« 1 2 »

Vytautas Visockas

Gamta labai graži pavasarį, visuotinio žydėjimo metu, gamta labai graži rudenį, kurį vadiname auksiniu. Gamta labai graži ir žiemą, ypač kai ta žiema kai kada dieną kitą leidžia sau pasidabinti šerkšnu. “Apšerkšniję mūsų žiemos…”, kadaise dainavo poetė Salomėja Nėris…

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – 2013-ųjų žiemos akimirkos. Štai šerkšnu pasidabinęs Kryžių kalnas netoli Šiaulių. Toliau nuo Šiaulių gyvenantiems nedažnai tokia proga pasitaiko. Kokie gražūs, tarsi pražydę, didžiuliai medžiai pakeliui į tą stebuklingą vietą! Kryžiai ir kryželiai, Nukryžiuotasis, rūpintojėliai, angelai ir angeliukai – visi pasikeitę, šviesesni, baltesni, tyresni nei paprastai, ir jiems visai nešalta.

Nepaprastai gražus ir mažytis etnografinis Kunigiškių kaimas, į kurį užsuku beveik visada, kai važiuoju iš Šiaulių į Vilnių. Tik vienoje kitoje trobelėje iš kamino rūko dūmai. Tylu, ramu, nesutikau nė vieno žmogaus, joks šunelis manęs neaplojo, kai “šaudžiau” į abi kaimo gatvės puses.

Norėjau pamatyti, kaip žiemą atrodo Burbiškių dvaras ir parkas, bet nepavyko. Visa teritorija aptverta vielos tinklo tvora, o vartai užrakinti. Tik iš tolo, tik per tvorą, pro vartų plyšį spragtelėjau vieną kitą kartą.

Sausio 13-ąją nuo Joniškio, Šiaulių iki Vilniaus pakelėse plytėjo balti balti laukai, pavieniai medžiai, miškai ir miškeliai buvo pasipuošę šerkšnu…

Ar šiemet išvysime tokias žiemos grožybes?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: Šiauliai, Kryžių kalnas, Kunigiškių kaimas, Burbiškių dvaro parkas.

2013.01.16

« 2 2 »

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas (slaptai.lt)

2014.09.06; 09:35

« 1 2 »

Vilniaus knygų mugės nepaliauja stebinti. Šitiek knygų leidėjų! Šitiek lietuviškų knygų! Šitiek lankytojų! Iš penkiolikos mugių tik vienoje nebuvau (dėl ligos), keliose buvau ne tik lankytojas, bet ir dalyvis. Kasmet vis daugiau dalyvių, vis daugiau knygų. Turėtumėm būti labai kultūringa tauta, visuomenė.

Žinomas publicistas Algimantas Čekuolis, pristatydamas savo knygą kalbėjo: negalima skaityti blogų knygų, negalima skaityti gerų knygų, reikia skaityti tik labai geras knygas. Įdomu, prie kokių knygų jis priskiria savąją?

Ar daug blogų knygų mugėje? Ar daug gerų? Ar daug labai gerų? Ar verta skaityti, pavyzdžiui, Čekuolio knygą? Ar geriausia metų knyga tikrai geriausia? Pats sau net nebandžiau atsakyti į šiuos klausimus, nes nėra nei blogiausios, nei geriausios knygos.

Eidamas į mugę perskaičiau „Metuose“ paskelbtą pokalbį, kuriame dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis: „Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant“. Išsamus, mugės lankytojams labai naudingas pokalbis apie geriausias metų knygas, apie tai, kaip padaromos geriausios knygos, geriausių knygų ir rašytojų penketukai, dešimtukai ir t.t. Verta perskaityti, einant į knygų mugę, į knygyną, imant į rankas geriausią metų knygą. Siūlau nedidelę ištrauką, nes geriausių knygų skaitytojai „Metų“ neskaito.

V.S. Vis dėlto kolizija tarp populiarumo ir meninės vertės lieka.

V.D. Kas gali abejoti, kad populiarumą daugiausia lemia jos didenybė televizija. Ir A.Tapino populiarumas labai susijęs su tuo.

J.S. Ir visų rašančių žurnalistų populiarumas iš čia pat.

