Lukiškių kalėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Antradienį Vyriausybės pasitarime bus pristatyta Lietuvos Vyriausybės atstovės Europos Žmogaus Teisių Teisme 2018 m. veiklos ataskaita. Ataskaitoje pažymima, kad per 2018 m. EŽTT Lietuvai priteisė 507 952 eurus. Iki šiol didžiausia – 130 000 eurų – kompensacija buvo priteista byloje dėl pareiškėjo neteisėto kalinimo slaptame CŽV kalėjime.
„2018 m. bylose, kuriose buvo nustatyti Konvencijos pažeidimai arba patvirtinti taikūs susitarimai, ar Vyriausybės vienašalės deklaracijos, buvo priteisti 507 952 eurai (2017 m. – 151 322 eurai; 2016 m. – 226 416 eurų; 2015 m. – 226 708 eurai)“, – teigiama ataskaitoje.
Ataskaitoje pažymima, kad suma išaugo visų pirma dėl didelio 2018 m. išspręstų bylų skaičiaus. Taip pat šį augimą lėmė didelis skaičius pasikartojančių bylų dėl netinkamų įkalinimo sąlygų bei bylų perdavimas didelėmis grupėmis pagal supaprastintą procedūrą. Dėl itin sunkių žmogaus teisių pažeidimų byloje dėl pareiškėjo neteisėto kalinimo slaptame CŽV kalėjime („Abu Zubaydah prieš Lietuvą“. – ELTA) buvo priteista iki šiol didžiausia – 130 000 eurų – kompensacija.
CŽV ženkliukas Ataskaitoje teigiama, kad iš viso 2018 m. EŽTT buvo gautos 475 peticijos prieš Lietuvą (2017 m. – 444), dalis jų nebuvo perduotos teisminiam nagrinėjimui ir buvo atmestos administracine tvarka dėl netinkamo peticijos formuliaro užpildymo.
„2018 m. išliko didelis Vyriausybei perduodamų EŽTT bylų skaičius – buvo perduotos 42 naujos bylos, dar vienoje byloje buvo pakartotinai kreiptasi į Vyriausybę pateikiant papildomus klausimus, taip pat buvo tęsiamas darbas su iki tol perduotomis 37 bylomis“, – teigiama ataskaitoje.
Išvadose pažymima, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lietuvoje bylų EŽTT yra daugiausia. Todėl būtina aktyviai tęsti prevencines priemones – įskaitant ir tolesnį laisvės atėmimo vietų modernizavimą
,,Problemos tęstinumą rodo tai, kad 2018 m. Vyriausybei supaprastinta tvarka (kai EŽTT šalims iš karto siūlo sudaryti taikius susitarimus pateikdamas konkrečius nacionalines kompensacijas gerokai viršijančius pasiūlymus) buvo perduota bylų grupė Romeiko ir 11 kitų prieš Lietuvą, o 2019 m. pradžioje supaprastinta tvarka perduota jau ketvirtoji tokio pobūdžio bylų grupė – Steponavičius ir 10 kitų prieš Lietuvą. Siekiant išvengti naujų bylų, o ypač bylų, perduodamų supaprastinta tvarka, kuriose Vyriausybė turi itin ribotas galimybes ginčyti Teismo siūlomą sudaryti taikų susitarimą, būtina aktyviai tęsti prevencines priemones – įskaitant ir tolesnį laisvės atėmimo vietų modernizavimą“, – teigiama vienoje iš išvadų.
Karolina Bubnytė-Širmenė šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. Ją laikinai pavaduoja bei atlieka Vyriausybės atstovės EŽTT funkcijas – Lina Urbaitė.
ELTA primena, kad praėjusių metų gegužės 31 d. EŽTT sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingas teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydahui. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.
Vasario mėnesį Lietuvos Vyriausybei perduota dar viena byla dėl CŽV kalėjimo. EŽTT perdavė Saudo Arabijos piliečio Mustafos Ahmedo Adamo al-Hawsawio peticiją prieš Lietuvą, kurioje pareiškėjas skundžiasi dėl kankinimų ir laisvės apribojimų, patirtų specialioje Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) suėmimo ir tardymo programoje kovoje su terorizmu.
Prieš trejus metus plykstelėjus Armėnijos – Azerbaidžano „keturių dienų karui“, armėnų pusė vėl paplūdo krokodilo ašaromis: genocidas! Pasmerkite agresorius! Įpratusi brautis jeigu ne šaudydama, tai raudodama, dabar pamatė pasaulyje likus nedaug užtarėjų.
Sąjungininkai mus sutrypė ir pažemino!
2016-ųjų pavasarį Armėnijos-Azerbaidžano „keturių dienų karas“ buvo tik prasidėjęs, kai armėnų internetinis leidinys „ArmenianReport“ pranešė: „Sąjungininkai išdavė Armėniją“. Karabacho gynybos armijai, „suprantama“, neblogai sekasi priešintis Azerbaidžano agresijai ir priešai patiria didelių gyvosios jėgos ir karinės technikos nuostolių. Tačiau visai Armėnijai, po visą pasaulį pasklidusiai armėnų išeivijai tiesiog nesuvokiama yra tai, kad jos sąjungininkai iš Kolektyvinės gynybos sutarties organizacijos (ОDKB) „parodė nusikalstamą abejingumą ir nepasmerkė Azerbaidžano provokacijos“. Tuo tarpu Azerbaidžanas, pajutęs liksiantis nenubaustas, sėja mirtį – ir kodėl nesėti, jeigu jo nepasmerkia ne tik tarptautinė bendrija, bet ir valstybės, kurias su Armėnija sieja kariniai-politiniai susitarimai? „Deja, į sunkią padėtį patekusi Armėnija sąjungininkų buvo sutrypta ir pažeminta“ (растоптана и унижена).
„ArmenianReport“ autorius negali nusiraminti: iš karto du Azerbaidžano sąjungininkai, Turkija ir Pakistanas, pasiūlė Baku pagalbą. Pakistano gynybos ministerija sutinka tiekti azerbaidžaniečiams karinę techniką, šaudmenis – „atviru tekstu!“ Turkijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė „armėnų kariuomenės provokaciją“, paragino pasaulio bendruomenę „sustabdyti armėnų ekspansionizmą ir dėti pastangas aneksuotų Azerbaidžano teritorijoms išlaisvinti“. Deja, nesulaukta nė užuominos apie tokią pagalbą Armėnijai iš jos sąjungininkų – Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos, Tadžikistano ir Kirgizstano.
Dėl Baltarusijos, tai šios šalies užsienio reikalų ministerija paskelbė pareiškimą, kad konfliktas turi būti sprendžiamas laikantis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų, pirmiausia dėl valstybių suvereniteto, teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamybės, taip pat atitinkamų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų, Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacijos sprendimų. Kaip tai suprasti? O kur tautų apsisprendimo teisė? „Minsko dviveidiškumas išvedė Jerevaną iš pusiausvyros“. Baltarusijos pasiuntinį, rašo „ArmenianReport“, teko iškviesti į Armėnijos užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti.
„Nesulaukėme pagalbos ir iš kito sąjungininko – Kazachstano“, – sielojasi autorius. Kazachų socialiniai tinklai mirgėjo nuo raginimų palaikyti „brolius tiurkus“, o karščiausios galvos net ragino tėvynainius kreiptis į Azerbaidžano pasiuntinybę su prašymu pasiųsti savanoriais kariauti azerbaidžaniečių pusėje. Kirgizai ir tadžikai iš viso nutarė pratylėti. „Tačiau nė minutės neabejojame, kad šių dviejų musulmoniškų respublikų gyventojų simpatijos buvo būtent Azerbaidžano pusėje.“
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos
(Dėl „musulmoniškų respublikų“, tai galima pridurti, kad Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdymuchamedovas pareiškė užjaučiantis azerbaidžaniečius dėl balandžio 2 d. karinių veiksmų metu žuvusių karių ir pasirengęs pasiųsti jiems į pagalbą kariuomenę: „Jeigu Azerbaidžanas panorės, tai mes pasirengę padėti.“ Apie Uzbekistaną nėra nė kalbos: Islamas Karimovas kadaise tiesiai pasakė nepripažįstantis Armėnijos ir nė karto nepadavė rankos armėnų prezidentams Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovų susitikimuose; 2016 metų rudenį velionį prezidento poste pakeitęs Šavkatas Mirzijevas irgi neišskėtė armėnams glėbio.)
Galiausiai nuo „ArmenianReport“ kliūva ir Rusijai. Esą kai 2008 metais Gruzija užpuolė Rusijos sąjungininkes Pietų Osetiją ir Abchaziją, Maskva iš karto pasiuntė kariuomenę, smogė Gruzijai triuškinamą smūgį ir privertė ją taikytis. O dabar Maskva pasitenkino tik raginimu sustabdyti karinius veiksmus, kai tuo tarpu armėnai laukė iš jos aktyvesnių veiksmų ir to tikėjosi visiškai pagrįstai: be to, kad Armėnija yra ODKB narė, ji dar ir vienintelė Rusijos sąjungininkė Kaukaze“.
106-erių močiutė su Kalašnikovo automatu
Prasidėjus „keturių dienų karui“, rusų politologo Sergejaus Markovo paklausė, ar objektyviai apie tai praneša Rusijos žiniasklaida. Atsakymas: nors pateikiami visokie komentarai – palankūs arba armėnams, arba azerbaidžaniečiams ir nešališki – tačiau azerbaidžaniečių pozicija pristatoma ne iki galo. Kita vertus, anksčiau Rusijos žiniasklaidoje aiškiai vyravo armėnams palankūs komentarai, o dabar to jau nelikę.
Kalašnikov automatas. Twitter nuotr.
Tų pačių metų rudenį elektroninių išteklių plėšikai iškėlė į dienos šviesą dviejų armėnų – holdingo „News Media“ generalinio direktoriaus Aramo Gabrelianovo ir valstybinio televizijos kanalo RT bei tarptautinės naujienų agentūros „Russia today“ vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian – susirašinėjimą. Pastaroji teisinasi nespėjusi sulaikyti „News Media“ kompromituojančio pranešimo: holdingui priklausančio televizijos kanalo „Life“ žurnalistai melavo nušviesdami „keturių dienų karą“ ir azerbaidžaniečiai juos išprašė (iš apgailestavimo sužinome, kaip labai išsilavinę žmonės rašo kai kuriuos nenormatyvinius rusų kalbos žodžius: Риа уже дали, блядь. Извини). Iš kito susirašinėjimo sužinome Gabrelianovą stengiantis paskleisti melagingą žinią, kad azerbaidžaniečiams padėti skubinasi „Islamo valstybės“ būrys ir svarbiausia – „per Turkiją“ (tuo metu Rusijos ir Turkijos santykiai buvo ypač nedraugiški).
