Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.
2021 m. sausio 1 d. įsigalios Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos, visi vaikai iki 18 metų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdami, turės teisę į daugybinę pilietybę – būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, – nepriklausomai nuo to, kada įgijo kitos valstybės pilietybę – gimdami ar vėliau, iki jiems sukako 18 metų.
„Šio įstatymo įsigaliojimas leis Lietuvos piliečiams patiems apsispręsti, kurios valstybės piliečiais jie nori būti. Šis klausimas išlieka aktualus, tėvams išvykstant iš Lietuvos. Turime nemažai pavyzdžių, kuomet užaugę kitose šalyse jauni žmonės nori grįžti ir atgauti mūsų valstybės pilietybę“, – teigia vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.
Iki šiol teisę į daugybinę pilietybę turėjo tik tie vaikai, kurie daugybinę – Lietuvos ir kitos valstybės – pilietybę įgydavo gimimu.
Apie įgytą kitos valstybės pilietybę per du mėnesius reikia pranešti Migracijos departamentui arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Tai kviečiama daryti per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS).
Įgiję daugybinę pilietybę iki 18 metų, tokie asmenys ją išlaikys ir sulaukę pilnametystės, pažymima Migracijos departamento pranešime. Jeigu gimimu įgiję Lietuvos pilietybę vaikai jos vėliau neteko, jie Lietuvos pilietybę galės susigrąžinti užpildę prašymą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą.
Įstatymo pakeitimais taip pat nustatoma, kad asmenų be pilietybės, teisėtai gyvenančių Lietuvos Respublikoje, vaikai, arba vaikai, kurių vienas iš tėvų yra asmuo be pilietybės ir Lietuvoje gyvena teisėtai, o kitas yra nežinomas, Lietuvos Respublikos pilietybę įgis gimdami. Tokių vaikų Lietuvos Respublikos pilietybė bus įrašoma į vaiko gimimo faktą patvirtinantį dokumentą registruojant vaiko gimimą civilinės metrikacijos įstaigoje.
Pilietybės įstatymo pakeitimais iš dalies keičiamos ir pilietybės procedūros.
Nuo 2021 m. sausio 1 d. asmenys visus prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (natūralizacijos, supaprastinta ar išimties tvarka), grąžinimo, išsaugojimo paduos per Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą instituciją, t. y. Migracijos departamentą. Tokius prašymus galima greitai ir patogiai pateikti per MIGRIS – https://www.migracija.lt
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais asmenys, nuolat gyvenantys užsienyje, prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės asmeniškai ir toliau galės paduoti per Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ir konsulines įstaigas, sakoma Migracijos departamento pranešime. Lietuvos respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Pagal įsigaliosiantį įstatymą, Lietuvos Respublikos pilietybę suteikiant natūralizacijos tvarka vaikams, jie bus atleidžiami nuo reikalavimo išlaikyti valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, turėti teisėtą pragyvenimo šaltinį. Be to, vaikai ir asmenys, teismo pripažinti neveiksniais, bus atleidžiami nuo reikalavimo prisiekti Lietuvos Respublikai.
Migracijos departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad nuo sausio 1 d. nustatomas terminas, per kurį asmenys privalės atlikti pareigą atsisakyti kitos valstybės pilietybės, tapus Lietuvos Respublikos piliečiu – 1 metai nuo priesaikos Lietuvos Respublikai arba, kai prisiekti nereikia (pvz., vaikams iki 18 metų) – 1 metai nuo prezidento dekreto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ar grąžinimo įsigaliojimo dienos. Šis vienerių metų terminas galės būti pratęstas tik ypatingais atvejais ir ne ilgiau nei 1 metams.
Piliečiai, kurie prisiekė Lietuvos Respublikai iki 2021 m. sausio 1 d. neatsisakę turimos kitos valstybės pilietybės, dokumentus apie kitos valstybės pilietybės netekimą turi pateikti Migracijos departamentui iki 2022 m. sausio 1 d. Neįvykdę šios pareigos, asmenys neteks Lietuvos Respublikos pilietybės.
Kone kas antrą šeimą yra palietusi emigracija, tačiau tik ketvirtadalis visuomenės laiko ją teigiamu reiškiniu, rodo „Kantar“ tyrimas.
Emigruoti ar sugrįžti. Slaptai.lt nuotr.
Penktadalis gyventojų svarsto apie emigraciją, tiesa, daugiausia – laikinai. Gerėjančias migracijos tendencijas sustiprino ir pavasarį prasidėjusi pandemija.
Vienas iš penkių planuoja išvykti
„Kantar“ ekspertės teigimu, nors kas penktas gyventojas vienaip ar kitaip mąsto apie emigraciją, daugiausia ji svarstoma kaip laikinas sprendimas.
„Iš ketinančių išvykti, didžioji dalis nori užsidirbti (apie 14 proc.) ir grįžti, pora procentų planuoja išvykti studijuoti. Tokių, kurie norėtų visam laikui išvykti iš Lietuvos, yra 4 procentai. Pastebima, kad moterys kiek labiau prisirišusios prie gimtinės, jos rečiau nei vyrai svarsto vykti ir dėl uždarbio, ir dėl studijų“, – sakė „Kantar“ media tyrimų vadovė Justina Dundulytė.
Beveik pusė jaunimo svarsto laikinai emigruoti
Duomenys rodo, kad daugiausia apie emigraciją svarsto ir jai pritaria jaunesni, iki 35 metų amžiaus, žmonės, vėliau jie tampa sėslesni.
„Net 43 proc. 16-24 m. jaunimo svarsto apie emigraciją. Kas ketvirtas šioje amžiaus grupėje ketina vykti į užsienį laikinai užsidirbti. Tarp brandaus jaunimo (25-34 m.) taip pat yra aktualūs emigracijos planai: trečdalis jų galvoja apie emigraciją, dauguma iš jų – planuoja užsidirbti ir grįžti“, – sakė „Kantar“ ekspertė. Tyrimo duomenimis, laikinai išvykti dėl studijų labiau rūpi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos gyventojams, o dėl uždarbio – Šiaulių ir Panevėžio gyventojams.
Emigracijos mastas sumenko 40 proc.
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė pažymi, kad jau kelerius metus stebimos palankios tendencijos – palyginti su 2016 m., emigracijos mastas sumenko 40 proc., o grįžtančių lietuvių srautai per pastaruosius porą metų išaugo dvigubai.
„Koronaviruso epidemija ir apribotos kelionių galimybės šias tendencijas taip pat sustiprino. Kiek matome iš mūsų informacinio centro „Renkuosi Lietuvą“ užklausų, vis daugiau domimasi grįžimo galimybėms būtent dėl to, kad Lietuvoje jaučiasi saugiau: čia tikimasi geresnių sveikatos priežiūros galimybių, socialinių garantijų, vaikų švietimo ir kokybiško pragyvenimo, taip pat domimasi klausimais, susijusiais su ilgalaikio įsikūrimo galimybėmis – nekilnojamuoju turtu, sveikatos apsaugos sistema, santuoka ir pilietybe“, – sakė A.Sipavičienė.
Senjorai pritaria mažiausiai – o išvykusių turi daugiausia
Kaip rodo „Kantar“ tyrimas, daugiausia jau išvykusių šeimos narių turi pensinio amžiaus, vidurinio išsimokslinimo ir mažesnių miestelių gyventojai.
„40 proc. šalies gyventojų turi emigravusių šeimos narių, ypač daug tokių tarp senjorų (65+ amžiaus), nors pastarieji emigracijai pritaria mažiausiai. Maždaug pusė senjorų emigracijos nelaiko teigiamu reiškiniu – taip manančių yra reikšmingai mažiau nei kitose amžiaus grupėse“, – sakė J. Dundulytė.
Pasak jos, tyrimo duomenimis, labiausiai emigraciją kaip teigiamą reiškinį visuomenei mato jaunesni, 16-34 m. amžiaus gyventojai (26% pritarė), taip pat mažesnių miestelių ir kaimo gyventojai (pritarė kas ketvirtas).
„Kas trečias gyventojas neturi aiškaus nusistatymo dėl emigracijos naudos ar žalos, tai daugiausia moterys ir 35-44 m. amžiaus grupės gyventojai. Palyginti su vyrais, moterys emigracijoje įžvelgia mažiau šviesiosios pusės nei vyrai (atitinkamai 39 vs 43 proc.)“, – analizavo J.Dundulytė.
Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais iš Lietuvos buvo emigravę 29 tūkst. gyventojų, 40 tūkst. imigrantų atvyko į Lietuvą, didžioji jų dalis – sugrįžtantys tautiečiai.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Kantar Atlas™ tyrimas analizuoja įvairius žmonių pirkimo ir vartojimo įpročius bei nuostatas. Tyrimą sudaro klausimai apie daugiau nei 90 produktų grupių vartojimą, prekės ženklų žinomumą ir polinkį rinktis tam tikrus dalykus.
Klausimai apima respondentų požiūrį į prekes ar paslaugas, reklamą žiniasklaidoje, laisvalaikį, vertybines nuostatas. Kasmetinis tyrimas buvo atliktas 2020 m. vasario–balandžio mėn, apklausti 1804 16–74 m. Lietuvos gyventojai.
„Kantar“ yra viena didžiausių pasaulyje duomenų, įžvalgų ir konsultacijų bendrovių, vienijanti daugiau kaip 28 tūkst. savo srities specialistų daugiau nei 90 šalių. „Kantar“ yra ekspertai inovacijų, prekės ženklų, komunikacijos, vartotojų elgsenos ir kitose srityse. Savo klientams bendrovė padeda identifikuoti svarbiausius jų veiklos aspektus, atskleisti dar neišnaudotą potencialą ar pastebėti kritinius momentus bei tinkamai į juos reaguoti.
Bendrovės įmonėje Lietuvoje dirba per 100 darbuotojų.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Rustamas Liubajevas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Praėjusių metų gruodį pareigas eiti pradėjęs naujasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas generolas Rustamas Liubajevas džiaugiasi, kad Lietuvai pavyko sukurti itin pažangią sienos apsaugos sistemą. Pasieniečių vado teigimu, net kaimyninės šalys pripažįsta, kad Lietuva turi visas prielaidas tapti šio regiono lydere.
Kartu VSAT vadovas neslepia, kad srityje yra ir problemų: pavyzdžiui, dalis visuomenės palankiai žiūri į kontrabandinių prekių vartojimą, taip pat pasienio tarnyboje vis dar pasitaiko korupcijos apraiškų. Vis dėlto šiuo klausimu R. Liubajevas griežtas – jo tvirtinimu, VSAT taiko nulinę toleranciją korupcijai ir dės visas pastangas kovai su šiuo reiškiniu.
Generolas taip pat tikina, kad tarnybai būtina gerinti pasiruošimą krašto gynybos funkcijoms – karo atveju pasienio pareigūnai tampa kariuomenės dalimi. Naujienų agentūrai ELTA duotame interviu R. Liubajevas taip pat įvertino kalbas apie Europai gręsiančią naują migrantų krizę, pakomentavo nelegalios migracijos aktualumą Lietuvai bei apžvelgė VSAT pareigūnų indelį į koronaviruso plitimo pažabojimą.
– Pradėkime nuo europinio masto klausimo. Jūs beveik vienuolika metų dirbote Europos Sąjungos sienų ir pakrančių apsaugos agentūroje „Frontex“ Varšuvoje. Šiuo metu, atsižvelgiant į įtampą tarp Sirijos ir Turkijos, pradėta kalbėti apie potencialią dar vieną pabėgėlių krizę. Kiek tai aktualu Lietuvai?
– Betarpiškai tai nėra aktualu. Kol kas situacija prie mūsų išorės ES sienų yra kontroliuojama, tačiau, kadangi mes visi esame ES ir užtikriname mūsų visų išorės sienų apsaugą, tai čia yra ir mūsų rūpestis. Galima sakyti, kad, kalbant apie nelegalią migraciją, Lietuva pasirenkama kaip tranzitinė valstybė. Kadangi per beveik 30 metų pavyko sukurti sistemą – tai ir techninės sistemos prie mūsų išorės sienų, ir mūsų profesionali tarnyba, tai tas nelegalių migrantų patekimas į ES yra pakankamai apsunkintas. Dėl to pasirenkami kiti maršrutai.
Vis dėlto, kadangi esame ES, esame atsakingi už mūsų tą bendrą išorės sieną, tad negalime likti abejingi ir turime kolegoms padėti. Jeigu kalbame apie situaciją prie Turkijos ir Graikijos sienos, kur paskutiniu metu nemažai problemų ir atvyksta labai daug nelegalių migrantų, tai mes planuojame prisidėti ir padėti Graikijos pareigūnams. Šiuo metu aktyviai ruošiamės dalyvauti „Frontex“ organizuojamoje greito reagavimo operacijoje, kur dalyvaus mūsų pareigūnai su techninėmis priemonėmis. Šiuo metu mes jau turime patvirtinimą, kurį gavome iš „Frontex“ agentūros, kad keturi mūsų pareigūnai galės dalyvauti toje bendroje operacijoje. Ji planuojama kol kas dviem mėnesiams, po to bus vertinama situacija. Jeigu bus to greito reagavimo poreikis, tai operacija bus vėl pratęsta.
Taigi, kol kas mes kalbame apie dviejų mėnesių laikotarpį, o į operaciją vyktų keturi mūsų pareigūnai. Pagal nustatytą tvarką planuojama, kad pareigūnai pradės darbą jau kovo 11 d. – t. y. tada jau bus prie sienos ir vykdys „Frontex“ užduotis, padės Graikijos pareigūnams užtikrinti kontrolę.
Noriu pasakyti, kad nežiūrint į tai, jog situacija prie mūsų sienų stabili, visą laiką turime būti pasiruošę, nes tie srautai gali keistis. (…). Gali būti, kad tie migrantų srautai atsiras prie mūsų sienų, tačiau kol kas neturime indikacijų, kad artimiausiu metu nelegalūs migrantai bandys patekti į ES per mūsų išorės sienas.
– Ar kritikuojančių pabėgėlių įleidimą asmenų nepasitikėjimas žmonėmis, bėgančiais nuo karo, yra pagrįstas? Visuomenėje vyrauja įvairiausių stereotipų.
– Aš, kaip teisėsaugos pareigūnas, karininkas, manau, kad mes turėtume kovoti ne prieš migrantus, o būtent prieš tuos, kurie tą nelegalią migraciją organizuoja ir gauna pelnus. Kalbu apie nusikaltėlius, nusikaltėlių grupuotes. Manau, kad tai turėtų būti mūsų pagrindinis tikslas. Teko asmeniškai pačiam žiūrėti ir matyti, kokiomis sąlygomis žmonės atvyksta prie išorės ES sienų. Žinome, kad nemažai tų žmonių žūsta.
Vėlgi, jeigu mes kalbame apie Viduržiemio jūros regioną, tai tikrai kol kas neturime tikslių duomenų, kiek žmonių, bandydami patekti į Vakarų Europą arba ES, tiesiog tame kelyje žūsta. Tai tikrai yra žmonių tragedija ir aš manau, kad būdami teisėsaugos pareigūnais, pasieniečiais, mes turime vis dėlto išlikti žmonėmis. Jeigu žmonėms tokia pagalba yra reikalinga, tai turime tą pagalbą jiems suteikti ir gerbti tas principines laisves bei užtikrinti tų žmonių saugumą ir laisvę.
Mūsų pagrindinis darbo objektas turi būti vis dėlto tie nusikaltėliai. Turime kovoti ne prieš žmones, o būtent prieš nusikaltėlius.
– Pasukime kalbą kontrabandos link. Ar kontrabandos mastai Lietuvoje keičiasi? Kokias prekes bandoma pervežti dažniausiai?
– Bendra situacija valstybėje gerėja – kontrabandos mastai nuolat mažėja, nes čia mūsų pagrindinis susirūpinimas ir problema.
Vis dėlto mus šiek tiek neramina kontrabandos tabako gaminiais augimo tendencija, kurią mes pastebėjome praeitais metais – ji padidėjo. Ši situacija mus šiek tiek neramina.
Tačiau reikia pasakyti, kad Lietuvoje pavyko sukurti pakankamai efektyvią sistemą prie mūsų išorės sienų ir situacija iš esmės keičiasi. Jeigu prieš 8-10 metų tikrai turėjome nemažai problemų su kontrabanda prie Lietuvos ir Rusijos Federacijos sienos – Kaliningrado srities, tai dabar pagrindinis mūsų rūpestis yra siena su Baltarusija, kur turime nemažai tokių atvejų.
