fakenews

Trumposios naujienos

Pasak socialinių tinklų milžinės „Facebook“ viceprezidento Nicko Cleggo, nėra jokių įrodymų, kad Rusija per socialinę žiniasklaidą paveikė „Brexito“ balsavimo rezultatus.
 
Buvęs Jungtinės Karalystės vicepremjeras naujienų tarnybai BBC pažymėjo, kad, remiantis „Facebook“ kompanijos atlikta duomenų analize, nebuvo rasta reikšmingų išorės jėgų pastangų daryti įtaką balsavimui.
 
Anot „Facebook“ viceprezidento, „Brexito“ balsavimo rezultatus lėmė britų euroskepticizmas.
 
Savo interviu BBC jis pabrėžė, kad dabar „Facebook“ siekia didesnio technologijų firmų reguliavimo, įskaitant privatumo, informacijos rinkimo taisykles ir žmonių duomenų naudojimą, kai kalbama apie neapykantą kurstančias kalbas.
 
„Facebook“ sulaukia vis daugiau kritikos dėl „netikrų naujienų“ (angl. „fake news“), žalingo turinio ir vartotojų duomenų naudojimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.24; 00:30
Gordijo mazgas

Ar mūsų kompiuteriai nebijo Rusijos kibernetinių atakų? Slaptai.lt nuotr.

Spalio 2-ąją Lietuvoje startavusios kibernetinio saugumo pratybos „Kibernetinis skydas 2017“ ypač atitinka geopolitines realijas, gebėjimas suvaldyti kibernetinius incidentus daug kur planetoje jau yra tema numeris vienas. Ir Lietuvoje kibernetinių incidentų skaičius kasmet auga (pernai fiksuota daugiau nei 50 tūkstančių).

Paskutinis internetinio kišimosi į kitos šalies reikalus  precedentas buvo plačiai nuskambėjęs referendumas Katalonijoje. Vienas dalykas yra politinė kova, deja, vis dažniau įgaunanti ne ypač patrauklias formas. Ispanijos centrinės bei regioninės vyriausybių vadovai gal ir suinteresuoti konflikto eskalacija – jei agitavęs už referendumą dėl nepriklausomybės Carlesas Puigdemontas orientavosi ir orientuojasi į katalonišką elektoratą, Ispanijos premjeras Marianas Rajoyus duodamas įsakymą policijai veikti tikrai žinojo, kad jo veiksmai gaus 14-os regionų palaikymą iš 17-os Ispanijos regionų, mat dauguma „likusių“ ispanų nejaučia ypatingos simpatijos kataloniečiams, kuriuos palaiko tik baskai ir Balearų salų gyventojai.

Populiarumą prarandantys nepriklausomybės šalininkai „pasibalnojo“ referendumą, Katalonijoje ypač nepopuliari (valdančioji Liaudies partija regione veikiausiai negautų nė vieno balso) Madrido vyriausybė atsakė, kaip atsakė, – nevykusiai.

Katalonijos nepriklausomybės šalininkas. EPA – ELTA nuotr.

Tokia ar maždaug tokia yra politinės kovos ispaniškoji versija, o ką suinteresuota publika regėjo viešojoje erdvėje ir ypač internete? Dienraščio „El Pais” redaktoriaus pavaduotojas Davidas Alandetė jau spalio 2-ąją atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad kraštutiniai nacionalistai, antiglobalistai ar tiesiog melagingų žinių („fakenews“) skleidėjai naudodamiesi tikrais ir suklastotais faktais tą apgailėtiną sekmadienį internete pristatė kaip europietiškos demokratijos krizę. Prieš tai interneto socialiniuose tinkluose (daugiausia „Twitteryje“) mėnesį vyko energinga „uvertiūra“, kai interneto socialinių tinklų daugiausia prorusiškose paskyrose siekta katalonų kovą už nepriklausomybę „pakelti“ iki Europos Sąjungos (ES) institucinės krizės iliustracijos, signalizuojančios apie neišvengiamą Bendrijos iširimą.

1,7 milijonus prenumeratorių turinčioje interneto įsilaužėlių kolektyvo „Anonymous“ paskyroje spalio 1-osios vidurdienį „pakabintas“ lyg ir retorinis klausimas „Demokratija arba kas iš jos liko Europoje?“, iliustruotas nuotraukomis trijų žmonių, kurie nukentėjo nuo ispanų policijos, buvo perspausdintas tūkstančius kartų. „The Alliance for Securing Democracy“ duomenimis, sekmadienį su fraze „Katalonijos referendumas“ susijusio (beje, anglakalbio) turinio populiarumas išaugo 7500 proc. Tos pačios organizacijos vertinimu, aktyviai platinta informacija, kurią parengė Kremliaus finansuojamas televizija „Rusia Today“.

Europa stebėjo šį fejerverką tylomis, kaip pastebėjo „La Republica“ apžvalgininkas Andrea Bonanni, nors negalėjo nežinoti, kad katalonų nepriklausomybės siekis minta Europos demokratijos bei laisvės tradicija. Šiuo atveju ne pati svarbiausia diskusija, kiek 21 amžiuje yra pasenusi nacionalinė valstybė. Kalbama apie dirbtinai eskaluojamą sumaištį Senajame Žemyne, kur, vaizdžiai kalbant, netrūksta potencialių „katalonijų“. Briuseliui dar teks rasti gebėjimų įtikinti ne tik ispanus bei katalonus, jog visi esame pirmiausia europiečiai.

Su „fakenews“ siautėjimu sietinas ir „Facebook“ sprendimas spalio 2-ąją perduoti JAV kongresui 3 tūkstančius šiame interneto socialiniame tinkle pernai paskelbtų su Rusija sietinų reklamos skelbimų.

„Facebook“ savininkas Markas Zukerbergas prieš perdavimo aktą pareiškė, jog interneto bendruomenė susidūrė su iššūkiu turėti reikalų su valstybėmis, kurios siekia griauti demokratinius rinkimus. Prieš tai (09 29) „BuzzFeed“ informavo apie „Twitter“ viceprezidento Colino Crowello susitikimą su Bendruomenių rūmų ir Senato žvalgybos komisijomis, kuriame jis informavo, jog „Twitter“ aptiko apie 200 paskyrų, veikiausiai susijusių su rusų grupėmis, kurios pirko reklamos plotus „Facebooke“ už maždaug 100 tūkstančių dolerių. Apie 10 milijonų „Facebooko“ vartotojų peržiūrėjo šiuos skelbimus (44 proc. prieš prezidento rinkimus, 56 proc. po rinkimų), kai kuriais atvejais apmokėtus rubliais.

Skirtingai nuo tradicinės žiniasklaidos, „Facebook“, „Twitter“, „Google“ įstatymiškai neįpareigotos informuoti apie reklamos davėjus. Senato žvalgybos komiteto vicepirmininkas Markas Warneris ryšium su tuo yra kritikavęs interneto kompanijas, kad šios neatskleidžia, kokiu mastu užsienio agentai galėjo paveikti JAV prezidento rinkimus 2016 metais.

Spalio 4-ąją naujienų agentūra CNN informavo, jog Rusijos apmokėta reklama „Facebooke“ buvo orientuota į Mičigano bei Viskonsino valstijas, prezidento rinkimuose turėjusiose ypač didelę reikšmę Donaldui Trumpui, mat abi laikytos labiausiai svyruojančiomis. Mičigane D.Trumpas laimėjo prieš konkurentę Hillary Clinton maždaug 10 700 balsais iš beveik 4,8 milijono, Viskonsine gavo 22 700 balsų daugiau už ją. Abiejose valstijose milijardieriaus pranašumas siekė mažiau nei 1 proc., bet tas nepilnas procentas suvaidino reikšmingą vaidmenį siekiant pergalės. Pasak CNN, rusų pamokėta reklama buvo gerai apgalvota, pagrindinė siųsta žinia siekė kurstyti antiislamiškas nuotaikas bei visuomenės susiskaldymą. 

Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.

Spalio 2-ąją kalbėdama Briuselyje surengtoje konferencijoje „Hibridinės grėsmės ir ES: dabartinė padėtis ir prognozės“ ES užsienio politikos koordinatorė Federica Mogherini informavo, kad Bendrijoje įsteigta darbo grupė strateginiais komunikacijos klausimais „East Strat Com Task Force“ per porą metų išaiškino per 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos skleistos dezinformacijos faktų. Faktas, nurodantis ir Kremliaus virtualių atakų mastą, ir aplinkybę, kad Europoje vis dėlto šis tas daroma šiuo klausimu. Politikė akcentavo reikalą kaip įmanoma skaidriau bei reimiantis tikromis istorijomis aiškinti ES politiką, kaip ji palengvina žmonių gyvenimą taip pat narystės siekiančiose posovietinėse respublikose Ukrainoje, Gruzijoje bei Moldovoje.

Primintina, kad artėja lapkritį įvyksiantis Rytų partnerystės susitikimas, kur šią temą irgi teks nagrinėti. Bet kuriuo atveju jau beveik niekas neabejoja, kad propagandinės atakos internete yra problema. Amerikoje galimą Rusijos kišimąsi į prezidento rinkimus greta žurnalistų tiria 3 Kongreso bei Teisingumo ministerijos komisijos.

Kaip redakciniame straipsnyje „Maskvos kišimasis“ (10 02) nurodė „The Times“, sužinojęs apie politines diskusijas užsienyje, Vladimiras Putinas samdo propagandistus, kad šie jas diskredituotų. Gali būti, Rusijos prezidentas demokratiškų debatų pagrindu pasiektus susitarimus laiko grėsme savo režimui. Todėl klasta siekia supriešinti Vakarų valstybes, naudodamasis ir jų vidaus prieštaravimais, ir tarpvalstybinėmis kolizijomis.

