Yra galvų, kurioms galima atleisti tiktai po to, kai jos nuimtos nuo pečių


Print

2000 01 01. Visi “einantieji į Europą” žino, kad tas nuėjimas nieko iš esmės neišspręs, vieningos Europos tautos nesukurs. Bet “eina”. Nes gera turėti viltį, kad tau padės. O jeigu nepadės – bus ką kaltinti, sakyti: suklydom, mus suklaidino. Klysti yra taip žmogiška.

Gerai, eikim. Klyskim. Kol dauguma žmonių nepamatė, kad padaryta klaida, tauta neatsipeikės. Eikim, kad tuo įsitikintume iš anksto žinodami, kad klystame savo malonumui ir klaidintojų džiaugsmui. Bet tąsyk eikim labai aiškiai žinodami: nacionalinis ūkis turi likti mūsų rankose; gynyba turi būti mūsų pačių; politinė visuomenės organizacija – mūsų; kultūra – mūsų. Visa tai tam, kad bet kuriuo momentu, kai tik tauta atsipeikės, galėtume pasakyti: ačiū, nuo šiol mes gyvensime savarankiškai!

2000 02 06. Laisvę mes jau turim. Dabar privalom padaryt ją protingą.

2000 03 05. Palūžo pagaliau Europos dvasia, rusams nugalėjus vokiečius Antrajame pasauliniame kare.

Lygiai taip pat prieš daugelį šimtmečių, dar dorai ir neišsiskleidusi, palūžo skaidri pagoniškoji lietuvių dvasia.

Kiek amžių reikėjo, kad ji pabustų per Daukantą, Valančių, Basanavičių? Kiek šio šimtmečio metų mes gyvenam laisvi ir toliau kovodami už savo teisę po saule? Kiek metų abu kartus reikėjo, kad palūžtų dvasia ir po Savanorių karo, ir po Baltijos kelio, ir mes vėl pasuktume kokių nors jungčių keliais? Trumputis yra mūsų laisvas gyvenimas, įsiplieskiantis su dideliu entuziazmu, bet labai greit nulūžtantis. Tai todėl, kad užkariavimų laikai baigėsi, pasaulio tautos dirba, veikdamos viena kitą protu varinėjamais pinigais. Visų jų vedlys vienas – informacija paremta drąsa. O mes tebesiginkluojam.

2000 05 24. Reikia išmokti mąstyti epochiškai, t.y. matyti pradedamą raidos etapą taip toli, kad tai galėtų reikšti to etapo pabaigą, kad galėtume įsivaizduoti to etapo rezultatus. Tai įmanoma bus tuo atveju, jeigu apie savo gyvenimą mąstysi tautos mastu, t.y. jei apmąstymų subjektu laikysi tautą. Taigi kokie mes būsim, kai baigsis Europos sąjungos laikas? Ar mes išvis būsim? Ar kalbėsim lietuviškai? Kur bus mūsų teritorijos sienos? Koks bus mūsų skaičius? Kaip atrodys mūsų miestai? Mes būsim dar balti, ar jau spalvoti? Ir t.t. Niekas geriau nepadeda suprasti to, ką sakau, kaip Pietų Amerikos indėnų civilizacijos: atsiranda iš nebūties ir nebūtin nueina, palikdamos keistų papročių ir fantastiškų kūrinių pėdsakus. Ne kitoks ir dabartinių tautų likimas. Tik kai kurios turi ilgesnę, kai kurios – trumpesnę gyvenimo trukmę ir didesnį civilizacinį panašumą. O kančios, nerimai, rūpesčiai, mintys – tie patys.

2000 06 19. Lietuvos valstybingumas išgyvena itin rimtą krizę.

Pirmiausia – žmonių dvasios krizė. Tikėjimo savo valstybe ir jos reikalingumu nebelieka, nes valdžios nesugebėjo garantuoti gerovės kilimo ir net būtiniausių žmonių reikmių tenkinimo. Godumas ir skurdas kerta ir aukštuomenės, ir varguomenės sąžinę, visi vagia arba grobsto vienas iš kito ir iš valstybės, nebepaiso įstatymų net baudžiami, įstatymus išniekina netgi patys jų kūrėjai.

