Polonis, kuriuo nunuodytas Litvinenka, galėjo būti pagamintas tik Rusijoje


Print

Londone – buvusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos, nunuodyto 2006 metais Poloniu-210,  nužudymo bylos klausymai. Dabar – ilgoji pertrauka.

Pirmoji klausymų dalis turėjo baigtis kovo 31 dieną. Tačiau komisijos, vadovaujamos teisėjo Roberto Oueno, planus sumaišė vienas iš įtariamųjų Litvinenkos nužudymu Dmitrijus Kovtunas, kuris paskutiniuoju momentu pareiškė norą duoti parodymus vaizdo ryšiu iš Maskvos.

Jam pasiūlyta kalbėti liepos pabaigoje, o po to klausymai pereis į uždarą fazę, tada bus klausomasi Britanijos specialiųjų tarnybų slaptųjų dokumentų.

Aleksandro Litvinenkos žūties bylos viešųjų klausymų, prasidėjusių sausio 27 dieną, atvirojoje dalyje kalbėjo dešimtys liudytojų, ekspertų ir policininkų. Visų parodymų stenograma paskelbta specialiojoje tyrimus vykdančios komisijos svetainėje. Išaiškėjo, kad buvo ne vienas, o trys bandymai nunuodyti Litvinenką, ir tik trečiasis buvo mirtinas. 

Išklausyti ir paskelbti ekspertų, nustačiusių tikslias buvusio FSB karininko gautas polonio dozes, parodymai. Bet didžiausias klausymų atradimas buvo vieno iš vedančiųjų Britanijos branduolinės fizikos ekspertų, Sasekso universiteto profesoriaus Normano Dombio parodymai. Jis pareiškė, kad polonis, kuriuo buvo nunuodytas Litvinenka, galėjo būti pagamintas tik Rusijoje, gamykloje „Avangard“, esančioje Nižegorodsko srities Sarovo mieste, kuri sovietų valdžios metais vadinosi „Arzamas-16“.

Pasak profesoriaus Dombio, tai vienintelė vieta pasaulyje, kur dabar gaminamas polonis. Dombis savo laiku lankėsi gamykloje „Avangard“ ir yra susipažinęs su polonio gamyba. Atsakydamas į klausimą, ar galėjo Litvinenkos nunuodijimui būti panaudotas polonis, kurį Rusija eksportavo į JAV, ekspertas pareiškė, kad tai – mažai tikėtina.

Pasak jo, prieiti prie polonio nepaprastai sudėtinga, jo galima gauti tik gavus valdžios leidimą. Profesorius Dombis išsakė prielaidą, jog Litvinenkos žudikai tikėjosi, kad jų panaudotas polonis nebus aptiktas, nes jis spinduliuoja ne beta-, o alfa- radiaciją, kurios Geigerio skaitiklis nefiksuoja.

Aleksandro Goldfarbo pastabos

Klausymuose kaip liudytojas kalbėjęs Aleksandro Litvinenkos bendražygis ir knygos „Disidento mirtis“ bendraautorius Aleksandras Goldfarbas pabrėžia Londono viešųjų klausymų mastus ir profesionalų pagrįstumą: jie turi valstybinio tyrimo statusą ir tam, atitinkamai, Didžiosios Britanijos vyriausybė skyrė jiems milžinišką biudžetą – apie 12 milijonų svarų sterlingų.

Didžioji dalis tos sumos tenka sero Roberto Oueno tyrimo ir teisminiams veiksmams apmokėti. Jis turi galingą aparatą – komandą teisininkų, kurie turi leidimus, tad gali susipažinti su slaptomis medžiagomis.

Be to, klausymuose yra speciali policijos grupė, priskirta serui Robertui Ouenui. Jeigu jam staigiai prireiks atlikti kokių nors naujų tyrimo veiksmų, tai jis gali nurodyti policininkams, ir jie tai atliks, pabrėžia Aleksandras Goldfarbas.

Klausymus aukštai vertina ir Aleksandro Litvinenkos našlė Marina, kuri irgi kalbėjo klausymuose kaip liudytoja. Klausymai, jos nuomone, buvo visiškai objektyvūs ir aukšto profesinio lygio.