Galimas ir banalaus keršto motyvas. Vadinamųjų „Panamos dokumentų“ (11,5 milijono juridinės kompanijos „Mossack Fonseca“ konfidencialių dokumentų) paviešinimas 2016 metų balandį praskleidė uždangą apie tikrąją Rusijos prezidento finansų padėtį. Pasak rusų specialiųjų tarnybų ir kibernetinio saugumo eksperto Andrejaus Soldatovo, kerštaudamas V.Putinas nutarė „paklibinti“ rinkimus Vakarų valstybėse.

Neramumai Las Vegase. EPA – ELTA nuotr.

Kita vertus, rusai ir įvairaus plauko radikalai iš butelio paleido džiną, apie kurį patys vargu ar ką išmano.

Kai spalio 1-ąją pasiturintis ir niekada teisėsaugos akitratyje nebuvęs Stephenas Paddockas Las Vegase sušaudė ne mažiau 59 kantri koncerto lankytojų, kitą rytą savo išmaniuosiuose amerikiečiai turbūt abstulbę perskaitė, jog didžiausias masines žudynes JAV istorijoje surengęs žmogus buvo D.Trumpo nekenčiantis liberalas, susijęs su „Islamo valstybe“, kad didžioji JAV žiniasklaida tą slepia ir t.t., ir pan.

Šokiruojančios „fakenews“ plačiai plito per „Google“ ir „Facebook“. Pasak „The New York Times“ (10 03), „troliai“ iš kraštutinį dešinįjį kontingentą vienijančio interneto puslapio „4Chan“ po šaudynių visą naktį planavo, kaip apkaltinti nusikaltimu liberalus.

Iš dalies pavyko – „Faceeboke“ šaudynėms skirtame oficialiame „patikrinto saugumo“ puslapyje kurį laiką sukosi melas apie JAV prezidento nekenčiantį liberalą St. Paddocką. „Google“ ir „Facebook“ kaltę dėl šių nesusipratimų perkėlė technologinių algoritmų nukrypimams ir taip bandė kratytis atsakomybės už savo skelbiamą turinį.

„The New York Times“ priminė, kad, pavyzdžiui, „Facebook“ anksčiau samdė profesionalius redaktorius, kurie atrinkdavo naujienų tinklelio viršuje vertas būti istorijas, bet komanda atleista pernai po pranešimų, esą redaktoriai „nutyli“ konservatyvių naujienų interneto puslapių informaciją.

Žinių atrankos procesas buvo automatizuotas. Dabartinės su Rusijos ir ne tik Rusijos melu susijusios istorijos gali paskatinti grįžti prie žmogišku faktoriumi grįstos praktikos. „Facebook“ ir „Google“ išleido milijardus dolerių kurdamos virtualios tikrovės sistemas, joms gali ir tekti investuoti keletą milijardų, kad aspgintų fizinę tikrovę.

Priešingu atveju žmonija galutinai panirs ne tik į „fakenews“, bet ir į „fakereality“.

2017.10.09; 09:00

SkaitomiausiosŽvalgyba

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Siekdamos operatyvinių tikslų specialiosios tarnybos tradiciškai taikydavo nutekinimus.

Tarkime, palyginti nesena ir beveik romantiška istorija Jameso Bondo stiliumi. 2012-ųjų gruodžio 11 dienos „The Guardian“ numeryje paskebtos dvi dienraščio diplomatijos skyriaus redaktoriaus Julian Borger publikacijos, skirtos Irano branduolinei programai. Pirmoje „Irano branduolinė programa – „šventasis Gralis“ specialiųjų tarnybų bendruomenei“ pasakojama, kaip įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentai veržiasi į Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA posėdžius Vienoje.

Taip pat cituojamas knygos „Šnipai prieš Armagedoną“ vienas autorių izraelietis Yossis Melmanas, pasak kurio, 2007-ųjų kovą Izraelio „Mossado“ agentai įsilaužė į TATENA komisijos Sirijos branduolinės programos klausimais vadovo Vienos butą, iš kurio išgabeno duomenis apie slaptą branduolinio reaktoriaus statybą Al-Kibare.

Po 6 mėnesių izraeliečiai šį objektą subombardavo.

Antra publikacija „Izraelį įtaria „nutekinus“ duomenis apie Irano branduolinę programą“ priminta istorija su tariamai Irano sukurta diagrama, patvirtinančia Teherano branduolines ambicijas. Ją publikavo „Associated Press“, mokslininkai netruko rasti elementarią klaidą, kaip nurodė „Bulletin of the Atomic Scientists“, diagrama arba bylojo apie paviršutinišką analizę, arba buvo diletantiška klastotė. Vis dėlto ji buvo TATENA pažymoje, kurios pagrindu Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos2011-ųjų pabaigoje paskelbė Iranui naujas sankcijas. Vakarų pareigūnų vertinimu, diagramą bei kitą Tarptautinės atominės energijos agentūros informaciją nutekino Izraelis, laikęsis nuomonės, jog Vakarų reakcija į Irano branduolinę programą pernelyg atlaidi.

Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, tai, kaip minėta, primena romantiškas J.Bondo stiliaus šnipų istorijas. Dabar (tepraėjus 5-eriems metams) „tik“ žvalgybiniai siužetai veikiau atsidūrę pagrindinių įvykių periferijoje, kai akivaizdūs informacinės lavinos požymiai internete.

Grėsmės nebeaplenkia nieko – nei verslo, nei privačių asmenų, pakanka prisiminti didžiausią kibernetinę ataką istorijoje 2016 metais, kai buvo pavogtos 500 milijonų „Yahoo“ vartotojų paskyros bei slaptažodžiai. Šiuo metu įvairiose planetos valstybėse veikia ne mažiau 40 milijonų kibernetinių nusikaltėlių, kurių padaryta žala vertinama apie 500 milijardų dolerių. Virusų atakų kiekis kiekvieną mėnesį padidėja maždaug 3 proc., atakų prieš interneto svetaines 2,5 proc.

Politika – jokia išimtis. Melagingų žinių (fakenews) epochoje „nutekinimai“ tapo rutinine tarptautinės (o ir vidaus)  politikos praktika. Nutekinimo formų jau daugybė ir kuo įvairiausių, ne veltui palyginti nauja „fakenews“ sąvoka „google“ paieškos sistemoje jau renka 146 milijonus  užklausų.

„WikiLeaks“ šių metų kovo pradžioje publikavo didžiausią istorijoje iš Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) nutekintų duomenų „porciją“, pirmoje jos dalyje paskelbta virš 8 tūkstančių dokumentų apie CŽV globalią interneto įsilaužimų programą bei tam reiklalui skirtų priemonių (taip pat technologinių) arsenalą.

Pasak „WikiLeaks“, paskutiniu metų ši tarnyba daugeliu atžvilgių prarado programos ir arsenalo kontrolę, ir nemažai CŽV sukauptų duomenų per paskutinius trejus metus atsidūrė trečių asmenų rankose, iš kur gali patekti kitų šalių žvalgyboms ar interneto įsilaužėliams. Jei tai tiesa (o pastarojo bent pusmečio įvykiai parodė, kad tai net labai tikėtina), atverta tikra informacinė „Pandoros skrynia“.

„Trumpas – nacionalinė gėda ir tarptautinis parijas“, „Clinton – godi, nieko pakeisti nepajėgi persona, dėl savo pasipūtimo gadinanti viską, prie ko prisiliečia; jos vyras, hm, vis dar pramogauja su mergužėlėmis, kol žmonos nėra namuose“. 

Amerikos žvilgsnis

Tokius ir panašius sakinius iš buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello privačios elektroninės korespondencijos buvo galima perskaityti 2016-ųjų vasarą atsiradusiame interneto puslapyje „DCLeaks“. C.Powello spaudos sekretorius pripažino, jog paskebti laiškai tikri ir išgauti internetinio įsilaužimo būdu. Apie istoriją informavusio „The Washington Post“ (2016.09.16) vertinimu, politikas veikiausiai tapo dar viena šachmatų figūra, Rusijos vyriausybei siekiant sukompromituoti Amerikos politiką.

Tų pačių metų liepos 22-ąją „WikiLeaks“ paleido į viešumą iš JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtų dokumentų pirmą porciją.

Pora interneto vaiduoklių – „Guccifer 2.0“ ir „DCLeaks“ – savo veiklą pradėjo praėjusią vasarą. Tik po kurio laiko kibernetinio saugumo specialistai nustatė, jog abu veikė kaip rusų specialiųjų tarnybų priedanga, nors iš pradžių „Guccifer 2.0“ pasivadino už žodžio laisvę besikaunančiu rumunu (beje, tai „Guccifer 2.0“ „nulaužė“ demokratų partijos nacionalinio komiteto serverius), „DCLeaks“ skelbė, jog jį įkūrė už žodžio laisvę kovojantys Amerikos „haktyvistai“.

Vėliau apsimetinėti liautasi, pasak su šiuos „pirmeivius“ pakeitusia interneto platforma „Fancy Bears“ reikalų turėjusio „Sky News“ korespondento Tomo Cheshireo, ši demonstravo dalykinį užmojį – siūlė sensacingus nutekinimus dozuotomis porcijomis ir mėgino kištis į jų publikavimą. Rusų karinė žvalgyba (GRU) prisidengusi kitomis struktūromis bei naudodamasi laisvos spaudos atvirumu siekė susilpninti JAV prezidento rinkimų kampaniją, skelbdama ant Hillary Clinton bei kitų JAV politikų šešėlį metančius dokumentus.

Bet koks informacijos nutekinimas stato žurnalistus prieš dilemą – dera ją skelbti ar susilaikyti, ypač jei informacija pelnyta interneto įsilaužimo būdu priešiškos valstybės iniciatyva? Žurnalisto misija yra visuomenei svarbios, o ne jį nutekinusiųjų tikslams tarnaujančios informacijos skelbimas. Atvira visuomenė bent pradiniame etape „poveikio operacijomis“ labiau pažeidžiama negu uždara. Ypač kontekste kai kurių dabartinių globalių tendencijų, tokių kaip visuomenės poliarizacija, „fakenews“ įsitvirtinimas bei bandos poveikį neretai turintis interneto socialinių tinklų poveikis.