„Federalinė naujienų tarnyba“, užsimojusi viename tekste papasakoti visą „keturių dienų karo“ priešistorę, pradžioje įdėjo nuotrauką – „tai viena garsiausių ir paveikiausių XX amžiaus fotografijų – 106 metų amžiaus armėnė su Kalašnikovo automatu laukia neprašytų svečių, 1990 metai“. Pats tekstas nepalieka abejonių su verslininku Jevgenijumi Prigožinu, vadinamu „Putino virėju“, siejamus leidinius stovint armėnų pusėje. Iš „Federalinės naujienų tarnybos“ teksto susidaro įspūdis kentėjus vien armėnus: paminimos „garsiosios Šušos skerdynės“ 1920 metų pavasarį, o daugiausia vietos skiriama 1988 metų vasario pabaigoje atsitikusiems pogromams prieš Sumgaito armėnus, kurie „nuo senovės laikų (издревле) gyveno šiame mieste“ (kai tuo tarpu miestas gyvuoja nuo 1949 metų).
Dėl aukų priešingoje pusėje, tai, anot „Federalinės naujienų tarnybos“, „kare, kaip žinoma, šventųjų nebūna…“ Karabacho karas – ne išimtis, šimtmečius Karabache gyvenusiems azerbaidžaniečiams teko bėgti, žiauriai žudė abi pusės. Tačiau žiniasklaida, kaip pripažįsta šis leidinys, dažniau skelbė liudijimus apie pasibaisėtiną azerbaidžaniečių kareivių tyčiojimąsi ne tik iš armėnų belaisvių, bet ir iš armėnų – taikių Karabacho gyventojų. „Manykime, kad žiniasklaidos karą Azerbaidžanas tada visiškai pralaimėjo…“
Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ atvirai pripažįsta Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ (ši Rusijos naujienų tarnyba gerai žinoma ir mums: 2017 m. spalio 20 d. per 10 valandų paskelbė 24 tekstus, nukreiptus prieš Lietuvą). Praėjusių metų vasaryje „Regnum“ paminėjo „Karabacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ 30-metį teksto antraštėje skelbiamu pasiūlymu, kurio kitaip, negu įžūliu, nepavadinsi: „Karabachas pripažįsta Azerbaidžaną ir to paties tikisi iš Baku“ (Карабах признает Азербайджан и ждет того же от Баку).
Ta proga leidinys pristatė „Arcacho respublikos nuolatinės atstovybės Rusijos Federacijoje užsakymu“ išleistą knygą „Arcachas: ilgas kelias į laisvę“. Tai – pačių armėnų ir „tautos bičiulių“ anais laikais ir vėliau parašyti tekstai, „respublikos“ vadovų pasisakymai. Viename pastarųjų skaitome, kad svarbiausia KKR veiklos užsienio politikoje kryptis yra „respublikos nepriklausomybės pripažinimas“. Stengiamasi įveikti tarptautiniuose santykiuose įsigalėjusius stereotipus, sustabarėjusį mąstymą ir tam, be kitų dalykų, padeda ryšiai su kitų valstybių parlamentais. Antai „nacionaliniame susirinkime“ nuo 2013 metų veikia draugystės grupės „Arcachas-Prancūzija“ ir „Arcachas-Lietuva“… Gerai bent tai, kad neišspausdino liūdnai pagarsėjusio mūsų, lietuvių, diplomatų pokalbio („Aš dabar priklausau tiems, kurie remia armėnus, kadangi jie yra krikščioniai…“).
Krymo aneksijai pritaria, o Kalnų Karabacho okupavimui– ne
„Federalinė naujienų tarnyba“ nenurodė, kas pirmas pradėjo šaudyti 2016 metų naktį į balandžio 2-ąją (kaip ir daugelis leidinių), tačiau pridūrė įtarianti: „abi pusės kaltina viena kitą, nors, atrodo, kaip tik Azerbaidžanas, nesulaukdamas tarpininkų paramos, nusprendė savo jėgomis imtis teritorinio vientisumo atstatymo“. Gazeta.Ru pateikė „nepripažintos Kalnų Karabacho gynybos ministerijos“ versiją: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos apšaudė jų pozicijas iš nepilotuojamų skraidyklių. „Regnum“ nekyla menkiausių abejonių dėl to, kas atsitiko: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos su turimais arsenale praktiškai visų rūšių ginklais pradėjo agresiją prieš taikius Kalnų Karabacho gyventojus.
Tuo tarpu Rusijos internetinis leidinys „Vestnik Kavkaza“ pranešė: balandžio 2 d. visos Azerbaidžano pasienio pozicijos buvo apšaudytos iš Armėnijos ginkluotųjų pajėgų stambaus kalibro ginklų, minosvaidžių, artilerijos pabūklų. Buvo apšaudomos ir gyvenvietės…
Neretai leidiniai, pranešdami su Kalnų Karabachu susijusias naujienas, glaustai primena prieš 30 metų įsižiebusio konflikto istoriją. „Vestnik Kavkaza“ pradeda taip: konfliktas tarp dviejų Pietų Kaukazo šalių kilo 1988 metais dėl Armėnijos teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Kalnų Karabachas ir 7 gretimi rajonai – 20 procentų Azerbaidžano teritorijos – yra okupuoti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų… Toks konflikto pristatymas nusistovėjęs azerbaidžaniečių žiniasklaidoje.
Armėnų klišė pradedama kitaip: Kalnų Karabacho konfliktas kilo 1988 metais, po to, kai daugiausia armėnų tautybės žmonių gyvenamas Kalnų Karabachas pareiškė apie išėjimą iš Azerbaidžano sudėties. 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabache įvyko referendumas, kuriame 99,89% dalyvavusiųjų pasisakė už visišką nepriklausomybę nuo Azerbaidžano… Šis „šablonas“ naudojamas ir Rusijos žiniasklaidoje. Antai praėjusį rudenį, nepripažintos Arcacho respublikos prezidentui apsilankius Prancūzijoje, Baku pažėrė priekaištų Paryžiui. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ ta proga pranešė: Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas patikino, kad „Prancūzija nepripažįsta apsiskelbusios Kalnų Karabacho respublikos. Ji nepalaiko jokių santykių su asmenimis, kurie prisistato jos vadovais.“ Ir pridėjo armėniškąją klišę: … 99,89%…
Armėnijoje „Vestnik Kavkaza“ vadinamas „azerbaidžanietišku“, o karingiausieji leidinio žurnalistus kaltina skleidžiant „neapykantą armėnų tautai“. Iš tikrųjų šis leidinys yra įregistruotas Rusijoje, 2009 metais jį įsteigė Rusijos valstybinis humanitarinis ir Maskvos valstybinis universitetai (neseniai leidinys pranešė, kad Rusijos prezidentas pasveikino su 80 metų jubiliejumi Maskvos valstybinio universiteto rektorių). Šio įtakingo leidinio niekaip nepavadinsi opoziciniu ar liberaliu. „Vestnik Kavkaza“ primena, kad prieš penkerius metus už Krymo respublikos prisijungimą prie Rusijos balsavo 96,77% pusiasalio gyventojų (Jerevanas irgi pritaria Krymo aneksijai, priešingai nei Azerbaidžanas), tačiau 99,89% už Karabacho „nepriklausomybę“ nepripažįsta. Šiame leidinyje dargi užsimenama „Regnum“ užkulisiniu savininku galint būti antrąjį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą (dabar kaltinamą kėsinimusi į valstybės konstitucinę santvarką).
Jerevanas niršta ir grūmoja
Centre – Latvijos prezidentas Raimundas Vėjuonis. Dešinėje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kairėje – Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
2017 metų vasarą Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui lankantis Rygoje, Latvijos prezidentas Raimondas Vėjonis kalbėjo apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą; buvo pasirašyta Latvijos ir Azerbaidžano strateginės partnerystės deklaracija. Tuometis Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (beje, draugystės grupės Armėnija-Latvija pirmininkas) dėl viso to didžiai nustebo, kitais žodžiais, pasipiktino: Latvija, Europos Sąjungos narė, privalo oficialiuose pareiškimuose laikytis ES pozicijos, tuo tarpu Azerbaidžano ir Latvijos vadovai net neužsiminė apie Karabacho liaudies teisę į apsisprendimą (gražiai pasakyta: „liaudies“, nors dabar ją sudaro vieni armėnai).
Tų metų spalio pradžioje į Baku atvykęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas pasakė: „Ukrainoje yra okupuoti Donbasas ir Krymas, o Azerbaidžane – Kalnų Karabachas. Azerbaidžanas ir Ukraina bendradarbiauja tarptautinėje arenoje. Mūsų santykiai yra strateginiai.“ O spaudos konferencijoje tikino, kad Ukraina stovės už Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir ateityje. „Mes geriau už kitus suprantame mūsų Azerbaidžano draugus, nes žinome, kas tai yra okupacija“.
Internetinio leidinio “Sputnik Armenia” apžvalgininkas Ukrainos ministro pareiškimą pavadino esant „atvirai provokacinio pobūdžio“. Anot jo, šių dienų politikoje tokie pareiškimai tiesiog neleistini. Bent jau ne Klimkinui kalbėti apie Karabachą – tegul savo kieme susitvarko. Apžvalgininkas užvožė ir armėnų žurnalistams. Girdi, su savo piliečiais savo teritorijoje kariaujančios valstybės (tai bent!) užsienio reikalų ministras neturi nei juridinės, nei moralinės teisės kalbėti apie Karabachą, o žiniasklaida, užuot užsipuolusi ministrą, pasistengė paslėpti dulkes po kilimu. Atsakyti į tokius išpuolius prieš „mūsų Karabachą“ būtina adekvačiai, ar tai būtų padaręs Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.
Ukrainos vėliava
„Regnum“ tada parašė: „Ukrainos užsienio reikalų ministras pasižymėjo Baku, pavadinęs Karabacho konfliktą agresija“ („Глава МИД Украины отличился в Баку, назвав карабахский конфликт агрессией“). Ir dar: Ukrainos pasiuntinybė Armėnijoje atsisakė komentuoti šalies užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „dėl Kalnų Karabacho okupavimo“. Šiame tekste „pasižymėjo“ – ne pagyrimas; „atsisakė komentuoti“ – gal išsigando?