Marinos Litvinenkos komentaras

– Specialistai, kurie dalyvavo klausymuose ir pristatė įrodymų bazę, buvo labai aukšto lygio. Jokios politinės propagandos, jokio noro mesti šešėlį įvykiams. Viena savaitė man buvo itin emocionali: mane labai sukrėtė kalbėjusiųjų ekspertų regalijų, nuopelnų ir statusų išvardijimas. Jie kuo profesionaliausiai ir geriausiai dirbo savo darbą. Niekas jų nevertė daryti savo išvadų, paprasčiausiai jiems buvo pateikta tokia medžiaga.

Man buvo ypač svarbu, kad visi pamatytų, jog visos išvados padarytos remiantis kruopščia moksline analize. Galiu būti tik labai dėkinga tiems žmonėms – ne tik serui Robertui Ouenui, bet ir visiems klausymų dalyviams.

Marina Litvinenko pabrėžia, kad ekspertų ir liudytojų pasisakymai sustiprino jos nuomonę, jog Britanijos policija turėjo pagrindo įtarti Andrejų Lugovojų jos vyro nužudymu.

– Andrejus Lugovojus tapo įtariamuoju po to, kai Britanijos policija iškėlė jam kaltinimus, remiantis surinktais įrodymais. Tuo metu Lugovojus dar nebuvo politikas, o paprastas žmogus, buvęs tose vietose, kur lankėsi mano vyras Saša. Tada jis man ir tapo įtariamuoju. Vėlesni jo veiksmai bei komentarai tik sustiprino mano įtarimus.

Lugovojus nuolat keitė nuomonę, kritikavo tyrimą, bet niekad nesistengė jam padėti. Be to, jis visaip kaltino Anglijos specialiąsias tarnybas mano vyro nužudymu, žinoma, švarindamas save. Tai, ką aš išgirdau atviruose klausymuose, turint omenyje, kad įrodymų bazę pristatė policija ir kvalifikuoti mokslininkai, buvo labai svarbu ir mažino man likusias abejones, kad tiesa bus išaiškinta.

Dmitrijaus Kovtuno išreikštas noras gauti vieno iš pagrindinių Londono viešųjų klausymų dalyvių statusą sukėlė sensaciją, pristabdęs jų pirmosios dalies užbaigimą. Britanijos policija įtaria Kovtuną kartu su Valstybės Dūmos deputatu Andrejumi Lugovojumi nužudžius Litvinenką.

Nebus suteiktas priėjimas prie slaptųjų britų dokumentų

Pirmininkaujantis teisėjas Robertas Ouenas įpareigojo Kovtuną iki gegužės 22 dienos pateikti raštu atsakymus į klausimus, kuriuos jam perdavė tyrimas prieš dvejus metus, o taip pat suteikti galimybę klausymus atliekančiai komisijai susipažinti su jo nekaltumą įrodančiais dokumentais, kuriuos Kovtunas minėjo per spaudos konferenciją Maskvoje.

Įvykdęs tas sąlygas, jis galės duoti parodymus vaizdo ryšiu iš Maskvos liepos 27 dieną. Seras Robertas Ouenas perspėjo Kovtuną, kad net gavus vienos iš pagrindinių klausymo šalių statusą, jam nebus suteiktas priėjimas prie Britanijos specialiųjų tarnybų slaptų dokumentų, kaip, beje, ir kitiems klausymų dalyviams, kurie neturi specialaus leidimo.

Vladimiras Bukovskis: „Rusija siekia užtęsti ir supainioti“

Anglijoje gyvenantis Rusijos teisių gynėjas ir buvęs sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis davė parodymus klausymuose kaip liudytojas. Jo nuomone, už Kovtuno sprendimo dalyvauti atviruos klausymuose slypi Rusijos valdžia, kuri stengiasi užtęsti ir supainioti tyrimo eigą.

– Kovtuno įsikišimas iš tikrųjų reiškia tik delsimą. Delsimas reikalingas Maskvai – o gal pasikeis konjunktūra, ir Britanijos vyriausybei to jau nebereikės?