Ne veltui JAV kongreso Atstovų Rūmų narys Adamas Schiffas bei „Wilson Center“ prezidentė Jane Harman „The Washington Post“ publikacijoje „Rusija atakavo mūsų demokratiją. Situacija reikalauja, kad Kongresas atliktų rimtą patikrinimą“ (2016.12.26) konstatavo nuostolį JAV demokratijai.

O dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos nenoras pripažinti žvalgybos bendruomenės beveik vienbalsį tvirtinimą, jog interneto įsilaužimams bei informacijos nutekinimams vadovavo aukščiausia Rusijos valdžia, kerta tiems, kas geriausiai dorojasi su naujais iššūkiais.

Vis dėlto Maskvai iš pradžių viltingai klostęsis siužetas ilgainiui pasuko jai netikėta linkme. Prasidėjus tyrimams dėl rusų kišimosi į JAV prezidento rinkimus Kongrese, savą tyrimą vykdant specialiajam prokurorui Robertui Muelleriui, jau į Amerikos ir viso pasaulio spaudą plūstelėjo galybė nutekinimų, po kurių atsistatydinti teko visai „puokštei“ prezidento D.Trumpo komandos narių. Kaip yra nurodęs „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugenas Robinsonas, analizuodamas JAV prezidento atleisto Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey liudijimą Senato žvalgybos komitete, jūs nutekinate informaciją žiniasklaidai apie pokalbį su prezidentu Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete vasario 14-ąją, kuriame patyrėte prezidento D.Trumpo spaudimą, tikėdamasis specialaus prokuroro paskyrimo, ir tai suveikia. D.Trumpas labai tikėjosi, kad tyrimas dėl Rusijos atleidus FTB šefą baigsis, deja, šio atleidimas tyrimą tik paskatino. 

Visuomenė pavargo nuo informacijos gausos ir melagingų žinių. Slaptai.lt nuotr.

Bet kuriuo atveju efektingų nutekinimų dar sulauksime. Maskvai netikėtai (pati „paleido“ tyrimų procesą), Rusijos tema dar ilgai nuodys gyvenimą prezidentui D.Trumpui. Nutekinimai tampa įtakingu viso šiuolaikinio viešo gyvenimo faktoriumi.

Kita vertus, kai kalbame apie perspektyvą, ypač drumstame informaciniame lauke bet kuris mėginantis iš fragmentų dėlioti visumą atsakingas ekspertas jau supranta, jog prisikasti prie tikrų priežasčių bei motyvų dažnai neįmanoma, pernelyg didelis (bent pradiniame etape) yra tikros informacijos deficitas.

Belieka sekti dažnai viena kitą paneigiančių kažkieno vis pametamų žinių srautą – šnipai gaudo šnipus, kurie tai prisipažįsta šnipinėję, tai viską neigia. Darosi vis kebliau suprasti, kas čia šnipas, kas – ne, ir kokie tikrieji kai kada net ištisų vyriausybių motyvai.

Ne veltui Amerikos laikraščiuose dabar samdoma kaip niekad daug faktų „skenuotojų“, priekabiai nagrinėjančių kiekvieno pasisakymo ir fakto tikrumą.

Taigi šiandien konspirologijos klestėjimo laikas, kuris ramybės planetai tikrai neprideda.

2017-08-04

Politinės intrigosSkaitomiausios

Dar šio amžiaus pradžioje „fakenews“ amerikiečiai vadino smagiai nuteikiantį TV pramoginių laidų žanrą – žinių parodijas. Dabar šis vardas prigijo viešai platinamoms melagingoms naujienoms, suklastotoms žinioms – viskam tam, kas iki atsirandant internetui daug rečiau pasitaikydavo ir buvo vadinama „antimis“.

Dažniausiai „fakenews“  kelia anaiptol ne juoką, nes muša ir kaip vadinamojo hibridinio karo ginklas. Žiniasklaidoje radosi, galima sakyti, naujas žanras – melagingų naujienų demaskavimas.

O kai kada „fakenews“ net pateikiama teismuose kaip įrodymai.

Nemeluoja, tačiau ir tiesos nesako

Balandžio mėnesį Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS pranešė, kad JAV dienraštis „The New York Times“ gavo Pulicerio premiją už publikacijas apie Vladimirą Putiną (The New York Times получила Пулитцеровскую премию за публикации о Владимире Путине). Skaitome toliau: leidinys apdovanotas už straipsnius apie Rusijos Federacijos lyderio pastangas plėsti Rusijos įtaką užsienyje.

Norėtųsi sužinoti: kaip ir kokią įtaką, tačiau TASS tepriduria, jog premijų teikėjų pranešime gana kritiškai atsiliepiama apie Rusijos vadovybės esą taikomus metodus savo tikslams tarptautinėje arenoje pasiekti. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ (РИА Новости) parašė konkrečiau: amerikiečių leidiniui premija skirta už straipsnius apie Rusijos kišimąsi į rinkimus JAV. Tą patį pakartojo Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, pridūręs, jog Rusija ne kartą paneigė šį amerikiečių specialiųjų tarnybų kaltinimą.

Apie metodus, kurios taiko Kremlius, sužinome iš BBC pranešimo: tai užsakomosios žmogžudystės, internetinės suktybės, politinių priešininkų persekiojimas (http://www.bbc.com/russian/news-39561558). Norint galima susirasti ir visus 11 straipsnių, sudarančių ciklą, kurį „The New York Times“pavadino „Russia’s Dark Arts“.

Lietuviai tokius menus vadina tamsiais darbeliais. Dar turime priežodį, kuris tinka TASS pranešimo autoriams: Meluot nemeluoju, ale ir teisybę retai kada sakau. Tinka ne tik žurnalistams (visko būna, pasitaiko kūryboje…) tačiau, kaip tuojau pamatysime, ir aukštoms žinyboms (valstybės pozicija!).

Balandžio 20 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą dėl išvakarėse Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme priimto tarpinio sprendimo byloje „Ukraina prieš Rusiją“. Jame sakoma: Teismas be balsavimo pripažino, kad Ukrainos pretenzijos Rusiją pažeidus Tarptautinę konvenciją dėl kovos su terorizmo finansavimu yra nepagrįstos, ir todėl nesą reikalo imtis laikinų apribojimo priemonių. Teismas, esą, užėmė principinę poziciją ir nepalaikė Ukrainos pareiškimo dėl tariamai įvykusių agresijos ir okupacijos.

Internetinis leidinys “The Insider“ Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas nepalaikė Ukrainos pozicijos dėl Rusijos agresijos“ (Международный суд ООН неподдержал позицию Украины о российской агрессии) pavadino fake (http://theins.ru/antifake/52930). Nes bylos nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, Hagos teismas nieko nesprendė nei dėl pretenzijų pagrįstumo ar nepagrįstumo, nei dėl agresijos ir okupacijos pripažinimo ar nepripažinimo.

Kaip pranešė „Laisvės radijas“, išklausius sprendimą, Rusijos atstovai atsisakė nuo komentarų, o Ukrainos atstovė pareiškė, jog priimtas palankus jų pusei sprendimas ir jie turį geras perspektyvas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas pripažino, kad Rusija pažeidė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir priėmė sprendimą dėl laikinų priemonių piliečių teisėms apginti. Iki priimant galutinį sprendimą Rusija neturi varžyti Krymo totorių atstovaujamųjų institutų, tarp jų Medžliso; taip pat turi būti sudaryta galimybė mokytis ukrainiečių kalba.

Rusija Hagoje pateikė fakenews

Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme Hagoje byloje Rusija laikosi pozicijos, kuri žinoma iš Kremliaus kelerius metus nepaliaujamai trimituojamos propagandos. Esą Ukrainoje įvyko prievartinis valdžios perversmas (kruvinas perversmas) ir Rytų Ukrainoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas naujajai valdžiai (pilietinis karas). Esą didžiausias nepasitenkinimas kilo dėl to, kad naujoji Ukrainos valdžia nutarė atšaukti rusų kalbai anksčiau suteiktą oficialiosios kalbos statusą… Slaptai.lt jau rašėme, jog ši priežastis įrašyta net į Rusijos mokyklinį istorijos vadovėlį, nors iš tikrųjų Ukrainoje nė nebuvo tokios kalbos – oficialiosios, o tam tikrose šalies srityje kai kurios kalbos, tarp jų ir rusų, turėjo regioninės kalbos statusą.

Rusijos atstovas Teismui taip pat paaiškino, iš kur sukilėliai (taip juos vadina Rusijos pusė) ėmė ginklus: tai iš sovietinių laikų Ukrainos teritorijoje buvusios atsargos. Didžioji dalis šių atsargų buvo palikta Donbaso šachtose ir atiteko sukilėliams. Ukrainos pusė pateikė teismui įrodymų, jog smogikai Donbase turėjo naujausią ginkluotę. Savo ruožtu rusai taip pat apkaltino Ukrainą panaudojus uždraustą cheminį ginklą – fosforo bombas. Prieš trejus metus Rusijos žiniasklaidą tai pateikė kaip faktą – nurodė datą ir laiką. Tačiau vėliau buvo aiškiai nustatyta, jog tai tikras fake: nei nukentėjusių žmonių, nei kitų įrodymų; be to, buvo paskelbtas pokalbio įrašas: smogikų atstovas nenustatytam asmeniui Rusijoje sako nesant jokių šių bombų panaudojimo žymių.