Beje, ne tik su išorės sienomis turime problemų, bet ir su vidaus. Konkrečiai kalbu apie mūsų sieną su Latvija. Turime nemažai duomenų ir informacijos, kad didelė dalis kontrabandinių cigarečių pas mus patenka ir per Lietuvos-Latvijos sieną. Šiuo atveju mes aktyviai dirbame su mūsų Latvijos kolegomis, bandome dalintis savo patirtimi, kuriant stebėjimo sistemas, nes šių sistemų dėka, aš manau, mums pavyko iš esmės situaciją suvaldyti.
Aišku, dar lieka tam tikrų sienos ruožų, kur sistemų nėra – ten tokių (tabako gaminių kontrabandos – ELTA) atvejų daugėja, tad vertinant situaciją, rizikas, turėtume dar daugiau pasistengti ir galbūt daugiau priemonių taikyti. VSAT atsakinga už taip vadinamą „žaliosios“ sienos (Lietuvos pasienis miškuose, laukuose, vandens telkiniuose – ELTA) kontrolę, o kontrolės punktuose už kovą su kontrabanda atsakinga Muitinė, tačiau mes turime bendradarbiauti. Praeitą savaitę pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Muitinės departamentu ir planuojame aktyvuoti tą bendradarbiavimo schemą bei organizuoti daugiau bendrų operacijų. Turime kartu keistis informacija, organizuoti bendras operacijas, turime gerų kontaktų ir su mūsų kaimyninių valstybių teisėsaugos institucijomis, taigi galime galvoti ir apie informacijos apsikeitimą, gaunant ją iš mūsų partnerių, tarkime, Baltarusijoje.
Taigi, situacija yra kontroliuojama, tačiau tikrai manome, kad dar padirbėti šioje srityje reikės.
– Ar VSAT, vykdydama pasienio stebėseną kartu su Muitine, yra pastebėjusi, kad tam tikroms prekėms atsiradę draudimai ar apribojimai indikuoja didesnius kontrabandos pasienyje mastus?
– Sakyčiau, kad kontrabanda – tas reiškinys, kuris egzistavo ko gero dar nuo Romos imperijos laikų ir matyt tas reiškinys išliks kol bus ekonomikos ir kainų skirtumai. Mūsų – ir VSAT, ir Muitinės pagrindinis uždavinys būtų padaryti taip, kad tas verslas nebūtų tiek pelningas.
Kol išliks labai didelis kainų skirtumas, tai matyt tų atvejų bus. Mes turime padaryti kiek įmanoma daugiau, kad tas verslas būtų nebe toks pelningas. Jeigu žiūrėsime į situaciją, kuri yra prie Lietuvos-Rusijos valstybių sienos, tai papildomų priemonių dėka ta kontrabanda tapo ne tokia pelninga ir dėl to ten tie kontrabandos mastai mažėja. Kuo labiau mūsų visuomenė toleruos kontrabandinių prekių naudojimą, vartojimą, tai tikrai mes tų problemų turėsime.
Reikia taip pat įvertinti ir socialinę situaciją, kuri regionuose yra skirtinga. Kaip ir minėjau, visuomenė dar pakankamai daug toleruoja kontrabandinių prekių vartojimą. Aišku, situacija keičiasi, bet iš tikrųjų kol tie aspektai išliks, tol mes kovosime su kontrabanda.
– Pakalbėkime apie pastarųjų savaičių aktualijas. Plintant koronavirusui ne tik paskelbta ekstremali situacija, tačiau imamasi įvairiausių papildomų saugumo priemonių. Eltai esate sakęs, kad pareigūnai budi Lietuvos-Lenkijos pasienio keliuose, o prie ES išorės sienų budi ir visuomenės sveikatos specialistai. ES lyderiai sako, kad Šengeno erdvėje judėjimas toliau liks laisvas. Visgi, jeigu epidemijos mastai plėstųsi, ar situacijos valdymą palengvintų vėl įrengti, kad ir laikini, kontrolės punktai Šengeno erdvėje?
– Jeigu mes kalbame apie pasienio kontrolės procedūrų atstatymą prie vidaus sienų, tai mes vis dėlto kalbame apie dokumentų patikrinimą, asmenų, kurie vyksta per valstybės sieną bei transporto priemonių patikrinimą. Šiuo atveju, jeigu mes norėtume apsisaugoti nuo koronaviruso, tai matyt tos priemonės nelabai padėtų. Mes kalbame daugiau apie prevencinių priemonių taikymą ir pirmiausia kalbu apie informavimą bei žmonių stebėseną.
Kaip ir minėjau, mūsų pareigūnai visuose kontrolės punktuose – ten, kur nėra Visuomenės sveikatos centro atstovų arba kariškių, padeda vykdyti stebėseną, registruoja tuos žmonės, kurie atvyksta iš koronaviruso paveiktų regionų ir teikia informaciją. Ta kontrolė vykdoma ir prie išorės sienų, ir prie vidaus. Prie vidaus sienų tos priemonės taikomos pasirinktinai, nes ten mes negalime taikyti sisteminių patikrinimo procedūrų. Taigi, mūsų pareigūnai pasirinktinai stabdo transporto priemones, bando sužinoti, iš kokių regionų vyksta žmonės. Kaip ir minėjau, jeigu asmenys atvyksta iš koronaviruso paveiktų regionų, jie yra registruojami, fiksuojami, jiems yra teikiama informacija.
– Ar jau kreipėtės į valstybės rezervą dėl papildomų apsaugos priemonių pareigūnams?
– Kreipėmės. Šiuo metu ta informacija iš įvairių institucijų renkama, mes prašymą teikėme operacijų centrui, nes tų poreikių iš tikrųjų yra. Vis dėl to mes manome, kad mūsų pareigūnai nėra toje rizikos grupėje, kadangi prie vidaus Šengeno valstybių reisų mes kontrolės neatliekame, tai, jeigu tokie reisai, kaip iš Šiaurės Italijos egzistuoja, ten mūsų pareigūnai patikrinimo procedūrų nevykdo.
Kalbant apie išorės sienas, mes kalbame apie Baltarusijos, Rusijos Federacijos piliečius arba ES piliečius. Nėra taip, kad mūsų pareigūnai būtų tos rizikos grupėje, juolab, kad jie dažniausiai bendrauja pakankamai dideliu atstumu su keleiviais.
Taigi, operacijų centras turi įvertinti visus aspektus. Galbūt daugiau tų priemonių reikia skirti medicinos įstaigoms, bet mūsų visa informacija pateikta ir laukiame, koks bus sprendimas. Neabejotinai, mes šiek tiek tų apsaugos priemonių gausime, bet šiam momentui esame aprūpinti.
– Pakalbėkime apie pačius VSAT pareigūnus. Vasario mėnesio pradžioje buvo sulaikyti Šalčininkų policijos pareigūnas ir Purvėnų užkardos pasienietis, kurie įtariami neteisėtu disponavimu akcizinėmis prekėmis. Kaip pranešė VSAT, šie iš traukinio išmestas nelegalias cigaretes krovę pareigūnai nušalinti nuo tarnybos. Kokias priemones ir pastangas deda VSAT, siekdama užtikrinti maksimalų pareigūnų sąžiningumą?
– Ši tema yra labai jautri ir man asmeniškai – kaip žmogui, piliečiui, karininkui tokia su korupcija susijusi situacija yra netoleruotina. Kiekvienas toks atvejis man, kaip karininkui, yra tarsi pažeminimas. Aš manau, kad mes tikrai turime su tuo kovoti.
Turiu pripažinti, kad tokių apraiškų mes vis dar turime. Aišku, tie korupcijos mastai mažėja. Jeigu mes lyginsime situaciją prie mūsų sienų prieš 15-20 metų ir dabar, tai dabar kalbame apie visiškai kitokią situaciją, tačiau tai yra viena iš mano prioritetinių veiklos sričių. Mes pasitvirtinome kovos su korupcija veiksmų planą, kuriame yra numatyta nemažai įvairių priemonių: ir mokymai mūsų pareigūnams, ir patikrinimai. Tų priemonių tikrai planuojama nemažai, žinoma, bendradarbiaujame ir su kitomis institucijomis, kriminalinės žvalgybos subjektais, taigi planų dirbti su mūsų pareigūnais turime nemažai.
Tikrai neslėpsime tų atvejų, kiekvieną iš jų bandysime išsiaiškinti ir to tikrai netoleruosime – taikysime nulinę toleranciją korupcijai. Beje, gyvename demokratinėje valstybėje, kartais labai sudėtinga yra įrodyti mūsų pareigūnų kaltę. (…) Mes turime ir kitokių priemonių, kaip, pavyzdžiui, prevenciniai pokalbiai. Pas mus taip pat egzistuoja Imuniteto valdyba, kuri atsakinga už kovą su korupcija, tad mes tikrai stiprinsime šios valdybos pajėgumus bei bandysime su korupcija tarnyboje kovoti.
– Jūs VSAT vadovu dirbate mažiau nei pusę metų. Kaip sekasi bendrauti su profsąjungomis? Kokius matote didžiausius iššūkius?
– Dialogas tikrai vyksta pakankamai aktyviai. Noriu pasakyti, kad tuo dialogu esu tikrai patenkintas bei vertinu profsąjungas ir apskritai socialinius partnerius. Jie tikrai daug padeda, nes mūsų interesai iš esmės sutampa. Mano, kaip vadovo, ir profsąjungų uždavinys yra rūpintis mūsų pareigūnais. Manau, kad mes turime daug daugiau bendro, nei priešiškų dalykų. Tikrai manau, kad mes tą kontaktą turime ir tas bendradarbiavimas su partneriais vyksta pakankamai gerai.
Vieni iš pirmųjų pasirašėme šakos sutartį su socialiniais partneriais, problemų tame nematome ir tikrai tą bendravimą su jais stiprinsime.
Nuo mano paskyrimo laikotarpio vienas iš mano pirmųjų susitikimų ir buvo su profsąjungų atstovais. Aišku, galbūt dėl užimtumo dar ne su visais pavyko susitikti, bet beveik su visais profsąjungų vadovais jau teko pabendrauti, pasikalbėti, aptarti, ką toliau galime kartu nuveikti. Turime darbų, deriname veiksmus, tikrai labai teigiamai vertinu tą mūsų bendradarbiavimą.
– Kokie pagrindiniai iššūkiai laukia visos VSAT? Ką būtina padaryti čia ir dabar?
– Toks pagrindinis dalykas – reikėtų dabar didinti pareigūnų motyvaciją ir kai kalbu apie motyvaciją, turiu omenyje ne tik atlyginimą. Kalbu ir apie darbo sąlygų gerinimą, ir aprūpinimą šiuolaikinėmis priemonėmis, taip pat pareigūnams reikia suteikti galimybes daryti karjerą, kilti karjeros laiptais, dalyvauti tarptautinėse operacijose. Taigi, yra didelis spektras priemonių. Praėjusiais metais klausimas dėl atlyginimų buvo pradėtas spręsti – galbūt jie auga ne tokiais tempais, kaip mes norėtume, tačiau tikrai po truputį auga, nemažai buvo padaryta gerinant žmonių sąlygas. Mes turime motyvuoti savo žmones, kad jie žinotų, jog jų poreikiai yra užtikrinti, jie gali ramiai dirbti, tarnauti Tėvynei. (…)
Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Rustamas Liubajevas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Manau, kad reikėtų ir toliau vystyti projektus dėl sienos stebėjimo sistemų – tai būtų toks bendras mūsų uždavinys. Žinoma, tai priklausys nuo to, kiek valstybė galės skirti finansavimo. Mes galime pasinaudoti ir ES finansiniais instrumentais, bet dabar kalbama apie tai, kad tas finansavimas sumažės, nes matome, kaip vyksta derybos dėl ateinančios finansinės perspektyvos. Galbūt vis daugiau ir daugiau reikės skirti mums finansavimo iš nacionalinio biudžeto, tačiau tuos projektus reikia ir toliau vykdyti.
Dar vienas aspektas – mums reikėtų galvoti ir apie mūsų gynybinės funkcijos vykdymą. Pagal Lietuvos įstatymus mes turime ir tokią funkciją, karo atveju mes tampame kariškiais – karinių pajėgų dalimi. Taigi, tam reikia taip pat ruoštis ir tai yra apsektas, kuris pareikalautų nemažai organizacinio darbo: mums reikia užtikrinti mūsų pareigūnų mokymą, aprūpinimą ginkluote ir technika.
– Paminėjote, kad VSAT esant poreikiui prisidėtų prie krašto gynybos. Ar dabar VSAT pareigūnai dalyvauja kokiose nors kariuomenės pratybose?
– Mes dabar pasirašėme bendradarbiavimo planą su Lietuvos kariuomene. Tie planai yra rengiami ir pasirašomi kiekvienais metais, ten numatyta nemažai visokių priemonių – ir bendri mokymai, ir pratybos. Nuo praeitų metų mes pradėjome organizuoti ir mūsų pareigūnų rengimo programą, kuri bus įgyvendinama. Tie darbai vyksta, kartu su gynybos štabu jau deriname mūsų gynybos planą, pagal kurį VSAT taptų kariuomenės dalimi, esant tam tikromis situacijomis. Taigi, tas bendradarbiavimas yra ir mes toliau jį stiprinsime.
– Lapkričio viduryje Lietuvos pasienio pareigūnų profesinė sąjunga išsirinko naują vadovą – Jevgenijų Ameliną. Jis po tapimo profsąjungos vadovu sakė, kad šiuo metu bene aktualiausia problema yra išmaniųjų įrenginių ribojimas tarnyboje. Ar pavyko pradėti kažkokius veiksmus, siekiant išspręsti šią problemą?
– Dabar man tenka lankytis mūsų padaliniuose, kalbėtis su žmonėmis ir jau matyt ta problema nebėra tokia aktuali. Galbūt iš dalies žmonės priprato. Mes norime įvertinti, koks buvo efektas. Aš suprantu, dėl kokių priežasčių buvo toks sprendimas priimtas, tačiau mes dabar turime po kažkurio laiko įvertinti ir bandyti priimti sprendimą.
Kol kas atšaukti neplanuojame, nes norime įvertinti, koks to sprendimo teigiamas ar neigiamas efektas. Tuo labiau, kad visiems tiems pareigūnams, kuriems yra ribojamas išmaniųjų įrenginių naudojimas, suteikiamos galimybės susisiekti su savo šeimos nariais, jeigu yra toks poreikis. Pamatysime, kaip buvo pasinaudota, vertinsime statistiką, bandysime kalbėti ir su pačiais pareigūnais, ir su profsąjungomis. Kai turėsime daugiau informacijos ir duomenų, bandysime priimti sprendimą, ar toliau tokią praktiką tęsime, ar nutrauksime.
– Kaip vertinate Vyriausybės siūlymą steigti atskirą Viešojo saugumo kolegiją, kurioje būtų ruošiami įvairių tarnybų pareigūnai ir jiems suteikiamas aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas?
– Daug kalbama apie šios kolegijos steigimą. Mūsų tokia principinė pozicija buvo, kad vis dėlto tas profesionalus mokymas išliktų tose institucijose. Pas mus pavyko sukurti pakankamai gerą bazę. Iš tikrųjų mūsų mokykla – Pasieniečių mokykla, kuri ir organizuoja tokį mokymą profesinį, yra pakankamai gerai aprūpinta. Tuo labiau, kad mes aktyviai bendradarbiaujame su „Frontex“ agentūra, mūsų mokykla yra ir taip vadinama partnerystės akademija, ten organizuojama nemažai europinių renginių, mokymų.
Mūsų pozicija buvo kiek įmanoma išlaikyti tą sistemą, kad tas profesinis rengimas liktų institucijose, o kalbant apie aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, tai šiuo atveju būtų galima galvoti ir apie tokios kolegijos steigimą. Žiūrėsime, koks bus sprendimas, kokiu keliu nueita. Mes girdime, kad buvo pasirinktas konsolidavimo modelis, kiekvienas toks sprendimas turi ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Mūsų pagrindinis rūpestis būtų, kad nenutrūktų tas profesinis rengimas – tų pasieniečių, kurie po to vykdo savo funkcijas prie sienos.
– VSAT vadu tapote 2019 m. gruodį. Ką jau pavyko įgyvendinti ir kokių tikslų įgyvendinimo sieksite artimiausiu metu?
Lietuvos valstybės siena. Slaptai.lt nuotr.
