Juozas Grigulevičius. Paminklinė lenta

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.

O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.

Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.

Kosta Rika

Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.

Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.

Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.

J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.

Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.

J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.

Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.

Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.

Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.

Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.

Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.

O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.

Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.

Parengta remiantis užsienio spaudos pranešimais.

2020.06.02; 07:00

Nusižudė vyriausias Kubos revoliucijos lyderio F. Castro sūnus. EPA-ELTA nuotr.

Ketvirtadienį nusižudė Kubos revoliucijos lyderio Fidelio Castro vyriausias sūnus Fidelis Angelas Castro Diazas Balartas, pranešė partijos laikraštis „Granma“.

68-erių vyras kelis mėnesius sirgo sunkia depresija ir buvo gydomas medikų. Pradžioje jis buvo prižiūrimas ligoninėje, tačiau pastaruoju metu pagalba jam teikta ambulatoriškai.

Laidotuvės numatytos artimame šeimos rate. Žinia apie F. Castro sūnaus savižudybę Kuboje sukėlė nuostabą: paprastai Kubos vyriausybė neskelbia detalių apie funkcionierių mirties aplinkybes, ypač – jei tai savižudybė.

„Fidelito“, kuris taip buvo vadinamas dėl panašumo su savo tėvu, buvo vienintelis sūnus iš F. Castro santuokos su Diaz-Balart. Jis tuometinėje Sovietų Sąjungoje studijavo branduolinę fiziką ir nuo 1980 iki 1992 metų vadovavo Kubos branduolinei programai. F. A. Castro Diazas Balartas atstovavo Kubai Tarptautinėje atominės energijos organizacijoje ir buvo atsakingas už niekuomet nebaigtą Jaragua branduolinio reaktoriaus statybą. Pastaruoju metu jis buvo vyriausybės patarėjas mokslo klausimais ir Mokslų akademijos viceprezidentas, tačiau į politines temas nesikišo.

F.A. Castro Diazas Balartas buvo susituokęs su ruse Nataša Smirnova, su kuria tyrėjo tris vaikus, tačiau pora išsiskyrė ir jis vedė antrą kartą.

F.Castro mirė 2016-aisiais. Jis 47 metus vadovavo šaliai, o 2006-aisiais pasitraukė iš aktyvios politikos. Be „Fidelito“ jis turėjo dar mažiausiai šešis vaikus, tačiau savo šeiminį gyvenimą visada slėpė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.03; 00:01

Philip Shenon, Larry J. Sabato / Politico

„Po prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo 1993 metų lapkritį, atrodė, kad CŽV ryžtingai nori priimti FTB, prezidento asmeninės sargybos ir kitų vyriausybės padalinių pasiūlytą įvykių versiją, – rašo Filipas Šenonas ir Laris Dž. Sabatas leidinyje Politico. – Oficiali istorija tokia, kad pamišėlis atskalūnas ir marksistu apsiskelbęs Li Harvi Osvaldas Dalase nušovė prezidentą iš savo šautuvo, užsisakyto paštu už 21 dolerį, ir čia nebuvo jokių – užsieninio ar tėvyninio – sąmokslo įrodymų.

JAV prezidentas Džonas Kenedis su savo žmona. Reuters/Scanpix nuotr.

Žinoma CŽV vadovybė sakė Voreno komisijai – žmogžudystę tyrusiai nepriklausomai komisijai, – kad nebuvo jokių sąmokslo patvirtinimų, kurie galėtų nukreipti žvalgybą nuo pėdsakų“.

„Tačiau tūkstančiai puslapių nuo seno įslaptintų dokumentų, susijusių su žmogžudyste ir Nacionalinių archyvų paviešintų praeitą savaitę, rodo, kad praėjus keleriems metams po Kenedžio nužudymo kai kurie CŽV bendradarbiai pradėjo abejoti, ar oficiali istorija teisinga. Agentūra niekada nepaviešino to nerimo“, – sakoma straipsnyje. Antai, CŽV karininkams kėlė nerimą tai, kad FTB, prezidento asmeninė apsauga ir Voreno komisija netyrė Osvaldo sąveikos su užsienio agentais, įskaitant ir diplomatus bei šnipus iš Kubos ir SSSR.

„CŽV dokumentuose tai pat esama įdomių liudijimų apie grandinę įvykių 1963 metų pabaigoje, paaiškinančių Kenedžio nužudymo motyvus, kurie anksčiau nebuvo tvirtai nustatyti, – o būtent, kad jis galėjo supykti, rugsėjy perskaitęs savo miesto – Nju Orleano – laikraštyje detalų straipsnį, jog Kenedžio administracija numačiusi nužudyti jo herojų Kastro. Pagal tą teoriją, Osvaldas, apmokytas šaudyti iš šautuvo jūrų pėstininkų korpuse, pabandė atkeršyti už Kastro – nužudyti Kenedį anksčiau, negu Amerikos prezidentas nužudys Kubos lyderį“, – sakoma straipsnyje.

