Lenkijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, spalio 7 d. (AFP-ELTA). Aukščiausiasis Lenkijos teismas ketvirtadienį pareiškė, kad kai kurie Europos Sąjungos (ES) sutarties straipsniai yra „nesuderinami“ su Lenkijos Konstitucija – tai svarbus sprendimas, keliantis grėsmę šalies finansavimui iš ES ir netgi galintis sukelti abejonių dėl tolesnės Lenkijos narystės bloke.
Savo sprendime Konstitucinio Teismo pirmininkė Julija Przylebska išvardijo kelis ES sutarties straipsnius, kurie, jos nuomone, yra nesuderinami, taip pat teigė, kad ES institucijos sutartyse „veikia už savo kompetencijos ribų“.
Europos sienos. Slaptai.lt nuotr.
Liubliana, spalio 6 d. (AFP-ELTA). Europos Sąjungos (ES) lyderiai trečiadienį atsisakė nustatyti tvarkaraštį, pagal kurį Vakarų Balkanų valstybėms būtų suteikta narystė, nors patikino regioną, kad blokas ir toliau įsipareigojęs jas priimti.
Didėjant susirūpinimui, kad nusivylimas dėl ilgo laukimo gali pastūmėti kai kurias kandidates arčiau Rusijos ir Kinijos, Briuselis nori parodyti, kad jis ir toliau yra geriausia viltis kaimynėms.
Tačiau per susitikimą su Albanijos, Bosnijos, Serbijos, Juodkalnijos, Šiaurės Makedonijos ir Kosovo vadovais nebuvo jokio proveržio jų kelyje į narystę. Vietoj to 27-ių šalių klubas per viršūnių susitikimą Brdo pilyje Slovėnijoje, šiuo metu pirmininkaujančioje ES, kalbėjo apie milijardų dolerių vertės paramą rytinėms savo kaimynėms.
„Vakarų Balkanai yra tos pačios Europos dalis, kaip ir Europos Sąjunga. Turime tą pačią istoriją. Mus vienija tie patys interesai, tos pačios vertybės, esu įsitikinusi, ir tas pats likimas, – sakė Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen. – Europos Sąjunga nėra užbaigta be Vakarų Balkanų“.
„Geostrateginis interesas“
ES plėtra, kadaise buvusi svarbiausia bloko politikoje, pastaraisiais metais sustojo. Kai kurios turtingesnės narės bijo sukelti naują migracijos bangą, o kai kurios pretendentės patiria sunkumų vykdydamos reikalaujamas reformas, ypač diegiant demokratines normas.
Galutinėje aukščiausiojo lygio susitikimo deklaracijoje po ilgų derybų teigiama, kad blokas „dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą plėtros procesui“. Tačiau taip pat sakoma, kad pirmiau ES turi „pagilinti savo pačios raidą ir garantuoti savo gebėjimą integruoti naujas nares“.
Deklaracija priimta po to, kai valstybės narės atmetė šeimininkės Slovėnijos reikalavimą įsipareigoti iki 2030 m. priimti Vakarų Balkanų kandidates. Europa. Patikimi kaimynai. Slaptai.lt nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel sakė prieštaraujanti, kad būtų nustatytas narystės proceso galutinis terminas, nes jis „galiausiai daro mums spaudimą“. Bet ji vis tiek tvirtino, kad ES turi „didžiulį geostrateginį interesą“ galiausiai įsileisti Vakarų Balkanų šalis.
Tai atspindi vis didėjantį ES susirūpinimą dėl Maskvos ir Pekino, išsiuntusių į regioną milijonus vakcinų nuo koronaviruso, veiksmų.
Maskva palaiko glaudžius kultūrinius ryšius su draugiškomis stačiatikių tautomis, o Pekinas suteikė regionui didelių paskolų, įskaitant prieštaringai vertinamą 1 milijardą dolerių keliui.
Juodkalnija patiria sunkumų ją grąžinti. Atsakydama į tai, ES skyrė regionui „precedento neturintį“ 30 mlrd. eurų ekonominių investicijų paketą. Pareigūnai taip pat pažadėjo „apčiuopiamą“ pagerėjimą Balkanų žmonėms, pavyzdžiui, padidinti skiepų normas, kad šiemet jos atitiktų ES lygį, ir panaikinti tarptinklinio ryšio mokesčius.
Tai gali būti menka paguoda šalims kandidatėms, kurioms vis dar skauda, kad 2019 m. Prancūzija, Danija ir Nyderlandai pirmiau pradėjo stojimo derybas su Albanija ir Šiaurės Makedonija. Nuo tada Bulgarija tapo pagrindine pažangos kliūtimi, kilus ginčui dėl istorijos ir kalbos atsisakiusi leisti Šiaurės Makedonijai pradėti procesą. Abiejų šalių vadovai susitiko su kolegomis iš Prancūzijos bei Vokietijos, tačiau jokios pažangos nepasiekė prieš kitą mėnesį Bulgarijoje vyksiančius rinkimus.
„Jokių iliuzijų”
Europos muitinės. Slaptai.lt nuotr.
„Neturiu iliuzijų dėl greito įstojimo į ES, – sakė Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius, kurio šalis pateikė stojimo į ES prašymą 2009 metais. – Politiniai ES poreikiai yra tokie, kad Balkanų plėtra nėra nei dominuojanti, nei populiari tema“.
Prieš viršūnių susitikimą Briuselis laimėjo nedidelę diplomatinę pergalę tarpininkaudamas susitarimui, kad būtų sumažinta tarp Serbijos ir Kosovo prapliupusi įtampa. Buvę priešai susidūrė kaktomis, kai Kosovas uždraudė įvažiuoti į jo teritoriją automobiliams su serbų valstybiniais numeriais.
Kosovas paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos 2008 m., praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės siekusių etninių albanų partizanų ir serbų pajėgų karo. Maždaug 100 šalių, tarp jų ir visos ES narės, išskyrus penkias, pripažino šį žingsnį, bet ne Serbija ir jos sąjungininkės Kinija bei Rusija. ES tarpininkavo prieš dešimtmetį prasidėjusiam dialogui tarp dviejų Balkanų kaimynių, tačiau santykių normalizuoti nepavyko.
