Didžiosios Britanijos policija mano, kad Bulgarijoje įregistruotas vilkikas, kuriame trečiadienį pareigūnai aptiko 39 lavonus, atvažiavo į šalį iš Belgijos Zebriugės uosto. Tai pranešė „Reuters“, remdamasi Esekso grafystės policija.
 
Jos duomenimis, vilkiko priekabos kilmė susijusi su Airija. Laikraštis „Daily Mirror“ taip pat paskelbė 25 metų vairuotojo, kuris įtariamas nužudymu, nuotrauką. Kaip praneša leidinys, jis vardu Mo Robinsonas, kilęs iš Šiaurės Airijos.
 
Anksčiau Bulgarijos URM informavo, kad „Scania“ markės sunkvežimis buvo įregistruotas Varnoje Airijos pilietei priklausiusios bendrovės vardu.
 
Savo ruožtu šalies ministras pirmininkas Boikas Borisovas pareiškė, kad transporto priemonė paliko Bulgarijos teritoriją 2017 metais ir ten nebegrįžo. Airijos premjeras Leo Varadkaras pažadėjo, kad šalis prisidės prie incidento tyrimo.
 
Trečiadienį Esekso policija pranešė, kad vilkike Greiso miesto pramoninėje zonoje rasti 39 lavonai.
 
Preliminariais duomenimis, tarp žuvusiųjų – 38 suaugusieji ir vienas paauglys. Nužudymu įtariamas 25 metų vairuotojas iš Šiaurės Airijos sulaikytas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.24; 00:30

Traukinys. Slaptai.lt foto

Jis kokį pusvalandį stovėjo metro stotelėje. Vagonai, akindami žibintais, dvelkdami vėsa, išnirdavo iš tamsos ir triukšmingai tamsoje pradingdavo. Iš niekur į niekur…

Ne iš karto žmogui kyla tokia beviltiška mintis. Gal tik tada, kai jis  suvokia taip ir nepritapęs naujojoje aplinkoje? Ne pirmus metus gyvena šiame didžiuliame mieste, tačiau viskas, kas čia jį supa, – nemiela, neturi dvasinės traukos, kurią pastoviai jaučia skausmingai plūstant iš neregimos tolimos gimtinės. Traukiniai važiuoja į niekur, nes ne į Tėvynę…

Vyriškis priėjo prie spaudos kiosko. Akys raibsta nuo įvairiausių žurnalų ir laikraščių. Nemėgsta jų skaityti, nors svetimą kalbą moka. Tie spalvoti leidiniai giria sporto komandas, kurių pergalėms ir pralaimėjimams jis buvo abejingas, rašo apie miestus, kuriuose niekada negyveno nei jo proseneliai, nei seneliai, aprašinėja triukšmingas šventes, kurioms jis buvo aklas ir kurčias. Gomuryje vyriškis jautė tarsi skaudų nenuryjamą kąsnį, kankinosi kaip labai išalkęs žmogus prie valgiais nukrauto stalo, prie kurio jam nevalia prisėsti.

Kur važiuoti? Vėl į tvankų kokteilių barą, knibždantį įvairių šalių emigrantais? Sėdėti kampe prie staliuko ir spoksoti, kaip kiti ūžia, flirtuoja su moterimis? Bando apgauti save ir kitus: žiūrėkite, man nieko netrūksta, aš laimingas…

Vyriškis niekur nesugebėdavo užsimiršti. Lengviausia būdavo abejingai gurkšnoti kokteilį.

…Kai po kokteilio jis važiavo tramvajuje namo, į nejaukų savo butą miestelio pakraštyje, prieky sėdinčio berniuko rankose pastebėjo vaikišką žurnalą gimtąja kalba. Paauglė mergaitė vaikui kažką aiškino. Vagonas bildėjo, ne visus žodžius vyriškis suprato, bet pažįstamų garsų nuotrupos jam skambėjo kaip nuostabiausia muzika, vertė įtemti klausą. Kokie mieli veidukai tų vaikų, kaip jie gražiai apsirengę, koks nerūpestingas juokas! Užplūdo brangių prisiminimų banga. Tas žurnalas su spalvotais paveiksliukais – juk tai ir jo kažkada skaityta knyga!

Traukiniai važiuoja į niekur… Slaptai.lt nuotr.

Vaikai pajuto, kad į juos įdėmiai žiūrima ir atsisuko. Kad tik nebūtų apsirikęs. Bet ne, neapsiriko, tai patys tikriausi jo tautiečiai!

Reikia būtinai juos užkalbinti. Kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka, vyriškis nežinojo, nuo ko pradėti.

– Tai skaitote?

Vaikai nustebę išpūtė akis:

– Skaitome…

Ilgokai jie kalbėjosi apie viską. Vaikai vos spėjo atsakinėti į jo klausimus. Jam atrodė, kad paprastuose jaunųjų tėvynainių žodžiuose sypi gyvenimo grožis ir pasmė. Nėra didesnio stebuklo už tą nerigimą dvasinį ryšį, kuris dabar siejo nepažįstamus skirtingo amžiaus, skirtingų charakterių žmones. Tai gimtosios žemės, gimtosios kalbos ryšys.

– Kitoje stotelėje mes lipsime. Šiąnakt su tėvais išvažiuojame namo. Viso gero! – pasakė mergaitė.

Vyriškis tylėjo. Jis privalėjo jiems kažką pasakyti. Bet ką? Pradėjo raustis kišenėse. Staiga nuo rankos nusisegė brangų laikrodį ir padavė berniukui.

– Aš negaliu jo imti…

– Čia dovana.

Tada gintarinę gėlytę nusisegė mergaitė. Vyriškis apsidžiaugė, kad ji tokia supratinga. Ir mažas niekutis delne ėmė spinduliuoti gimtųjų pušynų tyla, ežerų ir upių vėsa, miestų ir kaimų jaukumu. Iš jo tarsi sklido melodijos, girdėtos seniai seniai, kai dar buvo gyva motina…

Traukinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vaikai išlipo. Gražus sapnas baigėsi. Nejaugi visą gyvenimą jis dirbs, prakaituos svetimam kraštui? Netikėtai šovė mintis: kol gyvens čia, traukiniai važiuos į niekur, išskyrus tą, kuris šį vidurnaktį laukais ir miškais neš tuos du vaikučius ir jų tėvus į gimtinę.

Tramvajaus gale tranzistorius grojo ilgesingą Oginskio polonezą…

„Komunistinis rytojus“; 1988 metų spalio 7 diena

2019.10.10; 21:00

Kaip praneša Armenian Report, šalis susiduria su didele problema – oficialusis Jerevanas priverstas priglausti šimtus iš Europos Sąjungos išsiunčiamų savo piliečių.

Jokia paslaptis, kad tūkstančiai armėnų, trokšdami sotesnio gyvenimo Vakaruose, buvo išvykę į Europos Sąjungos šalis. Iškeliavo prisidengdami įvairiausiais pretekstais. Vieni norėjo įsidarbinti, kiti bandė kurti verslą, treti gydėsi, vertėsi laikinomis pašalpomis.

Tačiau pastaraisiais metais Vakarai vis daugiau deportuoja atgal į Armėniją per ilgai užsibuvusių šios šalies piliečių. Išimtis daroma tik sunkiai sergantiems, kurie neperneštų skrydžio nepatogumų. Visi kiti, pajėgūs atlaikyti kelionės sunkumus, grąžinami atgal į Armėniją.

Daugiausiai armėnų šiuo metu grąžinama iš Vokietijos. Pavyzdžiui, Armėnijos migracijos tarnyba tvirtina 2017-aisiais metais sulaukusi 906 prašymų (iš viso – 1753 asmuo) grįžti namo. 2018-aisiais metais tokių prašymų būta 888 (1768 žmogus). Remiantis oficialia Jerevano statistika, Armėnija patenkina maždaug 83 – 84 proc. armėnų pašymų leist vėl grįžti į namus.

Iš kokių šalių dažniausiai grąžinami per ilgai Vakaruose užsibuvę Armėnijos piliečiai? Štai paskutinieji duomenys: 30 prašymų – iš Austrijos, 13 – iš Belgijos, 1 – iš Suomijos, 345 – iš Vokietijos, 7 – iš Lenkijos, 11 – iš Nyderlandų, 20 – iš Švedijos, 34 – iš Rusijos.

Ne savo noru atgal sugrįžusiems į tėvynę padeda „Armėnijos karitas“. Tačiau ši organizacija nėra turtinga. Per metus ji pajėgi ištiesti pagalbos ranką tik 100 asmenų, kai per šių metų pirmąjį pusmetį atgal į į namus grįžti priversti 108 armėnai.

Armėnijos užsienio reikalų ministerija neneigia, kad iš Vakarų į Armėniją grąžinami žmonės – rimtas skaudulys. Grįžtantiems reikia suteikti ne tik pastogę, bet ir laikiną pašalpą. Tuo tarpu Armėnijos ekonomika nėra stipri, kad galėtų patenkinti net būtiniausius sugrįžusiųjų poreikius. 

Parengta pagal Armenian Report pranešimus

2019.09.09; 10:13

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Nors Lietuvos ekonominė gerovė neprilygsta Europos Sąjungos šalių vidurkiui ir pajamų nelygybė išlieka didelė, vien ekonominiais rodikliais migracijos paaiškinti negalima. Tuo įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologas dr. Dainius Genys – vienas iš mokslininkų, kurie Vyriausybės užsakymu parengė Lietuvos migracijos priežasčių tyrimą.

„Įprastai pagrindinėmis migracijos priežastimis laikomi ekonominiai aspektai. Bet tuo pat metu beveik intuityviai jaučiama, kad vien jais daugelio išvykstančiųjų pasirinkimo paaiškinti neužtenka, – reikia žiūrėti, kas slypi tarp eilučių“, – sako D. Genys ir primena, kad prieš kelerius metus Mičigano valstijos universitete (JAV) buvo atliktas tyrimas, kuriame Lietuva užėmė paskutinę vietą tarp 63 valstybių pagal žmonių empatijos – atjautos kitam žmogui – kiekį.

Tai, kad ekonomika nėra vienintelis faktorius, patvirtino ir šio Lietuvos migracijos priežasčių tyrimo rezultatai – tarp svarbiausių aspektų, kurie paskatintų emigrantus sugrįžti, yra ne tik didesni atlyginimai, bet ir didesnė pagarba žmogui.

Tyrimo metu, kaip skelbiama VDU pranešime, buvo apklausta 1,5 tūkst. Lietuvos emigrantų, gyvenančių Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje ir pietinėje Europoje. Apklaustųjų buvo prašoma nurodyti tris svarbiausias išvykimo priežastis. Pagal populiariausius atsakymus išryškėjo trys pagrindinės emigrantų grupės: siekiantys užsidirbti (56 proc. visų apklaustųjų), norintys išbandyti save (20,7 proc.) ir bėgantys nuo lietuviško valdymo (20,3 proc.).

Šioms trims grupėms priklaususių respondentų atsakymai ir išnagrinėti tyrime. „Pirmoji grupė yra ekonominiai migrantai (vykstama turint tikslą užsidirbti). Antroji – išvykimas dėl saviraiškos (išvyksta žmonės, kuriems svarbu realizuoti save). Trečioji yra protesto grupė. Išvykstama ne todėl, kad norima, o todėl, kad reikia (dėl nepasitenkinimo valdžia, santykio su darbdaviais ar valstybe, žemų atlyginimų)“, – teigia D. Genys.

Apklausos dalyvių buvo klausiama, kokius tris dalykus Lietuvoje jie laiko labiausiai taisytinais, ir, iš kitos pusės, kas jiems labiausiai patinka valstybėje, kurioje dabar gyvena. Respondentai Lietuvą labiausiai kritikavo už korupciją, ekonominę nelygybę, nepagarbą eiliniam žmogui ir biurokratiją, o savo naujuose namuose labiausiai vertino pagarbų valdžios požiūrį į žmogų, optimalų santykį tarp atlyginimo ir atsakomybės bei visuomenės darną ir geranoriškumą.

„Kas paskatintų juos sugrįžti – tai milijono vertas klausimas. Vienas aspektas, svarbus visose grupėse, – tai pagarba žmogui. Trečiojoje žmonių grupėje, kuri emigravo norėdama pabėgti nuo valdžios, šis faktorius buvo svarbiausias – tai yra, jaučiama pagarba būtų tai, kas labiausiai paskatintų juos sugrįžti“, – pasakoja sociologas.

D. Genio teigimu, nors ši vadinamoji protesto grupė iš Lietuvos išvyko dėl priešiškumo valdžiai, nepasitenkinimo, tačiau būdami emigracijoje šie žmonės ne tik nepamiršta gimtinės, bet ir yra patys pilietiškiausi tarp apklaustųjų, aktyviausiai dalyvaujantys pilietinėse iniciatyvose, siejamose su Lietuva.

Remiantis apklausos rezultatais, žmonės, kurių Lietuva netenka dėl emigracijos, yra šeimyniški (net 77,6 procento svarbi šeima), darbštūs, aktyviai ieškantys išeities, adaptyvūs (50,1 proc.), komunikabilūs (37 proc.), pasitikintys ir bendradarbiaujantys (42,3 proc.) bei orientuoti į Lietuvą, lietuvybę. Net 73 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems svarbu emigracijoje išlaikyti lietuviškumą. 47,3 proc. ir gyvendami emigracijoje domisi Lietuvos politikos aktualijomis, mielai pasinaudotų dvigubos pilietybės statusu (77,1 proc.).

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Ženklūs skirtumai atsiskleidė išnagrinėjus įvairių socialinių bei darbo sąlygų vertinimą Lietuvoje ir emigracijoje. Pagarbą darbuotojui emigracijos sąlygomis teigiamai įvertino 89,3 proc. apklaustųjų, o Lietuvoje – vos 36 proc. Streso lygį darbe emigracijoje teigiamai įvertino 69,3 proc., tuo tarpu gimtinėje – tik 25,5 proc., karjeros galimybes – atitinkamai 74,8 proc. ir 19,1 proc., nuopelnų vertinimą – 80,6 proc. ir 38 proc. Didžioji dauguma (67,8 proc.) apklaustųjų taip pat nurodė, kad emigracijoje pagerėjo būsto prieinamumas. Emigrantai geriau nei Lietuvoje vertino savo pasirinktoje šalyje teikiamas sąlygas sveikatos apsaugos (51,9 proc. respondentų), švietimo (67,2 proc.), teisėsaugos (65,6 proc.) ir socialinės apsaugos (87,9 proc.) srityse.

Natūralu, kad šeima taip pat išlieka vienu pagrindinių emigracijos motyvų. Pas užsienyje gyvenančius giminaičius arba kartu su kitais šeimos nariais emigravo 25,9 proc. apklaustųjų, dar 13,5 proc. kaip vieną pagrindinių išvykimo priežasčių nurodė siekį padėti šeimai, gyvenančiai Lietuvoje.

