Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Internetinį portalą slaptai.lt nustebo žinia, jog Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.

Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – nematome nieko smerktino.

Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.  

Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei ir įgelti savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?

Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai paaiškinamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti.

Dėmesio centre – prancūziškos kolonijos. Prisiminkime laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus.

Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?

Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi literatūros tokiu subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, slaptai.lt kreipėsi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?

Deja, jau prabėgo beveik mėnuo, o atsakymo, paaiškinimo, komentaro iš Prancūzijos ambasados – jokio. Todėl skelbiame savo jėgomis surinktą informaciją apie prancūzų nusikaltimus Alžyre. Jūsų dėmesiui – Irmos Ąžuolės publikacija.

XXX

Irma Ąžuolė. Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre

Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti. Išpažintos dar ne visos Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ir joms nurodymus davusio Paryžiaus nuodėmės.

Kraujas liejosi beveik aštuonerius metus

Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europai reiškė naujo pasaulio kūrimą, tuo tarpu Šiaurės Afrikai – naujų karų pradžią. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos 1945 metų gegužę nužudė šimtus ar dešimtis tūkstančių Alžyro sukilėlių (skirtinguose šaltiniuose pateikiami labai nevienodi skaičiai).

Prancūzai neketino pasitraukti iš Alžyro, jį laikė savo provincija. Alžyro nepriklausomybės kovos, kurių pradžią 1954 m. lapkričio 1-ąją paskelbė Nacionalinis išsivadavimo frontas (NIF), tapo ypač kruvinu ir ilgu karu. Jis truko beveik aštuonerius metus.

Už kolonijinę Prancūziją kovėsi elitiniai kariai – desantininkai bei Užsienio legionas. 1956 metų pabaigoje Alžyre buvo apie 400 tūkst. prancūzų karių. Be to, į kariuomenės gretas sėkmingai buvo verbuojami alžyriečiai – harkiai.

Alžyro mieste beveik kasdien sproginėjo bombos, žuvo taikūs gyventojai. Siekdamas atkreipti Jungtinių Tautų Organizacijos dėmesį, 1957 metų sausį NIF inicijavo didžiulį streiką. Tuomet į miestą įžengė brigados generolo Žako Masiu (Jacques Massu) (1902-2002) vadovaujama 10-oji parašiutininkų divizija. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja jai suteikė „ypatingus įgaliojimus“. Buvo atliekamos kratos, rengiami reidai, sulaikomi visi, įtariami bendradarbiavimu su NIF, kankinimais išgaunama informacija apie partizanus.

Šalies gilumos gyventojai nuo 1958 metų buvo priverstinai apgyvendinami vadinamuose „paskirstymo centruose“. Taip norėta izoliuoti alžyriečius nuo partizanų. Šios teritorijos buvo aptvertos spygliuota viela, saugomos karių. 1961 m., pilietiniam karui artėjant į pabaigą, į tokias stovyklas buvo suvaryta apie du milijonus žmonių.

Prancūzijos žvalgybos DGSE emblema

1960 metai tapo Afrikos metais – nepriklausomybė buvo suteikta septyniolikai žemyno valstybių. Artėjo laukiamos permainos ir Alžyre. Kad jo dekolonizacija yra vienintelis kelias įveikti pilietinį karą, pasisakė pats Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).

Po 1961 metų referendumo tapo aišku, kad Alžyro nepriklausomybę remia dauguma Prancūzijos gyventojų (75 proc. apklausos dalyvių). Tačiau pakako ir aršių priešininkų. Pasiskelbę „Slaptąja ginkluota organizacija“, jie griebėsi teroro, rengė masinius išpuolius, žudė ir arabus, ir arabams palankius prancūzus. 1962 metų rugpjūčio 22 d. smogikai Paryžiuje pasikėsino net į prezidentą de Golį – apšaudė jo automobilį (aukų tąkart nebuvo).

1962 metų gegužę buvo pasirašytas Prancūzijos ir Alžyro susitarimas dėl ugnies nutraukimo, o liepos 1-ąją Alžyras paskelbė nepriklausomybę (minima liepos 5 d.).

Kolonijinis karas baigėsi ne visiems

Šiandien Prancūzija yra imigrantų viena labiausiai traukiama šalis pasaulyje. „Pew Research Center“ duomenimis, čia gyvena 7,8 mln. užsienyje gimusių piliečių. Musulmonų bendruomenė sparčiai auga, jos senbuviai – Alžyro karo pabėgėliai, išeivių šeimose jau Prancūzijoje gimę piliečiai. Kilusi terorizmo aktų banga, kiti neramumai atskleidė tiesą, kad didelė šios bendruomenės dalis liko neintegruota, kolonijinis karas jai iki šiol nėra pasibaigęs.

