Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Birželio 13-ąją kalbėdamas JAV kongreso ginkluotės komitete gynybos ministras Jamesas Mattisas pakartojo, kad didžiausią grėsmę Amerikai ir pasauliui kelia Šiaurės Korėja, nes tik laiko klausimas, kada ji apsirūpins branduolinę galvutę galinčia nešti tarpkontinentine balistine raketa.

Nenori normalizuoti santykių

Pentagono vadovas dar pareiškė, kad jį šokiravo prasta JAV kariuomenės parengtis, taip pat – kad nėra jokių požymių, rodančių Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasirengimą normalizuoti santykius su JAV. Pasak J.Mattiso, šis pasirinko strateginio konkurento vaidmenį.

Gyvename beprecedentės informacijos invazijos sąlygomis, tad daugelis neabejotinai kaip rutininę įvertino kitos dienos žinutę apie tai, kad Vokietija įstatymų lygmenyje nutarė apsisaugoti nuo potencialių Rusijos kibernetinių atakų per rugsėjį vyksiančius rinkimus į Bundestagą. Šalies vidaus žvalgybos vadas Hansas-Georgas Maassas informavo, jog federalinė informacinio saugumo valdyba tam reikalui samdys 180 advokatų bei programuotojų. 

Australietiški bumerangai

Taip pat veikiausiai daugelio iškart iš atminties buvo ištrintas birželio 12 dienos pranešimas, kad, pasak kibernetinio saugumo bendrovės „Dragos“ ataskaitos, rusai disponuoja kibernetiniu ginklu, galinčiu nutraukti elektros tiekimą JAV miestams, ir tą ginklą jau išbandė 2015-ųjų gruodį, kuomet dėl programišių atakos be elektros liko virš 200 tūkstančių Ukrainos gyventojų.

Pasak „Dragos“ grėsmių žvalgybos vadovo Sergio Caltagirone, Kremliaus programišiai jau domėjosi Amerikos energetikos ir kitų komunalinių paslaugų sistemomis.

Reikalas tas, kad pono J.Mattiso rūpestis dėl konvencinių karinių pajėgų dabartinėmis aplinkybėmis gali vis labiau prarasti aktualumą. Kaip publikacijoje „Trečias pasaulinis karas prasidėjo: tai karas miglose“ (06 13) leidinyje„Wirtualna Polska“ nurodo publicistas bei rašytojas Jacekas Żakowskis, daugelyje planetos vietų regime įvykius, kurių anksčiau nebuvo arba kuriuos pastebintys prieš keletą metų būtų buvę išvadinti paranojikais bei išjuokti kaip sąmokslo teorijų šalininkai. Jau kaip ir tapo rutininiais informaciniai pranešimai, tarkime, apie su Kremliumi siejamą interneto įsilaužėlių grupuotę „Fancy Bear“ bei jos atakas prieš Prancūzijos televizijos kanalą TV5 ar JAV demokratų partijos nacionalinį komitetą.

Niekas nebesijuokia

Niekas nebesijuokia, regėdamas žurnalo „Gazeta Polska“ (leidinys artimas dabartiniams Lenkijos valdantiesiems) viršelį su degančiu lėktuvu bei antrašte „Naujas liudininkas: „Tupolevas“ skrido ir degė“. Nors valdžios partijai „Teisė ir teisingumas“ nėra reikalo stiprinti savo politinių pozicijų dar viena sąmokslo teorija, jos reitingai ir taip aukšti. Nebesijuokia po to, kai lenkų prokuratūros ekspertai išpakavę iš Rusijos atsiųstus maišus su prie Smolensko žuvusiųjų palaikais atrado juos siaubingai, atsainiai sumaišytus, nors po vyriausybinio lėktuvo katastrofos Maskvoje buvo ir lenkų pareigūnai, ir žuvusiųjų artimieji. O JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) ekspertai Kataro sostinėje Dohoje ką tik atvėrė kompiuterių dokumentus, kurių dėka rusų interneto įsilaužėliai gegužės 24-ąją atakavo naujienų agentūrą „Qatar News Agency“.