Šių metų vasario pabaigoje Baku viešėjusi naujoji Gruzijos prezidentė Salomė Zurabišvili pasakė, kad abi valstybės patyrė vienodas tragedijas: „Okupacinės linijos yra ir mūsų negyjanti žaizda“. Ir vis dėlto abi valstybės įstengė sutvirtinti savo valstybingumą ir vystyti ekonomiką. Armėnijoje sukluso: gal prezidentei išsprūdo? Atvykusi į Jerevaną, ji ne tik patvirtino savo poziciją dėl Karabacho, bet ir pažėrė priekaištų Armėnijos vadovybei: „labai svarbu“ pripažinti teritorinį Gruzijos vientisumą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Kalnų Karabacho delegacijų važinėjimas į Abchaziją ir Pietų Osetiją rodo šių vizitų organizatorius pripažįstant, kad konfliktai yra „simetriški“. Liūdna ir skaudu Armėniją nerodant tos geros valios, kuri turėtų būti „mūsų šalies atžvilgiu“.
Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Rusijos leidinys „Komersant“ parašė, kad Gruzijos prezidentė pirmą kartą be užuolankų apkaltino Armėniją okupavus buvusios Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominę sritį ir dalį greta esančių teritorijų. Ši griežta pozicija, rašoma, gali padaryti galą „vienodam nutolimui“ nuo armėnų-azerbaidžaniečių konflikto pusių, kurio Gruzija laikėsi visus nepriklausomybės metus.
Kada nors triukams ateina galas
Kaip sakoma 1989 metų pabaigoje Armėnijos SSR aukščiausiosios ir Kalnų Karabacho nacionalinės tarybos priimtame nutarime dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susivienijimo, jos tai padarė „atsiliepdamos į teisėtą dviejų prievarta atskirtų armėnų tautos dalių siekį susivienyti“. Kaip žinome, Kalnų Karabache „išlaisvinamasis judėjimas“ ir prasidėjo dėl „susivienijimo“. Tačiau po kelerių metų tas „siekis“ išgaravo: 1991 metų pabaigoje Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas gavo neseniai armėnų karinių pajėgų okupuotoje teritorijoje apsišaukusios Kalnų Karabacho respublikos prašymą priimti „respubliką“ į Rusijos sudėtį! Prašymas liko be atsako. Netrukus „respublikoje“ surengtame referendumo beveik visi jo dalyviai pasisakė už Kalnų Karabacho nepriklausomybę (SSSR aukščiausios tarybos prezidiumas „nepriklausomybę“ be Azerbaidžano SSR sutikimo pripažino tiesioginiu šalies konstitucijos pažeidimu).
Autoritetingas švedų mokslininkas Svantė Kornelas Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ pavadino „diplomatiniu triuku“ – paskesnėse derybose Jerevano atstovai nuolat kartojo Armėniją nesant konflikto šalimi (taigi ir neatsakinga), tačiau palaikančia etniniu atžvilgiu giminingų gyventojų apsisprendimo teisę. Kai kurie politologai kalbėjo griežčiau: Kalnų Karabacho „nepriklausomybė“ leidžia Armėnijai išvengti „tarptautinio paženklinimo agresoriaus žyme“ (Dov Lynch), nors akivaizdu Armėnijos kariuomenę dalyvavus 1991–1994 metų kare.
Beje, Kalnų Karabachui paskelbus „nepriklausomybę“, Armėnijos parlamentas nepanaikino 1989 metų pabaigoje priimto nutarimo dėl „susivienijimo“. 1994 metų rudenį Jungtinėse Tautose pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas melavo: Armėnija neturi jokių teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui, o į beveik šešerius metus trunkantį kruviną azerbaidžaniečių-armėnų konfliktą yra įsitraukę daugiausia Kalnų Karabacho gyventojai… 1998 metų vasario pradžioje jis atsistatydino (tuomečiai ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas, vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas nepritarė prezidento planui grąžinti Azerbaidžanui šešis okupuotus rajonus, įvesti taikdarių pajėgas ir pradėti derybas dėl Kalnų Karabacho statuso). Armėnijos prezidentu tapo išeivis iš Kalnų Karabacho, buvęs Azerbaidžano SSR pilietis Robertas Kočarianas – kaip tik dėl „susivienijimo“ jį pripažino Armėnijos pilietybę turint jau 10 metų, kaip to reikalaujama pretenduojantį tada aukščiausią valstybėje postą.
2001-aisiais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančiai žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos.“ Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama armėnus išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.
2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.
Tarptautinio teismo sprendimas – tuščias garsas?
2001 metų pavasarį tuometis Armėnijos gynybos ministras Seržas Sargsianas šalies parlamente kalbėjo apie karą su Azerbaidžanu: „Kai kurias teritorijas mes okupavome. Tame nėra nieko gėdinga. Mes okupavome tas teritorijas tam, kad garantuotume mūsų saugumą. Mes sakėme apie tai 1992 metais ir anksčiau, sakome dabar. Gali būti, aš kalbu ne diplomatine maniera, tačiau tai yra tiesa.“ Būsimasis Armėnijos prezidentas pamiršo priminti būnant ne tik karo vadų ar diplomatų kalbėjimą, bet ir teisėjų išvadas.
Teismo verdiktas
2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika. Viskas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano SSR sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Nepripažinta Kalnų Karabacho respublika yra priklausoma nuo Armėnijos ir gyvuoja gaudama karinę, politinę, finansinę ir kitokią Armėnijos paramą. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą, tačiau dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam, kaip nurodoma EŽŽT sprendime, yra užgrobtą teritoriją veiksmingai kontroliuojantys Armėnijos kariuomenės daliniai.
2015 metų vasarą prancūzų internetinis leidinys „La Diplomatie“ parašė („La CEDH trancheen faveur de l’Azerbaïdjan dansle conflit du Haut-Karabagh“), kad EŽŽT sprendimas yra „vienas svarbiausių iš iki tol buvusių sprendimų dėl Kalnų Karabacho konflikto“: pirmą kartą konflikto istorijoje tarptautinis teismas (tribunal international) pripažino Armėniją okupavus dalį Azerbaidžano teritorijos ir vykdžius joje etninį valymą (nusikaltimas prieš žmoniškumą). Be kita ko, Armėnijos pusė jau neturės teisės derybose kelti sąlygų, kuriomis sutinka išvesti kariuomenę iš okupuotos teritorijos (reikalavo iš esmės separatistinio režimo įteisinimo). Okupacinė kariuomenė turi būti išvesta be išlygų.
Kiek vėliau amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį ( „Revisit ingevents in Nagorno-Karabakh“), kuriame teigiama: „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“. Profesorius Aleksandras Muronsonas šį teiginį grindžia ne tik žinomomis JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis (1993), tačiau ir EŽTT sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Ir vis dėlto pagrindinė straipsnio mintis kita: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). Prie to prašosi priduriama: rodos, ir žiniasklaidai.
Žiniasklaidoje manoma rodant nešališkumą, kai abi derybų šalys raginamos „rodyti konstruktyvumą“, nors tik nedaugelis žino, ką Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai sako vienas kitam tête-à-tête ir ką jiems pataria „Minsko grupės“ tarpininkai (vadinamuosius Madrido principus derybininkai slėpė nuo pasaulio ar ne pusantrų metų). Tarpininkai prašo prezidentus susilaikyti nuo veiksmų ir pareiškimų, kurie gali pakaitinti aistras ir įplieksti konflikto žarijas („vadovai turi rengti tautas taikai, o ne karui“). Tačiau pasaulio žiniasklaidoje neaptiksime nė užuominos pildantis „La Diplomatie“ pranašystę, kad EEŽT sprendimas taps „lemiamu veiksniu“ derybose dėl konflikto sureguliavimo. Greičiau tai – „joks veiksnys“ derybose.
Kita vertus, „gyvenime“ šis sprendimas yra privalomas vykdyti, jis pradėtas vykdyti – ir žiniasklaida gal todėl tyli, kad viskas kuo geriausiai klostosi? (Europos žmogaus teisių teisme sprendimo laukia daugiau kaip vienas tūkstantis skundų prieš Armėniją ir prieš Azerbaidžaną, kuriuos padavė asmenys, perkelti Karabacho konflikto metu.)
Dažnai ir drąsiai rašoma, kad Rusija aneksavo Krymą; Rusija dėl to susilaukė griežtų sankcijų. O apie tai, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, pasako ne visi, ir ne patys įtakingiausieji. Rusiją bara už žmogaus teisių pažeidinėjimą aneksuotame Krymo pusiasalyje, tačiau ten tebegyvena ir Krymo totoriai, ir vietiniai ukrainiečiai. Tuo tarpu apie Kalnų Karabache armėnų vykdytą etninį valymą nutylima arba atsidūstama: „kare šventųjų nebūna“ (kadaise: „ne Armėnija pirma pradėjo“).
Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.
Kai Rusijos žiniasklaidoje parašoma, kad oi kaip blogai, Pietų Kaukaze liejasi kraujas, arba iš Jerevano vėl šaukiama Azerbaidžane diegiant moksleivijai ne meilę armėnų tautai, o priešiškumą, Baku neiškenčiama ir paklausiama: o kas visa tai užvirė? Kitur tiesiog pratylima. Tai kodėl armėnų pusei negrasinti „adekvačiu atsakymu“ visiems, kas užgauna „mūsų Karabachą“: ar tai būtų Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius teigia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, kad sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus gali būti pripažintos genocidu, – svarbi naujiena Lietuvai ir Europai. Pasak jo, iki tol nebuvo vyraujančios tarptautinės nuomonės, kad sovietų represijos, kaip ir nacių represijos, gali būti prilygintos genocidui. Todėl šis EŽTT sprendimas, pasak E. Jankevičiaus, atkreips kitų valstybių dėmesį ir dar labiau išryškins Sovietų Sąjungos nusikaltimus prieš Baltijos valstybes.
