Arūnas Spraunius. Duomenų nutekinimas kaip užsienio politikos matrica


Print
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Siekdamos operatyvinių tikslų specialiosios tarnybos tradiciškai taikydavo nutekinimus.

Tarkime, palyginti nesena ir beveik romantiška istorija Jameso Bondo stiliumi. 2012-ųjų gruodžio 11 dienos „The Guardian“ numeryje paskebtos dvi dienraščio diplomatijos skyriaus redaktoriaus Julian Borger publikacijos, skirtos Irano branduolinei programai. Pirmoje „Irano branduolinė programa – „šventasis Gralis“ specialiųjų tarnybų bendruomenei“ pasakojama, kaip įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentai veržiasi į Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA posėdžius Vienoje.

Taip pat cituojamas knygos „Šnipai prieš Armagedoną“ vienas autorių izraelietis Yossis Melmanas, pasak kurio, 2007-ųjų kovą Izraelio „Mossado“ agentai įsilaužė į TATENA komisijos Sirijos branduolinės programos klausimais vadovo Vienos butą, iš kurio išgabeno duomenis apie slaptą branduolinio reaktoriaus statybą Al-Kibare.

Po 6 mėnesių izraeliečiai šį objektą subombardavo.

Antra publikacija „Izraelį įtaria „nutekinus“ duomenis apie Irano branduolinę programą“ priminta istorija su tariamai Irano sukurta diagrama, patvirtinančia Teherano branduolines ambicijas. Ją publikavo „Associated Press“, mokslininkai netruko rasti elementarią klaidą, kaip nurodė „Bulletin of the Atomic Scientists“, diagrama arba bylojo apie paviršutinišką analizę, arba buvo diletantiška klastotė. Vis dėlto ji buvo TATENA pažymoje, kurios pagrindu Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos2011-ųjų pabaigoje paskelbė Iranui naujas sankcijas. Vakarų pareigūnų vertinimu, diagramą bei kitą Tarptautinės atominės energijos agentūros informaciją nutekino Izraelis, laikęsis nuomonės, jog Vakarų reakcija į Irano branduolinę programą pernelyg atlaidi.

Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, tai, kaip minėta, primena romantiškas J.Bondo stiliaus šnipų istorijas. Dabar (tepraėjus 5-eriems metams) „tik“ žvalgybiniai siužetai veikiau atsidūrę pagrindinių įvykių periferijoje, kai akivaizdūs informacinės lavinos požymiai internete.

Grėsmės nebeaplenkia nieko – nei verslo, nei privačių asmenų, pakanka prisiminti didžiausią kibernetinę ataką istorijoje 2016 metais, kai buvo pavogtos 500 milijonų „Yahoo“ vartotojų paskyros bei slaptažodžiai. Šiuo metu įvairiose planetos valstybėse veikia ne mažiau 40 milijonų kibernetinių nusikaltėlių, kurių padaryta žala vertinama apie 500 milijardų dolerių. Virusų atakų kiekis kiekvieną mėnesį padidėja maždaug 3 proc., atakų prieš interneto svetaines 2,5 proc.

Politika – jokia išimtis. Melagingų žinių (fakenews) epochoje „nutekinimai“ tapo rutinine tarptautinės (o ir vidaus)  politikos praktika. Nutekinimo formų jau daugybė ir kuo įvairiausių, ne veltui palyginti nauja „fakenews“ sąvoka „google“ paieškos sistemoje jau renka 146 milijonus  užklausų.

„WikiLeaks“ šių metų kovo pradžioje publikavo didžiausią istorijoje iš Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) nutekintų duomenų „porciją“, pirmoje jos dalyje paskelbta virš 8 tūkstančių dokumentų apie CŽV globalią interneto įsilaužimų programą bei tam reiklalui skirtų priemonių (taip pat technologinių) arsenalą.

Pasak „WikiLeaks“, paskutiniu metų ši tarnyba daugeliu atžvilgių prarado programos ir arsenalo kontrolę, ir nemažai CŽV sukauptų duomenų per paskutinius trejus metus atsidūrė trečių asmenų rankose, iš kur gali patekti kitų šalių žvalgyboms ar interneto įsilaužėliams. Jei tai tiesa (o pastarojo bent pusmečio įvykiai parodė, kad tai net labai tikėtina), atverta tikra informacinė „Pandoros skrynia“.

„Trumpas – nacionalinė gėda ir tarptautinis parijas“, „Clinton – godi, nieko pakeisti nepajėgi persona, dėl savo pasipūtimo gadinanti viską, prie ko prisiliečia; jos vyras, hm, vis dar pramogauja su mergužėlėmis, kol žmonos nėra namuose“. 

Amerikos žvilgsnis

Tokius ir panašius sakinius iš buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello privačios elektroninės korespondencijos buvo galima perskaityti 2016-ųjų vasarą atsiradusiame interneto puslapyje „DCLeaks“. C.Powello spaudos sekretorius pripažino, jog paskebti laiškai tikri ir išgauti internetinio įsilaužimo būdu. Apie istoriją informavusio „The Washington Post“ (2016.09.16) vertinimu, politikas veikiausiai tapo dar viena šachmatų figūra, Rusijos vyriausybei siekiant sukompromituoti Amerikos politiką.

Tų pačių metų liepos 22-ąją „WikiLeaks“ paleido į viešumą iš JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtų dokumentų pirmą porciją.