Formaliai tarp šių faktų nėra beveik nieko bendro, išskyrus po jų atskleidimo kilusios sumaišties efektą. Taktinėje perspektyvoje viskas be priekaištų: visi planetos televizijos kanalai parodė ištuštėjusias Kataro prekybos centrų lentynas, chaosą Dohos oro uoste, FIFA kurį laiką svarstė, ar neperkelti  2022-ųjų futbolo čempionato iš Kataro į kitą vietą. Ekspertinėje bendruomenėje net buvo pasigirdę svarstymų, kiek tikėtina, jog Saudo Arabija įsiverš į Kataro teritoriją.

Pavojingiausia vieta pasaulyje

Tarsi burtų lazdele mostelėjus viena turtingiausių planetos valstybėlių (200 tūkstančiai gyventojų) virto kone pavojingiausia vieta pasaulyje regione, kuris ypač svarbus Vakarų stabilumui, nes užsiliepsnojus Persijos įlankai į viršų šastels naftos bei gamtinių dujų (Kataras pagal dujų išteklius antras planetoje po Irano) kainos ir susvyruos globali ekonomika, užtat Rusija iš paaugusių energetinių resursų kainų tik išloš.

Košė buvo užvirusi dėl melagingo pranešimo, esą Kataro emyras kritiškai atsiliepė apie JAV prezidentą Donaldų Trumpą ir draugiškai – apie Iraną bei teroristus. Informacinis fragmentas, bematant supriešinęs Kataro emyrą Tamimą bin Hamadą al Tani, kuris remia vienus radikalius islamistus, su Saudo Arabijos karaliumi Salmanu of Saudi Arabia, kuris remia kitus radikalius islamistus.

Žurnalas „Foreign Policy“ (06 07) situaciją net palygino su 1914 metų Sarajevu, kai ten nušautas Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis sukėlė 1-ąjį pasaulinį karą.

O juk Katare įsikūrusi pagrindinė regioninė Amerikos karinė bazė,  kuri yra JAV komandinis centras kovoje su „Islamo valsybe“… Užsitęsęs konfliktas tarp Er-Rijado ir Dohos gali būti naudingas kam nori, bet tik ne Vakarams. Jei FTB ekspertai teisūs dėl „Qatar News Agency“ atakavusių programišių kilmės, štai ir dar vienas įtampos židinys Vakarų saugumui svarbiame planetos taške. Tą kilmę dar reikia įrodyti, kilusioje sumaištyje tą padaryti ypač nelengva, tas pats „Foreign Policy“ svarstė, kad smogti galėjo ir Irano programišiai, mat Teheraną stipriai suerzino gegužės 20-21 Er-Rijade vykusio JAV prezidento ir arabų šalių lyderių susitikimo antiiraniška pozicija.

„Žali žmogeliukai“ tapo „virtualiais“ žmogeliukas

Amerikoje V.Putino „virtualūs  žmogeliukai“ nuveikė daugiau (iš „Reality Leigh Winner“ pranešimo aiškėja, kad rengėsi net klastoti JAV prezidento rinkimų rezultatus, gavę priėjimą prie rinkimų techninį aptarnavimą vykdžiusios kompanijos), kitur, tarkime, Prancūzijoje, buvo ne tokie sėkmingi. Vis daugiau priekaištų sulaukiantis Rusijos prezidentas vangiai atsimuša, esą  laužėsi ne rusų specialiosios tarnybos, o galbūt šiaip Rusijos patriotai. Anksčiau patriotai („žali žmogeliukai“) buvo Rusijos aneksuotame Kryme bei rytų Ukrainoje, iš „žaliųjų“ žmogeliukų virto „virtualiais“ žmogeliukais. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Maskva labai kryptingai Estijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, bet kur atakuoja pasisakančius už Europos vienybę bei vertybes kaip ir nuosekliai bendradarbiauja su euroskeptikais visame Senajame Žemyne. Panašu, dabar eilė Vokietijai – Čekijos analitinio centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, ekspertas rusiškos propagandos klausimais Jakubas Janda inerviu vokiečių „Bild“ (20161122) būsimą rusų informacinę kampaniją artėjant rinkimams į Bundestagą įvertino kaip beprecedentę.

