Kada Gabrielius Landsbergis pasmerks agresyviąją Armėniją


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Jau esu minėjęs, jog Lietuva, ėmusi flirtuoti su Taivanu apeidama Kiniją, grubiai sulaužė savo 1991-aisiais metais pasirašytą sutartį su Pekinu. Prieš tris dešimtmečius sudarytame dokumente niekieno neverčiami, gera valia, būdami sveikos nuovokos įsipareigojome su Taivanu bičiuliautis tik Kinijos valdžiai leidus. Akivaizdu, jog ši nuostata dabar sulaužyta.

Taip pat visuomet pabrėžiu: nesu Kinijos gerbėjas. Diktatūros, autoritariniai režimai, komunistinės valdžios – šių eilučių autoriui toks jovalas nepriimtinas. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio klausiu, kokią mintį peršame aplinkiniams, jei nepaisome savo pačių sudarytų žaidimo taisyklių? Kodėl, vaizdžiai tariant, Vladimiras Putinas šiandien privalo laikytis prieš tris dešimtmečius Michailo Gorbačiovo ar Boriso Jelcino pasirašytų sutarčių, jei anūkas G. Landsbergis laužo tai, dėl ko prieš trisdešimt metų įsipareigojo jo senelis prof. Vytautas Landsbergis (1991-aisiais Lietuvai vadovavo prof. V.Landsbergis).

Prie kinietiškos temos jau nebenorėjau grįžti. Jos vėl imtis paskatino konservatorių organizuota diskusija „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ Minėtame renginyje ekspremjeras Andrius Kubilius nesutiko su kritika, adresuota G. Landsbergio vedamai Lietuvos užsienio politikai. A. Kubiliaus manymu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika. Esą Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos politika dėl Taivano pritraukė gyvybiškai svarbų JAV dėmesį (apie tai skelbiama agentūroje ELTA).

Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sutinku, Lietuvos nacionalinio saugumo siekiai teisingi – tegul demokratijos siena Europos žemyne baigiasi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, bet persikelia žymiai toliau į rytus. Mat demokratinės valstybės nekariauja, nepuldinėja kaimynių.

Bet sutarčių laužyti vis tik nevalia. Sutartys ne laužomos, jos denonsuojamos. Reikėjo su Taivaniu flirtuoti civilizuotai – informuojant Pekiną, kodėl keičiasi Lietuvos požiūris į „Taivaną kaip neatsiejamą Kinijos dalį“. Nes sutarčių laužymas ne visuomet skatina demokratinius pokyčius. Sutarčių nepaisymas kartais provokuoja pačius tikriausius karus.

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O ir argumentai, jog Lietuva pykstasi su Kinija norėdama bet kokia kaina įsiteikti JAV, – ne itin graži, ne itin padori. Žinoma, Lietuvai gyvybiškai svarbu, jog Amerika nepaliktų be savo globos Baltijos šalių. Bet jei ponas A. Kubilius – gilus, rimtas politikas, jis turėtų taip pat klausti, o kas nutiks, jei Vašingtonas ir Pekinas vis tik susitars nekonfrontuoti dėl Taivano? Atsakymas akivaizdus: Lietuva liksianti kvailio vietoje. O juk greičiaisiai amerikiečiai su kiniečiais ras kompromisų dėl Taivano.

Atvirai sakant, į šiandieninę JAV užsienio politiką reikia žiūrėti itin atidžiai. Pirma, Amerika išsirinko itin garbaus amžiaus prezidentą, kuris akivaizdžiai per senas užimti svarbias pareigas. Todėl nėra lengva supaisyti, kas išties vadovauja Amerikai, kas dedasi Kongrese ir Senate. Atkreipkime dėmesį vien į tai, kodėl Amerikos Centrinės Žvalgybos (CŽV) bosas neseniai buvo nyvykęs į Maskvą ir ten susitiko su Rusijos slaptųjų tarnybų vadovais. Viešėjo ne vieną, o dvi paras. Tokie susitikimai JAV ir Rusijos istorijoje – labai reti. Juolab keista, kad CŽV vadovas Rusijos slaptąsias tarnybas pavadino JAV partnerėmis. Tokių drastiškų pareiškimų CŽV vadovai anksčiau niekad nėra skelbę. Tiesa, po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone būta pareiškimų, jog Amerikos Federaliniam tyrimų biurui Rusijos žvalgybos suteikė svarbių žinių. Bet FTB (vidaus reikalai) – ne CŽV (užsienio žvalgyba). CŽV niekaip negali būti SVR, FSB ir GRU partnere.

