Tikrasis Europos Sąjungos veidas


Print

Ankstyvas 2013 metų liepos 27-osios rytas. Vilnius. Virš miesto suka ratus sraigtasparnis, gąsdindamas kregždes, kurios kaip paklaikusios šaudo po Senamiesčio erdves. Prieigos prie Gedimino prospekto atitvertos, ties jomis budi policijos ir specialiųjų kovinių padalinių ekipažai, raitoji policija mankština žirgus.

Prie Vinco Kudirkos aikštės būriuojasi eitynių „Baltic Pride“ dalyviai, virš jų galvų plevėsuoja vaivorykštinės vėliavos, balionai ir plakatai. Nuo Kudirkos aikštės iki prospekto galo ties arkikatedra, kur telkiasi kitaip nusiteikę miestelėnai su savo vėliavomis ir plakatais („Vagys, grąžinkite vaikams vaivorykštę“), su dujokaukėmis ir apsauginiais lietpalčiais, ant nugarų prisiklijavę šūkį „Stop AIDS“ šeimos vertybių entuziastai, monsinjoras Alfonsas Svarinskas su trispalve ir šv. Kryžiumi, kelias užvertas neregėtai gausaus policijos kordono.

Keleto tautininkų kordonas nepraleidžia. Dar nėra nė pirmos valandos, o žinomas seimo narys Petras Gražulis augalotų vyrukų partiesiamas veidu į grindinį, jo rankos užlaužtos, ir, ilgokai pasimėgavus jo desperatiškais šauksmais, už kojų ir rankų kaip paskutinis valkata jis gėdingai tempiamas į areštinę. Augalotas policininkas iš aparatūros prikimšto operatyvinio automobilio filmuoja Gedimino prospekto prieigas, filmavimo kamerą atkišęs kaip automatą.

Pagaliau eitynės prasideda. Ginkluoti švilpukais paaugliai ir jaunuoliai, vienas kitas vyresnis dalyvis kelia džiaugsmingą klegesį, tačiau į akis krinta tai, kad jie ne šiaip žygiuoja, bet visi iki vieno atsisukę į abipus gatvės stovinčius žiūrovus, jiems mojuoja, fotografuoja ir tarsi sakyte sako: „Štai mes, ir papūskite mums į uodegą!“

Tarp pėsčiųjų įsimaišo du ar trys išnuomoti turistiniai atviri autobusai, ant kurių kaip ant tankų sulipę gėjai ir lesbietės (šių gerokai mažiau) geras penkias minutes, švilpdami švilpukais, agresyviai rėkia: „Pederastai, pederastai, pederastai!“ Žinoma, niekuo dėtiems piliečiams į akis. Kažkoks senukas žiūri žiūri, skaniai nusispjauna ir nueina. O tuo metu, maždaug pusę dviejų, garbaus amžiaus monsinjoras A.Svarinskas, buvęs politinis kalinys, tremtinys ir legendinis Lietuvos sąžinės balsas, išvysta tiesiai prieš save nuogą olando subinę, kurią jis demonstruoja nusismaukęs kelnes savo artimųjų ir paklaikusių katalikų akyse.

Siautulingais muzikos ritmais apsisiautę keturi šimtai dalyvių, iš kurių daugiau nei pusė atvykėliai iš svetur (matau žydišką jarmulkę, Latvijos vėliavas) ir prijaučiantieji skriaudžiamajai klasei, nukurna į Lukiškių aikštę, kur būsimo paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę vietoje sako aistringas kalbas. Policijos išvedamas tautininkas Julius Panka, netrukus įkandin jo ir keistuolis su ožka, vardu Simonko, – ir jai neleido pasiganyti po sultingą aikštės žolę.

Dvi pensininkės susėdusios ant suoliuko aptarinėja įvykius ir linguodamos galvas rusiškai aimanuoja: „Koks ištvirkimas, rasvrat! Pasaulio pabaiga!“ Šalia jų ant suolų pasilipę japonų turistai susidomėję stebi „nacionalinį renginį“, o inteligentiška pora iš Sankt Peterburgo sako: „Vargšai, nesveiki žmonės… Pas mus juos vyrukai kaip mat sutvarkytų“.

Tačiau užsiminus apie oficialias Rusijos sankcijas dėl homoseksualizmo propagandos, vyras nutaiso daugiareikšmišką miną ir iškalbingai nutyli. Jis atpažįsta iš garsiakalbio sklindantį gedulingą Mozarto Rekviem. Kyla nenumaldomas noras isteriškai kvatotis. Visos aplinkinės gatvės, išskyrus Šermukšnių gatvelę, užtvertos, o pasipiktinę žmonės, tarp kurių daug nieko dėtų praeivių ir turistų, blaškosi nuo vieno kordono prie kito, negalėdami išeiti.

