Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė


Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė

Dabar tokių traukinių nebeišvysite. Prieš tris dešimtmečius dundėję keleiviniai vagonai kaip sausra ir liūtis nepanašūs į šiandieninius – elegantiškus, lengvus, džiugiomis spalvomis papuoštus. 1987-aisiais, kai ryžausi trenktis į Kaliningradą, Vilniaus geležinkelio stotyje riogsojo purvini, niūrūs, gremėzdiški, dar ir nemaloniu specifiniu kvapu persisunkę. Koks kvapas galįs būti atgrasus, slegiantis, supratau tuomet, kai, įsiropštęs vidun, į plaučius truktelėjau pirmuosius oro gurkšnius.  

Remiantis grafiku, buvusią prūsų sostinę pasieksiu ankstų rytą. Kelionė truks kiaurą naktį, o užmigti – nepavyks. Tik nemanykite, jog esu išrankus patogumams. Nosį riečiantys traukinio kvapai ir kieti gultai – mažiausiai kalti. Didžiausia niekadėja, trukdysianti atsipalaiduoti, – įtampa. Jau dabar, komandiruotei nė neprasidėjus, jaučiausi sudirgęs. Tai – mano pirmasis žygis. Patirties – nė žiupsnelio. Nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos.

O sumanymas – tikriausiai pavojingas. Nė nenujaučiau, ar išvengsiu vietinių saugumiečių dėmesio. Juk Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų įkyriai teirausiuosi, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaliningradiečius apklausti mėginsiu mandagiai, atsargiai. Tačiau toks smalsumas jiems vargu ar patiksiąs. Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčias?

Kad tik nesuklustų… Taip būtų geriausia. Tegul nežlugdo mano savaitę truksiančios išvykos. Beveik spontaniškai sumanyta kelionė į Mažąją Lietuvą šias eilutes raitančiam autoriui velnioniškai svarbi. Gyvybės ir mirties klausimas. Sumanymas įsitvirtinti „Literatūros ir meno“ redakcijoje priklausąs būtent nuo šios komandiruotės. Parsivešiu kvapą gniaužiančių faktų, sugebėsiu juos vaizdingai išguldyti popieriuje, – tapsiu publicistikos skyriaus korespondentu. Grįšiu tuščiomis, etatinio žurnalisto pažymėjimą įteiks kitam.

Norinčiųjų užimti publicistikos skyriaus kabinetą – nors į didžiausią autobusą grūsk. O aš – ne pats kiečiausias. Tiesa, guodžiausi turįs keletą mažyčių nuopelnų. Jaučiau, kad gamybiniuose pasitarimuose redakcija norėtų matyti mane, sykį jau įteikusį jiems susidomėjimo inteligentų gretose sulaukusį straipsnioką. Jie matė, jog manęs niekaip nepriskirsi tinginiauti linkusiems studentams. Jiems buvo aišku ir dėl to, jog neišsisukinėsiu nuo sudėtingų užduočių. Bet svarbiausia, jie perprato, jog arsiu be pasipūtimų ir didelių pretenzijų. Ne taip, kaip anas Rašytojų sąjungos proteguojamas pasipūtėlis, išleidęs pirmąją apsakymų rinktinę ir būtent todėl manąs, jog jam viskas leidžiama bei atleidžiama.

Tiesa, jo apsakymai man labai patiko. Nuoširdžiai tai sakau. Aš ir pats būčiau norėjęs tokius rašyti. Mane siutino jo charakteris, bendravimo manieros. Kai išleisi, sakykim, dešimtąjį novelių rikinį, tada gal ir galėsi dėtis žymiu lietuviškosios literatūros klasiku. O ko dabar pūtiesi kaip gaidys ant mėšlyno krūvos?

Man užteko nuovokos, jog pasipūtimus ir ambicijas geriausia mest per tvorą. Vienui vieno teksto, kad ir visuomenėje triukšmelį sukėlusio, – mažoka, jei ketinu į šalį nustumti konkurentus. „Litmenis“ – ne dienraštis, kuriam užtektų taisyklingai, be gramatinių klaidų štampuoti informacijas. O aš – tik fuksas. Kas dabar ryžtųsi kategoriškai rėžti, turiu ar neturiu literatūrinės uoslės. Net ir pats nenutuokiau, ko esu vertas. Gal po kelių kursų net išspirs iš universiteto nespėjus susirinkti visų įskaitų ir egzaminų.

Boso ilgokai trunkantį svarstymą, ar iš patikimo molio mane drėbė, lengva pateisinti. Rašytojų sąjungos vadovybė tikrai griebtųsi už galvų, jei jos akylai prižiūrima redakcija bakstelėtų pirštu į neapsiplunksnavusį studenčioką iš Vilniaus universiteto, o pirmąja apsakymų knyga besidžiaugiantį literatą paprašytų duris, vaizdžiai tariant, uždaryti iš kitos pusės.

Vyriausiasis todėl ir reikalavo – po dešimties dienų ant stalo guldau jaudinančią ataskaitą apie keliones po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius. Jei ir antrasis tekstas būsiąs toks pat lietuviškai aktualus, – gamybinio metu erdvioje pasitarimų salėje man iškilmingai įteiks pažymėjimą. Jei paaiškėtų, jog turiu per mažai smarvės, – niekas graudžiai neraudos, ašarų upeliais nelies.

XXX

Kol traukinys džeržgėdamas dar netrūktelėjo priekin, puiki proga paaiškinti, kodėl susiruošiau į Kaliningradą. Temos niekas neprimetė. Pats ją pasirinkau. Pirmoji publikacija, kurią redakcija palankiai įvertino, be kita ko, taip pat mėgino nupųsti dulkes nuo Mažosios Lietuvos bėdų. Tik aname tekste porinau apie sugriautus arba sandėliais, parduotuvėmis, kolūkių kontoromis išniekintus prūsų ir mažlietuvių architektūros, istorijos paminklus, o antrąjame tekste svajojau išguldyti bent keletą už širdies griebiančių pagalbos šauksmų, kaip šio krašto lietuviai negalį savo vaikų rytais palydėti į lietuviškas klases, nes tokių ten nė su žiburiu nerasi. Viskas ruskai, tik ruskai.