Tikslas – išbalansuoti Vakarus

Vektorius – be ypatingų materialinių išlaidų bandyti išbalansuot Vakarus, šalį po šalies. Kaip nurodo J.Żakowskis, sunku atsikratyti įspūdžio, jog Rusijos prezidentas ilgai, kantriai rengėsi ir dabar „paleido“ trečią pasaulinį karą, turintį sunaikinti Vakarus iš vidaus. Pastarieji ilgai lošė su Rusija klasikinį lošimą ekonominių potencialų varžymusi, kuriame Maskva neturi jokių šansų, tad buvęs saugumietis V.Putinas nutarė sulošti operatyvinę šnipinėjimo partiją, ir Vakarai pradiniame jos etape buvo užklupti visiškai nepasiruošę.

Tiesa, chaoso sėjimas visur, kur tik leidžia aplinkybės, turi savo neigiamą pusę, kurios puikia taktine intuicija pasižymintis ir pasaulinėje arenoje „improvizuojantis“ prezidentas V.Putinas, panašu, neįvertino. Kaip „Foreign Policy“ (2016.10.27) yra nurodęs tarptautinių santykių ekspertas Markas Galeottis, Krymo aneksija, avantiūra rytų Ukrainoje, įsikišimas Sirijoje, programišių atakos Vakarų valstybėse, mėginimas sėti sumaištį bei provokacijos kaimyninėse valstybėse Rusijai sugrįžo augančiomis sankcijomis, finansiniais praradimais, vis naujais kariniais bei kitokiais konfliktais su labai miglota perspektyva, ir visas šis vis pasipildantis „bukietas“ ima „gyventi savo gyvenimą“. Dėl interneto įsilaužimų JAV demokratija šiandien nukentėjo, bet Maskva sukūrė situaciją, kurioje sulauks atsakymo poryt, kai Jungtinėse Valstijose išsiaiškins, kas ir kaip.

Rusijos prezidento pasėta sumaištis ima veikti „savo ruožtu“ ir grėsti ją paleidusiajam.

2017.06.16; 13:35

Su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump) Briuselyje kalbėjęsis Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk) sakė, kad Europos Sąjunga (ES) ir JAV turėtų ginti bendras vakarietiškas vertybes, o ne savo pačių interesus, informuoja „EUobserver“. 

Donaldas Tuskas ir Donaldas Trampas Briuselyje. EPA – ELTA nuotr.

„Kas mūsų bendradarbiavimui ir draugystei suteikia didžiausią prasmę, ogi pagrindinės vakarietiškos vertybės – laisvė, žmogaus teisės ir pagarba žmogaus orumui. Šiandien didžiausia užduotimi lieka viso laisvo pasaulio suvienijimas ties tomis vertybėmis, o ne vien tik interesais“, – po susitikimo su D. Trampu sakė D. Tuskas.

D. Tuskas JAV lyderį priėmė EVT pastate. Jų susitikimas truko ilgiau nei planuota, pokalbis viršijo valandą laiko. Susitikime taip pat dalyvavo Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker). Vienu momentu prie politikų prisijungė ir Europos Parlamento pirmininkas Antonijus Tadžanis bei ES užsienio politikos įgaliotinė Federika Mogerini (Federica Mogherini). Tai buvo pirmasis asmeniškas D. Trampo kontaktas su ES institucijų lyderiais nuo pergalės JAV prezidento rinkimuose lapkritį.