Antra – žmonių sąmonės krizė. Ir visų pirma – politinio elito sąmonės krizė

Trečia –  visuomenės elgesio krizė. Kai nėra savitaigos sąmonės, nėra ir savitaigos programos. Mes neturim jokių kolektyvinių tikslų apibrėžimo, savo valstybės plėtotės programų, neturim ūkio šakų planų ir – baisiausia – visuomenės kaip visumos, kaip tautos išlikimo ir likimo plano. Jau šnekama: po 50 metų visi čia kalbės angliškai. (Nekalbės – nei rusiškai, nei angliškai, tik lietuviškai. Nors susikalbėti kitakalbiškai sugebės su visais!) Kai nėra planų, nėra ir kūrybos, kuri ir sutelktų bendram darbui. O apie visuomenės vidinį sutelktumą per dvasines vertybes ne tik nekalbama – gėdijamasi kalbėti.

2000 08 02. Kai aš dabar galvoju apie Europos sąjungą, matau tiek analogijų su kurios nors tautos pastangomis XX amžiuje užimti dominuojančią padėtį, kad net šiurpu. Tik užkariavimo būdu renkamasi ne karą, o monopolijas, transnacionalinį kapitalą, kurio veikimas kolei kas niekaip nereglamentuotas, o dėl kapitalistinio pelno amoralumo visuotinai pripažįstamas kaip teisėtas veiksmas

2000 09 03. Tegul sako kas ką nori, o aš tvirtinu: lietuvių tauta dar neturi tikslo. Vienu momentu jis buvo atsiradęs: išsivaduot. O išsivadavus vėl prapuolė – išsiplovė. Turto troškulys, skurdžių psichikos valdovas, išplovė. Mes vėl vegetuojam plavinėdami dekadentiškose klejonėse.

O turim visus šansus tapti ištiso regiono tolesnės plėtotės centru, turim galimybę sukurti galingą nacionalinio ūkio kompleksą, turim visus šansus pakelti lietuvių tautą ir išugdyti galingą kuriančią dvasią.

2000 10 21. PRINCIPO ABSURDAS. Atsisakydama taikyti mirties bausmę žudikams, Europa įklimpo į vieną iš savo minties jai pačiai sukurtų problemų. Taip, galima pritarti, kad gyvybė yra kažkas tokio paslaptingo ir ne žmogaus valiai pavaldaus ar jai priklausomo, kad iš principo ir galima, ir reikia kalbėti apie draudimą kišti rankas prie gyvybės netgi viso pasaulio, ne tik atskiros visuomenės vardu. Tačiau yra atvejų, kai gyvybės pavidalą turinti pikta valia ir jos sėjamas blogis negali būti pakeisti (perauklėti, sutramdyti kalėjimo sienomis ir pan.), o žmonės pasirodo esą bejėgiai prieš tolesnį blogos valios veikimą. O kai tų “blogų valių” visuomenėje susikaupia kritinė masė, ne visuomenė pradeda jas kontroliuoti, o jos visuomenę. Visuomenė, tauta, valstybė atsiduria kritinėje situacijoje ir gali žūti vien dėl to, kad ir toliau yra linkusi vadovatis visuotiniu gyvybės neliečiamumo principu. Taip principas paneigia pats save, iš gyvybės ir žmogaus gyvasties gerbimo pavirsdamas susinaikinimo principu. Yra galvų, kurioms galima atleisti tiktai po to, kai jos nuimtos nuo pečių.

2000 11 07. Lenkija – valstybė be aiškių sienų (su “slankiojančiomis” sienomis). Tokios valstybės – labai pavojingos valstybės. Kaip ir Rusija.

2000 12 06. Gili valstybės reforma – ne institucijų reforma. Gili valstybės reforma – sąmonės reforma. Tos reformos pamatas, pagrindinė idėja – ne turtas, o Tėvynė, Tėvynė kaip turtas. O Tėvynė – tai visų pirma jos vienas kitam padėti pasiryžę žmonės. Patriotizmo atkūrimas – tai pamatas, ant kurio gali būti toliau statomas Lietuvos valstybės būstas, pastatas, kuriame žmonės galės rasti pastovią, patvarią gerovę.

2000 12 08. Kultūra stagnuoja, žmonių sąmonė vis ryškiau senka, skurdas didina intelektualinę mažakraujystę.