Štai kodėl, redaktoriui paprašius dar bent vieno įsimintino rašinio, nė nesusimąstydamas išpyškinau pasirinkęs blaškymąsi po Kaliningrado srities miestus ir miestelius. Redaktorius nepriekaištavo. Jei trokštu, galiu trenktis kad ir į Vladivostoką. Bet jis nuoširdžiai nesuprato, kodėl man taip rūpi pašliaužioti Kaliningrado gatvėmis. Gal aš kilęs iš ten? Ne. Gal ten gyvenanti širdies dama, kurios glamonių pasiilgau? Ne. Tada – iš kur, po perkūnais, toji jėga, traukianti į kaliningradietišką galerą?

Jei norite žinoti, – papasakosiu. Tai – keista istorija. Kartą poilsiavau pas močiutę Šiauliuose. Buvau paauglys, kuriam, kaip mėgdavo ji sakyti, dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Neturėdamas kuo užsiimti, įjungiau juodai – baltą televizorių. O ten – lietuviško meninio filmo „Herkus Mantas“ vaizdai. Galva nebuvo užgriosta pašalinėmis mintimis: nei kontroliniais darbais, nei pirmosiomis meilėmis. Todėl lengvai įsijaučiau. O įsijautus net oda šiurpo. Tarsi pats mosuočiau kalaviju kartu su prūsų kariais, narsiai, bet nesėkmingai puolančiais kryžiuočių pilį. Tarsi pats saugočiau paskutinėn mirtinon dvikovon besiruošiantį Herkų Mantą. Ausyse net spengė nuo prūsiškų priekaištų: lietuviai į pagalbą neskuba, jiems svarbiau rietis dėl valdžios…

Kadras iš filmo „Herkus Mantas“. Režisierius – Marijonas Giedrys

Filmas supurtė, sukrėtė. Jaučiausi asmeniškai išdavęs prūsus. Formavosi painus, sunkiai nusakomas įsitikinimas: privalu keršyti už pražudytą prūsų tautą. „Jei būtume suskubę į pagalbą Velnio apsėstam Montei, kaip didįjį prūsų vadą pakrikštijo kryžiuočių komtūras, gal ir Lietuva dabar būtų ne tokia susitraukusi, ne tokia mažytė?!“, – galvoje vėlėsi keisčiausios nuojautos.

Kaip turėtų atrodyti kerštas, – neįsivaizdavau. Buvau tik berniokas, kuriam dar augti ir augti. Tačiau reguliariai žirglioti į Mokslų Akademijos biblioteką man niekas nedraudė. Atvirkščiai – net skatino, pagirdavo. Sunkias biblotekos duris, tarsi būčiau solidus akiniuotas profesorius, ėmiau varstyti vos ne kasdien. Ten, įspraustas į telefono būdelėn panašią kabiną, palinkęs prie spiginančios stalinės lempos, iš storiausių dulkėtų enciklopedijų po kruopelytę rankiojau menkiausias istorikų užuominas, atsargiausius archeologų spėjimus. Žvelgdamos į mane bibliotekininkės kraipė galvas – toks jaunutis, o nuo ryto iki vakaro kremta pačias nepopuliariausias bibliotekos knygas.

Gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją man patiko. Jaučiausi esąs tikras lietuvis, kuris gyvena gražiai, tauriai ir prasmingai. Buvau įsitikinęs, jog imuosi darbų, kuriais privalo užsiimti kiekvienas doras tautietis.

Neprabėgo nė keleri metai, ir ėmiau justi, kiek daug vis tik sužinojau. Bloknote surašiau viską, ką pavyko surinkti, perskaityti, suprasti. Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip atmintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Nemanas – Gumbine…

Nežinia kodėl ir nežinia kam pasinėriau į tragišką Mažosios Lietuvos istoriją. Štai koks buvo mano kerštas. Tik kur jį dėti?

Tokia galimybė pasitaikė 1986-ųjų vasarą, kai įstojau į Vilniaus universitetą krimsti žurnalistikos mokslų. Nespėjau pasidžiaugti pirmosiomis studentiškomis pažintimis, įsiminti visų atokiausiai centriniuose rūmuose įrengtų auditorijų, kai tėvas įkyriai kartojo:

– Metas dairytis redakcijos, kuriai nebūtų gėda nuoširdžiai tarnauti.

„Kitaip pavėluosi. Penkeri studijų metai prabėgs kaip viena diena. Nė nepajusi, kaip gyvenimas priskirs nevykėliams…“ Tokio štai būta tėviško patarimo.

Ar Lietuvai neskauda. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, žvilgsnis krypo „Literatūros ir meno“ pusėn. Tuomet šį laikraštį laikiau lietuviškiausiu. O kas, jei jiems įteikčiau graudų pasakojimą apie Kaliningrade su žeme sulygintas senųjų krašto gyventojų pilis? Vieną savaitgalį ryžausi ilgam išsidrėbti prie rašomojo stalo. Tvirtai užsibėžiau nepakelti užpakalio, kol nepriartėsiu prie skilties „pabaiga“.

Įteikęs redakcijai tekstą apie Mažosios Lietuvos praradimus, sulaukiau palaikymo. Mielai, sakyčiau, net skubiai publikavo. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko sukluso, ar nenorėčiau dar ko nors panašaus brūkštelėti. Jų redakcijoje – viena laisva kėdė. Bet šventoji vieta ilgai laisva neliks. Jei trokštu publicistikos krėsle įsikurti kaip šeimininkas, turėčiau suktis kaip voverėlė amžinai besisukančiame rate.

Mano kursiokams po egzaminų rūpėjo triukšmingai pašėlti. Ir aš troškau diskotekų, merginų, vyno. Tačiau šios studentiškos privilegijos atsisakiau. Nutariau, jog savo pirmąsias studentiškas atostogas verčiau sutiksiu tarp svetimų. Pašėlioti suspėsiu. Panelės niekur nepaspruks…

XXX

Dabar jau žinote, kodėl tvankų 1987-ųjų birželio vakarą įšokau į traukinį „Maskva – Kaliningradas“. 