„Dažniau pasitaikė, kad išvyksta vienas žmogus, dažniausiai vyras, o paskui atvažiuoja šeima. Pastebėjome, kad po emigracijos keičiasi šeiminė padėtis: prieš išvykstant susituokę buvo arba gyvenimo partnerį turėjo 35,7 proc. apklaustųjų, o po išvykimo jų dalis ūgteli iki 65,7 proc. Iškėlėme hipotezę, kad šeimas kurti skatina pagerėjusi materialinė padėtis“, – paaiškina D. Genys. Anot tyrėjų, toks šuolis liudija tam tikrą „įsišaknijimo“ procesą, kurį lydi ir integracija į svečios šalies visuomenę.

Kadangi emigracijos priežastys įvairios, nėra ir vieno recepto, kaip šiuos žmones susigrąžinti – tačiau, be abejo, didžiausią teigiamą pokytį suteiktų pagerėjusi gyvenimo kokybė Lietuvoje. Tik pačią gyvenimo kokybę apklaustieji apibrėžia skirtingai: vieniems tai geresnės materialinės sąlygos, kitiems – geresnė savirealizacija.

Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.

„Tyrimas parodė, kad didžioji dalis emigrantų tebėra Lietuvos įtakos sferoje – skaito lietuvišką žiniasklaidą, palaiko ryšius su artimaisiais, domisi šalies aktualijomis. Nostalgiškas nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu, pozityvus dvigubos pilietybės idėjos vertinimas ir netgi dalies respondentų nusiteikimas grįžti į Lietuvą bei prisidėti prie jos gerovės kūrimo leidžia manyti, kad egzistuoja emigrantų sugrįžimo į Tėvynę tikimybė“, – akcentuojama VDU pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.10; 17:08

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Švedijos ir Lietuvos pensijų dydis skiriasi apie 10 kartų. Nepaisant to, Švedijos Upsalos universiteto profesorius Edwardas Palmeris tikino, kad Lietuva šiuo metu juda teisinga linkme.

Pagal Europos Komisijos prognozes, Lietuvoje per artimiausią laikotarpį pastebimai sumažės jaunų gyventojų, o pensinio amžiaus žmonių daugės. Dėl to vienam darbingo amžiaus gyventojui tenkančių vyresnių nei 65 m. asmenų skaičius iki 2040 m. gali padvigubėti. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas, apie ką Lietuva turėtų šiuo metu galvoti, – tai socialinio draudimo pensijų indeksavimas, kas jau yra padaryta. Svarbūs yra ir motyvacijos klausimai.

„Geriausias būdas surasti balansą yra turėti dinamišką, augančią ekonomiką, kurioje būtų kuriamos įdomios ir perspektyvios darbo vietos, kurios skatintų lietuvius pasilikti namie. Prie to taip pat prisideda, pavyzdžiui, parama šeimoms su vaikais, apie kurią Lietuvoje taip pat jau pagalvota. Tai verčia pamąstyti esančius Londone, kurie tokios paramos galbūt negauna, ar nevertėtų grįžti namo. Vilnius yra gražus miestas. Kodėl gyventi kitur, o ne čia? Kita vertus, kitose šalyse gali būti geresnės darbo galimybės. Todėl Lietuvai svarbiausia tapti patrauklia vieta gyventi ir dirbti“, – Eltai teigė E. Palmeris.

Nuo šių metų dėl indeksavimo Lietuvoje pakilo vidutinė metinė senatvės pensija, todėl liepą vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, siekė 323,75 euro.

Pasak E. Palmerio, prie pensijų tiek prisidėti, tiek jas gauti turi visi vienodai. Švedijoje dauguma dirbančiųjų, išskyrus individualią veiklą vykdantys asmenys, priklauso profesiniam pensijų fondui.

„Nenorima, kad, pavyzdžiui, lėktuvų pilotai gautų naudą iš privalomojo kaupimo vien dėl to, kad kai kurios šalys galvoja, jog jie, pasiekę 60 metų, jau nebegali skraidyti, o kitos, kad gali. Tai individualus dalykas“, – Eltai teigė profesorius.

Ekonomistas Romas Lazutka Eltai sakė, kad kolektyvines pensijų sistemas, darbuotojų ir darbdavių susitarimo būdu, būtų galima įgyvendinti ir Lietuvoje, nes dabar tam – palanki ekonominė situacija.

„Lietuvoje pastaraisiais metais algos auga vidutiniškai 8-10 proc., tai būtų labai lengva sutarti su darbdaviais ir profsąjungomis, kad 2 proc. to algų kilimo atidėtų į pensiją fondą. Žmonėms, kuriems kyla algos, tai būtų visai neskausminga, nes algos didėjimas ir taip 5-6 proc. yra neblogas dalykas. Reikėtų pasinaudoti šia situacija, kas buvo padaryta Švedijoje ar Danijoje, – būtent šiuo būdu buvo išplėstos privačios pensijos“, – Eltai sakė R. Lazutka.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Dar vienas Švedijos išskirtinumas – pensijas kaupiantys asmenys visą informaciją apie kaupiamas lėšas gali lengvai surasti internete, savo duomenimis prisijungę prie savo pensijos sistemos. Pasak E. Palmerio, tai leidžia lengviau sekti savo pensijų kaupimą bei jį koreguoti.

„Vienu metu galiu turėti iki 5 pensijų fondų iš 800. Jeigu mano amžius artėja prie 65 metų, aš turėčiau būti atsargus, kur investuoju savo pinigus. Vis dėlto pats geriausias fondas yra jau numatytasis, nes, kuomet žmogui yra 20 metų, jam nereikia jokių žinių apie pensijų sistemą. Visi 20-mečiai, pradėję kaupti pensijai, kaupia tame fonde be jokių kitų pasirinkimų“, – apie Švedijos pensijų sistemą pasakojo Upsalos universiteto profesorius.

Pasak profesoriaus, pensijų sektorius labai priklauso nuo gyvenimo būdo, tai ypač matoma šalyse, kurios anksčiau turėjo sąsajų su Sovietų Sąjunga. Tokiose šalyse dažniau anksti mirštama dėl alkoholizmo, rūkymo, nesportavimo.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2018.09.18; 03:00

Šių metų birželio 19 dieną Lietuvos dailės muziejuje buvo iškilmingai pristatyta prof. Juozo Skiriaus knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918 – 2018 metais“.

Knygą pristatant dalyvavo „Draugo“ fondo pirmininkė, leidinio iniciatorė ir leidybos vadovė Marija Remienė (JAV), knygos autorius prof. Juozas Skirius, redaktorė Audronė Škiudaitė – Girininkienė, Seimo narys, solistas, prof. Vytautas Juozapaitis, Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas, dr. Ramūnas Kondratas, istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, solistė prof. Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė. Vakaro vedėja – rašytoja, redaktorė Renata Šerelytė.

Slaptai.lt skelbia istoriko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus komentarą.

2018.06.22; 06:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Airijos Prezidentu Michaeliu D. Higginsu. Tai – Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Airijos Respublikos Prezidentu Michaeliu D. Higginsu.

Susitikime aptarti dvišaliai Lietuvos ir Airijos santykiai, bendradarbiavimas Europos Sąjungoje, saugumo klausimai.

Į Lietuvą Airijos vadovas atvyko kartu su pirmąja šios šalies ponia Sabina Mary Higgins.

Prezidentės teigimu, Airija – artima Lietuvai. Esame panašūs savo šalių dydžiu, interesais, vertybėmis. Todėl mums Airija yra svarbus atsakingos politikos, sėkmingos ekonominės raidos ir gebėjimo susigrąžinti išvykusius žmones pavyzdys.

Prieš 30 metų Airijos politinės partijos, profesinės sąjungos, darbdavių organizacijos įsipareigojo vieningai vykdyti nacionalines ekonominio atsigavimo ir socialinės pažangos programas. Atsakingai ir laiku įgyvendintos mokesčių ir ekonomikos reformos, kova su socialine atskirtimi užtikrino sėkmingą Airijos raidą. Šiandien tai – pažangi, inovatyvi ir sparčiausiai auganti ES ekonomika.

Didelę emigraciją patyrusi Airija yra pavyzdys, kaip sėkmingai susigrąžinti išvykusius piliečius namo. Šalyje įgyvendinama paramos emigrantams programa, o visame pasaulyje gyvenantys airiai raginami padėti valstybei pritraukti užsienio investicijas. Lietuva taip pat kviečia sugrįžti iš mūsų šalies išvykusius žmones. Tam skirta ir pernai Prezidentės inicijuota programa „Rinkis Lietuvą“, kuri jau duoda pirmuosius rezultatus. Per pirmus 5 šių metų mėnesius į Lietuvą sugrįžo per 10 tūkst. mūsų šalies žmonių – tai daugiau nei per visus praėjusius metus.

Lietuvą ir Airiją glaudžiai sieja ir gausi Airijos lietuvių bendruomenė – trečia didžiausia tautinė bendrija šioje šalyje. Aktyvūs ir pilietiški Airijos lietuviai išsaugojo ryšį su tėvyne: vykdo įvairiais labdaringas iniciatyvas padėdami Lietuvos vaikams, puoselėja lietuviškas tradicijas, kalbą ir kultūrą. Airijoje veikia net 14 lituanistinių mokyklų, o nuo pernai metų lietuvių kalba įtraukta į Airijos bendrojo lavinimo mokyklų programą kaip galima antroji užsienio kalba.

Valstybių bendradarbiavimą dar labiau sustiprins vizito metu pasirašomi trys susitarimai mokslo ir švietimo srityje: tarp Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Airijos nacionalinio universiteto, Kauno ir Korko miestų mokytojų rengimo centrų bei Kauno mokytojų namų ir Korko lietuviškosios mokyklos. Šiuo metu Lietuvos ir Airijos mokslininkai įgyvendina net 75 bendrus ES finansuojamus tyrimų projektus.

Daug potencialo turi ir ekonominis bendradarbiavimas, ypač IT, „Fintech“, gyvybės mokslų srityse. Naujų galimybių teikia ir energetikos sektorius – Airijai ketinant statyti SGD terminalą, Lietuva pasirengusi pasidalyti savo patirtimi. Šiuo metu Airijos investicijos Lietuvoje yra sukūrusios per 2000 darbo vietų.

Susitikime šalių vadovai aptarė ir bendradarbiavimą Europos Sąjungoje. Pasak šalies vadovės, Lietuva ir Airija vienodai supranta ES kylančius migracijos, ekonomikos, saugumo, „Brexit“ iššūkius ir kartu juos sprendžia. „Brexit“ derybose Lietuva ir Airija pasisako už kuo gaudesnių ryšių tarp ES ir Jungtinės Karalystės išsaugojimą. Taip pat palaikome Airijos siekį užtikrinti, kad „Brexit“ nesukurtų naujų sienų Europoje. Sutampa ir abiejų šalių interesai artėjančiose derybose dėl naujo daugiamečio ES biudžeto. Lietuvai ir Airijai aktualu, kad būtų išsaugomas adekvatus finansavimas sanglaudos ir žemės ūkio politikai.

Susitikime pasikeista ir oficialiomis dovanomis. Prezidentė poezija ir filosofija besidominčiam Airijos vadovui padovanojo Lietuvos poetų eilėraščių knygą anglų kalba, taip pat „Lietuvos kultūros gidą“, kuriame pristatoma mūsų šalies architektūra, dizainas, kinas, muzika, teatras, šokis, vizualieji menai. Airijos Prezidento dovana – Airijos menininko sukurtas medinis dubuo.

Vizito metu Airijos Prezidentui taip pat bus suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2018.06.19; 13:35

Po trejus metus trukusio stojimo proceso Lietuva tampa elitiniu valstybių klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare. Trečiadienį šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė Paryžiuje pasirašys stojimo sutartį.

Lietuva taps 36-ąja organizacijos nare, o kartu su ja stojimo sutartį taip pat pasirašys Kolumbija, apie kurios priėmimą į EBPO paskelbta praėjusią savaitę.

EBPO atstovai giria Lietuvą už šios pastangas ir greitą stojimo procesą, tačiau pagal daug rodiklių šalis vis dar atsilieka nuo organizacijos narių ir yra raginama pasitempti. Lietuvoje, organizacijos ekspertų teigimu, vis dar didžiulė socialinė ir pajamų nelygybė, blogos darbo sąlygos, didelis mirštamumas ir sparti emigracija.

Lietuvą pradėti stojimo procedūrą EBPO pakvietė 2015 metų balandį, tad per trejus metus šalis užbaigė stojimą. EBPO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Mari Kiviniemi Lietuvos žurnalistams praėjusią savaitę teigė, kad Lietuvos stojimo procedūra buvo greita.

„Tai buvo trumpas stojimo laikotarpis, ir aš tai pastebėjau dar tuomet, kai pradėjome procedūrą, kad yra didelis noras įstoti. Lietuva buvo pasiruošusi reaguoti į EBPO užklausas ir tai grindė narystės kelią“, – tikino M. Kiviniemi.

Jos nuomone, šalis noriai ir sparčiai vykdė reformas, būtinas tapti EBPO nare, o įstojusi į organizaciją ji gali tikėtis didesnio pasitikėjimo iš investuotojų.

„Narystė rodo, kad šalis laikosi tų pačių taisyklių kaip ir kitos EBPO šalys, iš kurių investicijos ateina. Šia prasme, kai šalis prisijungia prie EBPO, ji parodo, kad yra rinkos ekonomika, demokratiška valstybė, kur saugu investuoti“, – teigė M. Kiviniemi.

Tačiau stojimas į EBPO parodė ir tai, kad įvairiose srityse Lietuva atsilieka nuo EBPO valstybių. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę paskelbta Lietuvos sveikatos sistemos apžvalga apnuogino, kad šalies gyventojai suvartoja daugiausiai alkoholio (15,2 litro vienam gyventojui) tarp organizacijos narių ir gyvena trumpiausiai (74,5 metų).

EBPO sveikatos padalinio vadovė Francesca Colombo naujienų agentūros ELTA paklausta, ar trumpą gyvenimo trukmę lemia būtent alkoholio vartojimas, teigė, kad tai turi didelės įtakos. Tačiau tuo pačiu tikino, kad pati sveikatos sistema taip pat daug lemia.

Jos teigimu, šalis turi puikią pirminės sveikatos priežiūros sritį, tačiau ligoninių tinklas vis dar neefektyvus, specialistai atlieka per mažai sudėtingų procedūrų, tad praranda įgūdžius. Problemų kelia ir žemi atlyginimai, lemiantys medikų emigraciją.