– Jeigu kalbėti bendrai apie mūsų sistemą, tai per beveik trisdešimt metų mums pavyko sukurti sistemą, kuri pilnai atitinka mūsų poreikius. Kalbu apie Lietuvos ir politinę, ir geografinę situaciją. Manau, kad šis modelis yra tikrai pasiteisinęs ir, mano manymu, tai – viena pažangiausių šiuo metu sienos apsaugos sistemų. Kaip ir minėjote, man teko beveik vienuolika metų dirbti Europoje, nemažai lankytis, organizuoti bendras operacijas su kitų valstybių sienos apsaugos institucijų atstovais ir tarnybomis, tai tikrai galiu pasakyti, kad šiuo metu mūsų sistema yra viena pažangiausių, kalbant ir apie techninį aprūpinimą, ir organizavimą. Vienas iš mano tikslų ir ambicijų būtų, kad Lietuva taptų mūsų regiono lyderiais sienos apsaugos srityje.
Mes tam turime pagrindą, nes tokios sistemos neturi nei mūsų kaimynai latviai, nei estai. Net galiu teigti, kad lenkai neturi tokios sistemos. Lietuva turi visas prielaidas tapti šio regiono lyderiais sienos apsaugos srityje. Beje, mūsų kaimynai tai net pripažįsta. Jeigu dabar vertintume ir lygintume mūsų sistemą su Suomijos sienos apsaugos sistema, kuri buvo laikoma viena pažangiausių ir moderniausių Europoje, tai šiuo metu mes, ko gero, šiek tiek juos ir aplenkėme.
Esu patenkintas, kad sistemingai tokia sistema buvo kuriama. Yra kai kurie momentai, dėl kurių reikėtų padirbėti, bet iš principo tie sprendimai, kurie buvo priimti – kurti tokią sistemą, o ne kitokią – manau, kad pasiteisino.
„SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Įmonės „SME Finance“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas sako, kad, palyginti su praeitų metų demografiniais duomenimis, nuolatinių gyventojų skaičiaus augimas Lietuvoje nėra vienkartinis šuolis. Vis dėlto, anot ekonomisto, žemas gimstamumo lygis ir spartus visuomenės senėjimas yra aspektai, galintys nutempti demografinius rodiklius žemyn.
„Jei mes žiūrėtume metinį pokytį, tai tiek šių metų sausį, palyginti su praeitų metų sausiu, tiek vasarį vis dėlto buvo gyventojų skaičius prieaugis. Jeigu žiūrėtume vasario mėnesį – 967 yra prieaugis bendro gyventojų skaičiaus (per metus – ELTA). Aš įsivaizduoju, kad jei žiūrėtume pagal komponentus, kol kas visgi tempia (rodiklius – ELTA) imigracija“, – Eltai sakė A. Izgorodinas.
„Kitas aspektas – imigrantų skaičius buvo didesnis negu emigrantų. Emigrantų buvo 3 422 sausį, imigrantų – 4 050. Tai reiškia, kad į Lietuvą daugiau atvažiavo negu išvažiavo. Taip pat ir dėl to, nes mes ir toliau importuojame nemažai užsienio darbo jėgos“, – vardijo jis.
Ekonomisto teigimu, metinį nuolatinių gyventojų Lietuvoje prieaugį galimai lėmė įvykęs „Brexitas“ bei nusilpusi Didžiosios Britanijos ekonomika.
„Dar vienas aspektas yra „Brexitas“. Gali būti taip, kad dalis Lietuvos emigrantų po truputį grįžta. Bet aš čia darau prielaidą, neturiu konkrečios informacijos. Faktiškai įvyko „Brexitas“, yra konkretumas. (…) Antras aspektas – šiek tiek nusilpo Didžiosios Britanijos ekonomika. Čia ir dėl prekybos karų, taip pat ir dėl „Brexito“, nes antras pusmetis jiems buvo nelabai sėkmingas. (…) Kadangi Lietuvoje turime žemą nedarbo lygį, labai aukštą užimtumą ir didelį darbo jėgos poreikį, plius kylančius atlyginimus, tai galbūt dalis mūsų emigrantų po truputį grįžo“, – tikino A. Izgorodinas. Emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Ekonomisto nuomone, augantis nuolatinių gyventojų skaičius šalyje nėra vienkartinis.
„Aš asmeniškai esu nusiteikęs gana pozityviai. Mane pozityviai nuteikia tai, kad turėjome pakankamai didelį imigrantų šuolį. Jeigu žiūrėtume sausio mėnesį, tai imigrantų buvo 4 050, praeitų metų sausį – 2 753. Tai yra labai rimtas prieaugis. Ir, aš manau, tai nėra vienkartinis šuolis, tai yra tendencija. (…) Panašu, kad įvyko statistikos persilaužimas Lietuvoje, nes labai ilgą laiką turėjome neigiamą neto migracijos (skirtumas tarp imigrantų ir emigrantų – ELTA) poveikį gyventojų skaičiui. Panašu, kad nuo praeitų metų turime šių rodiklių teigiamą poveikį“, – sakė jis.
Visgi, kaip teigė A. Izgorodinas, žemas gimstamumo lygis yra ta rizika, kuri Lietuvos demografinius rodiklius „tempia žemyn“. Taip pat, kaip sakė jis, nerimą kelia ir spartus visuomenės senėjimas.
„Kur matau pakankamai didelę problemą – nepaisant to, kad auga bendras gyventojų skaičius, – turime spartų visuomenės senėjimą. (…) Tai reiškia, kad darbo rinka bus pakankamai apkrauta“, – teigė ekonomistas.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, yra realu, kad dėl imigracijos daromos įtakos bus fiksuojamas gyventojų skaičiaus augimas ir pirmąjį šių metų pusmetį.
„Tas faktas, kad auga imigrantų skaičius, yra labai logiška įmonių reakcija į tai, kas vyksta su mūsų demografija ir darbo rinka. Įmonės nesuranda vietinių gyventojų, darbuotojus importuoja. Aš įsivaizduoju, kad tai tęsis toliau ir (…) kad bent šių metų pirmąjį pusmetį turėtų išaugti gyventojų skaičius būtent dėl imigracijos“, – sakė jis.
ELTA primena, kad vasario pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 793 tūkst. nuolatinių gyventojų – 979 mažiau nei sausį, anksčiau skelbė Statistikos departamentas. Tai pirmasis mėnesinis gyventojų skaičiaus mažėjimas po 9 mėnesius trukusio augimo.
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, per metus (šių metų vasario pradžioje, palyginti su praėjusių metų vasario pradžia) nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo 967.
2018 metų rugsėjį nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje smuko žemiau nei 2,8 mln.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Didysis mastytojas Moemas Samersetas nuostabiai įvertino išsikerojusį miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį labdaros ar paramos dalybas… Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“
Sutinkame Atkurtos valstybės Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Net nežinant švenčių programos galima atspėti, kad valdiškose kalbose, valdiški žmones postringaus, kokia graži Lietuva ir kaip gera joje gyventi. Jie bus teisūs. Taip, Lietuva unikliai gražus kraštas, ir jei klimato kaita jo nepagadins, turintis visus žmogui tinkančius privalumus čia ramiai gyventi. Tik tai ne valdžios, o Kūrėjo nuopelnas. O dėl gyvenimo, jau ne kartą sakiau, kad, čia Rojus žemėje ne daugiau 10% šios šalies gyventojų.
Tačiau prieš akis iškyla du baisūs skaičiai: virš 1 000 000 emigravusių ir iš likusių apie 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Praktiškai kas 5 tautietis. Suprantama, šventinėse kalbose apie tai nekalbės. Negi tepsi šventę „paprastų žmogelių” purvinais vargais. O be to, turtuoliai ir juos aptarnaujantys, o tokių nemaža armija susidaro, rėž be jokios gėdos. Jei blogai gyveni – pats kaltas. Arba kitas gelžbetoninis argumentas – jūs tik mokate atimti ir padalinti. Mes taip sunkiai dirbome, kad net nepastebėjome, kaip tapome milijardieriais.
Mane gali koneveikti kai kurie mano kolegos, su kuriais kūrėme Lietuvos pramonininkų konfederaciją, kad užsistoju tinginius, norinčius gyventi iš pašalpų. Atmetu bet kokias spekuliacijas. Visų pirma, šią organizaciją, kurios idėją pagimdžiau pats asmeniškai, kūrėme dar sovietiniais laikais nuo 1987 m. o įteisinome 1989 m. Ji gan aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo ir naujos ekonomikos pagrindų klojimo demontuojant sovietinę administracinę – komandinę ekonominę sistemą. Peržiūrėdamas savo tuometinius pasisakymus ir straipsnius, kurių buvo apstu, nes buvau jaunas mokslų daktaras ir šios organizacijos vadovas, neturiu pagrindo raudonuoti, arba teisintis. Taip, pasisakiau ir dabar pasisakau už privačią iniciatyvą ir prieš nereikalingą biurokratinę naštą.
Gal tik dėl vieno apmaudu, mes naiviai tikėjome Vakarais. Deja, jie labia greitai atsiskleidė, kad jie čia matę tik galimybę greitai pralobti. Ir tuo pasinaudojo, kol mes žioplinėjome. Tačiau nemaža mūsų dalis, kaip ir „Sajūdžio” žmonės, o dauguma buvome ir ten, ir ten, net nesapnavome, kad nauja atkurta valstybė bus tik turtuoliams, o teisingiau – tik gobšuoliams ir prisitaikėliams. Mes ne tik įsivaizdavome, bet dauguma iš mūsų aktyviai to ir siekė bei siekia, kad nauja valstybė būtų teisingesnė, gerbtų bet kokio socialinio sluoksnio žmogų su sąlyga, jeigu jis darbštus ir padoriai elgesi, o nesitengia pralobti ar gyventi kitų sąskaita.
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.
Deja, gyvenime atsitiko viskas atvirkčiai. Išmintingi ir dori, o tai dažniausiai ir kuklūs, buvo nustumti. Į jų vietą tiek versle, tiek į valstybės valdymą prasibrovė gruobuonys su gan vidutinias gabumais. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, jie buvo gabūs tam tikrose srityse. Gabūs bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, dažnai net kriminalinėmis, lobti kitų sąskaita. Aplink juos netruko susiformuoti ne tokių gabių, bet mėgstančių gerai gyventi patarnautojų armija. Būtent jie patys arba pirmųjų padedami ir prasibrovė į valstybinės valdžios reikalų tvarkymą. Patvarkė taip, kad gobšuoliai taip suįžulėjo, kad dalį net reikėjo stabdyti pasinaudojant valstybės jėgos struktūras, kitaip galėjo įsižiebti pilietinis karas, ne politiniu, o turto dalybų pagrindu.
Per šį brutalų buvusio bendro valstybinio turto išvogimą, o dalies sunaikinimą, valdžios iškilmingai vadinamo privatizavimu, o liaudies taikliai „prichvatizavimu”, buvo sukurta pirmoji prielaida dabartiniam skurdui ir masinei emigracijai. Brutaliai naikinant pramonės įmones ir griaunant infrastuktūrą bei sukeliant chaosą kaime su neapgalvotu diktatorišku kolūkių panaikinimu per vieną dieną, vietoj jų nieko neįkuriant, buvo dirbtinai sukeltas masinis nedarbas. Taip vadinama šoko terapija, kuria naivuoliai iš valdžios labia gyrėsi, leido valstybės ekonomikoje ne tik įsišaknyti kriminalui, bet ir sukurti masinį nedarbą. Tai buvo antras Lietuvos žmonių nuskurdinimo faktorius.
Suprantama prie to prisidėjo ir žmonių indėlių dirbtinis nuvertinimas, ką įtakojo per naktį paleistos kainos bei „dekretinių pinigų” įvedimas. Realiai popirėlių, tautos taikliai pramintų „vagnorkėmis”, pagal tuomečio premjero, G.Vagnoriaus pavardę. Prie to dar nevykęs čekinis privatizavimas ir kiti faktoriai. Išvada labai akyvaizdi – dabartinio didelės dalies žmonių skurdo ir milžiniškos emigracijos priežastys slypi nusikalstamoje, nemokšikoje privatizacijoje ir dirbtinio nedarbo sukėlime bei žmonių santaupų nuvertinime.
Masinio nedarbo pasėkoje susidarė galimybė susikurti naujai dirbančiųjų išnaudojimo formai, masinio mažų atlyginimo mokėjimo bumui, kuris tęsiasi per visą 30-metį. Ką bekalbėtų pseudo instituto, pseudo laisvos rinkos apologetai iš taip vadinamo Laisvos rinkos instituto, beje, remiamo turtuolių ir „pinigų žiniasklaidos”, jie begėdiškai jums meluoja, kad darbo užmokestį teisingai nustato rinka. Teisybė slypi tame, kad rinka moka daug maž realų atlyginimą tik tuo atveju jei nėra bedarbystės. Deja, per visus šiuos 30 metų, šalyje beveik visada buvo gana didelė bedarbystė. Darbsčių, bet ne apsukrių, o padorių žmonių dalią dar pablogino ne tik ribotas darbo vietų skaičius, bet ir beveik 15-17 m.m. (iš 30 metų) atimta galimybė legaliai emigruoti į užsienį.
Suprantama, jei tokia galimybė būtų buvusi, emigracijos mastas būtų dar didesnis. Žmones bėgo į užsienį ne laimės ieškoti, o prispausti vargo ir negalėdami net savo vaikų normaliai pamaitinti. Prie nedarbo problemų prisidėjo ir minimalaus atlyginimų užšaldymas, trukęs virš dešimtmečio. Paradoksas, kad šio amoralaus veiksmo vykdytojos buvo tautos mylimos tuometė finansų ministrė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir socialinio aprūpinimo ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Taip pat ilgus metus buvo nedidinamos senatvės pensijos. O žmonėms, kurių pagrindinis darbo stažas buvo uždirbtas sovietmečiu, per pinigų keitimus ir suktas metodikas, pensijos išvis tapo ubagiškos.
Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Taip, kad dar vienas dabartinio skurdo faktorius yra nuskalstamai sumažintos ar nusavintos dabartinių pensininkų pensijos. Ir tai vyko tada, kai šalyje kaip ant mielių augo milijonieriai ir net milijardieriai, kas noramaliose šalyse įvykdavo per kelias kartas, Lietuvoje per kelis metus.
Neteisūs tie verslininkai bei neoliberalai, kurie aiškina, kad Lietuvoje mokesčiai per dideli, o valdžia tik nori atimti ir padalinti tinginiams. Ponai, mandagiai pasakysiu – jūs sakote ne tiesą.
Ne mokesčiai per dideli, bet neteisinga mūsų mokesčių sistema. O valdžios visos be išimties kaltos, kad tos sitemos nesutvarko bei dažnai paskubomis tam nepasiruošę įveda vieną ar kitą neapmastytą mokestinį pakeitimą, kurio nauda būna dažniausia abejotina.
Be to, niekas Lietuvoje nekalba, kad pats neteisingiausias mokestis yra PVM. Jį moka vienodai turtuolis ir vargšas, nes jis surenkamas perkant prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui, jei pensininkas gauna 350€ pensiją, jis realiai susimoka 73,5€ PVM, taip jo reali pensija tampa tik 276,5€. O PVM sudaro net 2/3 Lietuvos biudžeto. Įdomi detalė – šį mokestį kažkada įvedė Prancūzijos socialistų vyriausybė, o Lietuvoje jį išaugino iki 21% TS-LKD (konservatoriai) naktinės reformos metu.
Kad mūsų politinė sistema ir politikai aptarnauja turtuolius, akyvaizdžiai įrodo ir skirtumo nebuvimas tarp didžiųjų verslų ir mažųjų šalies verslininkų. Praktiškai ar milijonines apyvartas turintis verslas, ar nedidelis šeimos verslas moka tuos pačius mokesčius. Tai kas padaryta dabar dėl mažųjų – vėl gi daugiau imitacija, o ne naudinga realybė. Visos mokestinės lengvatos Lietuvoje daugiausia būdavo pritaikomos bankiniam arba didžiajam kapitalui. O jis savo ruožtu už tai ne tik mažiausias algas ES moka, bet dar ir dergia gamtą su „grigeo” vamzdžiais arba Alytaus padangomis. Būtent ši iškreipta sistema, kai gobšuoliams leidžiama daryti su valstybe ir jos žmonėmis, ką jie nori, jokiu būdu negali vadintis socialiai teisinga bei teisine. Tai daugiau XXI amžiaus rafinuota vergovės forma.