Lenkijos opozicijos lyderis Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.
Buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir Lenkijos opozicijos lyderis Donaldas Tuskas neatmeta savo šalies išstojimo iš Bendrijos galimybės.
Lenkija „greičiau nei kam nors atrodo“ gali nebebūti ES narė, jei dabartinė valdančiosios PiS partijos kampanija taps nevaldoma, sakė D. Tuskas stočiai TVN24. D. Tuskas yra laikinasis didžiausios Lenkijos opozicinės partijos „Piliečių platforma“ pirmininkas.
Aukštas PiS atstovas prieš dvi dienas iškėlė klausimą dėl tolesnio Lenkijos bendradarbiavimo su ES ir taip įplieskė debatus. „Turėtume pagalvoti, kiek dar galime bendradarbiauti, kad mes visi liktume ES ir kad ši ES mums būtų priimtina“, – sakė PiS frakcijos vadovas Ryszardas Terleckis ir paminėjo „Brexitą“. Lenkija esą turi pamąstyti ir apie „drastiškus žingsnius“. Vyriausybės atstovė tada pabrėžė, kad Lenkijos išstojimas iš ES neplanuojamas.
Besitęsiantis ginčas tarp Varšuvos ir Briuselio dėl Lenkijos teismų reformos pastaruoju metu dar labiau paaštrėjo. Europos Komisija trečiadienį paprašė Europos teisingumo teismo skirti finansines sankcijas Lenkijai.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel penktadienį teigė, kad ES turėtų sugebėti kalbėtis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu po to, kai Bendrijos valstybių narių lyderiai atmetė jos siūlymą atnaujinti viršūnių susitikimus su Rusija.
„JAV prezidentas su V. Putinu susitiko rimtoms deryboms, kurios, mano požiūriu, neatrodė kaip apdovanojimas Rusijos prezidentui. Suvereni ES, mano nuomone, turėtų taip pat sugebėti panašiame susitikime atstovauti ES interesams“, – po ES derybų Briuselyje vykusioje spaudos konferencijoje teigė ji.
Vokietija ir Prancūzija privertė ES valstybes nares, ypač Rusijos kaimynes, sunerimti, pasiūliusios atnaujinti Bendrijos derybas su V. Putinu, kurios buvo įšaldytos, Maskvai 2014 m. aneksavus Krymą.
ES valstybių narių lyderiai Briuselyje atmetė pasiūlymą, teigdami, jog toks sprendimas Rusijos agresijos akivaizdoje V. Putinui pasiųstų netinkamą žinutę.
„Manome, kad tam kol kas dar yra per anksti, dabar tai būtų tam tikras apdovanojimas Rusijos prezidentui už jo politiką – agresyvią, kaimynus provokuojančią politiką ir įvairaus pobūdžio išpuolius”, – teigė Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
Italijos premjeras Mario Draghis, kuris parėmė ES lyderių ir V. Putino susitikimo idėją, teigė, kad pasiūlymas buvo šiek tiek netikėtas, ir nuliūdino dėl Maskvos labiausiai susirūpinusias valstybes.
Jo teigimu, Bendrija „bent jau kol kas iš esmės atsisakė šios idėjos“. Kremlius teigė apgailestaujantis dėl ES sprendimo atmesti derybas ir tvirtino, jog V. Putinas „ir toliau yra suinteresuotas kurti veikiančius Maskvos ir Briuselio santykius”.
Lietuvai stojant į NATO ir Europos Sąjungą mūsų padangėje neįtikėtinai išpopuliarėjo posakis apie šalies, taip pat svarbiausių jos institucijų būtinybę atlikti namų darbus, šį konteksto frazeologizmą be didesnių niuansų suprantant kaip įsipareigojimą patiems pasistengti, labiau pasitemti, įdėti daugiau darbo, siekiant prilygti senbuvėms Euroatlantinės sąjungos valstybėms. Tai paraginimas ir pasiraginimas, o taip pat priminimas, kad esą už rankos niekas ten, į geresnį rytojų, tavęs nenuves, jeigu pats to nenorėsi ir nesugebėsi savo pasirinkimo paliudyti darbais. O ar galėtų būti kitaip, – klausiate. Taigi, atrodytų, niekam nė iš tolo negali kilti jokių abejonių dėl šios tezės nelygstančio teisingumo ir jos mobilizacinės vertės.
Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad posakis apie namų darbus tokiame ar panašiame kontekste buvo tiražuojamas taip dažnai, jog per metus kitus ėmė ir beviltiškai susidėvėjo, tad šiandien jau tokį užkeikimą, be visa ko kito, reikėtų traktuoti dar ir kaip stiliaus klaidą, panašiai kaip neskoningumu dėl nuvalkiojimo atsiduoda gydytojų pavadinimas žmonėmis baltais chalatais, talentingą rašytoją Juozą Erlicką nenustojant pravardžiuoti gyvuoju klasiku arba pernelyg ilgai dėvėjus tuštutinės žurnalistikos susigalvotą štampą, kad štai toks Zuroffas yra nacių medžiotojas. Kita vertus, kaip atrodo, anksčiau minėtos klišės apie namų darbus luošumas yra žymiai gilesnio, nesusivedančio vien tik į leksikos ypatybes, pobūdžio, – ji alergizuoja mūsų sielas net ne tiek savo sustabarėjimu ir neišradingumu, kiek blogai pridengtu ydingu konceptualumu, kad neva, norime to, ar nenorime, bet visados esame tik peraugę vaikai, nesubrendėliai, pasekėjai, epigonai, pakeleiviai, geriausiu atveju sugebantys nebent pamėgdžioti ar kopijuoti kažkur pasiteisinusius dalykus. Su nenuslystančiu nuo lūpų posakiu apie tai, kad nėra jokio reikalo išrasti dviračio iš naujo, taigi – užtenka tik gerai atlikti namų darbus, yra pridaiginamas populiacijoje socialiai sukonstruotas defektas, ugdomas inertiškos masės mentalitetas.
