Antanas Rašimas. Kodėl netikiu nė vienu Aleksejaus Navalno žodžiu?


Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt nuotr.

Portale slaptai.lt praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo paskelbti du straipsniai apie Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną. Štai kaip skambiai jie buvo pavadinti: „Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nunuodijo“ ir „Kaip Aleksejus Navalnas demaskavo FSB agetus – nuodytojus“.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad šios publikacijos – nereikalingos. Politika besidomintiems būtina susipažinti, kaip gi viskas klostėsi tomis lemtingomis dienomis ir kaip tuos įvykius vertina pati auka?

Tačiau brėžti kategoriškas išvadas, esą jau aišku, kas kokius žaidimus čia bežaidžiąs, ankstoka. Juolab nederėtų mėgautis optimizmu, kaip tai darąs jūsų autorius Saulius Kizelavičius: „…Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami. Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.“

Ar tikrai – įtikinami, ar tikrai viskas šioje istorijoje skaidru ir nuoseklu?

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Kai kalbama apie konkrečias Rusijos slaptųjų tarnybų operacijas, aš visuomet ieškau, ką gi apie jas mano, sakykim, JAV Katono instituto mokslinis bendradarbis, buvęs Rusijos prezidento Valdimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas arba, pavyzdžiui,  JAV gyvenantis ir verslo ekspertu ten besidarbuojantis buvęs KGB darbuotojas, buvęs V.Putino bendrakursis KGB mokykloje Jurijus Švecas, arba į Vakarus senokai pasitraukęs KGB žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas (jų komentarus galima rasti Gordonua.com, svoboda.org ir echo.msk.ru portaluose).

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

Verta išsamiai susipažinti ir su Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus ciklu „20 Putino metų“ (LRT.lt portalas). Ypač su 16-uoju M.Laurinavičiaus tekstu, pavadintu „Ar Aleksejus Navalnas tikrai įrodė, kad Rusijos FSB virto nevykėlių priebėga?“

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Būtent. Istorija, kaip A.Navalnas buvo nuodijamas „Novičioku“, kaip šaukė skausmo draskomas lėktuve, kaip, atsigavęs po gydymo Berlyno ligoninėje, sugebėjo demaskuoti visus jį persekiojusių „nuodytojų komandos“ narius ir net vienam iš jų paskambinti bei telefoninio pokalbio metu išgauti prisipažinimą, – labai įdomi, sensacinga, verta meninių filmų, romanų. Bet ar viskas čia švaru ir skaidru?

Klausimų, į kuriuos norėtųsi sulaukti konkrečių atsakymų, – labai daug.

Kodėl A.Navalnas buvo nuodijamas būtent „Novičioku“, kurį panaudoti – užtektinai sudėtinga, kodėl nepasirinktas paprastesnis, mažiau rezonansinis būdas? Juk „Novičiokas“ jau susikompromitavęs Solsberyje. Kodėl leista A. Navalną išskraidinti į Vokietiją, nors nuodytojai puikiai suprato, kad vokiečių medikai sugebės aptikti „Novičioko“ pėdsakų? Gal tikrasis A.Navalno žudymo tikslas tėra sukelti kuo didesnį triukšmą? Gal šitaip Kremliaus režimas ir FSB specialiai reklamuoja A.Navalną, krauna į jo bagažinę gausius populiarumo taškus, o nuodijimas – tik priedanga, puikiai apskaičiavus, kad „auka“ tikrai atsigaus?

Verta įsidėmėti buvusio KGB darbuotojo J.Šveco įtarimus, girdi, A. Navalno nuodijimas tėra vidinės režimo kovos prieš V. Putiną pavyzdys. Suprask šitaip: FSB, tebekontroliuojama Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo, intensyviai ruošiasi perimti valdžią, tad A. Navalno apnuodijimas greičiausiai tėra provokacija, kuriame stengiamasi kuo bjauriau sukompromituoti Rusijos prezidentą.

Jurijus Švecas

O gal tokiu būdu kuriamas specialus A.Navalno, turėsiančio pakeisti V.Putiną, autoritetas: iš tiesų abu labu tokie pat, tačiau visuomenei atrodys, kad A.Navalnas – demokratiškesnis, padoresnis už V.Putiną? Kad ir kaip A.Navalnas dėtųsi aršiu Kremliaus kritiku, jis tikrai turįs ryšių su bent jau kai kuriais režimo veikėjais (apie tai savo straipsnių serijoje minėjęs analtikas M.Lautinavičius; LRT.lt). Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog A.Navalnas laiko Krymą neatskiriama Rusijos dalimi, taigi nepripažįsta, jog Rusija šiandien okupavusi šį pusiasalį. Tai reiškia, kad visi, kurie gerbia teritorinio šalių vientisumo taisykles, A.Navalną privalo vadinti „nepatraukliu imperininku“. Dėl požiūrio į Krymą opozicionierius A.Navalnas neturėtų būti patrauklus nė Lietuvai. 