,,Labai svarbi naujiena Lietuvai, istorinė byla, kuri mums yra tiek teisiniu, tiek istoriniu požiūriu nepaprastai svarbi. EŽTT pripažino, kad pareiškėjas yra teisėtai nuteistas ir yra prisidėjęs prie genocido. Tai reiškia, kad EŽTT kartu pripažino, kad Sovietų Sąjungos represijos prieš partizanus, kaip reikšmingą nacionalinės etninės grupės dalį, gali būti laikomas genocidu. Iš tikrųjų tai akivaizdi tiesa, kad prieš mūsų tautos dalį, net ir prieš visą tautą, buvo vykdomas genocidas“, – ketvirtadienį ,,Žinių radijui“ teigė E. Jankevičius.
ELTA primena, Europos Žmogaus Teisių Teismas antradienį atmetė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavusio buvusio KGB pareigūno Stanislovo Drėlingo skundą bei sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
S. Drėlingas buvo nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnas, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant partizanų vadą pulkininką A. Ramanauską-Vanagą.
A. Ramanauskas-Vanagas buvo įkalintas KGB vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas.
S. Drėlingas pareikštus kaltinimus laiko nepamatuotais ir visiškai nepagrįstais, nurodo, kad žino, kokie veiksmai pagal tarptautinę teisę pripažįstami genocidu, ir prie tokių veiksmų jis neprisidėjo. Prasidėjus nagrinėjamos bylos tyrimui, tikėdamas savo nekaltumu, kiek leido atmintis, stengėsi padėti pareigūnams išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Tokią savo poziciją laikė bendradarbiavimu, tačiau jo atvirumas ir geri norai tapo jam žalingi, nes jis tapo įtariamuoju.
A. Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse ir palaidoti valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) antradienį atmetė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavusio buvusio KGB pareigūno Stanislovo Drėlingo skundą bei sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
Stanislovas Drėlingas buvo nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnas, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant partizanų vadą pulkininką Adolfą Ramanauską-Vanagą.
A. Ramanauskas-Vanagas buvo įkalintas KGB vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas.
S. Drėlingas pareikštus kaltinimus laiko nepamatuotais ir visiškai nepagrįstais, nurodo, kad žino, kokie veiksmai pagal tarptautinę teisę pripažįstami genocidu, ir prie tokių veiksmų jis neprisidėjo. Prasidėjus nagrinėjamos bylos tyrimui, tikėdamas savo nekaltumu, kiek leido atmintis, stengėsi padėti pareigūnams išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Tokią savo poziciją laikė bendradarbiavimu, tačiau jo atvirumas ir geri norai tapo jam žalingi, nes jis tapo įtariamuoju.
A. Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse ir palaidoti valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse.
Teko susipažinti su viena kritiška Šveicarijos laikraščio Neue Zürcher Zeitung publikacija. Omenyje turiu straipsnį, kuriame narpliojama JAV slaptųjų CŽV kalėjimų tema. Teksto autorius kritikuoja Lietuvą dėl to, kad mūsų šalyje daugiau nei dešimt metų veikė amerikiečių žvalgybos kalėjimas. Ne bet koks kalėjimas, o slaptasis, kuriame laikyti terorizmu įtariami asmenys neturin teisės juos ten kalinti. Minėtas laikraštis mus peikia dar ir dėlto, kad mūsų valdžia esą neigia akivaizdžius faktus.
Minėto leidinio žurnalistas Rudolfas Hermanas priekaištauja mums už tai, kad CŽV kalėjimo buvimo faktą mes neigiame net po to, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nustatė, jog slaptasis kalėjimas netoli Vilniaus vis tik nėra išsigalvojimas. R.Hermanas mus gėdina, kad, užuot rimtai išanalizavę padarytus nusižengimus, mes vis tik spyriojamės, ginamės, prieštaraujame. Lietuvos Vyriausybė neva apsimeta esanti kurčia.
Publikacijos autorius įrodinėja, kad dar 2000-aisiais metais netoli Antavilių gyvenvietės prasidėjo statybos. Suprask: kas, ką ir kodėl ten statė, – niekas nežinojo. Prie statybvietės nebuvo jokių informacinių stendų. Įtarimus stiprino ir tai, kad prie paslaptingojo objekto dažnai atvažiuodavo automobiliai tamsintais langais, o namo apsauga dažniausiai kalbėdavo tik angliškai.
Po 15 metų paslaptis, žurnalisto manymu, – išnarpliota. Atkreipkite dėmesį: išnarpliota nepaisant aplinkybės, jog tiesioginių įkalčių nėra! Šiuo konkrečiu atveju užtenka netiesioginių įkalčių? Štai netiesioginiai įkalčiai: nuo 2005 iki 2006 metų prie Antavilių veikė Site Violet – slaptasis CŽV kalėjimas, kuriame kalinti teroristine veikla įtariami asmenys.
Pranešimai, kad slaptieji CŽV kalėjimai veikia ne tik Lietuvoje, bet ir Rumunijoje bei Lenkijoje, karts nuo karto pasirodydavo viešojoje erdvėje nuo 2009 metų. 2018-ųjų metų gegužės mėnesį EŽTT priėmė nuosprendį, jog esama užtektinai įrodymų: Lietuvos ir Rumunijos valdžia žinojo apie jų teritorijose veikiančias slaptąsias CŽV įkalinimo įstaigas, bet nieko nedarė, kad jos nedelsiant būtų uždarytos..
Taigi peršama nuomonė: gali būti, jog šių šalių valdžia sąmoningai užmerkdavo akis į žmogaus teisių pažeidimus. Žurnalistas pabrėžia: EŽTT įpareigojo minėtas valstybes išmokėti šimtatūkstantis sumas ten laikytiems asmenims kaip kompensacijas už jų pažeistas teises.
Lietuva, rašoma leidinyje, šiandien elgiasi kurioziškai: iš pradžių neginčijo teismo sprendimo, paskui, praėjus kelioms dienoms, kardinaliai pakeitė poziciją. Lietuvos Vyriausybė ėmė tvirtinanti, jog ten, Antaviliuose, nebuvo jokio kalėjimo, o tik žvalgybos reikmėms skirtos patalpos, į kurias buvo gabenama nuo pašalinių akių slepiama speciali įranga.
Ir vis dėlto EŽTT praėjusių metų spalio mėnesį atsisakė peržiūrėti Lietuvos ir Rumunijo skundus – paliko galioti nuosprendį. Taigi tiek lietuviai, tiek rumunai privalo sumokėti solidžias sumas ieškinius iškėlusiems asmenims.
Minėtoje publikacijoje taip pat aprašomos aplinkybės, kurios galbūt galėjo priversti Lietuvą paklusti JAV prašymui įkurti CŽV kalėjimą. Teksto autorius pastebi, kad Lietuva tuo metu siekė įsitvirtinti NATO aljanse ir užsitarnauti Vašingtono palankumą. Lietuva tiesiog negalėjo atmesti JAV prašymo, net jei jis buvo neteisėtas. O tai reiškia, kad, siekdama palaikyti kuo geresnius santykius su JAV, Lietuva teoriškai galėjo pro pirštus žiūrėti į pažeidžiamas žmogaus teises. Ir tuo pačiu prarado moralinę teisę dėl žmogaus teisių pažeidimų kritikuoti … Rusiją.
Organizacijos Human Rights Monitoring Institute atstovai tvirtina, kad šia byla niekas Lietuvoje nūnai nenori rimtai užsiimti. Juk po Strasbūro teismo verdikto būtina ne tik sumokėti kompensacijas nukentėjusiems asmenims, bet ir nubausti saviškius, kurie leido įkurti slaptą CŽV kalėjimą ir jame kalinti terorizmu įtariamus asmenis neturint deramų leidimų.
Šveicarijoje pasirodęs rašinys – įdomus. Tačiau norėtųsi išsiaiškinti svarbią aplinkybę: kaip tie asmenys, kurie neva kalėjo slaptame CŽV kalėjime prie Antavilių, susigaudė, kad jie laikomi būtent Lietuvoje? Nejaugi atgabenant į Lietuvą jiems leista dairytis pro lėktuvų, automobilių langus, nejaugi jiems rodyti žemėlapiuose nubraižyti kelionių maršrutai, gatvių užrašai, miestų pavadinimai?
Labai sunku patikėti, jog slaptiems itin slapto kalėjimo kaliniams buvo suteikta teisė žinoti, kur konkrečiai jie kalinami. O jei patys nežinojo, kur uždaryti, tai kas, kaip ir kodėl jiems pašnabždėjo į ausį, esą jie atvežti būtent į vieną iš Baltijos valstybių? Ar tie, kurie kaliniams pakuždėjo Lietuvos vardą, – patikimi liudytojai? O jei tie kuždėtojai – šnabždėtojai būtų užsiminę, jog terorizmu kaltinami vyrai kankinosi specialiame CŽV kalėjime tiesiai po Strasbūro teismu arba Vatikane po Šventojo Tėvo rezidencija, – EŽTT teisėjai būtų patikėję ir tokia abrakadabra?
Istorija, kurią narplioja Neue Zürcher Zeitung leidinys, – labai paini. Tikriausiai ji iškilo į viešumą tik todėl, kad atsirado jėgų, kurios, ilgai svarstydamos, kaip supriešinti JAV su Lietuva (arba atvirkščiai), ir sukurpė slaptųjų CŽV kalėjimų temą. O ką – sunkiai patikrinama, užtat įtikinama. Juolab kad visiems senų seniausiai žinomas europietiškas priešiškumas Amerikai bei europietiškas užsispyrimas suabsoliutinti žmogaus teises visur ir visada.
Todėl šiandien ir turime keistoką situaciją: Strasbūras didžiuojasi didvyriškai išsaugojęs keletą papildomų „žmogaus teisių“, Lietuva ir JAV jaučiasi nepelnytai apspjaudytos, o Rusija, pakišusi Vakarams šią „kiaulę“, slapta džiūgauja…
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien vykusiame Vyriausybės pasitarime nuspręsta nesudaryti taikaus susitarimo su Saudo Arabijos piliečiu Mustafa Ahmed Adam al-Hawsawi, kurio peticiją prieš Lietuvą nagrinėja Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).
Pasiūlymą su pareiškėju sudaryti taikų susitarimą Lietuvos Vyriausybei pateikė EŽTT. Nesudarius tokio susitarimo, Vyriausybė turės per 6 savaites pateikti atsakymus į bylos šalims suformuotus klausimus.
Anot pareiškėjo, jis esą buvo perkeltas į Lietuvoje veikusį slaptą CŽV kalėjimą ir čia buvo laikomas nuo 2005 m. iki 2006 m. kovo 25 d., kai CŽV slaptasis kalėjimas tariamai buvo uždarytas dėl negalėjimo suteikti būtinąją medicininę pagalbą.
