Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu. LRT ir leidykla Ramona

Šiandien noriu pavartyti 2001-aisiais metais LRT ir leidyklos „Ramona“ išleistą knygelę „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“.

Domina ten paskelbtas A. Čekuolio straipsnis „Žvilgsnis į ateitį pro CŽV žiūroną“. Rašinyje analizuojamas „Amerikos Centrinės Žvalgybos Valdybos pranešimas, koks bus pasaulis 2015-aisiais metais ir kaip jis artės prie šios datos“.

Šios daugiau nei prieš dešimtmetį skelbtos publikacijos prireikė ne tam, kad rasčiau pretekstą kritikuoti JAV slaptąsias tarnybas, nesugebėjusias įžvelgti svarbiausių, aktualiausių, reikšmingiausių įvykių. Šių eilučių autoriui tekstas reikalinga kaip pavyzdys, bylojantis, koks mūsų pasaulis vis tik sudėtingas ir painus, todėl prognozuoti, kas nutiks po keliolikos metų, itin pavojinga. Galima žiauriai apsirikti.

Ir vis tik drįstu pareikšti, jog Amerikos slaptosios ir specialiosios tarnybos bent tais laikais buvo aklos kaip ką tik gimę kačiukai ar šuniukai. Nenumatė 2008-ųjų, kuomet rugpjūčio mėnesį Rusija puls Gruziją ir nuo jos atplėš Pietų Osetiją su Abchazija. Neįžvelgė 2014-ųjų politinės revoliucijos Kijeve (vasario mėnesio Maidanas, kai iš posto buvo išverstas prorusiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius). Nesuprato, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau pasiruošęs 2014-ųjų kovą okupuoti Krymą. Taigi toje amerikietiškų žvalgų įžvalgoje – nė mažiausių užuominų, esą Rusija tampa itin pavojinga visam pasauliui.

Amerikos žvalgyba
Džocharo Dudajevo knyga

Sakot, tokių žudynių, kaip Kremliaus kariniai išpuoliai prieš Ukrainą, nebuvo įmanoma įžvelgti?

Leiskite nesutikti su tokia išvada. Youtube.com kanale susiraskite Rusijai iššūkį mesti išdrįsusio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo komentarą, įrašytą 1995-aisiais: jei kris Čečėnija, tuomet imperialistinė Rusija puls Ukrainą, ji nepasisotins čečėnų krauju.

Taigi čečėnų generolas Dž. Dudajevas dar 1995-aisiais įžvelgė, kokių bėdų Rusija galinti iškrėsti kaimyninėms šalims, o JAV žvalgybų analitikai ir ekspertai savo ataskaitose tvirtino, jog įmanomi karai tik tarp Pakistano ir Indijos, Kinijos ir Taivano, žydų ir arabų, tarp Balkanuose gyvenančių tautų. Apie tai, kad Rusija bandys grubia jėga pavergti Ukrainą, – nė užuominos.

Dabar akivaizdu, jog amerikiečių džeimsams bondams derėjo anuomet rimčiau pažvelgti į čečėnų generolo perspėjimus. Tačiau oficialusis Vašingtonas anuomet čečėnus paaukojo Kremliaus imperialistams. Naiviai manė, jog V. Putinas pasisotins kraujuose paskandinęs Čečėniją.

Tad anuomet klaidų padaryta labai daug. Vienintelė paguoda: klysti – žmoniška. Bet, žinoma, mes visi norėtume, kad klaidų numatant bent keletą žingsnių į priekį, būtų kuo mažiau. Tik kaip jų išvengti?

Jei atvirai, tai aš iki šiol nežinau, su kuo, pavyzdžiui, valgomas amerikietiškasis lendlizas. Pusę metų atidžiai kaupiau viešojoje erdvėje skelbiamą informaciją, kaip ir kada amerikietiški ginklai keliaus į Ukrainą, įsigaliojus specialiajam įstatymui, ir vis tik – nežinau. Susipainiojau. Visur – kardinaliai priešingos nuomonės. Pradedant tuo, kad šis potvarkis – tik apgaulė, ir baigiant įžvalgomis, kad Ukrainai, įsibėgėjus lendlizui, nieko niekad nepritrūks.

Tačiau ginklų Ukrainai vis tik neužtenka. Ukraina su dabar turimais ginklais nepajėgi pereiti į rimtus kontrpuolimus visuose frontuose. Jei taip įvykiai klostysis ir ateityje, vadinasi, karas užsitęs, ir Ukrainos sąjungininkai galį pavargti nuo ukrainietiškų bėdų. Esama pavojaus, kad, užsitęsus koviniams veiksmams, ims sekti ir pačių ukrainiečių jėgos. Todėl karą privalu laimėti kuo greičiau.

Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. EPA – ELTA nuotrauka

Tačiau lietuviškoji informacinė agentūra ELTA štai praneša, kad Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock mano, esą dabar prioritetas turi būti teikiamas Ukrainos oro gynybos stiprinimui.

„Mes šios savaitės pradžioje pamatėme, kokia svarbi yra oro gynyba. Laimė, pusę į Kyjivą paleistų raketų pavyko perimti, prie to prisidėjo ir ​​mūsų tiekiama ginkluotė“, – pareiškė žinybos vadovė interviu televizijos kanalui „Phoenix“.

Skaitau šį pareiškimą ir gūžčioju iš nuostabos pečiais: kodėl anksčiau Vokietijos URM vadovė nepajėgė suprasti, kad Ukrainai verkiant reikalingi modernūs oro gynybos prietaisai?

Įtartinas ir Vokietijos URM vadovės pasiteisinimas: „Jeigu kalbėsime apie jūsų minimus tankus, tai juos pagal „žiedinius“ mainus jau tiekia kitos šalys. Be to, verždamasi į rytus, Ukrainos kariuomenė perėmė daug rusų tankų, kurie dabar naudojami. Todėl tankų klausimas šiuo metu nėra toks aktualus, kaip oro gynybos klausimas“.

Ir vėl – gūžčioju pečiais. Ar tokiems Vokietijos diplomatijos vadovės žodžiams pritaria Ukrainos vadovybė? Kodėl ne Ukraina sprendžia, ko jai labiausiai reikia, bet oficialusis Berlynas nurodinėja Kijevui, ko ukrainiečių kariams trūksta?

Taip pat susipainiojau dėl kitos vokiškosios temos. Omenyje turiu vokiškąją brigadą, kuri artimiausiu metu tarsi turi būti dislokuota Lietuvoje. Viešojoje erdvėje – daug skirtingiausių pareiškimų. Esą Lietuvoje vis tik bus dislokuota ne visa brigada, o tik „brigados vadovybė“, Lietuva neva pati kalta, nes dar deramai nepasiruošusi priimti tiek daug vokiečių karių, bet neverta pergyventi, nes iškilus bėdai, brigada nedelsiant bus permesta į Lietuvą, tereikės dešimties parų…

Žodžiu, visur – skirtingiausios versijos ir paaiškinimai.

O man dingojasi, kad jei visa Vokietijos brigada į Lietuvą pajėgi atkeliauti tik per dešimt parų, vadinasi, Lietuvai neverta tikėtis … jos pagalbos ir paramos. Mat jei Rusija ar Baltarusija tikrai sumanys pulti Lietuvą, lietuvių likimas bus nulemtas kur kas anksčiau nei per dešimt parų.

Vokietijos kariai Kazlų Rūdos poligone. Vokietijos kariuomenės nuotr.

Keisti ir vokiški pasiteisinimai, esą Lietuva dar nepastatė visų pastatų, reikalingų garbingiems svečiams priimti. Taip, nepastatė, taip, prastai suplanavo, gal net apsižioplino. Tačiau leiskite pateikti ironišką klausimą: nejaugi vokiečių kariai tokie išlepinti, išpaikinti, ištižę, jog negalėtų pusės metų pagyventi palapinėse?

Juk tikrai atėjo labai neramūs laikai. V. Putinas žvangina atominiais ginklais tikėdamasis, jog mes pabūgsime jo grūmojimų. Kremliaus diktatorius vis dar Vakaruose turįs savųjų ruporų, šaukiančių, girdi, užsispyrę ukrainiečiai privalo nusileisti imperialistinėms Maskvos užgaidoms, suprask, tik tuomet pasaulis bus išgelbėtas nuo Trečiojo pasaulinio karo.

Draugas.org

Žodžiu, labai daug nežinomųjų…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.10.22; 10:13

Vladimiras Putinas. Interente gausu videomontažų, kuriuose diktatorius vaizduojamas miręs

CŽV mano, kad V. Putinas gali netekti prezidento krėslo dėl nesėkmingo karo Ukrainoje. CŽV neatmeta, kad perversmas Rusijoje – vienas iš galimų variantų karui užbaigti. Tai praneša CNN.

CŽV operacijų buvusioje Sovietų Sąjungoje vadovas Stephenas Hallas žurnalistams teigė, kad „Putino kėdė greitai susvyruos“.

Jis neįvardijo galimo perversmo laiko, tačiau teigė, kad dėl didelio masto karinio puolimo Ukrainoje, dėl kurio Rusijai buvo pritaikytos
niokojančios sankcijos, Vladimiras Putinas gali netekti prezidento posto.

Ar jis bus tik nušalintas, ar nužudytas, – komentarų nebuvo.

Parengta remiantis CNN ir zaxid.net

2022.04.12; 09:07

Čekijos prezidentas M. Zemanas. EPA-ELTA nuotr.

Praha, vasario 17 d. (ELTA). Ketvirtadienį paskelbtame interviu laikraščiui „Mladá fronta DNES“ Čekijos prezidentas Milošas Zemanas teigia, jog tvirtinimai, kad vasario 16 d. prasidės Rusijos invazija į Ukrainą, tapo dar vienu Amerikos specialiųjų tarnybų konfūzu.
 
„Jau prieš kelias dienas sakiau, kad, mano nuomone, jokio karo nebus. Nes rusai nėra pamišę, kad imtųsi operacijos, kuri jiems atneš daugiau žalos nei naudos. O kalbant apie JAV slaptąsias tarnybas, tai jau trečiasis jų konfūzas. Pirmasis buvo Irake, kur nepavyko rasti masinio naikinimo ginklo. Antrasis buvo Afganistane, kai buvo teigiama, kad Talibanas niekada neužims Kabulo. Na, o trečiasis yra dabar“, – pareiškė Čekijos valstybės vadovas, garsėjantis savo prorusiškomis pažiūromis.
 
