Užgavėnės Mokytojų namų kiemelyje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Statistikos departamento duomenimis, pernai, nuo sausio iki gruodžio, iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei 54 tūkst. gyventojų. Anot Lietuvių etninės kultūros draugijos, gyventojų emigraciją lemia ne tik finansinės priežastys, bet ir silpnėjanti tautinė savimonė. Tautinę savimonę formuoja etninė kultūra, tuo tarpu Lietuvoje jai skiriama vis mažiau dėmesio. Seime vykusioje konferencijoje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos dalinai remtas draugijos tyrimas, atskleidęs kylančią grėsmę šalies kultūros tradicijų ir tapatybės išsaugojimui, būtinybę keisti situaciją švietimo sistemoje bei užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą.

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, šio tyrimo vadovas dr. Vytautas Tumėnas sako, kad mūsų etninė kultūra yra ne tik tradiciniai bendravimo papročiai, liaudies dainos, šokiai, žaidimai, tautosaka, bet ir tokios šventės kaip Kūčios, Vėlinės, Užgavėnės, taip pat tradiciniai amatai, tautodailė, liaudies medicina, astronomija, etnoarchitektūra ir kt. „Etninė kultūra – pagrindas, jungiantis dabarties kartas su tėvų bei protėvių palikimu. Kai visa tai pamirštama, susidariusią tuštumą bandoma užpildyti kitų kultūrų tradicijomis“, – atkreipia dėmesį dr. V. Tumėnas.

Užgavėnės. Vytauto Visocko nuotr.

Dr. V. Tumėno teigimu, nebesijaučiant tautos ir gimtinės dalimi, kilus finansinėms ar kitoms problemoms, žmogui nebelieka prasmės rūpintis savo šalies kultūra ar ekonomika, tampa daug lengviau emigruoti į kitas šalis, tikintis didesnio atlygio. Įsivaizduojama, kad svečių šalių aplinka, gyvenimo sąlygos patrauklesnės nei Lietuvos.

Pastebima, kad šalyse, kuriose yra monarchijos, tokiose, kaip Anglija, tradicijų išlaikymui skiriamas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, Norvegijoje tautinis kostiumas yra demokratijos simbolis. Šioje šalyje įprasta daugeliui, taip pat ir karališkai porai, tautinį drabužį dėvėti per valstybės šventę. Pasaulyje yra nemažai sėkmingų pavyzdžių, kaip per kalbą ir kultūros tradiciją puoselėjimas tautinis tapatumas – nuo darželių iki aukštųjų mokyklų.

Lietuvos teisėkūroje etnokultūrai taip pat skiriama dėmesio: būtinybė moksleiviams suteikti etninės kultūros pagrindus jau daugelį metų įtvirtinta Švietimo įstatyme. Pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Be to, visai neseniai Nacionalinio saugumo strategijoje visuomenės identitetas įvardintas kaip prioritetinis uždavinys, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.

Tiesa, tikrovėje šie prioritetai nėra įgyvendinami. Draugija atliko tyrimą, kurio viena dalis – moksleivių apklausa. Jos rezultatai atskleidė etninės kultūros ugdymo spragas bendrojo lavinimo mokyklose. Lyginant 2016 m. abiturientų apklausos duomenis su identiška apklausa, atlikta 2002 m., paaiškėjo, kad etninės kultūros pamokų sumažėjo dvigubai. Šias specializuotas pamokas pakeitė chaotiška, menkai reglamentuota etninės kultūros integracija į kitus dalykus. Net penktadalis moksleivių abiejose apklausose tvirtino, kad etnokultūrinis ugdymas mokykloje iš viso nevyksta. Taip pat moksleiviai pasisakė norį, kad mokymas būtų aktyvesnis.