Rusijos pusė Hagoje nepagailėjo kaltinimų Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Jo ketinimą griebtis teroro prieš Donbaso gyventojus turėjo patvirtinti susitikime su Odesos miestiečiais 2014-ųjų rudenį pasakyti žodžiai. Juos pateikė Rusijos „Pirmasis kanalas“ lapkričio 14-osios vakaro naujienų laidoje. Ukrainos prezidentą apkaltino oficialiuose susitikimuose kalbant apie išimtinai taikų, politinį konflikto Donbase sureguliavimą, o štai Internete radęsis ankstesnio jo susitikimo fragmentas liudija, koks Kijevo valdžiai regisi šis sureguliavimas iš tikrųjų: per kietą ekonominį savo piliečių spaudimą (reikėtų suprasti: valdžia nepatenkintų piliečių). 

Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.

Odesoje naujasis prezidentas štai ką kalbėjo: mes darbą turėsime – jie ne. Mes pensijas turėsime – jie ne. Mus palaikys žmonės, vaikai ir pensininkai, – jų ne. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir darželius, o pas juos sėdės rūsiuose. Todėl kad jie nemoka nieko daryti. Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą… TV siužeto ištrauka su šiais žodžiais greitai išplito po internetą: „Porošenka: Donbaso vaikai sėdės rūsiuose“ (Порошенко: дети Донбасса будут сидеть в подвалах).

Tokius žodžius Porošenka iš tikrųjų Odesoje sakė, tačiau TV redaktoriai išplėšė juos iš visos kalbos konteksto ir pateikė jiems reikalinga prasme. „Pirmojo kanalo“ variantas klajoja po Internetą kaip vienas iš daugelio Rusijos propagandos fake. Ten pat nesunku atrasti ir nemontuotą Ukrainos prezidento kalbos, pasakytos Odesoje, įrašą.

Tačiau Rusijos diplomatai patingėjo ar nenorėjo jo ieškoti. Porošenka sako, kad šito karo neįmanoma laimėti ginklu. Ukrainos valstybė išlaisvintose teritorijose piliečiams duoda šilumą ir elektrą, jie gali vėl leisti vaikus į mokyklą, jiems pradedamos mokėti pensijos, jie gauna darbą ir atlyginimą. O pas juos, tai yra separatistų užimtose teritorijose, butai be vandens, eilės prie duonos ir nesaugu gatvėse, kur šitie vaikšto su ginklais.

Ir čia Porošenka paaiškina, kodėl jie taikiai nugalės: Todėl, kad mes darbą turėsime – jie jo neturi. Mes pensijas turėsime – jie jų neturi. Mes turėsime žmonių, vaikų ir pensininkų, paramą, jie jos neturi. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir vaikų darželius, o pas juos sėdės rūsiuose (pasak ukrainiečių, TV redaktoriai supainiojo ir gramatinius laikus, prezidentas apie juos kalbėjo esamuoju laiku: У нас робота буде — у них не має. У нас пенсії будуть, у них не має). Todėl kad jie nemoka nieko daryti! Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą. Todėl kad karas ir pergalė – galvoje, o ne mūšių laukuose!

Armėnų propaganda seniai tai daro…

Vieno iš Pulicerio premija apdovanotojo „The New York Times“ ciklo straipsnių antraštė: „Melagingų naujienų skleidimas – galingas Rusijos ginklas (A Powerful Russian Weapon: The Spread of False Stories). Kremlius šį ginklą paleido į darbą pastaraisiais metais, nukreipęs jį pirmiausia prieš tą vienybę, su kuria tarptautinė bendruomenė smerkia Krymo aneksiją ir Rusijos vadovybės palaikomą karą Rytų Ukrainoje. Pavieniai autoriai, grupės, pavienės valstybės ir valstybių bendrijos ėmėsi karo su Kremliaus faike. Tuo tarpu… Sužlugo Rusijos imperija, griuvo Sovietų Sąjunga, įvyko du pasauliniai karai, tuo tarpu daugiau kaip prieš šimtą metų pradėtą vagą toliau varo jau kelinta armėnų propagandistų karta.

1896 metais JAV išėjo knyga „Turkija ir nusikaltimai prieš armėnus“ su iškalbingomis iliustracijomis. Viename paveiksle, „Turkai žudo Sasune“, pavaizduoti du barzdoti musulmonai, viena ranka šaudantys iš pistoleto, o kita gniaužiantys riestą kardą, jiems už nugaros – dar vienas, užsimojęs kardu ant susigūžusios armėnės, slepiančios glėbyje mergaitę; po kojomis nutrenktas kryžius; antrame plane matyti minią puolantys turkų kareiviai ir daug viršum žmonių galvų iškeltų kardų; šiurpiausia paveikslo detalė – ant žemės gulinti nukirsta galva. Tekstas paaiškina, kad armėnai tapo kraujo ištroškusių kurdų ir įniršusių kareivių aukomis, žuvo 50 tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužeista, jų namai apiplėšti ir sudeginti.

Knygoje, prie kurios pasirodymo daugiausia prisidėjo Armėnijoje veikiantys amerikiečių protestantai, liaupsinami armėnai, savo išvaizda labiau negu bet kuri kita rasė panašūs į mūsų Kūrėjo Viešpaties Dievo paveikslą. Tiesa, neparašyta, kad beginklių armėnų pasipriešinimui tik vienoje vietoje įveikti kurdams prireikė dvylika dienų ir kad vienas iš sukilimo kurstytojų, atvykęs iš Kaukazo ir dėjęsis šeichu, su daugybe pinigų, buvo profesionalus revoliucionierius (jau žinomas provokatorius), ginklų prekeivis. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

1895-1896 metais armėnų revoliucionieriai sukėlė neramumus ne viename Osmanų imperijos mieste, o Vakarų valstybių spauda triukšmingai aprašinėjo armėnų sukilimus, taip pat po jų atsitinkančius pogromus prieš armėnus su dešimtimis tūkstančių aukų. Suprantama, negalėjo būti dešimtys tūkstančių užmuštų ir šimtai tūkstančių sužeistų, nebuvo kaip ir suskaičiuoti. Tačiau kuo daugiau aukų, tuo didesnis jaudulys visuomenei, kurios nuomonė svarbi kiekvienai valdžiai ir kiekvienai opozicijai… 1915 metais „The New York Times“ (tas pats!) aprašė 145 istorijas apie armėnų žudynes Osmanų imperijoje. Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašė apie armėnų politinius veikėjus britų žurnalistas Skotlendas Lidelas (Robert Scotland Liddell) 1919 metais iš Kaukazo, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų.

Austrų kino režisieriaus ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl) knyga „Armėnų mitomanija“ angliškai ir turkiškai pasirodė 1995 metai, rusiškai – 2007 metais („Армянская мифомания“). Joje autorius paaiškino, kas yra ši daugeliui mūsų pirmą kartą girdima manija: tai nenumaldomas potraukis gražinti tikrovę, perdėti arba iškreipti faktus. Šis ir kiti autoriai viena didžiausių XX amžiaus klastočių vadina 1920 metais išleistą Aramo Andoniano knygą „The memories of Nairn Bey: Turkish Official Documents Relating to the Deportation sand Massacres of Armenians” (knyga išėjo Paryžiuje, Londone ir Bostone prancūzų, anglų ir armėnų kalbomis tuo metu). Armėnų autorius tikino knygoje skelbiąs oficialių dokumentų, liudijančių Osmanų imperijos vadovybę 1915 metais įsakius masiškai žudyti armėnus, ne tik vyrus, tačiau ir moteris bei vaikus, kopijas. Esą juos gavęs ir vieno Osmanų imperijos valdininko (jo pavardė nurodoma knygos pavadinime). Kai Andoniano paprašė pateikti originalus, atsakė pametęs…

Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų” viršelis

2014 metais ir Lietuvoje išleista Austrijoje gyvenusio rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel) romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Štai kaip ją pristatė leidykla „Versus aureus“: žymiausias pasaulyje pasakojimas apie armėnų tautos genocidą. Autorius rėmėsi tikrais įvykiais ir faktais, kuriuos papasakojo gyvi liudininkai, ne tik regėję, bet ir patyrę neįsivaizduojamas baisybes.

Pirmą kartą šis romanas pasirodė 1933 metais Austrijoje. Ne be armėnų veikėjų pastangų knyga buvo išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Rašydamas šią knygą Verfelis neabejojo: būta turkų valdžios įsakymo naikinti armėnus. Savo įsitikinimą rašytojas grindė armėnų, su kuriais bendravo Vienoje, pateiktomis žiniomis ir Andoniano knyga.

1922 metų pavasarį Andoniano pateiktų didžiausiais nusikaltimais Osmanų imperijos pareigūnus kaltinančių dokumentų kopijas išspausdino britų laikraštis „Daily Telegraph“, tačiau juos tyrusi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija suabejojo jų tikrumu ir atsisakė laikyti corpus delicti. Faiglas savo knygose primena, ką vėlesniais metais nustatė kruopštūs tyrinėtojai: Andonianas privėlė tiek klaidų, kad netgi neturint originalų galima nepaneigiamai įrodyti šias kopijas esant klastotes. Pirmiausia tai rodo klaidingos datos (turima galvoje, jog dokumentų klastotojas neįstengė tiksliai perskaičiuoti datų iš Grigaliaus kalendoriaus į Hidžros).

1989 metais JAV gyvenantis garbaus amžiaus žydų sefardų (ispanų) rabinas, advokatas (Albert J. Amateau mirė po penkerių metų, būdamas 106-rių amžiaus) pateikė notarui patvirtinti pareiškimą apie tai, ką žinąs apie Franco Verfelio knygoje aprašytus įvykius. Be kita ko, rašė bičiuliavęsis su rašytoju ir iš jo paties girdėjęs, jog tas, rašydamas „Keturiasdešimt dienų…“ rėmęsis armėnų vyskupo Vienoje pasakojimu. Rašytojas pasitikėjo dvasininku ir netikrino to, ką iš jo išgirdo. Kai praėjus laikui nešališkų istorikų tyrimai parodė buvus kitaip, nei aprašyta knygoje, Verfelis prisipažino apgailestaująs dėl to, kad pasitikėjo vyskupo žodžiais, ir jaučiąs sąžinės graužimą dėl parašyta. Šį pareiškimą galima rasti adresu http://www.sephardicstudies.org/aa3.html.