Ką dar derėtų papasakoti skaitytojui? Tikriausiai tai, kad kelionės pradžią prisimenu kaip bjauriai įtemtą. Labiausiai nerimavau ne dėl, kaip įsivaizdavau, mane medžiosiančių KGB vyrų. Įtemtai laužiau galvą, kur vis tik tektų prisiglausti? Vilniaus geležinkelio stotyje dar nenutuokiau, ar rasiu Kaliningrade kur ištiesti pavargusias kojas. Laisvų „numerių“ vieninteliame miesto viešbutyje nėra ir nebus. Lipdamas į traukinį apie tai žinojau. Juk prieš keletą dienų mėginau rezervuoti kambarį įkyriai skambindamas iš Vilniaus. Kur tau! Patarė kreiptis po mėnesio, ne anksčiau…

Mėnesio laukti negalėjau. Todėl pirmoji komandiruotės naktis taip ir praslinko buriant iš kavos tirščių: „atsiras – neatsiras“. Vyliausi, jog esu laimės kūdikis, ir bent vienas mažytis palankus atsitiktinumas nuvesiantis didelės sėkmės link. Svarbiausia – nenukabinti nosies.

Panašiai ir nutiko. Išgelbėjo laimingas atsitiktinumas, nors gal tai – kažkas kita. Protingi žmonės greičiausiai tai vadintų palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nuoširdžiai religingas žmogus – likimu.

Jau stoviniuodamas daugiaaukščio kaliningradietiško viešbučio laukiamąjame pastebėjau, kaip nesėkmingai įsimaišiau į ilgoką keisčiausių žmogystų virtinę prie administratorės, kuri švarko atlape įsisegusi ženklelį su rusiška pavarde. O ant kiek tolėliau prie stalo elegantiškai įsitaisiusios administratorės atlapo kabėjo kortelė, kurioje net švytėte švytėjo lietuviška pavardė ir lietuviškas vardas. Sumečiau, jog lietuviui protingiausia rokuotis su lietuve. Žvaliai, energingai persigrupavau, suprasdamas, jog peršokti atgal prie rusiškosios administratorės nepastebėtam jau nepavyks. Nutįsusiose kilometrinėse eilėse lūkuriuojantys išvargę miesto svečiai būtinai palydėtų piktais keiksmais. Gal net apstumdytų.

Prislinkęs prie lietuvės moters – susikaupiau. Apsimečiau esąs gyvenimo audrų vėtytas ir mėtytas šelmis. Sportininkai tai vadintų atsivėrusiu antruoju kvėpavimu. Maldavau bent mažyčio kampelio be elementariausių patogumų pačiame atokiausiame koridoriuje. Įrodinėjau, jog man verkiant reikia parašyti straipsnį, o čia, viešbučio vestibiulyje, – nė menkiausios kūrybinės atmosferos. Triukšmas, prirukyta, ankšta nuo svečių gausos. Kaulinau stogo virš galvos pabrėždamas ryškų lietuvišką akcentą. Elgiausi santūriai, bet vis tik taip, kad būtų aišku: nesitrauksiu šalin, kol mano delnas nepajus prie sunkaus bumbulo prisukto rakto. Tiesa, dar keletą sykių demonstratyviai kyštelėjau lietuvišką žurnalisto pažymėjimą.

Administratorė į pažymėjimą pažvelgė tik akies krašteliu. Ji atkirto, kaip ir tikėjausi: negi nematote ant stalų išdėliotų lentelių su rusišku užrašu „laisvų numerių nėra“? Tačiau smalsus moteriškės žvilgsnis tarsi kuždėjo į ausį, jog man ji vis tik draugiškesnė nei kitiems. Su viešbutyje apsigyventi norinčiais atvykėliais, dažniausiai rusų kariškiais, administratorė šnekėjo šaltai, biurokratiškai, piktokai, lyg būtų mirtinai pavargusi nuo jų amžinų priekaištų. O su manimi ji elgėsi rūpestingai motiniškai. Mano bėdos jos tarsi neerzino.

Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.

O ar galėtų būti kitaip? Lietuvis privalo gelbėti lietuvį. Mes – vieno kraujo! Negi ji tautietį išmainys į sovietų armijos pulkininką, kurių čia zujo tarsi skruzdėlių miško tankmėje pūpsinčiame skruzdėlyne? Taip drąsinau save. O ką aš dar galėjau nuveikti?

Administratorė, į kurią dėjau visas savo viltis, liepė prieiti lygiai 12 valandą, viešbučio administracijai pradėjus skaičiuoti naująją parą. Vidudienis itin svarbus, nes gyventojai, kuriems tądien išsenka rezervacija, privalo nedelsiant išsinešdinti lauk su visais savo krepšiais ir lagaminais. Štai tą akimirką ji tikriausiai galėsianti pasiūlyti dar tirštose miglose skendintį variantą. Garantijų neduosianti nė minimalių. Ji – ne stebukladarė, ne geroji fėja. Bet pabandysianti kuo nors padėti vargšui žurnalistui.

Jaudindamasis tarsi prieš pirmąjį egzaminą lygiai pusiaudienį prišokau prie skyrio, kur, atsirėmusi į kėdės atlošą, sėdėjo kaliningradietė lietuviška pavarde. Jos maloni šypsena bylojo, jog ant suoliuko gatvėje miegoti neteks.

– Turime jums kambarį. Šeimininkaukite savaitę, kaip ir prašėte. Sėkmės rašant straipsnius apie mūsų mielą Kaliningradą, – palydėjo šiltu žvilgsniu.

Jaučiausi laimingiausias žmogus. Bet prisimenu ir netrukus apėmusį šoką, kai išvydau, kiek rublių privaląs pakloti už šešias paras. Ar komandiruotės pabaigoje beturėsiu už ką sukrimsti bent vieną bandelę? Tik, suprantama, neišsidaviau, kad kainos kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo. Kuo greičiau sukrapščiau pinigus. Tegul tik nepersigalvoja.

Ilgokai ieškojau savosios irštvos, kurioje visą savaitę lindėsiu. Patogumų nesitikėjau. Jie man net nereikalingi. Svarbiausia, kad gyvenimas neprievartaus kurksioti geležinkelio stoties laukiamąjame. Maniau gyvensiąs ankštame, geležinę  girgždančią lovą teturinčiame, pelėsiais išmuštame kambarėlyje be tualeto ir dušo. O pravėręs kambario duris žaktelėjau – juk tai „liuksas“. Ir tualetas, ir vonia, ir rankšluostis, ir muilas, ir kilimėlis, ir spalvotas televizorius, ir patogus rašomasis stalas, ir plati lova, kurioje tikrai įmanoma karališkai atsipūsti po dienos vargų, ir telefonas, kuriuo bus galima skambinti neišeinant iš 888 numeriu pažymėto kambario. Argi aš – ne laimės kūdikis?