Kovtunas pareiškė, kad Aleksandro Litvinenkos mirtis neva tai buvusi savižudybė iš neatsargumo…

– Juk mes su jumis rimtai nesvarstysime tų begalinių FSB versijų. Jie turi visą valdybą, anksčiau ji vadinosi „Valdyba A“ – dezinformacijos valdyba. Tai milžiniška valdyba, jie turi įtakos agentų visame pasaulyje, jie turi ryšių su laikraščiais, spauda, televizija. Ir kai dedasi tokie dalykai, jai paveda atlikti priedangos operaciją, ir vienas iš tos operacijos elementų – sukurti šimtus įvykio versijų, kad tik reikalai neįstrigtų ties viena ar dviem versijomis, nes tada viskas bus akivaizdu.

Kvailiausios versijos, visiškai neįmanomos, bet kad jų būtų kuo daugiau. Tada žmogus susipainios ir sakys: „Eikit jūs visi šalin, kas žino, kaip ten buvo“… Aš tai žinau, perėjau per tą dešimtis kartų. Versiją nuo lubų nusižiūrėjo ir leptelėjo, kad būtų apie ką kalbėti su protingais žmonėmis savo salonuose.

Čečėno Achmedo Zakajevo žodis

Kitas Londono klausymuose kalbėjęs liudytojas, gyvenantis Londone, Ičkerijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovas Achmedas Zakajevas, artimai pažinojęs Litvinenką, mano, kad su Kovtuno pagalba Rusijos valdžia nori gauti Britanijos specialiųjų tarnybų turimą informaciją apie Rusijos dalyvavimą Aleksandro Litvinenkos likvidavimo operacijoje.

– Klausymų dalyviai turi turėti rankose visą policijos dosjė medžiagą. Ir štai, kai reikalai priėjo klausymų atvirosios dalies pabaigą ir kai atsirado liudytojo pasisakymo vaizdo ryšiu precedentas – tai buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco pasisakymas iš  Amerikos – tada ir kilo ta idėja. Manau, po to Rusijos specialiosios tarnybos ir priėmė sprendimą pastūmėti Kovtuną dalyvauti Londono procese, kad jis galėtų gauti juos dominančios informacijos. Tačiau teisėjas leido suprasti, kad Kovtunas slaptos medžiagos negaus.

Be to, jis dar iškėlė virtinę būtinų sąlygų, kad Kovtunas galėtų pasisakyti klausymuose. Tas sąlygas jis turi įvykdyti iki gegužės 22 dienos. Atsižvelgiant į tai, manau, kad tuo Kovtuno akcija baigėsi, nors jis ir davė keletą interviu, pareikšdamas, kad nori dalyvauti klausymuose. Bet aš darau prielaidą, kad jis vargu ar dalyvaus Londono procese, tuo labiau, kad jo šeimininkai negaus juos dominančios medžiagos.

Aleksandro Litvinenkos asmenybė

Daug laiko viešuosiuose klausymuose buvo skirta Aleksandro Litvinenkos asmenybei, jo biografijai, įsitikinimams, ryšiams išsiaiškinti. Vladimiras Bukovskis artimai pažinojo Litvinenką, dažnai susitikdavo su juo Londone. Jis piešia nevienareikšmį Aleksandro Litvinenkos paveikslą.

– Pirmas įspūdis buvo mišrus, keistas, jis neatrodė rimtai. Jis turėjo keistą bruožą: būdamas suaugęs žmogus – o tada jam buvo jau per 40 – jis atrodė kažkaip labai jau infantilus, kaip vaikas. O kai mes susipažinome artimiau, įspūdis susidarė jau visiškai kitoks. Mane stebino jo stulbinantis žinių troškimas. Jaunystėje jis nesukaupė žinių, būdamas paauglys užsiiminėjo sportu, o paskui išėjo į armiją, jis nieko nežinojo, buvo visiškai neraštingas, tamsus žmogus.

Jis net nepastebėjo, kaip pakliuvo į KGB, net nesuprato, kokioje organizacijoje atsidūrė. Aš jam parodžiau KPSS CK dokumentus apie KGB veiklą ketvirtajame, septintajame, devintajame dešimtmečiuose, ir jis buvo sukrėstas. Paprašė leidimo tuos dokumentus išspausdinti. Jis nepastebėjo, kaip pakliuvo, kaip pradėjo dirbti toje – kaip jis vėliau pats pavadino – teroristinėje organizacijoje. Jame buvo labai daug vaikiškumo ir labai daug nuoširdumo, nors dirbo tokioje įstaigoje. Jis ten užsiėmė organizuotu nusikalstamumu, jo uždavinys buvo gaudyti banditus, vaduoti įkaitus.