Dabar žinome ir tai, kad Verfelio knygos angliškame ir prancūziškame vertimuose iš vokiečių originalo vertėjai išleido tas vietas, kurios nenaudingos armėnų peršamam požiūriui.

Kasė duobę kitiems – įkrito patys

JAV įregistruota armėnų naujienų agentūra „Azbarez“ (asbarez.com) 2010 metų sausio 19 d.  išleido tekstą, skirtą pogromo prieš armėnus Baku mieste 20-mečiui. Įdėjo spalvotą ITAR-TASS nuotrauką, kurioje pirmame plane matyti negyvos merginos kūnas, toliau – dar keli lavonai. Tekste rašoma, jog armėnai Azerbaidžano sostinėje buvo žudomi nuo sausio 13-osios ir tam buvo iš anksto pasirengta. Tačiau nuotraukoje matoma 17-metė mergina, Vera Besantina, buvo viena pirmųjų sovietinės kariuomenės, įžengusios į Azerbaidžano sostinę naktį iš sausio 19-osios į 20-ąją aukų; kareiviai šaudė ir traiškė visus, kurie pasitaikė jų kelyje, žuvo įvairių tautybių žmonės (Vera – žydaitė).

Formos apačia

Armėniškas internetinis leidinys Tert.am 2011 m. sausio 19 d. įdėjo tekstą „Šiandien genocido prieš armėnus Baku mieste 21-osios metinės“. Rašoma apie krauju užlietas Baku gatves ir daugybę aukų. Reikia suprasti, kad tada žuvo ir pridedamoje nuotraukoje rodomos dvi mažylės. Iš tikrųjų tai – 3 ir 4 metų sesutės Mechtijevos, nužudytos 1992 metų vasario 26-osios rytą, kai su tėvais, giminaičiais ir dar pusantro šimto žmonių bėgo nuo armėnų ir rusų kareivių, užpuolusių Chodžaly. Tą pačią dieną šios armėnų sunaikintos gyvenvietės vardas tapo žinomas visame pasaulyje…

Neatsiliko ir Rusijos informacija agentūra „Novosti“: išleido tekstą su antrašte „Baku mieste žuvusių armėnų atminimo diena“. Ir pridėjo nuotrauką, kurioje, kaip paaiškino, matyti gedulingas mitingas, skirtas 1990 m. sausio 19-20 d. tarpnacionalinio konflikto metu žuvusiems armėnams atminti, vykstantis miesto centriniame parke, aukų memoriale. Azerbaidžano valstybinė naujienų tarnyba (Azertag) pasiuntė paneigimą „Novosti“, kur Nurodė, jog nuotrauka yra daryta 1990 m. sausio 22 d. laidojant žmones, prieš dvi dienas nužudytus sovietinės kariuomenės, vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo komiteto pajėgų. Žuvo iš viso 132 gyventojai, daugiausia azerbaidžaniečiai, tarp aukų esama rusų, žydų, tačiau nėra armėnų tautybės žmonių. Nuo tol ši aukų amžino poilsio vieta vadinama Šachidų (kankinių) alėja.

Nurodžius neleistiną istorinių faktų falsifikavimą, „Novosti“ pranešimą pašalino. Tačiau liko įsitikinimas, jog ir Maskvos propagandistams, lygiai kaip ir Jerevano, svarbiau kelti aikštėn mitą apie pogromus prieš armėnus, o ne taikių gyventojų žudynes 1990-ųjų juodąjį sausį (arba per 1991-ųjų kruvinąjį sekmadienį Vilniuje). Tada azerbaidžaniečių istorikas ir publicistas, Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Guseinovas sakė aptikęs armėnų žiniasklaidoje mažiausiai dvi dešimtis tokių falsifikavimo ir apgaulės atveju. Kaip pogromai prieš armėnus Baku mieste rodomi… 1955 metų rudenį Turkijos sostinėje Stambule vykusių susirėmimų tarp graikų ir turkų vaizdai, kaip pogromų aukos – praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Balkanų karuose žuvusieji ir net armėnų Karabache pakartas azerbaidžaniečių kareivis… Iš Baku miesto nėra ką parodyti – kas būtų panašu į pogromus.

Kadaise amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) pasakė: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, o kalbėti tik apie armėnų žudymą. 2011 metų pavasarį genocido metinių išvakarėse Amerikos armėnų nacionalinis komitetas savo svetainėje parodė ir kitos armėnų svetainės išplatino plakatą: JAV prezidentas Barakas Obama vaikų lavonų fone. Tai buvo raginimas pripažinti armėnų genocidą, nusinešusį ir senoje nuotraukoje matomus vaikus. Tačiau netrukus išaiškėjo kad gerai žinomoje nuotraukoje matyti… armėnų nužudytų turkų vaikų lavonai. 1918 metų balandžio 25 d. Karso srityje, viename kaimų, armėnų gauja nužudė 750 turkų, tarp jų –  257 vaikus.

Žinoma 1918 m. balandžio25-gegužės 10 d. armėnų gaujas siautėjus Osmanų imperijos kaimuose, kur gyveno azerbaidžaniečiai ir kurdai. Armėnų politinės partijos „Dašnakcutiun“ (teisingiau sakyti: teroristinės organizacijos) samdiniai nužudė kelis tūkstančius taikių gyventojų, daugumą sudegino gyvus arba nukirtę galvas. To neslėpė nė jie patys. Vienas galvažudžių vadeiva ataskaitoje vyresnybei rašo: Tačiau kartais gaila kulkos. Patikimiausia būdas prieš šituos šunis, kad jų neliktų daugiau pasaulyje,  – taipo mūšio surinkti visus išlikusius gyvus, sukišti į šulinius ir užversti sunkiais akmenimis. Aš taip ir padariau: surinkau visus vyrus, moteris ir vaikus ir pribaigiau juos, įmetęs į šulinį ir užvertęs akmenimis.

2011-aisiais ir rusiškai išėjo turkų istoriko Mehmeto Perinčeko knyga apie įvykius Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, parašyta remiantis Rusijos valstybiniuose archyvuose saugomais dokumentais (Армянский вопрос в 120 документах из российских государственных архивов). Be kita ko, istorikas perskaitė daugybę Rusijos karo tribunolų nuosprendžių, pagal kuriuos  tūkstančiai armėnų banditų buvo nuteisti už Turkijos ir Kaukazo gyventojų musulmonų žudymą; juose kalbama ir apie masinį vaikų, moterų, senų žmonių žudymą. O juk Rusija kariavo prieš Osmanų imperiją ir armėnus laikė savo sąjungininkais…

Skaitai ir savo akimis netiki, ką šių metų pradžioje Armėnijos strateginių ir nacionalinių tyrimų centro direktorius Manvelas Sargsianas pasakė apie savo valstybę. Jo žodžius paskelbė Jerevano režimui nepavaldus internetinis naujienų leidinys 1in.am(http://ru.1in.am/1178332.html). Nepriklausomas politologas atsakė į žurnalisto klausimus apie naujos šalies vyriausybės paskelbtą kovos su korupcija (šešėliu) kursą. Pažiūrėkime, kaip jis vartoja „fake“: Aš labai seniai laukiu, laukiau – ar atsiras iš viso tokia politinė jėga ar žmogus, valdininkas, kuris pasakys – šešėlis yra priežastis to, kad šita valstybė neegzistuoja, aiškiai pasakys, kad ji yra fake valstybė? Problema yra ne finansiniuose-ekonominiuose santykiuose. Netgi Nepriklausomybės deklaracija – fake, Konstitucija – fake… Pradedant politiniu-teisiniu modeliu, baigiant politiniu gyvenimu, kurį mes gerai žinome, ir žinome, jog visa tai yra fake. Suprantate, kur problema?

Manvelas Sargsianas palaiko buvusį Armėnijos prezidentą ir dabartinį Jerevano režimo kritiką Levoną Ter-Petrosianą, pasakiusį, jog neišsprendusi Karabacho konflikto Armėnija neturi jokių vystymosi perspektyvų. Žmogus gyvena Armėnijoje ir jam geriau matyti… Jerevane girdėti balsų ir prieš Rusiją, kuri esą tik naudojasi Armėnijos valstybe kaip įrankiu savo reikaluose.

Tačiau ar šie drąsuoliai išdrįs pasakyti, kad Ararato kalnas valstybės herbe yra fake? Didžioji Armėnija, genocidas et cetera.

2017.05.22; 09:45

По-русски

Еще в начале века американцы «fakenews» (фальшивыми новостями,) называли игривый жанр развлекательных передач ТВ – пародии на известия. Нынче это название укрепилось и за относительно публично распространяемыми обманчивыми новостями, за фальшивыми известиями – за всем тем, что до появления интернета встречалось гораздо реже и называлось «уткой».

Обычно «fakenews» вызывает вовсе не смех, ибо бьет и как оружие гибридной войны. В СМИ появилось, можно сказать, новое оружие – разоблачение лживых новостей.

А иногда «fakenews» в суде служит даже в качестве доказательства.

Не лжет, но и правду не говорит

В апреле российская государственная служба новостей ТАСС сообщила, что ежедневная газета США „The New York Times“ получила Пулитцеровскую премию за публикации о Владимире Путине. Читаем далее: издание награждено за статьи о попытках лидера Российской Федерации по усилению влияния России за рубежом. (за устанавливающие повестку дня репортажи об усилиях Владимира Путина по распространению влияния России за рубежом, за разоблачение методов включавших в себя политические убийства, оскорбления в интернете и вбросы обличительных улик на противников.)