Bet tada nejučiom prisiminiau frazę iš neseniai perskaityto rašytojo Ramūno Klimo romano, kuriame vienas herojus filosofiškai perspėja kitą herojų: „Niekada nesusigundyk atšvęsti pergalės“. Per ilgai švenčiant pergalę dažniausiai pražiopsomi besiartinantys pavojai.

Taip, šampaną gurkšnoti ankstoka. Apsigyventi viešbutyje, kuriame niekad nerasite laisvų numerių, – puiki pradžia. Ne kiekvienas pramuštų. Bet tai – tik pradžia. Ar sugebėsiu prakalbinti čia gyvenančius tautiečius? Ką atkirs „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, valstybiniame muziejuje? Ar saugumiečiai neįgrūs į privažiavusį „voronoką“, kai suksiu ratus aplink garsiosios Karaliaučiaus katedros griuvėsius?

XXX

Kad rašytojas buvo teisus, į herojaus lūpas įsprausdamas žodžius „niekad neusigundyk atšvęsti pergalės“, mat likimas permainingas, galbūt tuoj teks raudoti kruvinomis ašaromis, patyriau savo kailiu dar tą pačią dieną. Susitariau maždaug po valandos užsukti į redakciją „Kaliningradskaja pravda“. Žinojau ten triūsiant moteriškę lietuviška pavarde. Tik belsdamasis į jos kabinetą nė neįtariau, jog lietuviškoms sieloms ne visuomet lemta draugauti. Lietuviška kilmė galinti jungti, bet galinti skirti. Kaip giliausia praraja. 

Vos tik pravėręs duris pajutau sklindant atvirą, neslepiamą atšiaurumą. Ji susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus: Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvenantys draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia. Ir, beje, būtų įdomu žinoti, kas gi mane taip suklaidino – neva Kaliningrade ujami lietuviai? Paskutinieji žodžiai suskambo lyg būtų juos ištarusi generalinė prokurorė ar net vyriausioji tardytoja.

Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be ukrainietiškų ir baltarusiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale, Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip.

Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuvišką nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…

Mažoji Lietuva

Redakcijos duris užvėriau apstulbęs. Tarsi kas purvinu skuduru būtų stipriai tėškęs per veidą. Laužiau galvą, bet nepajėgiau perprasti, ar lietuvė nuoširdžiai taip mananti, ar lietuvišką mokyklą ji koneveikė tik todėl, kad jai taip liepta bendrauti su nekviestu svečiu iš Vilniaus?

Kitą dieną susiradau vaikų darželių ir mokyklų, kurias man buvo nurodžiusi pikčiurna iš „Kaliningradskaja pravda“. Bet visur, kur tik ji rekomendavo, mane priimdavo atžagariai: niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą.

O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprotėti…

Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuvių šnektos.

Nė nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius. Dirbtinas išprievartauto vaiko juokas ilgai nedavė ramybės. Jaučiausi pažemintas. Nejaugi jos mano, kad patikėsiu jų surežisuotais spektakliais? Ir vis tik nusprendžiau nepriešgyniauti – verčiau apsimesiu, jog mokytojomis patikėjau, jog suvokiau, koks esu primityvus. Vyliausi, jog viską, ką apie jas manąs, išdėstysiu straipsnyje.

Atokiai nuo miesto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja.

Grįžti viešbutin neskubėjau. Kyštelėjau nosį į Kaliningrado kraštotyros muziejų. Čia vėl – tarsi purvina grindų šluoste per fizionomiją. Nė menkiausios užuominos apie prūsus, Mažvydą, Donelaitį, Bretkūną. Visa istorija prasidedanti tuomet, kai Raudonoji armija vijo prakeiktus fašistus. Kas dėjosi iki tol – nė mur mur. Kai prie gremėzdiškos patrankos snaudžiusios gidės pasiteiravau, kur kabo stendai, pasakojantys apie prūsus, ji piktai pasimuistė, tada, prabudusi iš saldaus snaudulio, puolė plūstis – kaliningradiečiams nusipsjauti į vokišką palikimą. Ši žemė pilnavertiškai gyvenanti tik nuo 1945-ųjų. Tai žino kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tuomet ji į mane pažvelgė taip, jog iš karto supratau – daugiau „kvailais“ klausimais verčiau nebesisvaidyti. Dar vienas neatsargus žodis, ir ji šauksianti pagalbon milicijos pareigūnus.

Beliko užšokti į centrinę Kaliningrado biblioteką, ir būsiu pirmosios dienos planą įvykdęs. Bibliotekoje apsimečiau naivuoliu – pareiškiau norįs pavartyti lietuviškų laikraščių, žurnalų. Pažvelgė tarsi į pirmykštį žmogų, kuris ką tik išlindo iš akmeninio urvo. Nejaugi jaunas, simpatiškas jaunuolis nežinąs, kad čia – Rusija, kad Rusijos Federacijos skaityklos neprivalo savo saugyklų užgriozdinti lietuviškais leidiniais? Visi padorūs, sąžiningi lietuviai moka rusiškai, jie mielai skaito rusišką literatūrą, niekas iš jų niekada nėra nė užsiminęs apie lietuviškų leidinių prenumeratą.

Apkūni bibliotekos darbuotoja, greičiausiai vyresnioji, į pagalbą pasikvietė dar keletą piktų, agresyvių moteriškių. Jos skalambijo viena kitą perrėkdamos: apie tautų draugystę, leninizmą, internacionalizmą.

Vos neapsivėmiau. Būtų žinojusios, kokios atgrasios man pasirodė… Bet ir vėl apsimečiau durneliu: jų nuoširdūs aiškinimai neva man atvėrę akis. Kodėl taip elgiausi? Taip saugiau. Nereikia be reikalo provokuoti. Svarbiausia – ne kokį riebų palyginimą toms bobšėms leptelsiu, nes jo niekas neišgirs, o tai, ką surašysiu savo straipsnyje, kurį galbūt perskaitys tūkstančiai.

XXX

Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška.

Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį. Greičiausiai jos visos, tarsi lenktyniaudamos, suskubo informuoti apie į Kaliningradą atsidanginusį provokatorių.

Bailiu, kuris dėl menkiausios smulkmenos drebintų kinkas, savęs nelaikiau. Bet nuolat suklusdavau, ar neskamba telefonas, ar nebaladojama į duris. Ir ką jūs manote – vakarop tikrai sučirškė telefonas. Keletą sekundžių įsitempęs lūkuriavau, tuomet pakėliau ragelį. Administratorė piktai skalambijo, kad jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti.

