Kremliaus bokštai

Kokią įtaką Rusijos verslo ir politinės struktūros darė Lietuvos verslui ir politikai, siekdamos apeiti Rusijai taikomas ekonomines sankcijas, siūlo ištirti Seimo opozicinės Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas.

Šiuo klausimu jis siūlo pasidomėti galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančiai Seimo laikinajai komisijai.

Šiai komisijai liberalas E. Gentvilas taip pat siūlo išanalizuoti, kaip Rusijos verslo ir politinės struktūros veikė Lietuvos politines partijas bei politikus inicijuojant 2012 m. referendumą dėl Visagino AE statybos.

„Būtina išplėsti nutarimo projekte numatyto tyrimo apimtį įtraukiant ir iš užsienio šalių (visų pirma Rusijos) kylančių grėsmių tyrimą. Rusija yra strateginė grėsmė Lietuvos geopolitiniam saugumui, todėl negalima apsiriboti vien vidaus grėsmių tyrimo analize, o būtina į tyrimo objektą įtraukti ir realias iš užsienio šalių kylančias įtakas esmingiausiems Lietuvos politikos procesams“, – sako pasiūlymą dėl tyrimo praplėtimo įregistravęs Seimo narys E. Gentvilas.

Pasak jo, užsienio šalių įtaka Lietuvos politinei sistemai yra grėsmingas reiškinys, galintis pakeisti šalies geopolitinę kryptį, todėl siūloma praplėsti komisijai suformuluotus uždavinius.

Galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančios Seimo laikinosios komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė siūlo į tyrimą įtraukti galimą neteisėtą pensijų fondų interesų atstovavimą teisėkūros procese ar kreipiantis į Konstitucinį Teismą bei bandymus daryti įtaką Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK).

„Valstiečiams“ atstovaujanti komisijos pirmininkė taip pat siūlo dvejais metais praplėsti tyrimo laikotarpį. Jei Seimas pritartų, komisija tirtų ir šią Seimo kadenciją, tai reikštų, kad tyrimas apimtų 2008-2018 metus.

Seimas ketvirtadienį ketina svarstyti siūlymą leisti galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančiai Seimo laikinajai komisijai praplėsti savo tyrimo ribas ir laikotarpį.

Šių metų lapkričio 6 d. Seimas, 58 parlamentarams balsavus už, 27 – prieš ir 9 susilaikius, pritarė tai numatančiam nutarimo projektui po pateikimo.

Tyrimo komisija, kurioje dirba 12 įvairioms frakcijoms atstovaujančių Seimo narių, dirbs iki 2019 m. gegužės 1 dienos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.15; 06:00

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.

Liberalų sąjūdis kreipsis į teismą dėl partijos dalykinės reputacijos menkinimo ir keturių Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje išdėstytų teiginių paneigimo. Bus prašoma paneigti teiginius, kad partija buvo įkurta „MG Baltic“, kad partija faktiškai kontroliuojama šio koncerno, taip pat – visiškai kontroliuojama ir kad 2006 metais partijai pirmininkas buvo parinktas.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas sako, kad VSD pažymoje pateikiama klaidinga informacija apie Liberalų sąjūdžio kūrimosi pradžią. Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje teigiama, kad Eligijus Masiulis buvo „MG Baltic“ koncerno parinktas pirmininkas steigiant naują partiją – Liberalų sąjūdį. Tačiau žvelgiant į partijos steigiamojo suvažiavimo protokolą aiškėja visuomenei iki šiol nežinomi faktai – E. Masiulis atsisakė kandidatuoti pirmininko rinkimuose ir net teoriškai neturėjo jokių šansų tapti pirmuoju partijos pirmininku.

„Jei nutekinta VSD pažyma yra rimtas dokumentas, tai VSD – dokumentų klastotojas. VSD teigia, kad E. Masiulis buvo liberalams koncerno parinktas partijos pirmininkas, o pati partija – visiškai kontroliuojama koncerno, nors iš tikrųjų pats Eligijus Masiulis pasisakė už Petrą Auštrevičių ir apskritai atsisakė kandidatuoti pirmininko rinkimuose“, – piktinasi Liberalų sąjūdžio pirmininkas.

Pasako E.Gentvilo, 2006 m. vasario 25-ąją. Vilniuje vykęs Liberalų sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas dabartiniame VSD pažymų kontekste itin aktualus, nes būtent jame, anot VSD, koncernas turėjo įtvirtinti savo kontrolę – į rankas imti partijos vairą turėjo įmonei parankus žmogus.

Renkant Liberalų sąjūdžio pirmininką buvo sudarytas pirminis kandidatų sąrašas: P. Auštrevičius, Gintaras Steponavičius, E. Masiulis, Kęstutis Glaveckas ir E. Gentvilas. Renginio metu buvo pasiūlyti dar trys galimi kandidatai: V. Čepas, V. Grubliauskas ir Dalia Teišerskytė.

Dalyvauti pirmininko rinkimuose sutiko tik du steigėjai: V. Grubliauskas ir P. Auštrevičius, visi kiti – atsisakė. Po slapto balsavimo paaiškėjo, kad triuškinamu skirtumu laimėjęs rinkimus partijos pirmininku tapo P. Auštrevičius, surinkęs 1491 balsą.

„VSD „analizė“ siekia net Liberalų sąjūdžio kūrimosi ištakas. Kaip gali būti, kad visiškai koncerno kontroliuojamos partijos pirmininku nuo pirmos dienos tampa koncernui neparankus asmuo, o tas pageidaujamas savo kandidatūros net nekelia“, – stebisi E. Gentvilas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.23; 09:31

Prokuratūra

Prokuratūra it koks Grinčas vagia malonias Kalėdas iš liberalų. Ketvirtadienį Prokuratūra Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) perdavė ikiteisminio tyrimo medžiagą dėl liberalų politinės korupcijos ir taip dar kartą užbėrė druskos ant neskaidria veikla kaltinamos partijos žaizdų.

Pateiktoje medžiagoje nieko labai naujo: teigiama, kad nustatyta, jog Liberalų sąjūdžio 2016 m. Seimo rinkimų politinė kampanija iš dalies buvo finansuota iš neteisėto finansavimo šaltinio – VšĮ „Laisvės studijų centras“ lėšų. Tačiau klausant Liberalų sąjūdžio pirmininko Eugenijaus Gentvilo, susidaro įspūdis, kad jam kelia nerimą ne tiek ši medžiaga, kiek tai, jog Prokuratūros balsas šiuo klausimu skamba labai dažnai, labai garsiai ir labai viešai.

Dėl to, panašu, kad ne vienas liberalas specifinės architektūros pastate, kuriame įsikūrusi Prokuratūra, mato ne ką kitą kaip Pandoros skrynią, kuriai prasivėrus sudreba jau ir taip „drebantis“ Liberalų sąjūdis.

Kitaip tariant, periodiškai iš Prokuratūros pasirodantys pranešimai apie liberalų bylą į neviltį varo tiek naująjį partijos pirmininką Eugenijų Gentvilą, tiek ir pačios partijos reitingus. Pastaraisiais mėnesiais rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos rodo, kad liberalai svyruoja ties 5 proc. palaikymo riba. Tai riba, kuri yra būtina siekiant patekti į Seimą.

Dar gruodžio pradžioje E. Gentvilas, komentuodamas lapkričio mėnesį pasirodžiusius prokurorų konstatavimus, kad Liberalų sąjūdis galėjo turėti naudos iš narystę sustabdžiusio Gintaro Steponavičiaus piktnaudžiavimo, balsuojant dėl koncernui „MG Baltic“ naudingų teisės aktų priėmimo, teigė, kad Prokuratūros darbas primena tikslingą kenkimą partijai.

Anot E. Gentvilo, prokurorai tokiomis žiniomis nieko naujo nepasako, tačiau į labai nepatogią situaciją varo atsigauti bandančią partiją. Tuo labiau kad Prokuratūros pasisakymas buvo deklaruojamas naujo partijos pirmininko rinkimų fone. Tąkart politikas retoriškai klausė, ar nevyksta teisėsaugos struktūrose kokie nors užkulisiniai dalykai.

Šiandien, nors ir po partijos pirmininko rinkimų, tačiau prieš pat Kalėdas, Prokuratūra vėl turi „žinių“ apie liberalus. Ir šios žinios vėl į neviltį varo partijos pirmininku išrinktą E. Gentvilą. Jam kaltinimai vėl atrodo pritemptos teisėsaugos interpretacijos, primenančios partijos kankinimą.

„Daug kas atrodo keistai, bet kategoriškų vertinimų nesiimu, – Eltai sakė E. Gentvilas. – Daug ko nežinome. Nežinome, kaip vyksta procesas, kodėl jis taip vyksta“.

Vis dėlto dabartinė situacija politikui kelia nemažai įtarimų, kad kažkas tiesiog eksperimentuoja su partija.

„Esame bokso kriaušės vietoje. Mus daužo ir kartais paspjaudo. Ir čia nesu tikras, ar tai vyksta pagrįstai, ar nepagrįstai“, – komentavo pasirodžiusią informaciją iš Prokuratūros E. Gentvilas.

Liberalas teigė, kad dabar laukia, kol baigsis ikiteisminis tyrimas. „Tada ir paaiškės, ar buvo pagrindas tokioms interpretacijoms. Jei paaiškės, kad visos interpretacijos yra neteisingos, ateis diena, kai bokso kriaušė trenks atgal“, – aiškino liberalų pirmininkas.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė sutiko, kad Prokuratūros žinios neleidžia atsipūsti tiek liberalams, tiek jų rinkėjams. Anot jos, Prokuratūros siunčiamos „žinutės“ liberalus smukdo vis giliau ir giliau.

Tačiau MRU politologė akcentavo, kad, nepaisant to, jog Prokuratūra korupcijos verpetuose skęstančios partijos negaili, patys liberalai nedaro nieko rimto, kad pasilengvintų gyvenimą. Anot jos, liberalai nesiunčia jokių pozityvių naujienų savo potencialiam rinkėjui. Kitaip tariant, skęstama ne tik dėl padarytų klaidų ar Prokuratūros pareiškimų. Sunkios dienos nesibaigia ir dėl neteisingų sprendimų.

„Ką liberalai, be to, kad bandė atmušti Prokuratūros kaltinimus, padarė taisydami savo reputaciją? Aš manyčiau, kad nieko“, – akcentavo MRU dėstytoja.

„Kokią žinutę liberalų rinkėjas gavo per partijos pirmininko rinkimus? Potencialūs rinkėjai, teigė politologė, gavo E. Gentvilą, kuris su žadamu partijos atsinaujinimu nelabai siejasi“, – detalizavo politologė.