Хотелось бы знать: каким образом и какое влияние, однако ТАСС лишь дополняет, что в докладе представителей содержатся довольно критические отзывы о методах, которые применяет российское руководство для достижения своих целей на международной арене. Российская государственная служба новостей (РИА Новости) написала более конкретно: американскому изданию премия присуждена за статьи о вмешательстве в выборы США. То же самое повторила российская государственная «Российская газета», добавив, что Россия не однократно опровергала это обвинение американских спецслужб.

О кремлевских методах мы узнаем по сообщению Би-би-си: это заказные убийства, интернет мошенничества, преследование политических противников (http://www.bbc.com/russian/news-39561558). При желании  можно отыскать все 11 статей, составляющих цикл, который «TheNew York Times»  снабдила заголовком  «Russia’s Dark Arts».

Литовцы «искусства» такого рода называют «темными делами». Еще у нас есть поговорка, которая подходит к авторам заметки: «Врать не вру, но и правду редко говорю». Поговорка подходит не только журналистам (в творчестве всякое случается…), но, как увидим, и ведомствам высокого ранга  (государственная позиция!).

20 апреля министерство иностранных дел России передало заявление о накануне обнародованном международным судом ООН промежуточном решении по делу «Украина против России». В нем говорится: Суд без голосования признал, что претензии Украины к России относительно нарушения Международной конвенции о борьбе с финансированием терроризма являются безосновательными, и поэтому нет необходимости в временных ограничительных мерах. Суд, дескать, занял принципиальную позицию и не поддержал заявление Украины относительно якобы совершенных агрессии и оккупации.

Интернет-издание «The Insider» заявление Министерства иностранных дел России «Международный суд ООН не поддержал позицию Украины о российской агрессии» назвал фейком. Поскольку рассмотрение дела по существу еще не началось, Гаагский суд не принимал решений ни относительно обоснованности или необоснованности претензий, ни относительно признания или непризнания агрессии и оккупации.

Как сообщило «Радио Свобода», выслушав решение, представители России отказали в комментариях, а представитель Украины заявила, что принято положительное по отношению к ним решение и у них имеются хорошие перспективы в рассмотрении дела по сути. Суд признал, что Россия нарушила Международную конвенцию о недопущении всех форм расовой дискриминации, и вынес решение о временных мерах по защите гражданских прав. До вынесения финального вердикта на Россию наложено обязательство снять ограничения на институты крымских татар, в том числе и меджлис; также должна быть предоставлена возможность обучения на украинском языке.

Россия в Гааге предъявила fakenews

Относительно дела на Международном суде ООН в Гааге Россия держится позиции, которая присуща беспрерывно источаемой в течение нескольких лет кремлевской пропаганде. Дескать, в Украине произошел переворот власти (кровавый переворот) по принуждению и в Восточной Украине началось вооруженное сопротивление против новой власти (гражданская война). Дескать, в основном недовольство вызвано тем, что новая украинская власть решила отменить ранее русскому языку предоставленный статус официального языка… В Slaptai.lt уже писали, что эта причина указана даже в российском школьном учебнике истории, хотя на самом деле в Украине даже не было официального языка как такового, а в определенных областях страны некоторые языки, в том числе и русский, обладали статусом регионального языка.

Представитель России разъяснил Суду, откуда у повстанцев (как их называет российская сторона) оружие: это запасы, оставшиеся на территории Украины с советских времен. Большая часть этих запасов хранилась в донбасских шахтах и попала к повстанцам. Украинская сторона представила Суду доказательства, что вооружение донбасских боевиков самое новое. В свою очередь, русские также обвинили Украину в применении запрещенного химического оружия – фосфорных бомб. Года три тому назад российские СМИ это представили как факт – с указанием даты и времени. Однако позднее было точно установлено, что это настоящий fake: не было ни пострадавших лиц, ни других доказательств; помимо прочего, была оглашена запись переговоров: представитель боевиков неустановленному лицу в России говорит, что нет никаких признаков об использовании этих бомб. 

Российская сторона не скупилась на обвинения в адрес президента Украины Петро Порошенко. Его намерение осуществить террор против населения Донбасса должны были подкрепить слова, произнесенные им на встрече с одесситами осенью 2014 года. Их передал российский «Первый канал» 14 ноября в вечерних новостях. Украинского президента обвинили в том, что на официальных встречах он говорит исключительно о мирном, политическом решении донбасского конфликта. В то время как фрагмент его немного более раннего выступления, найденный в интернете, раскрывает, каким это урегулирование видит Киевские власти на самом деле: «через жесткое экономическое давление на собственных граждан» (следует понимать: на недовольных властью граждан). Вот что говорил новый президент в Одессе: «У нас работа будет – у них нет. У нас пенсии будут – у них нет. У нас поддержка людей – детей и пенсионеров – будет, у них нет. У нас дети пойдут в школы и детские сады, а у них они будут сидеть по подвалам. Потому что они ничего не умеют делать! Вот так, именно так мы выиграем эту войну»… Фрагмент того ТВ сюжета быстро разошелся по интернету: «Порошенко: дети Донбасса будут сидеть по подвалам».

Эти слова Порошенко действительно произнес в Одессе, однако редакторы ТВ вырвали их из всего контекста выступления и представили их в нужном смысле. Вариант «Первого канала» ходит по интернету как один из многих fake российской пропаганды. Там нетрудно отыскать и запись выступления президента Украины в Одессе до монтажа. Однако российские дипломаты поленились или не захотели искать. Порошенко говорит, что эту войну невозможно выиграть с оружием, в освобожденных территориях украинское государство дает гражданам тепло и электричество, они могут отправлять детей в школу, им начинают выплачивать пенсии, они получают работу и вознаграждение. А у них, то есть на занятых сепаратистами территориях, квартиры без воды, очереди за хлебом и небезопасно на улицах, где эти разгуливают с оружием. 

И тут же Порошенко поясняет, почему они победят мирно: Потому что „У нас работа будет – у них нет. У нас пенсии будут – у них нет. У нас поддержка людей – детей и пенсионеров – будет, у них нет. У нас дети пойдут в школы и детские сады, а у них они будут сидеть по подвалам». Украинцы отмечают, что редакторы ТВ перепутали и грамматическое время (спряжение), президент о них говорил в настоящем времени: У нас работа будет – у них не имеется (сейчас ее нет). У нас пенсии будут, у них сейчас ее нет, т. е. они сейчас ее не имеют. «Потому что они ничего не умеют делать! Вот так, именно так мы выиграем эту войну. Потому что война и победа – в голове, а не на поле боя!»

Армянская пропаганда давно этим занимается…

Заголовок одной из статей цикла награжденного Пулитцерской премией „The New York Times“ – «Распространение лживых новостей – мощное оружие России» (A Powerful Russian Weapon: The Spread of False Stories). Кремль это оружие пустил вход в последние годы, направив его, прежде всего, против того единства, которое международная общественность проявляет в осуждении аннексии Крыма и руководством России поддерживаемую войну на востоке Украины. Некоторые авторы, группы, даже государства и сообщества приступили к войне с кремлевскими fake (фейками). В то время как… Пала российская империя, развалился Советский Союз, прошли две мировые войны, а, не смотря на это, более ста лет тому назад начатую борозду продолжает пахать уже не одно поколение армянских пропагандистов.

В 1896 году в США вышла книга «Турция против армян» с красноречивыми иллюстрациями. На одной картинке, «Турки убивают в Сасуне» (?), изображены двое бородатых мусульман, одно рукой стреляющие из пистолета, а в другой сжимающие изогнутую саблю. У них за спиной – еще один, замахнувшийся саблей на сгорбившуюся армянку, скрывающую в своих объятиях девочку; под ногами опрокинутый крест; на втором плане видны нападающие на толпу турецкие солдаты и множество саблей, поднятых над головами людей; самая ужасающая деталь – отрубленная голова на земле. Текст поясняет, что армяне стали жертвой кровожадных курдов и разъяренных солдат, погибли 50 тысяч человек, сотни тысяч получили ранения, а их дома были разграблены и сожжены.

Книга, к появлению которой в основном способствовали действующие в Армении американские протестанты, расхваливает армян, «по своему виду более любой другой расы подобных образу нашего Созидателя Господа Бога». Только не говорится, почему для преодоления сопротивления безоружных армян только в одной местности курдам понадобилось двенадцать дней и что один из подстрекателей восстания, прибывший с Кавказа и представлявшийся шейхом, с большими деньгами, был профессиональный революционер (уже известный провокатор), торговец оружием.

В 1895–1896 годы армянские революционеры устроили бесчинства не в одном городе Османской империи, а печать западных государств вызывающе описывала армянские восстания, также и следовавшие за ними погромы против армян с десятитысячными жертвами. Разумеется, не могло быть десятков тысяч убитых и сотен тысяч раненных, ибо не было возможности их сосчитать. Однако, чем больше жертв, тем более взбудоражена общественность, мнение которой важно для любой власти и любой оппозиции… В 1915 году The NewYork Times (та самая) рассказала 145 историй об армянских убийствах в Османской империи. «Умелой и систематичной пропагандой, – писал британский журналист Скотланд-Лидделл Роберт (Scotland Liddell Robert) с Кавказа в 1919 году об армянских политических деятелях, – они завоевывают много незаслуженных симпатий».  

