgiasi įvairiai – dalis priima apatiškai ir susitaiko, tačiau kita dalis priima sprendimus ir emigruoja. Tai natūralios žmonių reakcijos, gyvenimo padiktuojamų prioritetų pasirinkimas, tačiau vyriausybė padaro tik vieną gestą – pareiškia, kad ji už tai neatsakinga, nes ir prioritetų ji neturi.
Premjero postringavimai apie laisvą rinką ir mąsto ekonomiką, kuri esą ir lemia mažesnes kainas Lenkijoje, išties atskleidžia ne tik visišką vyriausybės bejėgiškumą, tačiau leidžia pažvelgti ir į ateitį.
Kainos kils, emigracija didės, tad vartotojų skaičius mažės ir mąsto ekonomijos poveikis rinkai vis labiau bus neigiamas, dėl to kainos kils – užburtas ratas suksis. Vyriausybei dėlto galvos neskauda – tai neprioritetinė jos užduotis, galbūt iš viso ne užduotis.
Ar vyriausybė – infantili?
Kad pelnas išlieka svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu verslo tikslu – natūralu. Grėsmės, kad į jį bus pasikėsinta, pelno gavėjai nejaučia. Vyriausybė tokią jų teisę ir valią pripažįsta ir premjero lūpoms informuoja, kad nesikiš.
Tai, kad šį verslo sektorių perspėja bankininkai – rimtesnis argumentas, tačiau kai valstybėje bendros mokestinės politikos nėra, o vyriausybė iš esmės atstovauja stambaus verslo interesams, prognozės nedžiuginančios. Pavieniui niekas su kainų kilimu nekovos, pelnų maržų tikrai nesimažins, o priešingai, bandys išspausti viską, kas įmanoma, tam atvejui, jei kainų burbulas pūsis ir, kaip nutinka su visais burbulais, sprogs, tad siekiama, kad tam laikui kuo daugiau turto būtų sukaupta.
Kitaip tariant, kainų kilimo spiralė suksis ir kils į viršų ne tik dėl „konkurencijos“, bet ir dėl „ kainų burbulo“ sprogimo ateityje grėsmės. Vyriausybė šiame sektoriuje, anot premjero, neturi jokių galių ir jokių svertų.
Lyderių kopijos
Apie socialines bėdas valstybėje mokesčių pertvarkų kontekste praėjusią savaitę postringavo ne tik premjeras. Neatsiliko ir kiti Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio lyderiai. Atsiskleidė jie tą patį. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kaip nežinojo, taip ir nežino, ką su gauta valdžia daryti ir atlieka tik vyriausybės vadovą aptarnaujančio personalo vaidmenį.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Iš vyriausybės vadovo lūpų skleidžiamas žinias, kuriose išlieka tik vienas nekintantis matmuo – prieštaringumas, „Copy paste“ principu, tik neapdorotas komunikacijos specialistų, tiražavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ paaiškindamas, kad kainų kilimas neturi įtakos emigracijai, kainų ir atlygimų santykis pas mus normalus lyginant su kitomis valstybėmis, PVM šilumai padidinimas (vasarą!) padidino infliaciją, o PVM nors nesureguliuotų kainų, tačiau sumažinti jį iki 2008 m. buvusių 18 proc., jei valstybės finansai tai leistų, esą, būtų galima.
Išklausius tokių prieštaravimų rinkinį, sugebėtą pažerti per kelias radijo laidos minutes, apima nejaukus jausmas. Peršasi išvada, kad Seimo pirmininkas su mokesčių politika susiduria pirmą kartą. Jei jis būtų tik Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto profesorius, tokie žmogaus pasamprotavimai apie mokesčius būtų visai įdomūs, bet kai taip svarsto trečias valstybėje asmuo, belieka tikėtis, kad Seimas, geriausiu atveju, mokesčiais neužsiims, nes jei užsiims – bus didesnių bėdų.
Ką veikia patyrę Seimo socialdemokratai?