Daugelis mane kritikuos, kad rašau apie praeitį, kuri jau parėjo. Tačiau norint kurti ateitį, pirmiausia privalome išsiaškinti priežastis, kodėl taip įvyko. Ką mes šiuo trumpu ekskursu ir padarėme. Mes aiškiai matome, kad dabartinių turtuolių turtai, deja, ne vien jų prakaitu uždirbti, o pasinaudojant valdžios apsileidimu, daugelių atvejų apvagiant savo įmonių dirbančiuosius, t.y. nesumokant jiems adekvačių atlyginimų. O kur dar dalis ir gan ženkli nesumokėtų mokesčių. Tuo tarpu naudojantis sau ir savo verslui bendravalstybės infrastruktūra daugeliu atvejų veltui arba už nežymų mokestį.
Išvada peršasi pati savaime – Lietuvoje norint sumažinti socialinę atskirtį, ką mano kolegos spausdamos vyriausybę po truputį pradėjo daryti jau šiame Seime, vis tik turime ryžtis esminei pertvarkai. Pirmiausia sutvarkyti mokesčių sistemą, kuri mažą, šeimos verslą visai atleistų nuo mokesčių, išskyrus įmokas pensijoms. Vidutiniam įvesti objektyvius mokesčius suderinant juos su atlyginimais ir pelno marža. O didžiajam verslui juos padaryti optimaliai didesnius ir ypač nekuriančiam, o perskirstančiam verslui, kaip, pvz., bankams. Antra, būtina drąstiškai padidinti minimalų atlyginimą. Arba jeigu didieji verslininkai ir toliau siekia dirbančiųjų sąskaita pirktis malūnsparnius, jachtas ir dvarus, lai tada valstybė didžiuosius verslus skelbia monolopininkais ir įveda ypatingą jų veiklos kontrolę. Nors tai jau neišvengiamai reikia daryti, nes taip, kaip elgesi dalis mūsų didžiųjų prekybos tinklų ne tik su darbuotojais, bet net su produkcijos tiekėjais, yra laukiniai vakarai ir tai netoleruotina.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia būtina apsispręsti, ar mūsų valstybė yra tik nedidelės gyventojų dalies – turtingųjų, aptarnavimo įstaiga. Ar vis tik demokratinė laisvų žmonių bendrija, gerbianti vienas kito teises, tame tarpe į orų gyvenimą ir senatvę, nepriklausomai nuo turtinio cenzo. Jeigu tauta nusprendžia, kad nori būtent tokios valstybės, kas tarp kitko ir surašyta veikiančioje LR Konstitucijoje, tada būtina atsisakyti laisvos rinkos garbinimo, kaip apvagiančio ir nuskurdinančio dirbančius žmones. Įteisinti mišrią privačią ir valstybinę ekonominę sistemą. Sustiprinti valstybės institucijų organizacinį, inicaityvinį vaidmenį buriant visuomenę, atsisakant individualizmo, o puoselėjant bendruomeniškumą ir bendrą gėrį. Valstybės galias nukreipti į efektyvesnį 4.0 promonės revoliucijos suteikiamų galimybių panaudojimą gerovės visiems kūrimui ir socialinės atskirties mažinimui.
Nors svarbiausia ko siekiu šiuo straipsniu tai atviro dialogo išsiaiškinant mūsų atsilikimo priežastis ir bendro veikimo susitariant, kad tai būtina keisti ir kaip tai daryti.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Didžiosios Britanijos policija mano, kad Bulgarijoje įregistruotas vilkikas, kuriame trečiadienį pareigūnai aptiko 39 lavonus, atvažiavo į šalį iš Belgijos Zebriugės uosto. Tai pranešė „Reuters“, remdamasi Esekso grafystės policija.
Jos duomenimis, vilkiko priekabos kilmė susijusi su Airija. Laikraštis „Daily Mirror“ taip pat paskelbė 25 metų vairuotojo, kuris įtariamas nužudymu, nuotrauką. Kaip praneša leidinys, jis vardu Mo Robinsonas, kilęs iš Šiaurės Airijos.
Anksčiau Bulgarijos URM informavo, kad „Scania“ markės sunkvežimis buvo įregistruotas Varnoje Airijos pilietei priklausiusios bendrovės vardu.
Savo ruožtu šalies ministras pirmininkas Boikas Borisovas pareiškė, kad transporto priemonė paliko Bulgarijos teritoriją 2017 metais ir ten nebegrįžo. Airijos premjeras Leo Varadkaras pažadėjo, kad šalis prisidės prie incidento tyrimo.
Trečiadienį Esekso policija pranešė, kad vilkike Greiso miesto pramoninėje zonoje rasti 39 lavonai.
Preliminariais duomenimis, tarp žuvusiųjų – 38 suaugusieji ir vienas paauglys. Nužudymu įtariamas 25 metų vairuotojas iš Šiaurės Airijos sulaikytas.
Jis kokį pusvalandį stovėjo metro stotelėje. Vagonai, akindami žibintais, dvelkdami vėsa, išnirdavo iš tamsos ir triukšmingai tamsoje pradingdavo. Iš niekur į niekur…
Ne iš karto žmogui kyla tokia beviltiška mintis. Gal tik tada, kai jis suvokia taip ir nepritapęs naujojoje aplinkoje? Ne pirmus metus gyvena šiame didžiuliame mieste, tačiau viskas, kas čia jį supa, – nemiela, neturi dvasinės traukos, kurią pastoviai jaučia skausmingai plūstant iš neregimos tolimos gimtinės. Traukiniai važiuoja į niekur, nes ne į Tėvynę…
Vyriškis priėjo prie spaudos kiosko. Akys raibsta nuo įvairiausių žurnalų ir laikraščių. Nemėgsta jų skaityti, nors svetimą kalbą moka. Tie spalvoti leidiniai giria sporto komandas, kurių pergalėms ir pralaimėjimams jis buvo abejingas, rašo apie miestus, kuriuose niekada negyveno nei jo proseneliai, nei seneliai, aprašinėja triukšmingas šventes, kurioms jis buvo aklas ir kurčias. Gomuryje vyriškis jautė tarsi skaudų nenuryjamą kąsnį, kankinosi kaip labai išalkęs žmogus prie valgiais nukrauto stalo, prie kurio jam nevalia prisėsti.
Kur važiuoti? Vėl į tvankų kokteilių barą, knibždantį įvairių šalių emigrantais? Sėdėti kampe prie staliuko ir spoksoti, kaip kiti ūžia, flirtuoja su moterimis? Bando apgauti save ir kitus: žiūrėkite, man nieko netrūksta, aš laimingas…
Vyriškis niekur nesugebėdavo užsimiršti. Lengviausia būdavo abejingai gurkšnoti kokteilį.
…Kai po kokteilio jis važiavo tramvajuje namo, į nejaukų savo butą miestelio pakraštyje, prieky sėdinčio berniuko rankose pastebėjo vaikišką žurnalą gimtąja kalba. Paauglė mergaitė vaikui kažką aiškino. Vagonas bildėjo, ne visus žodžius vyriškis suprato, bet pažįstamų garsų nuotrupos jam skambėjo kaip nuostabiausia muzika, vertė įtemti klausą. Kokie mieli veidukai tų vaikų, kaip jie gražiai apsirengę, koks nerūpestingas juokas! Užplūdo brangių prisiminimų banga. Tas žurnalas su spalvotais paveiksliukais – juk tai ir jo kažkada skaityta knyga!
Traukiniai važiuoja į niekur… Slaptai.lt nuotr.
Vaikai pajuto, kad į juos įdėmiai žiūrima ir atsisuko. Kad tik nebūtų apsirikęs. Bet ne, neapsiriko, tai patys tikriausi jo tautiečiai!
Reikia būtinai juos užkalbinti. Kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka, vyriškis nežinojo, nuo ko pradėti.
– Tai skaitote?
Vaikai nustebę išpūtė akis:
– Skaitome…
Ilgokai jie kalbėjosi apie viską. Vaikai vos spėjo atsakinėti į jo klausimus. Jam atrodė, kad paprastuose jaunųjų tėvynainių žodžiuose sypi gyvenimo grožis ir pasmė. Nėra didesnio stebuklo už tą nerigimą dvasinį ryšį, kuris dabar siejo nepažįstamus skirtingo amžiaus, skirtingų charakterių žmones. Tai gimtosios žemės, gimtosios kalbos ryšys.
– Kitoje stotelėje mes lipsime. Šiąnakt su tėvais išvažiuojame namo. Viso gero! – pasakė mergaitė.
Vyriškis tylėjo. Jis privalėjo jiems kažką pasakyti. Bet ką? Pradėjo raustis kišenėse. Staiga nuo rankos nusisegė brangų laikrodį ir padavė berniukui.
– Aš negaliu jo imti…
– Čia dovana.
Tada gintarinę gėlytę nusisegė mergaitė. Vyriškis apsidžiaugė, kad ji tokia supratinga. Ir mažas niekutis delne ėmė spinduliuoti gimtųjų pušynų tyla, ežerų ir upių vėsa, miestų ir kaimų jaukumu. Iš jo tarsi sklido melodijos, girdėtos seniai seniai, kai dar buvo gyva motina…
Traukinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vaikai išlipo. Gražus sapnas baigėsi. Nejaugi visą gyvenimą jis dirbs, prakaituos svetimam kraštui? Netikėtai šovė mintis: kol gyvens čia, traukiniai važiuos į niekur, išskyrus tą, kuris šį vidurnaktį laukais ir miškais neš tuos du vaikučius ir jų tėvus į gimtinę.
Tramvajaus gale tranzistorius grojo ilgesingą Oginskio polonezą…
Kaip praneša Armenian Report, šalis susiduria su didele problema – oficialusis Jerevanas priverstas priglausti šimtus iš Europos Sąjungos išsiunčiamų savo piliečių.
Jokia paslaptis, kad tūkstančiai armėnų, trokšdami sotesnio gyvenimo Vakaruose, buvo išvykę į Europos Sąjungos šalis. Iškeliavo prisidengdami įvairiausiais pretekstais. Vieni norėjo įsidarbinti, kiti bandė kurti verslą, treti gydėsi, vertėsi laikinomis pašalpomis.
Tačiau pastaraisiais metais Vakarai vis daugiau deportuoja atgal į Armėniją per ilgai užsibuvusių šios šalies piliečių. Išimtis daroma tik sunkiai sergantiems, kurie neperneštų skrydžio nepatogumų. Visi kiti, pajėgūs atlaikyti kelionės sunkumus, grąžinami atgal į Armėniją.
Daugiausiai armėnų šiuo metu grąžinama iš Vokietijos. Pavyzdžiui, Armėnijos migracijos tarnyba tvirtina 2017-aisiais metais sulaukusi 906 prašymų (iš viso – 1753 asmuo) grįžti namo. 2018-aisiais metais tokių prašymų būta 888 (1768 žmogus). Remiantis oficialia Jerevano statistika, Armėnija patenkina maždaug 83 – 84 proc. armėnų pašymų leist vėl grįžti į namus.
Iš kokių šalių dažniausiai grąžinami per ilgai Vakaruose užsibuvę Armėnijos piliečiai? Štai paskutinieji duomenys: 30 prašymų – iš Austrijos, 13 – iš Belgijos, 1 – iš Suomijos, 345 – iš Vokietijos, 7 – iš Lenkijos, 11 – iš Nyderlandų, 20 – iš Švedijos, 34 – iš Rusijos.
Ne savo noru atgal sugrįžusiems į tėvynę padeda „Armėnijos karitas“. Tačiau ši organizacija nėra turtinga. Per metus ji pajėgi ištiesti pagalbos ranką tik 100 asmenų, kai per šių metų pirmąjį pusmetį atgal į į namus grįžti priversti 108 armėnai.
Armėnijos užsienio reikalų ministerija neneigia, kad iš Vakarų į Armėniją grąžinami žmonės – rimtas skaudulys. Grįžtantiems reikia suteikti ne tik pastogę, bet ir laikiną pašalpą. Tuo tarpu Armėnijos ekonomika nėra stipri, kad galėtų patenkinti net būtiniausius sugrįžusiųjų poreikius.
Nors Lietuvos ekonominė gerovė neprilygsta Europos Sąjungos šalių vidurkiui ir pajamų nelygybė išlieka didelė, vien ekonominiais rodikliais migracijos paaiškinti negalima. Tuo įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologas dr. Dainius Genys – vienas iš mokslininkų, kurie Vyriausybės užsakymu parengė Lietuvos migracijos priežasčių tyrimą.
„Įprastai pagrindinėmis migracijos priežastimis laikomi ekonominiai aspektai. Bet tuo pat metu beveik intuityviai jaučiama, kad vien jais daugelio išvykstančiųjų pasirinkimo paaiškinti neužtenka, – reikia žiūrėti, kas slypi tarp eilučių“, – sako D. Genys ir primena, kad prieš kelerius metus Mičigano valstijos universitete (JAV) buvo atliktas tyrimas, kuriame Lietuva užėmė paskutinę vietą tarp 63 valstybių pagal žmonių empatijos – atjautos kitam žmogui – kiekį.
Tai, kad ekonomika nėra vienintelis faktorius, patvirtino ir šio Lietuvos migracijos priežasčių tyrimo rezultatai – tarp svarbiausių aspektų, kurie paskatintų emigrantus sugrįžti, yra ne tik didesni atlyginimai, bet ir didesnė pagarba žmogui.
Tyrimo metu, kaip skelbiama VDU pranešime, buvo apklausta 1,5 tūkst. Lietuvos emigrantų, gyvenančių Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje ir pietinėje Europoje. Apklaustųjų buvo prašoma nurodyti tris svarbiausias išvykimo priežastis. Pagal populiariausius atsakymus išryškėjo trys pagrindinės emigrantų grupės: siekiantys užsidirbti (56 proc. visų apklaustųjų), norintys išbandyti save (20,7 proc.) ir bėgantys nuo lietuviško valdymo (20,3 proc.).
Šioms trims grupėms priklaususių respondentų atsakymai ir išnagrinėti tyrime. „Pirmoji grupė yra ekonominiai migrantai (vykstama turint tikslą užsidirbti). Antroji – išvykimas dėl saviraiškos (išvyksta žmonės, kuriems svarbu realizuoti save). Trečioji yra protesto grupė. Išvykstama ne todėl, kad norima, o todėl, kad reikia (dėl nepasitenkinimo valdžia, santykio su darbdaviais ar valstybe, žemų atlyginimų)“, – teigia D. Genys.
Apklausos dalyvių buvo klausiama, kokius tris dalykus Lietuvoje jie laiko labiausiai taisytinais, ir, iš kitos pusės, kas jiems labiausiai patinka valstybėje, kurioje dabar gyvena. Respondentai Lietuvą labiausiai kritikavo už korupciją, ekonominę nelygybę, nepagarbą eiliniam žmogui ir biurokratiją, o savo naujuose namuose labiausiai vertino pagarbų valdžios požiūrį į žmogų, optimalų santykį tarp atlyginimo ir atsakomybės bei visuomenės darną ir geranoriškumą.
„Kas paskatintų juos sugrįžti – tai milijono vertas klausimas. Vienas aspektas, svarbus visose grupėse, – tai pagarba žmogui. Trečiojoje žmonių grupėje, kuri emigravo norėdama pabėgti nuo valdžios, šis faktorius buvo svarbiausias – tai yra, jaučiama pagarba būtų tai, kas labiausiai paskatintų juos sugrįžti“, – pasakoja sociologas.
D. Genio teigimu, nors ši vadinamoji protesto grupė iš Lietuvos išvyko dėl priešiškumo valdžiai, nepasitenkinimo, tačiau būdami emigracijoje šie žmonės ne tik nepamiršta gimtinės, bet ir yra patys pilietiškiausi tarp apklaustųjų, aktyviausiai dalyvaujantys pilietinėse iniciatyvose, siejamose su Lietuva.
Remiantis apklausos rezultatais, žmonės, kurių Lietuva netenka dėl emigracijos, yra šeimyniški (net 77,6 procento svarbi šeima), darbštūs, aktyviai ieškantys išeities, adaptyvūs (50,1 proc.), komunikabilūs (37 proc.), pasitikintys ir bendradarbiaujantys (42,3 proc.) bei orientuoti į Lietuvą, lietuvybę. Net 73 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems svarbu emigracijoje išlaikyti lietuviškumą. 47,3 proc. ir gyvendami emigracijoje domisi Lietuvos politikos aktualijomis, mielai pasinaudotų dvigubos pilietybės statusu (77,1 proc.).