Jei tai tikrai žmonės iš KGB, man saugiau atsidurti, kur – daug akių. Vadinasi, išmintingiausia nusileisti į vadinamąjį nulinį aukštą, kuris visuomet panašus į deficitų sulaukusią parduotuvę, dūstančią nuo pirkėjų, nei laukti, kol vyrai pakilsią į vos vieną kitą praeivį skaičiuojantį aštuntąjį aukštą. Pasiėmiau su savimi dokumentus ir liftu nubildėjau žemyn. Išėjęs į laukiamąjį atpažinau vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą.

Ko jam prireikė? Dar sykį dievagosis, kad lietuvių kalba vaikui – negraži, svetima, nereikalinga? Dėbtelėjau jo pusėn piktai, leisdamas suprasti, jog nuoširdži šneka jau nebeįmanoma Nusivyliau juo ir tas nusivylimas – didelis. Tegul mato. Tačiau jis nepastebėjo mano skepsio. Nežymiu galvos mostu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenorįs, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų.

Per keletą metrų atitolęs nuo jo įkandin gatve kulniavau ilgokai. Priartėjęs prie sankryžos jis pasuko į dešinę, įsmuko apsmurgusion užkandinėn. Paskui jį į arbatinę, kur užklydėliams patiekiamos pigios virtos dešrelės, garstyčios, juodos duonos riekė ir tirpi kava, įžengiau ir aš. Vyriškis jau buvo klestėlėjęs ant taburetės prie staliuko pačiame kampe – kuo atokiau nuo langų, pridengtų purvinomis užuolaidomis.

Lūkuriavau. Nežinojau, kaip elgtis. Man atrodė, jog nepažįstamasis turįs pasakyti kažką svarbaus. Bet kas garantuos, jog tai – ne provokacija? Jei lietuvio berniuko tėvas įtaria, kad mane arba jį seka, tai turėtų suvokti, jog operatyvininkai iš garsiosios kontoros puikiausiai užfiksavo, kaip iš viešbučio it klusnus šunytis nusekiau paskui jį, galiausiai įsmukdamas arbatinėn „Buločka“. O gal jis tiesiog trokšta pasirodyti esąs labai svarbus? Tik pamanyk: vienintelis KGB galvos skausmas – nugirsti, ką iš Lietuvos atklydusiam tautiečiui neoficialiai pasakos nuo lietuvių kalbos viešai atsiribojusio berniuko tėvas!

Vis tik prisėdau prie staliuko, kurį okupavo iš viešbučio išviliojęs vyriškis. Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusių mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių.

Tada, lengviau atsikvėpęs, dėstė, kaip jie iš tiesų čia gyvenantys. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turinti tai suprasti.

Didžioji Lietuva privalanti daug ką įsisąmoninti. Pavyzdžiui, kad be jos pagalbos vežimas nepajudės iš vietos. Jei Vilnius netriukšmaus, nesipiktins, netrinksės kumščiu į stalą, Kaliningrado lietuviai tikrai išmirsią. Dar keletas tokių gūdžių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai.

Deja, išpažintį atlikęs lietuvis maldavo juo nesiremti. Paminėsiu straipsnyje jo pavardę – valdžia parodysianti, kur, naudojant sparnuotą rusišką priežodį, žiemoja vėžiai.

Tuomet baikščiai į šalis besidairantis lietuvis bent keletą sykių perspėjo saugotis KGB. Tiesa, šios kontoros vardo jis neištarė. Ją vadino įstaiga, organizacija. Tik ne – valstybės saugumo komitetu.

Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio.

Lietuvio berniuko tėvas prie prekystalio nusipirko du puodelius kavos – vieną sau, kitą man. Gurkšnodamas tirpią kavą pažėrė net patarimų, kaip būtų galima išvengti KGB pinklių. Sakykim, būtų neatsargu pasitikėti iš tremčių bei lagerių čia apsistojusiais lietuviais. Nežinia, kurie iš jų – užverbuoti, kurie – laisvi. Žmonės – iškamuoti, pasiilgę ramybės, todėl „pakabintų“ lietuvių nereikėtų smerkti, bet ir leistis į nuoširdžus pokalbius su jais – neatsargu.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Tuometinio Kaliningrado simbolis – tankas

Kitas perspėjimas – dar sudėtingesnis. Jei kontora suuodė, kas aš per paukštis, Kaliningrado lietuviams, kurie turėtų man ką papasakoti, ji vogčiomis bruks nuomonę, jog esu tik kruopčiai lietuvių nacionalistus registruojantis provokatorius iš KGB, išradingai prisidengęs „Literatūros ir meno“ vardu. Tokia KGB apgaulė reikalinga, kad padorūs lietuviai manęs bijotų, vengtų duoti interviu, nesileistų į kalbas.

Atsisveikindamas tarstelėjo, kad jei pageidaučiau išklausyti ir kitų lietuvių, kuriuos man girdinti vertė keiksnoti lietuvių kalbą, turėčiau rytoj į šią kavinę užsukti maždaug tuo pačiu laiku. Jie manęs lauktų.

Sutartą valandą toje pat arbatinėje kitą pavakarę šlamščiau pigias dešreles užgerdamas pigiu, tirpiu, į kavą panašiu gėrimu. Užkandžiavau beveik valandą. Bet niekas iš lietuvių neatėjo.

Apėmė negera nuojauta. Išėjęs iš kavinės atidžiai dairiausi į visas puses. Bet taip, kad nekristų į akis. Nieko įtartino nepastebėjau. O ar galėjau ką nors pamatyti, jei išties „piktųjų akių“ buvau dabojamas? Tai dabar mes prisiskaitę ir prisižiūrėję apie sukčiausius slaptųjų tarnybų darbo metodus. O tuomet, gūdžiais 1987-aisiais, nieko nežinojau. Tik nujaučiau, kad taip galėtų nutikti…

Grįžus į viešbutį laukė dar viena staigmena. Koridoriuje netoli mano puikiojo liukso durų vaikštinėjo vidutinio amžiaus moteriškė. Jau – nebe jauniklė, bet ir ne per sena. Gražuole jos taip pat nepavadinsi. Vis tik simpatiška, be vulgarumo. Nė kiek nepanaši į Kaliningrado prostitutes, kurios slankiodavo aplink viešbutį ir kurias milicija karts nuo karto vydavo šalin. Tačiau sijonas vis tik buvo per trumpas. Ir marškinėlių būta užtektinai permatomų, su ryškia iškirpte.  