R. Urbonaitė teigė mananti, kad rinkimai, kuriuose buvo tik du kandidatai ir kurie nebuvo visuotiniai, ne tik komunikacine prasme liko periferijoje, bet kartu visuomenės neįtikino, kad partijoje vyksta kažkoks realus atsinaujinimas. Tuo labiau kad tik pasibaigus rinkimams kilo vieši ginčiai dėl jų skaidrumo.

Maža to, pabrėžė politologė, kad liberalų darbas opozicijoje taip pat yra labai silpnas. R. Urbonaitė priminė, jog dalis liberalų palaikė 2018 m. biudžetą.

Taigi, konstatavo MRU dėstytoja, liberalai neišnaudoja to, kad yra vienintelė liberalizmui atstovaujanti jėga. Todėl, anot jos, net atsiribojus nuo nuolat pasikartojančių Prokuratūros priminimų apie kaltinimus korupcija, situacija su liberalų veiksmais, susigrąžinant pasitikėjimą, nėra gera.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.22; 00:15

 

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Laikinai Liberalų sąjūdžiui pirmininkaujantis Eugenijus Gentvilas, komentuodamas ketvirtadienį teisėsaugos partijai išplėstus įtarimus, teigė, kad užsitęsęs teisėsaugos darbas, analizuojant liberalų korupcijos bylą, gali būti susijęs su užkulisiniais dalykais ar manipuliacijomis. Galbūt pati teisėsauga dėl jaučiamų simpatijų ar antipatijų politiniame spektre žaidžia žaidimus, „Žinių radijuje“ svarstė liberalas.

Dar praėjusią savaitę prokurorai konstatavo, kad Liberalų sąjūdis galėjo turėti naudos iš narystę sustabdžiusio Gintaro Steponavičiaus piktnaudžiavimo, balsuojant dėl koncernui „MG Baltic“ naudingų teisės aktų priėmimo. Iki tol įtarimai sieti su buvusio partijos pirmininko Eligijaus Masiulio ir partijos nario Šarūno Gustainio įtariamu kyšininkavimu bei prekyba poveikiu. 

Nuotraukoje: garsusis Eligijus Masiulis.

E. Gentvilas teigė, kad šiame pranešime iš Prokuratūros nėra nieko naujo. Jis aiškino, kad įtarimai G. Steponavičiui buvo perkelti partijai lygiai taip pat, kaip kad inkriminuojama nusikalstama Š. Gustainio ir E. Masiulio veikla buvo perkelta partijai. E. Gentvilas pabrėžė, kad pasirodžiusiame pranešime jokių naujų inkriminuojamų epizodų nėra atsiradę.

Vertindamas bylos svarstymo eigą, E. Gentvilas kvestionavo teisėsaugos darbą ir klausė, ar ne per ilgai liberalai gyrė teisėsaugą?

Liberalų laikinasis pirmininkas aiškino, kad po bene didžiausią rezonansą sukėlusios bylos Lietuvoje, kuomet buvo sulaikytas E. Masiulis, praėjo daugiau nei pusantrų metų, bet jokio teisėsaugos aiškinimo nėra pateikta. Nors, pabrėžė E. Gentvilas, patys liberalai daro viską, kad bylos svarstymas netruktų ilgai.

Seimo narys Gintaras Steponavičius. Slaptai.lt nuotr.

„Ikiteisminis tyrimas, kuris, buvo kalbama, bus greitai vykdomas ir baigsis 2016 metais, nėra pasibaigęs. Tie patys praplėsti įtarimai, pasirodo, Prokuratūroje surašyti lapkričio 23 dieną, o mūsų advokatas pakviestas atsiimti įtarimus lapkričio 29 dieną“, – kalbėjo liberalas, pabrėždamas, kad šešias paras apie tokius įtarimus partija apskritai nėra informuojama. Tai, anot jo, liberalus varo į nepatogią situaciją.

E. Gentvilas pabrėžė turįs įtarimų apie galimai nutekintą ikiteisminio tyrimo medžiagą – pokalbių išklotines. „Tikriausiai ne žurnalistai įlindo į Prokuratūrą ar STT ir išvogė. Kažkas iš ten (ikiteisminio tyrimo medžiagą – ELTA) ištraukė ir pasiūlė“, – samprotavo liberalas.

Šią situaciją vertindamas E. Gentvilas suabejojo, ar bylos svarstymas vyksta teisingai. „Ar nevyksta kokie užkulisiniai dalykai“, – svarstė liberalų laikinasis pirmininkas. Jis atkreipė dėmesį, kad atnaujintos teisėsaugos kalbos apie liberalų bylą pasigirdo artėjant liberalų pirmininko rinkimams.

„Kodėl ši įtarimų dozė negalėjo atsirasti balandžio mėnesį, kai G. Steponavičiui pareikšti įtarimai, arba rugsėjo mėnesį, kai partijai apskritai pareikšti įtarimai? Galbūt tai yra procesiniai dalykai. Kol kas niekas jų neatskleidžia. Tačiau čia atsiranda netikrumas, ar tikrai nėra manipuliacijos, kalbant apie kišimąsi į politinius procesus mūsų partijos viduje“, – svarstė E. Gentvilas.

Apibendrindamas liberalas pabrėžė, kad nemano ir neturi pagrindo sakyti, jog kažkas manipuliuoja ar nurodinėja teisėsaugai.

E. Gentvilas svarstė, kad galbūt pati teisėsauga dėl jaučiamų simpatijų ar antipatijų politiniame spektre žaidžia žaidimus, taip tampydama liberalų nervus ir smukdydama reitingus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.02; 06:03

Vilniaus meras Remigijus Šimašius mano, kad Liberalų sąjūdis turi išlikti ir neturėtų kažkaip persikrikštyti.

„Aš esu vienareikšmiškai už tą scenarijų, kad liberalai neturi persikrikštyti ir kažkaip vartytis kūliais, apsimetinėti, kad su tomis pačiomis idėjomis, su ta pačia komanda, su tai pačiais žmonėmis mes neva kažkokie kitokie būsime. Man atrodo, mūsų didysis iššūkis yra kaip geriau atstovauti savo rinkėjams šiandien, kaip padaryti, kad liberalios idėjos būtų labiau girdimos“, – sakė šeštadienį po Liberalų sąjūdžio tarybos posėdžio žurnalistams sakė R. Šimašius.

Jis apgailestavo, kad per gruodžio 9 dieną vyksiantį Liberalų sąjūdžio suvažiavimą partijos pirmininkas nebus renkamas tiesiogiai.

„Man apmaudu, kad iš to skubėjimo nebus tiesioginių partijos pirmininko rinkimų, o jis bus renkamas suvažiavime, kas, mano supratimu, nėra tiek demokratiška, tiek gerai ir tiek partiją telkiančiai, kiek būtų visuotiniai rinkimai“, – sakė R. Šimašius.

Vilniaus meras negalėjo atsakyti, ar sieks vadovauti Liberalų sąjūdžiui. „Dėl savo dalyvavimo pabaigoje apsispręsiu. Kol kas aš matau, kad Eugenijus Gentvilas, kaip laikinasis pirmininkas, savo pareigas atlieka puikiai“, – sakė R. Šimašius.

Kaip jau skelbta, liberalų taryba priėmė sprendimą nekurti naujos partijos. Už Liberalų sąjūdžio išsaugojimą balsavo 100 tarybos narių, prieš – 2, susilaikė – 5 liberalai.

Liberalai taryboje taip pat nusprendė, kad partijos suvažiavimas vyks gruodžio 9 d., o jo metu bus išrinktas naujasis partijos pirmininkas ir kitos partijos institucijos: pirmininko pavaduotojai ir visa valdyba.

„Greitesnis partijos narių suvažiavimas ir naujojo pirmininko rinkimai reikalingi partijos laivo stabilizavimui. Mūsų atsinaujinimo procesai vyksta nuolat, su užsispyrimu plaukiame per stipriai banguojančius teisinius ir politinius vandenis į priekį ir mums reikia ne ilgalaikio laikinojo pirmininko, o naujo vadovo, kuris iškels bures ir su nauja jėga kibs į darbus“, – sako E. Gentvilas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.06; 02:29

Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokios kandys apniko šalies politinę sistemą pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo išvakarėse? Panašu, kad prezidentės metiniame pranešime įvardintas partijų atsinaujinimas, reiškia esamų partijų savilikvidaciją, kuri galiausiai veda ne į tradicinių partijų brandą, naują kokybę ar atsakingumą, bet atveria kelią naujiems populistams, arba tiems patiems, tik kitais vardais pasivadinusiems.

Ką pasakė Prezidentė

„Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams“, – porino prezidentė metiniame pranešime.

Negalima su šalies vadovės požiūriu nesutikti, bet, deja, nei prezidentė, nei partijų rinkėjai, gal net pačios partijos iki šiol nežino, ką daryti, kad būtų kitaip. Partijoms atsinaujinti sunkiai sekasi, geriausia, ką pavyksta padaryti, tai susiskaldyti į keletą naujų darinių. Bando partijas „naujinti“ teisėsauga, bet ji įklimpstą į pačių teisininkų susikurtą brangų ir ilgą procedūrinį procesą, kurio galiausiai neištveria nei ieškovai, nei atsakovai. Bando partijos „naujinti“ viena kitą, retkarčiais silpnesnioji – bandomoji parija ištiesia rankas ir kojas, bet dėl to bandytojų partija sveikesne netampa, nors ir įtiki savo nerealiomis galiomis.

Yra dar vienas variantas, kuris iki šiol neišbandytas – bėgti iš Lietuvos paskui ketvirtį jau pabėgusių Lietuvos rinkėjų. Požymių, kad ir toks variantas nebeatrodo pats blogiausias, matome dabartiniuose Liberalų sąjūdžio veiksmuose. Liberalų spindesio ir skurdo melodrama, kuri su pasimėgavimu retransliuojama, aptarinėjama ir narstoma visuomenėje ir viešosios informacijos platinimo priemonėse, jau išties tampa apgailėtina, tačiau gana taikliai atskleidžia mūsų partinės sistemos pasiligojimo simptomus.

Liberalai ir BVP

Liberalios politikos, kurią vykdė iš esmės visos partijos, trisdešimtmetis atnešė Tėvynei didžiausią Europoje socialinę atskirtį, rekordinius nusižudžiusiųjų ir emigravusiųjų skaičius ir, blogiausia, kad palengva nusineša ir pokyčių, vedančių į gerovę, saugumą, teisingumą, darną visuomenėje viltis.

Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Sparčiausiai Europos Sąjungoje augantis BVP greitai taps pašaipos objektu, ar dar blogiau – keiksmažodžiu, nes reiškia ir ciniškiausią šalies piliečių atžvilgiu sistemą, kurios dėka BVP augimas pasiektas. Jei piliečiams bus atimta viltis, pabaigą horizonte jau pamatytų ši karta, be triukšmo ir svetimos kariuomenės pabūklų šūvių, tik bankai pakeistų iškabas užrašydami savo pavadinimus ir darbo laiką kalba, kurią suprastų dauguma pas juos užsukančių klientų.

Liberalų sąjūdžio tragikomedija ir visų bėdų priežastis yra ta, kad buvo atsiradusi reali grėsmė, jog į valdžią ateis žmonės, kurie ne apsimeta, o iš tiesų yra liberalai. Labai margi ir prieštaringi, nuo laukinių vakarų libertalų su revolveriais rankose iki intelektualų postringaujančių nuo kalno apie asmenybės laisves. Tokių veikėjų atsiradimas valdžioje sukėlė tokias dideles baimes ir dantų griežimą, kad veiksmų turėjo imtis net jėgos struktūros. Nes priešingu atveju, ką būtų tekę daryti visoms kitoms partijoms, kurios nesivadina liberalais, bet vykdo liberalią politiką.

Partinis solidarumas ir mainai

Apie liberalus galima konstatuoti, kad revoliucija suvalgė savo vaikus, tik ne raudonuosius revoliucionierius, o sėkmių ir nesėkmių džentelmenus. Suprantama, tai nereiškia, kad liberalai išnyko, jie yra, tik vadinosi, vadinasi ir vadinsis kitais vardais: konservatoriais, valstiečiais, žaliaisiais, socialdemokratais ir netgi Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Krikščioniškų šeimų sąjunga. Išliks kažkoks ir liberalais pasivadinęs darinys, galbūt ir jis, nusižiūrėjęs į kitas partijas, pradės kovoti už kurios nors nereikalingos grupės teises, tarkim, pensininkus ir darbininkus.

Suskilus socialdemokratų partijai kaip tik atsirado galimybė šioje rinkėjų elektorato terpėje paieškoti paklydusių žuvelių. Idėja atrodo beprotiška, tačiau jei socialdemokratai vykdė liberalią politiką, kodėl liberalai negali vykdyti socialdemokratinės. Net ir labai galėtų. Štai Seimo narė Dovilė Šakalienė pagaliau tai suprato, iš liberalią politiką vykdančių valstiečių nuėjo pas tikruosius liberalus, po to perkandusi Lietuvos politikos riešutą, skubiai tapo socialdemokrate, tokiu būdu pademonstruodama tikrą partinį solidarumą, nes kitaip naujai senieji Gintauto Palucko socialdemokratai nebūtų suformavę frakcijos Seime.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Pikti konservatoriai nerimauja, kad gudrus senelis Eugenijus Gentvilas, laikinasis liberalų pirmininkas, G. Paluckui D. Šakalienę paskolino, kol iš kažkur tie gaus tikresnių socialdemokratų. Juk turi kada nors į Briuselį išvažiuoti Gediminas Kirkilas ir į Seimą sugrįžti Bronius Bradauskas. Nors B. Bradauskas nėra didelis socialdemokratijos žinovas, vienu metu buvo turtingiausias Seimo narys, tačiau turi puikią savybę – yra klusnus, o žinovų šioje partijoje užtenka ir be B. Bradausko.

Dar kiti įtaria, kad E. Gentvilas socialdemokratams D. Šakalienę pardavė, nes liberalai šiuo metu labai stokoja pinigų. Tačiau, tai būtų arba nelegalu, arba nedeklaruotina, todėl, tikriausiai, taip neįvyko, nes iškilus pardavimo faktui į viešumą, Vyriausioji rinkimų komisija atimtų valstybinį finansavimą iš liberalų iki gyvos galvos, tuo tarpu, atėmė tik pusmečiui, tad su kreditoriais ir palūkininkais dar paliko vilčių liberalams atsiteisti.

Kada ir kodėl pakvaišo liberalai?

Pas liberalus iš tiesų įsivyrauja emigravimo tendencijos, iš pradžių jos buvo vienasmenės ir net priverstinės, pavyzdžiui, Eligijaus Masiulio, Gintaro Steponavičiaus, Šarūno Gustainio, tačiau jau prasidėjo ir grupinės, iš Liberalų sąjūdžio frakcijos Vilniaus miesto taryboje Vidmantas Martikonis jau emigravo su palaikymo komanda, iš emigracijos pas liberalus nebenori grįžti Petras Auštrevičius. Kol kas visi emigravusieji (išskyrus P. Auštrevičių) tebėra Lietuvoje, bet tai laikina būsena. Kad pas liberalus dedasi kažkas sveiku protu nesuvokiamo, jau senai buvo įtarimų, tačiau, kai iš partijos pirmininkų atsistatydino Remigijus Šimašius, senai ant liežuvio galo kabojęs klausimas pagaliau užduotas – kodėl pakvaišo liberalai?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei ir ne visos šalies – tai Vilniaus piliečiams šis klausimas yra ganėtinai aktualus, nes Vilniui vadovauja tiesiogiai jų išrinktas meras R. Šimašius. Linksmas salonų liūtas, su iš veido neišnykstančia nuoširdžia, netgi vaikiška šypsena, rodos, gimęs būti nesužlugdomu optimistu. Miestiečiai netgi griebiasi už savų ir svetimų galvų staiga susivokę, kad ta šypsena apgaulinga, tiesiog gali nieko nereikšti. Būna juk tokių žmonių, šypsosi visą gyvenimą, kiti  – normalūs, juos laiko kvaileliais, bet iš tiesų, kas ten žino, gal tiesiog jie laimingi žmonės.

Vis dėlto, jei iki šiol pakvaišimo elementų galima buvo tik įtarti esant, tarkim, stebint laikinojo, buvusiojo liberalų pirmininko Antano Guogos elgseną, kai jis buvo atlėkęs kelioms dienoms gelbėti partijos prasidėjus jos pirmiesiems pragaro ratams. Tačiau, tuomet visuotinu liberalų pakvaišimu A. Guogos asmenyje niekas nepatikėjo. Piliečiai suprato, kad tiesiog žmogus repetuoja blefavimą prieš eilinę pokerio partiją. A. Guoga taip pat greitai susigaudė, kad kiti lošėjai jį perkando, nieko vertingo neišloš, baigė blefuoti ir dingo ten, iš kur buvo atlėkęs.

Po didesnių ar mažesnių neadekvačių veiksmų, nerišlių ir nelogiškų pareiškimų, kurių jau pasitaikydavo bemaž visą laiką, pagrindiniu pakvaišimo ženklu, reiškiančiu, kad pas juos prasidėjo rimti ir negrįžtami procesai, vis dėlto buvo pirmininko atsistatydinimas. Po vieno liberalų valdybos posėdžio, neilgai jame užsibuvęs, R. Šimašius išėjo pro duris ir linksmai pareiškė laukiantiems žurnalistams, kad atsistatydinąs ir einąs pailsėti. Visus paliko žado netekusius ir iš tiesų išėjo palikdamas neatsakytą klausimą, o kas toliau?

O kilo net du esminiai klausimai: 1) ar pakvaišo tik R. Šimašius, ar visas Liberalų sąjūdis; 2) jei negali pakvaišęs žmogus vadovauti partijai – tai ar gali jis vadovauti Vilniui? Vis dėlto sostinė! Kitomis akimis pažiūrėta ir į Vilniaus mero veiksmus Neries upės pakrantėje prieš žemgrobių tujas su benzininiu pjūklu rankose – tąsyk atrodė R. Šimašius gražiai ir šauniai, bet, iš šios dienos perspektyvos žiūrint, pavojingai.

Šizofrenijos savianalizė

Tai, kad nacionalinė valdžia nesirūpina lengvesne depresijos forma sergančiais piliečiais, iš tiesų gali tapti nedovanotinu aplaidumu. Iš partijos ar kt. organizacijos pirmininkų galima atsistatydinti, o kaip atsistandinti iš miesto mero ar ministro pirmininko pareigų? Tarkim, jei žmogus ir pats suvokia, kad yra negerai su jo emocine būkle, į ką jam kreiptis ir kokios pagalbos sulauks? Kreiptųsi į gydytojus, bet iš jų sulauktų ne tik geros, bet ir blogos žinios – miestui ar ministerijai vadovauti jis galįs, tačiau vairuotojo teises praras. Vaikščioti į darbą tektų pėsčiomis arba važinėti kažkada irgi buvusio liberalo Artūro Zuoko sumanytais oranžiniais dviračiais vilniečiams. Tačiau atėjus žiemai, per pūgas pamatę žmogų su dviračiu, meras ar ministras jis bebūtų, jautresnių nervų miestiečiai ir miestietės palaikytų pilietį pranašu ir pradėtų sekioti iš paskos. O tai dar į gilesnę depresiją vedantis kelias.

Dviračiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokio ir panašaus folkloro pilna miesto gatvėse ir socialiniuose tinkluose, tačiau derėtų į liberalų žmogiškojo gyvenimo šventes ir nuopolius pažiūrėti jų pačių akimis.

Pakvaišimo priežasčių derėtų ieškoti ne skaitant ir tikint tuo, ką apie liberalus jau kuris laikas rašo įvairiausia spauda. Patys liberalai, kai spauda liovėsi apie juos rašyti gerai, viešuoju turiniu nebesidomi. Suprasti liberalus galima tik įsigilinus, kaip visi šioje žemėje nutikę įvykiai ir stebuklai atrodo patiems liberalams.

Liberalų naikinimo bandymai

Pirmi stebuklai susiję dar su E. Masiuliu. Po rinkimų partija turėjo kelis šimtus tūkstančių skolų, tad eiliniams partijos nariams ir kilo klausimas, ar pirmininkas ieškojo žmonių su dėžutėmis savo gerovei, ar partijos skoloms padengti. Tai, kad partijos pirmininkas kaupė namuose truputį pinigėlių gyvendamas kukliame būte Basanavičiaus gatvėje Vilniuje, o ne kokiose vilose su slaptais seifais, pirtimis, baseinais ir zoologijos sodais, gal kam ir pasirodė netikėta, bet ne liberalams.

Prisiminus istoriją, nutikusią su ta garsiąja dėžute, ji irgi neatrodo tikra. Nes situacija bemaž buitinė. Kartą E. Masiulio pažįstamas Raimondas Kurlianskis eidamas pas Eligijų į svečius, vietoj degtinės pasiėmė dėžutę su pinigais. Sumaišė. Kadangi R. Kurlianskis išties turtingas žmogus, o tai reiškė, kad pernelyg bankais niekada nepasitikėjo, dar nuo solidžiausių Lietuvos bankų bankrutavimo laikų pinigus laikė kojinėse, stiklainiuose, dėžutėse nuo į vairių gėrimų ir pan. Kai jau nemažai jų turėjo, gal ir nebeatsiminė, kiek ir kur sukaišiota. Kai kojinėse – tai apsiavus batus monetos pradėdavo kojas trinti – pastebėsi ir nesumaišysi. O štai dėžutėje – nesimato. Prigriebė degtinės, o pasirodo su pinigais dėžutės būta.