Pora interneto vaiduoklių – „Guccifer 2.0“ ir „DCLeaks“ – savo veiklą pradėjo praėjusią vasarą. Tik po kurio laiko kibernetinio saugumo specialistai nustatė, jog abu veikė kaip rusų specialiųjų tarnybų priedanga, nors iš pradžių „Guccifer 2.0“ pasivadino už žodžio laisvę besikaunančiu rumunu (beje, tai „Guccifer 2.0“ „nulaužė“ demokratų partijos nacionalinio komiteto serverius), „DCLeaks“ skelbė, jog jį įkūrė už žodžio laisvę kovojantys Amerikos „haktyvistai“.

Vėliau apsimetinėti liautasi, pasak su šiuos „pirmeivius“ pakeitusia interneto platforma „Fancy Bears“ reikalų turėjusio „Sky News“ korespondento Tomo Cheshireo, ši demonstravo dalykinį užmojį – siūlė sensacingus nutekinimus dozuotomis porcijomis ir mėgino kištis į jų publikavimą. Rusų karinė žvalgyba (GRU) prisidengusi kitomis struktūromis bei naudodamasi laisvos spaudos atvirumu siekė susilpninti JAV prezidento rinkimų kampaniją, skelbdama ant Hillary Clinton bei kitų JAV politikų šešėlį metančius dokumentus.

Bet koks informacijos nutekinimas stato žurnalistus prieš dilemą – dera ją skelbti ar susilaikyti, ypač jei informacija pelnyta interneto įsilaužimo būdu priešiškos valstybės iniciatyva? Žurnalisto misija yra visuomenei svarbios, o ne jį nutekinusiųjų tikslams tarnaujančios informacijos skelbimas. Atvira visuomenė bent pradiniame etape „poveikio operacijomis“ labiau pažeidžiama negu uždara. Ypač kontekste kai kurių dabartinių globalių tendencijų, tokių kaip visuomenės poliarizacija, „fakenews“ įsitvirtinimas bei bandos poveikį neretai turintis interneto socialinių tinklų poveikis.

Ne veltui JAV kongreso Atstovų Rūmų narys Adamas Schiffas bei „Wilson Center“ prezidentė Jane Harman „The Washington Post“ publikacijoje „Rusija atakavo mūsų demokratiją. Situacija reikalauja, kad Kongresas atliktų rimtą patikrinimą“ (2016.12.26) konstatavo nuostolį JAV demokratijai.

O dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos nenoras pripažinti žvalgybos bendruomenės beveik vienbalsį tvirtinimą, jog interneto įsilaužimams bei informacijos nutekinimams vadovavo aukščiausia Rusijos valdžia, kerta tiems, kas geriausiai dorojasi su naujais iššūkiais.

Vis dėlto Maskvai iš pradžių viltingai klostęsis siužetas ilgainiui pasuko jai netikėta linkme. Prasidėjus tyrimams dėl rusų kišimosi į JAV prezidento rinkimus Kongrese, savą tyrimą vykdant specialiajam prokurorui Robertui Muelleriui, jau į Amerikos ir viso pasaulio spaudą plūstelėjo galybė nutekinimų, po kurių atsistatydinti teko visai „puokštei“ prezidento D.Trumpo komandos narių. Kaip yra nurodęs „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugenas Robinsonas, analizuodamas JAV prezidento atleisto Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey liudijimą Senato žvalgybos komitete, jūs nutekinate informaciją žiniasklaidai apie pokalbį su prezidentu Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete vasario 14-ąją, kuriame patyrėte prezidento D.Trumpo spaudimą, tikėdamasis specialaus prokuroro paskyrimo, ir tai suveikia. D.Trumpas labai tikėjosi, kad tyrimas dėl Rusijos atleidus FTB šefą baigsis, deja, šio atleidimas tyrimą tik paskatino. 

Visuomenė pavargo nuo informacijos gausos ir melagingų žinių. Slaptai.lt nuotr.

Bet kuriuo atveju efektingų nutekinimų dar sulauksime. Maskvai netikėtai (pati „paleido“ tyrimų procesą), Rusijos tema dar ilgai nuodys gyvenimą prezidentui D.Trumpui. Nutekinimai tampa įtakingu viso šiuolaikinio viešo gyvenimo faktoriumi.

Kita vertus, kai kalbame apie perspektyvą, ypač drumstame informaciniame lauke bet kuris mėginantis iš fragmentų dėlioti visumą atsakingas ekspertas jau supranta, jog prisikasti prie tikrų priežasčių bei motyvų dažnai neįmanoma, pernelyg didelis (bent pradiniame etape) yra tikros informacijos deficitas.

Belieka sekti dažnai viena kitą paneigiančių kažkieno vis pametamų žinių srautą – šnipai gaudo šnipus, kurie tai prisipažįsta šnipinėję, tai viską neigia. Darosi vis kebliau suprasti, kas čia šnipas, kas – ne, ir kokie tikrieji kai kada net ištisų vyriausybių motyvai.

Ne veltui Amerikos laikraščiuose dabar samdoma kaip niekad daug faktų „skenuotojų“, priekabiai nagrinėjančių kiekvieno pasisakymo ir fakto tikrumą.

Taigi šiandien konspirologijos klestėjimo laikas, kuris ramybės planetai tikrai neprideda.

2017-08-04