Krūptelėjau. Ji ne šiaip sau demonstruoja idealiai nulietas kojas. Kažkas ne taip. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai rakinau kambario duris, o dama – prisiartino, beveik prisiglaudė.

– Aš pas jus, – maloniai nusišypsojo, – jau senokai jūsų laukiu.

– Svečių tikrai nekviečiau, – piktokai išpyškinau. Mano balsas buvo tvirtas, bet nuaidėjo ir išgąsčio gaidelių. Keikiau save, kad nepavyko atsakyti be susijaudinimo.

Mano grubokas atsakymas gražuolės neįžeidė.

– Jei ne jūs skambinote, vadinasi, nutiko nesusipratimas. Nieko tragiško. Tiesiog aš buvau įsitikinusi, kad būtent čia paskirtas dalykinis susitikimas, – jos balso būta ramaus, švelnaus, draugiško.

Pertraukiau ją, žodžius tardamas jau drąsiau, užtikrinčiau ir, žinoma, mandagiau:

– Atsiprašau, aš labai nuvargęs, man metas ilsėtis. Rytoj laukia sunki diena, o ir ši buvusi ne itin sėkminga.

– Tada aš privalanti atsiprašyti, mielas jaunuoli. Trokštu tik smulkios paslaugėlės – leiskite paskabinti iš jūsų kambario telefono, kad vėl nereikėtų leistis žemyn, – ji kalbėjo maloniai, švelniai, gundančiai.

Nuojauta kuždėjo, jog jei įsileisiu gyvatę užantin, ištiks didžiausia bėda. Visu savo kūnu įtariau: nelaimė – čia pat. Privalėjau bet kokia kaina sutrukdyt moteriškei įkelti koją vidun. Suspėjau užtrenkt duris, nors ji – veržėsi vidun.

Mano paskutinių žodžių būta tokių: „Nepykit, tai – neįmanoma, atleiskite…“.

Trinktelėjęs numerio durimis skubiai užsirakinau, raktą palikdamas spynoje, kad be mano žinios jų niekas negalėtų atkrapštyti iš išorės. Atidžiai apsižiūrėjau, ar kur nors po pagalve, šiukšlinėje ar spintoje neįkišta narkotikų, ginklų, amerikietiškų dolerių. Kruopščiai apšniukšinėjau visus kampus. Visi daiktai – tose pačiose vietose, kaip buvau palikęs. pašalinių – taip pat. Nieko įtartino.

Gal be reikalo įtariau moteriškę turėjus negražių kėslų? Gal ji tikrai supainiojo aukštus? Į mano kambarį ji nebesibeldė. Viešbutyje jos daugiau nė sykio nemačiau.

XXX

Trečiadienį nusprendžiau dar praleisti Kaliningrade, bet kai lietuviai neatėjo į kavinę, o prie kambario nežinia ko vaikštinėjo patraukli moteris, – sumečiau verčiau sprukti iš Kaliningrado, pasižmonėti kituose srities miestuose ir miesteliuose.

Tiksliai nebeprisimenu, kokioje gyvenvietėje tai nutiko. Daržovių sandėliu paverstą bažnyčią netinkamai apšvietė saulė. Geltonas jos diskas plieskė tiesiai į akis. Norėdamas architektūros paminklą vaizdingai nufotografuoti, kad matytusi ir ornamentai, ir užrašas „ovošči“, privalėjau prieiti kuo arčiau. Kitaip kadre būsią pilkų plėmų. Prislinkau iš karto pasiruošęs spausti mygtuką – lai fotografavimas trunka kuo trumpiau. Kad nespėtų susigaudyti, ką čia veikiu. Bet kol cvaktelėjau keletą sykių, pro grotuotą dulkiną langą, matyt, pamatė. Į gatvę išbėgo pardavėjų žiurstais ir kepuraitėmis pasidabinusios moteriškės ir šluota nešinas sargas. Puolė į ataką, draskė akis, kaip drįstu juos fotkinti. Šluotkočiu grūmodamas dėdė įrodinėjo, jog tai – strateginės reikšmės objektas. Net užkimo besiplūsdamas.

Nesivėliau į ginčus. Po truputį traukiausi atgal. Bet senis atkakliai sekė iš paskos. Jis jau reikalavo, kad atiduočiau fotoaparate esančią juostą. Numetęs ant grindinio šluotkotį plėšė iš rankų fotoaparatą. Jį švelniai, atsargiai stumtelėjau atgalios. Žlegtelėjo ant grindinio tarsi po stipraus smūgio. Nežinau: gal tikrai užsigavo, o gal tik apsimetė susižeidęs. Tačiau koliojosi, aimanavo, greitosios pagalbos šaukėsi taip, kad aidėjo visa aikštė. Tada prilėkė tos dvi balsingos kopūstų, bulvių ir runkelių pardavėjos. Triukšmas tapo dar skardesnis.

Kad senis išsidrėbė ant asfalto, – nusispjaut. Nuo tokių stumtelėjimų nemirštama, kaulai nelūžta. Bet jei paskųs milicijai, ar neteks sėsti į daboklę? Įsivaizduokite kaliningradietišką depešą, nusiųstą „Literatūros ir meno“ redakcijai: „jūsų darbuotojas sumušė senyvą žmogų, todėl uždarytas į areštinę penkiolikai parų“.

Milicijos „voronokas“ netrukus privažiavo, nežinia iš kur atsiradęs. Juk tai – centrinė miesto aikštė. Iš automobilio iššoko du jauni milicininkai. Jie pirmiausia išklausė rėksnių moterų, paskui – neva žiauriai nukentėjusio senuko. Ir tik tuomet pasisuko mano pusėn. Aš milicininkams parodžiau Lietuvos žurnalisto pažymėjimą, net neslėpiau, kad fotografuoju daržovių parduotuvę tik tam, kad ji nepagarbiai įrengta buvusioje lietuviškoje bažnyčioje. Regis, labai vykusiai paaiškinau, jog net minties neturėjau ką nors prilupti, tai aš – tikroji auka, nes mane griebė už atlapų, nes iš manęs mėgino atimti brangiai kaštuojantį redakcijos fotoaparatą.