Vienas jaunuolis su mergina pasipiktinęs policininkams priekaištauja: „Ar tai reiškia, kad mes privalome būti su jais, kad visi tokie?“ Sraigtasparnis toliau suka ratus, raižydamas orą. Jausmas toks, kad paskelbta karinė parengtis, kad tuoj visus sems… Viskas priminė ir į tarybines demonstracijas suvarytus žmones. Arba sveiku protu nesuvokiamą beprotybę. Vėliau į demonstrantus lėks kiaušiniai, o vienam pataikius į kovotojos už lyčių lygybę Aušrinės M. Pavilionienės veidą, ši grakščiai pareikš, kad tai – puiki veido kaukė.   

Tai nedidelis fragmentas iš „šventės“, kokių jos rengėjo ir ideologinio vado Vladimiro Simonko žodžiais, vilniečiams reikėtų rengti ir daugiau. Tiesa, jis (jau reali sostinės valdžia?) dar nagrinės policijos darbą, nors šiaip jautėsi saugiai. O ar vilniečiai jautėsi saugiai, ar jiems tai buvo šventė?

Fantasmagoriškas dalykas, kad saujelei žmonių saugoti buvo sutelktos visos Lietuvos geriausios policijos pajėgos ir iš visų mūsų, mokesčių mokėtojų kišenės, išleisti tūkstančiai, kurių sumos net policijos vadas Kęstutis Lančinskas atskleisti nesiryžta. Bent jau aš tokios parengties nemačiau per visus nepriklausomybės metus.

Įsakymus turėjo vykdyti policininkai, kuriuos neseniai matėme streikuojančius dėl elgetiškų algų, dėl negalėjimo išmaitinti savo vaikus. Kaip negaliu suvokti ir to, kad apsauga buvo skirta neįsivaizduojamo viešo chuliganizmo apraiškai, įvardytai kaip šventė. Buvo spjauta į veidą visoms pagrindinėms tradicinėms ir tautinėms vertybėms: pasinaudota Vinco Kudirkos ir Lukiškių aikšte, pagrindiniu šalies prospektu, monsinjoro asmenyje išsityčiota iš tikėjimo, seimo nario ir Kauno vicemero – iš valstybės, o iš visų piliečių ir miesto svečių tiek užkardomis, tiek jau cituotais įžeidinėjimais ir įžuliu elgesiu.

Tačiau reikia manyti, kad niekas nebus nubaustas, nes toks elgesys buvo parodomasis ir prižiūrimas Briuselio prievaizdų. Nėra abejonių, kad tai vyks kasmet, tik, pasinaudojant sąmoningai pasirinktu šiltuoju metų laiku, kaip įprasta laisvajame pasaulyje, vilniečiai ir jų vaikučiai bus apdovanoti nuogų išpaišytų kūnų su stringais, plunksnomis ir erotiniais šokiais reginiu.  

Gėjų paradas vainikavo pirmininkavimo ES pradžią. Privertę lietuvius ir net Prezidentę nuolankiai aiškintis dėl įvairių klausimų, dabar funkcionieriai galės ramiai pailsėti. Keista ar nekeista, kad politinės aktualijos yra lydimos sekso kvapo, prasismelkiančio iš visų poteksčių, pareiškimų, bendro fono? Veikiau tas kvapelis jį atnešusiems yra visai įprastas.

Maniau, kad seniai peržengtos visos etikos ribos, kad nebegalima žmogaus daugiau šokiruoti. Klydau. Genderistų spaudimas stiprėja, ir tai tik pradžia. Pornografija viešoje erdvėje tampa norma ir stumiama kaip teisė būti kitokiam.

Pažvelkime į televiziją. Neseniai buvo rodomas belgų serialas „Dingusiųjų paieškos grupė“, kurio niūrūs, įsitempę herojai kovoja su kasdienybe: narkotikais ir pedofilais; jie patys ir aukos, ir kovotojai. (Primena nepriklausomybės pradžioje kažkaip į ekranus patekusį kitą, klaikų olandų serialą, kurio centre kaip kasdienis dalykas buvo rodomas incestas turtuolių šeimoje). Nuo liepos pirmosios padaugėjo žemo lygio propagandinių filmų, rodomų dar iki pusiaunakčio su ženklu N-14.

Tačiau visas ribas pranoko gražiai į lietuvių kalbą išversta skandalinga neva komedija „Ilgas savaitgalis“ (Long Weekend), rodyta per Baltijos TV, kurioje tarsi netyčia įterpiami susijaudinusių gyvulių ir numanomos zoofilijos ir pedofilijos vaizdeliai (prisidengiant tuo, kad herojus fotografas), homoseksualizmas areštinėje ir nešvankūs su drastiškais vaizdais ir pačiu siužetu susiję juokeliai.

Pagal juostos trukmę manytina, kad atviriausi kadrai buvo iškirpti, bet akivaizdu, kad šitą visiškai pornografinę juostą su dvidešimt penkto kadro efektu, nutaikytu į pasąmonę, rodė su tam tikru tikslu. Išradingai apeitas amžiaus cenzas ir apsaugos internete, kad mažamečiai nepamatytų to, kuo gyvena nemažai šlovingų europiečių. Televizija jau atvira.  