V.D. Visi populiarūs rašytojai yra tie, kurie nuolat šmėžuoja ekrane, be abejonės. Nomedos Marčėnaitės knygos…

V.S. Algimanto Čekuolio, Editos Mildažytės, Beatos…

V.D. Taip, jų tiražai kitiems nepasiekiami, visi jie – neįsivaizduojami rašytojai. Kad ir ką būdamas toje terpėje parašytum – kad ir receptų knygą, vis tiek būsi bestselerio autorius, tai tiesiog neišvengiama. Jokios konkurencijos.

R.T. Populiari knyga kaip televizijos tęsinys? Kaip priedas prie populiarių programų? Jei tavęs nėra televizijoje, tai nebus ir literatūroje…

V.D. Labiausiai viską lemia televizija, niekada nemaniau, kad ji tokia galinga. Ir kodėl taip yra?

R.T. Ji nereikšmingiausius veidus paverčia svarbiausiais. Šiaip koks nors žmogelis būtų visiška vidutinybė, bet televizijos technologijos ir visa šita pramonė taip jį moka parodyti, kad jis pradeda atrodyti neva gilus, neva išmintingas. Dalijasi savo patirtimis, atsiskleidžia kaip dramatiška asmenybė. Juokingiausia, kad ir jis pats tuo ima tikėti, neva kuklinasi, bando atrodyti kaip visi žmonės. Ir susilaukia užuojautos, pritarimo. Belieka tokiam tik knygą apie save parašyti ir jau šlovės kapitalas garantuotas. Kas jį gali sukritikuoti? Ką gali kritikas, jeigu televizijoje jo nėra, jeigu ten racionalaus proto apskritai neįsileidžia. Iliuzijų fabrikas, tuštybių mugė. O iš esmės tie visi veideliai reikalingi prekėms reklamuoti. Dabar televizijos substancija yra reklama, ir ji suinteresuota ugdyti vartotojo, o ne kūrėjo sąmonę. Net ir tikrus meno kūrinius pirmiausia paverčia preke.

V.D. Televizija suformuoja reikšmes ir būtent veido reikšmę, tikra yra tai, kas tiesiogiai ir dažnai matoma.

V.S. Gal čia Lietuvos fenomenas?..

J.S. Ne visur taip. Antai žiūriu naktimis vieną prancūzų kanalą, ten kas savaitė įdomiai ir profesionaliai aptariamos keturios penkios knygos. Nebūtinai grožinė, bet tikrai rimtos (filosofinės ir biografinės esė, premijuoti romanai, poezijos rinkiniai, net knyga apie atomų fiziką). Pokalbiai nėra akademiškai sofistiški, bet koks puikus objektų pasirinkimas, prieinamai paskleidžiama rimta kultūrinė informacija.

L.J. Buvo per Vokietijos televiziją prieš kokius dvidešimt metų toks literatūrinio kvarteto žanras, kurį vedė literatūros kritikas Marcelis Reichas Ranickis, ir jis tapo televizijos žvaigžde. Nors ten keturi žmonės kalbėdavo visada tik apie rimtą literatūrą. Kitur tas yra, pas mus to nėra…

V.D. Mūsų televizijos kultūros kanalai visuomenei įtakos nedaro.

J.S. Tikrai nedaro, ypač provincijai jų net netransliuoja. Bet mane nustebino štai toks naujas terminas – savęs vadybinimas. Tai jau kultūros industrijos terminas, visiškai įsigalėjęs. Kai kuriems mūsų aptartiems autoriams (vardų neminėsime) jis labai tinka.

V.S. Tai autoriaus gebėjimas efektyviai įsibrauti į tuos procesus, apie kuriuos čia kalbame, taip pat gebėjimas surasti, kas tave pasiūlys vienai ar kitai premijai. Pažiūri į kandidatų reikšmingai premijai sąrašus ir darosi aišku, kas pats savimi pasirūpino. Tie reiškiniai jau yra, ir juos ramiai priskirkime rinkos visuomenės gyvenimo taisyklėms. Buvo konkretus klausimas, susijęs su leidyba, tai aš, kaip leidėjas, norėčiau pasakyti šiokių tokių banalybių, gal jos ką nors reikš. Kas veikia žmones, renkančius knygas? Aišku, autoriaus vardas, konkretus kūrinys. Bet gali daug reikšti ir leidėjas. Galbūt tos ekspertų komisijos kai ką apie knygas sprendžia ir pagal jų leidėją. Jeigu leidėjas įtvirtina žinią, kad jis leidžia ne bet ką, tai tokia žinia visus ima veikti, taip pat ir potencialų pirkėją, knygynus, bibliotekas. Taigi leidyklos, jeigu jos nori uoliai dalyvauti tuose penketukų rinkimuose, turi rūpestingai planuoti savo darbus, žiūrėti, ką išleisti prieš Poezijos pavasarį, ką – prieš Poetinį Druskininkų rudenį, ką – prieš Vilniaus knygų mugę, ką iki maždaug rugpjūčio dešimtos dienos (nes rugsėjo pirmoji yra penketukų formavimo riba).