Pareiškėjas Al-Hawsawi buvo pateikęs skundą EŽTT ir prieš Lenkiją, dėl galimo kalinimo šioje šalyje veikusiame CŽV kalėjime. Tačiau išslaptinus daugiau CŽV dokumentų, paaiškėjo, kad pareiškėjas tuo metu buvo kalinamas Afganistane. Todėl ši byla buvo išbraukta iš EŽTT bylų sąrašo.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Buvęs Seimo narys Mindaugas Bastys apskundė Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT), penktadienį pranešė Lietuvos ryto televizija.
Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Tai buvo politinis šou, politinis susidorojimas, man nebuvo sudaryta galimybių ginti reputaciją“, – televizijai sakė M. Bastys.
Konstituciniam Teismui pripažinus politiką šiurkščiai pažeidus Konstituciją, nuslėpus ryšius su buvusiu KGB pareigūnu, Seime buvo pradėtas apkaltos procesas. Buvęs socialdemokratas sprendimą trauktis iš Seimo priėmė po nesėkmingos apkaltos, kai po to prie parlamento buvo surengtas tūkstantinis mitingas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Lietuvos Vyriausybei perdavė Saudo Arabijos piliečio Mustafa Ahmed Adam al-Hawsawi peticiją prieš Lietuvą, kurioje pareiškėjas skundžiasi dėl kankinimų ir laisvės apribojimų, patirtų specialioje Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) suėmimo ir tardymo programoje kovoje su terorizmu.
Anot pareiškėjo, jis esą buvo perkeltas į Lietuvoje veikusį slaptą CŽV kalėjimą ir čia buvo laikomas nuo 2005 m. iki 2006 m. kovo 25 d., kai CŽV slaptasis kalėjimas tariamai buvo uždarytas dėl negalėjimo suteikti būtinąją medicinos pagalbą.
Šioje byloje EŽTT pasiūlė šalims sudaryti taikų susitarimą. Jei iki kovo 22 d. taikus susitarimas nebus pasiektas, Lietuvos Vyriausybė turės per 6 savaites pateikti atsakymus į bylos šalims suformuotus klausimus.
Pasak teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus, artimiausiu metu Vyriausybė apsvarstys šį klausimą ir priims sprendimą.
Pareiškėjas Al-Hawsawi buvo pateikęs skundą EŽTT ir prieš Lenkiją dėl galimo kalinimo šioje šalyje veikusiame CŽV kalėjime. Tačiau išslaptinus daugiau CŽV dokumentų, paaiškėjo, kad pareiškėjas tuo metu buvo kalinamas Afganistane. Todėl ši byla buvo išbraukta iš EŽTT bylų sąrašo.
ELTA primena, kad praėjusių metų gegužės 31 d. EŽTT sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingas teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydahui. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.
Centre – Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ketvirtadienį paskelbė nuosprendį, kad Rusijos vykdyti pakartotiniai opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno areštai buvo politiškai motyvuoti. Todėl Rusija opozicionieriui turės sumokėti 63 678 eurų kompensaciją. A. Navalnas laikomas vienu griežčiausių prezidento Vladimiro Putino kritikų.
A. Navalnas buvo pateikęs Strasbūrui kelis skundus dėl septynių savo sulaikymų 2012-2014 metais ir po to skirtų pinginių baudų bei kalinimo bausmių.
Sutelkdamas dėmesį į du Kremliaus kritiko sulaikymo atvejus, Strasbūro teismas konstatavo, kad be to, jog buvo pažeistos A. Navalno teisės į laisvę, susirinkimų laisvę ir teisingą teismą, „jais siekta užgniaužti politinį pliuralizmą“.
Rudenį 42-erių metų amžiaus Kremliaus kritikas atliko dvi vieną po kitos skirtas laisvės atėmimo bausmes dėl raginimo dalyvauti protestuose. Savo areštus ir bausmes A. Navalnas vertina kaip politiškai motyvuotus mėginimus jį įbauginti.
„Tai teisingas nuosprendis“, – po jo paskelbimo Strasbūre sakė A. Navalnas. Jis teigė esąs patenkintas, kad teisėjai Rusijos žinybų veiksmus prieš jį pagaliau traktavo kaip politiškai motyvuotus. Tai svarbu ne tik jam, bet ir kitiems žmonėms Rusijoje, kurie sulaikomi kiekvieną dieną.
A. Navalnas per dvi demonstracijas buvo sulaikytas tikslingai, nors jose nevaidino vadovaujančio vaidmens, konstatavo teisėjai. Tikrasis tikslas esą neabejotinai buvo užgniaužti „politinį pliuralizmą“ Rusijoje.
Pastarųjų metų Rusijos specialiųjų tarnybų elgesys Vakarų Europoje rodo visišką nekompetenciją arba siekį eskaluoti situaciją, mano Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis.
„Pastarųjų mėnesių įvykiai rodo arba Rusijos agresyvėjimo požymius, arba visišką neprofesionalumą. Manau, kad mums nereikėtų pamiršti – o gal tai yra karo šauklys. Gal situacija specialiai yra eskaluojama. Juk labai sunku nuspręsti, kas vyksta Kremliaus vadovų galvose“, – Delfi.lt eteryje sakė D. Jauniškis.
Pasak VSD vadovo, nuolatinis Rusijos bandymas neigti savo veiksmus darosi kiek juokingas. Tačiau tendencija, kad Rusijos valdžia bet kokiomis priemonėmis dangsto tarnybas, turėtų kelti nerimą. Tuo tarpu panašių provokacijų Lietuvoje mažėja.
„Manau, kad gali būti dabar nusitaikyta į kažkokias silpnesnes grandis Europoje. Lietuvoje visuomenė yra pakankamai sąmoninga, kad atskirtų tikras žinias nuo netikrų, ir nebetiki pasakomis. Tarnybos čia dirba, ir kryptis labai aiški yra“, – tikino D. Jauniškis.
Tuo tarpu paklaustas pozicijos dėl galimų Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimų Lietuvoje, kurių egzistavimą pripažino viename tokių kalėjusiam asmeniui kompensaciją priteisęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), VSD vadovas tiesaus atsakymo vengė ir tikino, kad jo organizacija bendradarbiavo su visomis norėjusiomis institucijomis.
„Turime suprasti, kad EŽTT teisia ne už kriminalinius nusikaltimus, kuriems reikalingi įrodymai. Tai vėl grįžtame prie klausimo, ar buvo kalėjimas. Kamuolys yra Prokuratūros rankose, kuri po dar vieno tyrimo iš esmės turėtų atsakyti. Iš VSD pusės buvo absoliutus bendradarbiavimas“, – tikino D. Jauniškis.
ELTA primena, kad trečiadienį VSD ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) mini Lietuvos žvalgybos šimtmetį. Pasak žvalgybos vadovo Dariaus Jauniškio, žvalgybos veiklos šimtmetis – puiki galimybė įvertinti visą tarnybų nueitą kelią, viską permąstyti ir išmokti tam tikras pamokas, kad praeities klaidų nekartotume ateityje.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą byloje „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ Lietuvai teks įvykdyti, nes kito pasirinkimo jau nebėra. Seimo pirmininkas sako, kad Lietuvai nereikėjo skųsti EŽTT sprendimo, reikėjo iš karto vykdyti teismo sprendimą, gal tuomet šią bylą visi jau būtų pamiršę.
„Mes jau tuomet kalbėjome: jeigu sumokėtume, gal tada pasibaigtų tos temos aktualinimas.(…) Manau, jeigu mes esame teisinė valstybė, turime pripažinti teismų sprendimus ir turime juos vykdyti. Jau visos galimybės ginti valstybę yra išnaudotos, tai dabar belieka įgyvendinti sprendimą“, – trečiadienį „Žinių radijui“ teigė Seimo pirmininkas.
Pasak teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus, įdomiausia yra tai, kad dar neaišku, kaip reikės pervesti priteistus pinigus.
„Sprendimas yra toks, koks yra. Mes gerbiame teismą ir jį vykdysime. Visas savo galimybes jau išnaudojome. Čia yra pats įdomiausias klausimas – mes nežinome, nei kur tas žmogus yra, nei kur reikia pervesti pinigus, neturime jo sąskaitos, nėra žmonių, kas tam žmogui atstovautų. Kreipsimės ir ieškosime to žmogaus, manau, bus nepaprasta“, – sakė teisingumo ministras.
Pasak ministro, pinigus reikia pervesti iki sausio 9 dienos.
„Mes privalome vykdyti teismo sprendimą, labai daug diskusijų mūsų šalyje jau turėjome. Nuosekliai laikėmės pozicijos, kad kalėjimo CŽV Lietuvoje nebuvo, bet kadangi yra toks teismo sprendimas, mes jį vykdysime ir, matyt, mokėsime priteistas sumas“, – teigė E. Jankevičius.
EŽTT teisėjų kolegija antradienį paskelbė neigiamą atsakymą ir neperdavė Didžiajai kolegijai Lietuvos Vyriausybės skundo peržiūrėti sprendimą, kad Lietuvos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikusiame slaptame CŽV kalėjime buvo neteisėtai įkalintas palestinietis Abu Zubaydahas.
Kaip ELTA skelbė, gegužės 31 d. EŽTT sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingas teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydahui. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.
Jei Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) atmes Lietuvos skundą dėl teismo sprendimo byloje „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“, bus pradėtas vidaus tyrimas dėl JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimų Lietuvoje, teigia premjeras.
„Kai bus priimtas galutinis sprendimas ir jau nebebus vietos interpretacijoms dėl to, ar mes išnaudojome visas teisines priemones, reikėtų išsiaiškinti situaciją detaliai. Žinoma, yra valstybės reputacijos klausimas, tačiau yra ir žemiškesnių klausimų. Pavyzdžiui, kokie pareigūnai apie tai žinojo, kur nukeliavo, kaip teigiama, grynieji pinigai, kuriais operacija buvo finansuojama“, – svarstė ministras pirmininkas.
S. Skvernelis aiškino, kad galiausiai būtų kreipiamasi į prokuratūrą, kad situacija būtų įvertinta ir tą vertinimą sektų pasekmės.
Kaip ELTA jau skelbė, gegužės 31 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (Teismas) sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje.