Pastaroji problema – emigracija – EBPO ekspertų nuomone, artimiausiu metu nedings visose srityse. Lietuvoje darbo sąlygos vis dar netinkamos, darbdavių požiūris į darbuotojus neigiamas ir neatitinka išsivysčiusių valstybių lygio, o atlyginimai auga per lėtai.

Be to, EBPO ekspertas Jonathanas Chaloffas atkreipė dėmesį, kad grįžtantys į Lietuvą emigrantai dažniausiai negauna darbo Lietuvoje.

„Paprastai į užsienyje dirbusius darbuotojus žvelgiama kaip į turinčius pridėtinės vertės. (…) Lietuvoje darbdaviai į darbuotojus, dirbusius užsienyje, žiūri įtariai, tą rodo mūsų tyrimai“, – žurnalistams sakė J. Chaloffas.

Jo nuomone, tendencijos šiuo metu nerodo, kad emigrantai būtų linkę sparčiai grįžti. Pasak jo, nors yra sėkmės istorijų, kai savo srities profesionalus Lietuva susigrąžina, iš esmės tai situacijos nekeičia, mat vis dar nėra politikos, kaip į darbo rinką įlieti daugumą emigrantų.

Šalies vadovei pasirašius stojimo sutartį dėl Lietuvos prisijungimo prie EBPO konvencijos, ją dar turės ratifikuoti Seimas ir deponuoti Prancūzijos vyriausybė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.30; 06:30

Eurai. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje nenutyla diskusijos apie emigraciją. Bet apie išvažiavusius svetur tautiečius kalbama ir rašoma ne kaip apie turinčius sielą, besiilginčius namų, tėvų, vaikų, skirtingų likimų žmones, o lyg apie negyvus daiktus, statistinius vienetus. Jie skaičiai, kuriais manipuliuojama priklausomai nuo poreikio. Niekas pačių nepaklausia, kodėl išvyko ir ko trūksta, kad grįžtų. Didžiosios žiniasklaidos priemonės, kurių Lietuvą žeminantys reportažai didžiąja dalimi apie nesėkmes, avarijas, katastrofas, nelaimes, girtuoklius ir padugnes, išvykėlių temos nė dienai neapleidžia.

Nieko nestebina kokia nors šlykšti straipsnio antraštė: “Emigrantas – girtas, piktas, treninguotas plikis, į seną BMW pilantis vogtą kurą.” Likusiems namuose kuriamas lietuvis – pabaisa, kurio reikia bijot ir nekęst, o išvažiavusiems Lietuva piešiama tokia, į kurią jokiu būdu neverta grįžt. Tikrovėje, ir “emigrantai”, ir gyvenantys namuose –  tie patys žmonės, su tokiomis pat svajonėmis, siekiais, priklausomybėmis, su tais pačiais teigiamais ir neigiamais bruožais, kurie, pakeitus gyvenamą vietą, nepasikeičia. Kur žmogus begyventų, ką bedirbtų, vis tiek turi dvi kojas, dvi rankas, vieną galvą, tas pačias ydas ir bėdas. Nė vienas, bėgdamas į užjūrius, nuo asmeninių problemų nepabėgo, kitokiu netapo. Rūkaliai kaip rūkė, taip rūko, girtuokliai kaip gėrė, taip geria, tinginiai tinginiauja, laidokai laidokauja. O taupus ir doras visur sugeba turėti naudos.

Piktdžiugos išguitus iš namų žmones lygina su tarybinio teroro Sibire išgalabytais lietuviais, tarytum jie būtų mirę ir niekada nebegrįš. O neturintys galimybių išvažiuot pasidairyt po Pasaulį “tautinės” žiniasklaidos apkvailinti, įsivaizduoja, kad kažkur yra stebuklų šalis, kurioje pildosi svajonės, ir, tardami žodį “emigrantas”, mintyse turi amžiams išvytą, namus palikusį, kitur laimę radusį ir Tėvynę užmiršusį lietuvį. Daugeliu atvejų taip nėra. Retas, radęs darbą užsienyje ir apsigyvenęs, tampa tos šalies piliečiu. Pasigilinus į dabartinę plačiai nušviečiamą “emigraciją” paaiškėja, kad iki tikros emigracijos trūksta vieno mažmožio – svetimos šalies paso. Turime labai keistą padėtį. Pas mus klykiama apie pabėgusius ir negrįšiančius lietuvius, bet užsienyje jie traktuojami kaip laikini juodadarbiai.

Apie tai, kas viešojoje erdvėje apibūdinama sausu žodžiu – “emigracija”, parašyta šimtai straipsnių, įvairiausių pakraipų apžvalgininkai aptarinėja šį klausimą, remdamiesi šia problema, visokiausi Lietuvos gelbėtojai pripuola prie lovio. Atsirado nauja tuščiapliurzių rūšis, “emigracijos tyrinėtojai”, “emigracijos specialistai”, prirašę ir pritauziję begales durnysčių. Bet nė vienas politikas, nė vienas apžvalgininkas, nė vienas tyrinėtojas ir specialistas, nė vienas verslo ryklys, net rajoninio lygio klerkas garsiai nepaklausia, kodėl mes svetur, bei nedrįsta įvardinti tikrosios bėgimo iš Lietuvos priežasties. Rodos, taip nedaug trūksta, bet kai reikia ištart šitą žodį, kažkokios jėgos paveikia smegenis, suparalyžiuoja liežuvį, pliauškia bet ką, tik niekaip negali ištarti – pinigai.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Užsienyje esu sutikęs daugybę niurgzlių, koliojančių Lietuvą, ją prakeikusių ir prisiekusių niekada nebegrįžt. Keisčiausia, kad pats emocingiausias ir karščiausias nemylėtojas jau namie. Savo geležinius principus jis išdavė už 800 eurų mėnesio algą. Kitas prisiekęs “emigrantas” su žmona ir trimis vaikais grįžo už 1200 eurų atlyginimą Lietuvoje. Kam taip nepasisekė, nesvarbu, ką bekalbėtų, visi iki vieno žino, kiek turėtų uždirbt, kad nebesibastytų po Pasaulį. Kiekvienas tautietis, net keikūnai savo bjauriais žodžiais juodinantys Tėvynę ir tuo bandantys pateisinti savo nesėkmingą egzistavimą užsienyje, turi skaičiais išreiškiamą vertę. Jeigu eurais matuojamos svajonės išsipildytų, apie 80 procentų “emigrantų” per mėnesį susikrautų lagaminus ir grįžtančiųjų masė sutryptų visus nusikliedinčius “emigracijos” specialistus, bijančius žodžio PINIGAI.

Bet darbo vietos su padoriais atlyginimais iš dangaus nenukrenta, nuo priešrinkiminių šūkių nepriklauso. Tam reikia konkrečių veiksmų, kurie atvirai sabotuojami arba vyksta labai vangiai. Atkūrus nepriklausomybę, kai dauguma griebėsi kurti verslus, pradėjo uždirbt ir tikėjo, kad dominuos vidurinioji klasė, senoji nomenklatūra šitą viltį greitai užgesino. Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius savo buldozeriniais sprendimais per vienerius metus sugebėjo sunaikinti pusę Lietuvos smulkaus verslo. Keistas sutapimas, bet tuo metu pradėjo kilti Maximos. Žmonės dėjo daug vilčių į užsienio investicijas, naujas darbo vietas, bet pirmieji, ne kokią nors veikiančią gamyklą perkantys, bet norintys statyti du gigantiškus fabrikus, Brazausko ir Šleževičiaus buvo viešai išjuokti ir išvaryti. KIA ir Hyundai gamyklos niekur nedingo, viena atsidūrė Slovakijos, kita Čekijos pakraštyje. 

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ten požiūris į darbo vietų kūrėjus kitoks. Už valstybės pinigus buvo nupirkti ir statyboms paruošti sklypai, investuotojams suteiktos išskirtinės sąlygos, kad ekonomiškai atsilikę dviejų valstybių užkampiai turėtų darbo ir pajamų. Ten kailį išvertę komunistai šaipėsi, “kas gi tas KIA pirks, va kad Mersedesus gamintų, mes pagalvotumėm”. Nomenklatūriniai galvotojai nemanė, kad neužilgo iš Lietuvos išspirtuose fabrikuose dirbs šimtai žmonių ir gamins po 50 tūkstančių automobilių per metus. Kiek Lietuvoje tokių projektų sužugdyta, kiek investuotojų išvaryta, niekas nesužinos. Didžiausias pažeminimas, spjūvis į veidą visiems doriems žmonėms buvo nešvarių informacinių technologijų, juodos bukos propagandos pagalba sužlugdytas Visagino AE statybos projektas ir Astravo monstro statyba Vilniaus pašonėje. Tūkstančiai darbo vietų ir milijoniniai pelnai atimti iš Lietuvos ir atiduoti kaimynams.

Šiandien Slovakijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos neįmanoma atpažint, ten viskas greitai keičiasi, statosi, plečiasi. Jos pamažu artėja prie vakarinės Europos. Net Lenkijos užkampyje, Suvalkuose, kur tautiečiai važiuoja apsipirkt, pasukus nauju keliu Augustavo link nustebina be sustojimo didėjantis naujas pramoninis rajonas su moderniais fabrikais. Gyvename lyg ir toje pačioje EU, bet nei Lazdijuose, nei Marijampolėj, nei Pasvalyje, nei Molėtuose niekas taip nesistato. Iškyla klausimas – kodėl? Atsakymą viename interviu vietos laikraščiui davė Utenos miesto meras. Prispaustas, kodėl neįleidžiami šiuo miestu dėl geros infrastruktūros besidomintys investuotojai, jis atsakė: “NĖRA POLITINĖS VALIOS”. Nuo mero niekas nepriklauso, jis smulki žuvelė, neturintinti  žodžio. Politinė valia ateina iš Vilniaus, iš Seimo, iš Vyriausybės, iš partijų būstinių. Mūsų valdžiai, atstovaujančiai bet ką, tik ne šalies piliečius, pokyčių nereikia. Jiems ir taip gerai. O pažiūrėjus mėšle besikapstančias televizijas, paskaičius purvu Lietuvą ir lietuvius bedrabstančius straipsnius internete, susidaro įspūdis, kad Tėvynė sąmoningai juodinama, sudaromos nepalankus psichologinis klimatas, mokamos menkos algos dėl to, kad kuo daugiau žmonių iš čia pabėgtų. Visa tai kažkuo primena tarybinius laikus.

Lietuva iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik tuomet liaudies masių valdymas vyko truputį kitaip. “Brandaus socializmo” laikais, kai per prievartą į Sibirą nebevežė, laikraščiai ir abu televizijos kanalai nepaliaujamai liaupsino komjaunuoliškas statybas. Komsomolo sekretoriai sueigose agitavo važiuoti ten, kur susirenka pažangiausias tarybų šalies jaunimas, kur geri uždarbiai, kur galima greitai sulaukti buto, kur turiningas laisvalaikis. Daug kas užkibdavo ant liaudies masių valdytojų kabliuko. Tik nuvykę labai nusivildavo. Į tokias statybas susirinkdavo ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, bujojo girtuoklystė, vagystės, venerinės ligos. Daugybė tautiečių ilgesnio rublio tarybinės imperijos platybėse ieškojo ir be agitatorių pagalbos. Yra populiari patarlė, kad žvirblį ir lietuvį sutiksi visur. Ir tai tiesa. Gal turime tokį tautinį, tikrai nesmerktiną bruožą – paieškoti laimės. Bet tada, už tūkstančių kilometrų, ilgiems metams išsibeldusių žmonių niekas emigrantais nevadino, nes visi buvom tos pačios šalies gyventojai.

Pažiūrėjus į nūdieną, atrodo, kad kažkas, sėdintis labai aukštai, ir dabar reguliuoja “emigracijos” srautus. Komunizmo nemačiusiose, toli į priekį pažengusiose šalyse ekonomika vystosi beprotišku tempu, trūksta darbo jėgos. O pas mus ne šiaip sau, (ir, tikriausiai, ne už dyka), pučiamas baisios Lietuvos ir nuostabios Anglijos burbulas. Vakarų šalyse pensininkams sekama graži pasaka apie puikų klimatą, mažas kainas, pigų nekilnojamą turtą Ispanijoje. Juokingai skamba dienas iki užtarnauto poilsio skaičiuojančių išvedžiojimai, kad Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje neįmanoma išgyventi už pusantro tūkstančio eurų pensiją, keikiamas šaltas oras, lietingas klimatas, nors per visą gyvenimą tik tokį ir tematė. Nebegalintys dirbti seneliukai patraukiami tolyn, į šiltus kraštus, kad jų vietas užimtų jauni darbingi žmonės, kurie sulaukę senatvės, irgi bus kur nors nustumti.

Šeštajame dešimtmetyje, ekonomikos šuolio metu, Vakarų šalys padarė didelė klaidą, visiems atvykusiems juodadarbiams lengviau ar sunkiau dalindamos pilietybes. Dėl to kai kur susidarė problematiška demografinė padėtis. Dabar šios klaidos nebekartoja, pasų nedalina, o naudojasi skurdesnių EU šalių piliečiais, kuriuos, užėjus krizei ar pasikeitus politinei situacijai, nesunku išvyti lauk. Todėl daugelis “emigrantų” su lietuviškais pasais net nenujaučia ant kokio netvirto pagrindo kuria savo ateitį, net nenumano, kad juodadarbių srautai gali būti pasukti kitur arba tapti visai nebereikalingi. Vaizdingiausias pavyzdys – Ispanija. Įleidus į ją rumunus, kurie dirba daug pigiau, iš žemės ūkio buvo išstumti  visi lietuviai. Tūkstančiams “emigracija” baigėsi.

Kiekvienoje šalyje skirtingi įstatymai. Daug kur, įgijus nekilnojamo turto, įgyjama ir teisė gyvent. Kažkur gimęs vaikelis tampa šalies piliečiu, bet tai išimtys. Turtingų šalių vyriausybės turi svertus, kaip atėjus laikui atsikratyt nepageidaujamais svečiais. Todėl “emigrantai” privalo deklaruoti gyvenamają vietą Lietuvoje. Naujagimiai, vežami į tėviškę pas senelius, gauna tik į vieną pusę galiojantį kelionės dokumentą ir atgal be lietuviško paso neįleidžiami.

“Emigrantais” vadinami visi, kas tik įlipo į lėktuvą. Iš tiesų po nepriklausomybės atkūrimo, tik apie šešis tūkstančius  įgijo svetimus pasus. (Dauguma moterys ištekėję už užsieniečių). Kiti – Lietuvos piliečiai. Tarp jų – pati įvairiausia publika. Nuo turinčių verslus, nekilnojamo turto, pasiėmusių paskolas būstams, mašinoms, svetimoje žemėje rimtai įleidusių šaknis, iki per vasarą išvažiavusių padirbėt studentų ir moksleivių. 

Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje iš to daroma politika. Skaičiuojami visi, net sezoninį darbą dirbantys ir kas metai “emigruojantys”. Niekas neklausia, su kokiais tikslais žmogus išvažiavo, kokie jo planai, bet skelbiami absurdiški skaičiai. Tik kiekvienas iš mūsų žino savo tikrus siekius. Žinau pavyzdį, kai išvykstama šeštą kartą. Kiekvieną sykį su viltimi ir gražiais planais sugrįžę, įsidarbinę, bet supratę, kad už mažą algą padoriai gyvent neįmanoma, su ašaromis palikę namus, vėl priskaičiuojami prie “emigrantų”, nors visos jų svajonės Lietuvoje. Tokių istorijų tūkstančiai. Dergiantys Lietuvą ir dėl “emigracijos” džiūgaujantys veikėjai šiuos žmones turėtų apdovanot už statistikos gerinimą. O pastaraisiais metais atsirado nauja labai gausi kategorija, kurią mano žmona, dirbanti su jaunimu, apibūdina: “tie, kuriuos mama Anglija išspjovė”

“Išspjautieji” dar mokyklos suole patikėjo tėvų, mokytojų ir žiniasklaidos ašaringa pasaka apie baisią Tėvynę ir užsienyje laukiančius stebuklus. Kam mokytis, kai kitur ir be mokslų gali būti laimingas. Nuvažiavus paaiškėjo, kad už dyka niekas pinigų nedalina. Po keleto mėnesių sunkaus fizinio darbo, trumpų nykių išeiginių paaiškėjo, kad namuose labai gera, močiutės cepelinai – skaniausias patiekalas ir ne veltui tėvai bardavo. Pasidaro pavydu toliau besimokinantiems, nerūpestingą jaunystę tęsiantiems draugams ir, “mama Anglija” tampa visai nebemiela. Ir tenka taupyt pinigėlius bilietui namo, o kartais ir skolintis.

Dabartiniai emigracijos tyrinėtojai tyli ir apie dar vieną, bet skaičiais neišreiškiamą valiutą. Tai Tėvynės ilgesys, prieš kurį retas turi vaistų. Dabar, kai Lietuva visuotinai menkinama, tik drąsiausi išdrįsta ištari, kad ilgisi Tėvynės, o kitus, to neviešinančius, bekalbant išduoda akys. Tyrinėtojai taip pat nerašo apie išlietas ašaras išsiskiriant su tėvais ir vaikais, niekam nerūpi namus paliekančių patirtos tragedijos, niekas neskaičiuoja dėl “emigracijos” sugriautų šeimų, paliktų vaikų, niekam nė motais sužlugdyti likimai.

Tylima ir apie svetur gyvenant patiriamą diskomfortą. Gali verstis per galvą, bet su mase juodadarbių atsidūręs užsienyje, tos šalies gyventojų akyse vis tiek būsi pigus atsibastėlis. Kiek dažnai tai išgirsi, priklausys nuo aplinkinių kultūros, bet ir patys kultūringiausi to užmiršt neleis. Tik visus nepatogumus ir ilgesį atsveria neblogas uždarbis ir socialinės garantijos.

Naktinis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienintelė išeitis iš šios padėties – darbo vietos Lietuvoje, su kuriomis vieningai kovoja valdžia ir oligarchai. Mūsų išrinktųjų požiūrį į svarbiausias problemas, tuo pačiu ir į „emigraciją“ parodė akcija „Idėja Lietuvai“. Smarkai išreklamuota, ryškiausiomis spalvomis nuspalvinta, daug kam suteikusi vilčių, baigėsi visišku absurdu, net už priešrinkiminius skystesniais paistalais, svaičiojimais apie dvigubą pilietybę, kurios nežinia kam reikia, pažadais po daugelio metų mokytojams pakelti algas ir mažinti biurokratiją. Iki pat akcijos pabaigos atrodė, kad,  iškilmingai atsivėrus durims, iš prabangaus garažo išriedės naujutėlaitis Lamborghini, bet iš tamsos išniro triratukas, minamas visiems atsdibodusio pliko akiniuočio. Prezidentės palaikymas, žiniasklaidos priemonių džiūgavimas, politikų pritariamas linkčiojimas parodė, kad, visi kas turi įtakos mūsų ateičiai, patenkinti esama padėtimi ir nenori pokyčių. Jiems taip gerai. Pagal save ir pagal rusų caro norus sutvarkė šalies ūkį ir lietuvių gyvenimą. Lietuva turi tapti atsilikusia tamsia agrarine valstybėle su užguitais piliečiais.

Pikčiausia, kad tokius siekius turinčių mažuma. O dauguma nori gyventi Lietuvoje padoriai ir išdidžiai. Kad ūkis vystytųsi kartu su laikmečiu. Kad neplenktų ekonominė plėtra. Kad nereikėtų ilgesnio pinigo ieškoti užsieniuose. Kad, praradus darbą, galėtum surasti kitą. Kad savo darbu keltume savos šalies gerovę. Kad žiniasklaisda nedergtų ir nekeltų įtampos. Kad namai būtų mieli.

2018.04.16; 10:30

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir visi sutaria, kad emigracija ir gyventojų mažėjimas yra pagrindinė Lietuvos strateginė bėda. Na, jeigu ne bėda, tai bent indikatorius visų Lietuvos problemų tai tikrai. Gyventojų mažėjimas kerta per visą valstybės ūkį, grasina išsprogdinti sveikatos ir socialinės apsaugos sistemą, žlugdo švietimą, naikina regionus ir verčia susimąstyti apie tautos išlikimą. Aimanuoti lengva, bet ar galima ką nors pakeisti?

Emigracija politikams nerūpi

Emigracijos klausimo politikai vengia, nes nelabai turi ką pasiūlyti. Medikai su atlyginimų reikalavimu ir mokytojų profsąjungos čia pat už lango, o emigracija tai tokia valstybinė problema, kuri mitingu prie Vyriausybės langų nepatriukšmaus. Dar yra požiūris, kad emigracija išsispręs savaime arba „o kam išvis ką nors daryti“, bet daugiausiai girdisi bambeklių balsai kaip viskas blogai ir absoliučiai nesigirdi jokių siūlymų.

Emigracija, kaip ir imigracija, kaip ir gyventojų skaičiaus pokyčiai, yra socialiniai procesai, kurie gali būti valdomi. Tai įrodo Izraelio pavyzdys: kaip tuščioje nederlingoje ir priešiškoje aplinkoje sukurti klestinčią valstybę. Tačiau Izraeliui nebuvo lengva, ypač pradžioje, kai šalis buvo labai neturtinga, o aplink vieni priešai. Reikėjo sukurti sistemą kaip pritraukti gyventojų, kurie pastatytų ir apgintų valstybę. Nuo pat įkūrimo Izraelio gyventojų skaičius sparčiai augo ir kuo labiau daugėjo gyventojų, tuo šalis stiprėjo. Akivaizdu, kad valstybės stiprybė yra gyventojai. Tą supranta ir kitos šalys ir konkuruoja dėl gyventojų, bet tą daro JAV, Australija, Kanada, Airija ir dauguma pasiturinčių šalių. O ką daro Lietuva? Nieko. Gyventojų skaičius net nesuprantamas kaip problema.

Izraelio būdas: Grįžimo įstatymas

Šį rudenį Izraelio pavyzdžiu pasiūliau Seime priimti Grįžimo įstatymą. Šis teisės aktas sudarytų sąlygas pradėti veikti gyventojų pritraukimo mechanizmui. Paprasčiau kalbant, atsirastų institucija, kuri rūpintųsi kaip pritraukti gyventojų ir vykdytų pritraukimo projektus. Štai čia ir prabilo bambeklių choras: vieniems tai nauji biurokratai, antriems valstybės išlaidavimas, treti tiesiog puolė pavyduliauti – saviems Lietuvoje geriau padėtum ir t.t. Žodžiu, geriau nieko nedaryti..

Tačiau jeigu norime veikti, o ne tylomis kasdien išlydėti po lėktuvą naujų emigrantų, tai reikia imtis tą emigravimo procesą valdyti, ir pradėti siekti reemigracijos. Reikia suprasti, kad jeigu procesas politiškai yra valdomas, būtini valdytojai, kitaip viskas vyksta savaime ir rezultatai gali būti bet kokie. Ar tikrai valstybinės institucijos negali nieko nuveikti? Lietuvoje turime sėkmės pavyzdžių. Įkūrus „Investuok Lietuvoje“ ir tiesiogiai dirbant su investicijų pritraukimu per paskutinį laikotarpį buvo pasiekta labai didelė pažanga. Valstybinė institucija „Kino centras“ į naują lygį pakėlė visą kino industriją. 2007 m. Lietuvoje buvo sukurti vos keli pilnametražiai filmai, o pernai jau 15, dar 25 Lietuvoje pastatė užsienio kompanijos. Tai tik keli pavyzdžiai, kai aktyvi valstybės politika duoda rezultatų. Pasaulyje tas pats. Juk niekas nesistebi, kad JAV veikiančiai „žaliosios kortos“ programai būtini ir įstatymai, ir administratoriai, ir finansavimas. Jeigu tai neįtikina, siūlau uždaryti Turizmo departamentą ir skiriamus pinigus išleisti skatinant grįžimą. Turistai kaip nors patys ras kelią į Lietuvą ir iš Lietuvos!

Izraelis Grįžimo įstatymą priėmė 1950 m. Nuo tada valstybė vykdo labai intensyvią gyventojų pritraukimo politiką, apjungdama valstybines paslaugas, verslo organizacijas, nevyriausybines organizacijas, savanorius, biurokratus ir mecenatus. Izraelis sugebėjo suvienyti visas žydų organizacijas užsienyje dėl vieno bendro tikslo. Taip šalis įgijo tūkstančius ambasadorių ir rėmėjų, o namuose Vyriausybė sukūrė efektyvią naujakurių paramos ir integracijos programą. Gali pasirodyti, kad tai labai brangu, bet paradoksas, kad tai labai pigu. Atvykę naujakuriai daug dirba, jie yra motyvuoti ir praturtina šalį savo žiniomis bei sukuria daug didesnę vertę nei Izraelis išleidžia jiems prisivilioti. Sistema veikia kaip laikrodis. Įvyko krizė Ukrainoje, Kijeve atsidarė speciali atstovybė, padedanti žydams išvažiuoti. Sunkumai Venesueloje: tik pasakyk „taip” ir avia bilietai į Ben Guriono oro uostą tuoj pat ir nemokai.

Lietuva nedaro nieko

Lietuvos gyventojų pritraukimo sistema apgailėtina. Išdalinome butus tremtiniams ir politiniams kaliniams bei jų vaikams ir tesugebėjome pritraukti vos 2 tūkst. žmonių. Kai Rusijoje lietuvių kilmės asmenų apie 200 tūkst. Ir čia jau nekalbama apie norvegiškus atlyginimus. Nėra ką lyginti kaip žmonės gyvena kokioje nors Krasnodaro srityje ir kaip Lietuvoje. Mūsų šalis tikrai turi ką pasiūlyti. O kur dar Centrinė Azija, Ukraina, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Vytautas gimė Kirgizijoje, tačiau labai norėjo atvykti gyventi į savo tėvų miestą Tauragę, tačiau kaip tai padaryti, kai vien lėktuvo bilietas kainuoja apie 1000 eurų, o alga toje šalyje nesiekia ir 200 eurų. Nors Vytautas prašė pagalbos grįžtant, Tėvynė Lietuva nepadėjo niekaip. Dar apdėjo konsuliniais mokesčiais, pateikė krūvą reikalavimų ir pasiūlė informacijos paieškoti internete. Laimei, atsirado verslininkas iš Tauragės, pats gimęs tremtinių šeimoje, kuris apmokėjo lėktuvo bilietą Vytauto šeimai, pravedė pro biurokratų koridorius, padėjo išnuomoti butą ir rasti darbą. Dabar Vytautas dirba šalies naudai, yra Lietuvos pilietis ir patriotas, du šeimos vaikai yra šios valstybės ateitis. O geradarį verslininką aplankė ir jam padėkojo pati šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar ne laikas tokį sėkmės modelį perkelti į kiekvieną savivaldybę, kiekvieną miestą ir į visą šalį?  

2017.12.14; 04:50

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valdovų rūmuose pirmadienio vakarą pagerbti asmenys ir organizacijos, skatinančios emigrantus grįžti į Lietuvą ir padedančios jiems integruotis savo šalyje. Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio globojamas projektas „Kryptis Lietuva“ išrinko geriausias iniciatyvas.

Premjeras S. Skvernelis pabrėžė, kad pagalba norintiems grįžti į tėvynę – labai svarbi.

„Nesvarbu, prieš kiek mėnesių ar metų yra išvykę mūsų tautiečiai ieškoti laimės svetur, bet noras grįžti namo vis tiek yra išlikęs. Ar sugebėsime sužadinti tą jausmą ir kokiais būdais, priklauso nuo mūsų visų. To teigiamo jausmo, teigiamos emocijos labai reikia. Svarbiausia, kad tas impulsas būtų pasiųstas kiekvienam lietuviui, kuri jis begyventų“, – sakė Ministras Pirmininkas.

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke dėkojo visiems, prisidedantiems prie emigravusių lietuvių pritraukimo atgal į tėvynę.

„Pasaulio lietuvių bendruomenės vardu dėkoju Ministrui Pirmininkui už iniciatyvą, skirtą sugrįžtančios Lietuvos išsipildymui. Taip pat sveikinu geriausių idėjų ir iniciatyvų autorius bei tuos, kurie pasirenka sugrįžimą į Lietuvą. Jie parsivežė svetur sukrautą patirtį, praplėtė savo pasaulėžiūrą ir net atsivežė savo kapitalą. Svarbiausia, kad lietuviai ne tik sugrįžtų, bet kad kiekvienas čia Lietuvoje turėtų sąlygas dirbti ir sumokėjęs mokesčius galėtų orai išgyventi bei laimingai auginti čia, Lietuvoje, vaikus“, – kalbėjo D. Henke.

„Už paskatinimą sugrįžti ir įsidarbinti Lietuvoje“ apdovanota privati Lino Stankaus iniciatyva „Backto.lt“. Jos organizatoriai rengia konferencijas lietuviams užsienio šalyse, skleidžia sėkmingo verslo Lietuvoje idėjas, padeda rasti partnerių ar potencialių darbdavių tėvynėje.

Nominacijoje „Už indėlį konsultuojant sugrįžtančius“ geriausiai įvertintas Migracijos informacijos centro portalas sugrįžtantiems www.renkuosiLietuva.lt. Šio centro specialistai asmeniškai konsultuoja norinčius grįžti į Lietuvą ir teikia visą juos dominančią informaciją apie įsidarbinimą, mokslus ir studijas, integraciją ir kitus klausimus.