Pasak M. Zemano, likus penkioms dienoms iki vasario 16-osios jis gavo slaptą pranešimą apie rengiamą Rusijos įsiveržimą į Ukrainą. „Tai buvo CŽV pranešimas. Aš neklausiu CŽV, kokie jos informacijos šaltiniai. Bet, turėdamas omenyje tris (išvardytus konfūzus), aš abejoju tų šaltinių kokybe“, – sakė Čekijos prezidentas.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.
 
Bet jis neatmetė, kad įtampa Donbase gali padidėti. „Negaliu atmesti kažkokio lokalaus konflikto Donecko ar Luhansko respublikų pasienyje, bet tai visai kas kita negu Rusijos agresija Ukrainoje“, – teigė M. Zemanas.
 
Pastaruoju metu Rusija prie Ukrainos sienos sutelkė dešimtis tūkstančių kareivių, o tai verčia nerimauti, kad Europoje gali prasidėti didelis ginkluotas konfliktas.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.02.17; 11:00

J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Antanas Rašimas

JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) dar sykį išdavė Ukrainą. Išdavė Kijevą visais jam gyvybiškai svarbiais klausimais. Akivaizdžiau nebūna: JAV prezidentas klusniai vykdo visus Vladimiro Putino pageidavimus. Taip sakau ne aš, Antanas Rašimas. Taip rašo savo asmeninėje Live Journal paskyroje Андрей Илларионов / LiveJournal (2021.12.31) Ekonominės analizės instituto prezidentas Andrėjus Ilarionovas (JAV).

Kokie A.Ilarionovo argumentai, neva patvirtinantys tezę, kad JAV prezidentas Dž. Baidenas šoka agal Kremliaus dūdelę? Beje, pasak A.Ilarionovo, nei naujiena, nei paslaptis, kad Dž.Baidenas ir anksčiau, ir dabar atiduoda Ukrainą į Kremliaus geležinį glėbį.

A.Ilarionovas pastebi, kad blogai jau vien tai, jog Dž. Baidenas vėl mielai sutiko pasišnekėti su V. Putinu, vos tik šis pareiškė tokį norą. A. Ilarionovas įsitikinęs, kad Ukraina bus išduota ir sausio 9-10 dienomis Ženevoje, ir sausio 12-ąją Briuselyje, ir sausio 13-ąją Vienoje. Tai buvo aišku jau tada, kai slaptoms deryboms į Maskvą praėjusių metų lapkričio 2 dieną buvo atvykęs CŽV vadovas Viljamas Biornsas (Williamas Burnsas). Prieš tai ilgokai Maskvoje dirbęs JAV ambasadoriumi V.Biornsas su Kremliaus vadais aptarė JAV garantijas, kaip amerikiečiai legimitizuos ne tik jau Rusijos užgrobtas teritorijas Gruzijoje ir Ukainoje, bet leis V.Putinui reikšti naujas teritorines pretenzijas Vakarams.

V. Putinas ir J.Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

O tai, kad V. Putinas labai skubėjo, prašydamas dar vieno pokalbio su Dž. Bidenu Naujųjų metų išvakarėse, byloja, kad V. Putinas nusprendė iš Dž. Baideno išpešti dar kažin kokių nuolaidų, kol neprasidėjo jų susitikimai Europos sostinėse sausio 9 – 13 dienomis.

Iškalbinga ir tai, kad Dž. Bidenas atsisakė, prieš pasišnekėdamas su V. Putinu, išklausyti Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio pastabų. Vietoj Dž. Baideno su V. Zelenskiu šnekėjosi JAV valstybės sekretorius Antonis Blinkenas (Antony Blinken). Bet apie A. Blinkeno ir V. Zelenskio pokalbio detales nėra informacijos oficialiuose JAV informaciniuose šaltiniuose. Tėra asmeninis V. Zelenskio pareiškimas socialiniuose tinkluose, esą išties „kalbėtasi su Blinkenu ir ir sutarta tęsti konsultacijas, kaip bus siekiama taikos; mane užtikrino, kad sulauksime paramos, prasidėjus Rusijos agresijai“).

Žodžiu, oficialusis Vašingtonas išduoda Ukrainą visais klausimais. A.Iliarionovas išvardina juos: jau prabėgo 12 mėnesių, kai JAV neatsiunčia į Ukrainą savo ambasadoriaus; JAV mėtosi dėl sankcijų dujotiekiui „Nord Stream 2“; JAV pareiškė, kad Ukaina nebus priimta į NATO; Vašingtonas nubraukė Ukrainai 200 milijonų JAV dolerių paramą po Dž. Baideno pokalbio su V. Putinu 2021 metų gruodžio 7 dieną; Rusijai vis dar netaikomos pačios griežčiausios sankcijos, galinčios ją atbaidyti nuo karinės invazijos; Kijevas prievartaujamas laikytis vadinamųjų Minsko susitarimų taip, kaip juos supranta Kremlius; Ukraina verčiama Rytų Ukrainoje įsitvirtinusiems prorusiškiems separatistams suteikti plačią politinę ir ekonominę autonomiją sprendžiant visus svarbiausius Ukrainos klausimus.

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Bet V.Putinui net šito maža. Jis iš Dž. Baideno gruodžio 30-ąją sulaukia dar trijų dovanų. Dž. Bidenas dievagojasi niekad su Kremliumi nesišnekėti apie Ukrainą be Ukrainos prezidento, tačiau šį viešą savo pažadą sulaužo net šešetą kartų. JAV yra pareiškusi, kad derybos su V. Putinu neįmanomos, kol šis neatitrauks savo karinės armados nuo sienos su Ukraina. Bet šis pažadas sulaužytas. Rusija kariuomenės neatitraukė, o Vašingtonas vis tiek derasi su V. Putinu. V. Putinas net privertė Dž. Baideną pažadėti, kad Amerika neduos Ukrainai jokios rimtos ginkluotės. Šiuo gėdingu Vašingtono pažadu viešai džiaugėsi Rusijos prezidento padėjėjas Jurijus Ušakovas.

Pasak A. Ilarionovo, labai baisu, kad išduodama Ukraina. Bet baisiausia tai, kad Vašingtonas linkęs išduoti ir kitas savo sąjugininkes Rytų Europoje.

Kodėl pacitavau šį į Vakarus pasitraukusio buvusio V. Putino patarėjo A. Ilarionovo komentarą? Juk galbūt A. Ilarionovas blefuoja, klaidina skaitytojus, pats nuoširdžiai klysta. Ir vis tik. Man būtų labai įdomu sužinoti, kaip šias pastabas vertina Lietuvos užsienio politikos formuotojai: Prezidentas Gitanas Nausėda, Užsienio reikalų ministars Gabrielius Landsbergis bei buvęs Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Žygimantas Pavilionis. Nejaugi šiuose A. Ilarionovo žodžiuose nėra nė trupinėlio karčios tiesos?

2022.01.05; 08:02

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Jau esu minėjęs, jog Lietuva, ėmusi flirtuoti su Taivanu apeidama Kiniją, grubiai sulaužė savo 1991-aisiais metais pasirašytą sutartį su Pekinu. Prieš tris dešimtmečius sudarytame dokumente niekieno neverčiami, gera valia, būdami sveikos nuovokos įsipareigojome su Taivanu bičiuliautis tik Kinijos valdžiai leidus. Akivaizdu, jog ši nuostata dabar sulaužyta.

Taip pat visuomet pabrėžiu: nesu Kinijos gerbėjas. Diktatūros, autoritariniai režimai, komunistinės valdžios – šių eilučių autoriui toks jovalas nepriimtinas. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio klausiu, kokią mintį peršame aplinkiniams, jei nepaisome savo pačių sudarytų žaidimo taisyklių? Kodėl, vaizdžiai tariant, Vladimiras Putinas šiandien privalo laikytis prieš tris dešimtmečius Michailo Gorbačiovo ar Boriso Jelcino pasirašytų sutarčių, jei anūkas G. Landsbergis laužo tai, dėl ko prieš trisdešimt metų įsipareigojo jo senelis prof. Vytautas Landsbergis (1991-aisiais Lietuvai vadovavo prof. V.Landsbergis).

Prie kinietiškos temos jau nebenorėjau grįžti. Jos vėl imtis paskatino konservatorių organizuota diskusija „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ Minėtame renginyje ekspremjeras Andrius Kubilius nesutiko su kritika, adresuota G. Landsbergio vedamai Lietuvos užsienio politikai. A. Kubiliaus manymu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika. Esą Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos politika dėl Taivano pritraukė gyvybiškai svarbų JAV dėmesį (apie tai skelbiama agentūroje ELTA).

Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sutinku, Lietuvos nacionalinio saugumo siekiai teisingi – tegul demokratijos siena Europos žemyne baigiasi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, bet persikelia žymiai toliau į rytus. Mat demokratinės valstybės nekariauja, nepuldinėja kaimynių.

Bet sutarčių laužyti vis tik nevalia. Sutartys ne laužomos, jos denonsuojamos. Reikėjo su Taivaniu flirtuoti civilizuotai – informuojant Pekiną, kodėl keičiasi Lietuvos požiūris į „Taivaną kaip neatsiejamą Kinijos dalį“. Nes sutarčių laužymas ne visuomet skatina demokratinius pokyčius. Sutarčių nepaisymas kartais provokuoja pačius tikriausius karus.

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O ir argumentai, jog Lietuva pykstasi su Kinija norėdama bet kokia kaina įsiteikti JAV, – ne itin graži, ne itin padori. Žinoma, Lietuvai gyvybiškai svarbu, jog Amerika nepaliktų be savo globos Baltijos šalių. Bet jei ponas A. Kubilius – gilus, rimtas politikas, jis turėtų taip pat klausti, o kas nutiks, jei Vašingtonas ir Pekinas vis tik susitars nekonfrontuoti dėl Taivano? Atsakymas akivaizdus: Lietuva liksianti kvailio vietoje. O juk greičiaisiai amerikiečiai su kiniečiais ras kompromisų dėl Taivano.