Prieš kurį laiką Lietuva buvo nusprendusi nesikreipti į Strasbūro teismo Didžiąją kolegiją „Abu Zubaydah“ byloje. Tokį sprendimą lėmė visuma veiksnių, dėl kurių kreipimasis aiškiai nepasiektų tikslo, o galimai dar ir pakenktų Lietuvos reputacijai tarptautinėje erdvėje.
Sprendimui įsiteisėjus rugpjūčio 31 d. Lietuvos institucijos nustatytais terminais turi reikiamų priemonių, siekdamos tinkamai įgyvendinti Teismo sprendimą, įskaitant pareiškėjui priteistos piniginės kompensacijos sumokėjimą. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydah. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.
Italijos valdžia teigia, kad Romoje įsikūrusi romų stovykla kelia grėsmę žmonių sveikatai. EPA – ELTA nuotr.
Protestų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) nurodymo nepaisydama Italijos policija ketvirtadienį pradėjo griauti ilgai egzistuojančią romų stovyklą sostinėje Romoje, skelbia BBC.
Romai atsisako išsikelti. EPA – ELTA nuotr.
Stovyklos, namais esančios apytikriai 300 žmonių, likvidavimo operacija pradėta auštant.
Romos miesto savivaldybės teigimu, stovykla tapo grėsme visuomenės sveikatai.
Policija neigė kai kurių romų tvirtinimus, kad prieš stovyklos gyventojus buvo naudojama jėga. Kol kas nežinoma, ar romų šeimoms bus suteikti kiti būstai.
Dauguma Italijos romų (čigonų) gyvena skurde.
Stovykloje romai protestavo laikydami plakatus su užrašais, skirtais Romos merei: „Virginia Raggi, palikite mūsų šeimas ramybėje“.
Italijos vidaus reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Matteo Salvinis ir jo partija „Lyga“ kaltina romus vagystėmis. Tuo tarpu daugelis romų skundžiasi, kad dėl diskriminacijos jiems sunku susirasti darbus.
Pradedama svarstyti rezonansinė politinės korupcijos byla. Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Penktadienį pradėjus nagrinėti politinės korupcijos bylą, kaltinamieji reikalavo nušalinti tiek prokurorą, tiek pačią teisėjų kolegiją.
Dėl to teismas pasisakys birželio 15 dieną, 8 valandą, kai bus skelbiama nutartis.
Byloje teisiamieji siekia nušalinti tiek prokurorą Justą Laucių, tiek ir visą teisėjų kolegiją. „MG Baltic“ koncernas poveikiu teismui kaltina ir prezidentę Dalią Grybauskaitę. O Eligijus Masiulis teigia, kad prokuroras šią savaitę lankėsi Prezidentūroje, tad turėtų nusišalinti.
Prokuroras J. Laucius po posėdžio žurnalistams teigė, kad net jei jį nušalintų, „nepakeičiamų prokurorų nėra“, tačiau advokatų argumentai, kad jis yra šališkas, yra nepagrįsti. Jis taip pat neigė E. Masiulio kaltinimus, kad jis šią savaitę lankėsi Prezidentūroje.
„Šešiolika metų nesilankiau tame pastate“, – žurnalistams po posėdžio sakė prokuroras.
Į tai E. Masiulis atkirto, kad „viskas artimiausiu metu taps aišku“, tačiau į žurnalistų klausimą, ar tai reiškia, jog jis pateiks įrodymų, neatsakė.
E. Masiulis taip pat teigė, kad nors posėdyje prokuroras tikino, jog susirašinėjimas elektroniniu paštu su prezidente yra byloje, per apklausas tai nebuvo pateikta.
„Noriu objektyvaus proceso, kad prokuroras neišiminėtų iš bylos to, kas jam pasirodė nesvarbu. O teisėjams tai gal pasirodys svarbu“, – sakė E. Masiulis.
Koncerno advokatas Linas Belevičius, Vilniaus apygardos teismui posėdyje padarius pertrauką, žurnalistams teigė, kad teisėjų kolegija turėtų nusišalinti. Be to, užsiminė apie planus kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT).
„Paskaitykime NSGK išvadą, kurią patvirtino Seimas. Jau šioje išvadoje koncernas yra įvardytas kaip nusikalstama grupė. Tai gal apskritai nebereikia teismo, Seimas galėtų ir bausmę paskirti. Vytautas Bakas jau skaičiuoja milijardus, galėtų ir metus paskaičiuoti. Lygiai taip pat apie atskirus įrodymus yra kalbėjusi prezidentė per pastarąjį laikotarpį. Esant tokiai situacijai, tos garantijos, kurių reikalauja Europos Žmogaus Teisių Teismas, iš kaltinamųjų yra atimtos – tiek į nepriklausomą teismą, tiek į nekaltumo prezumpciją“, – žurnalistams sakė L. Belevičius.
Anot jo, valstybė nesugeba organizuoti teismų darbo.
„Jeigu valstybė nesugeba organizuoti tokių teismo procesų, reiškia ji nesugeba. (…) Galbūt tegul organizuoja NSGK posėdžius ir parlamentinius tyrimus. Labai puikiai sekasi. (…) Aš manau, kad sulaukime teismo sprendimo, tai buvo gynybos argumentai, kur galiausiai pasisakys Europos Žmogaus Teisių Teismas“, – tikino L. Belevičius.
Anot jo, į EŽTT bus kreipiamasi, kai ateis „tam tinkamas procesinis laikas“.
Šį kartą į teismo posėdį atvyko visi teisiamieji: buvę liberalai Gintaras Steponavičius, Šarūnas Gustainis, E. Masiulis, taip pat buvęs „darbietis“ Vytautas Gapšys ir buvęs koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis.
R. Kurlianskis pareiškė norintis, kad būtų nušalinta visa teisėjų kolegija. E. Masiulis nori, kad būtų nušalintas prokuroras J. Laucius, pastarąjį nušalinti nori ir Š. Gustainis. Nušalinimų reikalauja ir „MG Baltic“ koncernas. V. Gapšys ir G. Steponavičius nepareiškė noro nušalinti teisėjus arba prokurorą.
E. Masiulis teismo posėdyje nusprendė pasisakyti ne tik per advokatą, bet ir pats. Jis teigė, kad prokuroras turėtų išvengti bet kokių įtakų, o, jo žiniomis, trečiadienį, apie 10.45 val., prokuroras lankėsi Prezidentūroje. Tai E. Masiuliui sukėlė įtarimų, apie ką buvo kalbamasi.
E. Masiulio advokatas Mindaugas Bliuvas prokurorą kaltino šališkumu, nusistatymu prieš E. Masiulį bei kad jis teismui pateikė ne visą informaciją.
Š. Gustainio advokatas Linas Kuprusevičius kaip argumentą naudojo konservatoriaus, kurio narystė partijoje sustabdyta, Lauryno Kasčiūno susitikimą su „MG Baltic“ atstovu. Anot jo, situacija analogiška kaip Š. Gustainio, skiriasi tik jų atstovautos partijos. Pasak advokato, Mantas Adomėnas susitikimuose su „MG Baltic“ prašė paramos. Tačiau, advokato teigimu, nors duomenų gerokai daugiau, L. Kasčiūnas ir M. Adomėnas buvo apklausti kaip liudytojai ir jiems „net nebuvo suteiktas specialiojo liudytojo statusas“.
„MG Baltic“ advokatas L. Belevičius teigė, kad abejotina, jog teisėjai gali būti nešališki. Anot jo, tuo laikotarpiu, kai teisėjai turėjo susipažinti su bylos medžiaga – nuo balandžio pabaigos iki ketvirtadienio – aukščiausi šalies vadovai ne kartą „MG Baltic“ įvardijo kalta, organizuota nusikalstama organizacija.
Pasak jo, prezidentė D. Grybauskaitė kelis kartus pasisakė apie bylą, taip darydama spaudimą teismui. Jis įvardijo D. Grybauskaitės interviu LRT televizijai ir portalui delfi.lt, kur ji kalbėdama apie galimą E. Masiulio kyšį, įvardindama „paskolą dėžutėje“ iškėlė rankas ir parodė kabučių ženklą. Advokato teigimu, tai yra nepalankios visuomenės nuomonės formavimas, tai galima vertinti kaip jos nuomonės išsakymą teismui, kokio sprendimo ji tikisi.
Jis taip pat teigia, kad tai, jog VSD pažymos apie „MG Baltic“ buvo paviešintos žiniasklaidai, rodo, kad Seimo NSGK nariai galėjo norėti iš anksto suformuoti nuomonę apie bylą.
L. Belevičius taip pat įvardijo, kad prie spaudimo prisidėjo Seimo narių V. Bako, Rasos Juknevičienės, Gabrieliaus Landsbergio, Naglio Puteikio pasisakymai, taip pat Vilniaus miesto mero – Remigijaus Šimašiaus – teiginiai.
„Už žiniasklaidos kampanijos metu informacijos atsakinga yra būtent valstybė ir valstybės pareigūnai. (…) Kampanija vyko tuo metu, kai buvo suformuota teisėjų kolegija“, – posėdyje sakė L. Belevičius, teigdamas, kad žiniasklaidoje pasirodę pranešimai daugiausiai buvo VSD ataskaitų turinio perrašymas.
R. Kurlianskio advokatas Simonas Slapšinskas teigė, kad tiek prezidentės pasisakymai, tiek kitų politikų svarstymai, ar E. Masiulio gauti pinigai buvo paskola, darė įtaką teisėjų kolegijai.
„Jeigu gerbiama kolegija padarytų tas pačias išvadas kaip prezidentė, natūralu, kad kils klausimų apie nešališkumą. (…) Tam, kad būtų išvengta abejonių teismo nešališkumu, manau, kad visgi esant šioje situacijoje, yra pagrindo gerbiamai kolegijai nusišalinti“, – posėdyje sakė S. Slapšinskas.
Prokuroras J. Laucius, kalbėdamas apie teisėjų nušalinimą, teigė, kad tai, jog šalies vadovai pasisakė apie „MG Baltic“ bylą, nėra privaloma teismui, todėl tai nėra tinkamas argumentas nušalinti kolegiją.
„Šalyje realiai veikia valdžių padalijimo principai. (…) Neturi jokio pagrindo išvadai, kad būtent dėl to, kad teisėjai turėtų kažkaip reaguoti į Seimo narių ar kitas pastabas“, – sakė prokuroras.