Ryšiai su britų slaptąja tarnyba MI-6

Marinos Litvinenko, Aleksandro našlės, advokatas Benas Emersonas pareiškė, kad Aleksandras Litvinenka buvo MI-6 agentas. Ar Litvinenka žinojo kokių nors valstybės paslapčių?

– Jis niekada nebuvo Britanijos žvalgybos bendradarbis. Kažkokiu momentu prireikė jo gausių žinių apie Rusijos organizuotą nusikalstamumą, bet ne Anglijoje, o pačiose netikėčiausiose šalyse: pavyzdžiui, Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje. Atitinkamos tų šalių tyrimo institucijos paprašė britų leisti su juo pasikonsultuoti. Ir Britanija atsakė: žinoma, prašom…

Pagal įstatymus, pagal NATO šalių susitarimą, nė viena Šiaurės Atlanto sąjungos valstybės specialioji tarnyba negali dirbti kitoje NATO šalyje be jos vyriausybės sutikimo. Saša nebuvo britų žvalgybos bendradarbis, nebuvo jis tų įstaigų bendradarbis ir Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje, o buvo konsultantas, jis buvo kviečiamas tik konsultacijoms.

Jautė gėdą, kad kadaise dirbo KGB struktūrose

Viena iš liudytojų, Julija Svetličnaja, per klausymus protestavo prieš tai, kad Aleksandras būtų vadinamas disidentu. Ar jis buvo disidentas?

– Žinote, jis juo tapo. Atmenu, kada jis atvyko į Londoną, kada jis perskaitė tuos dokumentus apie KGB veiklą, kada jis suprato, į kokią kraupią organizaciją jis pakliuvo, jis labai krimtosi. Jam dėl to buvo nepaprastai gėda. „Kaip gi aš galėjau, kvailys, pakliūti, įsipainioti į tokius dalykus?!“ – kartojo jis. Galų gale, jis man įgriso su tais savo aimanavimais, ir aš jam pasakiau: „Pastaraisiais metais Rusijoje tu nebuvai KGB, FSB karininkas, tu buvai politinis kalinys, o tai – titulas, kuriuo tu gali didžiuotis“. Jis atgijo. O aš turėjau seną vatinę liemenę iš kalėjimo – kažkas iš draugų atvežė, ji buvo visa suplyšusi ir voliojosi kažkur mano kabinete.

Ir štai Saša sako: „Gal aš galiu apsivilkti tavo šiltą vatinukę ir mes nusifotografuosime?“ Pas mane išliko ta fotografija: Saša su mano vatinuke, ir aš greta jo. Tai nuėmė jam kaltės jausmą už tai, kad buvo prisidėjęs prie žudikų, teroristų organizacijos. Ir nuo to momento, aš manau, jis tapo disidentu. Jis pradėjo rašyti straipsnius, be galo daug straipsnių parašė leidiniui „Chechen-Press“, skelbė įvairiuose interneto resursuose, ir tai buvo disidento straipsniai, o ne buvusio FSB karininko straipsniai.

Draugystė su Borisu Berezovskiu

– Daugelis liudytojų per Klausymus kalbėjo, kad jis su Berezovskiu išsiskyrė, kil nesantarvė, kuri, kaip kai kas užsimena, galėjo nuvesti jį į žūtį.

– Tai dar viena priedangos operacijos versija. Tarp jų visą laiką buvo nesutarimų, bet nesutarimų grynai profesinių. Borisas priėmė jį pas save saugumui tvarkyti ir Saša, žinoma, būdamas profesionalas, labai greitai įsitikino, kad jokio saugumo aplink Borisą organizuoti neįmanoma, nes jis buvo toks tipiškas rusų plevėsa, žmogus be įsipareigojimų, visiškai negalvojantis apie bet kokį saugumą. Jam tai buvo taip svetima, kad ta tema su juo kalbėti neįmanoma.

Ir ne tik Saša jam tai daug kartų sakė, kad „pusė tavo bendražygių pranešinėja FSB, ir aš jam tai keletą kartų sakiau; kažkokiu momentu mes abu jam tai sakėme, bet jis nieko nenorėjo girdėti. „Na, ką jūs, visi mano žmonės man lojalūs!” Pagaliau, Saša pasakė: „Man paprasčiausiai gėda imti pinigus! Aš imu pinigus, o darbo dirbti negaliu“. Galų gale, man atrodo, tarp jų dalykinių santykių neliko, bet jie liko draugai, ir asmeninių ginčų tarp jų niekada nekilo.