Neatsitiktinai prezidentinės kampanijos metu 2017 m. Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ryžosi rimtam pareiškimui – pripažino, kad Prancūzijos kolonializmas buvo „nusikaltimas žmonijai“, ir metas istorikams atverti archyvus bei atskleisti istorinę tiesą apie visus asmenis, kurie dingo per Alžyro karą.

Tolesnis sensacingas Makrono žingsnis buvo kolonijinio karo aukų simboliu tapusio Moriso Odeno (Mauris Audin) (1932-1957) našlės Žozetės (1931–2019) aplankymas. Į 87 metų moters namus Paryžiaus priemiestyje 2018 m. rugsėjį Prancūzijos prezidentas žengė lydimas kelių istorikų bei žurnalistų. Čia pripažino tai, kas oficialiai iki tol buvo neigiama – kad ponios Oden sutuoktinis „jį suėmusių kareivių buvo kankinamas ir nužudytas arba kankinamas iki mirties“.

„Tai tikrai didelis, istorinis Prancūzijos istorijos posūkis“, – tada spaudai komentavo vienas šio susitikimo liudininkų, Alžyre gimęs prancūzų istorikas Benžaminas Stora (Benjamina Stora).

Prancūzijos vadovas savo kalboje pasmerkė sistemą, kuri leido kankinimus, smurtą, nusikaltimus ir dėl to pripažino tiesioginę valstybės atsakomybę.

Odeno dingimo versija – pabėgo

Alžyre prasidėjus išsilaisvinamajam judėjimui, prancūzas Morisas Odenas dėstė Alžyro universitete, rašė mokslinę daktaro disertaciją (specialaus komiteto iniciatyva ji buvo apginta po mirties, Odenui mokslinis vardas vis dėlto buvo suteiktas). Intelektualas rėmė NIF. Jiedu su sutuoktine Žozete buvo komunistinių pažiūrų, platino antikolonijinę literatūrą.

1957 m. birželio 11 d. vėlyvą vakarą 25-erių Morisas su žmona ir trimis mažamečiais vaikais, kurių jauniausiajam Pjerui tebuvo vieneri, buvo savo namuose. Netikėtai įsiveržė tuzinas desantininkų ir brutaliai išsivedė vyrą. Žmonai jis tesuspėjo šūktelėti: „Rūpinkis vaikais!“

Tai buvo paskutiniai ištarti žodžiai ir paskutinis matytas vyro paveikslas. Žozetė nei gyvo, nei mirusio Moriso daugiau neregėjo. Maždaug po mėnesio moteriai buvo pateikta informacija, neva Odenas pabėgo perkeliamas iš vienos sulaikymo vietos į kitą. Praėjus penkeriems metams jis buvo pripažintas mirusiu.

Prancūzijos spauda plačiai komentavo aktyvisto dingimą, juolab kad panašus atvejis buvo ne vienintelis.

Įpareigojimas Gynybos departamentui

Alžyro tema neskani, medžiaga apie Prancūzijos kariuomenės veiksmus buvo įslaptinta. Odeno šeimos pastangos iš valdžios išpešti tiesą buvo tuščios. Antai dar ir 2007 m. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) Žozetės Oden laišką ignoravo, į jį neatsakė.

Pirmąjį žingsnį žengė Fransua Olandas (François Hollande). Vizito į Alžyro metu 2012 m. gruodį jis aplankė stelą Odenui atminti ir prabilo apie atsakomybę dėl smurto, neteisybės, žudynių, kankinimų praeityje. Gynybos departamentui jis pavedė „atlikti precedento neturintį tyrimą“ ir išsiaiškinti, ar oficialiuose dokumentuose yra duomenų apie matematiko dingimo aplinkybes.

Prezidentūra paskelbė oficialų pranešimą. Pasak jo, M. Odeno pabėgimo versijai paneigti dokumentų ir įrodymų yra užtektinai.

Taip 2014 m. birželio 17 d., 57 metams praslinkus po Moriso suėmimo dienos, našlei buvo oficialiai pranešta, kad jos sutuoktinis mirė sulaikymo metu, nors mirties aplinkybės nėra aiškios.

Demaskavo istorikai, žurnalistai

Žinomas karo istorikas prof. Pjeras Vidalis – Nakė (Pierre Vidal-Naquet) (1930-2006) apie prancūzų karo nusikaltimus Alžyre parašė keturias knygas. Viena jų skirta būtent Moriso istorijai (L’Affaire Audin, Paris, Éditions de Minuit, 1958).

Knygoje istorikas cituoja liudininką – advokatą dr. Žoržą Hadjad (Georges Hadjadj), kuris tą pačią dieną kaip ir M. Odenas buvo atgabentas į slaptą sulaikymo centrą.