Tačiau kiekvieną kartą išrasti iš naujo galima ne tik dviratį, išrasti iš naujo ir tokiu būdu atrasti galima ir pačią Europos Sąjungą. O kai kurie šmaikštuoliai Lietuvos kaimuose, pamėginę iš naujo atrasti dviratį, tarsi ir netyčia pasigamina kosminį laivą, pritaikytą pasiskraidymui į ganyklas ir kitiems gyvulių ūkio plėtotės reikalams.
Žodžiai apie namų darbus įstrigo mūsų bendruomenės pasąmonėje neišdildomu pavidalu, prisikabino kaip kibišas prie sielos, taigi, kaip atrodo, jie dar ilgai bus kartojami įvairiausio plauko valdininkų, o ypač mūsų tautiečių, dirbančių tarptautinėse organizacijose, būdami ant liežuvio galo, nežiūrint tų žodžių nusivalkiojimo laipsnio ir lėkštumo. Todėl sunku atsispirti pagundai suinterpretuoti tokį maniakinį posakį pagal psichoanalitinę manierą kaip ankstyvosios vaikystės trauminės patirties įgarsinimą truputėlį kitame kontekste. Tarkime, tie valdininkai ar tarnautojai ir šiandien yra kamuojami sapnuose užstrigusių vaikystės baimių, kad antroje ar trečioje pradinės mokyklos klasėje neparuošė namų darbų. O kas gali būti baisiau už tokį apsileidimą!?
Antano Vienuolio gatvėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Sigmundas Freudas sako, kad oralinė, analinė ir genitalinė kūdikio vystymosi fiksacijos pasilieka kaip įspaudas visam likusiam gyvenimui. Savo ruožtu, pratęsiant klasiko minį, neatliktų namų darbų komplekso neurotinį dominavimą būtų galimą vertinti kaip moralinį pareigos košmarizacijos užstrigimą, tarpsnyje nuo infantiliosios vaikystės laikų iki marazmatinės senatvės imtinai.
Bijau pameluoti, tačiau greičiausiai jau iškart po pradinės mokyklos baigimo, tapęs laisvu ir nepriklausomu penktoku ar šeštoku didelėje mokykloje, kur buvo galima lengviau nei anksčiau pasislėpti triukšmingoje moksleivių minioje, nustojau ruošti namų darbus labiausiai radikaliu pavidalu. Taigi, galima sakyti, mano degradavimas prasidėjo labai anksti. Kita vertus, pernelyg ankstyva emancipacija neapsaugojo šių eilučių autoriaus nuo neatliktos pareigos košmarų, prisikabinusių daug vėliau arba, kitaip tariant, sugrįžusių su atsilaisvinusios spyruoklės jėga ir piktumu jau peršokus vaikystės stadiją. Ogi labai panašiai, kaip nepersirgus „kiaulyte“ vaikystėje, suaugusiam pasigauti šią ligą kainuoja nepalyginamai daugiau, ji tampa – didele kiaule, savo ruožtu čia toliau aš ir ruošiuosi papasakoti truputėlį kitą nei neatliktų namų darbų sąžinės mechanizacijos košmarų versiją, kurią drąsiai būtų galima pavadinti profesinio išsigimimo liudijimu.
Anksčiau – dažniau, tačiau iš šiandien dar kartas nuo karto sapnuoju tą patį sapną, kad neva, pasiklydęs labirinte, nerandu auditorijos, kur turėčiau pradėti skaityti naujų mokslo metų paskaitas. Visa naktis prabėga klaidžiojant po klaikiai nykų labirintą ir nerandant auditorijos durų. Dar baisiau būna, kai prisisapnuoja, kad pamiršau paskelbti ir perskaityti kažkokį fantasmagorinį paskaitų kursą, tačiau niekas to nepastebėjo ar apsimeta nepastebėję, štai dekanas gudriai merkia akį, o studentai krykštauja iš džiaugsmo.
Per daugybę prabėgusių metų nepraleidau nė vieno užsiėmimo, nė vieno susitikimo su studentais! Žinia, vargu ar tai yra sektinas pavyzdys, greičiau toks kvaziuolumas, kaip jau užsiminiau, yra patologijos arba apsigimimo rodiklis, trumpai tariant, yra nenormalumas.
Net kai dirbdavau 2,5 etato krūviu, o, įpusėjus semestrui, neretai įsisiautėdavo gripo epidemijos, aš pats susirgdavau nuo persitempimo ar pasigavęs virusą tik pasibaigus semestrui ir prasidėjus pirmai atostogų dienai. Kita vertus, ištaikęs momentą taip išponėti mano kūnas, vėl strimgalviais, paspartintu tempu, pralenkdamas visus numatytus grafikus, palikęs nesunaudotas vaistų krūvas ant palatos spintelės, grįždavo į reikiamą darbui būseną paskutiniosiomis atostogų dienomis. Ligoninę paprastai palikdavau anksčiau nei leisdavo gydytojai, nejausdamas kokių nors ryškesnių, trukdančių pasinerti į darbus negalavimų. Juokingiausia yra tai, – čia iš tiesų būtų galima užspringti nuo juoko, – kad net vėžį išsigydyti (arba – apsigydyti) pavyko neatsitraukiant, kaip sakoma, nuo gamybos linijos, nenutraukiant jaunosios kartos galvų štampavimo proceso.
Iš tiesų, nieko gero, kai pareigos supratimas tampa gelžbetoniniu įpročiu, o sąžinė – įgyja mechaninį pobūdį. Tačiau drauge turiu neatremiamą pasiteisinimą, kad taip visados elgiuosi ne aš pats, o mano kūnas, tokiu užkalbėjimu pasilikdamas savo tikrajam „aš“ labiau patogią stebėtojo poziciją.