Niekad nesijautė saugus

– Ar Litvinenka jautėsi saugus Anglijoje?

– Jis niekada nesijautė saugus, niekada. Atmenu, kad buvę kolegos iš Lubiankos jam skambindavo mobiliuoju telefonu ir sakydavo: „Saša, manai, tu ten saugus? Pagalvok dar kartą. Prisimink Trockį…“ Šiek tiek priešo jo nunuodijimą Vestminsterio katedroje buvo laikomos memorialinės mišios ryšium su Politkovskajos žūtimi.

Aš truputį pavėlavau ir kai jau artėjau prie katedros, pamačiau ten stovinčią grupę žmonių, o kiek atokiau Sašą. Jis mane pamatė, pribėgo ir sako: „Žinai, man šiandien suteikė pilietybę. Aš šiandien gavau Anglijos pilietybę! Kaip manai, tai juk turi mane apsaugoti, tiesa?“ Štai pirmoji jo mintis: pilietybė apsaugos ar neapsaugos.

Bet jis buvo atsargus žmogus? Jis ėmėsi kokių nors priemonių, kad apsisaugotų?

– Jis buvo labai prityręs žmogus, bet, kaip jau sakiau, ta patirtis derinosi su neįtikėtinu naivumu. Kaip Rusijoje sakoma, ir senė apsižioplina. Milžiniška patirtis ir tuo pat metu neįtikėtinas vaikiškas naivumas. Jis buvo toks romantikas, tai tiesa.

Grįžkime prie Kovtuno pareiškimo, prie jo noro pasisakyti. Kodėl paskui jį ir Lugovojui neprisijungti prie klausymų?

– Kai dar vyko inkvestas, o ne viešas klausymas, Lugovojus užsirašė kaip proceso šalis ir net pristatė savo advokatą, žadėdamas duoti parodymus vaizdo ryšiu. Bet paskui atsisakė. Dabar jis nebegali grįžti į klausymus, nes atsisakė juose dalyvauti. O Kovtunas tame nedalyvavo nei anksčiau, nei vėliau, jam tai buvo pirma patirtis, ir jis tam turėjo teisę.

Vienas kitą gelbėjo

– Boriso Berezovskio asmenybei skirta labai daug laiko šituose klausymuse. Kodėl?

– Juos susiejo gyvenimas. Jie visą laiką vienas kito gyvybę gelbėjo. Prasidėjo nuo to, kad Saša, kai jam buvo įsakyta nužudyti Berezovskį, nuėjo tiesiai pas Berezovskį ir jam apie tai papasakojo ir taip jį išgelbėjo. Ir Berezovskis jį gelbėjo, kai juos ėmė persekioti už spaudos konferenciją, jis rado jam advokatus, visą laiką jį traukė. Paskui jau čia, Londone, prasidėjo jų tarpusavio vienas kito gelbėjimas. Tie aspektai, kurie domina tyrimą, buvo glaudžiai persipynę. Neįmanoma išsiaiškinti Berezovskio žūties priežasties, neišsiaiškinus jo santykių su Litvinenka ir atvirkščiai.

Kiek pamenu, Jūs pavadinote Berezovskį naiviu žmogum…

– Kaip žmogus jis man labai nepatiko, nors aš visada pabrėždavau, kad jis neblogas žmogus, bet labai nedalykiškas. Aš jį vadinau žmogum, kuris nuolat kaitalioja savo sprendimus, ir aš tai jam į akis sakiau ne kartą; tai nebuvo apkalbos ar plūdimasis. Nes jis toks ir buvo. Pamenu, aš sakiau jam: „Borisai, aš negaliu suprasti, kaip tu galėjai pasidaryti tiek daug pinigų. Tu visiškai netinki bizniui. Su tavim dėl nieko negalima susitarti. Nesuprantu, kaip tu galėjai tuo užsiiminėti?“. Jis atsakė: „Jelcinas mane privertė. Išsikvietė ir sako: „Borisai, paimk „Aeroflot“-ą… Sakau: aš nieko nenusimanau aviacijoje, o jis „Paimk, paimk, tegul jis neša pelną“.