Nors susitikimas, anot ES šaltinių, vyko draugiškoje ir konstruktyvioje atmosferoje, rodos, nebuvo sumažintas atotrūkis tarp ES ir JAV prezidento, reiškiančio paramą prieš Europą nukreiptoms politinėms jėgoms ir simpatiją Rusijai. ES ir JAV lyderiai kalbėjo apie užsienio politiką, saugumą, klimato kaitą, prekybą ir „Brexit“.

„Jaučiu, kad daugelyje sričių mūsų nuomonė sutapo“, – teigė D. Tuskas, tačiau pridūrė, kad kai kurie klausimai, pavyzdžiui, klimato ir prekybos, liko neišspręsti.

Praėjus trims dienoms po teroristinio išpuolio Mančesteryje, JAV lyderis ir aukščiausiojo rango JAV pareigūnai dar susitarė stiprinti kovą su „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų grupuote. Terorizmo klausimui didelis dėmesys bus skiriamas ir vakare prasidedančiame NATO viršūnių susitikime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.26; 06:22

Lietuva, kariaudama informacinį karą su Maskva, nepastebi, jog užnugaryje yra atidariusi to paties karo frontą su Vakarais. Tendencingai pateikiama informacija apie pagrindinius šeimos ir gyvybės politikos klausimus Europoje nuosekliai formuoja vaizdą, jog Europa yra negrįžtamai pasidavusi kultūriniam marksizmui ir pati iškėlusi jo vėliavas. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Vakarų naujienų „cenzūra“

Nesenas reiškinys puikiai iliustruoja šį dėsningumą. Maždaug prieš mėnesį per Europą nusirito savotiška protestų prieš seksualinių mažumų lobistų reikalavimus banga. Estijoje tūkstančiai žmonių mitingavo prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. Prancūzijoje dešimtys tūkstančių (Manif pour Tous) protestavo prieš naujas dirbtinio apvaisinimo galimybes vienalytėms poroms ir kairiųjų vyriausybės rengiamą „antihomofobijos“ įstatymą. Š

is iš esmės grasina drausti viešai išsakyti vienalytėms santuokoms oponuojančias nuomones. Prieš labai panašų taip pat kairiųjų projektą tūkstančiai žmonių dešimtyse miestų rinkosi į taikias, nors daug kur užpultas demonstracijas Italijoje (Silent Sentinels). Britai apie tokį jau ir jiems ruošiamą įstatymą išgirdo tik prieš porą savaičių. Lenkijoje protestai prieš bandymus legalizuoti abortus baigėsi šalyje pasipiktinimą sukėlusiu teismo draudimu abortą vadinti žudymu.

Reikia pripažinti, kad Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje šiuos įvykius plačiausiai ir sąžiningiausiai apžvelgė, paradoksalu, bet liberalusis DELFI. Estų protestai Lietuvoje apskritai buvo pristatyti kone vien dezinformuojančiu Lietuvos ir juodinančiu Estijos pilietinę visuomenę Pauliaus Gritėno tekstu„Lietuvos ryte“. Apie įvykius Italijoje, nors ten net protestavęs kunigas po užpuolimo atsidūrė ligoninėje, didžiojoje žiniasklaidoje nerašė niekas. Užtat iki tol niekam nežinomam Latvijos ministrui užtenka čirptelėti „tweetą“, jog yra gėjus ir tuo didžiuojasi – Lietuvoje apie tai kalba ir ministrai, ir visos žiniasklaidos priemonės.

Ši tendencija turi priežastį. Europa (ar Vakarai) Lietuvoje turi atrodyti liberaliai. Net ne liberaliai, nes tada ji gerbtų nuomonių įvairovę, o kultūriškai marksistinė, t.y. reikalaujanti, kad visi gyvenimo būdai, moralės ir elgesio normos būtų visų laikomi lygiai vertingais („antihomofobijos“ įstatymas – šios nuostatos gryniausia išraiška). 