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Ženklūs skirtumai atsiskleidė išnagrinėjus įvairių socialinių bei darbo sąlygų vertinimą Lietuvoje ir emigracijoje. Pagarbą darbuotojui emigracijos sąlygomis teigiamai įvertino 89,3 proc. apklaustųjų, o Lietuvoje – vos 36 proc. Streso lygį darbe emigracijoje teigiamai įvertino 69,3 proc., tuo tarpu gimtinėje – tik 25,5 proc., karjeros galimybes – atitinkamai 74,8 proc. ir 19,1 proc., nuopelnų vertinimą – 80,6 proc. ir 38 proc. Didžioji dauguma (67,8 proc.) apklaustųjų taip pat nurodė, kad emigracijoje pagerėjo būsto prieinamumas. Emigrantai geriau nei Lietuvoje vertino savo pasirinktoje šalyje teikiamas sąlygas sveikatos apsaugos (51,9 proc. respondentų), švietimo (67,2 proc.), teisėsaugos (65,6 proc.) ir socialinės apsaugos (87,9 proc.) srityse.
Natūralu, kad šeima taip pat išlieka vienu pagrindinių emigracijos motyvų. Pas užsienyje gyvenančius giminaičius arba kartu su kitais šeimos nariais emigravo 25,9 proc. apklaustųjų, dar 13,5 proc. kaip vieną pagrindinių išvykimo priežasčių nurodė siekį padėti šeimai, gyvenančiai Lietuvoje.
„Dažniau pasitaikė, kad išvyksta vienas žmogus, dažniausiai vyras, o paskui atvažiuoja šeima. Pastebėjome, kad po emigracijos keičiasi šeiminė padėtis: prieš išvykstant susituokę buvo arba gyvenimo partnerį turėjo 35,7 proc. apklaustųjų, o po išvykimo jų dalis ūgteli iki 65,7 proc. Iškėlėme hipotezę, kad šeimas kurti skatina pagerėjusi materialinė padėtis“, – paaiškina D. Genys. Anot tyrėjų, toks šuolis liudija tam tikrą „įsišaknijimo“ procesą, kurį lydi ir integracija į svečios šalies visuomenę.
Kadangi emigracijos priežastys įvairios, nėra ir vieno recepto, kaip šiuos žmones susigrąžinti – tačiau, be abejo, didžiausią teigiamą pokytį suteiktų pagerėjusi gyvenimo kokybė Lietuvoje. Tik pačią gyvenimo kokybę apklaustieji apibrėžia skirtingai: vieniems tai geresnės materialinės sąlygos, kitiems – geresnė savirealizacija.
Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.
„Tyrimas parodė, kad didžioji dalis emigrantų tebėra Lietuvos įtakos sferoje – skaito lietuvišką žiniasklaidą, palaiko ryšius su artimaisiais, domisi šalies aktualijomis. Nostalgiškas nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu, pozityvus dvigubos pilietybės idėjos vertinimas ir netgi dalies respondentų nusiteikimas grįžti į Lietuvą bei prisidėti prie jos gerovės kūrimo leidžia manyti, kad egzistuoja emigrantų sugrįžimo į Tėvynę tikimybė“, – akcentuojama VDU pranešime.
Švedijos ir Lietuvos pensijų dydis skiriasi apie 10 kartų. Nepaisant to, Švedijos Upsalos universiteto profesorius Edwardas Palmeris tikino, kad Lietuva šiuo metu juda teisinga linkme.
Pagal Europos Komisijos prognozes, Lietuvoje per artimiausią laikotarpį pastebimai sumažės jaunų gyventojų, o pensinio amžiaus žmonių daugės. Dėl to vienam darbingo amžiaus gyventojui tenkančių vyresnių nei 65 m. asmenų skaičius iki 2040 m. gali padvigubėti. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas, apie ką Lietuva turėtų šiuo metu galvoti, – tai socialinio draudimo pensijų indeksavimas, kas jau yra padaryta. Svarbūs yra ir motyvacijos klausimai.
„Geriausias būdas surasti balansą yra turėti dinamišką, augančią ekonomiką, kurioje būtų kuriamos įdomios ir perspektyvios darbo vietos, kurios skatintų lietuvius pasilikti namie. Prie to taip pat prisideda, pavyzdžiui, parama šeimoms su vaikais, apie kurią Lietuvoje taip pat jau pagalvota. Tai verčia pamąstyti esančius Londone, kurie tokios paramos galbūt negauna, ar nevertėtų grįžti namo. Vilnius yra gražus miestas. Kodėl gyventi kitur, o ne čia? Kita vertus, kitose šalyse gali būti geresnės darbo galimybės. Todėl Lietuvai svarbiausia tapti patrauklia vieta gyventi ir dirbti“, – Eltai teigė E. Palmeris.
Nuo šių metų dėl indeksavimo Lietuvoje pakilo vidutinė metinė senatvės pensija, todėl liepą vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, siekė 323,75 euro.
Pasak E. Palmerio, prie pensijų tiek prisidėti, tiek jas gauti turi visi vienodai. Švedijoje dauguma dirbančiųjų, išskyrus individualią veiklą vykdantys asmenys, priklauso profesiniam pensijų fondui.
„Nenorima, kad, pavyzdžiui, lėktuvų pilotai gautų naudą iš privalomojo kaupimo vien dėl to, kad kai kurios šalys galvoja, jog jie, pasiekę 60 metų, jau nebegali skraidyti, o kitos, kad gali. Tai individualus dalykas“, – Eltai teigė profesorius.
Ekonomistas Romas Lazutka Eltai sakė, kad kolektyvines pensijų sistemas, darbuotojų ir darbdavių susitarimo būdu, būtų galima įgyvendinti ir Lietuvoje, nes dabar tam – palanki ekonominė situacija.
„Lietuvoje pastaraisiais metais algos auga vidutiniškai 8-10 proc., tai būtų labai lengva sutarti su darbdaviais ir profsąjungomis, kad 2 proc. to algų kilimo atidėtų į pensiją fondą. Žmonėms, kuriems kyla algos, tai būtų visai neskausminga, nes algos didėjimas ir taip 5-6 proc. yra neblogas dalykas. Reikėtų pasinaudoti šia situacija, kas buvo padaryta Švedijoje ar Danijoje, – būtent šiuo būdu buvo išplėstos privačios pensijos“, – Eltai sakė R. Lazutka.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Dar vienas Švedijos išskirtinumas – pensijas kaupiantys asmenys visą informaciją apie kaupiamas lėšas gali lengvai surasti internete, savo duomenimis prisijungę prie savo pensijos sistemos. Pasak E. Palmerio, tai leidžia lengviau sekti savo pensijų kaupimą bei jį koreguoti.
„Vienu metu galiu turėti iki 5 pensijų fondų iš 800. Jeigu mano amžius artėja prie 65 metų, aš turėčiau būti atsargus, kur investuoju savo pinigus. Vis dėlto pats geriausias fondas yra jau numatytasis, nes, kuomet žmogui yra 20 metų, jam nereikia jokių žinių apie pensijų sistemą. Visi 20-mečiai, pradėję kaupti pensijai, kaupia tame fonde be jokių kitų pasirinkimų“, – apie Švedijos pensijų sistemą pasakojo Upsalos universiteto profesorius.
Pasak profesoriaus, pensijų sektorius labai priklauso nuo gyvenimo būdo, tai ypač matoma šalyse, kurios anksčiau turėjo sąsajų su Sovietų Sąjunga. Tokiose šalyse dažniau anksti mirštama dėl alkoholizmo, rūkymo, nesportavimo.
Šių metų birželio 19 dieną Lietuvos dailės muziejuje buvo iškilmingai pristatyta prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918 – 2018 metais“.
Knygą pristatant dalyvavo „Draugo“ fondo pirmininkė, leidinio iniciatorė ir leidybos vadovė Marija Remienė (JAV), knygos autorius prof. Juozas Skirius, redaktorė Audronė Škiudaitė – Girininkienė, Seimo narys, solistas, prof. Vytautas Juozapaitis, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, dr. Ramūnas Kondratas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, solistė prof. Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė. Vakaro vedėja – rašytoja, redaktorė Renata Šerelytė.
Slaptai.lt skelbia istoriko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus komentarą.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Airijos Prezidentu Michaeliu D. Higginsu. Tai – Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Airijos Respublikos Prezidentu Michaeliu D. Higginsu.
Susitikime aptarti dvišaliai Lietuvos ir Airijos santykiai, bendradarbiavimas Europos Sąjungoje, saugumo klausimai.
Į Lietuvą Airijos vadovas atvyko kartu su pirmąja šios šalies ponia Sabina Mary Higgins.
Prezidentės teigimu, Airija – artima Lietuvai. Esame panašūs savo šalių dydžiu, interesais, vertybėmis. Todėl mums Airija yra svarbus atsakingos politikos, sėkmingos ekonominės raidos ir gebėjimo susigrąžinti išvykusius žmones pavyzdys.
Prieš 30 metų Airijos politinės partijos, profesinės sąjungos, darbdavių organizacijos įsipareigojo vieningai vykdyti nacionalines ekonominio atsigavimo ir socialinės pažangos programas. Atsakingai ir laiku įgyvendintos mokesčių ir ekonomikos reformos, kova su socialine atskirtimi užtikrino sėkmingą Airijos raidą. Šiandien tai – pažangi, inovatyvi ir sparčiausiai auganti ES ekonomika.
Didelę emigraciją patyrusi Airija yra pavyzdys, kaip sėkmingai susigrąžinti išvykusius piliečius namo. Šalyje įgyvendinama paramos emigrantams programa, o visame pasaulyje gyvenantys airiai raginami padėti valstybei pritraukti užsienio investicijas. Lietuva taip pat kviečia sugrįžti iš mūsų šalies išvykusius žmones. Tam skirta ir pernai Prezidentės inicijuota programa „Rinkis Lietuvą“, kuri jau duoda pirmuosius rezultatus. Per pirmus 5 šių metų mėnesius į Lietuvą sugrįžo per 10 tūkst. mūsų šalies žmonių – tai daugiau nei per visus praėjusius metus.
Lietuvą ir Airiją glaudžiai sieja ir gausi Airijos lietuvių bendruomenė – trečia didžiausia tautinė bendrija šioje šalyje. Aktyvūs ir pilietiški Airijos lietuviai išsaugojo ryšį su tėvyne: vykdo įvairiais labdaringas iniciatyvas padėdami Lietuvos vaikams, puoselėja lietuviškas tradicijas, kalbą ir kultūrą. Airijoje veikia net 14 lituanistinių mokyklų, o nuo pernai metų lietuvių kalba įtraukta į Airijos bendrojo lavinimo mokyklų programą kaip galima antroji užsienio kalba.
Valstybių bendradarbiavimą dar labiau sustiprins vizito metu pasirašomi trys susitarimai mokslo ir švietimo srityje: tarp Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Airijos nacionalinio universiteto, Kauno ir Korko miestų mokytojų rengimo centrų bei Kauno mokytojų namų ir Korko lietuviškosios mokyklos. Šiuo metu Lietuvos ir Airijos mokslininkai įgyvendina net 75 bendrus ES finansuojamus tyrimų projektus.
Daug potencialo turi ir ekonominis bendradarbiavimas, ypač IT, „Fintech“, gyvybės mokslų srityse. Naujų galimybių teikia ir energetikos sektorius – Airijai ketinant statyti SGD terminalą, Lietuva pasirengusi pasidalyti savo patirtimi. Šiuo metu Airijos investicijos Lietuvoje yra sukūrusios per 2000 darbo vietų.
Susitikime šalių vadovai aptarė ir bendradarbiavimą Europos Sąjungoje. Pasak šalies vadovės, Lietuva ir Airija vienodai supranta ES kylančius migracijos, ekonomikos, saugumo, „Brexit“ iššūkius ir kartu juos sprendžia. „Brexit“ derybose Lietuva ir Airija pasisako už kuo gaudesnių ryšių tarp ES ir Jungtinės Karalystės išsaugojimą. Taip pat palaikome Airijos siekį užtikrinti, kad „Brexit“ nesukurtų naujų sienų Europoje. Sutampa ir abiejų šalių interesai artėjančiose derybose dėl naujo daugiamečio ES biudžeto. Lietuvai ir Airijai aktualu, kad būtų išsaugomas adekvatus finansavimas sanglaudos ir žemės ūkio politikai.
Susitikime pasikeista ir oficialiomis dovanomis. Prezidentė poezija ir filosofija besidominčiam Airijos vadovui padovanojo Lietuvos poetų eilėraščių knygą anglų kalba, taip pat „Lietuvos kultūros gidą“, kuriame pristatoma mūsų šalies architektūra, dizainas, kinas, muzika, teatras, šokis, vizualieji menai. Airijos Prezidento dovana – Airijos menininko sukurtas medinis dubuo.
Vizito metu Airijos Prezidentui taip pat bus suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Po trejus metus trukusio stojimo proceso Lietuva tampa elitiniu valstybių klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare. Trečiadienį šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė Paryžiuje pasirašys stojimo sutartį.
Lietuva taps 36-ąja organizacijos nare, o kartu su ja stojimo sutartį taip pat pasirašys Kolumbija, apie kurios priėmimą į EBPO paskelbta praėjusią savaitę.
EBPO atstovai giria Lietuvą už šios pastangas ir greitą stojimo procesą, tačiau pagal daug rodiklių šalis vis dar atsilieka nuo organizacijos narių ir yra raginama pasitempti. Lietuvoje, organizacijos ekspertų teigimu, vis dar didžiulė socialinė ir pajamų nelygybė, blogos darbo sąlygos, didelis mirštamumas ir sparti emigracija.
Lietuvą pradėti stojimo procedūrą EBPO pakvietė 2015 metų balandį, tad per trejus metus šalis užbaigė stojimą. EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Mari Kiviniemi Lietuvos žurnalistams praėjusią savaitę teigė, kad Lietuvos stojimo procedūra buvo greita.
„Tai buvo trumpas stojimo laikotarpis, ir aš tai pastebėjau dar tuomet, kai pradėjome procedūrą, kad yra didelis noras įstoti. Lietuva buvo pasiruošusi reaguoti į EBPO užklausas ir tai grindė narystės kelią“, – tikino M. Kiviniemi.
Jos nuomone, šalis noriai ir sparčiai vykdė reformas, būtinas tapti EBPO nare, o įstojusi į organizaciją ji gali tikėtis didesnio pasitikėjimo iš investuotojų.
„Narystė rodo, kad šalis laikosi tų pačių taisyklių kaip ir kitos EBPO šalys, iš kurių investicijos ateina. Šia prasme, kai šalis prisijungia prie EBPO, ji parodo, kad yra rinkos ekonomika, demokratiška valstybė, kur saugu investuoti“, – teigė M. Kiviniemi.
Tačiau stojimas į EBPO parodė ir tai, kad įvairiose srityse Lietuva atsilieka nuo EBPO valstybių. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę paskelbta Lietuvos sveikatos sistemos apžvalga apnuogino, kad šalies gyventojai suvartoja daugiausiai alkoholio (15,2 litro vienam gyventojui) tarp organizacijos narių ir gyvena trumpiausiai (74,5 metų).
EBPO sveikatos padalinio vadovė Francesca Colombo naujienų agentūros ELTA paklausta, ar trumpą gyvenimo trukmę lemia būtent alkoholio vartojimas, teigė, kad tai turi didelės įtakos. Tačiau tuo pačiu tikino, kad pati sveikatos sistema taip pat daug lemia.
Jos teigimu, šalis turi puikią pirminės sveikatos priežiūros sritį, tačiau ligoninių tinklas vis dar neefektyvus, specialistai atlieka per mažai sudėtingų procedūrų, tad praranda įgūdžius. Problemų kelia ir žemi atlyginimai, lemiantys medikų emigraciją.
Pastaroji problema – emigracija – EBPO ekspertų nuomone, artimiausiu metu nedings visose srityse. Lietuvoje darbo sąlygos vis dar netinkamos, darbdavių požiūris į darbuotojus neigiamas ir neatitinka išsivysčiusių valstybių lygio, o atlyginimai auga per lėtai.
Be to, EBPO ekspertas Jonathanas Chaloffas atkreipė dėmesį, kad grįžtantys į Lietuvą emigrantai dažniausiai negauna darbo Lietuvoje.
„Paprastai į užsienyje dirbusius darbuotojus žvelgiama kaip į turinčius pridėtinės vertės. (…) Lietuvoje darbdaviai į darbuotojus, dirbusius užsienyje, žiūri įtariai, tą rodo mūsų tyrimai“, – žurnalistams sakė J. Chaloffas.