Niekad nebuvo ištaręs Vladimiro Lugovojaus pavardės

O Jums Litvinenka niekada nepasakojo apie savo santykius su Lugovojumi?

– Ne. Man girdint jis niekada nėra ištaręs vardo „Vladimiras Lugovojus“. Ir man atrodo, nė vienas žmogus iš tų, su kuriais jis bendravo čia, Anglijoje, tos pavardės nėra girdėjęs. Na, nebent Borisas Berezovskis, nes Lugovojus pas jį dirbo saugumo sistemoje dar ORT. Jų santykiai užsimezgė, apskritai, šiek tiek prieš Sašos žūtį, tiksliau, sakykim, atsinaujino, ir jis apie juos niekam nepasakojo.

Kodėl, kaip Jūs manote?

– Nežinau. Jis turėjo kažkokių planų dėl Lugovojaus. Jis norėjo, suprasdamas, kad reikia pradėti savo verslą, užsiimti konsultaciniu verslu ir pritraukti prie jo žmonių, kuriuos jis laikė patikimais, konkrečiai – buvusių FSB karininkų. Man atrodo, jis turėjo tokių planų, ir Lugovojus buvo, tikriausiai, vienas iš pirmųjų kandidatų tokiam darbui. O kadangi reikalas buvo labai privatus, jis nelietė politikos, jis niekam apie jį nepasakojo.

Ar tikrai tapo musulmonu?

Londono viešuosiuose klausymuose buvo aptarinėjamos ir mažai žinomos Aleksandro Litvinenkos paskutiniųjų gyvenimo dienų detalės. Šiek tiek prieš mirtį jis atsivertė į islamą. Čia jam padėjo Achmedas Zakajevas.

– Man tai buvo labai netikėta. Kalbėjom apie tai pirmosiomis dienomis, kai jis atsidūrė ligoninėje. Galų gale Saša privertė mane sakyti šachadą, kurią jis kartojo paskui mane. Jeigu žmogus nuoširdžiai taria šachadą, tai jis automatiškai tampa musulmonu. Jau prie Marinos, kai jis gulėjo universitetinėje ligoninėje, jis pasišaukė mus – mes buvom keliese, – ir štai ten jis atvirai pasakė, kad atsivertė į islamą ir kad, jeigu jam kas atsitiks, jis norėtų būti palaidotas pagal musulmonų papročius ir kad paskui jį pervežtų į Čečėniją ir palaidotų mūsų giminės kapinėse, tam, kad ateityje jis gulėtų šalia manęs. Marina buvo viso to liudytoja.

Prieš tai pas jį buvo atvažiavęs tėvas Vladimiras Litvinenka. Jis jam pasakė: „Tėti, aš noriu tau pasakyti kai ką svarbaus: aš atsiverčiau į islamą“. Keletą dienų prieš mirtį, kai jis neteko sąmonės, supratau, kad jis jau nebeatsipeikės. Tada aš atvedžiau pas jį musulmonų alimą, ir tas jam perskaitė surą iš Korano, kuri skaitoma žmonėms prieš mirtį arba mirusiems. Laidotuvėse buvo laikomasi visų islamo normų. Penktadienį jo kūnas buvo pervežtas į centrinę mečetę, kur atliktas namazas. Kapinėse dalyvavo du imamai ir skaitė Koraną. Mes laikėmės visų ritualinių taisyklių, kurių Saša prašė.

– Ar atsiversdamas į islamą Saša pakeitė vardą?

– Ne, nepakeitė. Tai neturi principinės reikšmės. Tačiau, kaip taisyklė, jei ne iš karto, tai vėliau atsivertusieji vardą pakeičia.

Atgailos aktas

Ar jums neatrodo, kad Litvinenkos perėjimas į islamą buvo savotiškas atgailos aktas? Atgailos ir atpirkimo už jo dalyvavimą Čečėnijos kare Rusijos pusėje?