Книга австрийского кинорежиссера и писателя Эриха Файгла (Erich Feigl) «Армянская мифомания» на английском и турецком языках появилась в 1995 году, на русском – в 2007. В ней автор поясняет, что собой представляет эта мания, о которой многие из нас слышат впервые: это «непреодолимое влечение к украшению действительности, преувеличению или искажению фактов». Одной из самых крупных фальсификаций XX века Файгл и другие авторы считают появившуюся в 1920 году книгу Арама Андоняна «The memories of Nairn Bey: Turkish Official Documents Relating to the Deportation sand Massacres of Armenians». (В то время книга вышла в Париже, Лондоне и Бостоне на французском, английском и армянском языках). Армянский автор уверял, что публикует в книге копии официальных документов, свидетельствующих о существовании предписания (?) руководства Османской империи 1915 году проводить массовые убийства армян, не только мужчин, но и женщин и детей. Дескать, он их получил от некоего чиновника Османской империи (его фамилия указана в названии книги). Когда попросили Андоняна представить оригиналы, он сказал, что утерял…

В 2014 году и в Литве вышла книга австрийского писателя Франца Верфеля (Franz Werfel) «Сорок дней Муса-Дага». Вот как ее представило издательство „Versus aureus“: «Самое выдающееся в мире повествование о геноциде армянского народа. Автор опирается на достоверные события и факты, поведанные живыми свидетелями, не только видевшими, но и испытавшими невообразимые ужасы». Впервые этот роман появился в Австрии в 1933 году. Не обошлось без потуг армянских деятелей, чтобы книга была переведена более чем на три десятка языков мира. Когда Верфель писал эту книгу, он не сомневался в существовании указа турецкой власти об истреблении армян. Свое убеждение писатель строил на сведениях армян, с которыми он общался в Вене, и на книге Андоняна.

Весной 1922 года копии документов, в которых должностные лица Османской империи обвиняются в великих преступлениях, изложенных в книге Андоняна, напечатала британская газета Daily Telegraph, однако расследовавшее их министерство иностранных дел Великобритании усомнилось в их достоверности и отказалось считать corpus delicti. Файгл в своих книгах напоминает о том, что позже установили кропотливые исследователи: «Андронян наделал столько ошибок, что даже при отсутствии оригинала можно неопровержимо доказать, что эти копии – фальшивка. Прежде всего, на это указывают ошибочные даты» (имеется в виду, что фальсификатор документов не сумел точно пересчитать даты Календаря Григорианского на Хиджру).

Раввин еврейских сефардов (испанских), житель США, адвокат Альберт Й. Амато (Albert J. Amateau), будучи в почтенном возрасте, в 1989 году (умер пять лет спустя, в возрасте 106 лет) представил на подтверждение нотариусу заявление о том, что ему известно о событиях, описанных в книге Франца Верфеля. Помимо прочего, он писал, что был в дружеских отношениях с писателем и от него самого слышал, что тот книгу «Сорок дней…» писал основываясь на рассказе армянского епископа в Вене. Писатель доверял священнику и не проверял услышанного от него.  Когда спустя определенное время исследования историков показали, что было иначе, нежели описано в книге, Верфель выразил сожаление, что полагался на слова епископа, и испытывает угрызения совести за написанное. Это заявление можно найти по адресу: http://www.sephardicstudies.org/aa3.html.

В настоящее время нам известно и то, что в английском и французском переводах с немецкого оригинала книги Верфеля переводчики упустили те места, которые не подходят для армянского восприятия.

Копали яму для других, а попали сами

Армянское агентство новостей (asbarez.com), зарегистрированное в США, распространило текст, посвященный 20-летию погрома против армян в городе Баку. Выложило цветное фото ИТАР-ТАСС с изображением на первом плане тела мертвой девушки, немного поодаль  – еще нескольких трупов. В тексте говорится, что армян в азербайджанской столице убивали с 13 января, и этому готовились заранее. Однако 17-летняя девушка Вера Бесантиа, которую видим на  снимке, стала одной из первых жертв советских войск, вступивших в азербайджанскую столицу ночью с 19 на 20 января; солдаты убивали и давили всех, кто попадался им на пути, гибли люди разных национальностей (Вера – еврейка).

Армянское интернет-издание Tert.am 19 января 2011 года поместило текст «Сегодня 21-ая годовщина геноцида армян в городе Баку». В нем говорится о залитых кровью улицах Баку и множестве жертв. Следовательно, надо понимать, что тогда погибли в две малютки, которых видим на фото. В действительности это – трех,- и четырехлетние сестрички Мехтиевы, убитые утром 26-ого февраля 1992 года, когда с родителями, родственниками и еще полторы сотней человек бежали от армянских и российских солдат, напавших на Ходжалы. В тот же день об этом истребленном армянами населении узнал весь мир…

Не отставало и российское информационное агентство «Новости»: опубликовало текст под заголовком «День памяти погибших в городе Баку». И приложило снимок, на котором, как пояснило, видим траурный митинг, посвященный памяти погибшим во время межнационального конфликта 19–20 января 1990 г. армянам. Митинг проходил в центральном парке города, у мемориала жертвам. Азербайджанская государственная служба новостей (Azertag) отправила опровержение агентству «Новости», указав, что снимок сделан 22 января 1990 года при захоронении людей, убитых два дня тому назад силами советских войск, министерства внутренних дел и комитета госбезопасности. Погибли в общей сложности 132 местных жителей, в основном азербайджанцы, среди жертв также есть русские, еврей, но нет людей армянской национальности. С той поры это место навечно покоящихся жертв называется Шахидской аллеей (Аллеей мучеников).

После указания на недопустимую фальсификацию исторических фактов, «Новости» сообщение убрало. Однако осталась убежденность, что и для московских пропагандистов, равно как и для ереванских, значительно важнее выставлять напоказ миф о погромах против армян, а не убийства мирного населения в январе 1990-ого (или кровавое воскресенье 1991-ого в Вильнюсе). Тогда азербайджанский историк и публицист, директор Центра истории Кавказа Ризван Гусеинов говорил, что нашел в армянских СМИ как минимум два десятка случаев таких фальсификаций и обмана. Под видом погромов против армян в городе Баку даны… картины столкновений между греками и турками в турецкой столице Стамбуле осенью 1955 года,  жертвами погромов представлены погибшие в балканских войнах в начале девяностых прошлого столетия и даже азербайджанский солдат, повешенный в Карабахе армянами… О городе Баку показать нечего – не нашлось ничего похожего на погромы. 

Когда-то американский ученый Джасти Маккарти (Justin McCarthy) сказал: «Изображать события Первой мировой войны как геноцид армян обычно удается с помощью небольшой хитрости: нигде не упоминать убийств мусульман, а говорить только об убийствах армян». Весной 2011 года, накануне годовщины геноцида, Армянский национальный комитет Америки в своем портале выложил, а другие армянские порталы распространили плакат: президент США Барак Обама на фоне детских трупов. Это – призыв к признанию геноцида армян, жертвами которого стали и дети на старом фото. Однако в скором времени выяснилось, что на снимке… трупы турецких детей, убитых армянами. 25 апреля 1918 года в области Карса, в одном из сел, армянский банда убила 750 турок, в том числе 257 детей.

По имеющимся сведениям, с 25 апреля по 10 мая 1918 года армянские банды свирепствовали в селах Османской империи, где жили азербайджанцы и курды. Наемники армянской политической партии «Дашнакцутюн» (точнее было бы называть ее «террористической организацией») убили несколько тысяч мирных жителей, большинство из них сожгли живыми или отрубили им головы. Этого они и сами не скрывали. Один из вожаков головорезов в отчете верховенству откровеничает: «Но иногда жаль пули. Наиболее надежный способ против этих собак, чтобы их больше не оставалось на свете, – то после боя собрать всех выживших, сбросить в колодца и завалить тяжелыми глыбами. Я так и сделал: собрал всех мужчин, женщин и детей и прикончил, сбросив в колодец и завалив камнями».

В 2011 году и на русском языке появилась книга турецкого историка Мехмета Перинчека о событиях в Османской империи в годы Первой мировой войны, написанная на основе документов, хранящихся в государственных архивах России («Армянский вопрос в 120 документах из российских государственных архивов»). Помимо прочего, историк прочел много приговоров военного трибунала России, вынесенных армянским бандитам за убийства турецких и кавказских жителей мусульман; в них идет речь о массовых убийствах детей, женщин, стариков. А ведь Россия воевала против Османской империи и армян считала своими союзниками…

Читаешь, и своим глазам не верится, что в начале сего года директор Армянского центра стратегических и национальных исследований Манвел Саргсян сказал о своем государстве. Его слова опубликовал неподвластное Ереванскому режиму новостное интернет-издание 1in.am(http://ru.1in.am/1178332.html). Независимый политолог отвечал на вопросы об объявленном новым правительством страны курсе по борьбе с коррупцией (тенью). Поглядите, как он употребляет „fake“ (фейк) : «Я очень долго жду, ждал – появится ли вообще такая политическая сила или человек, чиновник, который скажет: тень является причиной того, что такого  государства нет, ясно скажет, что это fake государство? Проблема не в финансово-экономических отношениях. Даже Декларация о независимости – fake, Конституция – fake… Начиная с политико-правовой модели и кончая  политической жизнью, которая нам хорошо известна, и известно, что все это fake. Понимаете, в чем проблема?»

Манвел Саргсян поддерживает бывшего президента Армении и теперешнего критика ереванского режима Левона Тер-Петросяна, который говорил, что без решения карабахского конфликта у Армении нет никаких перспектив развития. Человек живет в Армении и ему лучше видно…  В Ереване раздаются голоса и против России, которая якобы использует армянское государство в качестве орудия для решения своих дел. Однако посмеют ли даже эти смельчаки сказать, что гора Арарат на государственном гербе всего лишь fake?

2017.05.22; 10:19

Žvalgyba

Simptomiška, kad balandžio 4-ąją į Lietuvą atvykę Nyderlandų gynybos ministrė Jeanine Hennis-Plasschaert ir kariuomenės vadas generolas Tomas Middendorpas nemažą dalį susitikimo su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku skyrė dezinformacijos klausimui. 

Ar įmanoma susigaudyti, kas šiandien dedasi internete? Slaptai.lt nuotr.