„Už pagalbą sugrįžusiems integruotis Lietuvoje“ pagerbti Vilniaus lietuvių namai. Jau 27-erius metus juose laukiami lietuvių kilmės tremtinių ir politinių kalinių palikuonys, užsieniečiai ar Lietuvos piliečiai, atvykę ar grįžę nuolat gyventi Lietuvoje. Čia stengiamasi suvienyti skirtingų tautybių ir religijų žmones, išmokyti juos lietuvių kalbos, kultūros ir tradicijų.

Geriausios iniciatyvos apdovanotos pirmadienį Valdovų rūmuose apdovanojimuose „Kryptis Lietuva“. Šie apdovanojimai, pasak Vyriausybės spaudos tarnybos pranešimo, – tai dalis Globalios Lietuvos forumo „Valstybės ir diasporos partnerystė“. Renginys sukvietė apie 150 dalyvių iš 27 užsienio valstybių ir Lietuvos. Visi jie dvi dienas diskutavo apie užsienyje gyvenančių lietuvių tapatybės ir ryšio su Lietuvą išlaikymą, valstybės ir diasporos bendradarbiavimą, paramą ketinantiems grįžti ir jau sugrįžusiems užsienio lietuviams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.31; 01:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė davė startą programai „Work in Lithuania“. Programos tikslas – skatinti užsienyje gyvenančius lietuvius karjeros siekti savo gimtinėje. Šioje informacinėje platformoje bus visa informacija apie įsidarbinimo galimybes Lietuvoje, darbo sąlygas ir perspektyvas.

Nepaisant to, kad atlyginimai šalyje auga, o ekonominė situacija kasmet vis gerėja, Lietuva vis dar stipriai pralaimi konkurencinę kovą pritraukdama ir išlaikydama talentingus žmones. Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame tyrime pagal talentų pritraukimą mūsų šalis užėmė 117, o pagal jų išlaikymą – tik 109 vietą.

Pasak Prezidentės, turime pritraukti ir susigrąžinti gabiausius mūsų žmones, turinčius gerą išsilavinimą ir įgijusius patirties. Didžiausias mūsų turtas ir yra žmogus – jo talentas ir gebėjimai. Kiekvienas pilietis būtent savoje šalyje gali atrasti didesnės karjeros, pažinimo ir prasmingo darbo galimybių.

Nors tiesioginių užsienio investuotojų skaičius Lietuvoje nuolat auga, o nedarbo lygis mažėja 7 metus iš eilės (ir šiuo metu sudaro 7 proc.), beveik 70 proc. darbdavių teigia, kad jiems trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Vien tik šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 9 tūkst. laisvų darbo vietų. Todėl, pasak šalies vadovės, dabar rinktis Lietuvą yra tinkamiausias laikas.

„Work in Lithuania“ – tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ projektas. Jo metu bus ne tik skatinami į Lietuvą grįžti gyvenimą svetur pasirinkę mūsų šalies piliečiai, bet ir inicijuojami pokyčiai, gerinsiantys šalies įvaizdį.

Kartu su naująja programa, prie kurios jau prisijungė daugiau kaip 30 Lietuvoje veikiančių įmonių, pradeda veikti ir interneto tinklalapis www.workinlithuania.lt. Nusprendusieji grįžti į Lietuvą čia ras ne tik darbo pasiūlymų, bet ir naudingos informacijos, palengvinsiančios grįžimą namo.

Programos „Work in Lithuania“ simbolinis startas trečiadienį buvo duotas Danijos įmonėje „Adform“. Novatoriškus skaitmeninės reklamos technologinius sprendimus kurianti įmonė savo padalinius turi aštuoniolikoje šalių. „Adform“ filiale Lietuvoje dirba daugiau kaip 460 žmonių, iš kurių trečdalis – į gimtinę iš emigracijos grįžę mūsų šalies piliečiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.19; 04:37

Po laiko, praleisto svetimoje šalyje, grįžti į tėvynę gali būti nemenkas iššūkis. Kaip susirasti patinkantį darbą, vėl integruotis į visuomenę, nuo kurios jau atitolai, pritapti – tai klausimai, kylantys grįžtantiems emigrantams.

Sugrįžtantiems pagalbos ranką tiesia įvairios organizacijos ir iniciatyvos, skatinančios išvykusius sugrįžti ir palengvinančios integraciją. Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio globojamas projektas „Kryptis Lietuva“ skleidžia žinią apie tokias iniciatyvas, išplitusias nuo nedidelių Lietuvos miestelių iki Jungtinės Karalystės.

Žemaičiai kviečia gyventi Telšiuose ir didžiuotis

„Nenoriu girtis, bet esu iš Telšių“ – tokiu linksmu šūkiu emigrantus į savo gimtą miestą grįžti kviečia telšiškiai. Telšių rajono savivaldybės administracija kuria tokio pat pavadinimo iniciatyvą interneto svetainėje www.telsiai.lt ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Rubrikoje emigravusiems telšiškiams bus teikiama informacija apie laisvas darbo vietas rajone, patarimai, kaip sukurti verslą rajone, kokią paramą teikia savivaldybė pradedantiems verslininkams ir t.t. Bus įsteigta ir virtualių konsultacijų rubrika.

Skiltyje taip pat bus viešinamos iš emigracijos grįžusių telšiškių sėkmės istorijos, taip siekiant padrąsinti grįžti į gimtinę iš svetur ar suteikti pagalbą jau sugrįžusiems.

Alytuje – dėmesys sugrįžusių emigrantų vaikams

Iniciatyvos padėti integruotis sugrįžtantiems emigrantams imasi ne tik organizacijos, bet ir pavieniai aktyvistai. Alytiškis Andrius Jučas subrandino ir įgyvendino gražią idėją – įkūrė integracijos centrą sugrįžusių į tėvynę emigrantų vaikams.

Alytus gražėja. Vytauto Visocko nuotr.

„Viena iš priežasčių, kuri kartais stabdo grįžimą – vaikai. Daugelis tėvų dvejoja, kaip jie pritaps. Kai kurie nelabai ir lietuviškai moka. Tokia situacija, nes ne visi tėvai lietuviai, kartais tik vienas šeimoje lietuvis. Vaikai svetur lanko angliškas ar kitokių kalbų mokyklas. Sugrįžę vaikai dėl skirtingos kalbos ir kultūros susiduria su patyčių problema. Tėvų baimės yra natūralios ir ši idėja kilo iš noro parodyti dėmesį sugrįžtantiems. Ir Alytus bus tuo miestu, kuris yra atviras ir draugiškas grįžtantiems emigrantams“, – teigia A. Jučas.

Atlikus apklausą paaiškėjo, kad grįžusių vaikų yra beveik pusšimtis – nuo ikimokyklinio amžiaus iki paauglių. Šalių geografija labai plati: Italija, Vokietija, Ukraina, Anglija, Ispanija, Islandija ar net Venesuela. Įsitikinus, kad poreikis yra, Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, rugsėjį Likiškėlių pagrindinėje mokykloje duris atvėrė Lietuvybės centras. Dabar jame vaikai stiprina savo lietuvių kalbos žinias, susipažįsta su Lietuvos kultūra, papročiais.

Anglijos lietuviai siekia palaikyti ryšį

Nuo 2010 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenantys ir dirbantys aktyvūs lietuviai sukūrė komunikacijos projektą Tapatybė.LT ir subūrė bendraminčių Pasaulio lietuvių savanorių reporterių komandą. Jos tikslas – padėti užsienio lietuviams palaikyti nuolatinį informacinį ryšį per Pasaulio lietuvių žinių formatą (LRT Lituanica/ LRT.LT).

Šį projektą palaiko ir LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Jo teigimu, „Pasaulio lietuvių žinios“ – tai pirmoji originali LRT Lituanicos žinių laida, ugdanti lietuviškąjį tapatumą, plėtojanti viso pasaulio lietuvių ryšius, puoselėjanti geriausias kultūrines tradicijas.

Sugrįžtančių laukia ir darbdaviai

Dėl emigracijos privačiam sektoriui patiriant darbuotojų trūkumą, išvykusius lietuvius sugrįžti skatina ir patys verslininkai. Kaune veikianti Vokiečių kapitalo transporto įmonė, priklausanti „Hegelmann Transporte” įmonių grupei, vykdo projektą „Sugrįžk į Lietuvą“.

Bendrovė ragina sugrįžti bei siūlo darbo vietas ir visas profesinio tobulėjimo perspektyvas užsienyje gyvenantiems, bet norintiems grįžti į tėvynę lietuviams. Tinkamiems kandidatams „Sugrįžk į Lietuvą“ ne tik siūlo darbo vietas, bet ir suteikia pagalbą persikraustant į Lietuvą.

Apdovanojimai „Kryptis Lietuva“

Vyriausybės kanceliarija kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. Apdovanojimuose „Kryptis Lietuva“ kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.

Iniciatyvos bus apdovanotos trijose „Kryptis Lietuva“ nominacijose: Už paskatinimą sugrįžti ir įsidarbinti Lietuvoje, Už indėlį konsultuojant sugrįžtančius, Už pagalbą sugrįžusiems integruotis Lietuvoje.

Visuomenė taip pat kviečiama siūlyti idėjas, kaip svetur gyvenančius tautiečius paskatinti sugrįžti į Lietuvą, padėti integruotis ar įsidarbinti parvykusiems. Geriausių „Kryptis Lietuva“ idėjų autoriai taip pat bus apdovanoti.

Iniciatyvas ir idėjas galima registruoti socialiniame tinkle Facebook https://pilieciubalsas.lt/ arba interneto svetainėshttp://www.lietuva.lt skiltyse „Registruok iniciatyvą“ arba „Pasiūlyk idėją“ iki 2017 m. spalio 20 d.

„Kryptis Lietuva“ geriausios iniciatyvos ir idėjos bus apdovanotos šių metų spalio 30 d. vyksiančio Globalios Lietuvos forumo metu.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017.10.16; 05:00

Čia – Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Emigrantus į Lietuvą pargina skirtingi tikslai – meilė, namų ilgesys ar net verslo idėjos. Kol dauguma skundžiasi, jog Lietuvoje sunku prakusti, patys drąsiausi imasi veiksmų ir džiaugiasi savo darbo rezultatais. Prie premjero Sauliaus Skvernelio globojamo projekto „Kryptis Lietuva“ prisijungę smulkieji verslininkai pasakoja savo sėkmės istorijas iš kurių galėtų pasimokyti kiekvienas.

Verslininkė Dovilė Atas kelerius metus laimės ieškojo Turkijoje. Ten ji sutiko ir savo gyvenimo vyrą bei ištekėjo. Vis dėl to šeima nusprendė palikti saulėtą šalį ir apsigyventi Lietuvoje. Kaune Dovilė įkūrė parduotuvę „Senojo pasaulio saldumynai“. Moteris sako, kad nusprendus čia kurti verslą, Lietuva ją nustebino galimybėmis.

„Lietuvoje yra tikrai tuščia niša ką nors padaryti gražaus, atvežti. Lietuvių gyvenime kyla didelis noras kokybiškesnių produktų, maisto, pramogų. Todėl matėme, kad ši idėja (aut.past. prekiauti turkiškais saldumynais) labai tinka Lietuvos žmonėms. Aš manau, kad kiekvienas turėtų grįžti ten, kurio jo šaknys. Mes jaučiamės čia geriausiai, esame čia labiausiai suprasti ir vertinami“, – sako D. Atas.

Kitos sėkmingos istorijos herojus – ūkininkas Ignotas Adomavičius. Vyras į Lietuvą grįžo vedinas meilės, tačiau kartu čia atrado ir mėgstamą bei pelningą darbą – gamina šviežius makaronus ir raviolius. I. Adomavičius sako, kad tiek jam, tiek jo aplinkos žmonėms Lietuvoje sekasi geriau, nei užsienyje. „Pažįstu draugų, kurie ryžosi, grįžo čia ir labai sėkmingai įsidarbino, turi labai gerus darbus. Patirtis, kurią įgijo užsienyje yra fantastiškas dalykas toliau ir Lietuvoje augti“, – patirtimi dalinasi ūkininkas.

Kepyklėlės „Vanilinis dangus“ įkūrėjas Povilas Jankauskas džiaugiasi, kad jo verslui labiausiai tiko nedidelis Lietuvos miestas – Utena. „Būtent mažesnis miestelis yra tinkamas tam, kad neskubant, savo eiga, palengva tobulėjant galėtume siekti savo tikslų“, – sako verslininkas.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kepyklėlės bendrasavininkei Vaidai Kazlauskaitei teko pagyventi svetur, tačiau būtent Lietuva tapo ta šalimi, kurioje išsipildė svajonės. „Dirbam tai, kas mums patinka, gyvenam patogiai ir labai džiaugiamės grįžę. Galimybių regionuose yra labai daug. Tiesiog reikia jas įgyvendinti. Dirbame jau ketveri metai. Man Lietuva yra ta šalis, kur išsipildė mūsų svajonės“, – sako Utenoje verslą sukūrusi moteris.

Vandenlenčių parko „Vake Pond“ bendrasavininkas Matas Jakovlevas tikina, kad sukurti verslą Lietuvoje nebuvo sunku. „Čia kurtis verslui yra labai palanku. Nors daugelis sako priešingai, kad daug suvaržymų, biurokratinių reikalų, tačiau mums buvo pakankamai paprasta. Jauniems verslininkams galima pasinaudoti Europos Sąjungos projektais“, – pataria M. Jakovlevas.

Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

UAB „Evaldo daržovės“ direktorius Evaldas Masevičius sako, kad gyvenimas užsienyje padėjo jam įgyti reikiamų žinių, kurias pritaikė kurdamas verslą Lietuvoje. „Kai išvažiuoja žmonės, išmoksta dirbti, sužino naujovių. Tada galima tas naujoves įgyvendinti, jei žmonės dirbs tokiu pat tempu ir tokiu pat našumu, kaip dirba tenai“, – teigia verslininkas.

Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur.

Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.

Iniciatyvos bus apdovanotos trijose „Kryptis Lietuva“ nominacijose: Už paskatinimą sugrįžti ir įsidarbinti Lietuvoje, Už indėlį konsultuojant sugrįžtančius, Už pagalbą sugrįžusiems integruotis Lietuvoje.

Visuomenė taip pat kviečiama siūlyti idėjas, kaip svetur gyvenančius tautiečius paskatinti sugrįžti į Lietuvą, padėti integruotis ar įsidarbinti parvykusiems. Geriausių „Kryptis Lietuva“ idėjų autoriai taip pat bus apdovanoti.