Ta pačia kryptimi dirba dvi visiškai priešingos žiniasklaidos srovės. Viena vertus, „didžioji žiniasklaida“ pateikia išimtinai progresyvistinius Vakarus vaizduojančią informaciją. Jai ši informacija – teigiamas pavyzdys ir neišvengiamas europėti siekiančios visuomenės raidos modelis. Antra vertus, tą patį vaizdinį formuoja ir marginali prorusiška žiniasklaida, dažniausiai nedideli ar vien socialiniuose tinkluose egzistuojantys šaltiniai, kuriais siekiama tikslinei konservatyviai publikai parodyti, kokie moraliai degradavę ir todėl atmestini yra Vakarai. Ironiška tai, kad proeuropietiškų pažiūrų pilietiški asmenys ir organizacijos skatina ignoruoti ar net specialiosioms tarnyboms įdavinėti pastarosios rūšies žiniasklaidos kanalus, tačiau tuo metu tą pačią Rusijai parankios propagandos funkciją atlieka didieji naujienų portalai, spauda ir kitos priemonės. Jas skaito, žiūri ir klauso nepalyginamai daugiau konservatyvių pažiūrų žmonių, negalinčių surasti ar suprasti, ką bendro jie patys turi su barzdotosios Conchitos Europa.

„Vakarai svetimi, rinkitės Vakarus“

Galima teigti, kad Lietuvoje visais frontais formuojamas Lietuvoje vyraujančioms moralės normoms absoliučiai svetimos ir tik tolstančios Europos vaizdinys. Kartu siūlomas begalinio naivumo receptas – priimti šį skirtumą kaip savo atsilikimą ir liepti „atsilikusiems“ lietuviams savo pažiūras pritaikyti prie vakarietiškų standartų. Šeima kaip išimtinai vyro ir moters sąjunga, pagarba gyvybei nuo jos pradėjimo, atsisakymas vaikus mokyti apie alternatyvias šeimos formas – visa tai kartais net atviru tekstu siūloma atiduoti Rusijai kaip „Rytų vertybes“. Tačiau nuo tokių siūlymų ir lozungų Lietuvos visuomenės nuostatos negali pasikeisti. Priešingai, didėja atotrūkis tarp vyraujančio „lietuviško mąstymo“ ir vaizdinio apie tai, kuo gyvena Europa. Tarp dviejų geopolitinių traukos taškų taip aiškiai esame stumiami į maskolių pusę. Kurių galų patiems tapatintis su Rusija, kuriai tik to ir reikia?

Nors neabejotinai yra ir tokio „Europos pasakojimo“ fanatikų, daugeliu atvejų tiesiog vadovaujamasi pragmatišku tikėjimu, kad asociacijos su Europa yra tiek pozityvios, jog pats jos vardas „ištemps“ visuomenės prielankumą bet kam, kas bus įvardyta kaip europietiška. Žinia apie neatpažįstamai „liberalius“ Vakarus Lietuvos skaitytoją pasiekia kartu su kita žinia, jog visi esame priversti rinktis tarp rusiškos arba europietiškos kultūrinės orientacijos, o teisingas pasirinkimas, be abejo, antrasis. Tačiau statyti visuomenę į tokio pasirinkimo spąstus yra rizikinga ir perdėtai optimistinė strategija. Padėję į šalį kritiką, jog tarp šių alternatyvų rinktis apskritai nebūtina, blaiviai ir todėl retoriškai paklauskime savęs, kurio pasirinkimo link toks Vakarų vaizdinys kreipia konservatyvią Lietuvos visuomenę.