„Birželio 11-12 dienomis aš buvau ten, kur laikytas Morisas Odenas, – pasakojo jis. – Buvo apie pirma valanda nakties. (…) Odenas vien tik su apatiniais gulėjo ant lentos. Prie jo dešinės ausies ir kairės kojos buvo pritvirtinti elektros laidai, vedantys nuo generatoriaus.“ Paskui, nugabentas į kitą patalpą, liudininkas teigė dar ilgai girdėjęs M. Odeno prislopintą riksmą, veikiausiai dėl to, kad kankinamam vyrui buvo užkimšta burna.

Pasak knygos autoriaus Vidalio-Nakė, Odenas mirė nuo leitenanto Andre Charbonnier (mirė 1995) rankos.

Šia tamsia istorija aktyviai domėjosi ir žurnalistai. Žurnalistas Žanas-Šarlis Denyu (Jean-Charles Deniau) išleido knygą, kurioje nagrinėja tiesą apie Moriso Odeno nužudymą (La vérité surlamort de Maurice Audin, Des Equateurs 2014).

Pateikta įrodymų, kad Odenas buvo nužudytas generolo Polio Ausareso (Paul Aussaresses) (1918-2013) įsakymu. Šis aukšto rango karininkas, Antrojo pasaulio karo veteranas Alžyre buvo pagrindinis generolo Ž. Masiu patikėtinis žvalgybai.

Pirmasis Ausaresą 2000-aisiais išprovokavo dienraštis „Le Monde“, vėliau jis davė interviu televizijai. Nebeslėpė, kad Alžyre kankinimai buvo ypač paplitę ir kad tai jis davė nurodymą nužudyti Morisą Odeną: „Mes nužudėme jį peiliu, kad atrodytų, jog nužudė arabai“.

Dėl kontraversiško prisipažinimo iš generolo buvo atimtas karinis laipsnis, jam uždrausta dėvėti kariuomenės ir Garbės legiono uniformą.

Ž. Masiu tam pačiam laikraščiui „Le Monde“, atsakydamas į buvusios NIF narės viešai jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad 1957 m. kalėjime buvo prancūzų kariuomenės kankinama ir prievartaujama, savo ruožtu pripažino, jog Alžyre kankinimai buvo paplitę, nors ir „tikrai pasmerkti, [Prancūzijos] civilinės valdžios, ji apie tai puikiai žinojo, juos netgi pavedė“.

Aukos nėra anoniminės

Prancūzijos vadovas E. Makronas pripažino Prancūzijos atsakomybę dėl Odeno nužudymo, tačiau tūkstančių kitų disidentų likimas iki šiol nėra žinomas. Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2  proc. informacijos apie kariuomenės nusikaltimus.

Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos žiniasklaidoje didelį atgarsį turėjo ne vien Odeno istorija. Į viešumą iškilo ir plačiai komentuojamos buvo ir kai kurios kitos istorijos, kaip antai vieno iš NIF steigėjų advokato Ali Boumendjel 1957 m. „savižudybė“ (išmestas pro langą šeštajame aukšte).

Moriso Odeno sūnaus Pjero žodžiais, pasakytais komentuojant Makrono pareiškimą, dabar būtina pasakyti tiesą ir perduoti dokumentus, kurie atskleis, kas tiksliai nutiko jo tėvui ir tūkstančiams kitų.

…Devyniolikametė moksleivė Ourida Medad, desantininkų sulaikyta 1957 m. rugpjūčio viduryje, buvo nugabenta į vieną iš mokyklų, paverstą tardymų ir kankinimų centru. Mirė kankinama. Kelioms dienoms praėjus po merginos sulaikymo, jos tėvas Ali Meddad sužinojo, kad dukters kūnas yra morge…

…Penkiolikametis Said Khemissa mėlynųjų berečių buvo suimtas 1957 m. birželį ir po savaitės nušautas, esą bandant pabėgti. Tačiau jo brolio surinktais duomenimis, Saidas buvo „kankinamas iki mirties“. Kūnas nebuvo rastas…

…Šeima ir artimieji neturi jokių žinių, kas nutiko tiltų ir kelių tiesimo specialistui 48-erių Denaiben Ali, kuris buvo suimtas 1959 m. vasarą…

…29-erių prekybininkas Mohamed Himeur be pėdsakų išnyko po sulaikymo 1957 m. liepos 2 d…

…Nieko nežinoma apie 36-erių mokytoją Abdelaziz Lakehale, sulaikytą 1957 m. kovo 23 d…

Alžyro istorikai Malika Rahal ir Fabrice Riceputi dirba milžinišką darbą. Jie po kruopelę renka duomenis apie kariuomenės nusikaltimų aukas – kankintus, nužudytus, po sulaikymo dingusius alžyriečius. Šeimos ir artimieji dalinasi nuotraukomis ir kitais dokumentais. Vis daugiau Alžyro mūšio aukų tampa ne vien tik statistika. Tai aiškių veido bruožų žmonės, kurių vis dar kažkas ilgisi (žr. 1000 autres.org).