Iniciatyvas ir idėjas galima registruoti socialiniame tinkle Facebook https://pilieciubalsas.lt/ arba interneto svetainės http://www.lietuva.lt skiltyse „Registruok iniciatyvą“ arba „Pasiūlyk idėją“ iki 2017 m. spalio 20 d.

„Kryptis Lietuva“ geriausios iniciatyvos ir idėjos bus apdovanotos šių metų spalio 30 d. vyksiančio Pasaulio diasporos forumo metu. Iniciatyvas vertinis ir geriausias atrinks Vyriausybės kanceliarijos sudaryta komisija. Dėl geriausios „Kryptis Lietuva“ idėjos spręs visuomenė.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Vyriausybė ir ELTA

2017.10.07; 05:00

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsakymas į šį klausimą slypi mumyse. Kiekvienas savaip įsivaizduojame, kokia turi būti Lietuva ir kokie piliečiai joje turi gyventi bei koks tarpusavio ryšys turėtų būti.

Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog ši iniciatyva atkeliauja iš „apačios“, t. y. iš liaudies. Tačiau akylesnis ar sumanesnis pilietis pastebėtų, jog neseniai žiniasklaidoje paskelbti įtakingiausi Lietuvos piliečiai „spontaniškai“ imasi gelbėti Lietuvą nuo išnykimo. Pasirinktas šio forumo formatas gal ir tinkamas, bet, manau, nėra iki galo paruoštas ar pasiruošęs atlikti rimtas reformas. Demonstruoti tik vieši pamąstymai, ką galbūt reiktų keisti ar keistis.

Kaip žinia, bet kokia reforma negali būti įgyvendinta be įstatymų leidėjų ir vykdomosios valdžios paramos. Pastarieji, jau susikūrę sau geresnes gyvenimo sąlygas, mažai galvoja apie eilinių „mirtingųjų“ bėdas. Toks uždaras ratas suponuoja amžina šekspyrišką dilemą „būti ar nebūti“. Šiuolaikinė politinė Lietuvos situacija leidžia piliečiams rinktis kur, su kuo ir kaip gyventi.

Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.

Vadovaujantis šia teorija galėtume teigti, kad po nepriklausomybės atgavimo jau baigiame įpusėti antrosios kartos formavimą. Dar vieną išvadą galėtume daryti – kad šis procesas įvyktų, reikia mažiausiai dvidešimt metų.

Ilgalaikės Lietuvos geopolitinės vystymosi strategijos ligi šiol nėra. Paprastai politikai ir kiti veikėjai apsiriboja ketverių – penkerių metų laikotarpio planavimu. Dažnai ir tai nėra atliekama, o keičiama politinio susitarimo ir vienybės vardan. Norvegija, kaip laimingiausių piliečių šalis, vis tiek ieško naujų, dar tobulesnių politinės – ekonominės valstybės valdymo priemonių savo piliečių socialinei padėčiai gerinti.

Sutinku su Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės mintimis, jog nereikia mūsų gąsdinti ir patiems gąsdintis, bet informuoti kitas pasaulio valstybes apie smerktinus ir grobikiškus „valstybių-agresorių“ veiksmus būtina. Viskas būtų nepriekaištinga ir tvarkoj, jei ne apgailėtina vidinė šalies socialinė – demografinė situacija. Pareigingumo ir reiklumo skatinimas kitiems yra gera bet kokio lygmens vadovo savybė, tačiau tik tuo atveju, jei šių principų laikosi ir jis pats. Kaip sako liaudies išmintis: dažnas „moralistas pastebi mažą krislą kito akyje, o savoje nemato ir rąsto“.

Kodėl socialinė padėtis Lietuvoje nesikeičia arba kinta labai lėtai, tai jau kitos liaudies išminties perliukas: “sotus alkano neužjaučia“? Nereikia būti patyrusiu ekonomistu, kad suvoktum, jog kuo daugiau šalyje gyvens vidutiniškai pasiturinčių piliečių, tuo bus geresnė valstybės socialinė padėtis. Manau, kad susigrąžinti emigrantus yra utopinis uždavinys, kadangi grįžti panorės tik tie, kuriems nelabai sekėsi emigracijoje, o kita dalis galbūt sugrįžtų, tik pasibaigus darbinei karjerai.

Todėl iš dalies sutinku su Rimvydo Valatkos išsakytomis mintimis apie imigrantų iš rytų populiacijos augimą ir jų atvykimo skatinimą – ypač iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos, kuriems patinka vakarietiškos vertybės ir gyvenimo būdas, juolab jų ir mūsų mentalitetas nėra labai skirtingas.

Imigrantai iš musulmoniškų kraštų sukeltų daugiau problemų ne tik dėl integracijos į visuomenę, bet ir kitos religijos bei  kultūros nesuderinamumo. Europos senbuvės jau „atsikando“ savo liberalios, emigrantų iš artimųjų rytų  politikos. Todėl nėra stebėtinas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos šalių vadovų nenoras paklusti ES reikalavimams priimti 160 tūkstančių pabėgėlių. Visais laikais Lietuvoje vyko įvairios apimties jos piliečių migracija. Senoji lietuvių karta dar mena priverstinę migraciją į Rusijos rytus. Vyresnioji karta mena migracija į Sovietų sąjungoje vykdytas plataus mąsto statybas, kuriomis viliodavo sovietų sąjungos piliečius geresnėmis gyvenimo ir atlyginimo sąlygomis bei norinčius patirti naujų gyvenimo potyrių. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Reikia pripažinti, jog pastaroji emigracija Lietuvoje nepasiteisino, nes lietuviai buvo ir yra gana sėsli tauta, t.y. nėra linkusi lengvai keisti savo gyvenamąją vietą. Jaunoji lietuvių karta suformuota kitaip, ji kitaip supranta pareigą ir meilę Tėvynei.

Todėl jiems yra lengviau išvykti svetur dėl skalsesnio duonos kąsnio bei geresnės darbinės aplinkos. Nors Lietuva jau 27 metus yra nepriklausoma ir laisva, visiems teisinga, tačiau nepakantumas kitaminčiams dar išlieka gajus ir visuomenės toleruotinas. Tai, manyčiau, yra sovietinės ideologijos reliktas, kai buvo viena nekintama nuomonė ir elgesys. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje ir norėdami išlikti turime prisitaikyti prie šio pasaulio taisyklių bei dėsnių. Idėja Lietuvai turi būti atvira ir pagrista moksliniais tyrimais, kad nepavirstu į dar vieną eilinę fikciją. 

2017.09.12; 05:15      

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Po Žolinių vasarai įžengus į paskutinių šiltų dienų gamtoje ir atokvėpio visuomenėje etapą, ramios atostogų mintys iš tolimų ramių ir neramių kraštų grįžta į dabartį ir į Lietuvą, rudens sezoną versle, visuomenėje, vidaus ir užsienio politikoje, visose gyvenimo srityse, numatomų permainų bei jų sukurtų naujų situacijų kryžkeles.

Valstybės gyvenime aktualiausiu tampa valdančiosios koalicijos klausimas, tačiau ar tikrai visiems jis toks svarbus?

Šalies piliečiai, kaip gyveno, taip ir gyvens, užsiims savais rūpesčiais ir iššūkiais, kuriuos turės įveikti, nepriklausomai kokia valdžia, partija, koalicija beįsitvirtintų abiejuose Gedimino prospekto valdžios rūmuose. Susireikšmina tik patys valdantieji.

Štai premjeras BNS naujienų agentūrai apie koalicijos ateitį aiškina: „<…> rimtai kalbant, mes tikrai negalime laukti ir nelauksime, kad būtume pastatyti prieš faktą. Turime daryti viską, kas susiję su Vyriausybės stabilumu ir tuo pačiu valstybės stabilumu, kad išvengtume tokių galbūt galimų politinių krizių“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Skambūs žodžiai, bet ne ant tanko pasilipus, net ne nuo statinės, o iš patogios vyriausybės vadovo kabinėto kėdutės, aidi neįtikinamai ir šiek tiek primena Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojaus Šarikovo pareiškimus, visų gerai prisimenamus iš Vladimiro Bortko filmo tokiu pačiu pavadinimu.

Išraiška, įtikėjimas savo teisingu reikalu akyse, odinė striukė, gūdus sovietmetis, šalia ryžtingai nusiteikusi tų laikų teisingumą ir policijos jėgą įkūnijanti NKVD smogikų grupė. Laimei – tai tik meno kūrinys, nors remiasi tikrais faktais, išskyrus patį šuns sužmogėjimo ir sušunėjimo procesą. Tačiau būtent jis taikliai ir atskleidžia esmę – žmogiškųjų silpnybių stereotipą, patyrus išbandymų valdžia, pinigais ir šlove gundymus. M. Bulgakovo kūrinys tapo nemirtingu, nes Šarikovas amžinas „herojus“ sutinkamas visų laikų civilizacijose.

Kam rūpi ir kam nerūpi koalicijos ateitis

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktų paskutinių tyrimų duomenimis – 1/3 valstybės gyventojų galvoja, kad situacija šalyje gerėja, 2/3 – kad blogėja. Kaip jau įprasta – optimistai yra jauni, gaunantys didesnes pajamas, aukštesnį išsilavinimą turintys, dažniausiai didmiesčių gyventojai, o pesimistai – vyresnio amžiaus, skurdesnes pajamas ar iš viso jokių neturintys, žemesnio išsilavinimo, daugiausia regionų gyventojai. Kadangi į šį klausimą jau daug metų šios aiškiai išsiskiriančios dvi grupės atsako vienodai, tik retkarčiais kinta proporcijos, – tai rodo tą pačią jau daugelį metų besitęsiančią ir nuolat didėjančią takoskyrą tarp dviejų Lietuvų. Vieniems, kurie turi vilčių ir kol yra jauni, gyvenimas vis metai iš metų gerėja ir gerėja, o kitiems, kurie palaipsniui pereina į brandos ir senatvės amžių, vilčių stiklo pilaitė vis dažniau pradeda aižėti – gyvenimas metai iš metų blogėja ir blogėja.

Pasiruošęs emigruoti. Slaptai.lt nuotr.

Tai, ko gero, atitinka tikrovę, kadangi prie tų 66,66 proc. nepatenkintų iš 100 proc. Lietuvoje gyvenančių apklaustųjų, bemaž nesuklysime pridėję ir 23 proc. emigrantų, kurie šiuo atveju iš vietinės apklausos iškrenta, nors vis dar tebėra jei ir ne mūsų valstybės, tačiau šalies, lietuvių ir kt. pas mus gyvenančių tautų bendruomenės dalimi. Proporcijos grafike juos įskaičiavus tuomet kitaip persiskirstytų – maždaug 1/4 brėžtų gerėjimo kreivę, o 3/4 – blogėjimo, juk Lietuvą mūsų visų gerai pažįstami kaimynai, bičiuliai, giminės, bendradarbiai apleido ne nuo geresnio gyvenimo ir gražių ateities perspektyvų bėgdami.

Tačiau, ko gero, ir pesimistams, ir optimistams visiškai tas pats, kokia bus koalicija Seime ir kokių asmeninių ambicijų turi Lietuvos kelioliktos vyriausybės nariai ir pats Saulius 17-ąsis, Lietuvos premjeras, susirūpinęs, kad gali premjeru nebebūti ir dėl to nukentės valstybės stabilumas. Savo kėdutės sutapatinimas su valstybe, ant kurios galima atsisėsti, ne naujas reiškinys ir Lietuvos politikoje, o ir apskritai – žmogaus ir jo sėdimojo „sosto“ santykiuose.

Perspektyva – juoktis ar liūdėti?

Vis dėlto, paties S. Skvernelio ateities perspektyva – įdomus požiūrio rakursas koalicijos ateities kontekste, juolab, kad per bemaž metus trunkantį valdymą išryškėjo dabartinės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančiosios daugumos suformuotos vyriausybės trūkumai ir privalumai bei atsiskleidė, kas yra kas, į politiką įžengusioje naujų žmonių stovykloje.

Pagrindiniai trūkumai – susiję su privalumais. Veržlumas ir entuziazmas, su kuriuo imtasi veiklos, be abejo, priskirtini prie pozityvių dalykų, o trūkumai – dėl vertybių nebuvimo ir kompetencijos stokos – veiklos rezultatai, prezidentės žodžiais tariant, – reformų karikatūros, kurios apima vis didesnes ir didesnes valstybės veiklos sritis. Jeigu karikatūrinio valdymo pradžią taikliai įvardino prezidentė, tai dabar pasekmes, ką reiškia pildyti komediantų užgaidas, patiria vis daugiau ir daugiau valstybės piliečių. Kad turinys, tempas, kryptis keistųsi – nederėtų tikėtis, juk matome premjero nusiteikimą – „negalime laukti ir nelauksime“.

Pokyčiai neišvengiami

Ryžtingumas ir nusiteikimas išduoda, kad jau ir premjero aplinka supranta, jog rudenį koalicija neišvengiamai sudrebės. Socialdemokratai vis labiau suvokia, kad tolimesnis jų buvimas koalicijoje su populistinės retorikos ir pragmatinių interesų sklidinoje marginalų kompanijoje, Europoje populiarių populistinių jėgų atitikmeniu mūsų „Šiaurės provincijoje“, apsiskelbusia „profesionalų“ vyriausybe, gresia partijos identiteto praradimu ir greitesniu ar lėtesniu susinaikinimu.

Pokyčius partijoje jau parodė tai, kad socdemų partijos pirmininku išrinktas Gintautas Paluckas. Kuo geras ar kuo blogas jaunasis partijos vadas, atskira tema, tačiau aišku, kad šios partijos viduje atsirado „protesto balso“ veiksnys, o tai rodo  socialdemokratų partijos kaip demokratinės struktūros brandą. Galime palikti socialdemokratijos identiteto ieškoti pačiam partijos pirmininkui su jį palaikančia partijos dauguma, tačiau jau aišku, kad klausimas, kokia valdžios sudėtis Lietuvą valdys toliau, išties pribrendo, nes ta pati arba taip pat – nebevaldys.

Kubikas – Rubikas

Labiausiai tikėtini naujos koalicijos variantai: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga (ar/ir Liberalų sąjūdžio, Tvarkos ir teisingumo partijomis) arba Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Liberalų sąjūdžio sąjunga (ir/ar Tvarkos ir teisingumo partija, Lenkų akcijos – krikščioniškų šeimų sąjunga). Tačiau visų šių koalicijų dėlionei prireiktų keleto prie savo kėdžių priaugusių Socialdemokratų frakcijos atstovų, t.y. jei dėl koalicijos sutariama su lenkų frakcija, socialdemokratų reikia daugiau, nes lenkų frakcijoje tik 8 nariai, o jei su liberalais, socialdemokratų reikia tik vieno kito, nes liberalų – 14.