Išleidžia reikiamas knygas tinkamu laiku, jas pareklamuoja, užtikrina žiniasklaidos dėmesį, surengia garsias knygos sutiktuves. Taigi leidėjai gali paveikti komisijas, procesus ir visą įvykių eigą. Kam leidykloms to reikia? Pirma, rinkos visuomenėje jos pasirūpina prekės pardavimu, kuris naudingas leidyklai, o dažnai ir autoriui. Antra, paskleidžia gerąją žinią apie save. O ar tai siejasi su knygos verte? Visai nebūtinai.

Bet kovotojų niekada nestigs. Laimingomis penketukų knygomis aprūpinamos bibliotekos, išauga pirkimų apimtys, o laimėjęs autorius kurį laiką patiki, ar dedasi patikėjęs, kad jo žirgas greičiausias – tai irgi malonus procesas. Leidyklos, kurios turi daugiau ryšių su žiniasklaida arba daugiau lėšų reklamai, turi daugiau galimybių iškelti svo knygą kaip geriausią.

Amerikoje, pavyzdžiui, ne mažiau kaip dešimt procentų knygos sąmatos yra skiriama jos reklamai, gali būti skiriama ir daugiau. Ypač sėkmingai dirba tos leidykos, kurios turi savo knygynų tinklą. Tada reikiama knyga guli prie kasos, šviečia vitrinoje – ji yra gerai matoma. Reikia nusiteikti, kad kada nors ateis ir ekspertų papirkinėjimo laikas.

V.D. Tas faktas, kad autoriams dirba samdomi recenzentai, tikriausiai nėra naujiena?

V.S. Tai jokia naujiena. Dar vienas aspektas. Leidėjų akimis žiūrint, kai kurie dalykai penketukų rinkimuose stebina. Antai G.Dauguvietytė – juk ji nėra knygos autorė! Aišku, kad ji svarbiausia kalbėtoja, bet juk svarstome knygos kaip kūrinio vertę…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.02.23; 14:16

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.01.01; 09:35

{sigplus}fotoreportazai/centras{/sigplus}

Pagaliau bent iš dalies baigėsi tas prekybinis košmaras, sugebantis kiekvieną didelę šventę paversti prasto skonio muge. Pirkit, sveikinkit, sveikinkit, pirkit! Nuolaidos, nuolaidos! Šaudykit, šaudykit! Kaip galima be šaudymo, be fejerverkų! Visas pasaulis pyškina, dūmina, triukšmauja! Kuo mes blogesni? Pilaitėje turėjau galimybę pro langus vidurnaktį pažvelgti į tris pasaulio šalis. Jeigu taip dieną – nuodingi dūmai būtų užtemdę saulę. Kažkada gal tokie dūmai išnaikino dinozaurus. O žmogui nieko, žmonės gajesni už dinozaurus.

Sausio pirmoji buvo graži, tiesiog pavasariška diena. Išėjau pasižvalgyti po Vilniaus senamiestį. Arkikatedros aikštėje dūmų kvapo jau nesijautė, alkoholio – taip pat, žmonės su vaikais vaikštinėjo, stoviniavo prie prakartėlės, prie eglutės, fotografavosi. Kauno eglutė įspūdingesnė už mūsiškę. Užtat Prezidentūra, mano supratimu, labai skoningai iliuminuota. To negalėčiau pasakyti apie Vinco Kudirkos aikštę ir paminklą. Kažkokia dėžė, panaši į lauko tualetą, per arti paminklo pastatyta, o pats paminklas – tamsus, niūrus. Trys prožektoriukai vos vos šviečia himno autoriui į akis. Vasarą čia bent paaugliai siautėjo, triukšmą su savo ratuotom lentom kėlė, socialdemokratai ir kitokie darbo žmonių gynėjai  lipo ant bačkos, Andrių Kubilių vertė…