Savi marškiniai neišskalbti, o dairosi į svetimus

Vis dėlto pono Makrono pozicija ganėtinai dviprasmiška. Modernaus šalies vadovo įvaizdį kuriantis Prancūzijos prezidentas suteikia vilčių dėl Alžyro karo aukų tyrimo (kol kas tai liko pažadas), tačiau kartu demonstruoja principingą nuostatą kitų atžvilgiu.

Prancūzija nutarė balandžio 24-ąją skelbti nacionalinio gedulo dėl… „armėnų genocido“ dieną! Sveika logika sako, kad pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su kolonijinės praeities šešėliais, ar ten nėra genocido požymių. Juolab kad naujausi įvykiai nėra šimto metų senumo. Galima rasti kraują stingdančių nuotraukų, kuriose prancūzų kariai pozuoja su sukilėlių nukirstomis galvomis rankose. Tiktai 2014 metais buvo išslaptinti dokumentai apie Sacharoje 1960 metų vasarį pradėtus branduolinius bandymus, kurių radioaktyvus šleivas palietė ne tik Šiaurės, bet ir Vakarų, Centrinę Afriką.

Nacionalinio gedulo dienos kolonijinio karo aukoms atminti prancūzai neturi, tačiau nori minėti armėnams svarbią datą. Prancūzijoje ši tautinė mažuma, akivaizdu, yra įtakinga. Neatsitiktinai vasarį prezidentas Makronas susitiko su šia bendruomene.

Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis

Ankara piktinasi tokiais išsišokimais, nes „teiginiai apie „armėnų genocidą“ yra politinis melas, prieštarauja istorijos faktams ir neturi teisinio pagrindo“, rašoma oficialiame Turkijos prezidento atstovo Ibrahimo Kalynorašte pareiškime po Makrono pasisakymų apie balandžio 24-ąją.

Daugiau nei 30 valstybių, tarp jų ir Prancūzija, remdamosi vienašališka informacija, 1915 m. įvykius yra pripažinusios armėnų genocidu.

Tuo tarpu Turkija kviečia istorikus sąžiningai ir objektyviai apie tai diskutuoti. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio tyrėjams Turkija atvėrė visus archyvus, susijusius su 1915 metų įvykiais. Beje, tai galėtų būti Prancūzijai geras atvirumo pavyzdys.

Beje, kontraversišką istorinį klausimą yra nagrinėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas (byla Perinčekas prieš Šveicariją).

Turkijos politinis veikėjas Dogu Perinčekas, lankydamasis Šveicarijoje, armėnų genocidą ne kartą įvardijo kaip „didelį tarptautinį melą“. Šveicarijos teismas 2007 metais jį apkaltino rasinės diskriminacijos kurstymu ir priteisė 90 dienų laisvės atėmimo bausmę bei trijų tūkstančių frankų baudą. Po apeliacinio teismo turkų politikas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, ir 2013 metų gruodį EŽTT pripažino, kad Šveicarija pažeidė Perinčeko laisvę reikšti mintis, kad „armėnų genocidas“ nėra istorinis faktas.

Svetimų marškinių baltumą vertinti yra lengviau nei savųjų…

2019.04.14; 13:00

Istorinis JAV ir Prancūzijos prezidentų susitikimas Vašingtone. EPA – ELTA nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Trump) ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Makronas (Macronas) svarstė, kad galėtų būti sudarytas naujas susitarimas dėl Irano branduolinės programos, informuoja BBC.

Po pokalbių JAV prezidentas, kuris itin skeptiškai vertina 2015 metais pasirašytą Irano branduolinį susitarimą, kalbėjo apie „galbūt daug platesnį susitarimą“. Prancūzijos prezidentas sutiko, kad naujasis susitarimas turėtų apimti Irano balistinių raketų programą ir jo vaidmenį Artimuosiuose Rytuose.

Su trijų dienų trukmės valstybiniu vizitu į JAV atskridęs E. Macronas pridūrė pirmenybę teikiąs ne egzistuojančio susitarimo nutraukimui, bet „kažko naujo, apimančio visus mums nerimą keliančius klausimus, kūrimui“.

Prancūzijos prezidentas taip pat pritarė, kad dabartinis susitarimas turi trūkumų bei tam, kad Irano įtakos regione klausimas turi būti įtrauktas į derybas.