Šv. Velykų diena Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad dabartinę situaciją nulėmė tai, jog Lietuvoje buvo įtvirtintas pasirenkamasis etnokultūrinis ugdymas arba galimybė rinktis etninės kultūros integravimą į kitus dėstomus dalykus. „Mokykloms lengviau pasirinkti etninės kultūros integraciją ir minimaliai, paviršutiniškai ją pritaikyti nespecializuotose pamokose. Tai suteikia galimybę sutaupyti atsisakant etnologo etato. Etninės kultūros ugdymui mokyklos stokoja muzikos instrumentų, tautinių drabužių ir kitų priemonių. Taip smukdoma moksleivių tautinė savimonė – jiems darosi sunku suvokti, ką, apskritai, reiškia Lietuvos etninė kultūra“, – sako D. Urbanavičienė.

Vėlinės. Vytauto Visocko nuotr.

Pasak dr. V. Tumėno, grėsmė kyla net ir UNESCO paveldu pripažintai kryždirbystei, sutartinėms ir pan. „Etninės kultūros globos pagrindų įstatyme įtvirtinta būtinybė Lietuvos etninę kultūrą puoselėti. Deja, šiandien turime pripažinti, kad ilgalaikio strateginio planavimo, siekiant išlaikyti nykstančius etninės kultūros elementus, nėra. Nėra vykdoma nuolatinė stebėsena, per menkai analizuojama tolesnė raida, stiprybės ir kylančios grėsmės. Globos priemonės įgyvendinamos fragmentiškai, todėl nėra reikšmingesnių rezultatų. Visa tai galiausiai etninę kultūrą Lietuvoje verčia menkaverte, neperspektyvia sritimi, akivaizdžiai stokojančia prestižo“, – tikina dr. V. Tumėnas.

Lietuvos etninės kultūros turtai yra didžiuliai. Visgi tikėtis, kad jaunoji karta pati savaime ims domėtis papročiais, jų reikšmėmis ir pradės dainuoti sutartines, šokti arba meistrauti, būtų naivu. Tyrėjai atkreipia dėmesį į būtinybę šiuos iššūkius spręsti strategiškai ir kompleksiškai. Čia būtinas ir ekonominis mąstymas. Etninė kultūra neturėtų virsti puoselėjama vien pavienių asmenų neatlyginamu pasiaukojimu. Valstybės ir savivaldos valdymo institucijose būtinai turėtų dirbti kompetentingi etninės kultūros profesionalai. Etninės kultūros pamokoms būtina rasti vietos bendrojo ugdymo mokyklose, rengti etninės kultūros mokytojus, stiprinti ir kitų dalykų mokytojų kompetencijas, daugiau dėmesio skirti etnokultūrinei popamokinei veiklai, įtraukti į tradicinių papročių renginius ne tik moksleivius ir mokytojus, bet ir tėvus bei vietos bendruomenę.

Šv.Velykos. Vyt.Visocko nuotr.

Lietuvių etninės kultūros draugijos atliktame moksliniame tyrime pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į etninei kultūrai svarbių valstybės teisės aktų bei požiūrio į etninę kultūrą kitimą vidurinėse mokyklose analizę. Atliekant tyrimą, buvo vykdomos apklausos, vienoje iš jų 2016 m. buvo apklausti 317 abiturientai iš 14 Lietuvos mokyklų, duomenys palyginti su analogišku tyrimu, atliktu 2002 m., kai buvo apklausti 343 abiturientai iš 16 šalies mokyklų.

Lietuvių etninės kultūros draugija yra visuomeninė organizacija, įkurta 1989-aisiais.

Draugija plečia savo veiklą ne tik populiarindama ir kaupdama etninės kultūros vertybes, bet ir siekdama, kad lietuvių etninės kultūros globa taptų Lietuvos valstybės politikos prioritetu, gindama etninės kultūros srityje dirbančių pedagogų, folkloro ansamblių, klubų ir kitų kolektyvų interesus, bendradarbiaudama su kitomis panašių tikslų siekiančiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.09; 10:00

Vyriausybė, įgyvendindama pernai rudenį Seimo priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pataisas, trečiadienį nutarė steigti nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją ir naikinti anksčiau teiktą valstybinę to paties vardo premiją. 