Žinoma, tokia jau verslininko prigimtis, kad būtų atsiėmęs ne tik dėžutę, bet dar ir paties bičiulio juodai dienai kauptus eurocentus su procentais, bet teisėsauga aplenkė. Pavertė banknotus įkalčiais, jie dabar guli saugiai, niekas netikrais nepakeis, tik gal eurai šiek tiek nuvertės, tad iš esmės nieko blogo neatsitiko. Bet neatsitiko tik R. Kurlianskiui, o E. Masiuliui atsitiko labai blogai – žmogus prarado ir svetimą dėžutę, ir savas santaupas.

„Asmeninė problema“, – pareiškė E.Masiulis, esą pinigai jam skirti ir yra jo, bet ne partijai ir partijos. Jeigu būtų pasakęs, kad partijai ir partijos, jau tuomet Liberalų sąjūdžiui būtų pareikšti įtarimai ir partiją būtų pradėta likviduoti.

Eligijus nuo partijos, o partija nuo Eligijaus atsiribojo, dabar aiškinasi tiesas jis su teisėsauga savo jėgomis. Panašiai pasielgė ir Gintaras Steponavičius. Regis, nieko neėmė, bet kažkam davė ar žadėjo duoti, niekas pernelyg nesigilino. Tačiau ir G. Steponavičius nuo partijos taip pat atsiribojo, partija atsiribojo nuo jo, tad likviduoti Liberalų sąjūdžio ir vėl nepavyko.

Grąžinkite pinigus

Imtasi trečiojo ešalono žmonių. Dabar partiją ruošiamasi panaikinti todėl, kad tūlas Š. Gustainis suorganizavo seminarą, kuriame pakviesti vieni liberalai, mokė kitus liberalus, kaip laimėti rinkimus. Tai, esą, nauda, kurią partija gavo ir kurios nedeklaravo. Tačiau, matydami, kas įvyko su apmokytais liberalais, seminaro dalyviai turėtų paprašyti Š. Gustainio (tiksliau – juridinio asmens, Š. Gustainio įkurto instituto) atlyginti žalą, kurią patyrė mokymų metu. Rinkimų jie nelaimėjo, įvyko priešingai. Jau geriau būtų Š. Gustainis tuos mokymus organizavęs konservatoriams, o dabar savo bendraminčius apgavo.

Nežinia kokie honorarai už tuos mokymus buvo išrašyti. Štai Jurga Tapinienė, buvusi R. Šimašiaus patarėja viešųjų ryšių klausimais, susirūpino, kad honoraro gavo perpus mažiau, nei deklaruojama, o susirūpino todėl, kad iškilo grėsmė ne tik kad neuždirbti, bet ir savų primokėti. Nes Š. Gustainis juk irgi galėtų iš lektorių paprašyti pinigus grąžinti, nes jų pateiktos žinios pasirodė esą neteisingos ir nemoksliškos! Suvedžiojo klausytojus, bičiulius liberalus ir bendraminčius.

Lektoriai turėtų atlyginti dar ir moralinę žalą, ne tik grąžinti honorarus, nes nekokybiškas, mokslu nepagrįstas paslaugas galimai teikė sąmoningai, neturėdami reikiamos kvalifikacijos.

Jei dėl šių mokymų bus likviduojama partija, pinigų išieškojimo veiksmai turėtų irgi vykti. Tačiau, jei vis dėlto bus įrodyta, kad su rinkimais tai susiję tik tiek, kad liberalai mokėsi liberalizmo, dalinosi „geraisiais pavyzdžiais“ ir kt. intelektualiais produktais, jų naudą partijai, kurią esą reikėjo deklaruoti, įrodyti taps bemaž neįmanoma. Sekant tokia logika, tarkim, parašys iškilus poetas gražiai liberalei, potencialiai kandidatei į partijos pirmininkes, eilėraštį. Kaip turės ji deklaruoti šią paramą ir kiek ją įkainuoti? Gal ir teisinga, kad intelektualus, kūrybinis darbas pradėtas gerbti ir vertinti prokurorų, tačiau vargu ar dar ką nors, išskyrus Seimo narį liberalą Arūną Gelūną, kuris jaučias pagerbtas, tokie argumentai įtikino.

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Gali neįtikinti ir teisinės sistemos, kuri, geresnė ar prastesnė, bet egzistuoja. Tad ir liks tuomet partijos neteisėto rėmimo įkalčiams priskirti kavą, kuria liberalus Š. Gustainio įstaiga pavaišino. Įdomus būtų sprendimas likviduoti partiją todėl, kad jos nariai nesusimokėjo ir nedeklaravo kavos puodukų, o kai VRK sprendimu iš partijos bus galutinai atimta 400 tūkst. eurų dotacija, bus ir puiki pamoka kitoms korumpuotis linkusioms partijoms, kad ką jau ką, bet už kavą įvairiuose renginiuose pačioms derėtų susimokėtų.

Ir nors bemaž visai tautai jau atrodo, kad liberalai beviltiškai korumpuoti nuo viršugalvio iki kojų nagų, pagrindiniai įrodymai – apie tai rašo visa žiniasklaida. Tačiau pačių liberalų tokie argumentai visiškai neįtikina.

Štai nuėjo E. Gentvilas į Specialiųjų tyrimų tarnybos apklausą ir išėjo neišsigandęs, netgi dar labiau įsitikinęs, kad yra nekorumpuotas. Tačiau, kas tinka senajam liberalų partijos vilkui, nelabai tinka jauniesiems partijos avinėliams.

Startas į dykumą

Visiškai normalu, kad silpnesnių nervų partijos nariai, netgi jų vadovybė, pradėjo kvaišti. Pirmas pakvaišo atsargos generolas Vitalijus Gailius. Ilgametė patirtis jėgos struktūrose sakė, kad yra gi normalių metodų, galima su replėmis, elektra, šlapiu rankšluosčiu – arsenalas begalinis, o čia su kava! Kaip Al Kaponę kažkoks buhalteris su kalkuliatoriumi už mokesčių vengimą. Netrukus prie jo prisijungė ir P. Auštrevičius nepatikėjęs, kad gali taip pasaulyje būti, surado dar trečią pakvaišėlį, Marcijoną Urmoną iš Joniškio ir savo būseną patvirtino visi drauge atsistatydindami iš Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojų arba, kitais žodžiais tariant, pradėjo emigracijos iš liberalų partijos procesą. Džinas buvo išleistas iš butelio, pasikalbėjo su juo R. Šimašius ir procesas pajudėjo.

Ištakos ir įtakos

Kam tai naudinga? Didelės išminties nereikia konstatuoti, kad naudinga gali būti Temidei, bet ji akla, tad niekas šio varianto rimtai ir nesvarstė. Taigi, naudinga kažkuriai iš konkuruojančių partijų. Kuriai? Ir tada pradėjo aiškėti, kad į liberalų elektoratą labiausiai nusitaikė konservatoriai. Rimti vyrai ir moterys, kuriems tie liberalai jau senai atrodė kaip kažkoks anachronizmas. Liberalai – ubagai, neturintys savo gretose nei vieno rimtesnio oligarcho. Kad vaikštinėtų kur Pilies gatvės Vilniuje prieigose ir prašinėtų cigarečių, niekam į akis nekristų, netgi benefisą su sekso ekspertėm galima nurašyti senosios bohemos nekaltiems įpročiams, bet vaikštinėti pas turtingus žmones ir prašinėti dėžučių nuo degtinės, nesvarbu kokiems tikslams, pasirodė nesolidu ir diskreditavo visą Lietuvos partinę sistemą.

Liberalai patys privalo turėti tiek pinigų, kad nieko iš nieko prašinėti nereikėtų. Nes jei jie ubagai – tai atėję į valdžią voktų tiek, kad kitiems atėjusiems po jų nieko nebeliktų. Tai rimtas argumentas, todėl didelio susižavėjimo liberalų atėjimo į valdžią perspektyva politiniams konkurentams nekėlė ir reikėjo nedelsiant imtis kokių nors veiksmų.

Kai buvo sulaikomas E. Masiulis, anksčiau ar vėliau, reikėtų valandas sutikrinti, bet tikrai nei akimirkai nevėluodamas pravirko jaunasis Landsbergiukas, kaip mat metė darbą Europarlamete, papasakojo graudžią istoriją apie neteisingą gyvenimą, netikrus draugus ir bičiulius, kokie pasirodo esą partijos, kurią konservatoriai norėtų suvalgyti pietums, nariai ir parlėkė gelbėti Lietuvos. 

Su ašaromis akyse, gal iš tiesų svogūnų iš vakaro pasiėmęs, o gal nuolat juos kišenėj nešiojasi, tiems atvejams, kai reikia tautai ant peties išsiverki, lygiai taip pat graudžiai raudojo nei kiek nevėluodamas, kai buvo skelbiami įtarimai Liberalų sąjūdžiui. Atsižadėjo galutinai netikrų, neskanių draugų. Padėjo tokie persimainymai ne tiek jau daug, nes nedėkingi plebėjai – liberalų elektoratas taip ir neparėmė konservatorių.

Iš tiesų, ko gi konservatorių partijai trūksta? Turi turtingų žmonių tarp partijos narių, pas svetimus oligarchus vaikščioti nereikėtų. Tiesa, dėl ideologijos jie vis dar neapsisprendžia, ieško savęs tarp angliškų torių ir liberalų, svarsto įvarius variantus, netgi turi savo gretose dinastinę Landsbergių giminės liniją, kaip Anglijos karalių ir karalienių. Galėtų būti labai geri liberalai, jei tik liberalus elektoratas jais patikėtų. Silpniausia konservatorių vieta, kad jiems neskanūs ne tik tikrieji liberalai, bet nemėgsta jie ir nemyli šalies piliečių, kurie jų į valdžią nerenka. Užburtas ratas, bet nemeilė abipusė. Kaip ten bebūtų, bet kai liberalai susivokė, iš kur debesys į jų stovyklą atslinko, pradėjo rimtai kvaišti.

Laivai ir kapitonai

Pirmiausia liberalų lyderis išvarė konservatorius iš koalicijos Vilniuje ir sulaukė pirmų įtarimų, kad daro beprasmišką ir neprotingą žingsnį. Kai iš partijos vadovybės nusprendė pabėgti jo pavaduotojai, šiuo metu jau kalbantys apie dar vienos liberalų partijos kūrimą, nebeištvėrė R. Šimašius, pats irgi šoko į tolyn nuo skęstančio laivo plaukiančią gelbėjimosi valtį. Ne pats ėjo, bet paliko partijos narius šunims šėko pjauti.