Viešojoje Ukrainos informacinėje erdvėje gausu pastebėjimų, jog Vašingtonas slapta derasi su Maskva, kad ši netrukdytų Amerikai tramdyti Kinijos. O V.Putinas, supratęs galįs išpešti naudos, ėmė kelti savus reikalavimus. Maždaug taip: jei norite mūsų neutralumo Kinijos atžvilgiu, užmerkite akis į tai, kai pulsime Ukrainą. O jei V. Putino apetitai – dar didesni? Gal dėl to ir planuojami nauji JAV prezidento Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimai?

A.Kubiliaus pagyrimai su Kinija besipykstančiam Vilniui stebina dar ir todėl, kad iš jo pareiškimų galima susidaryti įspūdį, esą Lietuva – demokratiška šalis. Būtų kvaila tvirtinti, jog Lietuvoje nėra demokratijos, neva čia negerbiamos žmogaus teisės bei nesilaikoma įstatymų. Tačiau demokratijos etalonu Lietuvos tikrai nevadinčiau.

Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto

Kai Lietuvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikia, ji užmerkia akis į grubiausius demokratijos pažeidimus. Akivaizdus pavyzdys – Armėnija. Milžiniškai Kinijai akis draskome, o štai per Rytų partnerystės programas globojamai Armėnijai visus pastaruosius tris dešimtmečius neištarėme nė vieno priekaišto. Nepriekaištavome nei 1988 – 1994-aisiais, kai Armėnija okupavo pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui neabejotinai priklausantį Kalnų Karabachą, kankino karo belaisvius, paversdama juos arba įkaitais, arba pačiais tikriausiais vergais. Nepriekaištavome Armėnijai tuomet, kai ji pastaruosius tris dešimtmečius Kalnų Karabache niokojo azerbaidžanietiškus kultūros, religijo, istorijos paminklus, barbariškai kirto senąsias girias, barbariškai prekiavo Kalnų Karabacho žemėse esančiais gamtos ištekliais. Nepriekaištavome ir 2020-ųjų rudenį, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus Giandžos, Tertero, Bardos miestus.

Dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis elgiasi labai panašiai, kaip ir jo pirmtakai. Armėnija neskuba atiduoti Azerbaidžanui žemėlapių, kuriuose užfiksuoti Karabache minų laukai, dėl to žūsta ne tik azerbaidžaniečių kariai, bet ir civiliai. Tačiau negirdėjau, jog G. Landsbergis būtų dėl šito kritikavęs Armėnijos valdžią. Armėnijoje gausu jėgų, kurios grasina pradėti naują karą dėl Karabacho, baugina pradėsiančios rengti teroro aktus, tačiau neteko girdėti, jog Lietuvos URM šefas perspėtų oficialųjį Jerevaną atsisakyti teroristinių išpuolių, nes, kad ir kaip Jerevanas bepyktų, o Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Armėnija nori naujo karo?

O gal Lietuvos URM nežino, kad šių metų lapkričio 13 dieną prie Šušos į azerbaidžaniečių karių pusę Dašalty poste buvo sviesta granata? Ją sviedė 1975 metais gimęs Norair Mirzojan. Išpuolių, kai armėnų separatistai šiandien apšaudo arba apmėto granatomis azerbaidžanietiškus objektus, – gausu. Visų nebespėju fiksuoti. Tai šen, tai ten žūsta keli arba keliolika azerbaidžaniečių civilių, karių. Lietuva šias atakas rengiančių fanatikų nepasmerkė. O štai armėnų blogeriui Romanui Bagdasarianui, kuris savo socialiniuose tinkluose demaskuoja Karabachą pastaruosius kelis dešimtmečius valdžiusį armėnų klaną dėl korupcijos (pasistatė prabangias vilas, pirko brangius automobilius, nemokėjo mokesčių, iš Vakarų kaulino pinigų neva labadarai, tačiau tuos pinigus grūdosi sau į kišenes), – nepasakė nė menkiausio ačiū. Bet juk šis blogeris perspėja: „armėnai neturėtų kariauti su azerbaidžaniečiais tik tam, kad armėnų generolai dar labiau praturtėtų“. Lietuva drąsiai gina Baltarusijos, Gruzijos (Sakartvelas) veikėjus, kurie keikia savus finansinius aferistus, sukčius. Dėl principingo Armėnijos blogerio – visai kita mūsų laikysena. Tyla.

Ypač netaktiškai pasielgėme, kai neprisiminėme 1991-ųjų lapkričio 20-osios. Tądien virš Garakendo kaimo Chodžavendo rajone buvo numuštas sraigtasparnis MI-8, kuriuo skrido dvidešimt du žūmūs, įtakingi Azerbaidžano politikai, kariškiai, žurnalistai. Lietuva nutylėjo šią prieš trisdešimt metų nutikusią tragediją, nes raketą į sraigrasparnį paleido armėnų separatistai?

Taigi nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tokie skirtingi lietuviški reikalavimai Kinijai ir Armėnijai? Kinijai neleidžiame nė pyptelėti, o Armėnijai atleidžiame viską.

2021.12.07; 06:40

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.