Papildomų frakcijų (partijų) įtraukimas į valdančiąją koaliciją reikštų ir papildomas derybas koalicijos viduje dėl kiekvieno vyriausybės „užsakyto“ sprendimo, o tai reiškia, kad tokia išsiplėtusi koalicija pačiam S. Skverneliui mažai kuo skirtųsi nuo darbo mažumos Seime palaikomoje vyriausybėje. Mažumos vyriausybė be formalios koalicijos sutarties, premjero veiklos laisvės atžvilgiu, gal net būtų patrauklesnė. Valstiečių ir žaliųjų frakcija, kol jų tikrasis lyderis „išvykęs emocinių atostogų“, nuolankiai bėgioja ant pavadėlio paskui gelbėtoją premjerą, o tas gali tartis su kuo nori ir dėl ko nori, su bet kuria frakcija, po to vykdyti arba nevykdyti susitarimus, pritaikyti juos pagal sau naudingesnius modelius.

Konservatoriai „už minimumą“ pas valstiečiams nedirbs

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir konservatorių santuoka mažai tikėtina. Ji galėjo būti nuo pat pradžių, po Seimo rikimų, o dabar konservatoriai matydami socialdemokratų padėtį koalicijoje, trina rankas, kad likimas juos nuo identiškos nelaimės išgelbėjo. Šiuo metu eiti į valdžią konservatoriams jau ir nėra praktinių motyvų, nes strateginiai partijos tikslai koncentruojasi į prezidento, europarlamento ir savivaldybių rinkimus 2019 m., kur koalicija su šiuo keistu valdančiuoju politiniu dariniu jiems jokių dividendų neatneštų.

Tad mažumos vyriausybė, su bent vienu nepretenzingu partneriu (lenkais arba liberalais), jei visi socialdemokratų frakcijos nariai visgi nuspręstų apsidrausti ir pasilikti su partija, veikti galėtų, tačiau ją labai greitai ištiktų pirmas rimtas iššūkis.

Nors, kaip parodė urėdijų įstatymo ir PVM už šildymą didinimo derybos su konservatoriais – S. Svernelis puikus vertelga ir, kai nėra saistomas kokių nors vertybinių įsitikinimų, gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, tačiau tokia savo elgsena jis išsikasė gana gilią duobę – įkris, išlips ar pasiliks joje – tik laikas parodys, tačiau duobė jau egzistuoja. Mažumos vyriausybė pradėjusi veikti čia pat ir susvyruotų. Net ir oponuojančios Socialdemokratų ir Konservatorių partijos lengvai sutartų, kad laikas skelbti šiam energingajam premjerui interpeliaciją ir, jei nepašalinti, tai bent supurtyti, arba pašalinimą surepetuoti.

Rimtų pretekstų esama. Socialdemokratai įsižeidę dėl jų ignoravimo koalicijoje ir net paniekinančios išdavystės – koalicijos partnerių sutarties su opozicija, – be to, jiems tai būtų proga pozicionuoti save visuomenėje, kaip oponuojančią valdantiesiems politinę jėgą, o konservatorių opozicija – irgi yra įsižeidusi, nes S. Skvernelis pasirodė nesąžiningas derybų partneris – išsiderėtas PVM už šildymą mažinimas vis viena yra padidinimas, kad ir ne toks ženklus, bet nei kiek ne mažiau skausmingas, tad gyventojų, taip pat ir konservatorių elektorato, bus sutiktas nepalankiai.

Kitaip tariant, gudri konservatorių intrigėlė iš mažos pergalės gali tapti nemaloniu danties skausmu, tad interpeliacija premjerui būtų nebloga priemonė, jei danties sutaisyti nepavyks (PVM už šildymą sumažinti iki pradinio lygio), skaudamą dantį ištraukti. Nebent konservatoriai nuspręstų, kad kuo valstybėje blogiau, tuo geriau jiems, nes bus daugiau progų kritikuoti ir leis „valstiečiui“ ir „žaliajam“ S. Skverneliui valdyti ir išdarinėti ką tik tas sumano.

Valstiečių ir lenkų sąjunga

Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga, gana tikėtinas variantas, kurio atžvilgiu, panašu, kad palankiausiai nusiteikęs ir premjeras. Vis dar turėdamas vilčių  pretenduoti į prezidento postą, jis turėtų parodyti save kaip įgalų veikėją kažką nuveikti tarptautiniuose santykiuose. O santykiai su Lenkija yra vienintelė sritis, kur jis gali pasireikšti – tai ir būtų koalicijos su lenkais sutarties pagrindu – pavardžių rašyba ir kt. lenkų tautinės mažumos keliami reikalavimai Lietuvoje.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai kuriems jų S. Skvernelis jau iš anksto, prevenciškai yra pritaręs, nes sprendimai, kai tokia koalicija jau egzistuotų, reakciją visuomenėje iššauks, tad premjeras, norėdamas atrodyti nuoseklus, tam ruošiasi – aiškins, kad „nuo pat pradžių sakiau ir sakau, kad turime daryti ir darome“. Tokia koalicija turi perspektyvą ir netgi ateityje galėtų vadintis Valstiečių ir lenkų sąjunga, vis vien tų „žaliųjų“ partijoje tik „1,5–2,5 žmogaus“, įskaitant veterinarijos gydytoją – Seimo aplinkos apsaugos komiteto vadą.

„Žaliųjų“ dėmuo valstiečių partijoje kintamas, tad buvusius liaudininkus, vėliau naujuosius demokratus, o dabartinius žaliuosius, tiesiog pakeistų lenkai. Atrodo groteskiškai – tačiau groteskiškų reformų kūrėjams ir kitose srityse juodasis humoras leistinas reiškinys. Suprantama, ką tai reikštų Lietuvos valstybės perspektyvai – nelengvi klausimai. Norėdamas sutelkti maksimalias šalininkų gretas prezidento rinkimams, pretendentas turėtų derėtis ir su kita Lietuvos tautine mažuma – rusais, nors galbūt tai už jį atliktų koalicijos partneriai, kurie per anksčiau vykusius rinkimus, kaip visi prisimena, dalyvavo bendroje Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijoje. Pas lenkus „krikščioniškos šeimos“, kaip ir pas valstiečius „žalieji“, – kintamas dėmuo, skirtas tik rinkimų metu, mažiau politika besidomintiems piliečiams mulkinti.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

Tad kirvis kotą atitiks ir, nors kaip tai nepatraukliai atrodytų didelei daliai visuomenės – jos apatiškumu ir inercija gali pragmatiški Lietuvos politikai pasikliauti, juolab, kad neapatiška ir neinertiška nepatenkintųjų grupė iš Lietuvos jau yra emigravusi, tad nepatenkintieji ir šiuo atveju, ko gero, pasielgs taip pat – emigruos, ir dėl to šiai valdančiajai partijai tik geriau, o ne blogiau.

Valstybės aparato įtakingesni asmenys dėl vykdomos vyriausybės pertvarkos irgi yra eliminuojami, patys išeina, Konstitucijos garantas – prezidentė, ko gero, daugiausia ką darytų, pareikštų garsiai savo nuomonę, tačiau Rolando Pakso ir Jurijaus Borisovo dueto analogo jau niekas nebekvestionuotų.

Tai tik prognozė. Tačiau, kai S. Skvernelis mušasi į krūtinę dėl ne lietuviško raidyno įteisinimo, tokia versija turi teisę egzistuoti.

Valstiečiai ir liberalai – sutapimai ir skirtumai

Kitas variantas – galima Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Liberalų sąjūdžio sąjungos koalicija. Liberalai koalicijoje galėtų daryti tą patį, ką daro dabar, ruošti atsarginius įstatymų pakeitimų projektus valstiečiams ir žaliesiems, kai netyčia valdančių paruoštiems pritrūksta palaikymo, kaip prizą liberalai dar gautų valdyti 1–2 ministerijas – Užsienio, Teisingumo arba Ūkio. Visos jos ne pačios pelningiausios, bet įtakingos, tad perspektyvoje liberalų partijos žmonėms įdirbis praverstų.

Liberalų reputacija – susvyravusi, tačiau jie turi pastovų, ištikimą elektoratą ir – ar jie bus, ar nebus koalicijoje, visuomenės palankumo reitinguose nei daug laimės, nei daug praras. Gal kaip tik šios partijoms veidams būtų  daugiau progų dažniau matytis viešajame eteryje, taip pat būtų galimybė išsiderėti iš S. Skvernelio smulkių dovanėlių liberalų merų valdomiems miestams, ypač Vilniui, kur Liberalų sąjūdžio pirmininkas baigia pasimiršti po „nušienautos“ Neries pakrantės gyvatvorių lapais. Vertybinių požiūriu, didžiųjų žemvaldžių ir neoliberaliai nusiteikusių verslininkų atstovų – „progresyvios visuomenės grupės“ požiūriai sutampa, tad tektų tartis tik dėl praktinių dalykų, o šioje srityje jie praktiškai ir sutartų.

Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Tvarkos ir teisingumo partija yra galima, didelių skirtumų tarp jų nėra, tik premjerui nenaudingas Rolando Pakso, kaip galimo panašios į jį patį elgsenos politiko aktyvesnis pasirodymas Lietuvos padangėje, nes tokio tipo politikai mėgsta žiūrėti į save veidrodyje, bet nemėgsta savo veidrodinio atspindžio savarankiškai žeme vaikštančio ir panašiu stiliumi viešai politikuojančio. Tad personalijų lygmenyje derybos tarp šių partijų turėtų strigti, ypač dar prisiminus S. Skvernelio ir Remigijaus Žemaitaičio viešus apsižodžiavimus, tad abiems politikams peržengti antipatijos ribą ir išsaugoti kažką panašaus į savarankiškų, principingų politikų veido kaukes, būtų pernelyg nepaprasta.

Tikslas – suskaldyti Socialdemokratų frakciją

Bėda tik ta, kad koalicija ir su liberaliais, ir su lenkų krikščioniškomis šeimomis, juolab neįtikėtinas susitarimas su Tvarkos ir teisingumo partijos atstovais, neturėtų reikiamos daugumos – 71 balso. Tad norint išvengti nemalonumo derėtis iš karto su dviem naujais koalicijos partneriais, S. Skernelio paakinti valstiečiai visomis išgalėmis stengiasi įtikinti socialdemokratų frakcijos narius žaliųjų teikiama nauda valstybės politikoje, o premjeras netgi pareiškė, kad kai kurie socialdemokratai galėtų išsaugoti postus vyriausybėje, jai socialdemokratų partijai nusprendus iš koalicijos pasitraukti, atskiri frakcijos nariai palaikys vyriausybės vykdomą politiką.

Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.

Galimybės, kad žaliųjų pagundoms kai kurie socialdemokratai pasiduos, nemenkos. Socialdemokratų frakcijoje Seime reikšmingą dalį sudaro dar nuo Lietuvos komunistų partijos veiklos tęsėjos – Lietuvos demokratinės darbo partijos laikų tebeveikiantys politikai – Gediminas Kirkilas, Linas Linkevičius, Juozas Bernatonis ir kt., dar iki susijungimo su naujai įkurta Socialdemokratų partija ir po susijungimo, užėmę ir tebeužimantys aukštas pozicijas partinėje valdžios piramidėje.

Tad galbūt reikiama dauguma Seime, papildyta nors ir nebeturinčia realios atspirties visuomenėje ir rinkėjų palaikymo grupe, gali susidaryti. Koalicijos nutraukimui nepritariantys socialdemokratai Seime sudarytų atskirą ar įsijungtų  į Mišrią Seimo narių frakcijos grupę ir turėtų joje daugumą. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai sutarus su lenkais, jie išsaugotų bent 2, o gal ir visų 3 ministerijų valdymą savo rankose, o valstiečiams susitarus su liberalais – bent 1 ministerija jiems irgi pasiliktų.

Ar gali susitarti bet kas, su bet kuo?

Sunku spręsti kaip elgsis buvę komunarai, nes iš vienos pusės – tai tik jų asmeninio apsisprendimo reikalas, o iš kitos – nemaža tų pačių socialdemokratų partijos narių dalis, tikėtina, kad bent 20–30 proc., koalicijos nutraukimui nepritars ar apsiribos kompromisiniais pageidavimais – persiderėti koalicijos sutartį, nors ir žinodami, kad partnerių garantijos tik šakėmis ant ražienų paišomos. Nelengvi sprendimai lauks ir naujojo socialdemokratų pirmininko, kuriam jau neužteks turėti ir demonstruoti socialdemokratines vertybes, tačiau reikės subtilesnių, apgalvotų žingsnių – ar atsiriboti nuo partijos sprendimo nepaisančių frakcijos politikų, šalinti juos iš narių ir rizikuoti suskaldyti pačią socialdemokratų partiją, ar rinktis kompromisinius sprendimus, leistis į sudėtingesnes šachmatininkų varžybas.

Iškilminga rikiuotė Daukanto aikštėje priešais Prezidentūrą. Slaptai.lt nuotr.

Teoriškai dar įmanoma ir valstiečių – lenkų – liberalų koalicija, užbaigianti marginalijos Seime suformavimo etapą, tokio darinio privalumai ir trūkumai susidėtų į vieną visumą. Tačiau tuomet kalbant apie dvi Lietuvas atsirastų ne tik ekonominis–socialinis, bet ir teritorinis dviejų Lietuvų veiksnys. S. Skverneliui toks darinys, kaip ir bet kuris kitas, tiktų, tačiau iš jo naudos ir perspektyvos net ir jis vargu ar galėtų tikėtis, todėl šis koalicijos modelis, tikėtina, ir liks tik teoriniu, nebent bus naudojamas tik užsispyrusiems socialdemokratams ar konservatoriams pagąsdinti.

Lietuva Europoje

Tokia mozaika dėliojasi Lietuvos padangėje ir žemėje  – socialdemokratų skyriai sprendžia fundamentalų savo partijos ir jos vaidmens valstybėje ateities klausimą, lenkų, krikščioniškų šeimų, liberalų teisingos ir tvarkingos jaunamartės laukia – ar žavingas ir turtingas jaunikis jas pakvies prie altoriaus, o valstiečiai spjaudosi, kad atėjus rudens derliaus nuėmimo sezonui, kruša telkiasi, nuostolių pridarys ir teks traukti žaliuosius iš kišenės, kad netektų per žiemos šalčius juodą plutą krimsti.

Kitame Europos Sąjungos gale, pietuose, situacija ne tokia rami ir problemos kitos. Pilkasis kardinolas turės susirūpinti teisėtos šeimos saugumu, gal net į Lietuvą ją persigabens, bet jam, kaip valstiečių ir žaliųjų partiečiams dėl jo, skirtingi, tačiau kiti rūpesčiai galvoje. Nebent premjeras prisiminęs, kad reikia rodyti iniciatyvą ir tarptautinės politikos supratimą, bandys savo profesinę ilgametės tarnybos policijoje patirtį pasiūlyti ES kolegoms, turintiems didesnių rūpesčių susijusių su naujomis terorizmo grėsmėmis, nei audros vandens stiklinėje prie Baltijos.