„Jie turėjo sudaryti susitarimą, apimantį Jemeną, Siriją ir kitas Artimųjų Rytų dalis“, – sakė D. Trumpas, 2015 metais pasirašytą susitarimą pavadindamas „beprotišku“.

Likus kelioms valandoms iki JAV ir Prancūzijos prezidentų susitikimo, Irano prezidentas Hassanas Rouhanis įspėjo dėl „rimtų padarinių“, jei JAV pasitrauks iš susitarimo. D. Trumpas ne kartą grasino pasitraukti, jei iki gegužės 12 dienos nebus „ištaisyti siaubingi susitarimo trūkumai“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.25; 07:54

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ir Lenkijos ministrė pirmininkė Beata Šydlo (Beata Szydlo) ketvirtadienį siekė pataisyti dvišalius santykius, pašlijusius dėl nesutarimų įvairiais klausimais – pradedant Europos Sąjungos (ES) reglamentais, baigiant popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra.

Po Paryžiuje vykusių derybų lyderių tonas buvo nuosaikesnis, ir dešiniųjų pažiūrų B. Šydlo pakvietė centristą E. Makroną kitąmet apsilankyti Lenkijoje, šiai minint 100-ąsias nepriklausomybės metines.

„Negalime ignoruoti fakto, kad nuo tada, kai prieš pusmetį tapau prezidentu, mūsų šalių santykiai tikriausiai nebuvo patys stipriausi ar pozityviausi“, – bendroje spaudos konferencijoje sakė E. Makronas.

Tačiau, pasak E. Makrono, šiuo metu iš abiejų pusių juntamas „noras judėti pirmyn“. B. Šydlo savo ruožtu pridūrė, kad pirmosios dvišalės jos ir Prancūzijos vadovo derybos buvusios „geros ir būtinos“.

Susitikimas surengtas po ne vieno tarp šalių įsiplieskusio ginčo. Paskutinysis kilo dėl Prancūzijos vadovo siekio pakeisti ES nuostatas, reglamentuojančias darbuotojų komandiravimą į užsienį.

Vedamos Prancūzijos, turtingesnės Bendrijos šalys teigia, kad dėl Darbuotojų komandiravimo direktyvos, pagal kurią mokesčiai mokami darbuotojus komandiruojančioje šalyje, jų piliečiai esą susiduria su nesąžininga Rytų Europos šalių konkurencija.

Spalį E. Makronas užsitikrino, kad tokioms sutartims būtų taikomas 18 mėnesių terminas. Tačiau Varšuvai darant spaudimą, transporto įmonėms buvo padaryta išimtis.

Po ketvirtadienį vykusio susitikimo E. Makronas pripažino, kad šis klausimas išlieka „nesutarimų objektu“.

Tačiau jis sušvelnino savo poziciją Lenkijos vidaus politikos atžvilgiu, konkrečiau – dėl prieštaringai vertinamų teismų sistemos reformų.

Anksčiau pavadinęs Lenkiją „šalimi, nusprendusia eiti prieš Europos interesus“, trečiadienį jis pabrėžė, kad ES šalys neturėtų vertinti viena kitos vidaus politikos reformų.

Paryžius laukia ES verdikto, išaiškinsiančio, ar Varšuvos planai pažeidžia teisinės valstybės principus, pridūrė E. Makronas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.24; 02:00

Po optimistinės Prancūzijos prezidento kalbos apie Europos Sąjungos ateitį praėjo per mažai laiko, kad ją būtų galima kategoriškai vertinti. Reikia mažumėlės laiko, kad, kaip sakoma, „spėtų mintys susitupėti“.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau kuo toliau, tuo daugiau abejonių. Pirmiausia, kas krenta į akis, – tai JAV ignoravimas. Dvi valandas trukusioje kalboje, pasakytoje Prancūzijos Sorbonos universitete, Prancūzijos vadovas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) neskyrė dėmesio Europos Sąjungos ir Amerikos santykiams. Kodėl? Juk ES ir JAV – partneriai. Beje, vienas kitam reikalingi partneriai. Argi įmanoma paneigti, kad Europa be JAV karinės apsaugos – labai nesaugi teritorija? Nejaugi Prancūzijos vadovas nežino, kad bent šiuo metu į krūvą sudėtos visos ES šalių kariuomenės savo galia nė kiek neprilygsta Jungtinių Valstijų ginkluotosioms pajėgoms? Ir vis tiek – nė žodelio apie Vašingtono svarbą?

