Gintaras Visockas. Dykumų miražai


Print

Po optimistinės Prancūzijos prezidento kalbos apie Europos Sąjungos ateitį praėjo per mažai laiko, kad ją būtų galima kategoriškai vertinti. Reikia mažumėlės laiko, kad, kaip sakoma, „spėtų mintys susitupėti“.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau kuo toliau, tuo daugiau abejonių. Pirmiausia, kas krenta į akis, – tai JAV ignoravimas. Dvi valandas trukusioje kalboje, pasakytoje Prancūzijos Sorbonos universitete, Prancūzijos vadovas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) neskyrė dėmesio Europos Sąjungos ir Amerikos santykiams. Kodėl? Juk ES ir JAV – partneriai. Beje, vienas kitam reikalingi partneriai. Argi įmanoma paneigti, kad Europa be JAV karinės apsaugos – labai nesaugi teritorija? Nejaugi Prancūzijos vadovas nežino, kad bent šiuo metu į krūvą sudėtos visos ES šalių kariuomenės savo galia nė kiek neprilygsta Jungtinių Valstijų ginkluotosioms pajėgoms? Ir vis tiek – nė žodelio apie Vašingtono svarbą?

Gal Prancūzijos prezidentas – per daug jaunas, kad suvoktų Amerikos ir ES bendradarbiavimo svarbą? Nors E.Makronas – išties labai jaunas, jam vos 39-eri, manau, priežastys, nulėmusios Amerikos vaidmens nepastebėjimą, – visai kitos. Šiandieniniai ES vadai per daug ambicingi, per daug savimi pasitikintys. Paryžius ir Berlynas naiviai mano, kad jiems ir be Vašingtono paramos pavyks suvaldyti tokį sudėtingą, prieštaringą, painų valstybių ir tautų konglomeratą kaip ES. Būti dideliu optimistu, drąsiai žvelgti į ateitį – gal ir gerai. Blogumai išryškėja, kai optimizmas – dirbtinas, kai po juo slepiamas nežinojimas, kaip suderinti daug skirtingų europietiškų požiūrių.

Štai E.Makronas siūlo įkurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir turėti bendrą Senojo žemyno gynybos biudžetą. O kam mums reikalinga Europos kariuomenė, jei turime NATO aljansą, kuris apima visą Europą – nuo Portugalijos iki pat Baltijos šalių?

Įkurdami vieningą Europos kariuomenę mes norom nenorom neigsime NATO (tuo pačiu – JAV) svarbą. NATO gal ir galima nustumti į antrąjį planą. Amerika gal labai net neįsižeis, kaip neįsižeidžiama ant jaunesniojo brolio ar ant jaunesniosios sesers. Bet juk Europai nepavyks sukurti vieningos kariuomenės, kuri be JAV paramos atremtų bent kiek rimtesnę intervenciją. Niekad nepatikėsiu, kad Europos kariuomenė vienui viena, be amerikiečių pagalbos, sugebėtų atremti, pavyzdžiui, Rusijos agresiją. Europiečiai nebenori skirti savo nacionalinėms kariuomenėms bent minimalių lėšų (būtinų 2 proc. nuo BVP), tačiau nori turėti bendras Europos greitojo reagavimo pajėgas!

Labai abejotini E.Makrono samprotavimai apie bendros Europos žvalgybos akademijos kūrimą. Neginčiju, ES šalims būtina bendradarbiauti šioje srityje. Tačiau kiekviena nacionalinė žvalgybos agentūra privalo turėti ir nuosavų paslapčių, kurios būtų neprieinamos net patiems artimiausiems ir ištikimiausiems draugams. Kiekviena valstybė savo žvalgus ir kontržvalgus privalo mokyti savaip, nepamiršdama nacionalinių niuansų ir specifikos, galų gale – savo istorinės patirties ir geopolitinės padėties.

Bendra Europos žvalgybos akademija specifinius niuansus kaip tik niveliuotų. Europos žvalgybos akademija taptų kažkuo panašiu į sovietinių laikų kolūkį, kur viskas yra bendra ir tuo pačiu – niekieno. Kaip tokiame „kolhoze“ atsekti, kas kaltas dėl slaptosios operacijos žlugimo, informacijos nutekėjimo, priešiškos šalies agento įsiskverbimo?