„Jeigu tai pasitvirtintų, iškiltų baisus klausimas CŽV: ar įmanoma, kad Kenedžio nužudymas buvo tiesioginis ar netiesioginis tos specialiosios tarnybos sąmokslo dėl Kastro nužudymo padarinys? Galų gale, būtų pripažinta, kad CŽV (kartais susimokiusi su mafija) per visą Kenedžio prezidentavimą ne kartą bandė nužudyti Kastro. CŽV sukurtų ginklų Kastro nužudymo arsenale – grybeliu užkrėstas povandeninio plaukiojimo kostiumas, rašiklyje paslėpta apnuodyta adata poodinėms injekcijoms ir net sprogstantis cigaras. Voreno komisija, kuriai niekada nebūdavo pranešama apie CŽV sąmokslus, dažniausiai apeidavo klausimus apie Osvaldo motyvus, neskaitant to, jog savo galutinėje ataskaitoje nurodė, kad jis „reiškė neapykantą Amerikos visuomenei“, – sakoma toliau.

„Nė vienas praeitą savaitę paskelbtas failas neginčija Voreno komisijos išvados, kad Osvaldas nušovė Kenedį iš savo priedangos Techaso mokyklos knygų saugyklos šeštojo aukšto Dili-Plazo rajone Dalase – išvados, patvirtintos kriminologų analizės XXI amžiuje, – o taip pat, kad nebuvo patikimų liudijimų apie antrą šaulį, – nurodo autoriai. – Tačiau nauji dokumentai vėl kelia klausimą, kodėl CŽV, taip skeptiškai nusiteikusi kitų komisijos išvadų apie aštuntąjį dešimtmetį atžvilgiu, taip ir neprisipažino vėlesniems vyriausybiniams tyrėjams ar publikai, kad ji abejojanti. Iš dokumentų, publikuotų prieš dešimtmečius, matyti, kad CŽV ir FTB tarnautojai ne kartą klaidino – o kartais atvirai apgaudinėjo – Aukščiausiojo teismo pirmininką Voreną ir jo komisiją, gal tam, kad paslėptų liudijimus, jog tos agentūros nesiėmė Osvaldo stebėjimo iki prezidento nužudymo. Be to, yra ženklų, kad CŽV stengėsi neleisti komisijai aptikti liudijimų, kurie galėtų atskleisti agentūros suokalbius dėl Kastro ir kitų užsienio lyderių nužudymų. 

Li Harvis Osvaldas

„Pagal praėjusią savaitę paskelbtus dokumentus, CŽV aštuntajame dešimtmetyje nerimavo, suvokusi, kad niekas prideramai neišnagrinėjo paslaptingiausio Osvaldo gyvenimo laikotarpio aplinkybių – šešių dienų kelionės į Machiko miestą tikriausiai už savo pinigus 1963 metų rugsėjo pabaigoje, prieš porą mėnesių iki žmogžudystės. Tos kelionės tikslas taip ir nebuvo patikimai išaiškintas, nors jis savo žmonai Marinai sakė, kad nori gauti vizą, kuri jam leis perbėgti į Kubą. Prieš tai jis bandė perbėgti į Sovietų Sąjungą“, – sakoma straipsnyje.

Tarp paskelbtų dokumentų – 75 puslapių CŽV memorandumas, kuriame „pateikiama detali įvykių grandinės versija, nuvedusi Osvaldą iki Kenedžio nužudymo, o būtent, pasakojama, kad Osvaldą, gyvenusį gimtajame Nju Orleano mieste didžiąją dalį 1963 metais, galėjo įkvėpti nužudyti prezidentą tokia aplinkybė, – o ji atrodo įmanoma, – kad pirmadienį, rugsėjo 9 dieną, jis perskaitė vietiniame laikraštyje straipsnį, kuriame sakoma, kad Jungtinės Valstijos nusitaikė nužudyti Kastro“, rašo autoriai.

Informacijos šaltinis: Politico

2017.08.09; 08:00

Šeštadienį mirė ilgametis Kubos lyderis Fidelis Castro. Iš pirmo žvilgsnio, pusę amžiaus nedemokratiškai ją valdęs ir oponentus į kalėjimus sodindavęs žmogus nusipelno būti vadinamas diktatoriumi ir tironu.

Tačiau kai kam jis – didvyris. 

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Štai Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude‘as Junckeris, dar pernai pavadinęs diktatoriumi Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, pareiškė, kad „mirus Fideliui Castro, pasaulis prarado žmogų, kuris daugeliui buvo herojus“.