Atvirai sakant, į šiandieninę JAV užsienio politiką reikia žiūrėti itin atidžiai. Pirma, Amerika išsirinko itin garbaus amžiaus prezidentą, kuris akivaizdžiai per senas užimti svarbias pareigas. Todėl nėra lengva supaisyti, kas išties vadovauja Amerikai, kas dedasi Kongrese ir Senate. Atkreipkime dėmesį vien į tai, kodėl Amerikos Centrinės Žvalgybos (CŽV) bosas neseniai buvo nyvykęs į Maskvą ir ten susitiko su Rusijos slaptųjų tarnybų vadovais. Viešėjo ne vieną, o dvi paras. Tokie susitikimai JAV ir Rusijos istorijoje – labai reti. Juolab keista, kad CŽV vadovas Rusijos slaptąsias tarnybas pavadino JAV partnerėmis. Tokių drastiškų pareiškimų CŽV vadovai anksčiau niekad nėra skelbę. Tiesa, po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone būta pareiškimų, jog Amerikos Federaliniam tyrimų biurui Rusijos žvalgybos suteikė svarbių žinių. Bet FTB (vidaus reikalai) – ne CŽV (užsienio žvalgyba). CŽV niekaip negali būti SVR, FSB ir GRU partnere.

Viešojoje Ukrainos informacinėje erdvėje gausu pastebėjimų, jog Vašingtonas slapta derasi su Maskva, kad ši netrukdytų Amerikai tramdyti Kinijos. O V.Putinas, supratęs galįs išpešti naudos, ėmė kelti savus reikalavimus. Maždaug taip: jei norite mūsų neutralumo Kinijos atžvilgiu, užmerkite akis į tai, kai pulsime Ukrainą. O jei V. Putino apetitai – dar didesni? Gal dėl to ir planuojami nauji JAV prezidento Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimai?

A.Kubiliaus pagyrimai su Kinija besipykstančiam Vilniui stebina dar ir todėl, kad iš jo pareiškimų galima susidaryti įspūdį, esą Lietuva – demokratiška šalis. Būtų kvaila tvirtinti, jog Lietuvoje nėra demokratijos, neva čia negerbiamos žmogaus teisės bei nesilaikoma įstatymų. Tačiau demokratijos etalonu Lietuvos tikrai nevadinčiau.

Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto

Kai Lietuvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikia, ji užmerkia akis į grubiausius demokratijos pažeidimus. Akivaizdus pavyzdys – Armėnija. Milžiniškai Kinijai akis draskome, o štai per Rytų partnerystės programas globojamai Armėnijai visus pastaruosius tris dešimtmečius neištarėme nė vieno priekaišto. Nepriekaištavome nei 1988 – 1994-aisiais, kai Armėnija okupavo pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui neabejotinai priklausantį Kalnų Karabachą, kankino karo belaisvius, paversdama juos arba įkaitais, arba pačiais tikriausiais vergais. Nepriekaištavome Armėnijai tuomet, kai ji pastaruosius tris dešimtmečius Kalnų Karabache niokojo azerbaidžanietiškus kultūros, religijo, istorijos paminklus, barbariškai kirto senąsias girias, barbariškai prekiavo Kalnų Karabacho žemėse esančiais gamtos ištekliais. Nepriekaištavome ir 2020-ųjų rudenį, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus Giandžos, Tertero, Bardos miestus.

Dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis elgiasi labai panašiai, kaip ir jo pirmtakai. Armėnija neskuba atiduoti Azerbaidžanui žemėlapių, kuriuose užfiksuoti Karabache minų laukai, dėl to žūsta ne tik azerbaidžaniečių kariai, bet ir civiliai. Tačiau negirdėjau, jog G. Landsbergis būtų dėl šito kritikavęs Armėnijos valdžią. Armėnijoje gausu jėgų, kurios grasina pradėti naują karą dėl Karabacho, baugina pradėsiančios rengti teroro aktus, tačiau neteko girdėti, jog Lietuvos URM šefas perspėtų oficialųjį Jerevaną atsisakyti teroristinių išpuolių, nes, kad ir kaip Jerevanas bepyktų, o Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Armėnija nori naujo karo?

O gal Lietuvos URM nežino, kad šių metų lapkričio 13 dieną prie Šušos į azerbaidžaniečių karių pusę Dašalty poste buvo sviesta granata? Ją sviedė 1975 metais gimęs Norair Mirzojan. Išpuolių, kai armėnų separatistai šiandien apšaudo arba apmėto granatomis azerbaidžanietiškus objektus, – gausu. Visų nebespėju fiksuoti. Tai šen, tai ten žūsta keli arba keliolika azerbaidžaniečių civilių, karių. Lietuva šias atakas rengiančių fanatikų nepasmerkė. O štai armėnų blogeriui Romanui Bagdasarianui, kuris savo socialiniuose tinkluose demaskuoja Karabachą pastaruosius kelis dešimtmečius valdžiusį armėnų klaną dėl korupcijos (pasistatė prabangias vilas, pirko brangius automobilius, nemokėjo mokesčių, iš Vakarų kaulino pinigų neva labadarai, tačiau tuos pinigus grūdosi sau į kišenes), – nepasakė nė menkiausio ačiū. Bet juk šis blogeris perspėja: „armėnai neturėtų kariauti su azerbaidžaniečiais tik tam, kad armėnų generolai dar labiau praturtėtų“. Lietuva drąsiai gina Baltarusijos, Gruzijos (Sakartvelas) veikėjus, kurie keikia savus finansinius aferistus, sukčius. Dėl principingo Armėnijos blogerio – visai kita mūsų laikysena. Tyla.

Ypač netaktiškai pasielgėme, kai neprisiminėme 1991-ųjų lapkričio 20-osios. Tądien virš Garakendo kaimo Chodžavendo rajone buvo numuštas sraigtasparnis MI-8, kuriuo skrido dvidešimt du žūmūs, įtakingi Azerbaidžano politikai, kariškiai, žurnalistai. Lietuva nutylėjo šią prieš trisdešimt metų nutikusią tragediją, nes raketą į sraigrasparnį paleido armėnų separatistai?

Taigi nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tokie skirtingi lietuviški reikalavimai Kinijai ir Armėnijai? Kinijai neleidžiame nė pyptelėti, o Armėnijai atleidžiame viską.

2021.12.07; 06:40

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Man nuoširdžiai gaila tų, kurie šiandien šąla Baltarusijos – Lietuvos ir Baltarusijos – Lenkijos pasienyje. Viešojoje erdvėje karts nuo karto skelbiami filmuoti kadrai ir nuotraukos, pasakojančios, kokių kančių patiria neteisėtai į Vakarus prasibrauti sumanę pabėgėliai. Tačiau ir be tų vaizdų nesunku suvokti, kaip „saldu“ rudenį gyventi miške po atviru dangumi. Nenorėčiau atsidurti jų kailyje.

Ir vis tik Lietuva neturi kitos išeities – privalome būti bejausmiai. Kad ir kas nutiktų, į savo teritoriją neturime įsileisti nė vieno nelegalaus migranto. Jei valstybės sieną leisime peržengti bent vienam iš jų, kaip sakė tūlas LRT forumo nelegalių migrantų tema pašnekovas, mus nušluos nuo žemės paviršiaus. Tuomet jau nebesustabdysime upės tekėjimo. Net jei mus prievartaus nusileisti Europos Sąjungos biurokratai bei žmogaus teisių gynėjai, turime statyti neperžiangiamus barjerus be trupinėlio gailesčio – jokių neteisėtų sienos perėjimų. Niekam – nei moterims, nei vaikams, nei vyrams.

Šitokios pozicijos linkęs laikytis ne vien dėl to, jog bijau gausaus migrantų antplūdžio, kuris vos tris milijonus gyventojų turinčiai Lietuvai tikrai bus pražūtingas. Mes privalome elgtis taip, kad tie nelaimėliai pradėtų mus gerbti. O jų pagarbą užsitarnausime tik vienu būdu – griežtai elgdamiesi. Jei manote, jog mus gerbs, jei visur ir visada rodysime daug užuojautos, – klystate. Pataikavimais, nuolaidomis nieko nelaimėsime. Kai kam mano pastabos pasirodys esančios paradoksalios, tačiau drįstu manyti turįs teisę analizuoti tokias temas. Mat 1994-aisiais metais ilgokai gyvenau tarp musulmonų Šiaurės Kaukaze. Gyvenau be vadinamojo „stogo“. Gyvenau tarp čečėnų neturėdamas jokios „diplomatinės neliečiamybės“. Per pusmetį, praleistą Grozne, perpratau, kokia tikroji, o ne fasadinė jų elgesena, suvokiau, kaip ir kada galima užsitarnauti jų pagarbą. Pasirodo, labai paprasta – tereikia būti savimi. Jei mes siekiame, kad jie neužsiliptų mums ant galvų, o taptų patikimais mūsų partneriais, turime, vaizdžiai tariant, nebijot skelti antausio. Taip, nesuklydau – esant reikalui privalome skelti antausį, kad jų ausyse net spengtų.

LRT forumas. Nelegalių migrantų tema

Jei nueinanti nuo politinės arenos Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsitikinusi, jog Vokietiją gerbs dėl to, kad Berlynas masiškai priima migrantus, jiems dalindamas neužsitarnautas privilegijas, pašalpas, socialinius būstus, – ji kvaila politikė. Širdies gilumoje nelegalūs migrantai nesuvokia, kaip galima gerbti Vokietiją, kuri labiau rūpinasi svetimais, nei savais. Nelegalūs migrantai iš musulmoniškų šalių negerbs ir tų, kurie pro pirštus žiūri į jų netaktiškus išpuolius. Pavyzdžiui, jie paniekinančiai išmeta ant žemės atvežtus maisto paketus pabėgėlių stovykloje Varėnoje ar Pabradėje, o lietuviai, užuot nusispjovę ir palikę badauti, verčiasi per galvą, kad būtų kuo greičiau atgabenti labiau koloringi, šiltesni, skanesni pietūs. Toks lietuviškas humaniškumas migrantams vargu ar suvokiamas. Jie po tokių reveransų greičiausiai į mus žiūri kaip į bailokus nevykėlius.

