2000 01 01. Visi “einantieji į Europą” žino, kad tas nuėjimas nieko iš esmės neišspręs, vieningos Europos tautos nesukurs. Bet “eina”. Nes gera turėti viltį, kad tau padės. O jeigu nepadės – bus ką kaltinti, sakyti: suklydom, mus suklaidino. Klysti yra taip žmogiška.
Gerai, eikim. Klyskim. Kol dauguma žmonių nepamatė, kad padaryta klaida, tauta neatsipeikės. Eikim, kad tuo įsitikintume iš anksto žinodami, kad klystame savo malonumui ir klaidintojų džiaugsmui. Bet tąsyk eikim labai aiškiai žinodami: nacionalinis ūkis turi likti mūsų rankose; gynyba turi būti mūsų pačių; politinė visuomenės organizacija – mūsų; kultūra – mūsų. Visa tai tam, kad bet kuriuo momentu, kai tik tauta atsipeikės, galėtume pasakyti: ačiū, nuo šiol mes gyvensime savarankiškai!
Continue reading „Yra galvų, kurioms galima atleisti tiktai po to, kai jos nuimtos nuo pečių”