Vakarų visuomenių lūžiai

Ideologinis vaizdinys apie moraliniam reliatyvizmui nusilenkusius Vakarus tikrovėje tinka nebent Beniliukso ir Skandinavijos šalims. Visoje Europoje daugybė žmonių palaiko prigimtinę šeimos sampratą, prieštarauja vienalyčių porų įvaikinimui, seksualines mažumas kaip normą pateikiančiam lytiniam švietimui ir kitoms „pažangioms“ iniciatyvoms. Prancūzijoje, Italijoje, JAV gėjų „santuokoms“ nepritaria apie pusę piliečių. Kartu tai pora šimtų milijonų vakariečių – tų pačių, kuriais taip trokštame tapti.

Neaišku, kodėl turėtume užsimerkti ir pusės Europos nelaikyti Europa, kodėl konservatyvių europiečių nelaikyti europiečiais ir galiausiai kodėl ne į juos lygiuotis ir ne su jais tapatintis. ES senbuvės šalys, kurių visuomenės yra dramatiškai pasidalinusios, pavyzdžiui, šeimos, gyvybės ar imigracijos politikos klausimais, negali ignoruoti šio lūžio.

Kaip prieš beveik dešimtmetį teisingai rašė Georgas Weigelis, Europa yra dviejų vertybinių karų laukas. Vienas karas vyksta tarp pačių europiečių stovyklų: norinčiųjų perkurti visuomenę ir norinčių išsaugoti jos esamą formą. Kitas karas vyksta ar bręsta tarp pirmąjį jau kariaujančių ir vertybiškai vis labiau išsiskaidžiusių europiečių ir šia prasme itin vieningai konservatyvių imigrantų iš islamiškojo pasaulio. Skambūs Europos šalių lyderių pareiškimai apie multikultūralizmo žlugimą tik pavėluotai liudija paprastą faktą, kad šių imigrantų masių nei asimiliuoti, nei integruoti nepavyko ir greičiausiai nebepavyks. Vakarai tad yra itin nevieningi ir nepastovūs savo pažiūromis ir politikų bei aktyvistų aiškinimai, kad politiškai sėkmingai stumiamos kultūrinių marksistų nuostatos kartu yra visos Europos ar Vakarų šalių nuostatos, yra trumparegiai arba demagogiški.

Pasirinkti frontą

De facto atidarytas savotiškas nematomas Vakarų frontas informaciniame kare – stengiamasi vaizduoti Vakarus kaip išimtinai kultūrinio marksizmo nuostatomis besivadovaujančią civilizaciją, kur tradiciją ir prigimtines visuomenės institucijas gerbiantiems žmonėms paprasčiausiai nėra vietos. Tokio iškreipto vaizdo formavimas kartu su iš kitos pusės sklindančia dezinformacija skatina alternatyvių geopolitinių orientacijų ieškojimą ir paradoksaliai tarnauja Putino propagandos kuriamam pasakojimui apie „moraliai supuvusius Vakarus ir vienintelę šeimos vertybių gynėją Rusiją“. Kiekvienam smagiau ten, kur nėra vadinamas atsilikėliu.

Istorija moko, kad kariaujant dviem frontais laimėti labai sunku. Lietuva ne išimtis, todėl jai reikėtų pasirinkti, kurį informacinio karo frontą uždaryti. Neuždarę Vakarų fronto, labai pabloginame savo gynybines pozicijas Rytuose. Tuo tarpu uždarę frontą Rytuose arba ten pralaimėję, informacinių karų galėsime apskritai nebekariauti. BBC parodys nesumontuotą siužetą kaip Vilniuje žmonės Rytų išvaduotojus pasitinka su gėlėmis.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.02.22; 05:06

Ankstyvas 2013 metų liepos 27-osios rytas. Vilnius. Virš miesto suka ratus sraigtasparnis, gąsdindamas kregždes, kurios kaip paklaikusios šaudo po Senamiesčio erdves. Prieigos prie Gedimino prospekto atitvertos, ties jomis budi policijos ir specialiųjų kovinių padalinių ekipažai, raitoji policija mankština žirgus.