Atmintin įstrigęs youtube.com erdvėje matytas videofilmukas, pasakojantis, kaip pas vieną įtakingą čečėną į Grozną atvyko garsus Rusijos dainininkas. Puikiai matyti, kaip į dainininką Ramzanas Kadyrovas draugiškai sviedžia tortą ir visi, tiek atvykėlis, tiek čečėnai, kvatoja, suprask, tai labai sąmojinga ir juokinga.

Dainininkas turėjo du kelius. Pirmasis: nusišluostyti veidą apsimetant, koks šaunus ir originalus priėmimas. Jis greičiausiai taip ir pasielgė – nurijo karčiąją piliulę. Antrasis variantas: torto likučius ar kokį nors kitą po ranka pasitaikiusį patiekalą derėjo sviesti į šeimininką ir jo asmens sargybinius. Žinoma, R.Kadyrovui ir jo svitai būtų labai nepatikęs dainininko akiplėšiškumas. Tačiau širdies gilumoje čečėnai būtų nuoširdžiai gerbę puikų balsą turintį dainininką iš Maskvos. Gerbtų už tai, kad nepabijojo, kad išdrįso. Dabar tikriausiai laiko liurbiu, kuris vardan solidaus honoraro sutiko atsisakyti elementariausios savigarbos.

Šią istoriją prisiminiau specialiai. Lietuva visuomet privalo rinktis antrąjį variantą – garbę. Garbė, solidumas, išdidumas – ne mažiau svarbūs nei pinigai. Savigarbos netekus prarasime ir visa kita.

Beje, žiūrėdamas lapkričio 15-osios LRT forumą, skirtą nelegalių migrantų temai, pasigedau bent kiek ryškiau įvardintos versijos, jog prie Lenkijos ir Lietuvos sienų su Baltarusija surengta krizė, – Kremliaus noras atitraukti Vakarų dėmesį nuo gruodžio mėnesį ruošiamo puolimo Ukrainos kryptimi. Šį pastebėjimą išgirdau klausydamasis Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio administracijoje dirbančio karinio eksperto Aleksejaus Arestovičiaus videokomentarų. Karinis ekspertas mano, jog Rusija dar šių metų pabaigoje sumaniusi plataus pobūdžio invaziją į Ukrainą, todėl, trokšdama sumėtyti pėdas, sukurpė pabėgėlių krizę prie Lenkijos ir Lietuvos. Tokia krizė reikalinga tam, kad Vakarai pražiopsotų svarbiausią Vladimiro Putino išpuolį, greičiausiai prasidėsiantį, kuomet Vašingtone ir Briuselyje bus švenčiamos Kalėdos.

JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.

Šių eilučių autorių neramina ir dar viena tema, kurią įvardino buvęs Rusijos prezidento ekonomikos patarėjas Andrejus Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV. Tarptautinę politiką seniai ir profesionaliai analizuojantis ekspertas siūlo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, ko į Maskvą buvo atvykęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovas Williamas Burnsas su savo svita. W.Burnsas (buvęs JAV ambasadorius Maskvoje 2005 – 2008 metais, CŽV įstaigai pradėjęs vadovauti šių metų kovo mėnesį) lapkričio 2-ąją susitiko su Rusijos žvalgybų bosais Nikolajumi Patruševu ir Sergejumi Naryškinu. Pasak A.Ilarionovo, tokio pobūdžio vizitai, kai į Rusija vyksta JAV žvalgybų vadovas, – labai reti. Šis – itin išskirtinis. Mat truko dvi dienas. Ką W.Burnsas aptarė su SVR ir FSB vadovais, – nežinoma. Į viešumą prasiskverbęs tik vienas sakinys: aptarė Rusijos ir JAV santykius. Taip pat nežinoma, ar būta susitikimo su V.Putinu. Viešojoje erdvėje tėra paskelbta, kad W.Burnsas ir V.Putinas kalbėjosi telefonu. Bet ar tai – įtikinama? Atvykti į Maskvą ir nesusitikti su V.Putinu – ar tikime tokiu paaiškinimu? Juolab kad viešėta ne vieną, o dvi paras.

Ekonomistas A.Ilarionovas atkreipia dėmesį, jog oficialus Vašingtono paaiškinimas, esą JAV prezidentas Joe Bidenas liepė CŽV vadovui skristi į Maskvą neva paskutinę akimirką, nepanašus į tiesą. Nes W.Burnsas į Maskvą beldėsi su solidžia komanda. O tai reiškia, kad paskutinę akimirką tokiam vizitui pasiruošti neįmanoma.

Komentuodamas CŽV ir FSB bei SVR vadovų susitikimą Maskvoje A.Ilarionovas susilaikė nuo viešų įtarimų, girdi, tai reiškia kažin kokius negražius, nuo visuomenės akylai slepiamus Baltųjų rūmų ir Kremliaus susitarimus.

Tačiau ar tokie įtarimai – visiškai atmestini? 

JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.11.18; 06:23

JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.

Maskva, lapkričio 8 d. (AFP-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas aptarė regioninius konfliktus ir santykių krizę su JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovu per retą jo kelionę į Maskvą praėjusią savaitę, pirmadienį pranešė Kremlius.
 
CŽV vadovas Williamas Burnsas dvi dienas viešėjo Rusijoje prezidento Joe Bideno prašymu ir susitiko su aukščiausiais pareigūnais, pranešė JAV ambasada. CNN praėjusią savaitę pranešė, kad W. Burnsas buvo išsiųstas į Maskvą perspėti Kremlių apie įtariamą karių telkimą prie Ukrainos sienos. Pranešta, kad po susitikimų Rusijoje W. Burnsas telefonu kalbėjosi su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
 
Kremliaus atstovas pirmadienį sakė, kad V. Putinas ir W. Burnsas aptarė dvišalius ryšius, „regioninius konfliktus“ ir diplomatinių santykių krizę. Daugiau detalių jis nepateikė.
 
W. Burnsas, 2005–2008 m. buvęs JAV ambasadoriumi Rusijoje, lankėsi Maskvoje per sunkią Maskvos ir Vašingtono santykių krizę. J. Bidenas didino spaudimą V. Putinui nuo sausio mėnesio, kai tapo JAV prezidentu. Gegužę Rusija oficialiai paskelbė Jungtines Valstijas „nedraugiška valstybe“.
 
Pentagonas praėjusią savaitę pareiškė, kad atidžiai stebi padėtį Ukrainoje, nes buvo pranešta apie naują Rusijos karių telkimą prie šalies sienos. Ukraina viešai paneigė pranešimus apie naują Rusijos pajėgų telkimą.
 
Ukrainos armija įsivėlusi į rusenantį konfliktą su prorusiškais separatistais, įsiplieskusį Maskvai 2014 metais aneksavus Krymą. Šių metų pradžioje išaugus smurtui, Rusija pavasarį sutelkė prie Ukrainos sienų apie 100 tūkst. karių ir sukėlė būgštavimus dėl didelio masto eskalacijos. Spaudžiama Kijevo Vakarų sąjungininkių, Maskva vėliau paskelbė atsitraukimą.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2021.11.09; 07:39

JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovas Williamas Burnsas Kabule slapta susitiko su vienu Talibano įkūrėjų mula Abdula Ghani Baradaru, antradienį skelbė laikraštis „The Washington Post“.
 
Jei ši informacija bus patvirtinta, tai buvo aukščiausio lygio susitikimas tarp prezidento Joe Bideno administracijos ir radikalių islamistų grupuotės nuo pastarosios įsigalėjimo Afganistane.
 
W. Burnsas yra laikomas vienu labiausiai patyrusių J. Bideno diplomatų, o A. G. Baradaras, kuris anksčiau vadovavo Talibano politiniam biurui Katare, šiuo metu yra vienas aukščiausių dabartinio Afganistano režimo lyderių.
 
CŽV atstovas naujienų agentūrai AFP nepatvirtino žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos apie susitikimą ir teigė, kad agentūra „niekuomet neaptaria savo vadovo kelionių“.
 
„The Washington Post“, kuris citavo anoniminius JAV šaltinius, nenurodė, apie ką buvo kalbama vieno Talibano įkūrėjų ir CŽV vadovo susitikime.
 
Tačiau laikraštis teigė, kad yra tikėtina, jog dėmesio centre buvo žmonių evakuacijos pratęsimas po JAV nustatyto rugpjūčio 31-osios termino. Kabulo oro uoste vis dar būriuojasi tūkstančiai žmonių, besiviliančių palikti šalį.
 
J. Bidenas nustatė rugpjūčio 31-osios terminą užbaigti chaotišką evakuacijos operaciją, kurią organizuoja tūkstančiai laikinai dislokuotų JAV ir JK karių, tačiau neatmetė galimybės šį terminą pratęsti.
 
Tačiau Talibano atstovas pirmadienį įspėjo, kad radikalių islamistų grupuotė nepritars jokiam evakuacijos termino pratęsimui ir pavadino galutinę datą „raudonąja linija“.
 
„Jei JAV ar Didžioji Britanija prašys papildomo laiko evakuacijai tęsti, atsakymas bus „ne“, – „Sky News“ sakė atstovas Suhailas Shaheenas.
Anot „The Washington Post“, susitikimas įvyko pirmadienį.
 
Antradienį numatomas virtualus G7 posėdis evakuacijos operacijai aptarti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.24; 16:25

JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.

Kandidatas į JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktoriaus postą Williamas Burnsas teigia, kad Kinija yra „didžiausias geopolitinis išbandymas“ Jungtinėms Valstijoms. „Konkurencinė pergalė prieš Kinija bus esminis mūsų nacionalinio saugumo aspektas ateinančiais dešimtmečiais“, – kalbėjo W. Burnsas trečiadienį per klausymus Senate, kuris turi patvirtinti jį poste. Buvęs karjeros diplomatas prezidentaujant Barackui Obamai buvos JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas.
 