Ko gero valdančiosios frakcijos politikai jau suvokia, kad išties kartais geriau ir neliesti tų dalykų, kurių nesupranta, tad savo ruožtu taip pat nusiima atsakomybę perleisdami ją premjerui. Viskas lyg ir gerai, nes vyriausybės vadovas tuo ir turėtų užsiimti, valstybės aparatas ruošti projektus, teikti juos svarstyti Seimo nariams, pastarieji keltų rankas ar spaustų mygtukas, komitetuose treniruotųsi, kad netyčia mygtukų nesumaišytų ir tą ranką, kurios reikalauja premjeras, pakeltų.
Tačiau S. Skvernelis vargu ar laikytinas Valstiečius ir žaliuosius atstovaujančiu lyderiu. Partijos sąraše jis buvo kviestinis asmuo, tad kaip atėjo į partiją, taip pasikeitus aplinkybėms išeis arba tie patys valstiečiai susivoks, kad ne viskas, kas gerai premjerui, gerai ir jiems. Politiką formuojančios komandos Seime iš valstiečių tarpo nesimato, nebent politika užsiimtų mažesnieji koalicijos partneriai – socialdemokratai.
Premjerą partinės priklausomybės nesaisto ir jis kuo toliau, tuo labiau perima iniciatyvą atstovauti visus valdančiuosius, įsijaučia į visos koalicijos vado vaidmenį. Mokesčių reforma taip pat pristatyta kaip vyriausybės darbo rezultatas. Tačiau ar tik jos? Prieš pristatant numatomus mokesčių pakeitimus dar vyko koalicijos partnerių derybos – tai reikštų, kad pristatomi pakeitimai yra ne tik Vyriausybei, Valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui, tačiau ir socialdemokratams priimtini.
Socialdemokratai laimi, bet jų nesimato
Derybų metu įtampos nekilo. Priešingai. Pasirodo, kad Ramūnas Karbauskis buvo teisus aiškindamas, jog koalicijoje Seime valstiečiai su socialdemokratais puikiai sutaria ir darniai kartu darbuojasi. Darna priimant sprendimus dėl mokesčių – būtent tokį valstiečių ir žaliųjų partijos vadovo įvertinimo teisingumą ir pademonstravo.
Kokios buvo išankstinės derybinės pozicijos, plačiau viešinta nebuvo, tad tenka remtis rezultatu. O jis reiškia tą patį, tik atsakomybė bendra – socialdemokratai taip pat yra gerovės socialiniam elitui valstybėje šalininkai, t. y. ir jų politinius prioritetus galima skaityti ne nuo pirmo punkto prie trečio, bet atvirkščiai. Tokia interpretacija ne iš piršto laužta. Socialdemokratų atstovas Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasidžiaugė, kad buvo atsisakyta minties naikinti lengvatinį PVM apgyvendinimo paslaugoms ir pasiektas kompromisas, – rašoma „Lietuvos ryte“.
Kad PVM lengvata apgyvendinimo paslaugoms socialdemokratams svarbi dar nuo Kristinos Brazauskienės valdyto „Draugystės“ viešbučio laikų – jokia paslaptis. Tačiau, kaip tokios mokesčių sistemos išlygos „laimėjimas“ atspindi socialdemokratų deklaruojamas vertybes – sudėtinga būtų paaiškinti. Ko gero, tai reiškia, kad Seimo socialdemokratai palengva integruojasi į beveidį Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį, kurio išraišką viešumoje matome nepartinio jų vadovo S. Skvernelio asmenyje.
Nepavykusios ir pavykusios intrigos
Socialdemokratams išsaugoti veidą leido tik tai, kad šiose koalicijos derybose nedalyvavo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Kad toks jo sprendimas buvo išmintingas, atspindi ir jo partijos kolegų socialdemokratų frakcijos Seime, ir koalicijos partnerių Valstiečių ir žaliųjų su savo premjeru reakcija. Ir savi, ir svetimi buvo nepatenkinti ir dėl Socialdemokratų partijos pirmininko elgsenos sutartinai niurnėjo. Intriga nepavyko, socialdemokratams ateityje priekaištauti, kad jie „keičia nuomonę“, bus sudėtingiau, nes susitarė iš esmės ne dvi politinės jėgos – Socialdemokratų partija su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet vienos politinės jėgos frakcija su vyriausybe.
Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.
„Sklandžiai ir darbiai“ susitarė todėl, kad abi pusės buvo suinteresuotos. Socialdemokratų frakcijos Seime nariai suinteresuoti postais vyriausybėje ir Seime, viešbučiais, valstybės visuomenės elito gyvenimo sąlygomis, o Vyriausybė suinteresuota išlikti.
Mažumos vyriausybė S. Skverneliui mažiau patraukli idėja, nes policijos statute įtvirtintas hierarchinis valdymo modelis jam nebetiktų. Premjeras, lakstantis prašyti paramos tai pas vienus, tai pas kitus, tvirto valstybės valdytojo įvaizdį greitai sugriautų.
Nors valstiečiai ir žalieji pagąsdino mažesniuosius koalicijos partnerius pademonstruodami, kad jei pastarieji turės savo nuomonę ir kažkokių pageidavimų, koalicijos sutartį nutrauks patys valstiečiai ir susitars su Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, tačiau toks scenarijus mažai tikėtinas. Net S. Skvernelis turėtų suprasti, kad stojęs vadovauti Lietuvos valstybei valdomai valstiečių, žaliųjų ir lenkų poliniam dariniui, svajones apie tai, kad galės mesti Vyriausybės vadovo malones ir pretenduoti į dar didesnes malones Daukanto aikštės rūmuose per 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus, tektų pamiršti. Toks Lietuvos valstybę valdantys politinis darinys net abejingiausiems rinkėjams labiau asocijuotųsi su nakties sapno košmaru nei su svajonių – profesionalų vyriausybe.
Visi keliai veda į Katinų kaimą
Nors ne visos iš pirmo žvilgsnio fantasmagoriškos alegorijos yra nerealios. Esame rašę apie Valstiečių ir žaliųjų viziją – plynus laukus, į buvusias kolūkių fermas išbarstytas po visą Lietuvą (tik ne Vilniuje) iškeldintas vyriausybės įstaigas ir ministerijų departamentus. Atrodė – nerealu. Tačiau Aplinkos ministras Kęstutis Navickas prakalbo, kad ta vienintelė po urėdijų reformos likusi institucija (įmonė ar urėdija), galėtų būti įkurdinta Katinų kaimo mokykloje Panevėžio rajone.
Stebint valdančiųjų iniciatyvas, vadinamąsias reformas, išties retkarčiais norisi rekomenduoti – gal tame Katinų kaime yra koks išlikęs kolūkio garažiukas, tinkamas vyriausybės aparatui įsikurti. Gal apylinkėse kur nors stūkso gyvulininkystės komplekso rūmai yra tinkami parlamentiniam darbui ir vyriausybę aptarnaujančio personalo kabinetams?
Paprastai tuose kompleksuose gardelių būdavo daugiau nei 141, tad išsitektų. Fantasmagorija, tačiau apie ką daugiau belieka galvoti stebint valdančiųjų politinius viražus ir sunkaus, jau bemaž metus besitęsiančio, darbo rezultatus, kuriuos pailiustravo, kad ir minėtas mokesčių reformos kūrinio prologas.
Juodasis humoras irgi juokingas. Gal išties dūsauti, kad valstybėje blogai ir tik blogiau, skursta žmonės ir išsibėgioja po platų pasaulį, socialinė atskirtis didėja, kainos kyla – neverta. Užtat Katinų kaimo garažo teritorijoje sparčiai vyksta pastatų renovavimo darbai, į vyriausybės aparato vadovo kabinetą jau atneštos naujos staklės, programuotojai derina įrangą, nes staklės modernios, dalį funkcijų vykdys robotai. Ūkio sektoriaus vadas kalvėje apžiūri žaizdrą, nes rankos jau puslėtos ir prakaitas veidą išmušė.
