2010 09 15. Mes vis godojam atsiliekantys nuo europietiškosios demokratijos – tebesam homofobai, nacionalistai ir kitokie atsilikėliai.
Atsiliekam, ko gero, ir studenčių prostitucijos baruose, kurie vis intensyviau plėtojami Vakarų senbuvėse.
Formulė paprasta: merginoms reikia pinigų, o ne vaikinų ar sutuoktinių. Juk jos studentės, tad turi mokytis, kad įgytų diplomus, laipsnius, vardus ir taip paklotų savo ateities pamatus vis akivaizdžiau feminizuojamoje visuomenėje. Tai ar ne geriau, užuot nusigėrus ir atsidūrus lovoje su vyrais, kurie visai nepatinka, gauti pinigų iš patinkančio ir dargi pastoviai?
Tuo pasirūpinti padeda net specialios interneto svetainės. Jos nesančios “palydovių agentūros”, jos specializuojasi už mokestį suvesdamos vyrus su nuolatinio išlaikymo už intymias paslaugas ieškančiomis merginomis. Tam reikia ne tik sekso, bet ir simpatijos. Didžiausia svetainė turi pusę milijono klijentų, vien Britanijoje – 26 tūkstančius. 1000 svarų yra minimumas, už kurį studentė jau gali pragyventi, 2-4 tūkstančiai – jau ne tik lova, bet ir “kitos gyvenimo situacijos”.
Į tokius sandorius merginos žiūri labai pragmatiškai. Kas trečia studentė už pinigus nusirengtų, beveik pusė sutiktų filmuotis apsinuoginusios. Psichologiją studijuojanti mergina sako: “Man patinka, kai viskas yra sąžininga, kai niekas neapsimetinėja, kad sutiko meilę visam gyvenimui.” Iš savo rėmėjo ji iš viso gavo 6 tūkst. svarų.
Studenčių ir net moksleivių “rėmimo” praktika plinta įvairiose šalyse.
Gal metas būtų atlikti tyrimą, kiek nuo tų tendencijų atsilieka Lietuva? O gal pralenkia?
2010 10 17. Portalas Alfa.lt praneša, kad Vilniuje į gatves kasdien išeina apie 300 prostitučių. Kiek visoje Lietuvoje?
Prostitucija Lietuvoje nelegali. Tad moteris, kurios, kaip sako Romenas Gary romane “Gyvenimas dar prieš akis”, gatvėje dėl būvio kovoja užpakaliu, nustatyti galima tik pagal nuobaudų protokolus ir už baudas susidariusias skolas. Bauda pirmą kartą įkliuvus – nuo 300 iki 500 litų, tačiau esama ir tokių kovotojų, kurių skolos išaugusios iki 36 000 litų.
Ne visos yra nelaimėlės. Esama nepakliūvančiųjų – elito. Jos aptarnauja aukštuomenę ir gauna atlyginimus, kurių negarantuotų jokia kita profesija. Viena darbštuolė užsienio kurorte per naktį uždirbo tūkstantį eurų. Studentės nusiperka butus, prabangias mašinas. Elitinėmis dirba verslininkės, įmonių, bankų tarnautojos, moterys, turinčios mokslinius laipsnius. Klientai – turtingi, išsilavinę vyrai.
Kadangi sifilis ar ŽIV nepaiso mokslinių laipsnių ar kitų statusų, prostituciją bandoma riboti. Pradėta persekioti vyrus. Švedijoje išsiplėtojo sekso turizmas, ypač į Lietuvą, kurioje prostitucija mažiausiai kontroliuojama, dėl to manoma, kad čia mažiausiai šansų apsikrėsti venerinėmis ligomis.
Apie laisvo elgesio kriminologiją prabilta jau su Lietuvos Statutais. Pirmojoje respublikoje paukštytės skraidė legaliai. 1941 m. su kitais asocialiais elementais ištremtos 449 prostitutės šią problemą likvidavo. Dabar ji vėl problema. Bet nerimta.
2010 12 28. Prekyba žmonėmis Lietuvoje klesti. Jos formos įvairiausios – nuo pardavimo į užsienius, iš kur kelio atgal nebebūna, nebent karstuose, iki vaikų prostitucijos (tiek mergaičių, tiek berniukų) vaikų globos namuose.
Ne viena mergina, kaip tvirtina oficialūs teisėtvarkos ir teisėsaugos pareigūnai, parsiduoda savo noru. Žinoma, iki to su ja ar jomis turi būti gerai padirbėjusi socialinė aplinka – atvedusi iki tokios būsenos, kad mergina apsispręstų geriau parsidavinėti, negu egzistuoti nežinia kaip.
Apie aukšto lygio “iškviečiamąsias”, grįžtančias į Lietuvą ir išvažiuojančias į bet kurią pasaulio šalį, o paskui važinėjančias naujausių markių automobiliais ir puotaujančias “elito” sueigose, nekalbama. Jos – tabu.
Užtat apie studentes, savo kūnu prisiduriančias prie mokesčių už mokslą, jau prabilta. Tačiau kalbama tokiu tonu, kad, atrodo, tik iš reikalo pripažinti faktą.
Kad vaikų namuose prostitucija išplėtota iki sistemos lygio, pripažinta neseniai. Naujokus įtraukti padeda vyresnieji globotiniai, kurie žino interesantų telefonų numerius, taksi vairuotojus. Nustatyti sistemoje dalyvaujančius asmenis sunku, nes visi patenkinti – užsidirba. Kita vertus, veikia ir sistemos sukurta savikontrolės sistema – organizatoriai ir prižiūrėtojai žiauriai keršija bandantiems ištrūkti. Tuo labiau kad žino liksią nenubausti: žinoma atvejų, kai teismui pasirodė, kad filmuota prostitucijos scena yra per menkas įrodymas norint nubausti įstatymų pažeidėjus.
Tai – trečioji naujausios Romualdo Ozolo knygos “Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010 m.” ištrauka. “Per lėtinį bankrotą” yra knygų “Į saulėlydžio krantą” (2008), “Paskui greičiausią pelną” (2008), “Nepriklausomybė alternatyvų neturi” (2009) ir “Ant imperijos slenksčio” (2010) tęsinys.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, šio teksto autorius.
2011.10.07