Nyderlandų gynybos ministrė itin domėjosi, kaip Lietuva pasirengusi atremti informacines atakas. Krašto apsaugos ministras pristatė svečiams suklastotų naujienų atvejus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvoje dislokuotą NATO batalioną. Anot ministro, ypač aktyvi propagandos skleidėja Lietuvoje yra Rusija, tačiau visuomenės atsparumas informacinėms atakoms auga, be to, į jų dekonstravimą įsitraukia žiniasklaida.

Išeitų, Lietuvoje oficialios struktūrose tikimasi, jog kibernetinio saugumo, „melagingų žinių” (fakenews) problemos išsispręs daugiausia sąmoningos visuomenės ir žiniasklaidos pastangomis, valsybei dalyvaujant „pagal galimybes“.

Bet jei tikslus pernai fiksuotas 5 kartus padidėjęs kibernetinio šnipinėjimo prieš Lietuvą aktyvumas ir kad tuo pat metu maždaug trečdalis įstaigų vadovų nemato reikalo susipažinti su kibernetinio saugumo reikalavimais, apie ką kovo pabaigoje pirmą kartą pristatant kibernetinio saugumo ataskaitą užsiminė Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza, – tai gana lengvabūdiškas lūkestis.

21 amžiaus geopolitikoje šis reiškinys išvešėjęs tiek, kad kone geometrine progresija gausėja valstybių, formuojančių kibernetinį saugumą turinčias užtikrinti specialias struktūras. Grėsmės keliasi į virtualią erdvę, žinios apie mėginimus laužtis į kitų šalių kompiuterines sistemas ir  prieiti prie slaptų dokumentų tapo įprasta rutina. Tų pačių Nyderlandų Žvalgybos ir saugumo valdybos direktorius Robas Bertholee kovo 2-ąją informavo, kad Rusijos, Kinijos ir Irano interneto įsilaužėliai per paskutinius 6 mėnesius surengė šimtus kibernetinių atakų prieš vyriausybės interneto puslapį. Interviu Nyderlandų televizijai žvalgybos vadas pareiškę vertinąs atakas kaip grėsmę jo demokratijai.

Žvalgyba taip pat nurodė, kad kibernetinių atakų taikiniais buvo ne tik Nyderlandų valdžia, bet ir valstybinės šios šalies kompanijos.

Tiesą sakant, ar kas naujo? Tą pačią dieną Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministras Michaelis Fallonas kalbėdamas seniausiame Škotijos St. Andrews universitete apkaltino rusų interneto įsilaužėlius atakomis prieš demokratiją Jungtinėse Valstijose bei Europoje, nuo 2015-ųjų balandžio veikiant pagal nusistovėjusį, reguliariai taikomą dezinformacijos bei reguliaraus melo algoritmą. Pasak pareigūno, Maskva vykdo tikslinę Vakarų destabilizavimo programą ir griauna visuotinai priimtinomis taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Todėl už melagingas žinias reikia siekti patraukti atsakomybėn tokias rusų žiniasklaidos priemones kaip „Rusia Today“ ir „Sputnik“.

M.Fallonas neabejoja, kad rusai mėgins kištis į rugsėjį vyksiančius Vokietijos bundestago rinkimus, nes tinkamai „parepetavo“ per parlamento rinkimus Juodkalnijoje 2016 metų spalį ir per Nyderlandų referendumą dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES tų pačių metų balandį.

Kad Kremlius interneto įsilaužėlių ir dezinformacijos priemonėmis mėgins masyviai paveikti rinkimus Vokietijoje, neabejoja ir Čekijoje veikiančio analizės centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, rusų propagandos Europoje ekspertas Jakubas Janda. Interviu vokiečių „Bild“ (12 09) jis pareiškė, jog prezidentas Vladimiras Putinas mėgins sutrukdyti  Angelai Merkel būti perrinktai Vokietijos kanclere. Iš rusų dera laukti 2 rūšių puolimo – įprastų kibernetinių atakų, kurių tikslas sėti tarp vokiečių nuotaikas, esą vyriausybė nepajėgi jų apginti, taip pat tikslinių atakų prieš žmones, pasisakančius prieš Kremliaus agresyvumą. Todėl tikėtini mėginimai laužtis į dabartinės Vokietijos kanclerės vadovaujamos „Krikščionių demokratų sąjungos“ narių bei jų artimųjų asmeninius interneto adresus, tuo pat metu skleidžiant melagingas žinias apie juos. Svarbiausias tikslas – pristatyti A.Merkel kaip karo kurstytoją ir Amerikos, o ne Vokietijos interesams atstovaujančią politikę.

Kad Vokietijoje visuomenės nuomonė bent pradiniame etape gali būti ypač jautri dezinformacijai, 2015 metais parodė „mergaitės Lizos byla“: žinia apie tariamą pabėgėlių įvykdytą išprievartavimą iš pradžių sukėlė neramumus, ypač Berlyno rusakalbių bendruomenėje. Turėjo praeiti kažkiek laiko, kad melas būtų demaskuotas.

Nekeista, kad tokių grėsmių akivaizdoje Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen balandžio pradžioje Bonoje prezentavo pirmą Vokietijoje 260 specializuotą informatikos ekspertų sukarintą padalinį, papildysiantį jau esamas kibernetinio saugumo pajėgas. Bundesverui jau tenka kasdien atremti gausybę kibernetinių atakų, pasak gynybos ministerijos valstybės sekretorės Katrin Suder, per pirmus 2 šių metų mėnesius jų būta 284 tūkstančiai. Taigi kibernetiniai karai – jokia mokslinė fantastika, o „karšta“ geopolitinė realija. Vienas jos skiriamųjų bruožų yra „hibridinis“ pobūdis – atakuojančiuosius dažniausiai sudėtinga identifikuoti, įtarimų Rusijai netrūksta, bet nepavyksta pateikti akivaizdžių įrodymų. Kažkas panašaus į Krymo aneksiją – visam pasauliui aišku, kas tą padarė, o Maskva ciniškai kartoja, pateikit neginčijamus įrodymus.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinės žvalgybos vadas Jamesas Clapperis kalbėdamas JAV senato komitete dar sausio 10-ąją perspėjo, kad Maskva mėgino veikti rinkimų rezultatus dviejose dešimtyse valstybių. „Financial Times“ (01 09) skelbia, jog pernai Europos Komisijos serveriai atakuoti 110 kartų, tai yra 20 proc. dažniau negu 2015 metais. Interneto socialiniai tinklai yra labai įtakingas šiuolaikinio pasaulio gyvenimo faktorius, pasak „PewResearch“, prieš 4-eris metus pagrindiniu žinių šaltiniu jie buvo 49 proc. amerikiečių, dabar šis rodiklis siekia 62 proc.

Kažkada vis tiek bus įrodyta, kad rusų interneto įsilaužėliai „tikrino“ Amerikos prezidento rinkimų sistemą, kai Maskva nusprendė, jog su Donaldu Trumpu (mat verslininkas) bus lengvaiu turėti reikalų. Tiesa, dabar, JAV prezidentui tolstant nuo rusų politinės klasės taip geistos laikysenos Maskvos atžvilgiu, internete jau klajoja atvira pašaipa Kremliaus atžvilgiu: esą Maskvoje perskaičiavo Amerikos prezidento rinkimų balsus, patikslintais duomenimis, rinkimus laimėjo Hillary Clinton.

Tokia yra pastarųjų metų  ir realija, ir tendencija, būtų keista, jei ypač agresyvių valstybių žvalgybos tą ignoruotų. Interneto įsilaužimai tapo tokia įprasta praktika, kad jau kalbama apie įvairių šalių interneto įsilaužėlių „stiliaus“ skirtumus. Pasak žurnalisto, knygos „Kova už internetą“ autoriaus Andrejaus Soldatovo, kinai specializuojasi pramoniniame šnipinėjime, čia jų veikla ypač energinga ir regima, kita vertus, gana nupėjamas yra jų taikinių sąrašas ir tikslai – kokios informacijos ieškoma ir kaip ruošiamasi ją panaudoti.

Kas kita – Kremliaus politinėms ambicijos subordinuoti rusų interneto įsilaužėliai, angažuoti visuomenės nuomonės „performatavimui“. Nuo 2004 metų „dirbanti“ grupė „Fancy Bear, žinoma dar „Sednit“, APT28, „Tsar Team“, „Sofacy“ ir„Pawn Storm“ pavadinimais, yra atakavusi pusantros dešimties valstybių diplomatines atstovybes, Turkijos, Ukrainos, Pietų Korėjos, Vokietijos gynybos ministerijų interneto puslapius ar internetinę korespondenciją, jų atakų objektais buvo NATO pareigūnai, rytų Europos žurnalistai, Prancūzijos televizijos kanalas  TV5.

Vertinant iš dabartinės perspektyvos, viskas prasidėjo gana romantiškai. Pirmi interneto politinio „hakingo“ atvejai fiksuoti apie 1999 metus, kai rusų spec. tarnybos niekaip neįstengė susidoroti su čečėnų interneto puslapiais per 2-ą Čečėnijos karą. Rusijos užsienio reikalų ministerija be jokių pasekmių siuntinėjo notas valstybėms, kur buvo čečėnų puslapių serveriai. Bet atsirado grupė Tomsko universitete studijavusių „idealistų“, pasiryžusių „laužti“ tuos puslapius visuomeniniais pagrindais. Rusų FSB taip apsidžiaugė, kad iškart paskelbė specialų palaikymo pareiškimą, jog „laužėjams“ negresia joks teisinis persekiojimas.

Į ką „iniciatyva“ išvirto – regime. Jau rengiamos studijos, kas geriausiai pasirengęs kibernetiniam karui, kompanijos „Zecurion Analytics“ kibernetinių armijų išlaidų reitinge pirmos yra JAV, Kinija, JK, Pietų Korėja, Rusija. Amerika šiam reikalui skiria 7 milijardus dolerių, užtat kinų kiberkariuomenė įspūdingiausia – 20 tūkstančių žmonių (palyginimui, Prancūzijoje tik 800).

2017.04.14; 06:27