Gražu, vasara, dar vis tęsiasi 40 dienų trukmės Seimo narių atostogos, bet rudenį kaime gali užvirti chaosas, nes į Katinų kaimelio pieninę bus perkraustomas Pasienio tarnybos departamentas su kinologais ir tarnybiniais šunimis. Vietiniai gyventojai kraipo galvomis ir platina gandus, kad nekilnojamojo turto kainos kaimelyje jau pakilo 2000 kartų.
„Kalėjime emocinis stabilumas – gyvybės ir sveikatos laidas. Mano truputį emocionalesniam draugui ir partneriui Platonui Lebedevui žymiai sunkiau“, – pareiškė buvęs JUKOS vadovas Michailas Chodorkovskis interviu laikraščiui Tageszeitung. Beje, jis sako nemanąs, kad jo „oponentas turi sėdėti kalėjime. Tai būtų bent jau nesportiška“.
„Aš neieškau sau politinės karjeros, apie tai ne kartą sakiau. Tačiau tai, žinoma, rizikos nesumažina. Kartą man pasisekė: naktį, kai miegojau, žmogus smeigė man į akį peilį, bet nepataikė ir tik sužeidė veidą“, – tęsė M.Chodorkovskis.
Į klausimą, kodėl jis neemigravo, M.Chodorkovskis atsakė: „Aš įsivaizdavau, kad mane gali daug metų laikyti kalėjime areštuotą, bet iš tikrųjų buvo sunku patikėti, kad gali būti viešas procesas pagal aiškiai absurdiškus kaltinimus“.
Be to, jis sakė, kad nenumatė „masinio įkaitų grobimo“, tai yra jo aplinkos žmonių suėmimų. „Būtent įkaitai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš negalėjau išvažiuoti, mane mokė saviškių nepalikti“, – pridūrė jis.
Nors naujas KLR pirmininkas Si Czinpinas paskelbė tiktą karą korupcijai, Kinijos vadovybė, pripratusi prie prabangos, ieško naujų būdų savo poreikiams patenkinti, praneša Vokietijos žurnalas "Der Spiegel". Antai Kinijos valstybinis laikraštis "People‘s Daily" pagrindinę numerio medžiagą skyrė naujai tendencijai, populiarėjančiai tarp Kinijos viršūnėlės – „slaptos prabangos tendencija“.
„Užuot lankęsi prabangiuose restoranuose, partiniai funkcionieriai susieina privačiuose klubuose, saunose, kurios dažniausiai būna užmaskuotos kaip paprastų valstiečių trobos, – piktinasi "People‘s Daily". – Taip pat žinoma, kad partiniai darbuotojai perpila elitinį alkoholį į mineralinio vandens butelius, o "Panda" markės cigaretes (jų pakelis kainuoja apie 80 eurų) susideda į pigesnių tabako dirbinių dėžutes“.
Jungtinės Valstijos pasistengs neleisti Rusijai atkurti naujos versijos SSSR su ekonominės integracijos iškaba.
Apie bandymą „resovietizuoti“ regioną pareiškė JAV valstybės sekretorė Hilari Klinton prieš susitikimą Dubline su savo kolega iš Rusijos Sergejumi Lavrovu. Apie tai praneša “The Financial Times”.
„Tai vadinsis kitaip: muitų sąjunga, Eurazijos sąjunga ar dar kaip nors panašiai. Bet neapsigaudinėkime dėl šito. Mes žinome, koks tikrasis tikslas, ir stengiamės rasti veiksmingų būdų tam sulėtinti arba to išvengti“, – cituoja H.Klinton minėtas leidinys.
Gyvenime išmokta daug ką pakelti ir panešti, todėl skaudulys nėra kantrybės ar nuovargio jausmas, jeigu regima aplinka ir intuicija kasdien taria liūdnas tendencijas ir atima laisvės pojūtį. Mes įpratę, kai reikalai liūdni, sakyti, kad laikas viską ištaisys ir sutvarkys arba nauja karta pakeis.