Tačiau ar leistina psichinės higienos požiūriu susvetimėti savo kūnui iki tokio lygio, sudvigubėti vienas prieš kitą taip, jog nuosavas kūnas čia pradedamas atpažinti kaip kažkoks svetimkūnis? Geriau pagalvojęs, prisipažįstu, kad ir aš neturiu teisės visiškai išsižadėti tolimos giminystės ryšio užmezgamo įsipareigojimo savo kūnui, nori nenori, prisiimdamas už jį atsakomybę kaip už tokį debilą, kurį reikia prižiūrėti, maitinti, vesti pasivaikščioti, stebėti, kad vienas nepasiklystų tarp žmonių minioje, kartas nuo karto išleisti pas mergas, ir t. t., ir pan. Kita vertus, mainais už maistą, rūbą ir kasdieninę priežiūrą tas mano dorai įsiręžęs, bet kvailokas kūnas privalo nudirbti visus mano darbus, kai aš pats tuo metu esu linkęs pasvajoti, nugrimzdęs į nepasiekiamų pasaulių tolius, kur mano tikrasis „aš“ drebučių pavidale maitinasi vien tik idilijomis.
Akinių reklama. Slaptai.lt nuotr.
Dėl teisybės reikia pastebėti, kad čia nesu nei pirmas, nei paskutinis, štai viena miela kolegė yra prisipažinusi, kad kartą paskaitą nuo pradžios iki pabaigos gausiai susirikusiai studentų auditorijai perskaitė giliai įmigusi, sapnuodama apie mūsų, kolegų porelės, pasivaikščiojimus nerealiai mėlynos jūros pakrante. Bandau įsivaizduoti, kad to nesusipratimo niekas nepastebėjo, reglamento pažeidimai neišėjo į viešumą, nes visa auditorija su dėstytoja priešakyje tąsyk užmigo vienu palaimingu ritmu, kiekvienam sapnuojant savo sapnus, o tuos studentus iš anos paskaitos, svyrinėjančius po visą Lietuvą lunatikų takeliais, apdujusiomis akimis žiūrinčius į pasaulį, nesunku užtikti ir šiandien. Kaip žinome, ne vienas iš jų tapo žinomu politiku.
O ką jūs galvojate apie dažnai žmonių pasvarstymuose sutinkamą, vienokia ar kitokia forma išsakomą teiginį, kad tai Dievas mums uždavė namų darbus, pašaukdamas į būtį? Ar tai reiškia, kad toks mechaninis, o gal skaitmeninis Dievas, užkraudamas padidintą namų darbų naštą, gali pratęsti ir mūsų būtį? Kažką panašaus ir skelbia reinkarnacijos arba, kitaip tariant, metempsichozės teorija, kurstanti iliuziją, kad daug kartų bus leista pabandyti išpirkti savo kaltę.
O krikščionybė ir čia išsiskiria savo iliuzijas naikinančiu kraupiu tiesmukišku, skelbdama, kad namų darbai jau nepadės ir kito karto nebus.
Praeitą kartą skelbiau išvadą, kad neva tik pusprotis galėtų patikėti, jog šeimos ir tradicinių vertybių gynėjai yra Putino bendraminčiai.
Žinia, jeigu nebūtų tokių puspročių ir silpnapročių, nereikėtų laužtis pro atviras duris, su užsidegimu dėstant tarsi ir savaime aiškius dalykus. Kitas reikalas, kad Putino Rusijos simpatikai ir įtakos agentai tradicinės šeimos instituto gynimo akcijose randa labiausiai patogią sau širmą, lengvai susiliedami su visai kitais pagrindais susitelkusia nuoširdžių žmonių minia. Kaip atrodo, dėl to mes patys didele dalimi esame kalti.
Nenuostabu, kad demokratinėse šalyse yra ginamos mažumų teisės. Postmodernistinė sąmonės paradigma apskritai reikalauja atstatyti tų žmonių orumą, kurie buvo atstumti ir pažeminti moderniaisiais laikais. Nestebina ir tai, kad ir Europos sąjungos, atstovaujančios šiandieninės Europos idėjai, parlamento tribūnos yra panaudojamos mažumų teisių gynimo labui, paraginimams būti tolerantiškiems kitokios seksualinės orientacijos bendrapiliečiams. Tačiau esame verčiami stebėtis neatsistebint dėl to, kad ES institucijų plėtojama vadinamoji kova dėl mažumų teisių yra tokia nuožmi ir drauge permanentinė, neatslūgstanti nei minutėlei, vykdoma pasitelkiant visus resursus pagal totalinio karo logiką. Dėl tokio europarlamentarų užsiangažavimo pirmoji asociacija, kuri šauna į galvą, išgirdus ES parlamento pavadinimą, yra apie tai, kad ši institucija gali būti laikoma gėjų gynimo lygos generaliniu štabu ir tik vėliau, geriau pagalvojęs, pradedi prisiminti kitus, daug svarbesnius dalykus.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kodėl būtent čia, atstovaujančiose Europos idėjai institucijose, yra fokusuojamos svarbiausios seksualinių mažumų lobistų pajėgos? Ar europarlamento posėdžių salės minkštosios kėdės pailsinti užpakalius vilioja gėjus labiau nei kitų seksualinių pakraipų žmones, tarkime, panašiai kaip lauko išvietės kvapai vasarą pritraukia musių spiečius? Vis tik, kaip atrodo, taip pasukę klausimą, nuslystume paviršiumi, nesugebėdami įvertinti tikros dalykų padėtis. Todėl skubu pasidalinti savo intuicijomis, kad be nuoširdaus susirūpinimo seksualinių mažumų teisėmis (aš vis dar nesuprantu – kas tai yra), šį klausimą siekia ideologizuoti, paverčia jį triukšmingos fiestos svarbiausiu renginiu, ištrimituoja po pasaulį ES parlamente dirbantys Putino emisarai. Būtent jų keliamo atvirkščiosios propagandos triukšmo dėka, tokiu būdu siekiant išpurenti dirvą Putino kaip alternatyvaus veikėjo legendos sukūrimui, įsitvirtina tampriau nei reikėtų pagal idėją susijusio su gėjų darbotvarkės rūpesčiais ES parlamento vaizdinys. Jų rankomis, nieko nepasakysi, būtent tolerancijos įpakavime mums yra įteikiamas užnuodytas tortas.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip atrodo bent man, doras, neužsiimantis sąmonės onanizmu gėjus, nepageidauja tokio didelio triukšmo, koks dabar yra daromas dėl nieko. Kita vertus, dirbtinai forsuojamas rūpestis gėjų teisėmis jau pradeda įkyrėti daugumai žmonių, verčia bodėtis europinėmis institucijomis ir tokiu būdu vis labiau kenkia šalies saugumui.