Buvo netikėta, nes kapitonas laivą paprastai palieka paskutinis. Tačiau supratus, kad kapitonas ne jis, gal ir prasmingas buvo R. Šimašiaus sprendimas. Iš esmės liberalai turėjo savo galimybę, kai juos į Europarlamentą vedė šviesios atminties Leonidas Donskis. Kada įvyko taip, kad liberalų kelionę į viršūnę perėmė lošėjas, istorija ir baigėsi. Taip su mūsų partijomis nuolat nutinka – kai tik partija priartėja prie savo istorinio šanso, pradeda pas juos bėgti iš visų pakampių geradariai, kurie demokratinėje partinėje struktūroje netrukus įgyja daugumą.

Kritinis taškas peržengiamas ir tuomet prasideda kelionė atgal, į tas pačias pakampes, iš kurių tie naujakuriai susirinko, t.y. partija tampa tuo, iš ko yra sudaryta esamajame laike, o ne tuomet, kuo ji buvo ir kuo save laikė iš pradžių. Biedniokai pasivadinę liberalais tampa pinigų prašinėtojais iš oligarchų, socialdemokratija tampa karjeros įrankiu, o konservatoriai integruodami pas save įvairias partijėles ir žmonių grupeles, ilgainiui tapo patys nebežino kuo, o žiūrinti iš šios dienos perspektyvos, yra mažiausiai įdomūs, nes yra tokie patys kaip ir visi, tik gal pranoksta kitus veidmainyste.

Nepaaiškinami reiškiniai Vilniaus savivaldybės danguje

Susidūrę akis į akį tradicinės partijos atstovai su, prezidentės žodžiais tariant, – „tradicinių partijų uždarumu, savanaudiškumu ar net kriminalizacijos atvejais“, – liberalai pakvaišo ir kvaišta toliau.

R. Šimašius kol kas iš Vilniaus savivaldybės pastatėlio neišsiveržia, nors labai panašu, kad bando ar net yra priverstas bandyti. Tarkim, pasiūlė miesto tarybai atleisti savivaldybės administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę už tai, kad ji labai gerai dirba, sugebėjo per metus laiko reikšmingai sumažinti savivaldybės skolas ir t.t., žodžiu, yra geriausia Vilniaus savivaldybės darbuotoja, todėl reikia ją atleisti. Miesto taryba tokiam sprendimui nepritarė, o oponentai kalba, kad nelogiški veiksmai reiškia tik viena, kad R. Šimašius neradęs garbingo preteksto, dėl ko turėtų atsistatydinti iš Vilniaus mero pareigų, bando pretekstą pats sukurti.

Vilniaus miesto savivaldybė

Gal ir pavyks, jei R. Šimašius iš tiesų ketina baigti savo politinę karjerą ir turi gerų darbo pasiūlymų. Skirtingai nuo partijos, už darbą savivaldybėje jam mokamas atlyginimas, tad atsistatydinimas turi būti labai gerai apgalvotas ir motyvuotas. Pagal pajamų deklaracijas R. Šimašius labai derėtų elektoratui, kuris balsuoja už tradicinius socialdemokratus, nes neoliberalų terpėje atrodo tik eiliniu jų tarnautoju.

Yra ir šiuo atveju įvairių versijų. Kadangi R. Šimašiui vadovauti kam nors ir prisiimti atsakomybę, matyt, iš tiesų atsibodo, po miesto politikų sprendimo paliks savivaldybei vadovauti A. Vaitkunskienę ir į politinius bei administracinius sprendimus galės nebesikišti. Išvyks ramia galva atostogauti tarybos nariams pareiškęs, kad patys darbuotojos atleidimui nepritarėte, dabar patys žinokitės. Meras rinktas tiesiogiai, kadencijos pabaigos jis sulauks, o tarybos nariai lai ieško politikavimo prasmės tarpusavyje.

Nors yra šiuose R.  Šimašiaus veiksmuose ne tik pakvaišimo, bet ir labai racionalaus požiūrio. Jeigu Š. Gustainio kava nebus teisėsaugai tiek karti, kad dėl to likviduotų partiją, kitu teisėsaugos objektu gali tapti pats R. Šimašius. STT agentų kelionė per asmeninę jo biografiją nebūtų maloni – nuo teisingumo ministro iki Laisvos rinkos instituto prezidento posto, to instituto rėmėjų, vykdytų projektų ir t.t., iki pat Jaunųjų liberalų organizacijos pirmininkų, iš kurių jis vienas politinio gyvavimo arenoje beišliko.

Jei būtų pareikšti įtarimai, tektų sekti tradicija, atsiriboti nuo partijos, partija atsiribos nuo jo. Liktų R. Šimašius vienas kare su teisėsauga, konservatoriais ir savo sąžine. Tokiu atveju ir belieka bėgti kuo toliau ir kuo greičiau nuo savo praeities ir jaunų 1990-ųjų metų maksimalistų, kurie patikėjo, kad liberalizmo Lietuvai reikia.

Epilogas – apie sveikatą

Šiuo metu tą liberalų liberalizmą įgyvendina Saulius Skvernelis su Ramūnu Karbauskiu. Vėliau galbūt vėl įgyvendins konservatoriai, kurie yra įsitikinę, kad, nebelikus pavojingiausių konkurentų, liberalų ir kt. netikėlių, jie taps nepažeidžiami ir pagaliau pamirš tauta, kad buvo ir yra šių politikų niekinama, atleis ir balsuos už dinastiją.

Toks partijų atsinaujinimas ir įvyko. O tolimesni keliai yra du: tauta, kaip ir liberalai, irgi gali pakvaišti, nes kai balta tampa juoda, o juoda baltinama, ateina metas, kai pagrindinių spalvų maišymas sukelia negrįžtamus šizofrenijos reiškinius. Yra vilties, kad tauta pradės sveikti, bet tai labai ilgas procesas, vaistai brangūs, niekas jų nekompensuos ir nebeatpigins, reiks juos pirkti patiems. Yra trečiasis kelias – rinktis iš visokių šarlatanų, kurie per kiekvienus rinkimus apsireiškia ir kurie yra nei blogesni, nei geresni už taip vadinamas tradicines partijas. Bet tai tereikš, kad esame tik kelyje į pakvaišimą, dar daug vandens nutekės, reikės pirmiausia dar pakvaišti galutinai ir tik tada galima svajoti apie sveikimo pradžią.

Vis dėlto yra ir šio chaotiško, dažnai kitaip nei pakvaišimu nepavaidintino proceso paribiuose viena šviesioji pusė. Gal politinių partijų vadovai pradės suvokti, kad saldainiais iš malūnsparnių, pjūklais prie kamienų, ašaromis akyse ne atgailaujant už savo klaidas, o už svetimas, geriausiomis programomis, kurias parengia geriausi viešųjų ryšių specialistai jau nieko nebeįtikinsi.

Naivu tikėtis, bet yra toks politinio vyksmo variantas – visiems tapti savimi. Nerealu? Negali būti? Gal ir taip.

2017.10.29; 04:30

Vyriausioji rinkimų komisija ketvirtadienį už šiurkščią 2016 metų rinkimų kampanijos finansavimo pažeidimą nusprendė neskirti dotacijos Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdžiui. Ta suma užtektinai apvali – 394 880 eurų.

Valstybės biudžeto asignavimai neskiriami vienam pusmečiu, nors buvo siūlyta neskirti dviejų pusmečių dotacijos. Liberalai galėjo netekti beveik 800 tūkst. eurų.

Taigi šiandien Liberalų sąjūdis intensyviai svarsto partijos ateities variantus. Tėra dvi galimoss partijos perspektyvos – likti ta pačia partija arba formuoti naują politinį darinį, po partijos valdybos posėdžio sakė laikinasis liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas, pridūręs, kad linkstama išlikti ta pačia partija, bet dėl to spręs Liberalų sąjūdžio taryba. Jis taip pat teigė, kad partija skųs ketvirtadienio Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą neskirti liberalams pusmečio dotacijos iš valstybės biudžeto.

„Partijos valdyboje neturime įgaliojimų priimti sprendimų dėl partijos ateities, tai turi padaryti partijos taryba, ji rinksis lapkričio 4 d. Mes kol kas palikome du budinčius variantus – nauja partija arba štai šita partija, kurią „daužo per ausis“, bet mes prisiimsime atsakomybę. Tai šiandien vyraujantis pasakymas buvo: „šita partija kaltinama, šita partija turi atstovėti“, – žurnalistams kalbėjo E. Gentvilas.

Partijos tarybai bus teikiami abu svarstomi scenarijai. Kitą penktadienį, prieš tarybos posėdį, vyks dar vienas valdybos posėdis.

Suvažiavimas vyks arba gruodžio 9 d., arba anksčiau. E. Gentvilas teigė, kad rimtai ketinama skųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą neskirti Liberalų sąjūdžiui dotacijos iš valstybės biudžeto.

Kaip ELTA jau skelbė, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ketvirtadienio posėdyje nusprendė pusę metų neskirti Liberalų sąjūdžiui valstybės biudžeto asignavimų, o 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalį, tai yra 394,880 tūkst. eurų, grąžinti į Valstybės biudžetą.

Tai VRK nutarė vadovaudamasi jos pačios spalio 19 d. priimtu sprendimu, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą, nes jo 2016 m. Seimo rinkimų politinė kampanija finansuota nepriimtina auka, tai yra juridinio asmens (VšĮ „Taikomosios politikos institutas“) auka.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vyriausiajai rinkimų komisijai pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, „Taikomosios politikos institutas“ 2016 m. sausio 16 d.-balandžio 24 d. organizavo mokymus „Ready to Win“ („Pasiruošę laimėti“), kuriuose didžiausią mokymų dalyvių dalį sudarė Liberalų sąjūdžio nariai. Partija už mokymus „Taikomosios politikos institutui“ nemokėjo.

Liberalų sąjūdis ketvirtadienį pranešė kreipęsis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą, skųsdamas VRK sprendimą, kuriuo partija kaltinama šiurkščiai pažeidusi politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.27; 00:01

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskelbė apie naujos epochos pradžią, o jo kritikai sutartinai konstatavo tik epochos pabaigą – tai pagrindinė, prieštaringa, tačiau įdomiausia žinia, kuri pasiekė šalies piliečius po įvykusio persidalinimo tarp Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narių ir partijos narių regionuose daugumos.