Perversmu į valdžią atėjęs ir pusšimtį metų geležiniu kumščiu ją valdęs F. Castro – herojus, o demokratiškai išrinktas Vengrijos premjeras – diktatorius? Labai savotiškas demokratijos suvokimas. Dar blogiau – po tokių šio eurofederalisto pareiškimų imi labai gerai suvokti, kodėl nebesulauksi tos dienos, kai Vakarų Europoje komunistinių režimų nusikaltimai bus sulyginti su nacistiniais nusikaltimais.

Tuo tarpu „demokratijos priešu“ ir „Putinu draugeliu“ liberalių pažiūrų nuolat pravardžiuojamas išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, nevyniodamas žodžių į vatą, buvo vienas iš tų nedaugelio pasaulio lyderių, kurie F. Castro pavadino tuo, kuo jis buvo iš tikrųjų – brutaliu diktatoriumi. D. Trumpas žino kas yra komunizmas. O mums belieka jam padėti išsiaiškinti, kad dabartinis Vladimiro Putino režimas ne taip jau ir yra nutolęs nuo SSRS politinės trajektorijos.

Tačiau šilti žodžiai velioniui Kubos diktatoriui – ne vienintelis dalykas, kuriuo pastaruoju metu sugeba nustebinti eurofederalistai. Iš karto po britų balsavimo palikti ES, vėl prasidėjo kalbos apie tai, kad Europa turi kurti savo kariuomenę.

Kiek netikėtai, bet pritariančių balsų atsirado ir Lietuvoje. O juk tai sena eurokontinentalistų, norinčių nukarpyti transatlantinius ryšius su JAV, vis dar niekaip neįgyvendinta svajonė. Savarankiška ES karinė struktūra gali imti dubliuoti NATO ir taip išstumti JAV iš Europos saugumo sistemos. O tai jau prieštarautų gyvybiniams Lietuvos saugumo interesams ir visiškai atitiktų Kremliaus interesą įkalti pleištą tarp JAV ir Europos.

Deja, bet eurofederalistai ir toliau kartoja savo klaidas. Ką tik Europos federalistų sąjungos pirmininkas Europos Parlamento narys Elmaras Brokas ir jo kolegė Mercedes Bresso parengė rezoliuciją, kuria siekiama sukurti bendrą Europos vyriausybę, faktiškai apribojant nacionalinių vyriausybių galias ir dar daugiau jų suteikiant europinėms institucijoms.

Reikėtų priminti, kad britus į pasitraukimą iš ES nuvedusios N. Farage‘o vadovautos Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos populiarumas nuolat didėjo kaip didelės dalies britų atsakas į bandymus federalizuoti Europos Sąjungą. Logika paprasta: kuo daugiau kalbų apie poreikį paversti ES supervalstybe, tuo populiaresni euroskeptikai. Juk jau ne vienerius metus stebime, kaip Prancūzijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, stiprėja radikaliai euroskeptiškos partijos, pasisakančios prieš narystę ES.

Paradoksalu, bet tokios iniciatyvos naudingos yra būtent V. Putino Rusijai. Žinant, kad daugelis vadinamųjų radikalų, tokių kaip Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, garsėja draugiškumu V. Putinui, galiausiai nutiks taip, kad dėl perdėto noro dar labiau federalizuoti Europą daugelyje jos šalių prorusiškos partijos taps dominuojančiomis. Ir tada, nesunku nuspėti, ES bus pasmerkta žlugimui, o Vidurio ir Rytų Europos šalys – geopolitinei nežiniai.

Be to, eurofederalistai mėgsta inicijuoti ir vėliau kokius metus aptarinėti visiškai mažareikšmes ir nieko nesprendžiančias iniciatyvas. Vienas iš naujesnių pavyzdžių – siūlymas, kad rinkimuose į Europos Parlamentą būtų balsuojama už europinių partijų, apimančių visas ES nares, sąrašus. Tai turėtų pakeisti dabar egzistuojančią sistemą, kai kiekvienoje šalyje renkamasi iš nacionalinių politinių jėgų pateiktų sąrašų. Ar tokia reforma prisidėtų prie šiandieninių egzistencinių ES valstybių narių problemų sprendimo?

Jeigu siekiame tikros, o ne fasadinės ES vienybės, reikia galvoti ne apie politinių partijų funkcijų perleidimą pan-europinėms partijoms, o apie didesnį valstybių narių gynybos finansavimą ir naštos su JAV pasidalijimą, tvarios europietiškos tapatybės ramsčius, bendros Europos saugumo kultūros puoselėjimą.