Gėjai nėra blogesni žmones už ne gėjus. Kitas klausimas, kas pirmenybę teikia antrojo galo reikalams, o kam svarbiausias dalykas yra tautos išlikimo ir Tėvynės klestėjimo rūpesčiai?
Davidas Babajanas (kairėje) ir Toivo Klaras. Panorama.am nuotr.Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Balandžio 16 d. Europos Sąjungos atstovas Azerbaidžane ambasadorius Kęstutis Jankauskas buvo pakviestas į Azerbaidžano užsienio reikalų ministeriją.
Ambasadoriui K.Jankauskui perduotas oficialus Azerbaidžano valstybės protestas dėl specialiojo ES atstovo Pietų Kaukaze pono Toivo Klaro veiksmų.
T.Klarui priekaištaujama, kodėl šis susitiko su neteisėto režimo atstovu Davidu Babajanu. D.Babajanas – tai tas pats asmuo, kuris dedasi esąs vadinamojo Arcacho užsienio reikalų ministru (tiksliau tariant, jis tvirtina esąs paskirtas Kalnų Karabachą okupavusių armėnų separatistų užsienio reikalų vadovu).
T.Klaro ir D.abajano susitikimas surengtas Jerevane balandžio 14-ąją.
Azerbaidžano notoje taip pat rašoma, kad T.Klaro veiksmai Pietų Kaukaze neatitinka naujų realijų (Kalnų Karabachas pagal tarptautinę teisę yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią nuo 1994 iki 2020-ųjų pabaigos buvo okupavę armėnų separatistai), kenkia taikai regione bei suteikia neteisėtai besielgiančiam Jerevanui nepagrįstų iliuzijų. Šie ES politikų išsišokimai menkina azerbaidžaniečių pasitikėjimą Europa.
Teisingumo ministerijai paskelbus atranką į Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (ESBT) teisėjo poziciją, kurį į pareigas siūlo Lietuvos Respublika, savo kandidatūras pateikė 8 pretendentai, pranešė ministerija.
Siekiant atrankos viešumo ir skaidrumo, šiemet pirmą kartą atrankos organizavimo tvarkoje numatyta informaciją apie pretendentus į ESBT teisėjo poziciją skelbti viešai.
Savo kandidatūras į šią poziciją pateikė Tadas Antanaitis, Darijus Beinoravičius, Tomas Davulis, Lyra Jakulevičienė, Saulius Lukas Kalėda, Mažvydas Michalauskas, Virgilijus Valančius ir Lijana Visokavičienė.
Pretendentus vertins Darbo grupė, sudaryta pretendentų atrankai į ESBT teisėjo pareigas organizuoti. Darbo grupės narių geriausiai įvertinto pretendento kandidatūra bus teikiama tvirtinti Vyriausybei.
Po to, kai pretendento į ESBT teisėjus kandidatūrą patvirtins Vyriausybė, kandidatūrai, konsultuojantis su Seimu, turėtų pritarti prezidentas. Įvykdžius šias nacionalines procedūras, prieš valstybių narių vyriausybėms bendru sutarimu skiriant ESBT teisėją, kandidato tinkamumą dar vertins ir specialus pagal ES teisę sudarytas komitetas.
Preliminariai Lietuvos Respublikos pasiūlytas kandidatas teisėjo pareigas ESBT pradėtų eiti 2021 m. antrą pusmetį.
ESBT sudaro du teisėjai iš kiekvienos valstybės narės. Teismas nagrinėja fizinių ar juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl ES institucijų teisės aktų, valstybių narių ieškinius ES Komisijai ir Tarybai, ieškinius dėl ES institucijų tarnautojų padarytos žalos atlyginimo, intelektinės nuosavybės srityje ir pan.
ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis ketvirtadienį skrenda į Maskvą, jis sieks spausti Kremlių dėl opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno įkalinimo ir susidorojimo su protestuotojais.
Pirmasis aukšto lygio ES pasiuntinio vizitas į Rusiją nuo 2017 m. susilaukė kai kurių ES valstybių narių kritikos, esą Maskva apsilankymą gali palaikyti įrodymu, kad Briuselis yra pasiruošęs grįžti prie normalių santykių.
Tačiau J. Borrellis pažadėjo Kremliui perduoti „aiškią žinią“, nors Maskva ignoruoja Vakarų raginimus paleisti Vladimiro Putino oponentą A. Navalną, kuriam antradienį buvo paskelbta beveik trejų metų nelaisvės bausmė.
„Privalome įsitraukti būtent tada, kai reikalai eina blogyn“, – pirmadienį sakė J. Borrellis.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas antradienį teigė norintis pagerinti santykius su ES, jis esą viliasi, kad to paties siekia ir 27 valstybių narių bendrija.
R. T. Erdoganas tokį komentarą pateikė po metų įtampos dėl Turkijos užsienio reikalų politikos pobūdžio rytinėje Viduržemio jūros dalyje, Libijoje bei tam tikrose teritorijose Artimuosiuose Rytuose.
Dėl tokios politikos Turkijos ryšiai su Graikija ir Prancūzija tapo ypač įtempti.
Tačiau šalies prezidentas televizijos transliuoto susitikimo su ES ambasadoriais metu ėmėsi švelninti toną.