Lietuviški pažymėjimai milicininkams paliko įspūdį.

Pritilusioms moteriškėms ir aprimusiam senukui jie paaiškino, tiesa, ne itin piktai, kad Kaliningrado srityje fotografuoti draudžiama karinius objektus. Daržovių sandėliams ši taisyklė negaliojanti. O štai puldinėti turistus iš broliškosios Lietuvos – labai nemandagu. Užuot stumdę fotografus jie verčiau apsišluotų – kur tik pažvelgsi, vien šiukšlės, kalnai šiukšlių.

Pabrukusios uodegas moteriškės pasislepė savo apšnerkštoje parduotuvėje; kiemsargis, būdamas klusnus tarybinis pilietis, gal net komunistas, nuskubėjo vykdyti nurodymų – šluoti gatvių. O aš užsimaniau šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią vyninę, kad vienu kitu pigaus vyno stiklu nuraminčiau įtampą. Vis tik paskutinę akimirką susivaldžiau: priešo teritorijoje privalu turėti šviežut šviežutėlę galvą. Priešo teritorijoje – nė gramo.

Lietuviai miršta tylėdami. Straipsnio kopija. Slaptai.lt nuotr.

Taip ir neįžengus į vyninę prie manęs priėjo tvarkingai apsirengęs vyras, prisistatė esąs lietuvis Pranas. Jis iškart supratęs, kad aš iš anapus Nemuno, kai tik pamatė fotografuojant bažnyčią. Pakvietė į svečius. Žmona jau bus išvirusi barščių. Pasišnekėtume kaip lietuvis su lietuviu.

Tikrai nuoširdžiai pasiguodėme. Nė menkiausios abejonės: lietuviškos klasės, lietuviškos mokyklos – reikalingos. Kadaise, prieš keletą dešimtmečių, jis būtų sutikęs savo sūnų vežti į lietuvišką klasę ir už 50 ar net 100 kilometrų. Kad tik sūnus neužmirštų lietuviškai. Bet nutiko kitaip – savo sūnėlį nuo mažumės privalėjo atiduoti į penkias darbo dienas per savaitę veikusį internatą. Ten Saulius ir gyvenęs, mokęsis. O dabar besuprantąs vos kelis lietuviškus žodžius.

Su Saulium susipažinau, kai jis grįžo pietų. Sėdėjome prie apvalaus stalo keturiese: Pranas, jo žmona Saulė, jų sūnus Saulius ir aš, žurnalistas. Visi – lietuviai. Grynakraujai lietuvaičiai. Bet Saulius jau visiškai nemokėjo lietuviškai. Su tėvais ir manimi jis buvo priverstas kalbėti svetima kalba. Mačiau, kaip Pranui ir Saulei sopa širdis, kai jų vienintelis sūnus prabildavo rusiškai, nevykusiai įbrukdamas vieną kitą lietuvišką žodelį, tariamą su ženkliu rusišku akcentu. Motina net susigraudino, o ir Pranas nusišluostė keletą nevalingai ištryškusių ašarų. Visi supratome, kokia tragedija ištiko šeimą. O juk – tragedija! Kažkuo panaši į tikrą žmogaus mirtį…

Atsisveikindamas su Prano šeimyna jau žinojau, kaip pavadinsiu savo naująjį straipsnį – „Lietuviai miršta tylėdami“.

XXX

Grįžęs į Kaliningradą radau viską, kaip buvau palikęs. Nenutiko nieko įtartino. Tiesa, beldžiantis senu autobusu atgal į Kaliningradą maždaug pusiaukelėje sustabdė milicininkai. Tikrino keleivių dokumentus. Aš vėl svarsčiau patį blogiausią variantą: prisikabins prie maniškių dokumentų. Bet, pasirodo, be reikalo trizniavau – ieškojo iš karinio dalinio pabėgusio kareivio. Štai kodėl kitoje kelio pusėje apart milicijos „žigulių“ stovėjo dar ir kariškas „voronokas“, o aplink jį slampinėjo automatais ginkluoti karininkai.

Patirti jaudulį teko ir pačią paskutinę dieną, kai iki traukinio išvykimo buvo belikusios kelios valandos. Paskutinį sykį išėjęs trumpam pasivaikščioti po Kaliningrado centrą pastebėjau prie gatvės kampo privažiuojant juodą „volgą“ tamsintais langais. Išlipo du vyrai, įžūliai atsirėmė į automobilio šonus ir ėmė lūkuriuoti. „Ar tik ne manęs atvažiavo pasiimti?“, – dingtelėjo paširdin. Sunerimęs atidžiai pažvelgiau jų pusėn, o jie, rupūžės, atsakė tuo pačiu – įsispoksojo į mane. Net pasirodė, kad nežymiai šypsosi: „ateik, ateik, bernužėli, papasakosi, kodėl drumsti vandenį“.

Sumečiau, jog beprasmiška sprukti. Vis tiek pagautų. Tad nebekeičiau krypties. Kaip ėjau, taip ir kulniavau, nespartindamas ir nelėtindamas tempo. Dar keletas metrų, ir būčiau atsirėmęs į išpuoselėtą „volgą“ bei supratęs, ko iš tiesų tyko solidžius kostiumus dėvį vyrai. Guodžiau save, kad tai – tik atsitiktinumas, kad jiems reikia visai ne manęs. Tiesiog persipynė mūsų keliai.

Tačiau kaip tik tą akimirką, kai buvau linkęs džiūgauti ir vėl išnešęs sveiką galvą, kažkas labai tvirtomis rankomis čiupo mane iš už nugaros. Pastvėrė už pečių ir keletą akimirkų laikė, nieko nedarydamas, nė žodžio netardamas. O aš, apstulbęs iš netikėtumo, bijojau atsigręžti. Baiminausi pažvelgti į akis tam, kuris mane areštuoja. Jokių abejonių: iš už nugaros prisėlinęs užpuolikas – tai tų dviejų iš „volgos“ išlipusiųjų sėbras. Jis dabar mane stumsiąs į automobilį. Atsidūriau plieniniuose spąstuose. Pačią paskutinę komandiruotės dieną, kai, regis, per visas kliūtis – persiropšta, peršokta. Labai apmaudu, labai skaudu. Nors verk. Vėl galvoje skambėjo rašytojo įžvalga: „nesusigundyk švęsti pergalių“. Aš, matyt, per anksti patikėjau gimęs po laiminga žvaigžde. Štai todėl likimas baudžia.