Moksleiviai nusilenkė Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Džiaugiuosi, kad šiandien Vyriausybė pakeitė Jono Basanavičiaus premijos statusą bei šią premiją prilygino nacionalinėms premijoms, kartu pabrėždama lietuvių tautos patriarcho nuopelnus ne tik kuriant Valstybę, bet ir puoselėjant kultūrą. Reikšminga ir tai, kad darbai etninės kultūros srityje, puoselėjantys nacionalinę tapatybę, skatinantys pasididžiavimą savo kultūriniu paveldu vertinami nacionaliniu lygmeniu“, – sakė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Nacionalinė J.Basanavičiaus premija ir laureato diplomas ir ženklas, kaip ir iki šiol, bus įteikiama tautos patriarcho gimimo dieną – lapkričio 23 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Premija skiriama siekiant įvertinti asmenį arba bendrą veiklą vykdžiusią asmenų grupę už reikšmingą kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. Kandidatais Premijai gauti gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai asmenys ir asmenų grupės, vykdžiusios bendrą veiklą etninės kultūros srityje.

Kiekvienais metais skiriama viena 800 bazinių socialinių išmokų dydžio premija (analogiškai Lietuvos nacionalinėms kultūros ir meno premijoms), kuri mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, skirtų Kultūros ministerijai. Premija skiriama Nacionalinei J.Basanavičiaus premijos komisijai atrenkant kandidatą, kurio veikla labiausiai atitinka premijos tikslą.

Kultūros ministerijos iniciatyva J. Basanavičiaus vardu pavadintą valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais. Pirmąja Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate prieš 25 metus tapo dainininkė Veronika Pavilionienė. Vėlesniais metais premijos buvo įteiktos muzikologei Zitai Kelmickaitei, etnografei Angelei Vyšniauskaitei, kalbininkui, tautosakininkui Leonardui Saukai, etnologui Libertui Klimkai, Nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei, filosofui, literatūrologui, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjui Vaclovui Bagdonavičiui, praėjusiais metais – lietuvių mitologui, religijotyrininkui, rašytojui ir vertėjui Dainiui Razauskui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.03; 00:01

Aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia interviu su dokumentinio filmo "Semme" kūrėjais. Videostudijos SLAPTAI svečiai: režisierius, scenarijaus autorius Ernestas Samsonas ir kūrybinės grupės narės Viktorija Jonkutė, Ieva Kuzmaitė bei Danguolė Jankauskaitė. Kodėl šie keturi jauni žmonės sumanė kurti filmą būtent apie lietuvių tradicijas ir lietuvių etnokultūrą? Juk tai šiandien – nemadinga. Beje, ar buvo sunku surasti lėšų šiam projektui? Ar nesusidurta su trukdžiais, su abejingumu?

"Semme" dokumentinio filmo kūrybinės grupės narius kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kuo vertingas dokumentinis filmas „Semme“?“

vaiskunas_jonas

Balandžio 28 dieną Panevėžyje į savo pirmąjį posėdį buvo susirinkusi naujos kadencijos Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos taryba. Tarybą sudaro 30 narių – aktyviausių Aukštaitijos krašto etninės kultūros puoselėtojų: Aukštaitijos savivaldybių administracijų kultūros skyrių vadovai ir darbuotojai, muziejininkai, pedagogai, folkloro kolektyvų vadovai, tautodailininkai, nevyriausybinių organizacijų, kurioms rūpi krašto etninė kultūra, atstovai.      

Naujos kadencijos tarybą pasveikino ir gero darbo, gražių rezultatų visos Aukštaitijos labui palinkėjo Panevėžio miesto vicemeras Gintaras Šileikis. Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) pirmininkė Dalia Urbanavičienė supažindino su šiandien iškylančiais iššūkiais etninei kultūrai, akcentavo regioninių tarybų veiklos svarbą formuojant  krašto kultūros politiką. 

Continue reading „Aukštaitijos etnokultūrininkai išsakė susirūpinimą Lietuvos valdžios nedėmesingumu etninei kultūrai“