„Esame pasiruošę taisyti santykius, – ambasadoriams sakė jis. – Tikimės iš mūsų Europos draugų, kad šie parodys tokią pat gerą valią.“
Turkija ir Graikija šią savaitę susitarė sausio 25 d. Stambule vyksiančių derybų metu spręsti jau įsisenėjusį ginčą dėl jūrinių sienų.
„Manome, kad derybos bus naujos eros pradžia“, – teigė R. T. Erdoganas.
Jis taip pat tvirtino esąs pasirengęs geresniems santykiams su Paryžiumi po mėnesius trukusių ginčų su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu.
Europos lyderiai ketvirtadienį džiaugėsi, kad Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinė Karalystė (JK) galų gale pasiekė susitarimą, kuriuo siekiama sukurti pagrindus ilgalaikiam bendradarbiavimui ateityje, praneša naujienų agentūra AFP.
JK premjeras Borisas Johnsonas pareiškė, kad tai „geras susitarimas visai Europai, iš naujo sukuriantis stabilumą ir tikrumą“.
Buvęs premjeras Davidas Cameronas ir buvusi premjerė Theresa May, kuriems teko atsistatydinti dėl „Brexit“, teigia, kad sutartis buvo ilgai laukta. Anot T. May, „ji suteiks pasitikėjimą verslui ir padės tęsti prekybą“.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad dėl tokio susitarimo buvo verta kovoti.
„Dabar mes turime sąžiningą ir subalansuotą sutartį su JK. Ji apgins ES interesus, užtikrins sąžiningą konkurenciją ir suteiks apibrėžtumą mūsų žvejybos bendruomenėms“, – sakė ji.
Tuo metu ES vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier perspėjo, kad sutarties įgyvendinimas pareikalaus daug pastangų ir pažadėjo paramą ES žvejams, mat žvejybos klausimą buvo sunkiausia išspręsti.
Airijos premjeras Michealas Martinas mano, kad buvo pasiektas geras kompromisas leisiąs išvengti realios sienos tarp Airijos ir Šiaurės Airijos. Jis pabrėžė, kad Airiją ir JK visada sies artima draugystė ir partnerystė.
Šiaurės Airijos pirmoji ministrė Arlene Foster mano, kad JK ir ES santykiuose išaušo nauja era. Pasak jos, Šiaurės Airija sieks maksimaliai išnaudoti galimybes, kurias jos ekonomikai suteiks naujoji tvarka.
Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon priminė, kad ši šalis prieštaravo JK pasitraukimui iš ES.
„Joks susitarimas niekada neatsvers to, ką „Brexit“ iš mūsų atima. Atėjo laikas kurti savo pačių ateitį kaip nepriklausomos Europos valstybės“, – sakė N. Sturgeon.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas socialiniame tinkle „Twitter“ rašė, kad Europos vienybė ir stiprybė atsipirko.
„Susitarimas su Jungine Karalyste yra būtinas, kad apgintume mūsų piliečius, mūsų žvejus ir mūsų gamintojus. Europa daro pažangą ir gali žvelgti į ateitį vieninga, nepriklausoma ir stipri“, – savo žinutėje rašė Prancūzijos prezidentas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad ES ir JK susitarimu buvo pasiektas geras rezultatas, kurį Vokietija gali palaikyti.
Ispanijos premjeras Pedro Sanchezas taip pat palaikė pasiektą susitarimą, tačiau savo žinutėje „Twitter“ pridėjo, kad Madridas ir Londonas privalo ir toliau tartis dėl Gibraltaro statuso.
Italijos premjeras Giuseppe Conte sako, kad buvo apginti Europos piliečių ir verslo interesai bei teisės, o JK išliks itin svarbia ES ir Italijos partnere bei sąjungininke.
Europos vėliavai suėjo 65 metai. „Su gimtadieniu, Europos vėliava“, – antradienį tviteryje rašė Europos Komisija, pridėdama torto jaustuką.
Šiandien mėlyna vėliava su 12 auksinių žvaigždžių yra labiausiai atpažįstamas ES simbolis.
Šios vėliavos dizainą 1955 metų gruodžio 8-ąją patvirtino Europos Taryba. Ši institucija su būstine Strasbūre kovoja už žmogaus teisių apsaugą 47 šalyse narėse. Europos Taryba nėra Europos Sąjungos institucija.
1985-aisiais vėliavą kaip savo oficialią emblemą perėmė ir Europos ekonominė bendrija – ES pirmtakė.
Pasak Europos Komisijos, vėliava simbolizuoja ES ir Europos identitetą. Ji atspindi Europos tautų vienybę, solidarumą ir harmoniją. Žvaigždžių skaičius reiškia tobulumą ir užbaigtumą – o ne narių skaičių.
Europos Sąjungos (ES) lyderiai Charlesas Michelis ir Ursula von der Leyen pasveikino Joe Bideną iškovojus pergalę JAV prezidento rinkimuose ir paragino stiprinti transatlantinius ryšius.
„Atsižvelgiame į naujausius rinkimų proceso įvykius,“ – sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Ch. Michelis.
„Remdamasi tuo, ES sveikina išrinktąjį prezidentą Joe Bideną ir viceprezidentę Kamalą Harris pasiekus užtektinai Rinkikų kolegijos balsų“, – pridūrė jis.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Tęsiantis ginčui dėl gamtinių dujų išteklių Viduržemio jūroje, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas griežtai sukritikavo Europos Sąjungą (ES).
„Europos Sąjunga, tapusi Graikijos ir Kipro graikų akiplėšiškumo įkaite, smuko iki įtakos neturinčio, paviršutiniško ir netoliaregiško darinio“, – pareiškė jis ketvirtadienį.
R. T. Erdoganas pabrėžė, kad nėra nė vienos problemos regione, kuri būtų išspręsta ES iniciatyva. „Visiškai priešingai: kiekviena krizė, į kurią įsikišo Sąjunga, tik įgavo naują mastą ir padidėjo“, – sakė jis.