Bet stebėtinai stiprias rankas turėjęs vyriškis vis tik elgėsi keistai – manęs niekur nestūmė. Tarsi laukė, kol mėginsiu atspėti jo vardą. Nespėliojau. Atsisukau. Prieš mane – kariška uniforma. Antpečiai – pulkininko. O šypsena – lyg ir pažįstama. Taip, juk tai – majoras Michailovas, tas pats gerasis Michailovas iš karinio dalinio 55210, kuriame du metus vargau eiliniu kareiviu. Bet kodėl jis pulkininko antpečiais pasipuošęs? Paaukštino? Iš kur jis atsirado? Kaip mane pastebėjo?

Kol džiugiai pasisveikinau, kol paaiškėjo, jog vakare kartu sėsime į tą patį „Kaliningradas – Maskva“ traukinį, tik aš išlipsiąs Vilniuje, o jis baladosis toliau, iki pat Maskvos, iš galvos visai prapuolė paslaptingoji „volga“. Žvilgtelėjau jos pusėn – o automobilio ir dviejų kariškai sudėtų žaliūkų nė kvapo. Nejaugi pasivaideno? Mažumėlę aprimau – ne mane medžiojo. O gal juos suglumino draugiškai pasisveikinęs pulkininkas? Vis tik pulkininkas – tai aukšto rango karininkas. Ne koks nors „praporščikas“, su kuriuo galėtum nesiskaityti, net po velnių pasiųsti.

Jaučiu, skaitytojui tikriausiai iki gyvo kaulo nusibodo laukti kulminacijos – kada, po galais, man tikrai užlauš rankas, tikrai užverš antrankius.

Tokia atomazga pasigirti negaliu. Niekas manęs neareštavo. Nei Kaliningrade, nei sugrįžus į Vilnių. Nenoriu nuotykių ištroškusių skaitytojų nuvilti, tačiau mano pirmoji komandiruotė į Kaliningrado sritį, kurioje 1987-aisiais knibždėte knibždėjo sovietinių saugumiečių, proimperiškai nusiteikusių inteligentų, šiaip smulkaus rango „stukačių“, – baigėsi kuo palankiausiai. Parvykau namolio sveikas ir gyvas. Parašiau aštrų straipsnį „Lietuviai miršta tylėdami“, kurį „Literatūra ir menas“ noriai paskelbė. Net pirmąją premiją vienbalsiai paskyrė už geriausią to mėnesio publikaciją.

Be jokios abejonės, dar tą pačią dieną, įteikus rašinį, buvau priimtas į publicistikos skyrių etatiniu darbuotoju.

Po to dar nusiunčiau straipsnį į „Kaliningradskaja pravda“, prisimenate, kur buvau atšiauriai sutiktas? Tik neaikčiokite – paskelbė. Pačius aštriausius sakinius išmetė ir šalia prilipino kategoriškai priešingai įrodinėjančių skaitytojų laiškų. Kad atrodyčiau lyg balta varna. Bet vis tik – publikavo. Priverčiau. Neturėjo kaip išsisukti, neturėjo kur dingti.

Maniškį tekstą apie griaunamus Mažosios Lietuvos architektūros paminklus ir Kaliningrade rusinamus lietuvius publikavo net tuomet labai įtakinga „Literaturnaja gazeta“. Šis po visą Sovietų Sąjungą platinamas savaitraštis ne tik kad neišbraukė nė eilutės, bet šalia maniškio paskelbė ir keliolika rusifikacija pasipiktinusių baškirų, ukrainiečių, latvių, estų, uzbekų visuomeninikų, istorikų, rašytojų laiškų.

Pastebėjau, kad visi Vilniaus universiteto dėstytojai ėmė į mane kur kas palankiau žvelgti nei į kitus žurnalistikos esmę perprasti sumaniusius studentus, nes „Literatūra ir menas“ anuomet buvo viršūnių viršūnė. O ir diskotekos, tėvas buvo teisus, neužsidarė, neprapuolė. Pasilinksminimai  grįžus tapo net prasmingesni, sodresni. Kaliningradietiška odisėja jiems suteikė saldumo, džiugumo. Jei ne Kaliningrade patirtos baimės ir įtampos, jaunatviški ūžavimai Vilniaus kavinėse ir baruose būtų likę įprastais, rutininiais, niekuo neišsiskiriančiais.

Jei skaitytojai nusivylė štai tokia „drungna“ pabaiga, vis tik atversiu širdį, jog viena, galbūt pati svarbiausia, kaliningradietiška paslaptis liko neišlukštenta. Net dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, nenutuokiu, kam turėčiau iki žemės nusilenkti už pergale pasibaigusį važinėjimą po priešiškai nusiteikusį Kaliningradą. Gal pagelbėjo jau į visas duris ir langus nedrąsiai besibeldžianti Michailo Gorbačiovo „perestroika“, gal Kaliningrado saugumiečiai tiesiog tingėjo teptis rankas dėl tepradedančio žurnalisto, gal perdavė bylą į Vilnių, o Lietuvoje jų kolegos jau nebedrįso siautėti, nes čia populiarėjo Sąjūdis? Gal rankas kojas turėčiau išbučuoti karininkui iš Maskvos, kurį atsitiktinai sutikau Kaliningrade? Gal be reikalo įtarinėju net tas piktąsias Kaliningado moteris – niekas niekam neskambino, niekas nieko neskundė?

Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai suprantu, kad šito niekad nebesužinosiu. Niekas man niekad neparodys Kaliningrado KGB archyvų, taigi neišvysiu, ar bent sykį paminėta mano pavardė. Visa tai liks didžiąja mano gyvenimo paslaptimi.

O gal ir gerai, kad – būtent taip. Ką nūnai daryčiau sužinojęs, jog Kaliningrade manęs niekas neprižiūrėjo, jog Kaliningrado slaptosioms tarnyboms aš buvau per daug menkas objektas? Ką rašyčiau savo prisiminimuose, jei staiga sužinočiau, jog toji moteriškė idealiai gražiomis kojomis, kurios išsigandau, paprasčiausiai supainiojo kambarius?

Todėl ir sakau: gal ir neverta keiksnoti likimo, kad esam pasmerkti įvairiausioms abejonėmis bei nežinojimams. 

2020.09.20

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.