Gal Prancūzijos prezidentas – per daug jaunas, kad suvoktų Amerikos ir ES bendradarbiavimo svarbą? Nors E.Makronas – išties labai jaunas, jam vos 39-eri, manau, priežastys, nulėmusios Amerikos vaidmens nepastebėjimą, – visai kitos. Šiandieniniai ES vadai per daug ambicingi, per daug savimi pasitikintys. Paryžius ir Berlynas naiviai mano, kad jiems ir be Vašingtono paramos pavyks suvaldyti tokį sudėtingą, prieštaringą, painų valstybių ir tautų konglomeratą kaip ES. Būti dideliu optimistu, drąsiai žvelgti į ateitį – gal ir gerai. Blogumai išryškėja, kai optimizmas – dirbtinas, kai po juo slepiamas nežinojimas, kaip suderinti daug skirtingų europietiškų požiūrių.

Štai E.Makronas siūlo įkurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir turėti bendrą Senojo žemyno gynybos biudžetą. O kam mums reikalinga Europos kariuomenė, jei turime NATO aljansą, kuris apima visą Europą – nuo Portugalijos iki pat Baltijos šalių?

Įkurdami vieningą Europos kariuomenę mes norom nenorom neigsime NATO (tuo pačiu – JAV) svarbą. NATO gal ir galima nustumti į antrąjį planą. Amerika gal labai net neįsižeis, kaip neįsižeidžiama ant jaunesniojo brolio ar ant jaunesniosios sesers. Bet juk Europai nepavyks sukurti vieningos kariuomenės, kuri be JAV paramos atremtų bent kiek rimtesnę intervenciją. Niekad nepatikėsiu, kad Europos kariuomenė vienui viena, be amerikiečių pagalbos, sugebėtų atremti, pavyzdžiui, Rusijos agresiją. Europiečiai nebenori skirti savo nacionalinėms kariuomenėms bent minimalių lėšų (būtinų 2 proc. nuo BVP), tačiau nori turėti bendras Europos greitojo reagavimo pajėgas!

Labai abejotini E.Makrono samprotavimai apie bendros Europos žvalgybos akademijos kūrimą. Neginčiju, ES šalims būtina bendradarbiauti šioje srityje. Tačiau kiekviena nacionalinė žvalgybos agentūra privalo turėti ir nuosavų paslapčių, kurios būtų neprieinamos net patiems artimiausiems ir ištikimiausiems draugams. Kiekviena valstybė savo žvalgus ir kontržvalgus privalo mokyti savaip, nepamiršdama nacionalinių niuansų ir specifikos, galų gale – savo istorinės patirties ir geopolitinės padėties.

Bendra Europos žvalgybos akademija specifinius niuansus kaip tik niveliuotų. Europos žvalgybos akademija taptų kažkuo panašiu į sovietinių laikų kolūkį, kur viskas yra bendra ir tuo pačiu – niekieno. Kaip tokiame „kolhoze“ atsekti, kas kaltas dėl slaptosios operacijos žlugimo, informacijos nutekėjimo, priešiškos šalies agento įsiskverbimo?

Neįtikina ir E.Makrono žodžiai, ištarti dėl migrantų krizės sprendimo būdų: „Mūsų pareiga rasti Europoje vietos pabėgėliams, kurie rizikavo savo gyvybėmis“. Kad Europoje jau seniai nėra laisvų vietų. O jei norima dar labiau susispausti, – prašau. Bet ten, kur ankšta, neišvengiamos trintys, barniai, muštynės. Nejaugi ponas E.Makronas nori pasakyti, jog Europai dar per mažai karčios patirties bandant suvaldyti agresyvius getus ir saugojantis nuo teroro aktų?

Keistokai atrodo ir E.Makrono noras kurti „naujas pasienio policijos pajėgas, kurios būtų atsakingos už prieglobsčio negavusių asmenų grąžinimą namo“, įsteigti „Europos prieglobsčio agentūrą“. Juk šias institucijas, tiesa, kiek kitaip pavadintas,  Europa seniai turi. Tik joms neleidžiama iki galo atlikti savo pareigos – joms draudžiama akylai saugoti ES sienas. Duokite įsakymą, suteikite leidimą – ir jos apsaugos Europą nuo invazijos tų, kurie neturi leidimo patekti į žemyną. Įstaigos iškabų bei pavadinimų kaitaliojimas realios naudos neatneš.

Sprendžiant iš ilgokai Sorbonos universitete trukusios E.Makrono kalbos, jis – dar ir didesnės ES integracijos šalininkas. Tikriausiai mes vis – už integraciją, jeigu jau esame viena šeima. Bet argi meluoja tie, kurie sako, kad kuo labiau skirtingos tautos ir valstybės integruosis arba bus verčiamos dirbtinai integruotis, tuo daugiau turėsime panašių situacijų į „Brexit“? Pats paprasčiausias, elementariausias fizikos dėsnis – kuo labiau spausi, tuo stipriau atšoks…

Žodžiu, jaunojo Prancūzijos vadovo debiutas vertintinas santūriai. Pagyvensime – pamatysime. Teisi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai sako: „Europiniai horizontai jau nubrėžti, todėl svarbu judėti pirmyn, bet vengiant „dykumos miražų“.