– Iš principo jis tai ir turėjo omenyje, kai man sakė, jog darys viską, kad jo sūnui nebūtų gėda už tai, ką jis darė Čečėnijoje, ir už tai, kas jam nutiko. Be to, kad jis rašė straipsnius „Chechen-Press“ ir glaudžiai bendradarbiavo su manim, jis išpirko kaltę ir kitu būdu. 2004 metais Ičkerijos Respublikos prezidentas Aslanas Maschadovas sudarė valstybinę komisiją Rusijos kariuomenės įvykdytiems kariniams nusikaltimams Čečėnijoje tirti. Aš buvau paskirtas jos pirmininku. Man pasiūlius, Maschadovas įtraukė į komisiją Aleksandrą Litvinenką ir Aną Politkovskają. Manau, kad tai irgi prisidėjo prie to, kad jie buvo likviduoti.

Gavęs Britanijos pilietybę Litvinenka išsaugojo ir Rusijos pilietybę. Tačiau dviejuose jo pasuose buvo skirtingos pavardės. Aleksandras Goldfarbas tai aiškina šitaip:

– Iš Sašos neatėmė Rusijos pilietybės, jis liko Rusijos pilietis. Dalykas tas, kad gaunantieji politinį prieglobstį Anglijoje visi be išimties gali pasikeisti pavardę, nes numanoma, kad tas žmogus gali būti medžiojamas. Saša pasikeitė pavardę į Edvino Karterio, taip kaip Berezovskis pasikeitė į Platoną Jeleniną.

Ar po šitų klausymų mes sužinosime Aleksandro Litvinenkos žudikų ir nužudymo užsakovų pavardes? Vladimirui Bukovskiui atsakymas jau dabar aiškus.

– Man ir viena, ir kita seniai nebe paslaptis. Ar atsakys į tuos klausimus viešieji klausymai, kol kas sunku spręsti. Dabar klausymai gana tiksliai nukreipti į tai, kad toks atsakymas būtų duotas. Žmonėms, kurie pripratę galvoti savo galva, ten klausimų nėra.

Jūs sakėte, kad Jums aišku, kas nužudė ir kas užsakė.

– Taip.

Prašom pasakyti pavardes.

Įstatymas, leidžiantis žudyti oponentus užsienyje

– Prieš tris mėnesius iki Litvinenkos nužudymo mes su Olegu Gordijevskiu parašėme laišką į laikraštį „Times“, kuriame komentavome ką tik Dūmos priimtą įstatymą, suteikiantį teisę Rusijos prezidentui panaudoti specialiąsias pajėgas Rusijos priešams pašalinti tiek šalyje, tiek ir užsienyje. Taip pat buvo priimta pataisa, kuri apibrėžia sąvoką „Rusijos priešai“. Toji sąvoka aiškinama išplėstinai. Dėl pataisos gaunasi, kad kiekvienas, kas kritikuoja tą valdžią – Rusijos priešas. Mes parašėme laišką „Times“, perspėdami Britanijos valdžią, ką pataisa reiškia, kad artimiausiu metu bus tokių nužudymų, taip pat ir užsienyje, už Rusijos sienų, o gal ir Anglijoje. Laiškas buvo išspausdintas, bet niekas nepanoro nieko daryti. Ir kai nužudė, visi darniai apsimetė, jog nesupranta, kas tai padarė. Lugovojus, Kovtunas ir kiti – tai vis buvę KGB karininkai, o gal ir nebuvę.

– O Jūs nustebtumėte, jeigu teisėjas paskelbtų atvirą verdiktą Litvinenkos mirties byloje?

– Galvočiau apie teisėją labai blogai. Tokia pat istorija buvo su Borisu Berezovskiu, ten teisėjas po inkvesto paskelbė atvirą verdiktą, ir tai buvo labai negražu. Aš tikiuosi, kad šis teisėjas, o jis daro malonų įspūdį, to nepadarys.

Jeigu Dmitrijus Kovtunas vis dėlto ryšis duoti parodymus liepos 27 dieną, tai tuo baigsis atviroji klausymų fazė. Paskui prasidės antroji, uždaroji tyrimo dalis, kurioje bus išklausyti Britanijos žvalgybos slapti dokumentai ir jos bendradarbių parodymai. Po to seras Robertas Ouenas pradės ruošti pranešimą apie atlikto tyrimo rezultatus. Pranešimas bus pateiktas vidaus reikalų ministrui iki 2015 metų pabaigos, o paskui dalinai paskelbtas.

Nuotraukoje: Aleksandras Litvinenka.

Šaltinis: Svoboda.org

2015.05.04; 06:07


Prisijunkite prie diskusijos