Pasak W. Burnso, JAV suinteresuotos bendradarbiauti su Kinija klimato kaitos ir branduolinių ginklų platinimo ribojimo srityse. Tačiau esą yra vis daugiau sričių, kuriose prezidento Xi Jinpingo Kinija yra „reikšminga autoritarinė priešininkė“. Kinija nuolat stiprina savo gebėjimus vogti intelektinę nuosavybę, engti savo tautą, bauginti savo kaimynes, didinti savo globalią įtaką į įgyti įtaką amerikiečių visuomenėje.
Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV)
 
Vis dėlto Kinija seniai nebėra vienintelis JAV iššūkis, pabrėžė W. Burnsas ir be terorizmo įvardijo agresyviai pasirodančią Rusiją, „provokuojančią Šiaurės Korėją“ ir priešišką Iraną. Be to, grėsmę kelia ne tik atskiros šalys. Yra „problemų, neturinčių paso“ – tai klimato kaita, pavojai sveikatai ar technologinė revoliucija.
 
Plataus masto programišių ataka prieš vyriausybės institucijas ir įmones yra „brutalus raginimas pabusti mums visiems“, kalbėjo W. Burnsas. „CŽV turės nuolat stiprinti savo pajėgumus, kad suprastų, kaip konkurentai naudoja kibernetinius ir kitus technologinius instrumentus, nuspėtų jų panaudojimą, atskleistų ir užkirstų tam kelią“, – tęsė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.25; 08:42

Knyga „Žvalgybos menas”

Leidykla „Briedis“ pristato Jungtinių Valstijų žvalgybos tėvu vadinamo Alleno W. Dulleso (1893–1969) prisiminimus „Žvalgybos menas. CŽV direktoriaus užrašai“. Šaltojo karo metais ši knyga buvo tapusi pasauliniu bestseleriu, tikru atradimu besidomintiems žvalgybų istorija ir sudėtingais šnipinėjimo metodais.

Deja, sovietų okupuotos Lietuvos skaitytojams anuomet ši knyga buvo sunkiai prieinama. Juk rašydamas apie pagrindinį JAV priešininką A. W. Dullesas turėjo omenyje Sovietų Sąjungą.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pasaulis pateko į baugią šaltojo karo atmosferą. Du tarpusavyje konkuruojantys blokai – Rytų ir Vakarų – susidūrė ne tik karštuosiuose taškuose, bet ir žvalgybos bei kontržvalgybos fronte. Tai buvo daugeliui nematoma, bet kvapą gniaužianti kova, pasitelkus agentų ir šnipų tinklus, slaptos informacijos perdavimo priemones, specialiosioms operacijoms išrastus ginklus. Nematomas žvalgybų karas buvo ne ką mažiau dramatiškas už karštuosius karus. Čia buvo savi nugalėtojai ir savi pralaimėtojai, savos aukos ir savi didvyriai.

A. W. Dullesas, vienas iš Jungtinių Valstijų Centrinės žvalgybos tarnybos (CŽV) kūrėjų ir pirmųjų direktorių, gimė garbingoje amerikiečių šeimoje. Jo giminėje būta diplomatų, generolų, valstybės sekretorių, JAV prezidentų patarėjų. Gavęs puikų išsilavinimą dirbo diplomatinėje tarnyboje, o diplomatinė tarnyba užsienyje neretai derinta su žvalgyba. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis perėjo dirbti į naujai sukurtą Strateginių tyrimų valdybą. Po kelerių metų šios tarnybos pagrindu įsteigta CŽV, A. W. Dullesas paskirtas jos direktoriumi.

Šioje knygoje autorius ne tik trumpai aprašo amerikiečių žvalgų ir žvalgybų istoriją, bet ir CŽV sukūrimo prielaidas, jos kovą su sovietų žvalgyba, pateikia daug informacijos apie žvalgų rengimo ypatumus Vakaruose ir Rytų bloko valstybėse, pamini garsiausius sovietų šnipus ir jų veiklos būdus.

1963 m. pirmą kartą pasirodžiusi A. W. Dulleso knyga „Žvalgybos menas“ ir mūsų dienomis laikoma viena geriausių knygų žvalgybos tema.

2021.02.18; 07:30

JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) oficialiai į Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) direktoriaus postą nominavo buvusį valstybės sekretoriaus pavaduotoją Williamą Burnsą.
 
Baltieji rūmai teigė, kad J. Bideno administracija trečiadienį pateikė W. Burnso kandidatūrą Senatui.
 
Jei Senatas patvirtins W. Burnso kandidatūrą, jis pakeis Giną Haspel, kurią 2018 m. vadovauti CŽA paskyrė Donaldas Trumpas. W. Burnsas turėtų būti nesunkiai patvirtintas, nes demokratai kontroliuoja Senatą.
 
W. Burnsas daugiau nei tris dešimtmečius dirba JAV diplomatinėje tarnyboje, jis ėjo įvairias pareigas tiek demokratų, tiek respublikonų prezidentų administracijose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.04; 11:09
 

Šnipinėjimas ar žvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Kuo šiandien sudominti žvalgybinių temų mėgėjus? 

Vokiškas Bild rašo, kaip ginasi, teisinasi, išsisukinėja Vadimas Krasikovas. Šis vyras įtariamas Berlyne 2019 metų rugpjūčio 23 dieną nušovęs Kremliui neįtikusį čečėną Zelimchaną Changošvilį. Įtariamasis tvirtina, kad į krūmus Berlyno centre patraukęs tik gamtos šaukiamas. Tiesiog panoro nusišlapinti. Jokių kitų tikslų neturėjęs. Jis iki šiol mano, kad suimtas dėl to, kad šlapinosi viešojoje vietoje. Ir, be kita ko, kalbėsiąs su Vokietijos tyrėjais tik tuomet, kai turėsiąs Rusijos ambasados pasamdytą advokatą. Kiti advokatai jam neprimtini.

XXX

Die Welt analizuoja Vokietijoje veikiančius netikrus internetinius portalus, kuriuos greičiausiai išlaiko Rusijos specialiosios tarnybos. Ten viena iš pagrindinių temų – esą Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas – JAV slaptosios tarnybos CŽV agentas. A.Navalnas – tai tas, kurį Rusijoje apnuodijo chemine medžiaga ir labai nenorom išleido gydytis į Vokietiją.

Zelimchanas Changošvili

XXX

The New York Times rašo (Ana Suonson ir Edward Vong) apie keistus, įtartinus JAV diplomatų ir amerikiečių žvalgų susirgimus. Omenyje turimi užsienyje plušėję Amerikos diplomatai ir žvalgai. Jie sunegaluodavo išvykę į komandiruotes Rusijon, Kinijon ir Kubon. Kokių simptomų patirdavę? Sukdavosi galva, apimdavo silpnumas, prarasdavo klausą, netekdavo atminties, kamuodavo galvos skausmai.

Manoma, kad tiek amerikiečių diplomatus, tiek amerikiečių žvalgus apšvitindavę specialiais spinduliais. Susirgdavo tik tie, kurie reziduodavo Kinijoje, Kuboje ir Rusijoje.

Šie negalavimai turį apibendrinantį pavadinimą – „Havanos sindromas“. Mat ypač daug JAV diplomatų susirgo būtent dirbdami Kubos sostinėje Havanoje.

Beje, kai kurie nepasveiko ir buvo išleisti anksčiau laiko į pensiją dėl sutrikusios sveikatos.

Tiesa, neatmestina versija, jog keli diplomatai tiesiog pervargo nuo įtampos. Jie prašėsi išleidžiami atostogų, bet Vašingtonas jų atostogas vis atidėliojo, ir jie – palūžo.

XXX

Handelsblatt nagrinėja, ar Irano fiziką, atsakingą už branduolines programas, tikrai nužudė Izraelio slaptoji tarnyba „Mossad“. Omenyje turimas Irano mokslininkas, branduolinės fizikos specialistas Mohsenas  Fakhrizadeh. Greičiausiai – taip. Čia įsipainiojęs ir „Mossad“. Izraelis pačiais drastiškiausiais būdais trukdo Iranui pasigaminti atominę bombą. Izraelio specaliosios tarnybos sprogdino ir laboratorijas, kuriose iraniečiai kūrė atominę bombą, ir Irano mokslininkus, dirbusius tose laboratorijose.

Mossad slaptieji agentai

Pastebima, kad kai Mossadui ėmė vadovauti 58-erių metų Jiosi Koenas, šios slaptosios tarnybos operacijos tapusios agresyvesnėmis nei iki tol. Neatmetama ir versija, kad „Mossad“ pridėjo savąją ranką sekant bei nužudant Irano generolą Kasemą Suleimani.

Izraelio žvalgybos retai dariusios klaidų. Viena iš klaidų – kai 1973 metais Norvegijoje nužudė ne tą žmogų – manė, kad šaudo į palestinečių kovotoją, o nušovė niekuo dėtą Norvegijos oficiantą.

Tačiau sėkmingų operacijų – nepalyginamai daugiau.

Viena iš paskutiniųjų sėkmingų operacijų – kai tiesiai iš Teherano pagrobė Irano branduolinius tyrimus fiksavusį archyvą.

XX

The New York Times rašo, kad Estijos žvalgyba įsiledo JAV kiberetinio saugumo ekspertus, kad šie susipažintų, kaip ir kokias kibernetines atakas prieš estus taiko rusų programišiai. Amerikiečiai panoro palyginti rusų programiškių kibenetines atakas prieš JAV su rusų hakerių išpuoliais prieš Estiją.  Taigi šio vizito tikslas – nustatyti panašumus bei skirtumus.

Manoma, kad rusų programišiai pirmiausia savo naujausias agresijas išbando Estijoje. Jei pasitvirtina, tokią pat arba labai panašią taktiką naudoja ir prieš kitas, kur kas galingesnes šalis.

XXX

Lapkritį fiksuotas didesnis dezinformacijos srautas – nustatyti 308 atvejai. Lietuvos kariuomenės nuotr.

Lietuvoje neseniai irgi buvo surengta kibernetinė ataka, smulkiai aprašyta BNS. Buvo paskleistos melagienos, esą Lietuvos teisėsauga pasienyje sulaikė lenkų diplomatą, apie neva anaujintus  šaukimus į Lietuvos kariuomenę ir apie Šiaulių oro uosto remontus ir tobulinimus. Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) direktorius Rytis Rainys pastebėjo, kad per šią ataką nukentėjo 19 internetinių svetainių. Dauguma nukentėjusiųjų – saivaldybių tinklapiai. Trys – valstybinės įstaigos.