ES šalių lyderiai ketvirtadienį Briuselyje prasidėjusiame viršūnių susitikime aptaria ir konfliktą bei santykius su Turkija.
Turkija rytinėje Viduržemio jūros dalyje vykdo dujų žvalgybos darbus, kuriuos Graikija ir Kipras vadina nelegaliais. Todėl ES rugpjūčio pabaigoje paskelbė ultimatumą Turkijai bei pagrasino naujomis sankcijomis.
Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Šveicarijos rinkėjai nuspręs, ar nutraukti šiuo metu su Europos Sąjunga (ES) galiojantį susitarimą dėl laisvo žmonių judėjimo. Apie tai informuoja BBC.
Nutraukimo šalininkai teigia, kad tai leis Šveicarijai kontroliuoti savo sienas ir įsileisti tik pageidaujamus imigrantus. Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
Tuo metu oponentai tvirtina, kad toks žingsnis įstumtų sveiką šalies ekonomiką į recesiją, o šimtai tūkstančių Šveicarijos piliečių netektų galimybės laisvai judėti ir dirbti visoje Europoje.
Anot šalies teisingumo ministro, galėtų susidaryti netgi už „Brexit“ blogesnė situacija.
Šveicarija jau seniai nusprendė nestoti į ES, tačiau šalis nori užsitikrinti priėjimą prie Europos ekonominės erdvės. Be to, šveicarai nori bendradarbiauti su Briuseliu ir tokiose srityse kaip transportas, aplinkosauga, moksliniai tyrimai bei švietimas.
Tokių privilegijų kaina buvo prisijungimas prie ES pagrindinių politikos ramsčių, tarp kurių – laisvas judėjimas ir atviros sienos pagal Šengeno sutartį.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad demokratiniai procesai Baltarusijoje jau yra prasidėję.
„Dvasia panaši ir teikianti vilčių. Tie krokodilai negali viešpatauti dar 10 metų“, – „Laisvės TV“ sakė V. Landsbergis.
„Demokratinis procesas yra prasidėjęs, tik jis turi katalizuotis į struktūras. Žmonės, kurie nori gyventi savarankiškai, turi išsirinkti savo vadovybę ir vietose, kur yra tik sąjūdžio grupės, turi išrinkti atstovus ir savo parlamentą“, – kalbėjo jis.
Anot jo, laisvė gali pareikalauti aukų.
„Negalime ateiti ir už juos padaryti. Jie jau sudėję aukų, bet laisvė gali pareikalauti ir daugiau aukų. Be reikalo kai kurie gąsdina, kad, jei kai kurie žus, tai jau bus didelė tragedija. Didelė tragedija būna, kai žūsta dešimtys tūkstančių, o mes matėme labai daug kartų, kai žūdavo žmonės. Mes juos gerbiame, prisimename, bet visai nemanome, kad būtų buvę geriau, nebūtų buvę nei sąjūdžio, nei nepriklausomybės, kad tik nebūtų dešimt žuvusiųjų. Taip nėra. Jei einama į kovą, tai kova kartais reikalauja aukų. Žalgirio mūšyje daug daugiau žuvo“, – sakė V. Landsbergis.
Profesorius teigė pasigendantis tvirtesnės ES pozicijos.
„Vidutiniška reakcija Lietuvoje ir labai skysta – ES. Jie bijo V. Putino. Jie dar negavo signalo, ar galima. Jie nėra savarankiški, deja. Pati Europa jau yra pažeistas regionas, kuris taikstosi prie imperatoriaus. Tai nėra gerai“, – „Laisvės TV“ teigė jis.
Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.
Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?
Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk
Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.
N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.
Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.
BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.
O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.
N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.
HARDtalk – sunkus pokalbis
Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.
Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?
Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…
Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?
Ieškoma „atpirkimo ožio“…
Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?
Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.
Kipras – nesantaikos akmuo
Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.
Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…
Turkija – amžina kandidatė…
Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.
Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.
Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.
Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.
Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?
Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.
Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.
Naujos sankcijos Turkijai?
Europos Sąjungos vėliavos
Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.
Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.
Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.
Ramūnas Vilpišauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas nemano, kad didelė lėšų dalis, skiriama iš ES biudžeto žemės ūkiui bei tiesioginėms išmokoms, yra gerai. Jis taip pat pažymėjo, kad prezidentas Gitanas Nausėda derybose Europos Vadovų Taryboje (EVT) parodė nenuoseklumą, politiškai iškeldamas ūkininkus aukščiau Lietuvos ekonomikos intereso.
„Jei žiūrėtume iš Lietuvos ūkininkų perspektyvos, tai yra dalinis laimėjimas, nes numatytas paramos jiems didėjimas, bet nesulyginamas su tomis sumomis, kurias gauna senbuvių šalių ūkininkai. Bet jei žiūrėtume bendrai iš visos ES ar Lietuvos perspektyvos, tai, jog žemės ūkiui bus toliau skiriama maždaug trečdalis viso biudžeto lėšų, o konkrečiai tiesioginėms išmokoms ketvirtadalis, tai nėra teigiamas dalykas.
Įvertinant tai, kad, daugelio analitikų nuomone, šios išlaidos neefektyvios ir kelia socialinio teisingumo klausimų, ypač atsižvelgiant į dabartinę krizę ir kitus šiuolaikinius iššūkius ES, būtų prasmingiau nukreipti ribotas ES biudžeto lėšas tiems dalykams, kurie iš tiesų duoda pridėtinę vertę, prisideda prie visos ekonomikos augimo, o ne tiesiog palaiko aukštesnį tam tikros visuomenės pajamų lygį“, – Eltai sakė R. Vilpišauskas.
Jo nuomone, G. Nausėda, sprendžiant, kaip panaudoti ES lėšas, turėtų akcentuoti veiksnius, kurie svarbūs ilgalaikiam šalies ekonomikos augimui.