Prie Vinco Kudirkos aikštės būriuojasi eitynių „Baltic Pride“ dalyviai, virš jų galvų plevėsuoja vaivorykštinės vėliavos, balionai ir plakatai. Nuo Kudirkos aikštės iki prospekto galo ties arkikatedra, kur telkiasi kitaip nusiteikę miestelėnai su savo vėliavomis ir plakatais („Vagys, grąžinkite vaikams vaivorykštę“), su dujokaukėmis ir apsauginiais lietpalčiais, ant nugarų prisiklijavę šūkį „Stop AIDS“ šeimos vertybių entuziastai, monsinjoras Alfonsas Svarinskas su trispalve ir šv. Kryžiumi, kelias užvertas neregėtai gausaus policijos kordono.

Continue reading „Tikrasis Europos Sąjungos veidas“

latynina10

Ir štai pereinu prie sunkaus klausimo – smurto leistinumo. Aš nuolat kalbėsiu apie tuos dalykus, nes jie sudaro sistemą ir yra svarbūs.

Jie kažkuria prasme net svarbesni negu tai, kuo baigsis Bastrykino ir Navalno dvikova, nes suprantama, kad valstybė įspraudė save į kampą ir net jeigu per trumpą laiką ji baigsis Bastrykino pranašumu, strateginėje laiko atkarpoje ji baigsis Navalno pergale.

O toliau kyla klausimas, o kokią valstybę mes kursime, jeigu tai gausis (kurti naują valstybę be Putino)? Ir kai man sako kaip Belkovskis, kad mes kursime europietišką valstybę su europietiškomis vertybėmis, man kyla klausimas: „Kokios bus tos europietiškos vertybės?“ Nes yra tam tikros vertybės, kurios sukūrė Europą. Jeigu galima, jas išvardysiu laisva tvarka.

Continue reading „“Mes visi kalbame apie Europos krizꔓ

landsbergis_01

Prof. Vytautas Landsbergis, vienas iš nepriklausomybės judėjimo “Sąjūdis” lyderių, šiandien atstovaujantis Lietuvos interesus Europos Parlamente, mano, kad Austrija ir Europa eina priklausomybės nuo Rusijos didinimo keliu.

Apie didėjančią Austrijos ir Europos priklausomybę nuo Rusijos prof. V.Landsbergis vėl prabilo duodamas interviu leidiniui “Die Presse”.

Nesusipratimai, kilę tarp Austrijos ir Lietuvos, regis, jau praeityje. Lietuvos ambasadorius grįžo į Vieną, pradėjo dirbti bendra komisija, narpliojanti Michailo Golovatovo reikalus. Po buvusio KGB darbuotojo Michailo Golovatovo sulaikymo ir greito paleidimo prabėgo ne mažiau kaip keletas mėnesių.

Continue reading „Lietuvos europarlamentaras: “Golovatovo byla dar nebaigta”“

latynina10

Rusijos apžvalgininkė Julija Latynina vienoje paskutiniųjų savo autorinių “Kod dostupa” laidų įdomiai apibūdino negeroves, kurios mirtinai pavojingos Rusijos ateičiai.

O taip pat išdėstė savo požiūrį į šiandieninę Europą, kuri, jos manymu, vadovaujasi netikromis, iškreiptomis vertybėmis. Žurnalistės pastebėjimu, visos esminės, pagrindinės europietiškos vertybės, kuriomis didžiuojasi Briuselis, tėra vertybės su “rimtomis išlygomis”. Žinoma, ne su viskuo, ką tvirtina Rusijos komentatorė, galima ir būtina sutikti. Tačiau kai kurie jos pastebėjimai, palyginimai ir pastabos – vertos dėmesio. Į jas taip pat verta įsiklausyti ir Lietuvai.

Continue reading „Šiandieninės europietiškos vertybės Europą veda į pražūtį?“