Anksčiau programišiai buvo paskleidę melagieną, esą Lietuva siųs „taikos palaikymo pajėgas“ į Baltarusiją.

Šiandien – tiek naujienų žvalgybų tema.

2020.12.14; 07:44

JAV vyriausybė sekmadienį patvirtino, kad prieš jos kompiuterių tinklus buvo įvykdyta kibernetinė ataka, o laikraštis „The Washington Post“ paskelbė, jog mažiausiai du departamentai patyrė Rusijos valstybės programišių ataką.
 
„Dirbame su mūsų agentūros partneriais dėl neseniai aptiktos veiklos Vyriausybės tinkluose“, – naujienų agentūrai AFP sakė Kibernetinio saugumo ir infrastruktūros saugumo agentūros (CISA) atstovas.
 
„CISA teikia techninę paramą paveiktoms institucijoms, siekiant nustatyti ir sumažinti galimus pažeidimus“, – teigė jis.
 
„The Washington Post“ pranešė, kad šios atakos yra susijusios su atakomis prieš kibernetinio saugumo įmonę „FireEye“, kuri įtaria, kad ataka buvo remiama valstybės.
 
JAV žiniasklaida taip pat pranešė, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) dėl atakų įtaria Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai (SVR) dirbančią programišių grupę.
 
Manoma, kad ta pati grupė vykdė atakas ir Baracko Obamos kadencijos metais.
 
Savo ruožtu Rusijos ambasada JAV atmetė neva „nepagrįstus“ kaltinimus ir neigė savo vaidmenį vykdant šias atakas.
 
„Kenkėjiška veikla informacinėje erdvėje prieštarauja Rusijos užsienio politikos principams, nacionaliniams interesams ir požiūriui į tarpvalstybinius santykius. Rusijos nevykdo puolamųjų operacijų kibernetinėje erdvėje“, – sakoma ambasados pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.14; 12:00

Dž. Bernardas Hatonas. „Šnipės”

Dž. Bernardo Hatono intriguojančiu pavadinimu ir tikrais faktais grįsta knyga „Šnipės“ nukelia į Šaltojo karo laikus. Autorius pasakoja apie moteris šnipes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir kontržvalgybos užduotis, pabrėždamas moterų išmintingumą, gebėjimą aukotis, itin gerą intuiciją ir subtilų žavesį kaip neįveikiamą pranašumą verbuojant slaptuosius agentus ir kuriant jų tinklus.

Dž. Bernardas Hatonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtim jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus, ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.

Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus.

Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos. Hatonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra ruošiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.

Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.

Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.

Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.

2020.10.20; 12:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pasirodo, Lietuvoje knibždėte knibžda CŽV ir Pentagono instruktoriai, veikia agresyvi katalikų kunigija, ir visa tai nukreipta prieš Baltarusiją.
 
Paskelbė tai Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (UŽT) vadovas Sergejus Naryškinas, kurio pareiškimo tekstą išplatino UŽT spaudos biuras, rašo TASS.
 
Pasak jo, JAV naudojasi nesąžiningiausiais metodais, kad įsiūbuotų situaciją šalyje.
 
„Remiantis turimais duomenimis, JAV be ceremonijų kišasi į religinę situaciją Baltarusijoje, siekdama konfrontuoti su stačiatikių ir katalikų krikščionybės šakų atstovais. Amerikiečiai, bandydami įtraukti vis dar santūrų Vatikaną į Baltarusijos įvykius, stengiasi aktyviau įtraukti katalikų kunigus į dalyvavimą antivyriausybiniuose protestuose “, – pabrėžė UŽT vadovas.
 
Jis pažymėjo, kad Romos katalikų bažnyčios dvasininkai raginami atvirai kritikuoti Baltarusijos valdžią ir naudoti religinius renginius, įskaitant pamokslus, maldas, religines procesijas, norint vykdyti opozicinę politinę propagandą tarp tikinčiųjų.
Sergėjus Naryškinas, Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas
 
Anot Naryškino, UŽT turi informacijos apie rezonansinės provokacijos rengimą Baltarusijoje.
 
„Remiantis turimais duomenimis, tarp dabartinių Baltarusijos ekstremistinių oponentų valdžiai, kurie dabar slepiasi užsienyje (matyt, daugiausiai Vilniuje, po Gitano Nausėdos sparneliu, – K.S.), yra rengiamas rezonansinės provokacijos planas, kurio metu vienas iš autoritetingų Romos katalikų bažnyčios dvasininkų būtų areštuotas, arba sužeistas, arba net nužudytas“, – sakė Naryškinas.
 
„Tikimasi, kad tai žymiai padidins antivalstybines katalikų nuotaikas ir paskatins juos aktyviau dalyvauti gatvių protestuose“, – sakė jis.
 
Ar skaitėte pastaruoju metu didesnį Kremliaus kliedesį? Bet gal čia už akių užbėgantis įspėjimas? Kai Kremlius nužudys kokį nors katalikų kunigą Baltarusijoje ir galės rėkti visam pasauliui: juk mes įspėjome, kad tai bus pačių Romos katalikų, greičiausiai lietuvių, darbas?
 
2020.09.30; 09:00

Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com

Internetiniame portale Gordonua.com vėl skelbiamas interviu su Jurijumi Švecu – buvusiu KGB pareigūnu, prieš kelis dešimtmečius pasitraukusiu į JAV ir ten šiuo metu sėkmingai užsiimančiu verslo žvalgyba.

Tik šį sykį Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką visuomet aštriai kritikuojantį Jurijų Švecą kalbina ne leidinio savininkas ir redaktorius Dmitrijus Gordonas, o portalo bendradarbė Alesia Bacman.

Tačiau šiuo atveju svarbiau, ne kas pateikia klausimus, o kaip į juos atsakoma.

Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą pastabų apie tai, kokias prognozes skelbia V.Putiną asmeniškai pažinojęs J.Švecas

Jurijus Švecas nė neabejoja, jog Aleksejų Navalną mėgino nunuodyti. J.Švecas žinąs, kam reikėjo opozicionieriaus A.Navalno mirties. Į A.Navalno gyvybę pasikėsino vadinamoji „grupė draugų“, kuri Rusijoje šiuo metu įgyvendina „šliaužiantį perversmą“. Šiai grupei vadovauja FSB grietinėlė su Nikolajumi Patruševu priešakyje. Būtent N.Patruševas, būdamas Saugumo tarybos sekretorius, tuos perversmininkus rūpestingai pridengia tarsi skėčiu.

Perversmą organizuojanti jėga bijo masinių protestų Rusijoje, todėl neramumams ruošiasi iš anksto. Jie supranta, kad masinių protestų šalyje nepavyks sustabdyti. Jie vis tiek kils. Tad belieka tik vienas sėkmę nešantis variantas: jei revoliucijos nesustabdysi, pabandyk jai vadovauti. Štai kodėl šliaužiančio perversmo įgyvendintojams prireikė A.Navalno galvos. Opozicionierius Borisas Nemcovas – seniai pakištas po velėna. Beliko  atsikratyti kitu maištams sėkmingai vadovauti galėjusiu aktyvistu – A.Navalnu. A.Navalną jie neutralizavo, nepaisant, kad šis – išgyveno. Taigi N.Patruševo prižiūrima gauja nūnai turinti keletą mėnesių, kad sėkmingai surengtų valdžios perdavimą į kitas rankas.

J.Švecas akcentavo, jog Rusijoje sovietmečiu veikė itin slapta nuodus gaminanti ir juos tyrinėjanti laboratorija. Aukščiausios klasės mokslininkai mokėjo pagaminti pačių įvairiausių nuodų – oponentą galėjo pasiųsti Anapilin sukeldami infarktą, smegenų paralyžių, mirtiną skrandžio ligą. Jie sugebėjo paruošti tokių nuodų, kurių mirusiojo kūne neįmanoma aptikti.

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Sovietų Sąjungai subyrėjus štai tokie nuodų specialistai liko be darbo. Jie išblaškyti kas kur. Bet vis tik šiandieninė Rusija pajėgi pagaminti bet kokios rūšies nuodų tiek, kiek prireiks. Rusijos valdžia pajėgi kontroliuoti tai, kas likę iš nuodus tyrtinėjusio bei juos gaminusio mokslinio instituto. Jei Rusijos opozicionieriai bijo tapti nunuodijimo aukomis, nedera pamiršti, jog mirtinos nuodų dozės bijo ir pats V.Putinas. Todėl jis užsidaręs savo bunkeryje ir labai mažai su kuo bendraująs. Jis suvokia, kad valdžia Rusijoje sprūsta iš jo, FSB statytinio, rankų į FSB atstovo rankas. Taip, N.Patruševas norėtų pakeisti V.Putiną prezidento krėsle. Bet kaip, jei jo, kaip ir V.Putino, rankos suteptos krauju?

Tada Alesia Bacman verslo žvalgybos analitikui iš JAV pateikė labai įdomų klausimą. Jis skambėjo maždaug taip: ar tiesa, kad FSB nūnai perduoda amerikiečių žvalgybai pačias slapčiausias žinias apie V.Putiną?