Nuogas karalius

Išvada, kuri peršasi apibendrinant socialdemokratų skyrybas – labiau susijusi su praeitimi, nei su ateitimi. Po visa to, kas pasakyta vieniems apie kitus socialdemokratų skyrybų proceso dalyvių, paviešinta ir pasiviešinta, belieka konstatuoti, kad 27 metus po Lietuvą lakstė nuogas karalius. Lietuvoje per bemaž tris dešimtmečius taip ir nesusiformavo reali, nors šiokį tokį svorį visuomenėje turinti ar turėjusi kairiųjų pažiūrų partija, t. y. socialdemokratų Lietuvoje niekada nebuvo, tik vienas politinis darinys naudojo šį vardą – „prekės ženklą“ savo pavadinime.

Išties geras klausimas, kurį turėtų sau užduoti visi balsavusieji arba svarsčiusieji, už ką rinkimuose balsavo Lietuvos piliečiai, ar tikrai – tai jiems yra naujiena? Ar tariamas socialdemokratų egzistavimas buvo nepastebėtas, o gal visiems ir iki šiol buvo suprantamas, tačiau su šia realybe susitaikyta ne kaip su blogiu, bet kaip su neišvengiamybe, tarkim, mirtimi, metų laikais – dalykais, kurie nori ar nenori, bet yra, vieni ateina ir praeina, kiti – išjungia šviesą visiems laikams, nors nauja diena ir išaušta.

Socialdemokratai atsiranda ir išnyksta

Tam tikros prošvaistės socialdemokratų partijos Lietuvoje formavimosi atskirais laikotarpiais, supranta, buvo ir išlygas tenka pripažinti. Karalius, matyt, ir pats nežinojo, ar yra nuogas, ar apsirengęs pačioje socialdemokratų partijos kūrimosi pradžioje, per tą trumpą periodą, kai Lietuvoje po 1990 m. kūrėsi įvairiausius pavadinimus turėjusios organizacijos, pasivadinusios partijomis. Tuo įdomiu, sudėtingu ir lemiamu Lietuvai metu pas socialdemokratus rinkosi piliečiai, kurie, ko gero, ir nežinojo, kas yra ta socialdemokratija, tačiau „žinojo“, kad Lietuvai jos reikia ir šliejosi prie šios politinės jėgos labiau todėl, kad ji skyrėsi nuo Komunistų partijos, o ne todėl, kad matė socialdemokratinėmis vertybėmis grįstą Lietuvos valstybės ateities perspektyvą.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Suprantama, dalies į partiją atėjusių žmonių pasirinkimas buvo pakankamai sąmoningas, turėta šiokių tokių istorinių žinių apie socialdemokratų ir marksistų skyrybas XX a. pradžioje. Juk ir Lietuvoje socialdemokratų partija buvo įkurta 1896 m., o 1989 m. ji ne įsikūrė, o tik „atnaujino veiklą“. Nors ir sunku būtų surasti kokių nors veiklos tęstinumo elementų tarp iki 1945 m. pogrindyje ir legaliai veikusios partijos bei nereikšmingos žmonių grupelės vėliau veikusios išeivijoje ir tų žmonių, kurie partijos veiklą „naujino“ 1989 m. Vis dėlto atkurtoji partija, nors ir archainių, XIX–XX a. sandūroje suformuluotų principų pagrindu, bandė savo politinės veiklos kryptį formuluoti.

Ko gero, būtų ta kryptimi ir ėjusi, tačiau aplinkybės nebuvo palankios, o ryškių lyderių, kurie politinę organizaciją būtų pajėgūs išvesti iš tuo metu įsivyravusio chaoso persitvarkant valstybės institucijoms, ekonomikai, persigrupuojant žmonių ir visuomenės santykiams, pas juos neatsirado. Tokiu būdu paskutinį XX a. dešimtmetį socialdemokratinis valstybės raidos ateities modelio variantas išnyko ir nespėjęs užgimti, bemaž nepastebėtas, be didelių svarstymų visuomenėje. Paskutines drapanas Lietuvos socialdemokratai prarado 1999 m., kai po jungtuvių su Komunistų partijos veiklos tęsėjais, Demokratine darbo partija, socialdemokratų daugumą paliko „Socialdemokratija 2000“ pasivadinusi grupė piliečių, vadovaujama Rimanto Dagio ir Arvydo Akstinavičiaus.

Sąmokslas ar atsitiktinumas?

Lietuvos socialdemokratų partijos jungtuvės su kita „gerovės valstybės kūrėjų ir socialinio teisingumo gynėjų“ organizacija atrodė gana keistos, nes pastarųjų santykis su socialdemokratija buvo tik toks, kad pagal konservatorių pirmtakų parengtas schemas jie perėmė valstybės turtą į savo rankas ir iš esmės tapo stambiojo verslo atstovais, t. y. buvo klasikiniai, Europos socialdemokratinių partijų akimis žvelgiant, socialdemokratinių idėjų ir jėgų oponentai.

Tad į tuo metu įvykusias šių politinių jėgų jungtuves iš dabarties perspektyvos ir dera žiūrėti kaip į socialdemokratijos bandymo surasti atspirtį ir palaikymą Lietuvos visuomenėje pabaigą. Požiūris, kad tokiu būdu buvę komunistai tik bandė išsaugoti savo šiltas kėdes ir įtaką valstybėje – pernelyg supaprastintas. Dar didesnis supaprastinimas – žiūrėti į šią postkomunistų partiją kaip į prorusišką jėgą, potencialią grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, nors tuo juos nuolat (iš esmės, iki dabartinių laikų) kaltino ir tokius įarimus kurstė pagrindiniai socialdemokratų oponentai konservatoriai.

Esmė visgi buvo tokia, kad socialdemokratais pasivadinusieji veikėjai bent jau tuo metu valdė didžiausią dalį per privatizavimo laikotarpį perimto valstybės turto ir šių žmonių ideologiją formavo turto kaupimo, didesnio pelno gavimo motyvai, o ne kokie nors svaičiojimai apie visuomenės solidarumą ir valstybės piliečių gerovę. Visa tai puikiai suprato ir jie patys, ir ta socialdemokratų partijos dalis, kuri su Lietuvos demokratine darbo partija jungėsi.

Kitaip tariant, 1999 m. įvykęs šių partijų susijungimas tėra sėkmingai įvykdytas sąmokslas prieš socialdemokratiją, sustabdęs socialinio solidarumo idėjų sklaidą visuomenėje ir sumenkinęs šių idėjų šalininkų galimybes ieškoti nišos politinėje šalies sanklodoje.

Matyt, tokios sąmokslo sėkmės nesitikėjo net patys jo sumanytojai. „Socialdemokratija 2000“ (vėliau – Lietuvos socialistų sąjunga) 2014 m. baigė savo veiklą ir išsiskirstė, tad idėjinių socialdemokratų organizacijos Lietuvoje ir pėdsako nebeliko. O iš esmės neoliberalias vertybes išpažįstantis politinis darinys sėkmingai funkcionavo toliau ir tik dabar, 2017 m., atsiskleidė šiek tiek baltų siūlų, kuriais šis politinės jėgos rūbas buvo suadytas. Ko gero, tai net Lietuvos politikos mastelius pranokstantis pavyzdys, kurį viešųjų ryšių ir politinių technologijų specialistai galėtų įtraukti į chrestomatijas, atskleidžiant, kokią reikšmę politikoje gali turėti tinkamo „prekės ženklo“ pasirinkimas.

Atvirkščias pavyzdys, kai karalius žinojo, kad jis yra nuogas, tačiau visos karalystės gyventojai buvo įtikėję ne tik tuo, kad karalius apsirengęs, bet ir tuo, kad jo socialdemokratinis rūbas be galo gražus.

Reikia pripažinti, kad karalystėje buvo ir rūbo tikrumu suabejojusių ar net visai juo neįtikėjusių piliečių, tačiau jie iš absurdo karalystės savo noru arba dėl socialdemokratų „socialinio solidarumo ir gerovės valstybės kūrimo“ brutalių pastangų buvo priversti pabėgti.

Meilė ir nemeilė iš išskaičiavimo

Paminėti šio socialdemokratiją sunaikinusio sąmokslo kontekste ir kt. politiniai dariniai, ypač Konservatorių partija. Tikrų ir tariamų grėsmių konservatoriai pas socialdemokratus rasdavo, stengėsi pabrėžti socialdemokratų sąsajas su agresyvėjančios Rusijos bei sovietinės tvarkos restauravimo pavojumi. Išorinės grėsmės, tariami ar tikri priešai, buvo pagrindinis į vieną organizaciją telkiantis konservatorių partijos narius motyvas, tad tokios grėsmės ir priešo reikėjo ne tik už Lietuvos sienos, bet ir valstybės viduje, ir socialdemokratai konservatoriams visiškai tokiam vaidmeniui tiko. Tačiau „nuogo socialdemokratų karaliaus“ jie niekada nepastebėjo, kadangi ir patys žaidė panašų žaidimą.

Neoliberalių pažiūrų socialdemokratai, tariamai oponuojantis konservatyvizmui darinys, visiškai buvo tinkamas, kadangi ir konservatoriams rūpėjo ne gerovės valstybė ir kokie nors krikščionių demokratų siūlomi subsidiarumo principai, bet tie patys ekonominės gerovės sau ir savo išrinktųjų ratui interesai. Skirtumų tarp konservatorių ir socialdemokratų, ypač kalbant apie socialinę, ūkinę, ekonominę valstybės politiką, būtų labai sunku įžvelgti. Konservatoriai gal tik labiau orientavosi į užsienio investuotojus, o ne į lietuvišką kapitalą. Iš tiesų jie tų investicijų pritraukdavo, tačiau tuo pačiu ir kūrė kapitalo išvežimo iš šalies sistemas – jų poveikį visi šalies piliečiai puikiai pajuto per 2008–2012 m. ekonominę krizę, kai Švedijos bankų filialuose Lietuvoje pinigų nebeliko, nes jie iškeliavo į motinius bankus.

Draugystės tarp socialdemokratų ir konservatorių niekada nebuvo, bet nebuvo ir gilių prieštaravimų, galbūt tik buvo pastebima ryškiau išreikšta konservatorių pagieža, kad 1990–1992 m. jų sukurtomis valstybės turto perėmimo schemomis pasinaudojo ne jie patys, bet politiniai oponentai.

Pasivaikščiojimai į kairę ir į rytus

Dera prisiminti ir dar vieną Lietuvos socialdemokratų partijos susipurtymą, kai politinę karjerą joje sėkmingai daręs Algirdas Paleckis bandė ieškoti dar jo senelio sodintų partijos vaismedžių vaisių ir šaknelių. Jaunasis socialdemokratas nuėjo taip toli į kairę ir į rytus, kad jei ir buvo vienu metu tapęs pretendentu į karalius – tai dangstėsi pernelyg raudonu, o vėliau ir margu, papildytu mėlyna ir raudona spalva, skudurėliu, kad juo nepatikėjo nei idėjiniai socialdemokratai, nei pragmatikai socialdemokratijos „prekės ženklo“ savininkai. Žmogelis iš partijos ir socialdemokratiją reprezentuojančių veikėjų buvo išspirtas. 