Prieš teismo posėdį G. Steponavičius, dėl kurio neatvykimo ketvirtadienį buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, teigė, kad nežinojo, jog bylos nagrinėjimas sutriks.
„Nemaniau, kad mano nepasirodymas sutrikdys bylos nagrinėjimą. (…) Esu suinteresuotas kuo greitesniu bylos nagrinėjimu“, – prieš teismo posėdį žurnalistams teigė G. Steponavičius.
Kaltinimai pareikšti ir pačioms Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijoms bei „MG Baltic“.
Buvęs liberalas Eligijus Masiulis (k) ir buvęs MG Baltic viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.
Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G. Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst., E. Masiulis kaltinamas daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšio paėmimu. Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.
Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.
Visi įtariamieji savo kaltę neigia. „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o kaltinimus laiko nepagrįstais.
Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija.
Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė-Širmenė, komentuodama Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) priimtą verdiktą, kuriuo pripažįstama, kad Lietuvos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikusiame slaptame CŽV kalėjime buvo neteisėtai įkalintas palestinietis Abu Zubaydahas, sako, kad EŽTT priimdamas sprendimas remiasi kitokiais standartais nei nacionaliniai teismai.
K. Bubnytė-Širmenė pabrėžė, kad EŽTT remiasi vien netiesioginiais įrodymais, kurie yra prieinami viešojoje erdvėje.
„Jokių tiesioginių įrodymų nėra ir nėra nustatyta, kad orlaiviais būtų gabentas į Lietuvą ar iš Lietuvos būtent tas asmuo. Ir nėra nustatytų jokių konkrečių Lietuvos pareigūnų dalyvavimo. Yra remiamasi daugiau aplinkybėmis, kurios yra nustatytos iki pareiškėjo atgabenimo į Lietuvą, bylose prieš kitas valstybes“, – aiškino Vyriausybės atstovė EŽTT.
„Mes kalbame apie situaciją, kai taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai. Jeigu nacionaliniu lygmeniu baudžiamojoje teisėje reikalaujama nustatyti be jokios abejonės, tai čia yra truputėlį kitoks standartas, kai yra labiau tikėtina, negu netikėtina“, – kalbėjo K. Bubnytė-Širmenė, pridurdama, kad pagrindiniai EŽTT dokumentai priimant sprendimą buvo 2014 metais paviešinta JAV Senato ataskaita ir kiti tarptautinių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų tyrimai.
Ji taip pat akcentavo, kad teismo sprendime nėra nustatyti, kokie konkrečiai kankinimai tariamiems kaliniams buvo taikomi Lietuvoje. Anot jos, inkriminuojami kankinimai tiesiog paimti iš bendros CŽV kaliniams taikytos kankinimų praktikos.
„Tiesiog teismas (EŽTT – ELTA) remiasi bendru CŽV kaliniams taikytu režimu ir iš to daro išvadą, visiškai nedetalizuodamas, kad tas elgesys su pareiškėju prilygo elgesiui draudžiamam pagal konvencijos trečią straipsnį“, – kalbėjo K. Bubnytė-Širmenė.
Ji taip pat pabrėžė, kad ieškos argumentų, jog Lietuvai nepalankus sprendimas būtų peržiūrėtas.
„Tikimybė, jei argumentų surasime, yra, kad kažkas pasikeis, bet šiuo metu dar nesame nusprendę, ar tikslinga kreiptis“, – sakė Vyriausybės atstovė EŽTT ir aiškino, kad Lietuvos pozicijos išdėstymui buvo skirtos didelės pastangos.
Anot jos, EŽTT buvo aiškinta, kad užfiksuotais skrydžiais į Lietuvą buvo gabenta slapta ryšių įranga, kuri buvo skirta dviem Lietuvos teritorijoje esantiems objektams.
Vyriausybės atstovė EŽTT tai pat pridūrė, kad jei Lietuvos prokuratūra nuspręs, kad tokių kalėjimų nebuvo, kils nemaža problema dėl EŽTT sprendimo vykdymo.
Pasak K. Bubnytės-Širmenės, EŽTT konstatavimas Lietuvai užtraukia keletą Europos žmogaus teisių konvencijos – ELTA garantuojamų teisių pažeidimų.
Pasak jos, yra konstatuoti konvencijos trečio straipsnio – kankinimų uždraudimas, konvencijos penkto – teisė laisvę ir saugumą, konvencijos aštunto – teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir konvencijos tryliktojo straipsnio – teisė į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.
Yra konstatuoti konvencijos trečio straipsnio – kankinimų uždraudimas, konvencijos penkto – teisė laisvę ir saugumą, konvencijos aštunto – teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir konvencijos 13 straipsnio – teisė į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ketvirtadienį priėmė verdiktą, kad Lietuva ir Rumunija prisidėjo prie JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vykdytos programos, leisdamos laikyti terorizmu įtariamus asmenis jų teritorijose įkurtuose slaptuose kalėjimuose.
Šiuo metu Gvantaname kalintys du įtariamieji padavė šalis į teismą, tvirtindami, kad nuo 2004 iki 2006 metų buvo laikomi vadinamuosiuose CŽV „juoduosiuose objektuose“.
Lietuva buvo pripažinta kalta dėl to, kad jos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikė slaptas CŽV kalėjimas, kuriame tuo metu buvo neteisėtai įkalintas aukšto rango palestiniečių „Al Qaeda“ operatyvininkas Abu Zubaydahas.
Teismas nusprendė, kad tiek Lietuva, tiek Rumunija pažeidė įtariamųjų teises pagal Europos žmogaus teisių konvenciją.
Abi šalys įpareigotos nukentėjusiais pripažintiems vyrams sumokėti po 130 tūkst. eurų.
Žvelkime atidžiau. Skraidanti stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teisinis asmens duomenų apsaugos reglamentavimas neleidžia slapta filmuoti darbuotojų ar jų darbo vietų, net jei darbdaviai siekia užkirsti kelią galimoms vagystėms ar turi kitų teisėtų ketinimų. Tai galutinai patvirtino naujausias Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, priimtas Lopezo Ribalda byloje prieš Ispanijos Karalystę. EŽTT, priėmęs precedentu tapusį sprendimą, akcentavo, kad teismai neturėtų vadovautis neteisėtu būdu gautais įrodymais.
2009-ųjų birželį 5 prekybos centrų tinkle dirbę kasininkai buvo atleisti iš darbo už vagystes bei pagalbą vagiant klientams ir bendradarbiams. Sužinoję, kad nusikaltimai buvo išaiškinti darbdaviui slapta filmavus darbuotojus, kasininkai kreipėsi į nacionalinį teismą, kuris slapta darytus vaizdo įrašus priėmė kaip teisėtai gautus įrodymus. Vėliau kasininkas L. Ribalda kreipėsi į EŽTT ir iškėlė bylą Ispanijai. EŽTT įpareigojo Ispaniją nukentėjusiesiems padengti neturtinę žalą dėl darbdavių padarytų privatumo pažeidimų – sumokėti po 4 tūkst. Eur kompensaciją. Pats teisminis procesas nebuvo pripažintas neteisingu, kadangi vaizdo medžiaga nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais rėmėsi nacionaliniai teismai. Be to, darbuotojai galėjo ginčyti šiuo įrašus teisme.
EŽTT konstatavo, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. EŽTT nuomone, darbdavio teisės, nagrinėjamu atveju – teisė į nuosavybės apsaugą – galėjo būti apsaugota ir kitais būdais bei priemonėmis, taip pat nebuvo išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp darbuotojų teisės į privatumą bei darbdavio teisės į savo nuosavybės apsaugą.
Pasak profesinių paslaugų įmonės „EY“ teisinių paslaugų asocijuotos partnerės Julijos Lisovskajos, precedentu tapęs EŽŽT sprendimas L. Ribalda byloje nereiškia, kad darbdaviai absoliučiai neturi teisės savo patalpose įrengti filmavimo kamerų, tačiau tokią teisę apriboja konkretūs teisėtam vaizdo stebėjimui keliami reikalavimai. Šie ribojimai yra numatyti ir Lietuvos teisėje.
„Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17 straipsnį bei naujojo darbo kodekso 27 straipsnį, vaizdo stebėjimas darbo vietoje gali būti vykdomas tik išimtiniais atvejais, kai dėl darbo specifikos būtina užtikrinti asmenų, turto ar visuomenės saugumą, taip pat kitais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ar netinkamos siekiant išvardintų tikslų. Teisės aktai numato, kad apie darbo vietos ar darbo priemonių stebėjimą darbuotojai turi būti iš anksto informuoti pasirašytinai, – paaiškina J. Lisovskaja.
Be to, Lietuvoje taip pat galioja teisinis reikalavimas apie vykdomą vaizdo stebėjimą pranešti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai.
Inspekcijos ir šalies teismų praktika rodo, kad dažniausiai vaizdo stebėjimas darbo vietoje teisėtu pripažįstamas, kai darbo specifika kelia pavojų darbuotojų sveikatai ar net gyvybei (pavyzdžiui, dirbant su pavojingomis medžiagomis ar įranga), taip pat kai yra didelė vagysčių, užpuolimų, turto niokojimo ar kitų chuliganiškų veiksmų grėsmė. Pavyzdžiui, prekybos tinkluose paprastai galima filmuoti, nes pastarieji, pateikę vagysčių ar kitų neteisėtų veikų statistiką, nesunkiai įrodo, kad vaizdo stebėjimas reikalingas apsaugoti turtą. Šiuo atveju svarbiausia apie vaizdo stebėjimą iš anksto pasirašytinai informuoti darbuotojus, taip pat užtikrinti jų teises, pavyzdžiui, teisę susipažinti su savo asmens (vaizdo) duomenimis, užtikrinti, kad nebūtų filmuojamos vietos, žeminančios žmogaus orumą, pavyzdžiui, persirengimo kabinos, darbuotojų poilsio kambariai ar pan. Vaizdo stebėjimas patalpose, kuriose žmogus pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą, draudžiamas. Darbdaviai turi suprasti, kad negalima slapta filmuoti darbuotojų norint juos kontroliuoti, sekti jų darbo kokybę, efektyvumą ar tiesiog tenkinti smalsumą.