Žodžiu, neatmestina versija, kad A. Navalnas vis tik yra sumaniai užsimaskavusi V. Putino režimo dalis. Istorija žino atvejų, kai demokratais besidedantys politikai pasirodydavo esą tokie pat niekšai, kaip ir jų pirmtakai. Reikia argumentų? M.Laurinavičius savo analizėje rašo: „Net ir patį KGB, kurį B. Jelcinas vienu metu iš viso norėjo išvaikyti, reformuoti turėjo du esą su šia organizacija nesusiję „demokratai“ – Jevgenijus Savostjanovas (vėliau tapęs net B. Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju) ir Sergejus Stepašinas (buvęs net tarp kandidatų tapti KGB pasirinktu B. Jelcino įpėdiniu). Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jie patys buvo KGB sistemos atstovai, kurių uždavinys buvo tą sistemą išsaugoti, o ne kaip nors reformuoti, o juo labiau sunaikinti“ (LRT.lt).

Jei norime išlikti būdrūs, turime net svarstyti, ar A.Navalno telefoninis pokalbis su jį nuodijusiųjų komandai priklausiusiu chemiku Konstantinu Kudriavcevu, – autentiškas, nesurežisuotas? Kai kurie Ukrainos žvalgybos specialistai nelinkę tikėti net tuo, kad K. Kudriavcevas buvo netikėtai A. Navalno užkluptas. Jie tvirtina matą imitacijos bruožų. Ypač keista, kad K.Kudriavcevas nepažino, jog telefonu šnekasi ne su oficialiu Rusijos slaptųjų tarnybų atstovu, o būtent su A.Navalnu. Juk jei K.Kudriavcevas priklausė A.Navalną pražudyti cheminiu ginklu siekusiai komandai, per ketverius metus trukusią operaciją turėjo įsidėmėti A.Navalno balsą kaip „tėve mūsų, kurs esi danguje“.

Videopasakojimas, kurį A.Navalnas paskelbė youtube ir kuris sulaukė per 20 milijonų peržiūrų, šį Rusijos opozicionierių tarsi reklamuoja kaip drąsų, principingą kovotoją su negerovėmis Rusijoje. Bet atidesni, giliau žvelgiantys analitikai ten pastebi įtartinų epizodų. Jau pastebi. Sakykim, imkime Kremliaus kritiką, buvusį Rusijos Valstybės Dūmos deputatą Ilją Ponomariovą (nebalsavo už Krymo okupacijos įteisinimą Rusijos Dūmoje), iki šiol neigusį, kad A.Navalnas tėra Rusijos slaptųjų tarnybų projektas. Tačiau po paskutiniojo A.Navalno nuodijimo ir tų sensacingų videoreportažų „iš įvykio vietos“ jis jau įtaria, kad A.Navalno ir K.Kudriavcevo pokalbis telefonu – FSB specialiai sukurpta inscenizacija, o A.Navalnas joje – sąmoningai dalyvavęs asmuo.

Šiuo atveju pritarčiau slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visocko, ne sykį tvirtinusio, kad žvalgybų operacijos – per daug painus ir sudėtingas žaidimas, jog galėtume tvirtinti tiksliai žiną, kas iš tiesų nutiko, nuomonei.

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija

Ypač klastingos yra Rusijos slaptosios tarnybos. Nes jos nesibodi jokių, net pačių šlykščiausių priemonių. Jei reikia, susprogdins gyvenamuosius namus Volgodonske ir Maskvoje, o kaltę suvers čečėnams. Susidarys specifinė situacija – nužudys savąjį, bėdą primesdamos Vakarų žvalgyboms. Trokšdama įbauginti potencialius perbėgelius, nunuodys buvusį FSB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką. Bus reikalinga, žudys Dūmos narį Jurijų Ščekočichiną…

Spąstai. Slaptai.lt nuotr.

Jei bus naudinga, apsimes degradavusia, primityvia organizacija, nesugebančia deramai įgyvendinti jokių svarbių operacijų. Kam FSB ar GRU dėtis išsigimusia žvalgyba? Ogi Vakarai tegul praranda budrumą. Mes visi dėmesį sukoncentravę į „vargšo“ A.Navalno pasakojimus, o FSB ir GRU tuo metu kurpia išties rimtas akcijas ir džiūgauja, kad apart neįtikėtinų A.Navalno nuotykių, primenančių meninius filmus apie Džeimsą Bondą, mes nieko rimto nepastebime. Susigriebsime tik tuomet, kai jau bus per vėlu.

Štai kodėl netikiu nė vienu A.Navalno „garbės žodžiu“. Štai kodėl privalu išsaugoti blaivų protą – kad nepakliūtume į spąstus.

2021.01.03; 08:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.