2000 12 29. Naujieji lietuviai ateina, be skrupulų žudydami ir svetimus, ir savus. Ateina, tvirtai žinodami viena: viską daro pinigai. Pinigai kuria asmeninę gerovę, pinigai buria draugus ir bendražygius, pinigai pašalina konkurentus ir priešus, pinigai sukuria mitus apie jų pačių, naujųjų lietuvių, švarumą, darnumą, teisingumą, tinkamumą atstovauti žmonėms ir valdyti.

2000 12 31. Dešimtmetis praėjo, visi svajojom apie Lietuvos laisvę, o pasirodė – apie savo laisvę, dar baisiau – apie laisvę nuo Lietuvos! Štai baisusis mūsų amžiaus laisvos plėtros rezultatas, sutvirtinamas ir literatūros, kuri laisvę vaizduoja kaip kūno laisvę (R.Gavelis), pabėgimo laisvę (J.Ivanauskaitė) arba pasišaipymo laisvę (J.Erlickas).

2001 01 04. Etninis pasaulis ar mutantinis pasaulis, išlaikyti tautinius savitumus ar tautinius bei rasinius skirtumus išplovinėti apsisprendžiantis pasaulis – štai tas XXI amžiaus klausimas, į kurį neradus aiškaus atsakymo nebus įmanomas aiškus jokio klausimo sprendimas, nebus įmanoma ne tik jokia nacijos politika, bet ir politika apskritai.

Lietuvai eiti kitų tautų apsorbavimo keliu, atrodo, nelemta – ne toks jos būdas, ne tokia kultūra. Istorija parodė, kad sugebėjimo apsorbuoti kitas tautas lietuviai neturi. Jie turėjo pernelyg daug tolerancijos – tiek daug, kad visada aukodavo savo kultūrą ir save, netgi tais atvejais, kai jokios alternatyvos nelikdavo. Matyt, reikia galvoti apie kitokį lietuvių buvimo “atvirame pasaulyje” būdą – introvertiškam žmogaus ir tautos tipui tinkantį gyvenimo būdą. Dar svarbiau – bendruomeninį introvertų gyvenimo būdą.

Mūsų bėda ta, kad mes visuomeniniu lygmeniu veikti dar negalim – mes net personaliai, kaip tautos individai, dar nesuvokiam mus ištikusios situacijos, mes jos nepriimam kaip problemos, kaip bėdos: mes įsileidžiam į savo sąmonę visą, be atrankos, pasaulį kaip savo (o jis yra kitų pasaukis; mūsų pasaulis šiandien tebėra tik mūsų žemė, bet per tokią sąmonę ir ji darosi nebe mūsų pasaulis), mes įsileidžiam į savo kalbą svetimžodžius ir svetimas minties raiškos formas (tai pirmas etapas žengtelti nuo savo ant svetimos kalbos arba į svetimą kalbą), mes mielai perimam kitoms tautoms nepriimtiną elgesį kaip savo, naivuoliškai manydami, kad jas šitaip pralenkiam (gal ir pralenkiam, bet tik lenktynėse į nebūtį). Lyg ir krusteli vienoj kitoj galvoj, kad toks gyvenimas yra “ne toks”, bet turės praeiti dar daug laiko, kol visuomeniškai susivoksim, kad tai blogai. Juo labiau – kol pradėsim gimdyti aiškias mintis, pagal kurias galėsim pasipriešinti. Visų pirma savo kvailumui.

2001 03 14. Žvelgiant – ne tik plika akim, bet ir iš bet kokios kultūrinės pozicijos – į lietuvių populiacijos bandymus XIX amžiuje pakilti ir išsiveržti į pasaulį, galima pasakyti, kad XX amžiaus pabaigoje ir XXI pradžioje ji gyvena lemiamą laikotarpį – žūti ar būti. Gal net jau praleido tą momentą, kai dar galėjo pasakyti, kad nori būti.

2001 03 28. Kai panagrinėji dešimties metų Nepriklausomybės istoriją, matai, kad ir kairieji, ir dešinieji, ir dabar “naujieji” vykdė iš esmės tą pačią politiką

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas.

Romualdas Ozolas “Supratimai. Parinktos 1956 – 2006 metų metafizinio dienoraščio mintys”, Vilnius:Naujoji Romuva, 2007. – 730 p.

2010.08.30


Prisijunkite prie diskusijos