Štai ką į šį netikėtą pasiteiravimą atsakė J.Švecas. Operaciją „Tranzit“, kurios uždavinys – vietoj V.Putino pasodinti saviškį taip, kad neprieštarautų nei Rusijos liberalai, nei Vakarai, išties norima įgyvendinti Rusijoje. Tam reikalingas, sakykim, profesorius Valerijus Solovei. Šis profesorius visai neseniai Novosibirske viešos lekcijos metu atskleidė visiškai slaptų Rusijos paslapčių. Taip pat – ir apie FSB kontaktus su CŽV perduodant amerikiečiams dabartinį Rusijos prezidentą kompromituojančių žinių. Vadovaujantis sveiku protu, FSB agentai profesorių turėjo griebti už atlapų. Privalėjo jį į kalėjimą uždaryti mažų mažiausiai dešimčiai metų. Bet FSB kažkodėl jam neužsega antrankių. Bijo, kad pradėję profesorių kamantinėti, sulauks prisipažiimų, kad jis atliekąs FSB vadovybės nurodymus. Taigi FSB struktūrose vekia vadinamoji „Krasnaja Kapela“

Kodėl slapčiausios žinios apie V.Putiną siunčamos tiesiai į CŽV centrinę būstinę? Operacijos „Tranzitas“ sumanytojai turį du variantus – švelnųjų ir griežtąjį. Pirmuoju atveju atvesti į Kremlių naują žmogų stengiamasi kuo civilizuočiau, demokratiškiau, be didelių sukrėtimų ir be jūros kaujo. FSB vadovybė trokšta, kad JAV nesikištų į jų intrigas keičiant V.Putiną kitu žmogumi. Todėl baugina Vašingtoną: esą V.Putinas paruošęs planą, kaip po kelių mėnesių bus puolama vieną iš Baltijos valstybių, kaip bus okupuojama visa Ukraina. O NATO juk nesugebės apginti nei Baltijos šalių, nei Ukrainos, tuomet Aljanse prasidės sąmyšis, NATO ims byrėti, JAV autoritetas smuks iki neregėtų žemumų…

Šią versiją FSB skeidžia tam, kad užsitikrintų JAV paramą. N.Patruševas tikrai norįs, kad Amerika taptų neutrali. V.Putiną kitu žmogumi keičianti FSB viršūnėlė trokšta CŽV vadovybei pasirodyti esanti „dora ir garbinga jėga“, gelbėjanti pasaulį nuo bepročio V.Putino beprotiškų avantiūrų, o NATO – nuo subyrėjimo.

Tas Novosibirske valstybės paslaptimis švaistęsis profesorius – FSB vadovybės planą įgyvendinantis žmogutis. Jis šaukia: V.Putino dainelė sudainuota, be to, V.Putinas – kvanktelėjęs, jis ruošiasi sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Štai kodėl mes priversti jį pastumti į šalį. Štai kokia žinia dabar siunčiama amerikiečiams.

Tačiau negalima pamiršti, kad toji FSB vadovybė, neva siekianti išgelbėti pasaulį nuo sveiką protą praradusio V.Putino aresijų, – pati kruviniausia iš visų kruvinų Rusijos federacijos gaujų. Tai ji be menkiausios sąžinės graužaties sprogdino 1999 metais gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, tai jie nuodijo į Vakarus pasitraukusį Aleksandrą Litvinenką, Sergejų Skripalį. Kad išsilaikytų valdžioje, jie pasiruošę išžudyti milijonus tiek svetimų, tiek savų piliečių. Bet jie norį Vakarams atrodyti pačiais geriausiais, gražiausiais ir švenčiausiais. Tad FSB puoselėja viltį, jog vieną didelį niekšą pavyks pakeisti kitu … niekšu.

Ką tie galvažudžiai iš FSB galėtų pasiųlyti Vakarams, kad Vašingtonas atleistų jiem jų mirtinas nuodėmes? Pasak J.Šveco, FSB vadovaujasi Vladimiro lenino patirtimi: „jei revoliucijos neįmanoma numalšinti, privalu jai vadovauti“. Jie pašalina A.Navalną, kad šis, kai įsisiūbuos masiniai protestai, būtų miręs arba gulėtų ligoninėje, ir pasiunčia agentą – provokatorių. Būtent jų pasiųstas agentas – provokatorius ims vadovauti protestams. Jie norėtų, kad taip nutiktų. Jie viską daro, kad taip nutiktų. Bet tuo pačiu metu Rusiją ims drebinti daug žiaurių, kruvinų teroro aktų. Tuos žudymus organizuos FSB grupuotė, bet koiia kaina trokštanti išsilaikyti Kremliuje po V.Putino pasitraukimo, bet kaltę jie vers, sakykim, Ukrainos slaptosioms tarnybos. Tada jie vėl imsis diktatūros, vėl perims iniciatyvą, vėl apmulkins milijonus permainų trokštančių rusų. Į usiją ilgiems dešimtmečiams ateis politinė žiema.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas kviečia atkreipti deramą dėmesį į prof. V.Solovei. Beje, jis jau save pakrikštijo „pačiu įtakingiausiu Rusijos politologu“. Bet jo rankos – supančiotos. Jį bet kada FSB turės teisę ilgiems dešimtmečiams uždaryti į griežtojo režimo koloniją už valstybės paslapčių išdavimus. Jis jau mažų mažiausiai du sykius išdavė Rusijos valstybės paslaptis. Jis – pažeidžiamas. Jį visąlaik bus galima kontroliuoti. Jis – jų rankose.

Tas profesorius, Novosibirske viešai pasakodamas, kaip Kremlius po keliolikos dienų surengs agresiją, sakykim, prieš Lietuvą, elgiasi maždaug taip, tarsi Gebelsas, iš anksto ir atvirai visam pasauliui papasakojęs apie Barbarosos planą. Bet FSB jo nečiumpa.

Taigi tas provokatorius, pradėjęs vadovauti gražių tikslų turintiems protestuotojams, paskelbs naujųjų šalies gelbėtojų pavardes. Ir protestuotojai juo tikės, tikės ir tais naujaisiais gelbėtojais, nors tai bus ne gelbėtojai, o avelių kailiais prisidengę vilkai iš FSB vadovybės.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas retoriškai teiravosi: ar liberalai galį ateiti į valdžią Rusijoje? Gal ir galėtų. Bet kur jie? Nemcovo nėra, Navalnas irgi ilgam pašalintas. O visi kiti … Jei norima vadovauti protestams Rusijoje, neužtenka tapti poluliariu socialiniuose tinkluose. Taip, protingų, populiarių, sąžiningų politikų Rusijoje – nors vežimu vežk. Bet jiems trūksta charizmos. O be charizmos – nė iš vietos.

J.Švecas ragino prisiminti ir neseniai V.Putino duotą interviu apie Baltarusiją. Analizuojant tą tekstą galima susidaryti štai tokią nuomonę: dabar Baltarusijoje stumiamas minkštasis valdžios pakeitimo variantas. Derybininkų grupė tarsi suformuota.Bet ji formuota Maskvoje. Jie siekia naujų rinkimų, bet jau be A.Lukašenkos. Tokių rinkimų garantais galėtų tapti Vokietija su Prancūzija. Ką ta reiškia? Baltarusija turėtų tapti panaši į Armėniją. Armėnija tarsi dar nepriklausoma šalis. Kaip ir Baltarusija, kurios vis jėga nesugrūdo į Rusijos federacijos sudėtį. Bet Baltarusijos armiją ir specialiąsias arnybas, kaip ir Armėnijoje, kontroliuoja Kremlius.

Parengta pagal Alesios Bacman interviu su Jurijumi Švecu portale Gordonua.com

2020.09.09; 07:02

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą savaitę Gitanas Nausėda Oskaro Koršunovo teatre susitiko su kultūros bendruomenės atstovais. Įvykį plačiai aprašė spauda, besidomintiems nesunku bus surasti Gitano  Nausėdos pasisakymo po susitikimo vaizdo įrašus, kur prezidentas labai dalykiškai sudėliojo taškus ant i dėl mūsų kultūrininkus ištikusių bėdų https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1180730/nauseda-susitiko-su-kulturos-atstovais-buvo-liudnai-pajuokauta-kad-statome-sarkofaga-kulturai. Kultūra Lietuvoje visados buvo podukros vietoje, tačiau užstojus pandemijai dėl suprantamų priežasčių kultūros gyvenimas visiškai apmirė, o  kultūrininkai papildė labiausiai skurstančiųjų, galo su galu nesuduriančių žmonių gretas.

Kita vertus, šįkart nesiruošiu dar kartą priminti vykusių dalykinio pobūdžio diskusijų bendraminčių rate, o atkreipsiu dėmesį tik į tą formalią aplinkybę, kad, stodamas kultūrininkų pusėje, prezidentas atrado parankiausią savo įvaizdžio formavimui terpę, kur, be visa ko kito, antai jautėsi taip natūraliai ir laisvai kaip žuvis vandenyje. Jeigu norite, prezidentas žiūrėjosi kaip kultūros gynėjas be jokio pritempimo ir perspaudimų, taip užtikrintai, tarsi pagaliau būtų atradęs savo vietą po saule, prezidentas kultūros fone atrodė didelis ir gražus (šįkart be ironijos). Todėl kyla klausimas – kokio velnio prezidentas leidžiasi vedžiojamas už nosies buvusiųjų KGB nomenklatūroje žmonių, tebekliedinčių apie slaptųjų tarnybų teisių praplėtimą, kai visi laimėtų nepalyginamai daugiau tuo atveju, jeigu G.Nausėda leistųsi būti vedamas savosios prigimties?

Prezidento Gitano Nausėdos spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nežiūrint įgyto išsilavinimo ir užtrukusios tarnystės bankuose, G.Nausėda visų pirma yra humanitaras pagal savo natūrą ir pasaulėjautą, nekalbant kol kas apie pasaulėžiūrą. Kad ir kaip ten būtų iš tiesų, G. Nausėda yra neabejotinai didžiausio potencialo humanitaras iš visų Kovo 11-osios Lietuvos prezidentų. Kitas dalykas, kad mūsų technokratiškai nusususioje visuomenėje prezidentui identifikuotis su humanitaro pašaukimu tarsi ir netinka, nenuslėpti, visur prasikišantys humanitariniai refleksai gali teikti pagrindą tokį prezidentą pavadinti silpnu arba labai silpnu.

Ar Humanitaras yra silpnojo pozicija, o humanistika – kapituliacijos pasirinkimas? Kažin kažin…

O gal pats G. Nausėda savo humanitarinės vaizduotės savipakankumą supranta kaip gėdingą kompleksą, kurį neva būtų galima nuslėpti pritariant kažkieno užmačioms stipriai praplėsti slaptųjų tarnybų įgaliojimus, drauge nenumatant jokios tokių tarnybų kontrolės ir priežiūros? Priminsiu kitą atvejį, kai JAV prezidentas Klintonas pavyzdingai gynė valstybės interesus, nežiūrint to, kad mėgo groti saksofonu ir labai nemėgo vyrukų iš ČŽV ar panašių struktūrų. Tarkime, jautri saksofonisto klausa jam leido girdėti tai, kaip po tokia slaptumo skraiste užsiveisia ir krebždėdamos pradeda dygti nešvarų niežulį keliančios grybelio plantacijos.