Technikos stebuklai. Virš galvos sklando stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Svarbu ir tai, kad minėtas EŽTT sprendimas reiškia, jog net ir tais atvejais, kai darbdaviai įrengia slaptas vaizdo stebėjimo kameras turėdami teisingų ir pagrįstų ketinimų, kurie vėliau pasiteisina, nereiškia, kad jie nepažeidžia asmenų teisės į privatumą ir kad darbuotojai negali prisiteisti neturtinės žalos atlyginimo“, – pažymi J. Lisovskaja.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad šių metų gegužės 25-ąją įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui, pasikeis ir teisinis vaizdo stebėjimo darbo vietoje reglamentavimas. Nors darbdaviui nebeliks pareigos įrodyti, kad vaizdo stebėjimas yra būtinas dėl darbo specifikos, siekiant užtikrinti saugumą ir pan., jam reikės pagrįsti bent vienos iš asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų egzistavimą, tokių kaip, pavyzdžiui, teisėto intereso turėjimą. Darbdaviai turės patys įsvertinti, ar konkrečiu atveju jie turi teisėtą interesą vaizdo stebėjimui. Reglamentas teisėto intereso sąvokos detaliai neapibrėžia, todėl tai lieka „pilka zona“ ir atsiranda rizika pernelyg plačiai interpretuoti šią sąvoką.
Pagal naująjį reglamentą, jeigu bus vykdomas vaizdo stebėjimas dideliu mastu, papildomai reiks atlikti poveikio duomenų apsaugai vertinimą.
Dalia grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongrese
Gerbiami svečiai, ponai ir ponios, už šio pastato sienų galite pamatyti gražią Vilniaus miesto architektūrą. Ji atspindi mūsų visuomenės atmintyje išsaugotus šimtmečius. Tai – tvirčiausias mūsų kovos už laisvę pagrindas. Didžiuojamės, kad per visą istoriją Lietuva niekada nesusitaikė su jokia prieš ją nukreipta agresija. Laisvė ir teisės viršenybė – mūsų svarbiausios vertybės.
Man labai malonu pasveikinti Jus mūsų šalyje, Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongrese.
Visus čia susirinkusius vienija viena misija – skatinti ir ginti konstitucinį teisingumą visame pasaulyje.
Esminis konstitucinio teisingumo ir plačiąja prasme visos modernios civilizacijos pagrindas yra teisės viršenybė. Čia, Lietuvoje, mes žinome apie teisės viršenybės vertę ne tik iš teisės vadovėlių ar politinių deklaracijų. Žinome apie ją iš savo patirties, nes net penkiasdešimt metų ji buvo atimta iš mūsų, buvome okupuoti žiauraus totalitarinio režimo.
Žinome, kad teisės viršenybė – tai ne aklas teisės aktų skaitymas. Teisės viršenybės esmė yra teisės aktų pamatinės vertybės. Jokios teisės viršenybės negali būti, jei paminamas žmonių orumas ir atimamos laisvės, jei jiems tenka gyventi bijant dėl savo gyvybės, baiminantis patirti kankinimus, netekti namų, šeimos ir gimtinės.
Mes taip pat žinome, kokia yra teisės viršenybės kaina – tūkstančiai mūsų kovotojų už laisvę ir disidentų gyvybių, kuriems teisingumas ir laisvė buvo svarbesni nei jų pačių gyvybė.
Šiandien mūsų ryžtas ginti teisės viršenybę patiria dar vieną išmėginimą.
Matome, kaip Europoje siekiama iš naujo jėga perbraižyti valstybių sienas. Po karinės agresijos Rytų Ukrainoje ir Krymo okupacijos mėginama sukompromituoti Europos Žmogaus Teisių Teismo autoritetą.
Be to, tariamai ginant nacionalinę ir religinę tapatybę, savo kėslams siekiama pasitelkti Konstitucinį Teismą ir diskredituojama jo misija užtikrinti teisės viršenybę.
Sunku sugalvoti ką nors ciniškesnio nei nusikaltimų vykdymas ir jų pateisinimas kai kuriose šalyse prisidengiant konstituciniu teisingumu ir Konstituciniu Teismu.
Tai kelia grėsmę tarptautinės tvarkos ir Europos saugumo pamatams, kurie grindžiami Jungtinių Tautų Chartija, Helsinkio baigiamuoju aktu ir Europos žmogaus teisių konvencija.
Mums, politikams ir teisėjams, tenka ypatinga atsakomybė ginti principus, kuriais remiasi teisės viršenybė. Pagarbos žmogaus teisėms ir demokratijos srityje jokių kompromisų būti negali.
Todėl niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus.
Privalome paremti tuos, kurie šiandien visame pasaulyje siekia laisvės, žmogaus teisių ir demokratijos. Turime tai daryti dėl didvyrių, kadaise paaukojusių gyvybę už teisingumą ir laisvę, ir dėl ateities kartų.
Tikiu, kad šis kongresas gali reikšmingai prisidėti ginant ir stiprinant teisės viršenybę, taiką ir saugumą visame pasaulyje.
Ypač šiandieną, kai daugelyje vietovių ir šalių, pradedant nuo Šiaurės Korėjos ir baigiant ZAPAD karinėmis pratybomis prie mūsų sienų šią savaitę, vis dar kyla grėsmės.
Vilnius didžiuojasi galėdamas Jus priimti.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
Prezidentė Dalia Grybauskaitė įsitikinusi, kad, Ukrainoje tęsiantis karinei agresijai ir vykstant įžūliam karinės galios demonstravimui Europoje, ypač svarbus Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) vaidmuo. Tokią poziciją Prezidentė išsakė antradienį susitikusi su EŽTT vicepirmininku Linu Aleksandru Sicilijanu (Linos-Alexander Sicilianos) ir šio teismo teisėju Egidijumi Kūriu.
Lietuvos vadovės teigimu, tvirta ir patikima žmogaus teisių apsauga padeda pažaboti agresiją ir stiprina taikos bei saugumo pamatą žemyne, o ciniški bandymai menkinti EŽTT autoritetą pamina teisės viršenybės principą ir neturi pateisinimo. Pagarba Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintoms vertybėms bei jas ginantiems EŽTT sprendimams, pasak D. Grybauskaitės, yra kiekvienos demokratinės valstybės pareiga.
Antradienio susitikime aptarti žmogaus teisių apsaugos stiprinimo klausimai, teisės viršenybės principui kylantys iššūkiai, bendradarbiavimas su EŽTT.
Prezidentės spaudos tarnyba pažymi, kad Lietuva glaudžiai bendradarbiauja su EŽTT ir nuosekliai remia reformas, kuriomis siekiama užtikrinti efektyvesnę šio teismo veiklą.
Šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teisme yra nagrinėjama beveik 4000 skundų dėl žmogaus teisių pažeidimų Rusijos okupuotame Kryme ir karinės agresijos niokojamoje Rytų Ukrainoje.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su teisininkais, žiniasklaidos savivaldos institucijų atstovais bei žurnalistais, aptarė Seimo priimtas Civilinio kodekso pataisas.
Susitikime dalyvavo Vilniaus universiteto profesorius, žinomas civilinės teisės ekspertas Valentinas Mikelėnas, žiniasklaidos teisės žinovė advokatė Liudvika Meškauskaitė, Lietuvos Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė, Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Internetinės žiniasklaidos asociacijos prezidentė Aistė Žilinskienė, žurnalistų kreipimąsi dėl pataisų žalos žodžio laisvei į Prezidentę inicijavęs naujienų agentūros BNS direktoriaus pavaduotojas turiniui Vaidotas Beniušis.
Į Prezidentę su prašymu vetuoti šias pataisas kreipėsi beveik 100 žurnalistų ir redaktorių, Žurnalistų sąjunga, Visuomenės informavimo etikos komisija ir grupė Seimo narių. Savo nuomonę dėl įstatymo žalos visuomenei ir grėsmės laisvam žodžiui pareiškė Žurnalistų sąjunga, Žurnalistų etikos inspektorius. Prezidentė išklausė ekspertų argumentus dėl šių pataisų poveikio visuomenės informavimui, žiniasklaidos laisvei bei Lietuvos tarptautinei reputacijai.
Teisininkų teigimu, šios pataisos yra perteklinės, nes dabar galiojantys įstatymai visiems asmenims užtikrina visas galimybes gintis nuo patyčių, melo, įžeidimo, šmeižto ar nepagrįsto persekiojimo. Lietuvos teisėje yra įtvirtinta administracinė atsakomybė ir civilinė garbės ir orumo gynimo tvarka, o už šmeižtą numatyta ir baudžiamoji atsakomybė. Todėl priimti pakeitimai yra neproporcingi, atveria kelia teisiniam žmonių persekiojimui už kritišką, bet kokia formą pareikštą nuomonę.
Šie pakeitimai kenkia valstybės tarptautiniam įvaizdžiui ir neatitinka Lietuvos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų bei prasilenkia tiek su Lietuvos teismų, tiek su Europos Žmogaus Teisių Teismo įtvirtintais žiniasklaidos laisvės principais. Užtikrinti žiniasklaidos apsaugą, stiprinti žodžio laisvę ir užkirsti kelią cenzūrai ragina ir visos tarptautinės organizacijos – Jungtinės Tautos, Europos Taryba, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.
Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai bei numato piliečiams teisę nevaržomai kritikuoti valdžios institucijas ar pareigūnus ir už tai nebūti persekiojamiems. Žurnalistai pažymi, kad visuomenės informavimas yra viešasis interesas, todėl įsigaliojus šiems pakeitimams iš esmės būtų sudarytos sąlygos cenzūrai, suvaržytos žurnalistų galimybės informuoti visuomenę, ypač apie politinės korupcijos atvejus. Taip pat žurnalistams už kritiką ir nuomonės reiškimą gresia didžiuliai ieškiniai teismuose, o mažesnes žiniasklaidos priemones tai gali atvesti ir prie veiklos sustabdymo.
Vyriausybės atstovė prie EŽTT pabrėžia, kad šio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad kritikos ribos viešų asmenų atžvilgiu yra žymiai platesnės negu privačių asmenų atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad beatodairiškas asmens garbės ir orumo gynimas gali atvesti prie cenzūros įvedimo ir pažeisti visuomenės teisę žinoti.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.
Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.
Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.
Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.
Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.
Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.
O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.
XXX
Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.
Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.
Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.
Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.
Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.
XXX
Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.
Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?
Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?
Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?
Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?
Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?
Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.
XXX
Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?
Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.
Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.
O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.
XXX
Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.
Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo: „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.
Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.
Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.
Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.
Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?
Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.
XXX
Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?
„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“
Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…
O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai jų vis tiek nesupras.
Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.
Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.
O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.
Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.
Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.
Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…
Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.
Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