Vis dėlto ne vieną keliautoją pražudžiusių miražų bus sunku išvengti. Tai parodė paskutinieji įvykiai Barselonoje. Po bandymo dalyvauti centrinės Ispanijos valdžios uždraustame referendume dėl atsiskyrimo katalonai sulaukė represijų. Iš 465 asmenų, kurie kreipėsi pagalbos pas medikus, 92 pripažinti sužeistais. Į atsiskirti nuo Ispanijos panorusius žmones buvo šaudoma guminėmis kulkomis. Už ką, kodėl? Vien dėl to, kad žmonės susiruošė į taikų referendumą balsuoti?

Nenoriu kategoriškai tvirtinti, esą katalonai visur ir visada teisūs. Valstybės sienų stumdymai – labai pavojingas užsiėmimas. Beje, šia kataloniška intriga būtinai pasinaudos Rusija, kuriai reikalinga sumaištis Eurpoje. Be to, netikiu, kad Ispanijos valdžia engtų katalonus taip baisiai ir žiauriai, kaip mus, pabaltijiečius, engė Sovietų Sąjunga.  

Bet ar demokratines taisykles pripažįstanti Europa turi teisę draust katalonams balsuoti net ir dėl Madridui labai nepalankaus klausimo? Tai kas, kad Ispanija priėmusi įstatymą, draudžiantį Barselonai siekti nepriklausomybės. Juk be šio įstatymo Europoje neatšaukta europietiška norma laisvai reikšti nuomonę, laisvai balsuoti, laisvai rengti referedumus pačiais nemaloniausiais klausimais. Vaizdžiai tariant, į galvą ateina dvejopos mintys: gal šį sykį bausti reikia ne į referendumą susiruošusius Barselonos gyventojus, o politikus, priėmusius akivaizdžiai antidemokratišką sprendimą?

Todėl ir įdomu, kaip į ES ateitį optimistiškai žvelgiantis Prancūzijos prezidentas E.Makronas siūlys išnarplioti kataloniškąjį Gordijo mazgą. Drįstu manyti, kad jis tiesiog nežino. Atsakymo neturi ir visi jo patarėjai, ir jo džiugią kalbą apie didesnę ES integraciją gynę ES politikai.

Informacijos šaltinis – Draugas.org

2017-10-10

Prancūzijos prezidento rinkimus laimėjusiam centristui Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron) prireikė vos trejų metų pakilti ir iš niekam nežinomo vyriausybės patarėjo tapti jauniausiu nuo Napoleono (Napoleon) laikų Prancūzijos prezidentu, rašo „Reuters“. 

Emanuelis Makronas – naujasis Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Likus keliems mėnesiams iki 40-ojo gimtadienio, sekmadienį antrajame Prancūzijos prezidento rinkimų ture E. Makronas pelnė 66,06 proc. balsų ir įveikė kraštutinių dešiniųjų varžovę Marin Le Pen (Marine Le Pen).

Politikos naujoko išrinkimas naujuoju šalies prezidentu atspindi ilgai lauktą kartų kaitą Prancūzijos politikoje, kurioje daug metų dominavo tie patys veidai.

Jis bus jauniausias lyderis dabartinėje Didžiojo septyneto (G7) šalių grupėje. Dviejų gydytojų iš šiaurės rytinio Amjeno miesto sūnus E. Makronas yra vedęs buvusią savo mokytoją, žavingą 64 metų amžiaus Brižit Tronju (Brigitte Trogneux), kurią įsimylėjo dar būdamas mokinys.

Naujai išrinkto Prancūzijos prezidento sutuoktinė turi tris vaikus, o jų dviejų santykiai pastaruoju metu atsidūrė žiniasklaidos epicentre.

E. Makronas pasirinko vieną iš mažiausiai tikėtinų kelių modernioje istorijoje prezidento posto link – šio posto jis siekė kaip nepriklausomas kandidatas, nepriklausydamas jokiai politinei partijai. 

Filosofijos, literatūros ir klasikinės muzikos mylėtojas E. Makronas prieš 12 mėnesių įkūrė nepriklausomą savo judėjimą „En Marche“ (Pirmyn), kuris, anot politiko, nėra nei kairysis, nei dešinysis.

