Vytautas Čepukas. Idėja Lietuvai ar eilinė fikcija?


Print
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsakymas į šį klausimą slypi mumyse. Kiekvienas savaip įsivaizduojame, kokia turi būti Lietuva ir kokie piliečiai joje turi gyventi bei koks tarpusavio ryšys turėtų būti.

Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog ši iniciatyva atkeliauja iš „apačios“, t. y. iš liaudies. Tačiau akylesnis ar sumanesnis pilietis pastebėtų, jog neseniai žiniasklaidoje paskelbti įtakingiausi Lietuvos piliečiai „spontaniškai“ imasi gelbėti Lietuvą nuo išnykimo. Pasirinktas šio forumo formatas gal ir tinkamas, bet, manau, nėra iki galo paruoštas ar pasiruošęs atlikti rimtas reformas. Demonstruoti tik vieši pamąstymai, ką galbūt reiktų keisti ar keistis.

Kaip žinia, bet kokia reforma negali būti įgyvendinta be įstatymų leidėjų ir vykdomosios valdžios paramos. Pastarieji, jau susikūrę sau geresnes gyvenimo sąlygas, mažai galvoja apie eilinių „mirtingųjų“ bėdas. Toks uždaras ratas suponuoja amžina šekspyrišką dilemą „būti ar nebūti“. Šiuolaikinė politinė Lietuvos situacija leidžia piliečiams rinktis kur, su kuo ir kaip gyventi.

Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.

Vadovaujantis šia teorija galėtume teigti, kad po nepriklausomybės atgavimo jau baigiame įpusėti antrosios kartos formavimą. Dar vieną išvadą galėtume daryti – kad šis procesas įvyktų, reikia mažiausiai dvidešimt metų.

Ilgalaikės Lietuvos geopolitinės vystymosi strategijos ligi šiol nėra. Paprastai politikai ir kiti veikėjai apsiriboja ketverių – penkerių metų laikotarpio planavimu. Dažnai ir tai nėra atliekama, o keičiama politinio susitarimo ir vienybės vardan. Norvegija, kaip laimingiausių piliečių šalis, vis tiek ieško naujų, dar tobulesnių politinės – ekonominės valstybės valdymo priemonių savo piliečių socialinei padėčiai gerinti.

Sutinku su Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės mintimis, jog nereikia mūsų gąsdinti ir patiems gąsdintis, bet informuoti kitas pasaulio valstybes apie smerktinus ir grobikiškus „valstybių-agresorių“ veiksmus būtina. Viskas būtų nepriekaištinga ir tvarkoj, jei ne apgailėtina vidinė šalies socialinė – demografinė situacija. Pareigingumo ir reiklumo skatinimas kitiems yra gera bet kokio lygmens vadovo savybė, tačiau tik tuo atveju, jei šių principų laikosi ir jis pats. Kaip sako liaudies išmintis: dažnas „moralistas pastebi mažą krislą kito akyje, o savoje nemato ir rąsto“.

Kodėl socialinė padėtis Lietuvoje nesikeičia arba kinta labai lėtai, tai jau kitos liaudies išminties perliukas: “sotus alkano neužjaučia“? Nereikia būti patyrusiu ekonomistu, kad suvoktum, jog kuo daugiau šalyje gyvens vidutiniškai pasiturinčių piliečių, tuo bus geresnė valstybės socialinė padėtis. Manau, kad susigrąžinti emigrantus yra utopinis uždavinys, kadangi grįžti panorės tik tie, kuriems nelabai sekėsi emigracijoje, o kita dalis galbūt sugrįžtų, tik pasibaigus darbinei karjerai.

Todėl iš dalies sutinku su Rimvydo Valatkos išsakytomis mintimis apie imigrantų iš rytų populiacijos augimą ir jų atvykimo skatinimą – ypač iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos, kuriems patinka vakarietiškos vertybės ir gyvenimo būdas, juolab jų ir mūsų mentalitetas nėra labai skirtingas.

Imigrantai iš musulmoniškų kraštų sukeltų daugiau problemų ne tik dėl integracijos į visuomenę, bet ir kitos religijos bei  kultūros nesuderinamumo. Europos senbuvės jau „atsikando“ savo liberalios, emigrantų iš artimųjų rytų  politikos. Todėl nėra stebėtinas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos šalių vadovų nenoras paklusti ES reikalavimams priimti 160 tūkstančių pabėgėlių. Visais laikais Lietuvoje vyko įvairios apimties jos piliečių migracija. Senoji lietuvių karta dar mena priverstinę migraciją į Rusijos rytus. Vyresnioji karta mena migracija į Sovietų sąjungoje vykdytas plataus mąsto statybas, kuriomis viliodavo sovietų sąjungos piliečius geresnėmis gyvenimo ir atlyginimo sąlygomis bei norinčius patirti naujų gyvenimo potyrių. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Reikia pripažinti, jog pastaroji emigracija Lietuvoje nepasiteisino, nes lietuviai buvo ir yra gana sėsli tauta, t.y. nėra linkusi lengvai keisti savo gyvenamąją vietą. Jaunoji lietuvių karta suformuota kitaip, ji kitaip supranta pareigą ir meilę Tėvynei.

Todėl jiems yra lengviau išvykti svetur dėl skalsesnio duonos kąsnio bei geresnės darbinės aplinkos. Nors Lietuva jau 27 metus yra nepriklausoma ir laisva, visiems teisinga, tačiau nepakantumas kitaminčiams dar išlieka gajus ir visuomenės toleruotinas. Tai, manyčiau, yra sovietinės ideologijos reliktas, kai buvo viena nekintama nuomonė ir elgesys. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje ir norėdami išlikti turime prisitaikyti prie šio pasaulio taisyklių bei dėsnių. Idėja Lietuvai turi būti atvira ir pagrista moksliniais tyrimais, kad nepavirstu į dar vieną eilinę fikciją. 

2017.09.12; 05:15