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Su dabartine situacija partijoje A. Paleckio epizodas susijęs tiek, kad dabartinis socialdemokratų pirmininkas G. Puluckas ir A. Paleckis buvo artimi bendražygiai partijos Vilniaus skyriuje bei Vilniaus miesto savivaldybėje, o prieš tai G. Paluckas yra dirbęs A. Paleckio tėvo, europarlamentaro Justo V. Paleckio biure. Šis įdomus dabartinio partijos vadovo politinio portreto bruožas gali ir nieko nereikšti, G. Paluckas netapo A. Paleckio suburto „Fronto“ kareiviu, tačiau vis dėlto kalba apie tai, kad ir dabartinis partijos pirmininkas yra sisteminis (priklausęs šio politinio darinio sistemai) socialdemokratas. Koks G. Palucko santykis su socialdemokratinėmis vertybėmis, kol kas nebuvo progos visuomenei sužinoti, nes tai, kas vyko pastaraisiais mėnesiais šios partijos viduje, priminė šeimynines rietenas, ir visiškai nepriminė idėjinių kovų dėl Lietuvos vystymosi vizijų ir perspektyvų.

Todėl ir atsakymai, kokia aptrupėjusios Socialdemokratų partijos ateitis, kokiame raidos etape ji yra ir kuo taps, nėra vienareikšmiai, nors laimėjusioji dauguma ir bando įtikinti save ir visuomenę šviesia socialdemokratinės epochos Lietuvoje ateitimi.

Senoji gvardija išeina ir sugrįžta

Praėjusiuose Seimo rinkimuose piliečiai balsuodami už Socialdemokratų partiją rinkosi jos pirmąjį, o ne septintąjį dešimtuką. Už socialdemokratus balsavo mažiau piliečių nei patys socialdemokratai tikėjosi, bet, matyt, balsavo iš tiesų jiems ištikimas, socialdemokratų karaliaus rūbų egzistavimu įtikėjęs elektoratas arba žmonių dalis, turinti vienokių ar kitokių pragmatinių interesų ir lūkesčių, susijusių su šia partija. Pažymėtina, kad šie rinkėjai rinkosi ne G. Palucką, bet Gediminą Kirkilą ir Algirdą Butkevičių ir netgi Bronių Bradauską, kuris rinkėjų valia iš 30-os sąrašo vietos šoktelėjo į 15-ąją ir tik per „Marytės plauką“ nepakliuvo į Seimą. Jis ten paklius, jei įvyks pareigų rokiruotės ir Zigmantas Balčytis (beje, neišsakęs jokios nuomonės apie partijos dalybas) galų gale išeis dirbti į tarptautines struktūras, o Gedimas Kirkilas išvyks į Briuselį.

Ginklų atsidalinusi socialdemokratų gvardija nesiruošia sudėti. Galimai jie savo sugrįžimą sieja su Socialdemokratų partijoje pasilikusiu, pasitraukimui iš koalicijos su Valstiečiais ir žaliaisiais nepritarusiu, tačiau atsistatydinusiu iš Ūkio ministro pareigų Mindaugu Sinkevičiumi. Toks M. Sinkevičiaus sprendimas užminė mįslių, kadangi jo tėvas, Rimantas Sinkevičius, įėjo į pasitraukusiųjų iš partijos Seimo narių aštuntuką.

Jei Socialdemokratų partijos atsinaujinimo iš viso nevyks arba jis bus nesėkmingas – tai parodys jau savivaldybių, Europarlamento ir prezidento rinkimai – G. Palucko pozicijos partijos pirmininko poste neišvengiamai susvyruos ir, tokiu atveju, M. Sinkevičius, iškėlęs susitaikymo, tarpusavio rietenų pabaigos ir partijos vienybės idėjas, turės neblogų perspektyvų. Konkurencija tarp abiejų lyderių išlieka, tad M. Sinkevičius sumaniai išnaudodamas G. Palucko klaidas, kurių jis darė, daro ir darys, kaip tik yra tas politinis lyderis, kuris ateityje gali suvilioti G. Palucko lyderyste nusivylusius, abejojančius partijos narius.

Verta prisiminti, kad balandžio mėn. vykusiuose partijos pirmininko rinkimuose G. Paluckas nugalėjo tik nežymia balsų dauguma (už G. Palucką tąsyk balsavo – 5190, už M. Sinkevičius – 4781 partijos narių). M. Sinkevičius iš esmės politines varžybas jau pradėjo sumanęs organizuoti partijos narių apklausą dėl bendro darbo su teisėsaugos įtarimų sulaukusiomis partijomis – Liberalų sąjūdžiu ir Darbo partija. Kadangi Vilniuje socialdemokratai bendradarbiauja su liberalais, nesunku atspėti šios apklausos tikruosius motyvus. Vilniaus vicemerui G. Paluckui šiuo metu tokia apklausa, be abejonės, didelio džiaugsmo nesukėlė.

Skyrybos su valstiečiais – dar ne vedybos su socialdemokratija

Yra ir daugiau požymių, kurie rodo, kad G. Palucko suburtos komandos nesėkmė gana tikėtinas ateities scenarijus. Pareiškimai apie „epochos pradžią“ gali ir likti tik skambiais žodžiais, nes socialdemokratai regionuose apie jokias epochų pabaigas netrimituoja. Pasitraukimas iš koalicijos su Valstiečių – žaliųjų dariniu ir partijos atsinaujinimas nėra tapatūs dalykai. Jau rinkdami partijos pirmininką regionai balsavo už koalicijos nutraukimą su valstiečiais ir žaliaisiais, todėl ir rinkosi G. Palucką, kuris koalicijos atžvilgiu buvo skeptiškas, kadangi antrasis variantas, M. Sinkevičius, tuometinis ūkio ministras, buvo aiškus koalicijos pratęsimo šalininkas. Socialdemokratų skyrybos buvo motyvuotas ne ideologiniais motyvais ir vyko ne todėl, kad valstiečių ir žaliųjų partija vykdo neoliberalią politiką. Iki tol neoliberalią politiką vykdė patys socialdemokratai ir partijos nariams – tai jokių vidinių prieštaravimų nekėlė.

Pasilikimas koalicijoje su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš esmės reiškė spartų socialdemokratų partijos identiteto sunykimą, nes būdami mažesniuoju koalicijos partneriu jie iš esmės neturėjo galių įtakoti sprendimų. Tik prisiimti atsakomybę už valdžios nesėkmes ir negauti laurų (naudos) už galimas sėkmes vienai didžiausių Lietuvoje partijų buvo visiškai nepriimtina. Socialdemokratai buvo tapę penkta koja valstiečiams, kurie sumaniai lošdami pokerį su kitomis politinėmis jėgomis iš esmės sprendė savo reikalus palikdami socialdemokratams statistų vaidmenį.

Kokia ideologija tokioje pozicijoje atsidūrusi partija besivadovautų, toliau žaisti pralaimėtą žaidimą buvo nenaudinga, tad ir priimtas logiškas bei nuoseklus sprendimas iš koalicijos pasitraukti. Tokį pat sprendimą būtų priėmusi ir bet kuri kita išlikti politinės arenos aktyvioje scenoje norinti partija.

Po įvykusio atsidalinimo nuo valdančiųjų socialdemokratai susikūrė prielaidas išlikti savarankiškais, tačiau perspektyvų sustiprėti ir pradėti vaidinti žymesnį vaidmenį politikos arenoje dėl to jiems nepadaugėjo.

Oponavimo valstiečiams nišą yra užėmę konservatoriai. Jei socialdemokratų partijai ir pavyks suformuoti frakciją Seime, tarkim, G. Kirkilui išvykus dirbti į Europarlamentą ir vietoj jo į Seimą atėjus B. Bradauskui, tokia frakcija ir todėl, kad bus nereikšminga skaičiumi, ir anaiptol ne vienalytė savo sudėtimi, kurs neapibrėžtą partijos įvaizdį visuomenėje, kuris, tarkim, B. Bradausko asmenyje, gal ir telks senųjų partijos rėmėjų elektoratą, bet naujų, jaunų žmonių, kurie pradėtų šiai partijai simpatizuoti, neatsiras.

Juodos katės paieška tamsią naktį

Juoda katė

Iš partijos pasitraukus 8 Seimo nariams, regionuose jokių pokyčių neįvyko. Socialdemokratų skyriuose taip pat gana marga ir nevienalytė publika susirinkusi – nuo buvusių regioninių Demokratinės darbo partijos likučių iki naujų idėjinių žmonių, kurie į šią partiją galbūt ir įstojo ieškodami joje socialdemokratijos. Neradę  – nusivylė, tačiau radikalių pokyčių dėl to pačiuose skyriuose neįvyko.

Tradicinė socialdemokratija sunkiai įsivaizduojama be reikšmingesnio profsąjungų vaidmens valstybėje. Deja, pačios profsąjungos Lietuvoje dar labiau nevienalytės nei politinės partijos ir nepanašu, kad Artūro Černiausko vadovaujama Profsąjungų konfederacija yra tas darinys, kuris ieškotų alternatyvų neoliberaliai valstybės vystymosi krypčiai. Nominalų profsąjungų svorį visuomenėje atspindi ir pasirašytas vadinamas Nacionalinis susitarimas tarp Valstiečių ir žaliųjų vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių. Šalyje, kurios piliečiai neturėjo socialdemokratinės vystymosi perspektyvos, ieškoti profsąjungų vaidmens, matyt, irgi būtų bergždžias užsiėmimas.

Karta be iliuzijų, vizijų ir vertybių

Kita konfliktinė ašis socialdemokratų partijoje – kartų kaita. Naujoji partijos vadovybė stengiasi komunikuoti, kad su G. Palucku ateina nauja, jaunoji partijos karta. Tačiau pas socialdemokratus telkėsi jaunimas ne tik todėl, kad išpažino socialdemokratines vertybes, bet stojo į šią partiją ir paprasčiausiais karjeros sumetimais, kurios siekiant, kas ketvirti metai į valdžią ateinanti politinė jėga, galėjo būti naudinga.