Jo nuomone, tendencijos šiuo metu nerodo, kad emigrantai būtų linkę sparčiai grįžti. Pasak jo, nors yra sėkmės istorijų, kai savo srities profesionalus Lietuva susigrąžina, iš esmės tai situacijos nekeičia, mat vis dar nėra politikos, kaip į darbo rinką įlieti daugumą emigrantų.
Šalies vadovei pasirašius stojimo sutartį dėl Lietuvos prisijungimo prie EBPO konvencijos, ją dar turės ratifikuoti Seimas ir deponuoti Prancūzijos vyriausybė.
Lietuvoje nenutyla diskusijos apie emigraciją. Bet apie išvažiavusius svetur tautiečius kalbama ir rašoma ne kaip apie turinčius sielą, besiilginčius namų, tėvų, vaikų, skirtingų likimų žmones, o lyg apie negyvus daiktus, statistinius vienetus. Jie skaičiai, kuriais manipuliuojama priklausomai nuo poreikio. Niekas pačių nepaklausia, kodėl išvyko ir ko trūksta, kad grįžtų. Didžiosios žiniasklaidos priemonės, kurių Lietuvą žeminantys reportažai didžiąja dalimi apie nesėkmes, avarijas, katastrofas, nelaimes, girtuoklius ir padugnes, išvykėlių temos nė dienai neapleidžia.
Nieko nestebina kokia nors šlykšti straipsnio antraštė: “Emigrantas – girtas, piktas, treninguotas plikis, į seną BMW pilantis vogtą kurą.” Likusiems namuose kuriamas lietuvis – pabaisa, kurio reikia bijot ir nekęst, o išvažiavusiems Lietuva piešiama tokia, į kurią jokiu būdu neverta grįžt. Tikrovėje, ir “emigrantai”, ir gyvenantys namuose – tie patys žmonės, su tokiomis pat svajonėmis, siekiais, priklausomybėmis, su tais pačiais teigiamais ir neigiamais bruožais, kurie, pakeitus gyvenamą vietą, nepasikeičia. Kur žmogus begyventų, ką bedirbtų, vis tiek turi dvi kojas, dvi rankas, vieną galvą, tas pačias ydas ir bėdas. Nė vienas, bėgdamas į užjūrius, nuo asmeninių problemų nepabėgo, kitokiu netapo. Rūkaliai kaip rūkė, taip rūko, girtuokliai kaip gėrė, taip geria, tinginiai tinginiauja, laidokai laidokauja. O taupus ir doras visur sugeba turėti naudos.
Piktdžiugos išguitus iš namų žmones lygina su tarybinio teroro Sibire išgalabytais lietuviais, tarytum jie būtų mirę ir niekada nebegrįš. O neturintys galimybių išvažiuot pasidairyt po Pasaulį “tautinės” žiniasklaidos apkvailinti, įsivaizduoja, kad kažkur yra stebuklų šalis, kurioje pildosi svajonės, ir, tardami žodį “emigrantas”, mintyse turi amžiams išvytą, namus palikusį, kitur laimę radusį ir Tėvynę užmiršusį lietuvį. Daugeliu atvejų taip nėra. Retas, radęs darbą užsienyje ir apsigyvenęs, tampa tos šalies piliečiu. Pasigilinus į dabartinę plačiai nušviečiamą “emigraciją” paaiškėja, kad iki tikros emigracijos trūksta vieno mažmožio – svetimos šalies paso. Turime labai keistą padėtį. Pas mus klykiama apie pabėgusius ir negrįšiančius lietuvius, bet užsienyje jie traktuojami kaip laikini juodadarbiai.
Apie tai, kas viešojoje erdvėje apibūdinama sausu žodžiu – “emigracija”, parašyta šimtai straipsnių, įvairiausių pakraipų apžvalgininkai aptarinėja šį klausimą, remdamiesi šia problema, visokiausi Lietuvos gelbėtojai pripuola prie lovio. Atsirado nauja tuščiapliurzių rūšis, “emigracijos tyrinėtojai”, “emigracijos specialistai”, prirašę ir pritauziję begales durnysčių. Bet nė vienas politikas, nė vienas apžvalgininkas, nė vienas tyrinėtojas ir specialistas, nė vienas verslo ryklys, net rajoninio lygio klerkas garsiai nepaklausia, kodėl mes svetur, bei nedrįsta įvardinti tikrosios bėgimo iš Lietuvos priežasties. Rodos, taip nedaug trūksta, bet kai reikia ištart šitą žodį, kažkokios jėgos paveikia smegenis, suparalyžiuoja liežuvį, pliauškia bet ką, tik niekaip negali ištarti – pinigai.
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Užsienyje esu sutikęs daugybę niurgzlių, koliojančių Lietuvą, ją prakeikusių ir prisiekusių niekada nebegrįžt. Keisčiausia, kad pats emocingiausias ir karščiausias nemylėtojas jau namie. Savo geležinius principus jis išdavė už 800 eurų mėnesio algą. Kitas prisiekęs “emigrantas” su žmona ir trimis vaikais grįžo už 1200 eurų atlyginimą Lietuvoje. Kam taip nepasisekė, nesvarbu, ką bekalbėtų, visi iki vieno žino, kiek turėtų uždirbt, kad nebesibastytų po Pasaulį. Kiekvienas tautietis, net keikūnai savo bjauriais žodžiais juodinantys Tėvynę ir tuo bandantys pateisinti savo nesėkmingą egzistavimą užsienyje, turi skaičiais išreiškiamą vertę. Jeigu eurais matuojamos svajonės išsipildytų, apie 80 procentų “emigrantų” per mėnesį susikrautų lagaminus ir grįžtančiųjų masė sutryptų visus nusikliedinčius “emigracijos” specialistus, bijančius žodžio PINIGAI.
Bet darbo vietos su padoriais atlyginimais iš dangaus nenukrenta, nuo priešrinkiminių šūkių nepriklauso. Tam reikia konkrečių veiksmų, kurie atvirai sabotuojami arba vyksta labai vangiai. Atkūrus nepriklausomybę, kai dauguma griebėsi kurti verslus, pradėjo uždirbt ir tikėjo, kad dominuos vidurinioji klasė, senoji nomenklatūra šitą viltį greitai užgesino. Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius savo buldozeriniais sprendimais per vienerius metus sugebėjo sunaikinti pusę Lietuvos smulkaus verslo. Keistas sutapimas, bet tuo metu pradėjo kilti Maximos. Žmonės dėjo daug vilčių į užsienio investicijas, naujas darbo vietas, bet pirmieji, ne kokią nors veikiančią gamyklą perkantys, bet norintys statyti du gigantiškus fabrikus, Brazausko ir Šleževičiaus buvo viešai išjuokti ir išvaryti. KIA ir Hyundai gamyklos niekur nedingo, viena atsidūrė Slovakijos, kita Čekijos pakraštyje.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ten požiūris į darbo vietų kūrėjus kitoks. Už valstybės pinigus buvo nupirkti ir statyboms paruošti sklypai, investuotojams suteiktos išskirtinės sąlygos, kad ekonomiškai atsilikę dviejų valstybių užkampiai turėtų darbo ir pajamų. Ten kailį išvertę komunistai šaipėsi, “kas gi tas KIA pirks, va kad Mersedesus gamintų, mes pagalvotumėm”. Nomenklatūriniai galvotojai nemanė, kad neužilgo iš Lietuvos išspirtuose fabrikuose dirbs šimtai žmonių ir gamins po 50 tūkstančių automobilių per metus. Kiek Lietuvoje tokių projektų sužugdyta, kiek investuotojų išvaryta, niekas nesužinos. Didžiausias pažeminimas, spjūvis į veidą visiems doriems žmonėms buvo nešvarių informacinių technologijų, juodos bukos propagandos pagalba sužlugdytas Visagino AE statybos projektas ir Astravo monstro statyba Vilniaus pašonėje. Tūkstančiai darbo vietų ir milijoniniai pelnai atimti iš Lietuvos ir atiduoti kaimynams.
Šiandien Slovakijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos neįmanoma atpažint, ten viskas greitai keičiasi, statosi, plečiasi. Jos pamažu artėja prie vakarinės Europos. Net Lenkijos užkampyje, Suvalkuose, kur tautiečiai važiuoja apsipirkt, pasukus nauju keliu Augustavo link nustebina be sustojimo didėjantis naujas pramoninis rajonas su moderniais fabrikais. Gyvename lyg ir toje pačioje EU, bet nei Lazdijuose, nei Marijampolėj, nei Pasvalyje, nei Molėtuose niekas taip nesistato. Iškyla klausimas – kodėl? Atsakymą viename interviu vietos laikraščiui davė Utenos miesto meras. Prispaustas, kodėl neįleidžiami šiuo miestu dėl geros infrastruktūros besidomintys investuotojai, jis atsakė: “NĖRA POLITINĖS VALIOS”. Nuo mero niekas nepriklauso, jis smulki žuvelė, neturintinti žodžio. Politinė valia ateina iš Vilniaus, iš Seimo, iš Vyriausybės, iš partijų būstinių. Mūsų valdžiai, atstovaujančiai bet ką, tik ne šalies piliečius, pokyčių nereikia. Jiems ir taip gerai. O pažiūrėjus mėšle besikapstančias televizijas, paskaičius purvu Lietuvą ir lietuvius bedrabstančius straipsnius internete, susidaro įspūdis, kad Tėvynė sąmoningai juodinama, sudaromos nepalankus psichologinis klimatas, mokamos menkos algos dėl to, kad kuo daugiau žmonių iš čia pabėgtų. Visa tai kažkuo primena tarybinius laikus.
Lietuva iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tik tuomet liaudies masių valdymas vyko truputį kitaip. “Brandaus socializmo” laikais, kai per prievartą į Sibirą nebevežė, laikraščiai ir abu televizijos kanalai nepaliaujamai liaupsino komjaunuoliškas statybas. Komsomolo sekretoriai sueigose agitavo važiuoti ten, kur susirenka pažangiausias tarybų šalies jaunimas, kur geri uždarbiai, kur galima greitai sulaukti buto, kur turiningas laisvalaikis. Daug kas užkibdavo ant liaudies masių valdytojų kabliuko. Tik nuvykę labai nusivildavo. Į tokias statybas susirinkdavo ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, bujojo girtuoklystė, vagystės, venerinės ligos. Daugybė tautiečių ilgesnio rublio tarybinės imperijos platybėse ieškojo ir be agitatorių pagalbos. Yra populiari patarlė, kad žvirblį ir lietuvį sutiksi visur. Ir tai tiesa. Gal turime tokį tautinį, tikrai nesmerktiną bruožą – paieškoti laimės. Bet tada, už tūkstančių kilometrų, ilgiems metams išsibeldusių žmonių niekas emigrantais nevadino, nes visi buvom tos pačios šalies gyventojai.
Pažiūrėjus į nūdieną, atrodo, kad kažkas, sėdintis labai aukštai, ir dabar reguliuoja “emigracijos” srautus. Komunizmo nemačiusiose, toli į priekį pažengusiose šalyse ekonomika vystosi beprotišku tempu, trūksta darbo jėgos. O pas mus ne šiaip sau, (ir, tikriausiai, ne už dyka), pučiamas baisios Lietuvos ir nuostabios Anglijos burbulas. Vakarų šalyse pensininkams sekama graži pasaka apie puikų klimatą, mažas kainas, pigų nekilnojamą turtą Ispanijoje. Juokingai skamba dienas iki užtarnauto poilsio skaičiuojančių išvedžiojimai, kad Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje neįmanoma išgyventi už pusantro tūkstančio eurų pensiją, keikiamas šaltas oras, lietingas klimatas, nors per visą gyvenimą tik tokį ir tematė. Nebegalintys dirbti seneliukai patraukiami tolyn, į šiltus kraštus, kad jų vietas užimtų jauni darbingi žmonės, kurie sulaukę senatvės, irgi bus kur nors nustumti.
Šeštajame dešimtmetyje, ekonomikos šuolio metu, Vakarų šalys padarė didelė klaidą, visiems atvykusiems juodadarbiams lengviau ar sunkiau dalindamos pilietybes. Dėl to kai kur susidarė problematiška demografinė padėtis. Dabar šios klaidos nebekartoja, pasų nedalina, o naudojasi skurdesnių EU šalių piliečiais, kuriuos, užėjus krizei ar pasikeitus politinei situacijai, nesunku išvyti lauk. Todėl daugelis “emigrantų” su lietuviškais pasais net nenujaučia ant kokio netvirto pagrindo kuria savo ateitį, net nenumano, kad juodadarbių srautai gali būti pasukti kitur arba tapti visai nebereikalingi. Vaizdingiausias pavyzdys – Ispanija. Įleidus į ją rumunus, kurie dirba daug pigiau, iš žemės ūkio buvo išstumti visi lietuviai. Tūkstančiams “emigracija” baigėsi.
Kiekvienoje šalyje skirtingi įstatymai. Daug kur, įgijus nekilnojamo turto, įgyjama ir teisė gyvent. Kažkur gimęs vaikelis tampa šalies piliečiu, bet tai išimtys. Turtingų šalių vyriausybės turi svertus, kaip atėjus laikui atsikratyt nepageidaujamais svečiais. Todėl “emigrantai” privalo deklaruoti gyvenamają vietą Lietuvoje. Naujagimiai, vežami į tėviškę pas senelius, gauna tik į vieną pusę galiojantį kelionės dokumentą ir atgal be lietuviško paso neįleidžiami.
“Emigrantais” vadinami visi, kas tik įlipo į lėktuvą. Iš tiesų po nepriklausomybės atkūrimo, tik apie šešis tūkstančius įgijo svetimus pasus. (Dauguma moterys ištekėję už užsieniečių). Kiti – Lietuvos piliečiai. Tarp jų – pati įvairiausia publika. Nuo turinčių verslus, nekilnojamo turto, pasiėmusių paskolas būstams, mašinoms, svetimoje žemėje rimtai įleidusių šaknis, iki per vasarą išvažiavusių padirbėt studentų ir moksleivių.
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvoje iš to daroma politika. Skaičiuojami visi, net sezoninį darbą dirbantys ir kas metai “emigruojantys”. Niekas neklausia, su kokiais tikslais žmogus išvažiavo, kokie jo planai, bet skelbiami absurdiški skaičiai. Tik kiekvienas iš mūsų žino savo tikrus siekius. Žinau pavyzdį, kai išvykstama šeštą kartą. Kiekvieną sykį su viltimi ir gražiais planais sugrįžę, įsidarbinę, bet supratę, kad už mažą algą padoriai gyvent neįmanoma, su ašaromis palikę namus, vėl priskaičiuojami prie “emigrantų”, nors visos jų svajonės Lietuvoje. Tokių istorijų tūkstančiai. Dergiantys Lietuvą ir dėl “emigracijos” džiūgaujantys veikėjai šiuos žmones turėtų apdovanot už statistikos gerinimą. O pastaraisiais metais atsirado nauja labai gausi kategorija, kurią mano žmona, dirbanti su jaunimu, apibūdina: “tie, kuriuos mama Anglija išspjovė”
“Išspjautieji” dar mokyklos suole patikėjo tėvų, mokytojų ir žiniasklaidos ašaringa pasaka apie baisią Tėvynę ir užsienyje laukiančius stebuklus. Kam mokytis, kai kitur ir be mokslų gali būti laimingas. Nuvažiavus paaiškėjo, kad už dyka niekas pinigų nedalina. Po keleto mėnesių sunkaus fizinio darbo, trumpų nykių išeiginių paaiškėjo, kad namuose labai gera, močiutės cepelinai – skaniausias patiekalas ir ne veltui tėvai bardavo. Pasidaro pavydu toliau besimokinantiems, nerūpestingą jaunystę tęsiantiems draugams ir, “mama Anglija” tampa visai nebemiela. Ir tenka taupyt pinigėlius bilietui namo, o kartais ir skolintis.
Dabartiniai emigracijos tyrinėtojai tyli ir apie dar vieną, bet skaičiais neišreiškiamą valiutą. Tai Tėvynės ilgesys, prieš kurį retas turi vaistų. Dabar, kai Lietuva visuotinai menkinama, tik drąsiausi išdrįsta ištari, kad ilgisi Tėvynės, o kitus, to neviešinančius, bekalbant išduoda akys. Tyrinėtojai taip pat nerašo apie išlietas ašaras išsiskiriant su tėvais ir vaikais, niekam nerūpi namus paliekančių patirtos tragedijos, niekas neskaičiuoja dėl “emigracijos” sugriautų šeimų, paliktų vaikų, niekam nė motais sužlugdyti likimai.