Šiame prezidento G. Nausėdos susitikime su kultūros bendruomene buvo daug geros valios gestų ir gražaus nusiteikimo pavyzdžių, drauge labai norėtųsi, kad kitą kartą pokalbiai įgytų labiau konceptualų pobūdį.   

Kaip atrodo bent man, prezidentas pasitarnautų pilietinės visuomenė plėtrai, jeigu paragintų menininkus labiau aktyviai dalyvauti diskusijose dėl viešųjų reikalų, nebijant priešpriešos su politine valdžia. Neretai menininko žodis apie politiką ir politikus būna turiningesnis nei politologų papostringavimai.

Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pandemijos metu būtų laikas pagalvoti ir apie tai, kodėl Lietuvoje staigiai sunyko žodžio menas, beveik iki nulio išsikvėpė poezija, pradingo iš horizontų kažkada garsėjęs savo nesibaigiančiais ieškojimais lietuviškasis romanas?

Lietuvoje ne mažiau nei blusų šuns kailyje yra pasaulinio garso teatro režisierių (pradedame juos eksportuoti į užsienio šalis, panašiai kaip Brazilija pasaulį aprūpina savo futbolininkais), šalies vardą pasaulyje garsina muzikantai, dirigentai, dailininkai, o iš tūkstančio poetų kraštu vadintos mūsų šalies ant lauko pliko nieko neliko, pradingus poetinio įkvėpimo ir prozos monumentalumo didybei. Kodėl? Kaip atrodo bent man, taip atsitiko, regis, visų pirma dėl to, kad mūsų žodžio meistrystės virtuozai į pasaulinį lygį pabandė prasiveržti labiausiai nešvankiu konjunktūriniu būdu, šmeiždami savo tautą ir jos didvyrius, bandydami prisiderinti prie Holokausto industrijos madų ir išaugusio poreikio. O prostitucija savaime nėra joks menas, greičiau – tai verslas.

Sunku būtų tuo patikėti dar prieš dešimtmetį, tačiau šiandien labiausiai antilietuviška dvasia klesti tarp jaunųjų, o taip pat ir pasenėjusių lietuviškos dirvos vadinamųjų žodžio menininkų.

(Bus daugiau)

2020.05.25; 17:00

Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.

Buvęs KGB žvalgybos agentas Jurijus Švecas tvirtina, kad kai Vladimiras Putinas pasitrauks, CŽV vadovybė savo šlovės muziejuje privalės pastatyti jam padėkos žvaigždę su užrašu „Ačiū tau, agente „Nuorūka“.

Iš kur tokia netikėta versija? Rusijos prezidento Vladimiro Putino (Владимир Путин) dėka buvo padarytas šuolis plėtojant Amerikos karinį-pramoninį kompleksą, Pentagono biudžetas išaugo iki rekordinių 738 milijardų JAV dolerių, o didžiausios šalies karinės kompanijos yra užpildytos užsakymais, – interviu GORDON leidiniui sakė buvęs sovietų žvalgybos pareigūnas, V.Putino kolega KGB (КГБ) institute Jurijus Švecas (Юрий Швец), šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV.

Jurijus Švecas: „Esu giliai įsitikinęs, kad Kremliuje dabar sėdi tie vadinamieji „naudingi idiotai“, kurie labiausiai kenkia Rusijai ir tuo pačiu padeda stiprinti JAV bei NATO.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.

„Dėl CŽV padėkos ponui V.Putinui – aš rimtai. Taip galvoju. Po SSRS žlugimo JAV karinis-pramoninis kompleksas buvo susitraukęs iki minimumo. NATO tapo popierine organizacija. Ir tik dėka titaniškų Kremliaus pastangų žvanginant ginklais Pentagono biudžetas šiais metais išaugo iki rekordinio 738 milijardų JAV dolerių, o didžiausios JAV gynybos kompanijos dabar vos spėja atlikti visus karinius užsakymų. Agresyvi V.Putino veikla sustiprino JAV kariniu požiūriu ir taip pat privertė atsibusti NATO“. Taip sakė Dmitrijui Gordonui Amerikoje nuo 1993-ųjų įsikūręs buvęs KGB darbuotojas J.Švecas, kadaise mokęsis su V.Putinu toje pat KGB mokykloje (Jurijaus Andropovo vardo KGB institute) ir tvirtinantis, kad V.Putinui tame institute buvo prilipusi nepagarbi „Nuorūkos“ pravardė.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

„Amerikos kompanijos Raytheon ir Lockheed gauna iš Pentagono ilgai lauktą kontraktą kurti naujos kartos sistemas. Skirtingai nuo Rusijos Federacijos, tai yra tikras, o ne animacinis ginklas. Kremliaus propagandistai klausia su patosu: „Ar esate pasirengęs mirti už Tartu?“ O NATO, reaguodamas į Kremliaus agresyvų elgesį, atgimsta kaip Fenikso paukštis, pradeda didžiausias pratybas per pastaruosius 25 metus prie pat Rusijos Federacijos sienų (jos niekada nebuvo surengtos taip arti Maskvos) ir sukuria galingą karinę grupę, kuri ten liks visam laikui.” Tai – dar viena ištrauka iš J.Šveco interviu, duoto Gordonua.com leidiniui.

J.Švecas taip pat prisiminė, kad būtent V. Putinui mosuojant antiamerikietišku kumščiu Amerikoje buvo demaskuota dešimt Rusijos nelegalių žvalgybos agentų, įskaitant Sovietų Sąjungos didvyrį Michailą Vasenkovą (Михаил Васенков), dirbusį nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pasak J.Šveco, Michailas Vasenkovas gyveno JAV teritorijoje maždaug nuo 1970-ųjų. Jis buvo vadinamasis KGB agentas nelegalas. JAV žvalgyba sugebėjo šio nelegalo bylą pavogti iš SVR (Služba vnešnej razvedki) būstinės Jaseneve ir slapta atsigabenti į JAV. O juk toji byla – 400 puslapių storio folijantas. Tokio skandalo Rusijos žvalgybų struktūrose nebuvo nuo pat 1917-ųjų. Bet Rusijos žvalgyba vis tik apsijuokė, ir tai nutiko tik todėl, kad valstybei vadovauja buvęs KGB agentas nevykėlis, pravarde „Nuorūka“.

J.Švecas taip pat atkreipia dėmesį, kad V.Putinui valdant į Vakarus (daugiausia į JAV) buvo pervesta iš Rusijos apie vieną trilijoną JAV dolerių. Už tuos pinigus, kuriuos valdininkai slapta pervedė į sąskaitas JAV bankuose, Rusijoje buvo galima sukurti Rojų. Bet V.Putinui valdant šis trilijonas stiprina ne Rusijos, o JAV ekonomiką.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com

2020.03.22; 10:30

Tūkstančiai su Rusija susijusių paskyrų socialiniuose tinkluose pradėjo koordinuotą kampaniją, kuria siekiama skleisti paniką dėl naujojo koronaviruso ir sutrukdyti tarptautinės bendruomenės pastangoms kovoti su epidemija, naujienų agentūrai AFP teigė JAV pareigūnai.
 
Dezinformacijos kampanija siekiama paskleisti nepagrįstas sąmokslo teorijas, neva dėl koronaviruso COVID-19 protrūkio kaltos Jungtinės Valstijos. Taip Rusija esą siekia pasinaudoti žmonių nerimu dėl epidemijos ir pakenkti JAV įvaizdžiui, tvirtino pareigūnai.
 
Rusijos propagandai ir sąmokslo teorijoms skleisti naudojamos netikro tviterio, feisbuko ir instagramo paskyros. Tarp sąmokslo teorijų yra ir pareiškimas, neva dėl daugiau nei 2 300 žmonių pražudžiusio koronaviruso protrūkio kalta JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA).
 
„Rusija siekia sėti nesantaiką ir kenkti JAV institucijoms bei aljansams iš vidaus, taip pat slaptų ir prievarta paremtų kampanijų pagalba“, – sakė laikinai JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo Europai ir Eurazijai pareigas einantis Philipas Reekeris.
 
„Skleisdami dezinformaciją apie koronavirusą, Rusijos piktavaliai veikėjai ir vėl kelia grėsmę visuomenės saugumui, nukreipdami dėmesį nuo tarptautinės sveikatos apsaugos bendruomenės veiksmų“, – teigė jis.
 
Nuo gruodžio COVID-19 koronavirusas Kinijoje pražudė daugiau nei 2 300 žmonių. Kitose pasaulio šalyse nuo viruso mirė daugiau nei 10 žmonių, jis išplito 27-ose valstybėse ir teritorijose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.23; 06:00

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.

Jungtinių Valstijų CŽV, naudodamasi Šveicarijoje veikusia bendrove „Crypto AG“, kuri gamino šifravimo įrangą, pusę amžiaus rinko slaptą informaciją iš daugiau kaip 120 šalių. Tai antradienį pranešė laikraštis „The Washington Post“.
 
„Vyriausybės visame pasaulyje daugiau kaip 50 metų patikėjo vienai kompanijai ryšio su savo šnipais kanalus ir diplomatines paslaptis. Bendrovė „Crypto AG“, gavusi savo pirmą sutartį su JAV Antrojo pasaulinio karo metais, ištisus dešimtmečius buvo pagrindinė šifravimo mašinų, o paskui – ir atitinkamų lustų bei programinės įrangos gamintoja“, – pažymima publikacijoje.
 
Ši kompanija aptarnavo daugiau kaip 120 šalių, tarp jų – Iraną, Lotynų Amerikos valstybes ir Vatikaną. „Bet niekas iš klientų nenumanė, kad bendrovę slapta valdė CŽV, bendradarbiaudama su Vakarų Vokietijos žvalgyba, – teigia laikraštis. – Šios specialiosios tarnybos naudojo kompanijos įrangą, kad nulaužtų įvairių pasaulio šalių šifruočių kodus“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 05:00