Kad partijos, kaip priemonės siekti karjeros motyvas tarp jaunųjų socialdemokratų pakankamai svarus, atspindi ir dalies jaunesniosios kartos socialdemokratų elgsena. Siekdami išsaugoti postus Užsienio reikalų ministerijoje iš Socialdemokratų partijos pasitraukė Darius Skusevičius, viceministras, Domas Petrulis, ministro patarėjas, taip pat Teisingumo ministrės patarėjas Nerijus Jukna. Tiesa, dalis socialdemokratų, tarkim, visa M. Sinkevičiaus komanda iš Ūkio ministerijos pasitraukė.

Intelektualiniu potencialu Socialdemokratų partija irgi kol kas neblizga. Naujoje komandoje svariau argumentuoti naujos socialdemokratų epochos gaires pajėgus kol kas bene vienintelis Liutauras Gudžinskas, politologijos mokslų daktaras, deklaruojantis savo socialdemokratines pažiūras.

Todėl ir išlieka labai daug abejonių, ar ši partija taps reali alternatyva Lietuvai, priartės prie tradicinių socialdemokratinių partijų Europoje deklaruojamų vertybių. Kol kas aiškiai formuluojamų nuostatų progresinių mokesčių, dirbančiųjų teisių ginimo, paramos smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų veiklos ribojimo, socialinės paramos sistemos, švietimo ir sveikatos apsaugos prieinamumo klausimais, iš šios partijos nesigirdi.

Gal tai natūrali pauzė po permainų partijos struktūroje, tačiau labiau tikėtinas variantas, kad pauzė ilgalaikė, nes diskusijos dėl išėjimo iš valdančiosios koalicijos metu, vertybinių argumentų nesigirdėjo, o paklusnumas partijai, kurią pabrėžia kai kurie socialdemokratų senbuviai, savaime nėra jokia vertybė.

Ir šiuo metu matome paklusnią Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, tik kitokios šio paklusnumo vertės nei patogios kėdės Seimo salėje ir mažiau patogios, bet platesnės kėdes ministerijose, iki šiol dar niekas nėra pastebėjęs.

Liberalų krizė

Lyg maža būtų vienos krizės politinėje Lietuvos arenoje, į dar gilesnę nei socialdemokratų krizę krenta antra Lietuvos partija – Lietuvos liberalų sąjūdis. Tai, kad liberalams teisėsauga pareiškė įtarimus, nestebina, gal tik viešumoje žinomas įtarimų turinys palieka neatsakytų klausimų.

Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau Vyriausiajai rinkimų komisijai, matyt, žinoma daugiau faktų, nes ji nutarė, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė partijų finansavimo įstatymą, tad liberalams iškilo reali grėsmė netekti finansavimo iš biudžeto, pagrindinio partijų finansavimo šaltinio. Pažeidimo esmė – tai, kad partija gavo nepiniginę auką iš juridinio asmens – buvusio partijos nario Šarūno Gustainio įsteigto Taikomosios politikos instituto, kuris surengė mokymus, kuriuose dalyvavo liberalai.

Jei partijai netekus finansavimo iš biudžeto vis dar yra pinigų geresniems advokatams pasamdyti, tokie kaltinimai, matyt, didelių baimių liberalams neturėjo sukelti, tačiau iš partijos pirmininko pareigų gana netikėtai atsistatytino trys pirmininko pavaduotojai – europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Vitalijus Gailius ir Joniškio rajono skyriaus pirmininkas Marcijonas Urmonas. Netrukus pareiškė atsistatydinąs ir partijos pirmininkas Remigijus Šimašius, tad šiuo metu liberalams vadovauja laikinasis ir „amžinasis“ partijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas.

Liberalų sąjūdį, skirtingai nuo socialdemokratų, ko gero, galima laikyti vienintele tradicine Lietuvos partija. Nuo pat savo įsikūrimo 1990 m., nuo liberalizmo idėjų jie pernelyg nenutolo ir netgi pergyveno visas liberalizmo pakraipų ir atmainų apraiškas savo partijos viduje, nuo laukinio libertalizmo, iki neoliberalizmo dabartiniais laikais. Kad jie atstovauja stambaus verslo interesams, skirtingai nuo kitų partijų, liberalai deklaravo gan atvirai ir visai neapsimetinėjo pavargėlių globėjais. Atitinkamai į liberalus ir buvo žiūrima, turtingesnė visuomenės dalis juos suprato ir vertino, nemažai liberalų rėmėjų visada buvo tarp jaunimo, įsivaizduojančio, kad jie visi ilgainiui taps darbdaviais ar netgi oligarchais.

Neišsipildę lūkesčiai liberalus nuvedė pas tikruosius oligarchus ir – tai būtų visiškai normalu, bet pastarieji netapo Liberalų partijos nariais, tačiau rėmė juos kaip ir kitas, kažkuo kitu, tik ne liberalais apsimetančias partijas. Tai, ko gero, ir yra visa šios Liberalų partijos nelaimė, šiuo metu virtusi ir tikra egzistencine jos problema.

Nors negalima abejoti teisėsaugos institucijų darbu, tačiau galima nusistebėti, kad teisėsauga beveik niekada neturi priekaištų valdančiosioms partijoms tuo metu, kai jos būna savo šlovės ir galios zenite, kokios tai partijos bebūtų.

Ateitis be partijų

Vis dėlto visų šių atsitiktinių ir dėsningų pokyčių rezultatai, kuriuos matome šiuo metu, verčia daryti kai kurias išvadas, kurių svarbiausia – tai, kad vadinamųjų tradicinių partijų Lietuvoje nebelieka. Socialdemokratų dar nėra, liberalų jau beveik nebėra, konservatorių, tiesą sakant, niekada ir nebuvo, nors taip pasivadinusi partija veikia. Tad kokios gi perspektyvos laukia Lietuvos partinio – politinio akiračio horizonte?

Neblogai šias perspektyvas atspindi dabartinis potencialių kandidatų į prezidentus trejetukas: du policininkai – Visvaldas Matijošaitis ir Saulius Skvernelis, bei vienas Švedijos banko analitikas – Gitanas Nausėda. Apie analitiką temos neplėtosime, nors jis būtų ir visai įdomus konservatorių partijos kandidatas, bet jau antrajame rinkimų ture, tačiau abu policininkai išties yra įdomūs atvejai. V. Matijošaitis su policija jau ir nebetapatinamas ir labiau tapatinamas su verslu, o kai tapo ir Kauno meru, iš esmės atitinka visus klasikinio oligarcho požymius.

S. Skevernelis irgi jau mažiau tapatinimas su policininku ir, kaip jis pats sakosi, – „pozicionuoja save kaip Lietuvos premjerą“. Visų trijų bendras bruožas toks, kad nei vienas jų neatstovauja jokiai tradicinei partijai ir jų vertybiniai pasirinkimai yra žinomi tiek, kiek jie pristatomi, ne be viešųjų ryšių pagalbos, žiniasklaidos priemonėse.

Kažką vietoj tradicinių partijų rinkėjai „gaus“ ir per artimiausius rinkimus į savivaldybes, Europarlamentą bei vėliau – į naują Seimą, bet esant tokioms tendencijoms, dabartinis Valstiečių ir žaliųjų darinys, atrodys tik nekaltas ėriukas lyginant su patyrusiais ir pinigingais visuomenės nuomonės formavimo vilkais, kurie jau išsiruošė į politinių dividendų medžioklę.

Ateitis su konservatoriais

Tiesa, vis dar lieka partija, kuriai šiuo metu besiformuojanti situacija palanki – Lietuvos konservatoriai. Kadangi konservatoriai valdo tik per įvairias krizes, galima jų populiarėjimui priskirti ir krizės indikatoriaus reikšmę. Jei į valdžią ateis konservatoriai – į Lietuvą ateis ir ekonominė krizė, apie kurią kalba valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis. O ji tikrai ateis, nes po 2020 m. Lietuvai realiai išseks iš Europos Sąjungos fondų tekantis pinigų upelis.

Tad galbūt dabartinę situaciją galima taip ir vertinti, kad Lietuvos ekonominis elitas dar neapsisprendė, ar eis į valdžią pats ar leis ekonominių sunkumų atneštus prakeiksmus susirinkti konservatyviems Lietuvos bičiuliams, kurie turi unikalią savybę tautą įtikinti, kad ji yra apsirengusi, nors iš tiesų yra nuogut nuogutėlė ir, kad atviras ir nuogas esąs tik karalius, nors iš tiesų jis yra visiškai šiltai ir net prabangiai apsirėdęs.

2017.10.22; 04:50

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Liberalų sąjūdžiui sulaukus STT įtarimų, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Vitalijus Gailius traukiasi iš Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų.

„Liberalų sąjūdžio sekretoriatas informavo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba ketina pareikšti įtarimus partijai kaip juridiniam asmeniui dėl buvusių partijos vadovų galimai neteisėtų veiksmų. Nors ir nebuvau partijos vadovybės nariu tuo metu, kai vyko dabar teisėsaugos tiriami įvykiai (Liberalų sąjūdžio partijos nariu tapau tik 2015 metų rudenį), o ir visi įtariami asmenys šiuo metu nebėra partijos nariai, penktadienį kreipiausi į Seimo Antikorupcijos komisijos narius prašydamas spręsti klausimą dėl komisijos pirmininko perrinkimo“, – pranešė V. Gailius.

Parlamentaras taip pat prašo sušaukti neeilinį Liberalų sąjūdžio tarybos posėdį.

„Taip pat inicijavau, kad būtų nedelsiant sušauktas neeilinis Liberalų sąjūdžio tarybos posėdis, kuriame būtų atsakingai išanalizuota susidariusi situacija ir sprendžiamas klausimas dėl partijos tolimesnės veiklos“, – sako V. Gailius.

Seimo Antikorupcijos komisija turės spręsti, ar perrinkti pirmininką.

Liberalų sąjūdis gavo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pranešimą apie partijai teikiamus įtariamus dėl juridinio asmens padarytų nusikalstamų veikų, pranešė Liberalų sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas Eugenijus Gentvilas.

Jo teigimu, partijos paskirtas atstovas vyks į STT atstovauti partijos procesiniams interesams ikiteisminiame tyrime.

„Kaip ir anksčiau, bendradarbiausime su teisėsauga. Susipažinę su informacija galėsime komentuoti daugiau. Jei reikės, partijos garbę ginsime teisme, ir esu tikras, kad įrodysime tiesą”, – sako E. Gentvilas.

Penktadienį Seime vyksiančioje spaudos konferencijoje Liberalų sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas E. Gentvilas pakomentuos partijai mestus kaltinimus ir susidariusią situaciją.

Informacijos šaltinis – ELTA

XXX

Slaptai.lt redakcija.

Šia proga pridedame žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį – atvirą laišką, adresuotą ponui Vitalijui Gailiui.

Gintaras Visockas. Atviras laiškas Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui Vitalijui Gailiui

2017.09.22; 16:25