Tylima ir apie svetur gyvenant patiriamą diskomfortą. Gali verstis per galvą, bet su mase juodadarbių atsidūręs užsienyje, tos šalies gyventojų akyse vis tiek būsi pigus atsibastėlis. Kiek dažnai tai išgirsi, priklausys nuo aplinkinių kultūros, bet ir patys kultūringiausi to užmiršt neleis. Tik visus nepatogumus ir ilgesį atsveria neblogas uždarbis ir socialinės garantijos.
Naktinis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienintelė išeitis iš šios padėties – darbo vietos Lietuvoje, su kuriomis vieningai kovoja valdžia ir oligarchai. Mūsų išrinktųjų požiūrį į svarbiausias problemas, tuo pačiu ir į „emigraciją“ parodė akcija „Idėja Lietuvai“. Smarkai išreklamuota, ryškiausiomis spalvomis nuspalvinta, daug kam suteikusi vilčių, baigėsi visišku absurdu, net už priešrinkiminius skystesniais paistalais, svaičiojimais apie dvigubą pilietybę, kurios nežinia kam reikia, pažadais po daugelio metų mokytojams pakelti algas ir mažinti biurokratiją. Iki pat akcijos pabaigos atrodė, kad, iškilmingai atsivėrus durims, iš prabangaus garažo išriedės naujutėlaitis Lamborghini, bet iš tamsos išniro triratukas, minamas visiems atsdibodusio pliko akiniuočio. Prezidentės palaikymas, žiniasklaidos priemonių džiūgavimas, politikų pritariamas linkčiojimas parodė, kad, visi kas turi įtakos mūsų ateičiai, patenkinti esama padėtimi ir nenori pokyčių. Jiems taip gerai. Pagal save ir pagal rusų caro norus sutvarkė šalies ūkį ir lietuvių gyvenimą. Lietuva turi tapti atsilikusia tamsia agrarine valstybėle su užguitais piliečiais.
Pikčiausia, kad tokius siekius turinčių mažuma. O dauguma nori gyventi Lietuvoje padoriai ir išdidžiai. Kad ūkis vystytųsi kartu su laikmečiu. Kad neplenktų ekonominė plėtra. Kad nereikėtų ilgesnio pinigo ieškoti užsieniuose. Kad, praradus darbą, galėtum surasti kitą. Kad savo darbu keltume savos šalies gerovę. Kad žiniasklaisda nedergtų ir nekeltų įtampos. Kad namai būtų mieli.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ir visi sutaria, kad emigracija ir gyventojų mažėjimas yra pagrindinė Lietuvos strateginė bėda. Na, jeigu ne bėda, tai bent indikatorius visų Lietuvos problemų tai tikrai. Gyventojų mažėjimas kerta per visą valstybės ūkį, grasina išsprogdinti sveikatos ir socialinės apsaugos sistemą, žlugdo švietimą, naikina regionus ir verčia susimąstyti apie tautos išlikimą. Aimanuoti lengva, bet ar galima ką nors pakeisti?
Emigracija politikams nerūpi
Emigracijos klausimo politikai vengia, nes nelabai turi ką pasiūlyti. Medikai su atlyginimų reikalavimu ir mokytojų profsąjungos čia pat už lango, o emigracija tai tokia valstybinė problema, kuri mitingu prie Vyriausybės langų nepatriukšmaus. Dar yra požiūris, kad emigracija išsispręs savaime arba „o kam išvis ką nors daryti“, bet daugiausiai girdisi bambeklių balsai kaip viskas blogai ir absoliučiai nesigirdi jokių siūlymų.
Emigracija, kaip ir imigracija, kaip ir gyventojų skaičiaus pokyčiai, yra socialiniai procesai, kurie gali būti valdomi. Tai įrodo Izraelio pavyzdys: kaip tuščioje nederlingoje ir priešiškoje aplinkoje sukurti klestinčią valstybę. Tačiau Izraeliui nebuvo lengva, ypač pradžioje, kai šalis buvo labai neturtinga, o aplink vieni priešai. Reikėjo sukurti sistemą kaip pritraukti gyventojų, kurie pastatytų ir apgintų valstybę. Nuo pat įkūrimo Izraelio gyventojų skaičius sparčiai augo ir kuo labiau daugėjo gyventojų, tuo šalis stiprėjo. Akivaizdu, kad valstybės stiprybė yra gyventojai. Tą supranta ir kitos šalys ir konkuruoja dėl gyventojų, bet tą daro JAV, Australija, Kanada, Airija ir dauguma pasiturinčių šalių. O ką daro Lietuva? Nieko. Gyventojų skaičius net nesuprantamas kaip problema.
Izraelio būdas: Grįžimo įstatymas
Šį rudenį Izraelio pavyzdžiu pasiūliau Seime priimti Grįžimo įstatymą. Šis teisės aktas sudarytų sąlygas pradėti veikti gyventojų pritraukimo mechanizmui. Paprasčiau kalbant, atsirastų institucija, kuri rūpintųsi kaip pritraukti gyventojų ir vykdytų pritraukimo projektus. Štai čia ir prabilo bambeklių choras: vieniems tai nauji biurokratai, antriems valstybės išlaidavimas, treti tiesiog puolė pavyduliauti – saviems Lietuvoje geriau padėtum ir t.t. Žodžiu, geriau nieko nedaryti..
Tačiau jeigu norime veikti, o ne tylomis kasdien išlydėti po lėktuvą naujų emigrantų, tai reikia imtis tą emigravimo procesą valdyti, ir pradėti siekti reemigracijos. Reikia suprasti, kad jeigu procesas politiškai yra valdomas, būtini valdytojai, kitaip viskas vyksta savaime ir rezultatai gali būti bet kokie. Ar tikrai valstybinės institucijos negali nieko nuveikti? Lietuvoje turime sėkmės pavyzdžių. Įkūrus „Investuok Lietuvoje“ ir tiesiogiai dirbant su investicijų pritraukimu per paskutinį laikotarpį buvo pasiekta labai didelė pažanga. Valstybinė institucija „Kino centras“ į naują lygį pakėlė visą kino industriją. 2007 m. Lietuvoje buvo sukurti vos keli pilnametražiai filmai, o pernai jau 15, dar 25 Lietuvoje pastatė užsienio kompanijos. Tai tik keli pavyzdžiai, kai aktyvi valstybės politika duoda rezultatų. Pasaulyje tas pats. Juk niekas nesistebi, kad JAV veikiančiai „žaliosios kortos“ programai būtini ir įstatymai, ir administratoriai, ir finansavimas. Jeigu tai neįtikina, siūlau uždaryti Turizmo departamentą ir skiriamus pinigus išleisti skatinant grįžimą. Turistai kaip nors patys ras kelią į Lietuvą ir iš Lietuvos!
Izraelis Grįžimo įstatymą priėmė 1950 m. Nuo tada valstybė vykdo labai intensyvią gyventojų pritraukimo politiką, apjungdama valstybines paslaugas, verslo organizacijas, nevyriausybines organizacijas, savanorius, biurokratus ir mecenatus. Izraelis sugebėjo suvienyti visas žydų organizacijas užsienyje dėl vieno bendro tikslo. Taip šalis įgijo tūkstančius ambasadorių ir rėmėjų, o namuose Vyriausybė sukūrė efektyvią naujakurių paramos ir integracijos programą. Gali pasirodyti, kad tai labai brangu, bet paradoksas, kad tai labai pigu. Atvykę naujakuriai daug dirba, jie yra motyvuoti ir praturtina šalį savo žiniomis bei sukuria daug didesnę vertę nei Izraelis išleidžia jiems prisivilioti. Sistema veikia kaip laikrodis. Įvyko krizė Ukrainoje, Kijeve atsidarė speciali atstovybė, padedanti žydams išvažiuoti. Sunkumai Venesueloje: tik pasakyk „taip” ir avia bilietai į Ben Guriono oro uostą tuoj pat ir nemokai.
Lietuva nedaro nieko
Lietuvos gyventojų pritraukimo sistema apgailėtina. Išdalinome butus tremtiniams ir politiniams kaliniams bei jų vaikams ir tesugebėjome pritraukti vos 2 tūkst. žmonių. Kai Rusijoje lietuvių kilmės asmenų apie 200 tūkst. Ir čia jau nekalbama apie norvegiškus atlyginimus. Nėra ką lyginti kaip žmonės gyvena kokioje nors Krasnodaro srityje ir kaip Lietuvoje. Mūsų šalis tikrai turi ką pasiūlyti. O kur dar Centrinė Azija, Ukraina, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas gimė Kirgizijoje, tačiau labai norėjo atvykti gyventi į savo tėvų miestą Tauragę, tačiau kaip tai padaryti, kai vien lėktuvo bilietas kainuoja apie 1000 eurų, o alga toje šalyje nesiekia ir 200 eurų. Nors Vytautas prašė pagalbos grįžtant, Tėvynė Lietuva nepadėjo niekaip. Dar apdėjo konsuliniais mokesčiais, pateikė krūvą reikalavimų ir pasiūlė informacijos paieškoti internete. Laimei, atsirado verslininkas iš Tauragės, pats gimęs tremtinių šeimoje, kuris apmokėjo lėktuvo bilietą Vytauto šeimai, pravedė pro biurokratų koridorius, padėjo išnuomoti butą ir rasti darbą. Dabar Vytautas dirba šalies naudai, yra Lietuvos pilietis ir patriotas, du šeimos vaikai yra šios valstybės ateitis. O geradarį verslininką aplankė ir jam padėkojo pati šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar ne laikas tokį sėkmės modelį perkelti į kiekvieną savivaldybę, kiekvieną miestą ir į visą šalį?
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valdovų rūmuose pirmadienio vakarą pagerbti asmenys ir organizacijos, skatinančios emigrantus grįžti į Lietuvą ir padedančios jiems integruotis savo šalyje. Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio globojamas projektas „Kryptis Lietuva“ išrinko geriausias iniciatyvas.
Premjeras S. Skvernelis pabrėžė, kad pagalba norintiems grįžti į tėvynę – labai svarbi.
„Nesvarbu, prieš kiek mėnesių ar metų yra išvykę mūsų tautiečiai ieškoti laimės svetur, bet noras grįžti namo vis tiek yra išlikęs. Ar sugebėsime sužadinti tą jausmą ir kokiais būdais, priklauso nuo mūsų visų. To teigiamo jausmo, teigiamos emocijos labai reikia. Svarbiausia, kad tas impulsas būtų pasiųstas kiekvienam lietuviui, kuri jis begyventų“, – sakė Ministras Pirmininkas.
Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke dėkojo visiems, prisidedantiems prie emigravusių lietuvių pritraukimo atgal į tėvynę.
„Pasaulio lietuvių bendruomenės vardu dėkoju Ministrui Pirmininkui už iniciatyvą, skirtą sugrįžtančios Lietuvos išsipildymui. Taip pat sveikinu geriausių idėjų ir iniciatyvų autorius bei tuos, kurie pasirenka sugrįžimą į Lietuvą. Jie parsivežė svetur sukrautą patirtį, praplėtė savo pasaulėžiūrą ir net atsivežė savo kapitalą. Svarbiausia, kad lietuviai ne tik sugrįžtų, bet kad kiekvienas čia Lietuvoje turėtų sąlygas dirbti ir sumokėjęs mokesčius galėtų orai išgyventi bei laimingai auginti čia, Lietuvoje, vaikus“, – kalbėjo D. Henke.
„Už paskatinimą sugrįžti ir įsidarbinti Lietuvoje“ apdovanota privati Lino Stankaus iniciatyva „Backto.lt“. Jos organizatoriai rengia konferencijas lietuviams užsienio šalyse, skleidžia sėkmingo verslo Lietuvoje idėjas, padeda rasti partnerių ar potencialių darbdavių tėvynėje.
Nominacijoje „Už indėlį konsultuojant sugrįžtančius“ geriausiai įvertintas Migracijos informacijos centro portalas sugrįžtantiems www.renkuosiLietuva.lt. Šio centro specialistai asmeniškai konsultuoja norinčius grįžti į Lietuvą ir teikia visą juos dominančią informaciją apie įsidarbinimą, mokslus ir studijas, integraciją ir kitus klausimus.
„Už pagalbą sugrįžusiems integruotis Lietuvoje“ pagerbti Vilniaus lietuvių namai. Jau 27-erius metus juose laukiami lietuvių kilmės tremtinių ir politinių kalinių palikuonys, užsieniečiai ar Lietuvos piliečiai, atvykę ar grįžę nuolat gyventi Lietuvoje. Čia stengiamasi suvienyti skirtingų tautybių ir religijų žmones, išmokyti juos lietuvių kalbos, kultūros ir tradicijų.
Geriausios iniciatyvos apdovanotos pirmadienį Valdovų rūmuose apdovanojimuose „Kryptis Lietuva“. Šie apdovanojimai, pasak Vyriausybės spaudos tarnybos pranešimo, – tai dalis Globalios Lietuvos forumo „Valstybės ir diasporos partnerystė“. Renginys sukvietė apie 150 dalyvių iš 27 užsienio valstybių ir Lietuvos. Visi jie dvi dienas diskutavo apie užsienyje gyvenančių lietuvių tapatybės ir ryšio su Lietuvą išlaikymą, valstybės ir diasporos bendradarbiavimą, paramą ketinantiems grįžti ir jau sugrįžusiems užsienio lietuviams.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė davė startą programai „Work in Lithuania“. Programos tikslas – skatinti užsienyje gyvenančius lietuvius karjeros siekti savo gimtinėje. Šioje informacinėje platformoje bus visa informacija apie įsidarbinimo galimybes Lietuvoje, darbo sąlygas ir perspektyvas.
Nepaisant to, kad atlyginimai šalyje auga, o ekonominė situacija kasmet vis gerėja, Lietuva vis dar stipriai pralaimi konkurencinę kovą pritraukdama ir išlaikydama talentingus žmones. Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame tyrime pagal talentų pritraukimą mūsų šalis užėmė 117, o pagal jų išlaikymą – tik 109 vietą.
Pasak Prezidentės, turime pritraukti ir susigrąžinti gabiausius mūsų žmones, turinčius gerą išsilavinimą ir įgijusius patirties. Didžiausias mūsų turtas ir yra žmogus – jo talentas ir gebėjimai. Kiekvienas pilietis būtent savoje šalyje gali atrasti didesnės karjeros, pažinimo ir prasmingo darbo galimybių.
Nors tiesioginių užsienio investuotojų skaičius Lietuvoje nuolat auga, o nedarbo lygis mažėja 7 metus iš eilės (ir šiuo metu sudaro 7 proc.), beveik 70 proc. darbdavių teigia, kad jiems trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Vien tik šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 9 tūkst. laisvų darbo vietų. Todėl, pasak šalies vadovės, dabar rinktis Lietuvą yra tinkamiausias laikas.
„Work in Lithuania“ – tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ projektas. Jo metu bus ne tik skatinami į Lietuvą grįžti gyvenimą svetur pasirinkę mūsų šalies piliečiai, bet ir inicijuojami pokyčiai, gerinsiantys šalies įvaizdį.
Kartu su naująja programa, prie kurios jau prisijungė daugiau kaip 30 Lietuvoje veikiančių įmonių, pradeda veikti ir interneto tinklalapis www.workinlithuania.lt. Nusprendusieji grįžti į Lietuvą čia ras ne tik darbo pasiūlymų, bet ir naudingos informacijos, palengvinsiančios grįžimą namo.
Programos „Work in Lithuania“ simbolinis startas trečiadienį buvo duotas Danijos įmonėje „Adform“. Novatoriškus skaitmeninės reklamos technologinius sprendimus kurianti įmonė savo padalinius turi aštuoniolikoje šalių. „Adform“ filiale Lietuvoje dirba daugiau kaip 460 žmonių, iš kurių trečdalis – į gimtinę iš emigracijos grįžę mūsų šalies piliečiai.
Po laiko, praleisto svetimoje šalyje, grįžti į tėvynę gali būti nemenkas iššūkis. Kaip susirasti patinkantį darbą, vėl integruotis į visuomenę, nuo kurios jau atitolai, pritapti – tai klausimai, kylantys grįžtantiems emigrantams.
Sugrįžtantiems pagalbos ranką tiesia įvairios organizacijos ir iniciatyvos, skatinančios išvykusius sugrįžti ir palengvinančios integraciją. Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio globojamas projektas „Kryptis Lietuva“ skleidžia žinią apie tokias iniciatyvas, išplitusias nuo nedidelių Lietuvos miestelių iki Jungtinės Karalystės.