Kai kurie ambicingą buvusį bankininką, prezidento Fransua Olando (Francois Hollande) vyriausybėje ėjusį ekonomikos ministro pareigas E. Makroną laikė pernelyg jaunu ir nepatyrusiu turėti rimtų prezidentinių ambicijų.

Tačiau rinkimus laimėjęs politikas pareiškė, kad Prancūzijos istorijoje atverstas naujas puslapis. „Noriu būti vilties ir atkurto pasitikėjimo puslapis“, – teigė jis. Išrinktasis prezidentas E. Makronas pridūrė garantuosiąs tautos vienybę, ginsiąs ir saugosiąs Europą.

Informacijos šaltinis – ELTA agentūra.

2017.05.09; 15:00

Pasibaigus audringai, skandalų ir netikėtumų pažėrusiai rinkimų kampanijai, prancūzai šį sekmadienį nuspręs, kas artimiausius penkerius metus valdys jų šalį – proeuropietiškas centristas ar prieš Europos Sąjungą (ES) bei imigrantus nusiteikusi kraštutinė dešinioji, primena „Reuters“.

Naujausiais duomenimis, kuriuos pateikia BBC, iki vidurdienio vietos laiku jau balsavo 28,2 proc. rinkėjų, t. y., mažiau nei per praėjusius prezidento rinkimus.

Sekmadienį balsavusių prancūzų skaičius iki vidurdienio buvo mažesnis nei per 2012 m. (30,7 proc.) ir 2007 m. (34,11 proc.) rinkimus.

Rinkimų apylinkės Prancūzijoje atidarytos 8 val. ryte vietos laiku ir didžiojoje šalies dalyje veiks iki 20 val. Pirmųjų rinkimų rezultatų tikimasi po 21 val.

Remiantis nuomonių apklausomis, prancūzai turėtų išrinkti Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron), buvusį ekonomikos ministrą, judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) lyderį, kuris siekia įveikti dešiniųjų ir kairiųjų atskirtį.

Tačiau, įvykiams pasisukus netikėta linkme, laimėti gali Nacionalinio fronto partijos vadovė Marin Le Pen (Marine Le Pen). Tuomet ir pačios ES ateičiai iškiltų grėsmė.

E. Makronas, kuris nori sumažinti ekonomikos reguliavimą ir pagilinti ES integraciją, šiuo metu turi maždaug 23-26 proc. pranašumą prieš M. Le Pen.

Vis dėl to, anot ekspertų, didelis E. Makrono pranašumas apklausose dar gali pateikti netikėtumų. Jei daug jo rinkėjų bus tikri savo kandidato pergale, jie gali neateiti prie balsadėžių. Tai būtų paskutinysis šansas jo varžovei M. Le Pen.

Pirmasis naujojo valstybės vadovo rinkimų ratas Prancūzijoje įvyko balandžio 23 d. Jame dalyvavo 11 kandidatų. Pirmąją vietą užėmė E. Makronas, surinkęs 24,01 proc. balsų, o M. Le Pen liko antra su 21,30 proc.

Informacijos šaltinis – ELTA.

Vox.com nuotraukoje: Emmanuel Macron ir Marine Le Pen.

2017.05.07; 16:45

Internete paviešinus rinkinį nutekintų dokumentų, kandidato į Prancūzijos prezidentus Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) rinkimų komanda tvirtino tapusi didelio masto programišių atakos taikiniu, praneša BBC.

Pasak rinkimų štabo atstovų, tikri failai buvo sumaišyti su klastotėmis, taip siekiant suklaidinti žmones.

Atstovų teigimu, akivaizdu, kad programišiai siekė pakenkti E. Makronui prieš sekmadienį vyksiantį antrąjį rinkimų turą.

Jame centristinių pažiūrų politikas susirungs su kraštutinių dešiniųjų kandidate Marin Le Pen (Marine Le Pen).

Nutekintieji dokumentai vienoje internetinėje bylų dalijimosi svetainėje buvo paskelbti penktadienį vakare, besibaigiant oficialiam rinkimų kampanijos laikotarpiui.

E. Makrono stovykla dokumentų nutekinimą pasmerkė likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, kai turėjo baigtis rinkimų agitacijos laikotarpis.

Nuo tada iki sekmadienio vakaro, kai bus uždarytos rinkimų apylinkės, tiek kandidatams, tiek žiniasklaidai taikomi griežti apribojimai. Tai reiškia, kad E. Makronas iki rinkimų daugiau negalės padaryti jokių naujų pareiškimų.

Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad buvusį Prancūzijos ekonomikos ministrą palaiko 20 proc. daugiau rinkėjų nei M. Le Pen.

Informacijos šaltinis – www.elta.lt (ELTA vertėja Viktorija Semėnaitė).

2017.05.06; 08:40