Neįtikina ir E.Makrono žodžiai, ištarti dėl migrantų krizės sprendimo būdų: „Mūsų pareiga rasti Europoje vietos pabėgėliams, kurie rizikavo savo gyvybėmis“. Kad Europoje jau seniai nėra laisvų vietų. O jei norima dar labiau susispausti, – prašau. Bet ten, kur ankšta, neišvengiamos trintys, barniai, muštynės. Nejaugi ponas E.Makronas nori pasakyti, jog Europai dar per mažai karčios patirties bandant suvaldyti agresyvius getus ir saugojantis nuo teroro aktų?

Keistokai atrodo ir E.Makrono noras kurti „naujas pasienio policijos pajėgas, kurios būtų atsakingos už prieglobsčio negavusių asmenų grąžinimą namo“, įsteigti „Europos prieglobsčio agentūrą“. Juk šias institucijas, tiesa, kiek kitaip pavadintas,  Europa seniai turi. Tik joms neleidžiama iki galo atlikti savo pareigos – joms draudžiama akylai saugoti ES sienas. Duokite įsakymą, suteikite leidimą – ir jos apsaugos Europą nuo invazijos tų, kurie neturi leidimo patekti į žemyną. Įstaigos iškabų bei pavadinimų kaitaliojimas realios naudos neatneš.

Sprendžiant iš ilgokai Sorbonos universitete trukusios E.Makrono kalbos, jis – dar ir didesnės ES integracijos šalininkas. Tikriausiai mes vis – už integraciją, jeigu jau esame viena šeima. Bet argi meluoja tie, kurie sako, kad kuo labiau skirtingos tautos ir valstybės integruosis arba bus verčiamos dirbtinai integruotis, tuo daugiau turėsime panašių situacijų į „Brexit“? Pats paprasčiausias, elementariausias fizikos dėsnis – kuo labiau spausi, tuo stipriau atšoks…

Žodžiu, jaunojo Prancūzijos vadovo debiutas vertintinas santūriai. Pagyvensime – pamatysime. Teisi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai sako: „Europiniai horizontai jau nubrėžti, todėl svarbu judėti pirmyn, bet vengiant „dykumos miražų“.

Vis dėlto ne vieną keliautoją pražudžiusių miražų bus sunku išvengti. Tai parodė paskutinieji įvykiai Barselonoje. Po bandymo dalyvauti centrinės Ispanijos valdžios uždraustame referendume dėl atsiskyrimo katalonai sulaukė represijų. Iš 465 asmenų, kurie kreipėsi pagalbos pas medikus, 92 pripažinti sužeistais. Į atsiskirti nuo Ispanijos panorusius žmones buvo šaudoma guminėmis kulkomis. Už ką, kodėl? Vien dėl to, kad žmonės susiruošė į taikų referendumą balsuoti?

Nenoriu kategoriškai tvirtinti, esą katalonai visur ir visada teisūs. Valstybės sienų stumdymai – labai pavojingas užsiėmimas. Beje, šia kataloniška intriga būtinai pasinaudos Rusija, kuriai reikalinga sumaištis Eurpoje. Be to, netikiu, kad Ispanijos valdžia engtų katalonus taip baisiai ir žiauriai, kaip mus, pabaltijiečius, engė Sovietų Sąjunga.  

Bet ar demokratines taisykles pripažįstanti Europa turi teisę draust katalonams balsuoti net ir dėl Madridui labai nepalankaus klausimo? Tai kas, kad Ispanija priėmusi įstatymą, draudžiantį Barselonai siekti nepriklausomybės. Juk be šio įstatymo Europoje neatšaukta europietiška norma laisvai reikšti nuomonę, laisvai balsuoti, laisvai rengti referedumus pačiais nemaloniausiais klausimais. Vaizdžiai tariant, į galvą ateina dvejopos mintys: gal šį sykį bausti reikia ne į referendumą susiruošusius Barselonos gyventojus, o politikus, priėmusius akivaizdžiai antidemokratišką sprendimą?

Todėl ir įdomu, kaip į ES ateitį optimistiškai žvelgiantis Prancūzijos prezidentas E.Makronas siūlys išnarplioti kataloniškąjį Gordijo mazgą. Drįstu manyti, kad jis tiesiog nežino. Atsakymo neturi ir visi jo patarėjai, ir jo džiugią kalbą apie didesnę ES integraciją gynę ES politikai.

Informacijos šaltinis – Draugas.org

2017-10-10