Lietuvai reikia transatlantinės Europos su bendra energetine ir transporto infrastruktūra, efektyviai veikiančia vieninga rinka, bet kartu tai turi būti tokia ES, kuri gerbia valstybių narių nepriklausomybę ir tradicijas. Būtent tai ir yra mūsų Europos politikos sėkmės formulė.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.12.04; 09:00

1961 metų balandį buvo atliktas karinio įsiveržimo į Kubą bandymas – katastrofiškų padarinių turėjęs išsilaipinimas Kočinos užutekyje. Apie 1400 kubiečių emigrantų, užverbuotų ir specialiai parengtų CŽV, mėgino prasiskverbti į tėvynę ir organizuoti sukilimą prieš Fidelio Kastro režimą.

Rengiant ir planuojant tą didelę operaciją dalyvavo Ričardas Biselis (Richard Bissell) ir E. Hovardas Hantas (E. Howard Hunt), tik šį kartą jų darbo rezultatai buvo gana apgailėtini.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: kaip CŽV nesugebėjo įveikti Fidelio Kastro“

fidelis_portret

Sensacingi dokumentai iš Vokietijos ir Rusijos archyvų, paskelbti prieš Karibų krizės 50-ąsias metines, liudija, kad padėtis aplink Laisvės saloje dislokuotas sovietų raketas buvo žymiai pavojingesnė, negu priimta manyti, rašo Svenas Feliksas Kelerhofas laikraštyje „Die Welt“.

„Nors 1962 metų spalį visas pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio, – rašo autorius, – Fidelis Kastro žaidė savo žaidimą, kuris galų gale galėjo privesti prie dar didesnės eskalacijos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos“.

Continue reading „Išslaptinti dokumentai: Fidelis Kastro verbavo esesininkus“

sdece

Taigi “Lamia” – Filipo L. Tiro de Vožolio, Prancūzijos žvalgybos bendradarbio, su pertraukomis dirbusio Jungtinėse Amerikos Valstijose, operatyvinis slapyvardis.

De Vožolis vartojo slapyvardį savo prisiminimų knygos pavadinimui „Lamia“ (1970). Apskritai jis taip ilgai naudojosi tuo slapyvardžiu, kad tarsi pavardės niekada ir neturėjo.

19-os metų, 1940-aisiais, jis įstojo į Prancūzijos pasipriešinimo gretas, sugebėjęs per neutralią Ispaniją pasiekti Alžyrą, kur veikė judėjimo „Laisvoji Prancūzija“ filialas. Lamia įsitaisė į tarnybą BSRA (Prancūzijos žvalgyba su būstine Londone, įsteigta generolo Šarlio de Golio). Vėliau jis dirbo Indijoje Prancūzijos karinėje misijoje.

Continue reading „„Lamia“ – Prancūzijos žvalgybos bendradarbio slapyvardis“

grybauskaite_8-k

„Neeilinės sesijos kartu neužbaigsime, himno negiedosime“, – agentūrai ELTA sakė opozicijos lyderis Valentinas Mazuronis.

Taip opozicija protestavo Seimui išbraukus iš darbotvarkės jos siūlymą sudaryti laikinąją tyrimo komisiją dėl banko SNORAS.

xxx

Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl „tvarkiečio“ Remigijaus Žemaitaičio viešų pasisakymų, kuriuose jis premjerą Andrių Kubilių pavadino „debilu“.

Kaip skelbė naujienų portalas lrytas.lt, susitikime su moksleiviais Šilutės-Šilalės apygardoje išrinktas R.Žemaitaitis ne tik premjerą pavadino „debilu“, bet ir sakė, jog konservatoriams reikia „išspardyti šiknas“ ir „petelne“ išdaužyti snukius“. Pats Seimo narys portalui pripažino savo žodžius, bet aiškino, esą jie „buvo ištraukti iš konteksto“ (BNS, lrytas.lt).

Continue reading „Praėjusios savaitės akcentai (sausio 16 – sausio 22)“

kuba_1

1962 m. spalio 3 d. iš Havanos pakilo sovietų gamybos laineris. Lėktuvą palydėjo grupelė Kubos vyriausybės valdininkų ir šeši rusai, tame tarpe ir Aleksejus Aleksejevas, SSRS užsienio reikalų ministerijos Lotynų Amerikos skyriaus viršininkas.

Lėktuvas skrido į Niujorką. Su 30 keleivių, vadovaujamų marionetinio Kubos prezidento Osvaldo Dortikoso. Lėktuve sėdėjo Robertas Lazaras Santestebanas Kasanova – diversantas, išmuštruotas rusų instruktorių teroristų mokykloje, neseniai įsteigtoje Havanos priemiestyje. Nuo šio vyro daug kas priklausė. Mat buvo rengiamas sąmokslas, siekiant padaryti rimtos žalos JAV rytų pakrantei.

Continue reading „Kuba – sovietų placdarmas šuoliui į JAV ir Lotynų Amerikos šalis“