„Manau, kaip ekonomistas jis supranta, kad ilgalaikiam ekonomikos augimui visų pirma apskritai svarbus bendras Lietuvos produktyvumas ir kuriama pridėtinė vertė, gebėjimas prisitaikyti prie krizių, įskaitant tokias krizes, kaip dabartinė, ar kokia buvo prieš kiek daugiau nei 10 metų, susijusi su finansų krize pasaulyje. O produktyvumo augimas vis labiau priklauso nuo įmonių inovatyvumo. Nepaisant to, kad prezidentas vis prisimena paminėti skaitmenizaciją ar žaliąją ekonomiką, bet kai žiūrime į konkrečius derybų klausimus, atrodo, kad politiškai jam daug svarbesnė parama žemės ūkiui. Tai matau čia tam tikrą nenuoseklumą, atotrūkį, kuris veikiausiai rodo, kad ūkininkai jam, kaip politikos veikėjai, svarbesni nei bendras Lietuvos ekonomikos interesas“, – kalbėjo politologas.
Pasak R. Vilpišausko, Lietuva, jei norės prisijungti prie turtingesnių ES šalių klubo, turės susitaikyti su Sanglaudos politikos lėšų mažėjimu.
„Sanglaudos lėšų mažėjimas susijęs su Lietuvos ekonomikos augimu. Tai lėšos, siejamos su šalies santykiniu išsivystymo lygiu. Kuo turtingesnė šalis, lyginant su ES vidurkiu, tuo ji mažiau gali pretenduoti į šias lėšas, bent jau toks bendras principas. Jei norime, kad Lietuva taptų turtingesnė, neišvengiamai turėsime susitaikyti su Sanglaudos lėšų mažėjimu ir ieškoti kitų ekonomikos augimo šaltinių. Dabartinės krizės fone Atsigavimo fondo lėšos tampa svarbios, bet daug svarbiau nei konkrečios sumos – tai, kaip lėšos bus panaudotos Lietuvos ekonomikos ilgalaikiam augimuiׅ“, – Eltai sakė R. Vilpišauskas.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po derybų taip pat liko neatsakyti keli klausimai: dėl naujų mokesčių įvedimo siekiant finansuoti paskolintą ES Gaivinimo fondo paketą bei, jei to nepavyks padaryti, ar didės šalių narių įnašai į ES biudžetą. Anot politologo, šių klausimų nepavyko išspręsti derybose, todėl jų sprendimas perleistas Europos Parlamentui (EP).
„Tai priklausys nuo tolesnių derybų, nes šitie klausimai iš esmės liko neatsakyti ir atidėti vėlesniam laikui. Tikėtina, kad juos aktyviai kels ir EP nariai, kai procesas persikelia į šią instituciją, kur bus svarstomas EVT priimtas susitarimas. Turbūt bus bandoma daugiau įsipareigojimų su galimais finansavimo šaltiniais numatyti“, – sakė jis, pridurdamas, kad dėl vadinamojo plastiko mokesčio ar kai kurių taršos mokesčių gali būti rastas sutarimas, tačiau dėl kitų mokesčių derybos gali užsitęsti.
„Daugelis šalių atsargiai žiūri į naujų mokesčių įvedimą, nes tai gali būti papildoma mokestinė našta ES mokesčių mokėtojams arba gali apriboti šalių galimybes pritraukti investicijas, o tokia iki šiol buvo Lietuvos pozicija. Tai, kas dabar sutarta tarp ES šalių vadovų, palieka daugiausiai neatsakytų klausimų būtent dėl įmokų į daugiametį ES biudžetą ir dėl to, kaip bus grąžinamos pasiskolintos Atsigavimo fondo lėšos. Tai tiesiog pripažinimas, kad šie klausimai politiškai buvo tokie sudėtingi, kad į juos galutinai atsakyti nepavyko ir bus ieškoma atsakymų ateityje“, – komentavo R. Vilpišauskas.
Palyginti su praėjusia, šioje finansinėje perspektyvoje, 2021-2027 metams, Lietuvai pavyko išsiderėti 1,7 mlrd. eurų daugiau, o bendra ES lėšų Lietuvai skiriama suma siekia 14,5 mlrd. eurų. Traktorius Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sanglaudos politikos įgyvendinimui Lietuvai skirta 6,2 mlrd. eurų. Žemės ūkio finansavimui bus skirta iš viso 5 mlrd. eurų.
Pagal EVT pasiektą susitarimą, tiesioginės išmokos 2021 metais sudarys 178 eurus už hektarą, o 2022 metais pakils iki 200 eurų už hektarą ir toliau didės. Pritarta, kad Lietuvos ūkininkų tiesioginės išmokos augtų, kol 2027 metais pasiektų 215 eurų už hektarą.
Šiuo metu tiesioginės išmokos Lietuvos ir Baltijos šalių ūkininkams siekia apie 170 eurų už hektarą, o ES vidurkis – daugiau kaip 250 eurų.
ES šalių narių vadovai sutarė dėl bendro ES atsako į pandemijos sukeltą sveikatos, socialinę bei ekonomikos krizę. Šiam tikslui kuriamas ES Gaivinimo ir atsparumo fondas, kuriame Lietuvai skirta 2,4 mlrd. eurų.
Šalies vadovas pažymėjo, kad, prireikus, Lietuva taip pat galėtų pasiskolinti iš Gaivinimo ir atsparumo fondo iki 4,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto, arba 2,2 mlrd. eurų, reformoms įgyvendinti.
Europos Parlamentas (EP) ketvirtadienį didžia dauguma nubalsavo, kad būtų pareikalauta padaryti pakeitimų daugiamečio Europos Sąjungos (ES) biudžeto projekte, dėl kurio sutarė 27 valstybės narės.
Europarlamentarai ketvirtadienį 465 balsais prieš 150 priėmė rezoliuciją, kuria įspėjama, kad per vėliau šiais metais vyksiantį balsavimą EP nariai nepatvirtins projekto, ir ragino derėtis, kad „pasiūlymas būtų pagerintas“.
ES šalių lyderiai antradienį sutarė dėl 1,1 trln. eurų dydžio ES biudžeto 2021–2027 metams ir 750 mlrd. eurų dydžio ekonomikos gaivinimo fondo.