Žemaičiai kviečia gyventi Telšiuose ir didžiuotis
„Nenoriu girtis, bet esu iš Telšių“ – tokiu linksmu šūkiu emigrantus į savo gimtą miestą grįžti kviečia telšiškiai. Telšių rajono savivaldybės administracija kuria tokio pat pavadinimo iniciatyvą interneto svetainėje www.telsiai.lt ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Rubrikoje emigravusiems telšiškiams bus teikiama informacija apie laisvas darbo vietas rajone, patarimai, kaip sukurti verslą rajone, kokią paramą teikia savivaldybė pradedantiems verslininkams ir t.t. Bus įsteigta ir virtualių konsultacijų rubrika.
Skiltyje taip pat bus viešinamos iš emigracijos grįžusių telšiškių sėkmės istorijos, taip siekiant padrąsinti grįžti į gimtinę iš svetur ar suteikti pagalbą jau sugrįžusiems.
Alytuje – dėmesys sugrįžusių emigrantų vaikams
Iniciatyvos padėti integruotis sugrįžtantiems emigrantams imasi ne tik organizacijos, bet ir pavieniai aktyvistai. Alytiškis Andrius Jučas subrandino ir įgyvendino gražią idėją – įkūrė integracijos centrą sugrįžusių į tėvynę emigrantų vaikams.
Alytus gražėja. Vytauto Visocko nuotr.
„Viena iš priežasčių, kuri kartais stabdo grįžimą – vaikai. Daugelis tėvų dvejoja, kaip jie pritaps. Kai kurie nelabai ir lietuviškai moka. Tokia situacija, nes ne visi tėvai lietuviai, kartais tik vienas šeimoje lietuvis. Vaikai svetur lanko angliškas ar kitokių kalbų mokyklas. Sugrįžę vaikai dėl skirtingos kalbos ir kultūros susiduria su patyčių problema. Tėvų baimės yra natūralios ir ši idėja kilo iš noro parodyti dėmesį sugrįžtantiems. Ir Alytus bus tuo miestu, kuris yra atviras ir draugiškas grįžtantiems emigrantams“, – teigia A. Jučas.
Atlikus apklausą paaiškėjo, kad grįžusių vaikų yra beveik pusšimtis – nuo ikimokyklinio amžiaus iki paauglių. Šalių geografija labai plati: Italija, Vokietija, Ukraina, Anglija, Ispanija, Islandija ar net Venesuela. Įsitikinus, kad poreikis yra, Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, rugsėjį Likiškėlių pagrindinėje mokykloje duris atvėrė Lietuvybės centras. Dabar jame vaikai stiprina savo lietuvių kalbos žinias, susipažįsta su Lietuvos kultūra, papročiais.
Anglijos lietuviai siekia palaikyti ryšį
Nuo 2010 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenantys ir dirbantys aktyvūs lietuviai sukūrė komunikacijos projektą Tapatybė.LT ir subūrė bendraminčių Pasaulio lietuvių savanorių reporterių komandą. Jos tikslas – padėti užsienio lietuviams palaikyti nuolatinį informacinį ryšį per Pasaulio lietuvių žinių formatą (LRT Lituanica/ LRT.LT).
Šį projektą palaiko ir LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Jo teigimu, „Pasaulio lietuvių žinios“ – tai pirmoji originali LRT Lituanicos žinių laida, ugdanti lietuviškąjį tapatumą, plėtojanti viso pasaulio lietuvių ryšius, puoselėjanti geriausias kultūrines tradicijas.
Sugrįžtančių laukia ir darbdaviai
Dėl emigracijos privačiam sektoriui patiriant darbuotojų trūkumą, išvykusius lietuvius sugrįžti skatina ir patys verslininkai. Kaune veikianti Vokiečių kapitalo transporto įmonė, priklausanti „Hegelmann Transporte” įmonių grupei, vykdo projektą „Sugrįžk į Lietuvą“.
Bendrovė ragina sugrįžti bei siūlo darbo vietas ir visas profesinio tobulėjimo perspektyvas užsienyje gyvenantiems, bet norintiems grįžti į tėvynę lietuviams. Tinkamiems kandidatams „Sugrįžk į Lietuvą“ ne tik siūlo darbo vietas, bet ir suteikia pagalbą persikraustant į Lietuvą.
Apdovanojimai „Kryptis Lietuva“
Vyriausybės kanceliarija kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. Apdovanojimuose „Kryptis Lietuva“ kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.
Iniciatyvos bus apdovanotos trijose „Kryptis Lietuva“ nominacijose: Už paskatinimą sugrįžti ir įsidarbinti Lietuvoje, Už indėlį konsultuojant sugrįžtančius, Už pagalbą sugrįžusiems integruotis Lietuvoje.
Visuomenė taip pat kviečiama siūlyti idėjas, kaip svetur gyvenančius tautiečius paskatinti sugrįžti į Lietuvą, padėti integruotis ar įsidarbinti parvykusiems. Geriausių „Kryptis Lietuva“ idėjų autoriai taip pat bus apdovanoti.
Iniciatyvas ir idėjas galima registruoti socialiniame tinkle Facebook https://pilieciubalsas.lt/ arba interneto svetainėshttp://www.lietuva.lt skiltyse „Registruok iniciatyvą“ arba „Pasiūlyk idėją“ iki 2017 m. spalio 20 d.
„Kryptis Lietuva“ geriausios iniciatyvos ir idėjos bus apdovanotos šių metų spalio 30 d. vyksiančio Globalios Lietuvos forumo metu.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Čia – Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Emigrantus į Lietuvą pargina skirtingi tikslai – meilė, namų ilgesys ar net verslo idėjos. Kol dauguma skundžiasi, jog Lietuvoje sunku prakusti, patys drąsiausi imasi veiksmų ir džiaugiasi savo darbo rezultatais. Prie premjero Sauliaus Skvernelio globojamo projekto „Kryptis Lietuva“ prisijungę smulkieji verslininkai pasakoja savo sėkmės istorijas iš kurių galėtų pasimokyti kiekvienas.
Verslininkė Dovilė Atas kelerius metus laimės ieškojo Turkijoje. Ten ji sutiko ir savo gyvenimo vyrą bei ištekėjo. Vis dėl to šeima nusprendė palikti saulėtą šalį ir apsigyventi Lietuvoje. Kaune Dovilė įkūrė parduotuvę „Senojo pasaulio saldumynai“. Moteris sako, kad nusprendus čia kurti verslą, Lietuva ją nustebino galimybėmis.
„Lietuvoje yra tikrai tuščia niša ką nors padaryti gražaus, atvežti. Lietuvių gyvenime kyla didelis noras kokybiškesnių produktų, maisto, pramogų. Todėl matėme, kad ši idėja (aut.past. prekiauti turkiškais saldumynais) labai tinka Lietuvos žmonėms. Aš manau, kad kiekvienas turėtų grįžti ten, kurio jo šaknys. Mes jaučiamės čia geriausiai, esame čia labiausiai suprasti ir vertinami“, – sako D. Atas.
Kitos sėkmingos istorijos herojus – ūkininkas Ignotas Adomavičius. Vyras į Lietuvą grįžo vedinas meilės, tačiau kartu čia atrado ir mėgstamą bei pelningą darbą – gamina šviežius makaronus ir raviolius. I. Adomavičius sako, kad tiek jam, tiek jo aplinkos žmonėms Lietuvoje sekasi geriau, nei užsienyje. „Pažįstu draugų, kurie ryžosi, grįžo čia ir labai sėkmingai įsidarbino, turi labai gerus darbus. Patirtis, kurią įgijo užsienyje yra fantastiškas dalykas toliau ir Lietuvoje augti“, – patirtimi dalinasi ūkininkas.
Kepyklėlės „Vanilinis dangus“ įkūrėjas Povilas Jankauskas džiaugiasi, kad jo verslui labiausiai tiko nedidelis Lietuvos miestas – Utena. „Būtent mažesnis miestelis yra tinkamas tam, kad neskubant, savo eiga, palengva tobulėjant galėtume siekti savo tikslų“, – sako verslininkas.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kepyklėlės bendrasavininkei Vaidai Kazlauskaitei teko pagyventi svetur, tačiau būtent Lietuva tapo ta šalimi, kurioje išsipildė svajonės. „Dirbam tai, kas mums patinka, gyvenam patogiai ir labai džiaugiamės grįžę. Galimybių regionuose yra labai daug. Tiesiog reikia jas įgyvendinti. Dirbame jau ketveri metai. Man Lietuva yra ta šalis, kur išsipildė mūsų svajonės“, – sako Utenoje verslą sukūrusi moteris.
Vandenlenčių parko „Vake Pond“ bendrasavininkas Matas Jakovlevas tikina, kad sukurti verslą Lietuvoje nebuvo sunku. „Čia kurtis verslui yra labai palanku. Nors daugelis sako priešingai, kad daug suvaržymų, biurokratinių reikalų, tačiau mums buvo pakankamai paprasta. Jauniems verslininkams galima pasinaudoti Europos Sąjungos projektais“, – pataria M. Jakovlevas.
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
UAB „Evaldo daržovės“ direktorius Evaldas Masevičius sako, kad gyvenimas užsienyje padėjo jam įgyti reikiamų žinių, kurias pritaikė kurdamas verslą Lietuvoje. „Kai išvažiuoja žmonės, išmoksta dirbti, sužino naujovių. Tada galima tas naujoves įgyvendinti, jei žmonės dirbs tokiu pat tempu ir tokiu pat našumu, kaip dirba tenai“, – teigia verslininkas.
Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur.
Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.
Iniciatyvos bus apdovanotos trijose „Kryptis Lietuva“ nominacijose: Už paskatinimą sugrįžti ir įsidarbinti Lietuvoje, Už indėlį konsultuojant sugrįžtančius, Už pagalbą sugrįžusiems integruotis Lietuvoje.
Visuomenė taip pat kviečiama siūlyti idėjas, kaip svetur gyvenančius tautiečius paskatinti sugrįžti į Lietuvą, padėti integruotis ar įsidarbinti parvykusiems. Geriausių „Kryptis Lietuva“ idėjų autoriai taip pat bus apdovanoti.
Iniciatyvas ir idėjas galima registruoti socialiniame tinkle Facebook https://pilieciubalsas.lt/ arba interneto svetainės http://www.lietuva.lt skiltyse „Registruok iniciatyvą“ arba „Pasiūlyk idėją“ iki 2017 m. spalio 20 d.
„Kryptis Lietuva“ geriausios iniciatyvos ir idėjos bus apdovanotos šių metų spalio 30 d. vyksiančio Pasaulio diasporos forumo metu. Iniciatyvas vertinis ir geriausias atrinks Vyriausybės kanceliarijos sudaryta komisija. Dėl geriausios „Kryptis Lietuva“ idėjos spręs visuomenė.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Vyriausybė ir ELTA
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsakymas į šį klausimą slypi mumyse. Kiekvienas savaip įsivaizduojame, kokia turi būti Lietuva ir kokie piliečiai joje turi gyventi bei koks tarpusavio ryšys turėtų būti.
Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog ši iniciatyva atkeliauja iš „apačios“, t. y. iš liaudies. Tačiau akylesnis ar sumanesnis pilietis pastebėtų, jog neseniai žiniasklaidoje paskelbti įtakingiausi Lietuvos piliečiai „spontaniškai“ imasi gelbėti Lietuvą nuo išnykimo. Pasirinktas šio forumo formatas gal ir tinkamas, bet, manau, nėra iki galo paruoštas ar pasiruošęs atlikti rimtas reformas. Demonstruoti tik vieši pamąstymai, ką galbūt reiktų keisti ar keistis.
Kaip žinia, bet kokia reforma negali būti įgyvendinta be įstatymų leidėjų ir vykdomosios valdžios paramos. Pastarieji, jau susikūrę sau geresnes gyvenimo sąlygas, mažai galvoja apie eilinių „mirtingųjų“ bėdas. Toks uždaras ratas suponuoja amžina šekspyrišką dilemą „būti ar nebūti“. Šiuolaikinė politinė Lietuvos situacija leidžia piliečiams rinktis kur, su kuo ir kaip gyventi.
Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.
Vadovaujantis šia teorija galėtume teigti, kad po nepriklausomybės atgavimo jau baigiame įpusėti antrosios kartos formavimą. Dar vieną išvadą galėtume daryti – kad šis procesas įvyktų, reikia mažiausiai dvidešimt metų.
Ilgalaikės Lietuvos geopolitinės vystymosi strategijos ligi šiol nėra. Paprastai politikai ir kiti veikėjai apsiriboja ketverių – penkerių metų laikotarpio planavimu. Dažnai ir tai nėra atliekama, o keičiama politinio susitarimo ir vienybės vardan. Norvegija, kaip laimingiausių piliečių šalis, vis tiek ieško naujų, dar tobulesnių politinės – ekonominės valstybės valdymo priemonių savo piliečių socialinei padėčiai gerinti.
Sutinku su Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės mintimis, jog nereikia mūsų gąsdinti ir patiems gąsdintis, bet informuoti kitas pasaulio valstybes apie smerktinus ir grobikiškus „valstybių-agresorių“ veiksmus būtina. Viskas būtų nepriekaištinga ir tvarkoj, jei ne apgailėtina vidinė šalies socialinė – demografinė situacija. Pareigingumo ir reiklumo skatinimas kitiems yra gera bet kokio lygmens vadovo savybė, tačiau tik tuo atveju, jei šių principų laikosi ir jis pats. Kaip sako liaudies išmintis: dažnas „moralistas pastebi mažą krislą kito akyje, o savoje nemato ir rąsto“.
Kodėl socialinė padėtis Lietuvoje nesikeičia arba kinta labai lėtai, tai jau kitos liaudies išminties perliukas: “sotus alkano neužjaučia“? Nereikia būti patyrusiu ekonomistu, kad suvoktum, jog kuo daugiau šalyje gyvens vidutiniškai pasiturinčių piliečių, tuo bus geresnė valstybės socialinė padėtis. Manau, kad susigrąžinti emigrantus yra utopinis uždavinys, kadangi grįžti panorės tik tie, kuriems nelabai sekėsi emigracijoje, o kita dalis galbūt sugrįžtų, tik pasibaigus darbinei karjerai.
Todėl iš dalies sutinku su Rimvydo Valatkos išsakytomis mintimis apie imigrantų iš rytų populiacijos augimą ir jų atvykimo skatinimą – ypač iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos, kuriems patinka vakarietiškos vertybės ir gyvenimo būdas, juolab jų ir mūsų mentalitetas nėra labai skirtingas.
Imigrantai iš musulmoniškų kraštų sukeltų daugiau problemų ne tik dėl integracijos į visuomenę, bet ir kitos religijos bei kultūros nesuderinamumo. Europos senbuvės jau „atsikando“ savo liberalios, emigrantų iš artimųjų rytų politikos. Todėl nėra stebėtinas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos šalių vadovų nenoras paklusti ES reikalavimams priimti 160 tūkstančių pabėgėlių. Visais laikais Lietuvoje vyko įvairios apimties jos piliečių migracija. Senoji lietuvių karta dar mena priverstinę migraciją į Rusijos rytus. Vyresnioji karta mena migracija į Sovietų sąjungoje vykdytas plataus mąsto statybas, kuriomis viliodavo sovietų sąjungos piliečius geresnėmis gyvenimo ir atlyginimo sąlygomis bei norinčius patirti naujų gyvenimo potyrių.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Reikia pripažinti, jog pastaroji emigracija Lietuvoje nepasiteisino, nes lietuviai buvo ir yra gana sėsli tauta, t.y. nėra linkusi lengvai keisti savo gyvenamąją vietą. Jaunoji lietuvių karta suformuota kitaip, ji kitaip supranta pareigą ir meilę Tėvynei.
Todėl jiems yra lengviau išvykti svetur dėl skalsesnio duonos kąsnio bei geresnės darbinės aplinkos. Nors Lietuva jau 27 metus yra nepriklausoma ir laisva, visiems teisinga, tačiau nepakantumas kitaminčiams dar išlieka gajus ir visuomenės toleruotinas. Tai, manyčiau, yra sovietinės ideologijos reliktas, kai buvo viena nekintama nuomonė ir elgesys. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje ir norėdami išlikti turime prisitaikyti prie šio pasaulio taisyklių bei dėsnių. Idėja Lietuvai turi būti atvira ir pagrista moksliniais tyrimais, kad nepavirstu į dar vieną eilinę fikciją.