Gal taip ir būtų, jeigu Lietuvoje neklestėtų elito neveikimo, laukimo, bejėgiškumo, nuolankumo, prisitaikymo, patarnavimo stipresniam, veidmainiavimo ir gobšumo dvasia. Visi mato ir supranta, bet tie „visi“ nieko nedaro arba negali padaryti. Negalima guostis tuo, kad Laisvė, Suverenitetas ir Teisingumas rasis vėliau, „po to“. Tai reikalinga šiandien ir dabar, o ,,po to“ mūsų jau nebebus ir tai reikš, kad mes to niekada neturėjome.
Kilo triukšmelis pabandžius sutramdyti vieną televiziją.
Kai įvairiausių rangų veikėjai ginčijasi, samprotauja, kas teisėta, kas neteisėta, negali nesistebėti protingų, išsilavinusių žmonių pakantumu iš ekranų sklindančiai bjaurasčiai, neskoningumui, nekultūringumui, tiesiog dvasiškai žudančiais žmogų, ypač jauną. Ir tai daroma žodžio laisvės vardu. Nėra cenzūros, todėl ką noriu, tą rodau, ką noriu – rašau, kalbu, vaizduoju. Tolerancija.
“Tolerantiška gali būti tik kempinė – ji vienodai godžiai sugeria ir tyrą šaltinio vandenį, ir dvokiančias paplavas” (Arvydas Šliogeris).
Nesu lituanistas – tik paprastas gimtosios kalbos vartotojas. Tačiau man kaip tautiečiui, savo šalies patriotui (kas negerbia savo tautos – tas nemyli ir kitų!), niekada nebuvo tas pats, kas susiję su lietuvių tautos kultūra, pačia seniausia ir gražiausia jos kalba. Vyresnioji karta dar prisimena, kokia lietuvių kalbos padėtis buvo „prie ruso“, mato, kas su ja darosi dabar, kai esame lyg ir laisvi, bet… Ir aš su nerimu stebiu, kad dabar dažnai daug svarbių (gal ir lemtingų?!) sprendimų daroma neatsakingai, be įsipareigojimų lietuvių tautos ateičiai, t. y. ne tam, dėl ko ant Laisvės aukuro sudėta tiek daug aukų.
Jau tapo beveik gero skonio reikalu per Sausio 13–osios minėjimus dejuoti, kad ne tokios Lietuvos tikėjomės. Dvidešimtmetis ypatingai palanki proga. Tačiau dabar neimsiu skaičiuoti, ko Lietuva per šį laiką pasiekė, o ko – ne. Bandysiu atsakyti į klausimą: kodėl taip atsitiko?
Susitelksiu ties esminiu dalyku. Tai – savarankiškos POLITINĖS TAUTOS kūrimas. Manau, visiškas šio tikslo žlugimas ir yra didžioji mūsų nesėkmė. Didžiuma kitų problemų – tik padariniai.
Istorikų tarpe yra populiarus posakis: „Žmonijos istorija kartojasi, keičiasi tik jos formos“, bet žmonių istorija nieko nemoko – ji tiesiog baudžia, priversdama aplaidžiuosius judėti uždaru ratu, pastoviai sugrąžindama į pradinį atskaitos tašką. Tie, kurie įsisavina praeities pamokas, turi visus šansus pereiti į aukštesnį lygį – evoliucionuoti.
Kalbant apie istoriją, Romos imperijos piliečiai manė, kad su jais nieko blogo neatsitiks, Majai ir Bizantiečiai irgi manė, kad su jais nieko neatsitiks, bet atsitiko. Romos pražūtis buvo neaprėpiama šalies teritorinė didybė ir beatodairiškas aukštuomenės gerovės ir prabangos siekimas, kuris virto nuopuoliu ir tapo pražūties šaltiniu.