Continue reading „Sausio 1-oji buvo pavasariška…“

« 1 2 »

Pirmą kartą Vilniaus gatvėmis 42 kilometrus ir 195 metrus sportininkai bėgo 2004-aisiais. Tada šią trasą įveikė daugiau kaip 200 bėgimo profesionalų ir mėgėjų iš dešimties pasaulio šalių. Nuo 2006 metų bėgama ir pusę maratono. 2007-aisiais į Vilnių buvo atvykę profesionalūs bėgikai iš Kenijos. Richard Rotich distanciją įveikė per 2 val 21 min. 15 sek. Ir nugalėjo, pagerino Vilniaus maratono rekordą. 2008-aisiais Diana Maciušonytė Lobačevskė pagerino moterų rekordą: nubėgo per 2 val.45 min. 31 sek.

Šiais metais Vilniaus maratone pergalę pasiekė Tomas Venckūnas ir ukrainietė Anastasija Bulavinceva. Tomas Venckūnas pernai buvo trečias, o 2009-aisiais – antras. Praėjusių metų nugalėtojas baltarusis Dmitrijus Grigorjevas atbėgo trečias. Šįmet nugalėtojas Tomas Venckūnas distanciją įveikė per 2 val. 26 min. ir 55 sek.

Vytauto Visocko nuotraukose: akimirkos iš IX-ojo tarptautinio Vilniaus maratono.

2012.09.10

« 1 2 »

Rugpjūčio 23 dieną, minint Baltijos kelio metines, Nacionalinis susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje” (Tautininkų sąjunga, Lietuvos centro partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Tautos vienybės sąjunga) surengė automobilių žygį Baltijos keliu iki pasienio su Latvija.

Įvyko mitingai Ukmergėje, Panevėžyje, Pasvalyje ir Saločiuose. Žygio dalyvius lydėjo, gėles barstė Lietuvos aviatorių pilotuojami lėktuvai. Saločiuose buvo pasirašyta Latvijos ir Lietuvos vienybės deklaracija ir Nacionalinio susivienijimo “Už Lietuvą Lietuvoje” ir Nacionalinio susivienijimo “Visu Latvijai/TB/LNNK” komunikatas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.25

Jeigu norite pamatyti, kaip atrodo Vilniaus Gedimino prospektas (dalis nuo Vinco Kudirkos aikštės Arkikatedros link), uždengtas žolę imituojančia sintetine danga, ne tik pamatyti, bet ir ja pasivaikščioti, ant jos pasėdėti, pagulinėti, pažaisti su vaikais, tai padaryti galite ir šiandien, sekmadienį.

Aš čia buvau vakar, šeštadienį, birželio 9 dieną. Mačiau gražių vaikučių (ypač malonu), gražių šunų ir šuniukų, galėjau pažaisti šachmatais, padaužyti badmintono ir teniso kamuoliuką, pasivartyti ant skersinio, pasiklausyti labai trankios muzikos, paspoksoti į prancūziškai, angliškai, ispanišaki kalbančius Vilniaus svečius, pagaliau – fotografuoti. Tą aš ir dariau “PARKuok KITAIP” dieną Vilniuje, Gedimino prospekte.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.06.10

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Continue reading „Ir vėl gegužio žiedai…“

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2012.02.26

kovo_1

Nuvilnijo, nubangavo minios gatvėse, nutilo maršų garsai, oratorių žodžiai, skatinantys, teikiantys vilties, šlovinantys Tėvynę ir Laisvę. Manau, kad po vakarykštės Kovo 11-osios ir Tėvynės, ir Laisvės turime daugiau, negu jos turėjome užvakar. Neabejotinai daugiau.

Jeigu, eidami trečiojo dešimtmečio keliais, nė valandėlę nepamiršime, kad kelionė į Tėvynę, į Laisvę – niekada nesibaigianti kelionė, džiaugsmingai švęsime ir 30-metį, kuris Lietuvai bus nepaprastai svarbus ir reikšmingas, gal net lemtingas.

Continue reading „Nesibaigianti kelionė į Laisvę“