2017.08.20; 04:45

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.

Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.

„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…

Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.

Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame  lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.

Šiek tiek nukrypau į šalį.

Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.

Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.

Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.

Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“  laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!

Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.

Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.

Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?

Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti –  pažaboti emigraciją.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.

Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.

Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.

Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!

Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.  

2017.08.19; 06:14

Vyriausybės tinklapis 2017 07 20 paskelbė, kad Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. 

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys. 

Bendrauju su išvykusia į JAV asmenybe, kuri, kiek man žinoma, ten dirba grynai Lietuvai naudingą darbą ir tik mažą savo laiko dalį skiria darbui savo buities reikmėms tenkinti. Kadangi ją domina reikalai Lietuvoje, jai pasiunčiau mūsų Vyriausybės kanceliarijos projektą „Kryptis Lietuva“.

Pasirodo, pasiųsta žinia smogiau jai į paširdžius, nes sulaukiau tokio atsakymo:

Ačiū  už informaciją. Keliolika minučių nerimavau, ar atsakyti Jums, ar vyriausybei ar iš viso šitą laišką ištinti. Mano darbo grafikas labiau negu pilnas ir jau daug ką darau miego sąskaita. 

Pasisakysiu.

Perskaičius, mane išpylė prakaitas. Kas ir kada vyriausybėje ir valstybės galvų lygyje supras, kad visos šios iniciatyvos „sudarančios spec. sąlygas diasporai grįžti“ yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Bolševikai per okupaciją kai pradėjo, tai dar nebuvo sustoję, aiškinti, kad diaspora yra išdavikai, ir tas yra pasėta tautos pasąmonėje, ir toliau laistoma. Argi nėra aišku, kad bet kuriam galą su galu vos suduriančiam LT gyventojui tokios iniciatyvos yra kaip spjūvis į veidą. Kodėl tam, kuris galėjo išvažiuoti ir atsistoti ant kojų, sudaromos spec. sąlygos, o jam, kuris negalėjo išvažiuoti (dėl sergančių tėvų ar mažų vaikų) ne tik nebuvo žmogiškų sąlygų gyventi, bet ir jis vėl tampa mažiau reikšmingu… Spjūvis į veidą yra ir man, gyvenančiai diasporoje, būtent dėl vienos priežasties, kad ši iniciatyva bolševikiškai nematomai ir nekaltai sudaro sąlygas LT gyventojui nekęsti manęs, ir kerta per švenčiausią tautos dalyką –  žmogiškus santykius … 

O kur Vyriausybės konkursas: „Vyriausybė skelbia apdovanojimus Kryptis LIETUVA ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis LIETUVOS GYVENTOJAI skatinami NEEMIGRUOTI ir LIKTI dirbti Lietuvoje  ir jiems padeda lengviau suprasti globalią ekonomiką ir persikvalifikuoti į geriau apmokamas specialybes“.

Tuo tarpu atsakymas yra labai paprastas. Ką mes visi (Valstybėje ir Diasporoje) galėtumėm padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gerai, kad būtų vertinamas žmogus, kad būtų investuojama į žmogų (jo protą per švietimo sistemą), kaip į vienintelį lietuvių tautos turtą (Lietuva neturi naftos kraniuko), kad žmonės rinktųsi pačias inovatyviausias ir pažangiausias pasaulines specialybes, būtų patys inovatyvūs, ir Lietuva galėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kad visiems užtektų duonos ir niekas iš Lietuvos nevažiuotų, jeigu susikrovė lagaminus – išsikrautų, o jeigu išvažiavo, – sugrįžtų. 

Ir dar: 

– emigracija nėra nuotykis, tai yra didžiulė trauma tiek išvažiuojantiesiems, tiek pasiliekantiesiems, t.y. visai tautai;

– Lietuvai gyvybiškai reikalinga stipri diaspora – Atsarginė Lietuva. Visada buvo reikalinga, visada bus. 

Ką gi turėjau jai atsakyti?

Iš tikrųjų Amerika į negandas patekusiems lietuviams visais laikais buvo saugi pastogė ir ramybės uostas, prasigyvenimo savo buitį pagerinti Lietuvoje šaltinis. Juk nuo raudonojo tvano pasitraukę lietuviai išliko, likę laisvėje be Tėvynės, ją nešiojo širdyse, įvairiais būdais veikė nepriklausomybės atgavimo kryptimi. Tik ne kokie neišmanėliai, o tikri Lietuvos priešai teigia, kad Antanas Smetona pabėgo, kad Lietuvos inteligentija be reikalo emigravo, tarsi kūjis virš jos galvos ir pjautuvas po kaklu nieko nereiškė; tai patvirtino čia likusių ministrų, karininkų bei eilinių karių ir iškilių civilių gyventojų tragiški likimai.

Atsakiau taip:

Esu viena proga parašęs: „Kur lietuvis ar jo kapas, ten dalelė Lietuvos“. Todėl nesisielokite, Jūs esat dalelė Lietuvos.

Vyriausybė iš tikrųjų kurpia susirūpinimo ir veiklos regimybę, o iš tikrųjų kiršina čia pasilikusius ir išvykusius lietuvius, jokių pastangų užtvenkti bėgančią iš Lietuvos upę nededa.

Girdi, patys susigrąžinkite, nes nebebus kas uždirbti galėtų jums pensijas.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesioginiai procesai vyksta lengviau nei grįžtamieji: sudėti lengviau nei atimti, dauginti lengviau nei dalinti, eiti į priekį lengviau nei eiti atbulom, o yra procesų, grįžtamojo veiksmo neturinčių.

Sprogus bombai, ją sudarančios medžiagos neišnyksta, tačiau jų surinkti jau neįmanoma.

Beveik tris dešimtmečius valdžios vartėsi ir tebesivarto pertekliuje, stebėjo sprogstančią emigracijos bombą tarsi linksmą fejerverką ir staiga … „praregėjo“. Nematė lavininės emigracijos, žudymų ir savižudybių, neviltį malšinančiųjų alkoholiu.

Nuo krypties rodyklės sukiojimo ten ar atgal, keleivis savo kelio krypties nebepakeis, nes „kas tik klausė kvailo vado, tas tikrai nelaimę rado“ („Apuoko ir asilo“ moralas“).

Ne kanceliarija premijomis už siūlymus „grįžkit į Tėvynę“ turi rodykle manipuliuoti, o Vyriausybė turi išgirsti mano čia paminėtos „emigrantės“ balsą.

Teisi laiško autorė kad paskelbtos iniciatyvos yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Nuo savęs pridursiu, – blogai užmaskuotas skatinimas emigruoti, nes absurdiškas veiksmas sukelia atitinkamą atoveiksmį.

2017.08.11; 04:20

Pastaraisiais metais pasaulyje nežymiai išaugo emigruoti norinčių žmonių skaičius. Jungtinės Tautos (JT) kalba apie 23 mln. gyventojų, kurie šiam tikslui konkrečiai taupo pinigus, mokosi kalbų ir teikia prašymus dėl vizų, praneša agentūra dpa.

Atitinkamą išvadą daro Tarptautinė migracijos organizacija (IOM), išanalizavusi 2010-2015 metų apklausų duomenis.

Remiantis tyrimu, JAV lieka patraukliausia šalis emigruoti ketinantiems asmenims. Toliau eina Didžioji Britanija, Saudo Arabija, Kanada, Prancūzija ir Vokietija.

Pusė emigruoti norinčių žmonių gyvena 20 valstybėse. Tarp jų pirmauja Nigerija ir Indija. Minėtame dvidešimtuke yra aštuonios Afrikos šalys. IOM spėja, kad šiuo metu pasaulyje yra 244 mln. migrantų.

„Gallup“ instituto maždaug 160-yje valstybių atliktų apklausų analizė rodo, kad 710 mln. žmonių iš esmės galėtų įsivaizduoti, kad kada nors persikels į kitą šalį. 66 mln. nurodė turintys atitinkamų planų ateinantiems 12 mėnesių.

Pateiktais duomenimis, 2015 metai emigruoti planavo 5 proc. daugiau žmonių nei 2010-aisiais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.12; 02:30

Saulius Žemaitis

Šiandieninė žiniasklaida – plati ir įvairi. Sudėtinga, tiesiog neįmanoma visko aprėpti.

Todėl savo skaitytojams galėtumėte teikti trumpas lietuviškosios ir užsienio žiniasklaidos apžvalgas.

Mano supratimu, vienas iš svarbiausių, aktualiausių ir įdomiausių pastarojo meto rašinių pasirodė „Lietuvos žiniose“. Tai – Jūratės Laučiūtės straipsnis „Valstybei nesubrendusi tauta“.

Štai ką autorė rašo:

„Kai kurie politikai (sprendžiant iš parašų, Seime tokių – dauguma), neskiria, kas yra „alfabetas“, o kas – „analfabetas“. Tai, ką Konstitucija draudžia arba griežtai reglamentuoja, jie mėgina apeiti gudrumu ir klasta, negalvodami apie pasekmes nutautinamai tautai ir išvalstybinamai valstybei“.

Minėtoje publikacijoje apžvalgininkė šaiposi iš tų, kurie sako, jog „pilietybė yra prigimtinė žmogaus teisė“, arba tvirtina, esą „pavardė bei jos grafinis pavaizdavimas neva yra tos pavardės turėtojo privati nuosavybė ir neatskiriamas jo asmens tapatybės požymis.

Apžvalgininkė pelnytai kritikuoja „biurokrato karjerą aukščiau už mokslininko sąžinę keliančius kalbininkus“ bei „velnio advokatus“, siekiančius bet kokia kaina daryti „tvarką“ lietuviškame alfabete. Kliūna ir už tai: „Asmeninės naudos ir patogumų ieškantiems tautiečiams ima trukdyti principinga Konstitucijos nuostata dėl dvigubos pilietybės“. 

Lietuviška spauda. Slaptai.lt nuotr.

Baisiausia, kad antilietuviškai elgtis, pasak J.Laučiūtės, „ragina ir stumia ne Georgijaus juostelėmis pasidabinę okupantai bei jų palikuonys“.

Įsidėmėjau ir AFP ir BNS agentūros pranešimus, kad Feisbukas imasi tvarkomųjų turinio darbų – griežtins kovą su propaganda.

Didžiausio pasaulyje socialinio tinklo Baltojoje knygoje teigiama, kad vadinamosios Veidaknygės saugumo priemonės nukreiptos ne tik prieš nusikalstamas veikas, tokias kaip įsilaužimai, finansiniai sukčiavimai, bet ir prieš „mažiau pastebimą piktnaudžiavimą, įskaitant bandymus manipuliuoti pilietiniu diskursu ir klaidinti žmones“.

Ši iniciatyva – dalis Feisbuko kampanijos siekiant kovoti su „išgalvotomis naujienomis“ (angl. fake news). Facebukas taip pat mėgins sutramdyti vyriausybių ir nevalstybinių subjektų norus per socialinį tinklą manipuliuoti viešąja nuomone. Feisbukas tikina, esą daugiausia dėmesio skirs trims sritims: vyriausybių vykdomam tiksliniam duomenų rinkimui, kuriuo trokštama aptikti disidentus ir juos bausti; mažins išgalvotų naujienų sklaidą; trukdys klaidinančios informacijos gausinimui (kokią nors grupę ir idėją dirbtinai liaupsinančių arba dirbtinai juodinančių žinučių masiniam platinimui naudojant dirbtines priemones ar automatinius botus).

O skaitant „Respubliką“ įsiminė publikacija „B. Gruževskis, R. Kuodis. „Sėkmės Lietuva“ ir socialinis nuosmukis“. Prof. ekonomistas Raimondas Kuodis sako: „Aš nesu matęs šalies, kuri džiaugtųsi, kad žmonės iš jos išvažiuoja“.

O prof. Boguslavas Gruževskis teigia, kad valstybė mus nuskurdina du sykius. Štai jo pastebėjimas: „Valstybės biudžeto įtaka: mes perskirstome apie 13 proc. gyventojų poreikiams finansuoti, o Europos vidurkis – 19 proc. Bet už tai, ko biudžetas nefinansuoja, mes turime mokėti iš savo pajamų, kurios gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Vadinasi, mus nuskurdina du kartus. Pirmą kartą – mes negauname paslaugos, tarkime, trūksta darželių, o kad vaikas galėtų į darželį patekti, turime mokėti iš savų pajamų, kurios yra mažiausios ES. Tai netelpa į jokius rėmus“.

Su malonumu taip pat perskaičiau 15min.lt paskelbtą interviu su Vasario 16-osios Akto originalą Vokietijoje suradusiu prof. Liudu Mažyliu. Toji rubrika vadinasi „Ypatingas svečias“. Prof. L.Mažylis kalba ne apie istorines arba politines aktualijas. Jis pasakoja, kokias knygas skaityti mėgo vaikystėje, jaunystėje, kokias skaito šiandien. Prof. L.Mažylis  vertina, gerą, naudingą knygą.

Laidos vedėja teiravosi, koks jo požiūris į Konan Doilio sukurtą Šerloko Holmso personažą. Konan Doilio pasakojimai apie seklį profesionalą jam kadaise paliko neišdildomą įspūdį.

Bet štai buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus pozicijos nebesuprantu. Ką jis norėjo pasakyti „Lietuvos ryte“ paskelbdamas tekstą „Be kaukės“. Buvęs saugumo vadovas sako: „Lietuvai grėsmė yra neaiški ES ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika, naujų rinka paieška, aktyviomis pastangomis stiprinti ES, toliau imituos darbą, pakišinės visuomenei Seimo narių mažinimo, universitetų vestuvių ar persekioti vartojančius alkoholį sekmadieniais idėjas, labai greitai atsidursime prie Rusijos su ištiesta ranka“.

Taip, neaiškios ES perspektyvos Lietuvai – grėsmė. Bet kodėl mes būtinai turime atsidurti su ištiesta ubago ranka būtent prie Rusijos sienos? Žurnalas „Valstybė“ nepailsdamas kartoja, kad ir dabar mūsų verslininkai (ir kai kuri žiniasklaida) su Rusija „ranka ranką mazgoja“. Baisu ir spėlioti: kokį prezidentą Putinas mums išrinks 2019-aisiais? Jeigu Amerikai išrinko, jeigu Prancūzijai labai padeda išsirinkti, vienas juokas jam į Lietuvos Prezidentūrą atvesti kokį Bastį arba Skardžių, o gal Uspaskichą, kuris, artodo, vėl kyla iš pelenų.

2017-05-08; 03:40