O gal šimtametė lietuvių etika, reikalaujanti gerbti asmeninę ir viešąją erdvę, iš tikrųjų tik davatkiškumas, gal reikia nerti į tikrovę, į meną ir literatūrą, atskleidžiančią šlovingą juslinę pilnatvę? Jau antro vertimo į gimtąją lietuvių kalbą sulaukė Čilės rašytojo Roberto Bolaño romanas „Pašėlę detektyvai“ (1998). 522 puslapių grosbuchas pretenduoja į didžiąją literatūrą, nes jame veikia daug personažų (oho, net 52), kurių lūpomis aprašinėjama meno ir literatūros elito, visų pirma, poetų pasaulis.

Kaip tikras metraštininkas autorius fiksuoja visai jaunų žmonių pastangas iškilti, jų brendimo ir meilės nuotykius, likimo vingius. Pagrindinė herojė poetė Sezarėja Tinachero, kurios kaip neregėto poezijos grynuolio ieško tie pašėlę detektyvai, įsižeidusi, kad ją metė meilužė ir ištekėjo už vyro, meta perspektyvų darbą Meksike ir dingsta Sonoros dykumoje.

Rašytojas labai sąžiningai ir grafiškai vaizduoja visas įmanomas draugų sueities peripetijas, raiškiai perteikia atstumiančias fiziologines smulkmenas, kol galiausiai vienas romano veikėjas (Dieviškoji Oda) prisipažįsta, kad gulėjo su visais Meksiko poetais. Kitas sako, kad geriausia karjerą daryti per gėjus, bet reikia būti atsargiam, kad už dyką neiškruštų koks senas pydaras.  

Tokių pareiškimų ir pikantiškų scenų pilni visi romano puslapiai, veiksmas vyksta ne tik Meksikoje, bet JAV, Ispanijoje, Prancūzijoje, Izraelyje ir net Afrikoje, šalyse, per kurias kursuoja ir blaškosi tos pačios įžymybės, todėl susidaro vaizdas, kad palaidas gyvenimo būdas ir netradiciniai santykiai, kai nepriklausomai nuo lyties santykiauja visi su visais, yra visiškai normalus Europos elito kūrybos fonas.

Kadangi knygą perskaityti iki galo prisiverčiau iš principo, bet ne dėl jos literatūrinių stebuklų (perkrautas faktais ir pavardėmis pasakojimas gerokai įgrysta, viena kita poetiška detalė ar vykęs viražas jame paskęsta), manau, kad jos populiarumo vertė ir yra tas perversiškas malonumas mėgautis pornografiškai vaizduojamomis detalėmis: dėl to jis ir tapo, kaip rašome anotacijoje, madingiausiu Lotynų Amerikos autoriumi Europoje.

Negana to, pareiškiama, kad  Bolaño „sukūrė etaloninį XXI a. romaną, įkvėpsiantį  dideliems žygiams dar daug skaitytojų ir rašytojų kartų“. (Iš tiesų: Simonko irgi, pasak pomodernybės apaštalų, sukūrė Lietuvai istorinį įvykį, kuris taip pat turėtų įkvėpti ateinančias kartas. Pagal Jurgį ir kepurė.)

Vis dėlto man ši knyga-epas atskleidė iš tiesų nemelagingą sąryšį tarp madingo vaivorykštinio ar šiaip bet kokio gyvenimo būdo ir tų idėjų, kuriomis mito ir minta jo herojai i. e. realieji pasaulio menininkai ir literatai, turtingieji ir vargšai, realybės konstruotojai.

Romane, kuriame veiksmas rutuliojasi iki 1996 metų, raudona gija eina citatos apie revoliuciją, apie tai, kad visi jie be išimties buvo veikiami kairiųjų idėjų ir yra kairieji, trockistai ir marksistai, maoistai ir stalinistai, visų pakraipų istai, o vienas kitas dešinysis, kaip poezijos grandas Oktavijus Pasas, vaizduojamas kaip besiplunksnuojančių didvyrių, pasiryžusių apversti pasaulį, niekinamas blogis.  

Po „istorinės 2013 metų liepos 27-osios šventės ir lyčių lygybės triumfo“ visi šie įkyriai į žiūros lauką peršami kultūros ir politikos fragmentai staiga susidėliojo į savo vietas. Juk nieko stebėtino; tai, kas vyksta, vyko visą šimtmetį. Vakarų pasaulyje kairumas iki pačių kraštutiniausių ideologinių formų, net anarchijos, o kartu ir amžinas siekis sunaikinti šeimą ir įvesti socialiai konstruojamų lyčių viršenybę, tebėra vyraujanti politinė diktatūra.

Ir nesvarbu, kad reakcingi dešinieji gali būti blogi ir dar blogesni. Svarbu tai, kad šie idealai ir yra tikrasis ES veidas. Veidas, tapęs Lietuvai užmaukšlinta Hanibalo kauke. Nesvarbu, kad po ja ne Lekteris, ir kad jis gimęs ne Lietuvoje, o liguistose „pažangių“ kūrėjų fantazijose.

Nuotraukoje: rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio straipsnio autorė.

www.propatria.lt

2013.08.01


Prisijunkite prie diskusijos